Dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo Sirijos Arabų Respublikos piliečiui L. F. baudžiamoji byla nutraukta

Baudžiamoji byla Nr. 2K-217-628/2021

Teisminio proceso Nr. 1-02-5-00069-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.4; 1.2.29.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, L. F., jo gynėjai advokatei Ilonai Ivašauskaitei,

vertėjui Omarui Adi, teismo posėdyje dalyvaujančiam naudojant vaizdo konferencijų programą „Zoom“,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo Sirijos Arabų Respublikos piliečiui L. F. baudžiamoji byla nutraukta.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžiu Sirijos Arabų Respublikos pilietis L. F. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalį ir baudžiamoji byla jam nutraukta BK 291 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendis ir baudžiamoji byla L. F. nutraukta nustačius, kad jis veikė būtinojo reikalingumo situacijoje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios tenkinti kasacinį skundą, ir asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, bei jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Sirijos Arabų Respublikos pilietis L. F. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu BK 291 straipsnio 2 dalies pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad laikė, gabeno ir panaudojo žinomai netikrą dokumentą, t. y. 2019 m. birželio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, būdamas Graikijoje, Atėnų mieste, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už 4000 Eur įgijo žinomai netikrą Čekijos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą D. D. (D. D.), gimusio (duomenys neskelbtini), vardu, ją laikė prie savęs ir gabeno iki 2019 m. birželio 16 d. 12.35 val., o atskridęs iš Atėnų į Vilnių reisu Nr. FR4978, Vilniaus oro uosto pasienio užkardos pasienio kontrolės punkte dokumentų patikrinimo metu ją pateikė Vilniaus oro uosto pasienio užkardos pareigūnui.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria L. F. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 291 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį, ir, vadovaudamasis BK 31 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad L. F. veikė būtinojo reikalingumo situacijoje, ir baudžiamąją bylą L. F. nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai leidžia teigti, jog L. F. savo veiksmais sukėlė grėsmę proporcingai mažiau vertingiems teisiniams gėriams nei tie, kurie būtų pažeisti jo kilmės valstybėje.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Ruslanas Boiko prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Iš Sirijos L. F. maždaug 2018 m. lapkričio mėnesį atvyko į Turkiją, iš šios šalies tik po penkių mėnesių nuvyko į Graikiją, vėliau (2019 m. birželio 16 d.) iš Graikijos – į Lietuvos Respubliką. Darytina išvada, kad iki jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymių realizavimo L. F. apie 6–7 mėnesius gyveno ne valstybėje, kurioje jam grėsė pavojus. Taigi, L. F., prieš realizuodamas BK 300 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius, apie pusę metų nebegyveno valstybėje, kurioje jam grėsė pavojus, ir visą šį laiką turėjo teisę ir galimybę prašyti prieglobsčio Turkijos Respublikoje ir Graikijos Respublikoje.

3.2. L. F. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė 2019 m. rugpjūčio 1 d., nors, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 67 straipsnio 1 dalį, turėjo galimybę jį pateikti tiek vos patekęs į Lietuvos Respublikos valstybės teritoriją 2019 m. birželio 16 d. Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte, tiek viso buvimo Lietuvos Respublikos valstybės teritorijoje (įskaitant ir suėmimo laikotarpį) metu. Nepaisydamas to, šia savo teise jis nepasinaudojo. Be to, per apklausą ikiteisminio tyrimo metu L. F. parodė, kad naudodamasis netikra Čekijos Respublikos asmens tapatybės kortele jis siekė patekti į Vokietijos Federacinę Respubliką arba Olandiją, nes ten turi pažįstamų ir norėjo ten gyventi, taip pat norėjo paskui pasikviesti savo šeimą, priešingai nei per apklausą teisiamojo posėdžio metu, apie karo veiksmus Sirijoje, siekį pasinaudoti prieglobsčio teise saugioje valstybėje nenurodė.

3.3. Byloje nėra duomenų, jog, L. F. būnant Turkijos Respublikoje, Graikijos Respublikoje, jam kilo grėsmė Turkijos Respublikos ar Graikijos Respublikos būti grąžintam į Sirijos teritoriją, šiose valstybėse jis nebuvo persekiojamas, nebuvo mėginama jo jėga grąžinti į Siriją ir pan. Tokio pavojaus, jo realios grėsmės egzistavimą patvirtinančios informacijos nepateikiama ir skundžiamame nuosprendyje.

3.4. Skundžiamame nuosprendyje L. F. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, remiantis BK 31 straipsniu, grindžiamas Jungtinių Tautų Organizacijos 1951 m. liepos 28 d. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 31 straipsnio nuostatomis. Pabrėžtina, kad Konvencija ir 1967 m. Niujorko protokolas dėl pabėgėlių statuso, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuoti 1997 m. sausio 21 d., nustato valstybėms, šios Konvencijos dalyvėms, pareigą nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinti pabėgėlių apsaugą ir, inter alia (be kita ko), tik tam tikrais atvejais jų apsaugą nuo baudžiamojo persekiojimo. Viena asmenų apsaugos nuo baudžiamojo persekiojimo formų – atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kurios sąlygos įtvirtintos tik baudžiamajame įstatyme. Dėl to darytina išvada, kad sprendžiant asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą turi būti vertinamas BK įtvirtintų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų egzistavimas, o ne Konvencijos, nurodančios ją pasirašiusių, ratifikavusių valstybių pareigą įtvirtinti nacionalinėje teisėje tam tikrą teisinį reguliavimą, nuostatos.

3.5. L. F. Turkijoje ir Graikijoje buvo pakankamą laiką, šios valstybės nelaikytinos jo laikino sustojimo valstybėmis. Šį faktą pagrindžia aplinkybė, kad skundžiamame nuosprendyje minimuose Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose asmenys, keliaudami iš Turkijos, nelegaliai perėjo trečiosios valstybės sieną praėjus daugiausia pusantro mėnesio nuo išvykimo iš valstybės, kurioje jiems grėsė pavojus.

3.6. Prokuroras akcentuoja, kad, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kaip teisėtą ir pagrįstą palikus galioti skundžiamą nuosprendį, asmenys galėtų būtų atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės neegzistuojant vienai iš BK 31 straipsnio 1 dalyje nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, motyvuojant tai anksčiau pasireiškusia, bet nusikalstamos veikos padarymo metu jau išnykusia grėsme kaltininko teisėms (baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms).

4. Atsiliepimu į kasacinį skundą atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės L. F. gynėja advokatė I. Ivašauskaitė prašo atmesti prokuroro kasacinį skundą. Atsiliepime į kasacinį skundą gynėja nurodo, kad privalu laikytis tiek iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek iš tarptautinių sutarčių kylančių įsipareigojimų dėl pabėgėlių teisinės apsaugos. Gynėja akcentuoja, kad nei Turkija, nei Graikija neturi pakankamų pabėgėlių apsaugos sistemų, todėl L. F. neturi būti keliamas reikalavimas likti pirmoje saugioje šalyje, taip pat prašyti prieglobsčio būtent vienoje iš šių valstybių.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Prokuroro kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 31 straipsnio ir Jungtinių Tautų Organizacijos 1951 m. liepos 28 d. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 31 straipsnio nuostatų taikymo

6. Sirijos Arabų Respublikos pilietis L. F. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu BK 291 straipsnio 2 dalies pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad laikė, gabeno ir panaudojo žinomai netikrą dokumentą, t. y. 2019 m. birželio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, būdamas Graikijoje, Atėnų mieste, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už 4000 Eur įgijo žinomai netikrą Čekijos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą D. D., gimusio (duomenys neskelbtini), vardu, ją laikė prie savęs ir gabeno iki 2019 m. birželio 16 d. 12.35 val., o atskridęs iš Atėnų į Vilnių reisu Nr. FR4978, Vilniaus oro uosto pasienio užkardos pasienio kontrolės punkte dokumentų patikrinimo metu ją pateikė Vilniaus oro uosto pasienio užkardos pareigūnui.

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria L. F. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 291 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį, ir, vadovaudamasis BK 31 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad L. F. veikė būtinojo reikalingumo situacijoje, ir baudžiamąją bylą jam nutraukė.

8. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nagrinėjamoje byloje, vadovaujantis BK 31 straipsnio 1 dalimi, nustatyta BK V skyriuje įtvirtinta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinasis reikalingumas. Su tokiu baudžiamosios bylos nutraukimo pagrindu nesutinka kasacinį skundą byloje pateikęs prokuroras. Pasak prokuroro, Konvencija ir jos 1967 m. Protokolas dėl pabėgėlių statuso, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuoti 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85, nustato valstybėms, šios Konvencijos dalyvėms, pareigą nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinti pabėgėlių apsaugą ir, inter alia, tik tam tikrais atvejais jų apsaugą nuo baudžiamojo persekiojimo. Viena asmenų apsaugos nuo baudžiamojo persekiojimo formų – atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, jos sąlygos nustatytos tik baudžiamajame įstatyme. Dėl to, kaip nurodo kasatorius, sprendžiant asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi būti vertinamas BK įtvirtintų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų egzistavimas, o ne Konvencijos, nustatančios ją pasirašiusių, ratifikavusių valstybių pareigą įtvirtinti nacionalinėje teisėje tam tikrą teisinį reguliavimą, nuostatos.

9. Taigi šioje byloje spręstina, ar teismai, remdamiesi būtinojo reikalingumo instituto aiškinimu 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 31 straipsnio 1 dalies kontekste, pagrįstai netaikė baudžiamosios atsakomybės Sirijos piliečiui L. F..

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. pacta sunt servanda principas, kuris reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia, tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda) yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (pvz., 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. sausio 24 d. nutarimai). Pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta: „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ši nuostata reiškia, jog Seimo ratifikuotos sutartys įgyja įstatymo galią (1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

11. Byloje teismai nustatė šias faktines aplinkybes: asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, t. y. L. F., yra Sirijos Arabų Respublikos, būtent šalies, kurioje iki šiol vyksta kariniai veiksmai, pilietis. L. F. išvyko iš Sirijos dėl to, kad šalyje vyksta karas, jis buvo šaukiamas atlikti privalomąją karo tarnybą ir nenorėdamas kariauti bei baimindamasis dėl savo gyvybės išvyko iš savo kilmės valstybės (remiantis 1951 m. Konvencija dėl pabėgėlių statuso, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/05/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 9 straipsniu ir nacionaline teise, t. y. 2016 m. vasario 24 d. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 116.1.1 punktu, bausmė už atsisakymą kariauti konflikte, kuriame asmuo gali būti verčiamas daryti karo nusikaltimus, yra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą). Šiuo atveju aplinkybę, kad L. F. išvyko iš Sirijos siekdamas gauti prieglobstį, patvirtina ir tai, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam buvo suteiktas prieglobstis – pabėgėlio statusas ir išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje.

12. Atsižvelgdama į šiuos byloje nustatytus duomenis, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog L. F. išvyko iš savo kilmės valstybės siekdamas apsaugoti savo gyvybę ir gauti prieglobstį, t. y. tarptautinę apsaugą, todėl jam taikytinos 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 31 straipsnio 1 dalies nuostatos. Taigi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje aiškinant ir taikant Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą turi būti atsižvelgiama į šios Konvencijos nuostatas ir autoritetingus jų aiškinimo šaltinius. Vienas svarbesnių iš jų – dokumentai, priimami Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (toliau – ir JTVPK), kuriam patikėta pareiga stebėti, kaip vykdomos tarptautinės konvencijos dėl pabėgėlių apsaugos, ir pripažįstama, kad šios problemos sprendimo priemonių koordinavimo veiksmingumas priklausys nuo valstybių bendradarbiavimo su vyriausiuoju komisaru (1951 m. Konvencijos preambulės 6 pastraipa, Konvencijos 35 straipsnis (pagal prasmę)).

13. 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės neskiria nuobaudų (baudžiamųjų sankcijų) už neteisėtą įvažiavimą ar neteisėtą buvimą jų teritorijoje pabėgėliams, kurie, atvykę (tiesiogiai) iš teritorijos, kur jų gyvybei ar laisvei grėsė 1 straipsnyje nustatytas pavojus, atvyksta į šių valstybių teritoriją arba yra joje be leidimo, jeigu jie patys nedelsdami prisistato valdžios institucijoms ir išsamiai paaiškina savo neteisėtą atvykimą ar buvimą. Taip pat yra pripažįstama, kad 1951 m. Konvencijos 31 straipsnio 1 dalies normos apima ne tik neteisėtą sienos kirtimą, bet taip pat ir suklastotų ar netikrų dokumentų naudojimą šiame kontekste, kadangi dažnu atveju prieglobsčio ieškantiems asmenims tai būna vienintelis būdas pasiekti saugią valstybę (JTVPK, 2017 m. kovo 15 d. apskritojo stalo išvadų dėl nebaudimo už neteisėtą atvykimą ir buvimą: 1951 m. Pabėgėlių konvencijos 31 straipsnio aiškinimo ir taikymo, santrauka, 21 punktas). Taigi, tuo atveju, kai asmuo pasinaudoja suklastotais dokumentais tam, kad galėtų atvykti į saugią valstybę ir gauti prieglobstį, tokie veiksmai patenka į neteisėto atvykimo sąvoką 1951 m. Konvencijos 31 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. traktuojami kaip toks prieglobsčio siekiančio asmens elgesys, už kurį valstybės Konvencijos dalyvės yra įsipareigojusios netaikyti atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. F. atvyko į Lietuvą neteisėtai pasinaudodamas suklastotais dokumentais, turėdamas tikslą apsaugoti savo gyvybę ir gauti prieglobstį.

14. Nesutikimą su teismų taikytomis BK 31 straipsnio ir Konvencijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis prokuroras grindžia ir tuo, kad, pirmiausia, maždaug 2018 m. lapkričio mėnesį L. F. iš Sirijos atvyko į Turkiją, iš šios šalies po penkių mėnesių nuvyko į Graikiją, o vėliau – 2019 m. birželio 16 d. – į Lietuvos Respubliką. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, kasatorius daro išvadą, kad iki L. F. inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymių realizavimo jis apie 6–7 mėnesius gyveno ne valstybėje, kurioje jam grėsė pavojus (Sirija), ir visą šį laiką turėjo teisę bei galimybę prašyti prieglobsčio Turkijos Respublikoje ir Graikijos Respublikoje. Atmetant šiuos kasacinio skundo argumentus, pritartina abiejų instancijų teismų padarytoms išvadoms.

15. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tokie patys argumentai, t. y. kad L. F. turėjo galimybę prašyti prieglobsčio Turkijoje ir Graikijoje, buvo išdėstyti ir prokuroro apeliaciniame skunde. Išnagrinėjęs juos, apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje konstatavo, kad tarptautinės sutartys ir nacionalinės teisės aktai, taip pat teismų praktika neįpareigoja pabėgėlio atvykti būtent iš savo kilmės šalies, nes nei 1951 m. Konvencijoje, nei kituose tarptautinės teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas pabėgėliui teikti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pirmoje saugioje valstybėje, o tai reiškia, kad toks asmuo praktiškai gali siekti nuvykti į norimą šalį (tranzitu per kitas valstybes) ir ten prašyti prieglobsčio. 2001 m. lapkričio 8–9 d. JTVPK ir Tarptautinių studijų instituto organizuotame Ženevos ekspertų apskritojo stalo susitikime pažymėta, kad pabėgėliams nekeliamas reikalavimas atvykti tiesiogiai iš kilmės šalies, kurioje jiems gresia pavojus jų gyvybei ar sveikatai, o jie gali keliauti tranzitu per kitas valstybes ir prieglobsčio prašyti nebūtinai pirmoje saugioje valstybėje (peržiūrėtos išvadų santraukos dėl 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 31 straipsnio 10 punkto b ir c papunkčiai). Konvencijos 31 straipsnio apsauga gali būti netaikoma, jeigu prieglobsčio prašytojas buvo laikinai ar nuolat apsigyvenęs kitoje valstybėje, tačiau apsauga išlieka, jei kitos valstybės buvo pervažiuojamos tranzitu su trumpais „sustojimais“. Sąvoka „tiesiogiai“ (t. y. atvykti iš kilmės šalies) turėtų būti aiškinama plačiai, nederėtų jos suprasti pažodžiui laiko ar geografine prasme, o tai reiškia, kad pabėgėliai, kurie pakeliui kirto kitų šalių teritoriją, buvo ten sustoję ar apsistoję, vis dar gali būti atleidžiami nuo sankcijų. Tad nereikalaujama, kad pabėgėliai be jokio sustojimo atkeliautų iš savo kilmės šalies.

16. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl pabėgėlių paskirstymo Europos Sąjungos viduje (taip užtikrinant pabėgėlių judėjimo ES ribose reguliavimą) buvo priimtas 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (reglamentas „Dublinas III“). Vadovaujantis šiuo reguliavimu, pabėgėlis gali būti perduotas tai Europos Sąjungos narei, į kurią pirmiausia atvyko, kurioje turi būti sprendžiami prieglobsčio suteikimo klausimai. Nagrinėjamu atveju Lietuva šia galimybe nepasinaudojo, pati nagrinėjo L. F. prieglobsčio suteikimo klausimą, o tai minėtas reglamentas taip pat leidžia daryti.

17. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo byloje nustatytų aplinkybių, į Turkiją L. F. pabėgo be dokumentų, ten negalėjo oficialiai dirbti, nes galėjo būti sugrąžintas į kilmės šalį. Turėdamas tikslą pasiekti saugią valstybę, L. F. vyko ne savarankiškai, o buvo vežamas, pats nepriėmė sprendimų. Į Turkiją atvyko maždaug 2018 m. lapkričio mėn., Turkijoje buvo apie 5 mėnesius. Tuomet iš Turkijos jį automobiliu nuvežė į Graikiją, Atėnus. 2019 m. birželio mėnesį, jam būnant Atėnuose, jį užkalbino asmuo vardu Ahmedas (Ahmed) ir paklausė, ar jam reikia kokio nors dokumento. Vėliau šioje byloje minimas netikras asmens dokumentas ir buvo perduotas L. F., šis juo pasinaudojo atvykdamas į Lietuvą. Pritartina apeliacinės instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad žmogus, kuriam jo kilmės valstybėje gresia šiurkštūs žmogaus teisių pažeidimai, kyla grėsmė jo gyvybei ir sveikatai, jei yra galimybė, renkasi tokią prieglobsčio valstybę, kurioje galėtų kuo greičiau integruotis bei kurti visavertį gyvenimą, ir ta aplinkybė, jog nebuvo (siaurąja pažodine tvarka) atvykta iš kilmės šalies, negali būti vertinama kaip turinti esminę reikšmę, kuri lemtų baudžiamosios atsakomybės taikymo būtinumą. Turkijoje ir Graikijoje L. F. iš viso praleido iki pusės metų, tačiau toks laikotarpis, įvertinus L. F. keliavimo būdą ir kitas aplinkybes, nėra laikytinas nepateisinamai per ilgu, nė vienoje iš šių šalių jis neapsistojo, nesiruošė gyventi, jo tikslas buvo nuvykti į norimą Europos šalį (Vokietiją). L. F. atvykimas į Lietuvą ne tiesiogiai iš Sirijos, o iš kitos Šengeno erdvei priklausančios šalies neturi lemiamos reikšmės sprendžiant klausimą dėl asmens, prašančio prieglobsčio, statuso netekimo ar apsaugos nuo baudžiamojo persekiojimo praradimo.

18. Atsakant į kasatoriaus argumentus dėl prieglobsčio prašymo pateikimo nedelsiant, pažymėtina, kad Konvencijos sąvoka „nedelsiant“ yra santykinė ir priklauso nuo konkrečių aplinkybių, be kita ko, galimybės pasikonsultuoti ir gauti informaciją, ji neturi būti aiškinama kaip griežtas reikalavimas laiko atžvilgiu, atsižvelgiant į ypatingą prieglobsčio prašytojų padėtį, kaip antai neteisingą supratimą, klaidingus kontrabandininkų patarimus, traumos poveikį, kalbos problemas, informacijos trūkumą, nesaugumo, nepasitikėjimo ir baimės jausmą, buvusią bendravimo su valstybės institucijomis (pareigūnais) patirtį (pvz., JTVPK 2017 m. kovo 15 d. apskritojo stalo išvadų dėl nebaudimo už neteisėtą atvykimą ir buvimą: 1951 m. Pabėgėlių konvencijos 31 straipsnio aiškinimo ir taikymo, santrauka, 16 punktas). Konvencijos aiškinimo šaltiniuose pabėgėlių, atvykstančių į oro uostus ir pateikiančių netikrus ar suklastotus dokumentus, situacijos kontekste taip pat pažymėta, kad pabėgėliai gali pagrįstai baimintis, jog bus supaprastinta tvarka grąžinti į išvykimo vietą, ir pasienio ar atvykimo postus traktuoti kaip nesaugias ar netinkamas vietas kreiptis dėl prieglobsčio (ten pat, 17 punktas). Šiame kontekste akcentuojama ir būtinybė atitinkamiems valstybės pareigūnams patiems identifikuoti asmenis, siekiančius prieglobsčio, ir nukreipti juos į tinkamas institucijas ir nurodyti reikiamas procedūras. Be to, netgi tais atvejais, kai pareiškėjas tyčia vengia pateikti prašymą, pavyzdžiui, todėl, kad norėtų prašyti prieglobsčio kitoje valstybėje, kurioje apsistoję jo giminaičiai arba draugai, šis delsimas nebūtinai rodo, kad pareiškėjo poreikis gauti tarptautinę apsaugą yra nepagrįstas. Minėta, kad tarptautinėje teisėje nenustatytas įpareigojimas asmeniui prašyti tarptautinės apsaugos pasitaikius pirmai progai.

19. Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad L. F. prašymas dėl prieglobsčio suteikimo nebuvo pateiktas nedelsiant, todėl jis negali būti laikomas prieglobsčio prašytoju. Su šiuo skundo argumentu nesutiktina. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 70 straipsnyje, įgyvendinant 1951 m. Konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, nustatyta, kad prieglobsčio prašytojui, neteisėtai atvykusiam į Lietuvos Respublikos teritoriją iš valstybės, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus, atsakomybė už neteisėtą atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje netaikoma, jeigu jis nedelsdamas prisistato kompetentingoms Lietuvos Respublikos institucijoms ar įstaigoms ir išsamiai paaiškina priežastis, dėl kurių jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką arba neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. F., siekdamas patekti į Lietuvos Respubliką, panaudojo žinomai netikrą Čekijos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą D. D., gimusio (duomenys neskelbtini), vardu, ją laikė prie savęs ir gabeno iki 2019 m. birželio 16 d. 12.35 val., o atskridęs iš Atėnų į Vilnių reisu Nr. FR4978, dokumentų patikrinimo metu ją pateikė Vilniaus oro uosto pasienio užkardos pareigūnui. Raštu dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje L. F. kreipėsi 2019 m. liepos 31 d. (gauta 2019 m. rugpjūčio 1 d.). Byloje nustatyta, kad L. F. buvo sulaikytas atvykimo dieną, po to jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, o paleistas jis buvo 2019 m. liepos 11 d. Atvykęs į Lietuvą ir pateikęs suklastotą dokumentą Vilniaus oro uosto pasienio užkardos pareigūnui, L. F. nurodė, kad telefone turi savo paso nuotrauką ir kad jis yra Sirijos Arabų Respublikos pilietis L. F., gimęs (duomenys neskelbtini), taigi savo tikrosios tapatybės neslėpė. Atsižvelgdama į šias byloje nustatytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo vertinimui, kad atsidūrus L. F. Lietuvoje, t. y. svetimoje, jam nepažįstamoje, kitokios kultūros šalyje, būnant suimtam ir neilgai trukus po to, jam buvo sudėtinga suvokti, kada, kaip ir į ką privaloma kreiptis dėl prieglobsčio suteikimo. Atsižvelgiant į tai, kad L. F. nemoka lietuvių kalbos, anglų kalba taip pat iš esmės nekalba, jo galimybės nedelsiant kreiptis prieglobsčio pagrįstai įvertintos kaip ribotos.

20. Nors prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra nustatytas tik BK, todėl šioje byloje neturėtų būti taikomos Konvencijos nuostatos, su tokiu argumentu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Ji konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje tinkamai nustatyta BK įtvirtinta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinasis reikalingumas, ir išvada dėl jo sąlygų buvimo pagrįstai padaryta vadovaujantis, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutarties – 1951 m. Konvencijos nuostatomis.

21. Jau pirmiau aptarta, kad L. F. atitinka 1951 m. Konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas – jis, būdamas Damasko, esančio Sirijoje, gyventojas, nenorėdamas atlikti privalomosios karo tarnybos, baimindamasis dėl savo gyvybės, sveikatos ir laisvių, paliko gimtąją šalį, neteisėtais būdais per Turkiją atvyko į Europos Sąjungą, kol pasiekė Lietuvos Respubliką. Vilniaus oro uosto pasienio užkardos pareigūnui pateikė netikrą dokumentą ir prisistatė savo tikruoju vardu bei pavarde, parodydamas paso nuotrauką telefone. Vėliau Lietuvoje pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir jį gavo.

22. BK 31 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Iš šios įstatymo formuluotės matyti, kad baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką pašalinama tik tada, kai nustatomos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos: 1) turi grėsti žala; 2) pavojus akivaizdus ir realus; 3) gresiančio pavojaus negalima pašalinti kitais būdais, kaip tik padarant žalą teisės saugomiems interesams; 4) iškilęs pavojus pašalinamas padarant žalą trečiajam asmeniui; 5) padaryta žala turi būti mažesnė nei išvengtoji.

23. Būtinojo reikalingumo instituto esmė ir paskirtis suponuoja būtinybę asmeniui įvertinti daromą žalą ir žalą, kurios siekiama išvengti, ir sąmoningai pasirinkti elgesio variantą, leisiantį padaryti mažesnę žalą. Tai reiškia, kad, siekiant pašalinti pavojų, mažesnė žala turi būti padaroma tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>). Santykis tarp padarytos žalos ir žalos, kurios siekiama išvengti, nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Žalų santykį būtina įvertinti ne tik kokybiniu (parodančiu objektyvųjį vertingumą), bet ir kiekybiniu rodikliu. Be to, žalos vertinimas neturėtų atitrūkti nuo subjektyvaus galimos žalos dydžio suvokimo, todėl turėtų būti atsižvelgta, kokios didesnės žalos asmuo bijojo ir tikėjosi išvengti ir kokią mažesnę žalą tikėjosi padaryti savo veiksmais. Taigi, žalos vertinimas atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju (ad hoc) ir negali būti apibrėžiamas neginčijamais rodikliais. Pavyzdžiui, šaukimas atlikti privalomąją karinę tarnybą valstybėje, kuri nedalyvauja aktyviuose kariniuose veiksmuose ir kurios suverenui nekyla aiškus pavojus (pvz., Lietuvoje), ir valstybėje, kurioje bendrąja prasme vyksta karas (pvz., nagrinėjamu atveju – Sirijoje), savo esme nėra tapatūs, šaukiamam atlikti privalomąją karinę tarnybą asmeniui sukelia skirtingo pobūdžio pasekmes ir pavojų.

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad L. F. gyvybei, sveikatai, kitoms jo teisėms bei laisvėms grėsė pavojus kilmės šalyje – Sirijoje. Be to, jis buvo pašauktas atlikti privalomąją karo tarnybą, todėl didelė ir reali tikimybė, kad jei L. F. būtų sutikęs atlikti šią tarnybą, jo gyvybei ir sveikatai būtų kilusi reali ir akivaizdi grėsmė. L. F. gresiantis pavojus vertintinas kaip realus ir akivaizdus, nes politinė (karinė) situacija Sirijoje nepasikeitė, todėl grėsmė L. F. teisėms ir laisvėms tebėra išlikusi. Sirijoje vykstant kariniams veiksmams, jos piliečiai itin dažnai vyksta į kitas užsienio šalis siekdami prieglobsčio. Toks atvykimas dažniausiai yra nelegalus, nes sirų pabėgėliai neturi asmens ar kitų kelionės dokumentų, todėl yra priversti ieškoti netikrų ar suklastotų dokumentų, kurie patvirtintų jų tapatybę. Konstatuotina, kad šiuo konkrečiu atveju egzistavo reali ir akivaizdi grėsmė L. F. gyvybei ir sveikatai – prigimtinėms žmogaus teisėms, kurių apsaugą užtikrina tarptautiniai teisės aktai, baudžiamieji įstatymai, todėl akivaizdu, kad šie teisiniai gėriai turi didžiausią reikšmę ir yra vertingiausi.

25. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad L. F. padarė veiką, atitinkančią nusikaltimo valdymo tvarkai požymius, – laikė, gabeno ir panaudojo netikrą dokumentą – asmens tapatybės kortelę, siekdamas pašalinti pavojų savo gyvybei ir sveikatai, yra teisinga. Šiuo nusikaltimu buvo padaryta žala (sukeltas pavojus ir kilusi grėsmė) mažiau vertingoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ir gėriams, nei būtų kilusi, jei L. F. būtų likęs Sirijoje. L. F., įvertinęs sau kilusią grėsmę, pasirinko elgesio variantą, kuris leido padaryti mažesnę žalą (padaryta žala valdymo tvarkai, o ne gyvybei ar sveikatai). Byloje nustatyta, kad iš esmės L. F. neturėjo kito pasirinkimo ir negalėjo kilusio pavojaus savo sveikatai pašalinti kitomis priemonėmis – tai galėjo padaryti tik išvykdamas iš Sirijos, o vėliau pasinaudodamas suklastotu dokumentu.

26. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad L. F. veikė esant būtinajam reikalingumui, todėl jo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nėra galimas, tai pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Ridikas

Audronė Kartanienė

Sigita Jokimaitė