Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-685/2013

Teisminio proceso 2-33-3-01712-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5.1; 16.7; 114.8.2; 114.9.3.2; 114.11; 121.19.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutarties ir Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mėtos“ vaistinės ieškinį atsakovei R. S. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės materialinės atsakomybės už ieškovui (darbdaviui) padarytą žalą, sąlygas ir jos dydį reglamentuojančių materialiosios teisės normų (DK 246 straipsnio, 255 straipsnio 1 punkto, 257 straipsnio), CPK 182 straipsnio 2 dalies, 197 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, keliami įrodymų tyrimą ir vertinimą, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo klausimai.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 19 000 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė 1996 m. vasario 1 d. priimta dirbti T. Z. gatavų vaistų vaistinėje (vėliau – UAB „Mėtos“ vaistinė) buhaltere. Faktiškai ji atliko kasininkės darbą. Ieškovo direktorės 2004 m. sausio 3 d. įsakymu atsakovė paskirta atrinkti ir išduoti vaistus vaistinės filialams. Materialinės atsakomybės sutartis šalių nebuvo sudaryta. Atliekant „Mėtos“ vaistinėje inventorizaciją 2009 m. sausio 14 d. buvo nustatytas 22 189,08 Lt vertės (pardavimo kainomis) materialinių vertybių trūkumas, pagal savikainą, trūkumo dydis – 19 349,97 Lt. 2009 m. kovo mėnesio pabaigoje atsakovė parašė prisipažinimą, kad: dirbdama „Mėtos“ vaistinėje kasininke, nuolat imdavo prekes ir už jas nemokėdavo; yra paėmusi prekių apytiksliai už 20 000 Lt; nuostolius įsipareigojo atlyginti iki 2010 m. kovo 27 d. 2009 m. balandžio 2 d. atsakovė parašė pasiaiškinimą dėl reguliariai iš vaistinės imtų prekių ir įsipareigojo 19 000 Lt ieškovui grąžinti iki 2009 m. gruodžio 31 d. Tą pačią dieną ji parašė sutikimą 19 000 Lt įnešti į įmonės kasą iki 2009 m. gruodžio 1 d. Darbo sutartis su atsakove nutraukta 2009 m. balandžio 3 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Atsakovei negrąžinus 19 000 Lt, ieškovas 2010 m. vasario 23 d. kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo. Ikiteisminis tyrimas Nr. 78-1-0087-10 (toliau – ir ikiteisminis tyrimas) nutrauktas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi (priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1S-822-417/2012; toliau – ir Klaipėdos apygardos teismo nutartis), nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovės kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Plungės rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovui iš atsakovės 9500 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. lapkričio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė. Remdamasis CPK 182 straipsnio 3 punktu, teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu priimtas sprendimas jį nutraukti, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovės kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo, neturi prejudicinės galios ir neeliminuoja galimybės teismui, esant teisiniam pagrindui, nuspręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovei. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, kad darbo santykiai ieškovą ir atsakovę siejo laikotarpiu nuo 1996 m. vasario 1 d. iki 2009 m. balandžio 3 d., atsakovė dirbo buhaltere, pagal administracijos įsakymą jai taip pat buvo pavesta atrinkti ir išduoti prekes vaistinės filialams, materialinės atsakomybės sutartis su atsakove nebuvo sudaryta, teismas, vadovaudamasis CK 1.1 straipsnio 3 dalimi, nurodė, kad nors ieškovas reikalavimus atsakovei kildina iš deliktinės atsakomybės, turi būti vadovaujamasi ir Darbo kodekso (toliau – DK) normomis. Nurodęs, kad darbuotojo materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip jo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas pareigas, kyla iš darbuotojo pareigos rūpestingai elgtis su darbdavio turtu ir nepažeisti konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą, jos tikslas – darbdaviui padarytų nuostolių atlyginimas DK 253 straipsnyje nustatytais atvejais, tarp jų ir dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, bei atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, kad atlikus metinę ieškovo vaistinės inventorizaciją už 2008 metus nustatytas 19 349,97 Lt trūkumas, iš kurių 349,97 Lt nurašyti į įmonės nuostolius, o 19 000 Lt pripažinta trūkumu, teismas sprendė, kad ši žala atitinka tiesioginės realios žalos kriterijus. Teismas nurodė, kad trečiųjų asmenų veikos dėl pirmiau nurodytų trūkumų nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatyta. Remdamasis byloje esančiu atsakovės prisipažinimu, rašytiniais įsipareigojimais atlyginti nuostolius, liudytojų parodymais, atsakovės atstovo paaiškinimais, teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog pirmiau nurodytus raštus pasirašė dėl to, kad buvo išsigandusi ir jai buvo daromas moralinis spaudimas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad po pirmojo prisipažinimo surašymo (2009 m. kovo mėn. pabaigoje), praėjus keletui dienų, atsakovė turėjo galimybę susidariusią situaciją apsvarstyti ir įvertinti, konsultuotis, o esant ieškovo spaudimui, kreiptis su pareiškimu į teisėsaugos atstovus, tačiau to nedarė, o 2009 m. balandžio 2 d. darbdaviui parašė pasiaiškinimą bei pasirašė sutikimą, kuriuose pripažino ėmusi prekes ir įsipareigojo atlyginti nuostolius. Teismas sprendė, kad pirmiau nurodyti atsakovės veiksmai patvirtina, jog ji pripažino savo neteisėtus veiksmus, kaltę ir dėl to atsiradusių nuostolių sumą (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Teismas vertino, kad ir kiti byloje esantys įrodymai (ieškovo atstovo parodymai, kuriuos patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio filmuotos medžiagos peržiūrėjimo protokolo duomenys, liudytojų parodymai) patvirtina atsakovės kaltus veiksmus, konstatavo, kad surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pripažinti esant atsakovės materialinės atsakomybės sąlygas, nustatytas DK 246 straipsnyje, žala ieškovui atsirado kaip neteisėtos tyčinės atsakovės veikos padarinys, todėl pagal DK 255 straipsnio 1 dalį jai kyla pareiga šią žalą atlyginti. Nustatydamas atlygintinos žalos dydį, teismas įvertino ieškovo veiksmus ir sprendė, kad jie turėjo įtakos nuostolių atsiradimui – turėdamas įtarimų apie galimus neteisėtus atsakovės veiksmus, ieškovas nesiėmė aktyvių priemonių jiems užkirsti, neužtikrino materialinių vertybių apsaugos, pavesdamas atsakovei darbą su jomis, nesudarė visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Teismas pripažino, kad atsakomybė dėl atsiradusios žalos tenka abiem šalims. Atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes, atsakovės sveikatos būklę, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsniu), CK 6.251 straipsnio 2 dalimi, 6.282 straipsniu, atlygintinos žalos dydį sumažino 50 procentų.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeitė; ieškinį tenkino visiškai; priteisė ieškovui iš atsakovės 19 000 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. lapkričio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1444/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2004; 2009 m. gruodžio 18 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-446/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-446/2009">3K-3-446/2009</a>), byloje esančiais įrodymais, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje yra visos įstatyme nustatytos sąlygos taikyti atsakovei materialinę atsakomybę: ieškovui padaryta reali žala – per inventorizaciją už 2008 m. nustatytas prekių trūkumas; neteisėta atsakovės veika – prekių paėmimas iš vaistinės už jas nesumokant; neteisėtos atsakovės veikos ir ieškovo patirtos žalos priežastinis ryšys; atsakovės kaltė dėl prekių trūkumo ir ieškovui padarytos žalos; žalos padarymo metu ieškovą ir atsakovę siejo darbo santykiai; žalos atsiradimas susijęs su atsakovės darbo veikla. Kolegija sprendė, kad, nors su atsakove nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, žalą, nustačius, kad ji padaryta tyčia, atsakovė privalo atlyginti visiškai pagal DK 255 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad žala ieškovui atsirado kaip atsakovės neteisėtos tyčinės veiklos padarinys ir atsakovei kyla pareiga atlyginti visą padarytą žalą. Remdamasi CPK 182 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija atmetė atsakovės argumentą, kad nutartis nutraukti jai pradėtą ikiteisminį tyrimą, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamosios kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, turi prejudicinę galią sprendžiant ginčą dėl materialinės atsakomybės taikymo atsakovei. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas materialinės atsakomybės už darbdaviui padarytą žalą taikymo sąlygas, visiškai ir objektyviai ištyrė faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas dėl materialinės atsakomybės taikymo, teismo išvados atitinka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Vadovaudamasi DK 255 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 257 straipsnio 2, 5 dalimis, kolegija sprendė, kad, nustačius, jog atsakovė žalą ieškovui padarė tyčiniais veiksmais, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo mažinti priteistinos žalos dydį, be to, nepagrįsti ir motyvai, kuriais buvo sumažintas padarytos žalos dydis: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neužtikrino materialinių vertybių apsaugos, nes byloje nėra tai patvirtinančių duomenų, o tai, kad darbuotojas, kuris tiesiogiai dirba su prekėmis, išsinešdavo jas nesumokėjęs, neįrodo, jog nebuvo tinkamai užtikrinta materialinių vertybių apsauga; ieškovas, įtaręs jog galbūt dingsta prekės, ėmėsi priemonių nustatyti, ar įtarimas pagrįstas ir užkirsti tam kelią; tai, kad su atsakove nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes žala padaryta tyčia; įrodymų, patvirtinančių sunkią turtinę padėtį, teismui nepateikta. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinos žalos dydį, todėl šią sprendimo dalį panaikino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas klaidingai, nesilaikydamas CPK 182 straipsnio 2 punkto, 197 straipsnio 2 dalies reikalavimų, vertino įrodymus, nepagrįstai konstatavo nustatytas atsakovės materialinės atsakomybės sąlygas.

Ikiteisminis tyrimas, kuris ne kartą buvo atnaujintas, galiausiai nutrauktas Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, konstatavus, kad tyrimo metu nesurinkta įrodymų ne tik dėl atsakovės atsakomybės už darbdavio per 2008 metus iš veiklos patirtus nuostolius, bet neįrodyta ir kad šie nuostoliai yra žala, atsiradusi dėl kieno nors nusikalstamų veiksmų. Pirmiau nurodytos Klaipėdos apygardos teismo nutarties, kuria paliktas galioti Plungės rajono apylinkės prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, teismas nepagrįstai nelaikė turinčia prejudicinę galią sprendžiant atsakovės materialinės atsakomybės šioje byloje klausimą. Visi ikiteisminio tyrimo duomenys teisiškai tinkamai įvertinti Klaipėdos apygardos teismo nutartyje, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, be teisėto pagrindo revizavo aukštesnės instancijos teismo nutartį, faktiškai pripažindamas ją klaidinga ir dėl liudytojų parodymų patikimumo, ir dėl neteisėtų stebėjimo vaizdo kamerų įrašų, kuriais gauti duomenys pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį negali būti laikomi įrodymais byloje, pripažindamas juos patikimais įrodymais.

Remdamasis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, teismas privalėjo vadovautis atsakovę reabilituojančiu Plungės rajono apylinkės prokuratūros nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuris yra oficialusis rašytinis įrodymas ir turi didesnę įrodomąją galią, palyginti su suinteresuotų bylos baigtimi ieškovo ir jo atstovų bei darbuotojų parodymais. Šiame nutarime tyčiniai neteisėti veiksmai ieškovo atžvilgiu nenustatyti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė įrodytomis būtinąsias atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų – atsakovės tyčią. Teismas privalėjo vertinti visus bylos duomenis. Aplinkybė, kad atsakovė per 2008 metus sistemingai būtų vykdžiusi ieškovo turto grobstymą, nepatvirtinta jokiais įrodymais, tarp jų – liudytojų parodymais, filmuota medžiaga. Teismas atsakovės rašytus pasižadėjimus darbdaviui nepagrįstai laikė patikimais jos kaltės, tyčios įrodymais. Byloje nustatyta, kad visi rašteliai atsakovės pasirašyti dėl neteisėto buvusio policijos pareigūno V. V. poveikio. Šis asmuo ieškovo buvo neteisėtai įtrauktas į privačios įmonės veiklą, jo neteisėta iniciatyva buvo įrengtos stebėjimo kameros, jis neteisėtai dalyvavo tiriant įvykių aplinkybes ir pasirašant atsakovės „prisipažinimus“. Be to, teismas tinkamai neįvertino, kad pirmiau nurodyti įvykiai (prisipažinimų, pasižadėjimų pasirašymas) vyko po kelių dienų nuo atsakovės sužinojimo apie nepagydomą ligą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip objektyvus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tuos pačius įrodymus vertino skirtingai, nei Klaipėdos apygardos teismas. Teismai padarė skirtingas išvadas dėl atsakovės kaltų veiksmų, tyčios, atsakomybės dydžio. Pagal 2008 m. rugpjūčio 21 d. – 2009 m. kovo 27 d. filmuotą medžiagą nenustatyta, kas, ar tikrai neteisėtai, turėdamas tikslą pasisavinti, ėmė ieškovo prekes, nes dėl ieškovo apskaitos ypatumų net inventorizacijos metu liko neaišku, kokios prekės sudarė konstatuotą trūkumą. Net jei vaizdo kamerų įrašai būtų pripažinti įrodymais, jie nepatvirtina grobstymo, prekių išsinešimo iš vaistinės patalpų neapmokėjus už jas fakto, nes nepaneigta, jog už jas buvo sumokama per vaistinės kasą, esančią kitoje patalpoje. Juolab nepagrįsta šių įrašų pagrindu buvo spręsti dėl 19 000 Lt vertės prekių pagrobimo per 2008 metus, kai filmuota 2008 m. rugpjūčio 21 d. – 2009 m. kovo 27 d. Teismas neanalizavo, kiek tokių atvejų užfiksuota per ieškovo materialinių vertybių metinės inventorizacijos už 2008 metų aktu apimtą laikotarpį.

Liudytojai teisme nenurodė jokių duomenų, susijusių su atsakovės kaltais tyčiniais neteisėtais veiksmais per 2008 metus, iš jos priteistą 19 000 Lt žalos atlyginimą, išskyrus nepagrįstas, darbdavio inspiruotas prielaidas, tik patvirtino incidentą vaistinėje 2009 metų pavasarį, kai atsakovė buvo sulaikyta ir apkaltinta nesumokėjimu už išsinešamas prekes (apie 100 Lt vertės). Skundžiamame sprendime šie parodymai atspindėti bei įvertinti neobjektyviai.

Teismas nepagrįstai nevertino kitų byloje esančių duomenų: ieškovo materialinių vertybių metinių inventorizacijų iki 2008 metų aktų, kuriuose taip pat fiksuoti dideli trūkumai, kurie (nors atsakovė tuo metu dirbo tą patį darbą), būdavo nurašomi į nuostolius; ši aplinkybė leidžia daryti pagristą prielaidą, kad tokie nuostoliai yra pripažįstami įprasta ir pateisinama verslo rizika, todėl teismo sprendimas šiuo atveju už visą 2008 metų ieškovo nuostolį pripažinti atsakinga atsakovę, remiantis DK 255 straipsnio 1 dalimi, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Taigi byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kad atsakovė, tyčiniais neteisėtais veiksmais per 2008 metus reguliariai pasisavindama ieškovo prekes, pagrobė jų už 19 000 Lt, t. y. nenustatytos visiškai materialinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos (DK 246 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas neįgyvendino apeliacinio proceso paskirties, nes: nutarties aprašomojoje dalyje nurodė ne visus apeliacinio skundo argumentus (CPK 331 straipsnio 3 dalies 3 punktas); rėmėsi tik pirmosios instancijos teismo argumentais ir neįvertino atsakovės argumentų dėl materialiosios teisės normų taikymo bei proceso pažeidimų. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429/2006">3K-3-429/2006</a>, 2007 m. vasario 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-71/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-71/2007">3K-3-71/2007</a>, pateiktų išaiškinimų, kad apeliacinės instancijos teismas turi apsvarstyti kiekvieną apeliacinio skundo faktinį ir teisinį argumentą. Pripažintina, kad skundžiama nutartis yra nemotyvuota, todėl neatitinka CPK 320 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio reikalavimų.

Teismo sprendimo motyvavimo būtinumas įtvirtintas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pažymint, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas vykdytas atidžiai.

Apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs visų įrodymų ir nemotyvavęs nutarties, pažeidė atsakovės teisę į tinkamą teismo procesą, teisę būti išklausytai, taip pat teisę į apeliaciją (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 2 straipsnis), nes neįvykdė CPK 320 straipsnyje nustatytos pareigos iš esmės patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, išsamiai nepasisakė ir nepagrindė atsakovės skundo teisinio ir faktinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir nesprendė dėl atsakovės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo netinkamu įrodymų vertinimu bei įrodymų leistinumu (CPK 177 straipsnio 4 dalis): ar filmuota medžiaga teismo sprendime pagrįstai pripažinta įrodymu; ar patikimi ir priimtini įrodymai yra byloje apklaustų liudytojų parodymai, atsakovės rašyti kaltės pripažinimai, pasižadėjimai darbdaviui atlyginti žalą. Taip pat nepasisakyta ir nespręsta dėl nepagrįsto ir neteisėto bylos sustabdymo bei vilkinimo (teismo šališkumo).

Be to, skundžiama nutartis naikintina dėl akivaizdaus prieštaringumo: ja konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas materialinės atsakomybės už darbdaviui padarytą žalą taikymo sąlygas, visiškai ir objektyviai ištyrė faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas dėl materialinės atsakomybės taikymo, teismo išvados atitinka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą; tačiau šis sprendimas apeliacinės instancijos teismo buvo pakeistas iš esmės: nuspręsta ieškinį tenkinti visiškai, pašalintos sprendime nurodytos CK normos (taip pripažįstant, kad jos klaidingai taikytos), taigi visiškai patenkintas ieškovo apeliacinis skundas, o atsakovės – atmestas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovo turtas atsakovei nebuvo patikėtas, jai nebuvo pavestos su šio turto išsaugojimu susijusios pareigos, nes nesudaryta materialinės atsakomybės sutartis; nebuvo atsakovės teises bei pareigas darbdaviui nustatančios pareiginės instrukcijos; su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis ji nesupažindinta, ir pagrįstai ieškovo elgesį laikė neatsakingu ir neapdairiu savo turto atžvilgiu, kvalifikavo jį kaip didelį nukentėjusiojo neatsargumą ir sumažino atlygintinos žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmiau nurodytą sprendimą, neabejotinai reikšmingas atlygintinos žalos dydžiui aplinkybes paliko be tinkamo teisinio vertinimo, formaliai motyvuodamas, kad pagal DK 255 straipsnio 1 dalį darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta tyčia.

Byla pirmosios instancijos teisme buvo netinkamai nagrinėjama, nes be teisinio ir faktinio pagrindo buvo ilgą laiką sustabdyta, taip sudarant išskirtines sąlygas ieškovui siekti ikiteisminio tyrimo nutraukimo teisinio pagrindo pakeitimo, išvengti senaties termino taikymo. Be to, pirmosios instancijos teismas be pagrindo buvo aktyvus šioje byloje, nepagrįstai peržengė ieškinio ribas, patenkino jį kitu teisiniu pagrindu, nei prašė ieškovas. Taip pat liko neištirtas, neišspręstas ieškovo darbuotojų J. V. ir A. S., kurios buvo visiškai materialiai atsakingos už atsakovės neva pagrobtas 19 000 Lt vertės prekes, atsakomybės klausimas; 2008 metų inventorizacijos akte esantys šių darbuotojų parašai patvirtina, kad atsakovės pagrobtomis pripažintos prekės buvo šių darbuotojų žinioje, joms patikėtos; šios darbuotojos liudijo teisme, tačiau dėl jų atsakomybės nespręsta, jos nebuvo įtrauktos į bylos nagrinėjimą atsakovėmis ar trečiaisiais asmenimis; skundžiamais teismų sprendimais nuspręsta dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, o tai yra esminis proceso teisės pažeidimas ir absoliutaus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria priteistas žyminis mokestis, taip pat neteisėta ir nepagrįsta: teismas iš atsakovės ieškovui priteisė 1140 Lt žyminio mokesčio (po 570 Lt už pradinį ieškinį ir apeliacinį skundą), tačiau ieškovas apeliaciniu skundu ginčijo tik sprendimo dalį dėl 9500 Lt, nes kita (9500 Lt) dalis jau buvo priteista; ieškovas už pateiktą apeliacinį skundą privalėjo mokėti 285 Lt, todėl šią sumą viršijanti žyminio mokesčio dalis iš atsakovės priteista nepagrįstai.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovės kasacinio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nurodo tokius esminius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. CPK 182 straipsnio 2 punkte įstatymo leidėjas aiškiai ir imperatyviai nurodė, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų civilinėje arba administracinėje byloje. Šioje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti pirmiau nurodytą CPK nuostatą, nes Klaipėdos apygardos teismo nutartis yra priimta ikiteisminio tyrimo byloje (ne civilinėje ar administracinėje). Argumentus dėl netinkamo CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo atsakovė buvo nurodžiusi 2013 m. sausio 14 d. apeliaciniame skunde ir dėl jų išsamiai pasisakė skundą nagrinėjęs teismas.

Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą prejudicinę galią šioje civilinėje byloje galėtų turėti tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo, be kita ko, būtų iš esmės išspręstas ir asmens kaltės klausimas. Pagal pirmiau nurodytą nuostatą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai neturi prejudicinės galios civilinėje byloje. Be to, Klaipėdos apygardos teismas, sprendęs klausimą baudžiamojoje byloje, šios civilinės bylos kontekste nelaikytinas aukštesnės instancijos teismu, nagrinėjančiu tą pačią bylą, nes bylos netapačios; atsakovė klaidingai aiškina teismų instancinės grandies taisykles civilinėse bylose. Teismai pagrįstai ir teisėtai nesivadovavo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1S-822-417/2012, kaip turinčia prejudicinę galią.

Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pagrįstai teismų nevertintas kaip oficialusis rašytinis dokumentas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvuojamojoje dalyje nefiksuojami konkretūs, reikšmingi civilinei bylai faktai, jame tik pateikiama ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų duomenų, nustatytų faktų analizė, kurios pagrindu daromos išvados apie baudžiamojo proceso vyksmo perspektyvą, t. y. pripažįstama, kad dėl objektyvių ar subjektyvių kriterijų ikiteisminis tyrimas negali būti baigiamas kaltinamojo akto surašymu. Baigiamoji ikiteisminio tyrimo išvada yra formuluojama nutarimo rezoliucinėje dalyje ir būtent ji (tiksliau – ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas) vertinama kaip aplinkybė, turinti didesnę įrodomąją galią, kurios negalima paneigti liudytojų parodymais. Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvuojamojoje dalyje prokuroro atliktų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų duomenų, nustatytų faktų analizės vertinimas negali turėti oficialiojo, turinčio didesnę įrodomąją galią rašytinio įrodymo statuso ir dėl to, kad taip būtų pažeisti CPK 6, 12–14 straipsniuose įtvirtinti civilinio proceso principai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamosios, t. y. atsakovės, kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo; šis sprendimas priimtas vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuris numato ikiteisminio tyrimo nutraukimą asmenį nereabilituojančiu pagrindu, reiškiančiu, kad, paaiškėjus papildomoms faktinėms aplinkybėms ikiteisminio tyrimo byloje, šis tyrimas gali būti atnaujintas BPK 217 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta tvarka ir pagrindais.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, liudytojų paaiškinimus, atsakovės atstovo parodymus, ieškovo atstovo paaiškinimus, ir padarė teisingas išvadas. Vertindamas atsakovės nurodytus įrodymus, teismas kiekvieną jų nuosekliai ir išsamiai aptarė, atskirai pasisakė dėl atsakovės teiktų argumentų. Taigi teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Vaizdo kamerų įrašų teisėtumo klausimas – nauja aplinkybė, dėl kurios atsakovė pirmosios instancijos teisme neišreiškė nuomonės. CPK 312 imperatyviai draudžia kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pagal CPK 347 straipsnį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje CPK 177 straipsnio redakcijoje, kitaip nei iki tol galiojusioje, civiliniame procese naudojamų įrodinėjimo priemonių sąrašas nėra baigtinis, taigi įrodymų vertinimui taikoma leistinumo taisyklė įgijo naujų ypatumų. Teismas turi teisę vertinti bet kokią objektyvia forma išreikštą byloje esančią informaciją, jeigu įstatymas specialiai nenustato įrodinėjimo priemonių ribojimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo, kodėl atmetami atsakovės argumentai dėl prisipažinimų ir pasiaiškinimų. Atsakovės teiginiai, kad byloje nustatyta, jog pirmiau nurodytus raštelius ji pasirašė dėl neteisėto V. V. poveikio, yra subjektyvus ir nepagrįstas aplinkybių aiškinimas, kurio nepatvirtina civilinės bylos medžiaga.

Inventorizacijų už ankstesnius metus (iki 2008 metų) duomenų analizė šioje civilinėje byloje būtų perteklinis dalykas, nesusijęs su bylos nagrinėjimo aplinkybėmis.

2. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, proceso teisės normų, įvardytų kasaciniame skunde, nepadarė, nes pasisakė dėl esminių bylos faktinių ir teisinių aspektų (aptarė bylos faktines aplinkybes, pasisakė dėl materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, atlygintinos žalos dydžio sumažinimo, bylinėjimosi išlaidų), ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės teiginiai dėl liudytojų suinteresuotumo, vaizdo medžiagos, kaip įrodymo, netinkamumo yra melagingi, nes Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1S-822-417/2012, neužsimenama apie civilinėje byloje liudijusių asmenų galimą subjektyvumą ar suinteresuotumą, vaizdo medžiagą, kaip netinkamą įrodymą.

3. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo atidedamas atsakovės atstovo prašymu iki bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje; atsakovė aktyviai naudojosi teise skųsti procesinius sprendimus ikiteisminio tyrimo byloje, todėl nepagrįstas atsakovės teiginys dėl galimo pirmosios instancijos teismo nešališkumo.

Argumentų dėl nesupažindinimo su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose atsakovė nenurodė, taigi negali jais remtis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą prejudicialumo ir jo įrodomosios galios

Kasatorė teigia, kad teismas, šioje byloje spręsdamas jos materialinės atsakomybės klausimą, nepagrįstai nelaikė Klaipėdos apygardos teismo nutarties, kuria paliktas galioti Plungės rajono apylinkės prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, turinčia prejudicinę galią, nesilaikė CPK 182 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

CPK 182 straipsnyje, reglamentuojančiame atleidimą nuo įrodinėjimo, 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmiau nurodyti faktai yra prejudiciniai. Prejudicinių faktų taisyklė tiesiogiai susijusi su asmenų teise į teisminę gynybą ir teise teikti įrodymus, todėl šios taisyklės taikymas neturi būti išplėstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1S-822-417/2012, panaikinta Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartis ir dėl skundo priimtas naujas sprendimas – pakeisti Plungės rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės nutarimą ir nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 78-1-00087-10, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamosios R. S. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Ši Klaipėdos apygardos teismo nutartis yra priimta ne civilinėje ar administracinėje byloje ir jau vien dėl to joje konstatuotiems faktams negali būti taikoma CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta prejudicinių faktų taisyklė. Dėl to nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais pripažinti, kad šią bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą.

CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prokuratūra yra valstybės institucija, priskirta prie CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, t. y. subjektų, išduodančių oficialiuosius rašytinius dokumentus, tačiau, ne kiekvienas prokuratūros išduotas dokumentas gali būti tokiu laikomas. Viena iš prokuratūros funkcijų – ikiteisminio tyrimo atlikimas. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas yra ikiteisminio tyrimo stadijos, kartu ir viso proceso, pabaigos forma, įgyvendinama priimant nutarimą, kuriame išdėstomi ikiteisminį tyrimą atlikusio prokuroro argumentai, pagrindžiantys ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindą. Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvuojamojoje dalyje nefiksuojami konkretūs, reikšmingi civilinei bylai faktai, jame tik pateikiama ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizė, kurios pagrindu daromos išvados apie baudžiamojo proceso vyksmo perspektyvą, t. y. pripažįstama, kad dėl objektyvių ar subjektyvių kriterijų ikiteisminis tyrimas negali būti baigiamas kaltinamojo akto surašymu. Baigiamoji ikiteisminio tyrimo išvada yra formuluojama nutarimo rezoliucinėje dalyje ir būtent ji (tiksliau – ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas) vertinama kaip aplinkybė, turinti didesnę įrodomąją galią ir kurios negalima paneigti liudytojų parodymais. Pagal BPK 214 straipsnio 4 dalies nuostatas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą gali būti apskundžiamas aukštesniajam prokurorui, o jo sprendimas – ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris taip pat įvertina nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. tik tokia tvarka ir forma gali būti paneigiamas ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir atitinkamai įrodinėjimo civilinėje byloje procesui galintis būti svarbiu faktas. Be to, nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvuojamojoje dalyje prokuroro atliktų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizės vertinimas negali turėti oficialiojo, turinčio didesnę įrodomąją galią rašytinio įrodymo statuso ir dėl to, kad taip būtų pažeisti vieni iš pagrindinių civilinio proceso principų, įtvirtintų CPK 6, 12–14 straipsniuose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. B. v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-146/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-146/2011">3K-3-146/2011</a>).

Kasatorė nurodo, kad teismas nepagrįstai nesilaikė CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, privalėjo vadovautis kasatorę reabilituojančiu Plungės rajono apylinkės prokuratūros nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes šis nutarimas laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, palyginti su byloje paaiškinimus davusių liudytojų parodymais; nutarime tyčiniai neteisėti kasatorės veiksmai nenustatyti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė įrodytomis kasatorės civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų – tyčią. Teisėjų kolegija pažymi, kad Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra galiojantis visa apimtimi, galiojanti yra Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1S-822-417/2012, kuria pirmiau nurodytas nutarimas pakeistas ir ikiteisminis tyrimas Nr. 78-1-00087-10 nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamosios R. S. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. tyrimas nutrauktas, priešingai nei teigia kasatorė, ne reabilituojančiu ją pagrindu, o dėl to, kad, nustačius nusikalstamą veiką ir žalos faktą, nesurinkta pakankamai kasatorės kaltę pagrindžiančių duomenų dėl pirmiau nurodyto nusikaltimo padarymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad baudžiamojoje byloje teisiamojo asmens veiksmai vertinami baudžiamosios atsakomybės požiūriu. Civilinėje byloje asmens veiksmai vertinami civilinės atsakomybės požiūriu. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. K. ir kt. v. D. P. ir kt., byla Nr. 3K-7-874/2001). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ne visas pirmiau nurodytas nutarimas ir teismo nutartis, kuria jis buvo pakeistas, laikytini oficialiuoju rašytiniu įrodymu. Didesnę įrodomąją galią pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį bei kasacinio teismo pirmiau nurodytus išaiškinimus turi tik ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas ir nutraukimo pagrindas. Iš šią civilinę bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų matyti, kad CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatos nepažeistos. Ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų vertinimas didesnės įrodomosios galios neturi, todėl teismai pagrįstai, nagrinėdami civilinę bylą, rėmėsi joje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma.

Dėl kasatorės materialinės atsakomybės ir tinkamo įrodymų vertinimo

Darbuotoją ir darbdavį siejantys darbo teisiniai santykiai reglamentuojami darbo įstatymuose ir kituose norminiuose teisės aktuose. Darbo įstatymuose, be kita ko, reglamentuojamos darbuotojų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, dydis (ribos) (DK 4 straipsnio 11 punktas). Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas.

Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti šias sąlygas: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-446/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-446/2009">3K-3-446/2009</a>; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-47/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-47/2011">3K-3-47/2011</a>; kt.). Materialinei atsakomybei atsirasti yra pakankama kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-446/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-446/2009">3K-3-446/2009</a>; 2012 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. ir kt. v. UAB „Fatalitas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-125/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-125/2012">3K-3-125/2012</a>). Nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis. Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis: ribotąją ir visišką. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. K. v. UAB „Dannemand“, bylos Nr. 3K-3-96-2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šiaulių lyra v. V. G. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-359/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-359/2013">3K-3-359/2013</a>). Vienas iš DK 255 straipsnyje įtvirtintų visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės atvejų – kai žala padaryta tyčia (DK 255 straipsnio 1 punktas).

Nustačius pirmiau nurodytų sąlygų visetą, materialinė atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, jam buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. ir kt. v. UAB „Fatalitas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-125/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-125/2012">3K-3-125/2012</a>).

Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo nustatytas atsakovės materialinės atsakomybės sąlygas, nes byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti tokią išvadą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatorės argumentus kaip teisiškai nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teisingai sprendė, kad, nors ieškovas reikalavimus atsakovei kildina iš deliktinės atsakomybės, turi būti vadovaujamasi ir DK nuostatomis. Kaip jau minėta, materialinei darbuotojo atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas DK 246 straipsnyje įtvirtintas sąlygas. Teismai tinkamai vadovavosi šia norma: pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalis siejo darbo santykiai, atsakovei, be kita ko, administracijos įsakymu buvo pavesta atrinkti ir išduoti prekes vaistinės filialams, atlikus 2008 metų ieškovo vaistinės inventorizaciją nustatytas 19 000 Lt vertės prekių trūkumas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, tarp jų – atsakovės prisipažinimą, rašytinius įsipareigojimus atlyginti nuostolius, liudytojų parodymus, ir kt., konstatavo, kad jie patvirtina atsakovės neteisėtus veiksmus ir kaltę, žala ieškovui atsirado kaip neteisėtos tyčinės atsakovės veikos padarinys, todėl, vadovaujantis DK 255 straipsnio 1 dalimi, jai kyla pareiga šią žalą atlyginti; apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad išvada dėl materialinės atsakomybės atsakovei taikymo padaryta pagrįstai, nes byloje nustatytas šios atsakomybės rūšies sąlygų visetas: ieškovui padaryta reali žala – inventorizacijos už 2008 m. metu nustatytas 19 000 Lt vertės prekių trūkumas; neteisėta atsakovės veika – prekių paėmimas iš vaistinės už jas nesumokant; neteisėtos atsakovės veikos ir ieškovo patirtos žalos priežastinis ryšys; atsakovės kaltė dėl prekių trūkumo ir ieškovui padarytos žalos; žalos padarymo metu ieškovą ir atsakovę siejo darbo santykiai; žalos atsiradimas susijęs su atsakovės darbo veikla. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorės materialiosios atsakomybės sąlygų egzistavimas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenustatinėja, o materialinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų netinkamo aiškinimo ar taikymo teisėjų kolegija nenustatė. Teismai aiškinosi, vertino ir tinkamai kvalifikavo visas kasatorės materialinės atsakomybės sąlygas.

Kasatorė teigia, kad teismai išvadą dėl jos materialinės atsakomybės sąlygų buvimo padarė pažeisdami įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą.

Pagrindinės įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, kuriomis turi vadovautis ginčą sprendžiantis teismas, suformuluotos kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-526/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-526/2009">3K-3-526/2009</a>; 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2010">3K-3-155/2010</a>; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-585/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-585/2012">3K-3-585/2012</a>; kt.).

Kasatorė teigia, kad pirmiau nurodytos taisyklės pažeistos, nes teismai nepagrįstai nelaikė turinčiu prejudicinę galią Plungės rajono apylinkės prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kurio metu, pasak kasatorės, nesurinkta įrodymų dėl atsakovės atsakomybės už ieškovo 2008 metais iš veiklos patirtus nuostolius, neįrodyta, kad šie nuostoliai yra žala, atsiradusi dėl kieno nors nusikalstamų veiksmų, nekonstatuoti kasatorės tyčiniai neteisėti veiksmai. Dėl pirmiau nurodyto nutarimo prejudicinės galios CPK 182 straipsnio 2 punkto aspektu teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pasisakė. Papildomai pažymėtina, kad nurodyto nutarimo bylą nagrinėję teismai pagrįstai nevertino ir kaip turinčio prejudicinę galią pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog byloje nustatyta aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas dėl kasatorės nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo, neeliminuoja galimybės teismui, esant tam teisiniam pagrindui, nuspręsti dėl civilinės (materialinės) atsakomybės atsakovei taikymo. Tokia teismo išvada atitinka kasacinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimti sprendimai vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-215/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-215/2008">3K-3-215/2008</a>). Iš byloje esančios medžiagos ir teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai pirmiau nurodytą Plungės rajono apylinkės prokuratūros nutarimą vertino kitų byloje esančių įrodymų kontekste ir dėl kasatorės materialinės atsakomybės buvimo sprendė iš jų viseto.

Kasatorė taip pat nurodo, kad teismai jos rašytus pasižadėjimus atsakovui nepagrįstai laikė patikimais jos kaltės, tyčios įrodymais. Byloje nustatyta, kad 2009 m. kovo mėnesio pabaigoje atsakovė parašė prisipažinimą, kad: dirbdama „Mėtos“ vaistinėje kasininke, nuolat imdavo prekes ir už jas nemokėdavo; yra paėmusi prekių apytiksliai už 20 000 Lt; nuostolius įsipareigojo atlyginti iki 2010 m. kovo 27 d. 2009 m. balandžio 2 d. atsakovė parašė pasiaiškinimą dėl reguliariai iš vaistinės imtų prekių ir įsipareigojo 19 000 Lt ieškovui grąžinti iki 2009 m. gruodžio 31 d. Tą pačią dieną ji parašė sutikimą 19 000 Lt įnešti į įmonės kasą iki 2009 m. gruodžio 1 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau nurodytas 2009 m. balandžio 2 d. pasiaiškinimas ir pasižadėjimas parašytas praėjus kelioms dienoms nuo pirmojo rašytinio prisipažinimo darbdaviui pateikimo, ir sprendžia, kad toks laiko tarpas, kaip teisingai pastebėjo ir vertino pirmosios instancijos teismas, laikytinas pakankamu tam, kad kasatorė galėtų apmąstyti savo veiksmus ir pasirinkti atitinkamą poziciją. Kasatorė savo pirminių veiksmų (prisipažinimo) vėlesniais nepaneigė, o priešingai – patvirtino juos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai rėmėsi pirmiau nurodytais įrodymais, nustatydami kasatorės kaltę, tyčinių veiksmų atlikimą. Kasatorės argumentas, kad pirmiau nurodyti pasižadėjimai pasirašyti dėl kito asmens neteisėtos įtakos jai, laikytinas nepagrįstu, nes, priešingai nei teigia kasatorė, byloje toks faktas nenustatytas.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ir kasatorės teiginį, kad teismai nevertintino ieškovo metinių inventorizacijų iki 2008 metų rezultatų. Taip teigdama kasatorė kasaciniame skunde nenurodo teisinių argumentų, pagrindžiančių kasacijos pagrindo buvimą. Aplinkybė, kad apskųstuose teismų procesiniuose spredimuose tiesiogiai nėra pasisakyta dėl ieškovo metinių inventorizacijų iki 2008 metų rezultatų vertinimo, savaime nereiškia, kad tokie byloje esantys duomenys teismų buvo nevertinti. Teismų išvados atitinka byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Kasatorė teigia, kad nustatyta, jog stebėjimo kameros ieškovo patalpose įrengtos neteisėtai, todėl jomis gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais byloje CPK 177 straipsnio 2 dalies prasme; byloje esanti filmuota medžiaga nepatvirtina fakto, kad kasatorė būtų atlikusi neteisėtus veiksmus – ieškovo turto grobstymą 2008 metais, o apeliacinės instancijos teismas nesprendė, ar ji pagrįstai pripažinta įrodymu.

Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį įrodinėjimo priemonėmis, be kita ko, gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Šios įrodinėjimo priemonės pasižymi tam tikra specifika, nes įrodinėjimo procese naudojantis techninėmis priemonėmis gali būti pažeistos asmens neturtinės teisės ir vertybės. Šios teisės įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Konstitucijos 22 ir 24 straipsnių bei CK 2.23 straipsnio nuostatos saugo žmogaus teisę į privatų gyvenimą, gina asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamybę, draudžia savavališkai ar neteisėtai kištis į žmogaus asmeninį ir šeiminį gyvenimą, saugo žmogaus būsto neliečiamybę, draudžia įeiti į asmens būstą be jo sutikimo, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, ir kt. Pagal CK 2.22 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas fizinis asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu, išskyrus atvejus, kai šie veiksmai yra susiję su jo visuomenine veikla, tarnybine padėtimi, taip pat kai to reikalauja teisėsaugos institucijos arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Jeigu civilinės bylos šalis ginčija kitos šalies pateiktų nuotraukų, garso ar vaizdo įrašų leistinumą, motyvuodama tuo, kad jie yra padaryti pažeidžiant įstatymų ginamas asmens neturtines teises ir vertybes (neteisėtai įėjus į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtai stebint asmenį, pažeidus asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitos korespondencijos bei asmeninių užrašų konfidencialumą ir kitokiais neteisėtais veiksmais), – teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas ir kitas įstatymų nuostatas, kiekvienu konkrečiu atveju turi tirti ginčijamus įrodymus, nuotraukų, garso bei vaizdo įrašų padarymo aplinkybes, ir vertinti, ar šios įrodinėjimo priemonės konkrečioje byloje gali būti pripažintos leistinomis. Šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, bankroto ir restruktūrizavimo bei kitose bylose, kuriose pagal įstatymą teismas privalo aktyviai veikti ex officio, teismas pats savo iniciatyva tiria ir vertina, ar nuotraukos bei vaizdo ar garso įrašai, esantys byloje kaip įrodinėjimo priemonės, yra padaryti nepažeidžiant įstatymų. Pagal kasacinio teismo praktiką įrodinėjimo priemonės leistinumas suprantamas kaip informacijos, sudarančios įrodymų turinį, gavimas nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos. Vertinant vaizdo įrašo, kaip įrodinėjimo priemonės, leistinumą, visų pirma turi būti vertinama, ar šis įrodymas buvo gautas, nepažeidžiant subjektų, kurie užfiksuoti vaizdo įraše, teisių ir interesų, jų teisės į privatų gyvenimą (Konstitucijos 22 straipsnis). Teisės į privatų gyvenimą pažeidimas gali būti suprantamas kaip privataus asmens filmavimas jo privačioje valdoje be jo sutikimo, vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas privatus asmuo, platinimas ar paviešinimas be jo sutikimo ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. L. v. UAB „VP Market“, bylos Nr. 3K-3-643/2004). Teisėjų kolegija pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nei šioje byloje nėra konstatuotas faktas, jog vaizdo įrašai yra neteisėti, padaryti pažeidžiant įstatymus. Nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme kasatorė pirmiau nurodyto klausimo nekėlė. Pirmosios instancijos teismas sprendime kaip įrodymu rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr.78-1-00087-10 esančio filmuotos medžiagos peržiūrėjimo protokolo duomenimis, kuriuose užfiksuota, kaip atsakovė į patalpą atsineša daiktų, kuriuos deda į savo rankinę. Vaizdo įrašų teisėtumo klausimą kasatorei iškėlus apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas turėjo tirti ir vertinti, ar vaizdo įrašai padaryti nepažeidžiant įstatymų, nutartyje nurodyti nustatytas aplinkybes, motyvus bei išvadas šiuo klausimu. Apskųstoje nutartyje to nėra nurodyta. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos, nutartyje rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio filmuotos medžiagos peržiūrėjimo protokolo duomenimis. Teisėjų kolegija pagal apskųstuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytas faktines bylos aplinkybes, reikšmingas išvadai dėl vaizdo įrašų teisėtumo padaryti, neturi galimybės padaryti vienareikšmės išvados dėl vaizdo įrašų teisėtumo arba neteisėtumo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, net jeigu ir būtų pagrindas vaizdo įrašus vertinti kaip neteisėtus, tai byloje surinktų kitų įrodymų visuma teiktų teisinį pagrindą padaryti tokias pačias kaip apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl ginčo išsprendimo iš esmės (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimo

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis neatitinka CPK 320 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio reikalavimų, nes kolegija nurodė ne visus apeliacinio skundo argumentus, rėmėsi tik pirmosios instancijos teismo argumentais, nevertino atsakovės argumentų dėl materialiosios teisės normų taikymo bei proceso teisės normų pažeidimo.

CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; kt.). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. B. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. UAB „Gubernija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-27/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-27/2012">3K-3-27/2012</a>; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje argumentuotai atsakė į į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, be to, visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais teismas vadovavosi. Aplinkybė, kad apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai nėra nepriekaištingai išsamūs, teisėjų kolegijos vertinimu, nenulėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl to, kad jis neatitinka CPK 320, 331 straipsnio reikalavimų, nėra pagrindo, taip pat pripažinti apeliacinės instancijos teismą pažeidus kasatoriaus nurodomus teisės į tinkamą teismo procesą ir teisės būti išklausytam principus, teisę į apeliaciją. Remiantis nurodyta aktualia kasacinio teismo praktika, šioje byloje taip pat nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvavimo.

Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstą atmeta kasacinio skundo argumentą dėl apskųstos nutarties prieštaringumo. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, kuriais, viena vertus, padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, o, kita vertus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinos žalos dydį, vieni kitiems neprieštarauja ir neteikia pagrindo nutarties vertinti prieštaringa. DK 257 straipsnio 5 dalis reglamentuoja galimybę sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, DK 255 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 257 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai žala padaryta tyčia, turi būti atlyginama visa žala. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju, kai byloje nustatyta, jog atsakovė žalą ieškovui padarė tyčia, atlygintinos žalos dydis negali būti mažinamas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teisme be teisinio ir faktinio pagrindo buvo ilgą laiką sustabdytas bylos nagrinėjimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byla buvo ne sustabdyta, o atidėtas jos nagrinėjimas, be to, kaip teisingai nurodė ieškovas, ir pačios kasatorės atstovo prašymu. Bylos nagrinėjimo atidėjimas savaime neteikia pagrindo pripažinti, kad teismas buvo šališkas.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasatorės argumentą dėl per didelio iš jos priteisto žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme. Apskųsta nutartimi ieškovo naudai iš kasatorės priteista 1140 Lt žyminio mokesčio, kuris susideda iš 570 Lt žyminio mokesčio, ieškovo sumokėto už ieškinį, ir 570 Lt žyminio mokesčio, ieškovo sumokėto už apeliacinį skundą. Kaip teisingai pastebi kasatorė, ieškovas apeliaciniu skundu skundė tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesta jo reikalavimo dalis dėl 9500 Lt žalos atlyginimo priteisimo. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 4 dalį ieškovas, teikdamas apeliacinį skundą, turėjo sumokėti 285 Lt žyminį mokestį, tačiau sumokėjo 570 Lt žyminio mokesčio (T. 2, b. l. 60), t. y. žyminio mokesčio sumokėjo daugiau, negu numato įstatymai. Ieškovo paduodant apeliacinį skundą permokėta žyminio mokesčio dalis turėjo būti jam grąžinta per Valstybinę mokesčių inspekciją (CPK 87 straipsnis), o ne jo naudai priteista iš kasatorės. Dėl to apskųstos nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeistina, iš atsakovės priteistas žyminis mokestis sumažintinas, ieškovo permokėtas žyminis mokestis jam grąžintinas.

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgdama į bylos kasacine tvarka išnagrinėjimo rezultatą teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimas priimtas ieškovo naudai, todėl pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas tenka kasatorei, o kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Ieškovas prašo priteisti iš kasatorės 4000 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis Rekomendacijomis (2, 7, 8.14 punktai), atsižvelgusi į bylos sudėtingumą, sprendžia, kad ieškovui iš kasatorės priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, neviršijančios maksimalaus nustatyto dydžio – 2000 Lt.

Kasaciniame teisme patirta 52,76 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi iš R. S. priteistą ieškovo UAB „Mėtos“ vaistinės naudai žyminį mokestį sumažinti ir iš kasatorės R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Mėtos“ vaistinės (į. k. 169891486) naudai priteisti 855 (aštuonis šimtus penkiasdešimt penkis) Lt žyminio mokesčio.

Grąžinti ieškovui UAB „Mėtos“ vaistinei (į. k. 169891486) 285 (du šimtus aštuoniasdešimt penkis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2013 m. sausio 2 d. AB Ūkio banke, mokėjimo nurodymo Nr. 4738.

Priteisti iš kasatorės R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Mėtos“ vaistinės (į. k. 169891486) naudai 2000 (du tūkstančius) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti iš kasatorės R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 52,76 Lt (penkiasdešimt du litus 76 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis