Civilinė byla Nr. e3K-3-296-684/2018
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01120-2016-9
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.5.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. liepos 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus valstybės įmonės Turto banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės spaustuvės,,Spindulys“ ieškinį atsakovei bendrovei „Danske Bank A/S“, veikiančiai per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą, dėl administravimo išlaidų kompensavimo ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės bankroto administratoriaus teisę civiliniame procese sudaryti taikos sutartį bankrutavusios įmonės vardu ir interesais, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė BAB spaustuvė „Spindulys“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro, prašė teismo priteisti iš atsakovės bendrovės „Danske Bank A/S“, veikiančios per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą, 113 890,13 Eur administravimo išlaidų kompensaciją, 34 167,04 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Šalys 2017 m. birželio 15 d. pateikė teismui prašymą patvirtinti ieškovės BAB spaustuvės „Spindulys“ ir atsakovės bendrovės „Danske Bank A/S“, veikiančios per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą, 2017 m. birželio 9 d. sudarytą taikos sutartį ir nutraukti civilinę bylą Nr. e2-1199-390/2016.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių nutarčių esmė
Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 19 d. nutartimi patvirtino civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTE5OS0zOTAvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1199-390/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1199-390/2017">e2-1199-390/2017</a> ginčo šalių 2017 m. birželio 9 d. sudarytą taikos sutartį tokiomis sąlygomis, kad atsakovė per 5 darbo dienas nuo teismo nutarties patvirtinti taikos sutartį įsiteisėjimo dienos įsipareigojo sumokėti 80 000 Eur banko pavedimu į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą; ieškovė atsisakė visų ieškinio reikalavimų; šalys susitarė, kad jų civilinėje byloje turėtos atstovavimo išlaidos nekompensuojamos ir lieka kiekvienai jas patyrusiai šaliai; susitarė, kad civilinėje byloje teismo turėtas dokumentų siuntimo išlaidas padengs atsakovė; šalys pareiškė, kad joms yra žinomos ir išaiškintos taikos sutarties sudarymo ir civilinės bylos nutraukimo tvarka bei pasekmės, nurodytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 294 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.985 straipsnio 1 dalyje, ir prašė teismo rašytinio proceso tvarka patvirtinti taikos sutartį bei civilinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTE5OS0zOTAvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1199-390/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1199-390/2017">e2-1199-390/2017</a> nutraukti; šalys pareiškė, kad kai sutartis joms įgis res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią, visi tarp šalių egzistavę teisiniai santykiai bus laikomi pasibaigusiais, visos prievolės – visiškai įvykdytomis, jokių turtinių ar neturtinių pretenzijų šalys viena kitai neturės ir nereikš; priėmė ieškovės ieškinio atsisakymą ir nutraukė civilinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTE5OS0zOTAvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1199-390/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1199-390/2017">e2-1199-390/2017</a>.
Teismas, įvertinęs prašomos patvirtinti taikos sutarties sąlygas, konstatavo, kad šalių prašymas patvirtinti taikos sutartį ir nutraukti bylą laikytinas pagrįstu ir tenkintinas, nes ši sutartis neprieštarauja įstatymų reikalavimams bei nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Be to, šalys patvirtino, kad joms žinomos taikos sutarties sudarymo ir bylos nutraukimo teisinės pasekmės (CPK 293 straipsnio 5 punktas, 294 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, valstybės įmonės Turto banko ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskiruosius skundus, 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi juos atmetė ir paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartį.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teismų praktika bei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatomis, konstatavo, kad dėl taikos sutarčių sudarymo įmonės vardu ir interesais sprendžia bankroto administratorius, o tokių sutarčių tvirtinimo ar atsisakymo tvirtinti klausimai priklauso civilinę bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai (CPK 42 straipsnio 2 dalis), t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prašomos patvirtinti taikos sutarties sąlygas bei nustatęs, kad ši sutartis neprieštaravo įstatymų reikalavimams bei nepažeidė trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, turėjo pagrindą tenkinti bylos šalių prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo.
Tuo atveju, jeigu bankroto administratoriaus ir įmonės kreditorių pozicijos (nuomonės) dėl subjektinių teisių gynimo išsiskiria, įmonės kreditoriai turi teisę ginti savo teises kitais tokių teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, reikšti netiesioginius ieškinius įmonės skolininkams ar ieškinius administratoriui dėl žalos atlyginimo; tuo atveju, jeigu iškyla pagrįstų abejonių dėl administratoriaus tinkamumo ar galimo nešališkumo, – kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto administratoriaus pakeitimo (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalis, 23 straipsnio 13 punktas).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kreditorius VĮ Turto bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškinį dėl 118 192,10 Eur administravimo išlaidų kompensavimo administratorius pareiškė gindamas įmonės ir jos kreditorių interesus. Ginčijama taikos sutartimi administratorius sutiko tik su 80 000 Eur išlaidų kompensavimu, todėl buvo pažeisti antros eilės kreditorių interesai, nes VĮ Turto bankas, kaip antros eilės kreditorius, prarado galimybę 25 097,89 Eur didesne suma patenkinti savo reikalavimą. BAB spaustuvės,,Spindulys“ kreditoriai nedavė administratoriui sutikimo sudaryti tokią taikos sutartį, todėl administratorius, atstovaudamas įmonei ir kreditoriams, viršijo savo įgaliojimus ir sudarė taikos sutartį neturėdamas kreditorių pritarimo. Kreditorių sprendimas pritarti taikos sutarties tvirtinimui yra esminis kriterijus, t. y. ne administratorius, o kreditorių susirinkimas turėjo lemiamą balsą sprendžiant dėl taikos sutarties sudarymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-l66-241/2017).
Bylą nagrinėjant iš esmės BAB spaustuvės „Spindulys“ ieškinys būtų buvęs tenkintas ir būtų buvusi išieškota visa skola, nes analogiškose bylose, tik inicijuotose VĮ Turto banko, o ne bankroto administratoriaus, teismai tenkindavo reikalavimus ir būdavo išieškoma visa skola (nesumokėtos administravimo išlaidos). Dėl to neegzistavo net hipotetinė galimybė, kad bankroto administratoriaus šioje inicijuotoje byloje atsakovei bendrovei „Danske Bank A/S“ pareikšti reikalavimai būtų atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-250/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-250/2012">3K-3-250/2012</a>; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-569/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-569/2014">3K-3-569/2014</a>).
Kreditorius ir bankroto administratorių sieja fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai, todėl VĮ Turto bankas turėjo teisėtų ir pagrįstų lūkesčių, kad administratorius tinkamai atliks savo pareigas ir gins kreditorių interesus, nepriims sprendimo, kuris prieštarauja jų interesams, sieks greitai ir operatyviai išieškoti atsakovės nesumokėtą administravimo išlaidų dalį ir taip sukaups lėšas, kad bent iš dalies atlygintų bankrutuojančios įmonės antros eilė kreditorių reikalavimus. Teismai neatsižvelgė į tai, kad VĮ Turto bankas gina ir viešąjį interesą – atgautos lėšos būtų nukreiptos į valstybės biudžetą. Be to, bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xOTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-192/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-192/2007">3K-7-192/2007</a>; 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNi8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-16/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-16/2014">3K-3-16/2014</a>).
Formalus taikos sutarties tvirtinimas, neįtraukus suinteresuotais asmenimis kreditorių ir jiems nesuteikus galimybės išdėstyti savo poziciją, sukūrė situaciją, kad iš kreditorių buvo atimta galimybė alternatyviais būdais siekti savo teisių gynimo – neliko galimybės kelti administratoriaus civilinės atsakomybės klausimo, nes, teismo nutartimi patvirtinus taikos sutartį, bankroto administratorius išvengė atsakomybės dėl savo neveiklumu ar sąmoningu veikimu kreditoriams padarytos žalos atlyginimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė bendrovė „Danske Bank A/S“, veikianti per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą, prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
VĮ Turto bankas argumentų dėl patvirtintos taikos sutarties ekonominio nenaudingumo nebuvo nurodęs savo ankstesniuose procesiniuose dokumentuose, jie atitinkamai nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 347 straipsnio 4 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
VĮ Turto banko teiginiai dėl prarastos galimybės patenkinti savo reikalavimą didesne suma pagrįsti tik prielaidomis. Bankroto administratorius, sudarydamas ginčijamą taikos sutartį, įvertino faktines ieškovės administravimo išlaidas bei tai, kad taikos sutarties sudarymas geriausiai atitiko tiek ieškovės, kaip bankrutuojančios įmonės, tiek kreditorių interesus. Banko teigimu, ieškinys buvo pateiktas tik atsižvelgus į kreditorių susirinkimo sprendimais patvirtintas administravimo išlaidų sumas, o ne į faktiškai patirtas išlaidas, todėl nebuvo jokio pagrindo teigti, kad ieškinyje nurodyta suma (ieškinio reikalavimas) buvo galutinė ir įrodyta kaip banko privaloma mokėti administravimo išlaidų suma. Taikos sutarties sudarymas nedaro jokios įtakos kreditorių materialiosioms teisėms.
VĮ Turto banko nurodytoje teismų praktikoje nėra pasisakoma dėl teisės ar draudimo bankrutuojančiai įmonei sudaryti taikos sutartis, taip pat dėl bankroto administratoriaus pareigos gauti kreditorių pritarimą sudaryti taikos sutartį.
VĮ Turto bankas viešąjį interesą tapatina su savo, kaip kreditoriaus, galimai pažeistomis teisėmis, tačiau ieškovės bankroto administratorius, veikdamas ieškovės vardu, turi atsižvelgti ne į pavienio kreditoriaus interesus, o atstovauti visų kreditorių interesams.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Pagrindinis bankroto proceso tikslas – tenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus. Jokios teisės normos neriboja bankrutuojančiai įmonei galimybės taikos sutartis sudaryti tarpusavio nuolaidų būdu. Sudarant taikos sutartis nėra siekiama maksimalaus, ieškinyje nurodomo ekonominio naudingumo, nes kiekvienu atveju šalys atsižvelgia ne tik į ieškinio reikalavimus ir jų motyvavimą, bet ir įvertina nesutikimo su ieškiniu motyvus. Šiuo atveju VĮ Turto banko įsitikinimas, kad ir šioje byloje būtų pasiektas maksimalus ieškinio patenkinimas, niekuo nepagrįstas.
VĮ Turto bankas į bylą įstojo kaip trečiasis asmuo, o ne kaip bendraieškis, nors tokią procesinę teisę turėjo. Taigi toks procesinės padėties pasirinkimas akivaizdžiai patvirtina VĮ Turto banko tikslą išvengti neigiamų pasekmių ieškinio atmetimo atveju (atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas tektų atlyginti ir VĮ Turto bankui), o administratoriaus iniciatyva pradėtos bylos sėkmės atveju naudą gautų VĮ Turto bankas. Šioje byloje ieškovei pavyko su atsakove susitarti taikiai, iki minimumo sumažinant riziką negauti iš atsakovės nieko. Kasaciniame skunde dėstomi argumentai dėl viešojo intereso suprantami kaip išimtinai vieno kreditoriaus VĮ Turto banko interesų gynimas, tačiau VĮ Turto bankas bankroto procese yra tik vienas iš kreditorių.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl taikos sutarties bankroto byloje sudarymo ypatumų
Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 11 punktą taikos sutartis – tai kreditorių ir įmonės, o tuo atveju, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, – ir jos savininko (savininkų) susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkas (savininkai) prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti. ĮBĮ 23 straipsnio 12 punkte įtvirtinta viena iš kreditorių susirinkimo teisių – priimti nutarimą dėl teismo tvirtinamos taikos sutarties sudarymo, kurią pasirašius ir įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl taikos sutarties patvirtinimo, įmonės bankroto byla nutraukiama (ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 29 straipsnio 4, 5 dalys).
Taikos sutarties sudarymo galimybė bankroto procese atsiranda tada, kai bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai susitaria, kad naudingiau tęsti bendradarbiavimą ne bankroto procedūromis, o sudarant galimybę nemokiai įmonei skolininkei toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir sukurti naujas materialines vertybes atkurti skolininko mokumą bei pajėgumą vykdyti finansinius įsipareigojimus įmonės kreditoriams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-477/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-477/2011">3K-3-477/2011</a>; 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzAtMzEzLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-170-313/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-170-313/2018">3K-3-170-313/2018</a> 21 punktą).
Taigi, nurodytos ĮBĮ nuostatos dėl poreikio svarstyti taikos sutarties sudarymo klausimą kreditorių susirinkime ir reikalavimai, keliami taikos sutarties turiniui, taikytini tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl taikos sutarties sudarymo tarp bankrutuojančios įmonės ir įmonės kreditorių siekiant įmonei išvengti bankroto bylos iškėlimo, o iškeltos bylos atveju – jos nutraukimo, ir taikiai ieškant galimybių įmonei tęsti ūkinę veiklą, t. y. sprendžiant dėl konkrečiai įstatyme įvardyto taikos sutarties atvejo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ginčo taikos sutartis buvo sudaryta ne sprendžiant klausimą dėl taikos sutarties sudarymo tarp bankrutuojančios įmonės ir įmonės kreditorių siekiant įmonei išvengti bankroto bylos iškėlimo, bet sprendžiant kitokio teisinio ir faktinio pobūdžio ginčą tarp bankrutuojančios įmonės ir jos skolininko, šiuo konkrečiu atveju – dėl administravimo išlaidų atlyginimo, o tokio pobūdžio ginčui spręsti įstatyme nenustatyta privalomo derinimo su kreditorių susirinkimu poreikio. Bankroto administratorius, veikdamas kreditorių interesais, turėtų būti suinteresuotas taikos sutarties sąlygas derinti su kreditoriais, tačiau to jam neatlikus, tokie bankroto administratoriaus veiksmai nelaikytini neteisėtais. Dėl to nagrinėjamoje byloje pateiktas kasacinio skundo argumentas, kad ginčo taikos sutarties tvirtinimui turėjo pritarti bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimas, yra nepagrįstas.
Dėl įmonės bankroto administratoriaus teisių civiliniame procese
Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalį bankroto administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Bankroto administratorius, vykdydamas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje nustatytas funkcijas, gina bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teises bei teisėtus interesus, vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme ir pan. (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 6, 9, 14 punktai). ĮBĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimas įgalioja kreditorių susirinkimo pirmininką įmonės vardu sudaryti pavedimo sutartį su teismo paskirtu bankroto administratoriumi.
Teismo paskirtas įmonės administratorius visiškai pakeičia įmonės vadovą, nes jis atlieka vienasmeniam valdymo organui priskirtas funkcijas. Įmonės bankroto administratorius – vienas iš svarbiausių asmenų bankroto procese, kuris vykdo bankrutuojančios įmonės vadovo funkcijas bei atlieka teisinį tyrimą dėl įmonės ir su ja susijusių asmenų veiksmų ar neveikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius visų pirma yra teismo paskirtas bankrutuojančios įmonės atstovas, veikiantis įmonės vardu ex officio (pagal pareigas), o pavedimo sutarties pagrindu susiklosto ne bankroto administratoriaus ir kreditorių (ar kreditorių susirinkimo), bet bankroto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012). Taigi bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei, kaip civilinėje byloje dalyvaujančiam asmeniui, atstovauja pagal įstatymą (teismo nutartimi) paskirtas bankroto administratorius (arba jo įgaliotas asmuo), su kuriuo bankrutuojančios įmonės kreditoriai (jų susirinkimo pirmininkas) yra sudarę pavedimo sutartį (ĮBĮ 11 straipsnio 7 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-508/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-508/2010">3K-3-508/2010</a>).
Nagrinėjamoje byloje BAB spaustuvei „Spindulys“ teisme atstovavo bankroto administratorius UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras, jis pareiškė ieškinį dėl administravimo išlaidų kompensacijos, kompensuojamųjų palūkanų, 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovės bendrovės „Danske Bank A/S“, veikiančios per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą, priteisimo. Taigi, bankroto administratorius teismo procese pagal CPK 41 straipsnį tapo civilinio proceso šalimi, t. y. įgijo teisę įmonės vardu ir interesais spręsti dėl CPK 42 straipsnio 1 dalyje išvardytų teisių įgyvendinimo, kaip vienos iš jų – taikos sutarties sudarymo įmonės vardu ir interesais.
Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį ginčą, apriboja galimybę kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnis). Taikos sutarties tvirtinimas ir bylos dėl šios priežasties nutraukimas yra susijęs su ginčo šalies pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais ir procesinėmis priemonėmis, tačiau ginčo šalių teisė susitarti tvirtinti sutartį nėra absoliuti, nes bet kuriuo atveju šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankroto bylos priskirtinos prie bylų, kuriose yra viešojo intereso, todėl tam, kad byloje šalys sąžiningai ir protingai naudotųsi procesinėmis teisėmis, teismui yra suteikta teisė kontroliuoti, kad šalys tinkamai įgyvendintų savo procesines teises. Teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis).
Kreditorius kasaciniame skunde nurodė, kad įmonės bankroto administratorius neturėjo sutikti, o teismas – patvirtinti taikos sutarties atsakovės pasiūlytomis sąlygomis, nes iš esmės BAB spaustuvės „Spindulys“ ieškinys šioje byloje būtų buvęs tenkintas ir visa skola būtų buvusi išieškota. Tačiau kolegija pažymi, kad šie kasacinio skundo argumentai paremti tik kreditoriaus prielaida ir tikimybe, kad teismas būtų tenkinęs visą nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį, nes pažymėtina, kad reikalaujama priteisti ieškinio suma buvo nurodyta tik pagal bankroto administratoriaus pateiktus skaičiavimus, atsakovė ginčijo ieškinyje nurodytą administravimo išlaidų dydį. Teismas, nagrinėdamas šį ginčą, tyrė ir vertino šalių pateiktus argumentus dėl administravimo išlaidų dydžio pagrįstumo ir, vėliau priėmęs šalių pateiktą taikos sutartį, vis tiek vertino galimybes dėl ginčo šalių susitarimo apibrėžti abiem šalims palankią administravimo išlaidų dydžio sumą. Vadinasi, atsakovei kilus pagrįstų abejonių dėl išlaidų dydžio pagrįstumo ir jas ginčijant pateiktais įrodymais, bylą nagrinėjęs teismas būtų vertinęs ir sprendęs dėl įrodytų ir realiai patirtų administravimo išlaidų dydžio priteisimo, todėl kreditorius VĮ Turto bankas neturėjo realios galimybės būti tiksliai garantuotas, kad teismas šioje nagrinėjamoje byloje būtų tenkinęs visą ieškinį. Tai, kad, kaip pagrįstai nurodo kreditorius kasaciniame skunde, pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką sprendžiant dėl administravimo išlaidų priteisimo pripažįstama išlaidas patyrusio subjekto teisė gauti tokių išlaidų atlyginimą iš prievolę jas atlyginti turinčio asmens, dar nereiškia, jog išlaidų dydis nėra ir negali būti kvestionuojamas, tokia nuostata prieštarautų vienam iš svarbiausių teismo procese įtvirtintų principų – rungimosi principui (CPK 12 straipsnis) bei įrodinėjimo taisyklėms (CPK 176, 185 straipsniai).
Pažymėtina, kad viešojo intereso buvimas bei siekis užtikrinti tinkamą bankroto paskirties ir tikslo įgyvendinimą įpareigoja teismą kontroliuoti bankroto procedūrų teisėtumą, kad bankroto procesas vyktų laikantis ĮBĮ normų reikalavimų, operatyviai ir efektyviai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2010; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Pagal nagrinėjamoje byloje sudarytą taikos sutartį atsakovė įsipareigojo sumokėti 80 000 Eur per penkias darbo dienas nuo teismo nutarties patvirtinti taikos sutartį įsiteisėjimo dienos. Taigi, buvo užtikrintas ir operatyvumo principas, kad lėšos įmonėje būtų gautos greičiau, nei bus užbaigtas teismo procesas bylą nagrinėjant iš esmės, be to, garantuojant, kad šios, šalių sutartos, išlaidos bus išieškotos iš skolininkės įmonės naudai.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl taikos sutarties patvirtinimo, nurodė, kad pagal byloje konstatuotus teisiškai reikšmingus faktus nebuvo pagrindo tvirtinamą taikos sutartį laikyti prieštaraujančia viešajai tvarkai ar pažeidžiančia viešąjį ar kreditorių interesus. Taigi byloje teismai pagal nustatytas faktines aplinkybes tyrė ir vertino, ar taikos sutartis neprieštarauja viešajam interesui. Pažymėtina, jog taikos sutartimi atsakovė pripažino, kad buvo skolinga tam tikrą pinigų sumą, ir taikos sutartimi pati įsipareigojo sumokėti lėšas, o dėl lėšų dydžio pagrįstumo teisėjų kolegija jau pasisakė anksčiau. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad, nagrinėjamoje byloje teismui patvirtinus taikos sutartį, galėjo būti iš esmės pažeisti kreditorių interesai, nes akivaizdu, jog teismas, nagrinėjęs bylą iš esmės, o vėliau patvirtinęs taikos sutartį, vertino tiek kreditorių, tiek skolininkės (atsakovės) interesus, siekė jų pusiausvyros balanso, preliminariai vertino šalių įrodinėjimo galimybes dėl ieškinio reikalavimo patenkinimo apimties.
Pagal CPK 293 straipsnio 5 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu šalys sudarė taikos sutartį ir teismas ją patvirtino. Nagrinėjamoje byloje pripažinęs, kad buvo pagrindas patvirtinti ginčo šalių sudarytą taikos sutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė civilinę bylą pagal nurodytą proceso teisės normą.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatymu (CPK 346 straipsnio 2 dalis) nustatytų pagrindų naikinti skundžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Ieškovė, prašydama priteisti iš VĮ Turto banko bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 1210 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad ieškovės prašymas tenkintinas.
Atsakovė, pateikusi prašymą priteisti iš VĮ Turto banko bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą, nepateikė dokumentų, patvirtinančių tokias išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 18 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 2,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus VĮ Turto banko kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą turėtų būti priteistos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis), tačiau CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Dėl to šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai akcinei bendrovei spaustuvei „Spindulys“ (j. a. k. 133702193) iš valstybės įmonės Turto banko (j. a. k. 112021042) 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Andžej Maciejevski
Donatas Šernas
