Baudžiamoji byla Nr. 2K-378/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.5.1.1; 2.1.7.2; 2.4.7; 2.1.15.3.3.2
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal K. K. (atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės) ir jo gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio dalis dėl K. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla jam pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nutraukta, vadovaujantis BK 39 straipsniu, K. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės esant lengvinančių aplinkybių.
K. K. įpareigotas atlyginti priteistą 8708,33 Lt dydžio žalą Valstybinei ligonių kasai iki 2010 m. spalio 1 d.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu K. K. nuteistas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 7 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per šį laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir iki 2010 m. gegužės 1 d. atlyginti priteistą žalą.
Priteista iš K. K. 8708,33 Lt Valstybinei ligonių kasai.
Nukentėjusiajam D. P. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t a t ė :
K. K. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą dėl neatsargumo, t. y. 2009 m. vasario 27 d., apie 1.00 val., Vilniuje, Vokiečių g. 2/1, naktiniame klube „L`amour“, dirbdamas administratoriumi – apsaugininku, konflikto metu pastūmė girtą D. P., kuris nuo stumtelėjimo griuvo ir atsitrenkė į veidrodžio kampą, dėl to nukentėjusiajam D. P. buvo padarytas įspaustinis kairiojo smilkinkaulio lūžis, poodinės kraujosruvos ir nubrozdinimas kairiojo smilkinkaulio srityje
Kasaciniu skundu K. K. ir jo gynėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą K. K. nutraukti BK 28 straipsnio 2 dalies pagrindu; Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 8708,33 Lt nukentėjusiojo D. P. gydymo išlaidų atlyginimo – atmesti.
Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl netinkamo BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių būtinąją gintį, taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, taip pat BPK 305 straipsnyje įtvirtintų teismo nuosprendžio ir nutarties turiniui keliamų reikalavimų pažeidimų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į esminę reikšmę turinčius įrodymus ir priėmė prieštaringą nuosprendį.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nepripažino, jog K. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įvykio metu K. K. dirbo naktiniame klube „L'amour“ administratoriumi–apsaugininku; jo teises ir pareigas darbo metu reglamentuoja Asmens ir turto saugos įstatymas, kurio 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apsaugos darbuotojas turi teisę šiame įstatyme nurodytais pagrindais panaudoti fizinę prievartą. Šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktuose nurodyta, kad apsaugos darbuotojas fizinę prievartą ir specialiąsias priemones turi teisę panaudoti atremdamas pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai ar gyvybei, taip pat pašalindamas iš saugomų objektų, masinių ar kitų renginių asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu šie nevykdo teisėtų apsaugos darbuotojo reikalavimų. Kasatoriai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie vykusias muštynes nepagrįsta, nes šiuo atveju situacija susiklostė K. K. vykdant savo profesines funkcijas, t. y. iš saugomo objekto ir vykusio masinio renginio (naktiniame klube „L'amour“ tuo metu buvo apie penkiasdešimt žmonių) pašalinant R. Ž. ir D. P., kurie nesilaikė nustatytų taisyklių ir nevykdė teisėtų apsaugos darbuotojo reikalavimų. Prieš tai šie asmenys buvo išvesti iš naktinio klubo (nes viešoje vietoje miegojo), tačiau vėl grįžo ir kėlė pavojų klube buvusiems lankytojams – kabinėjosi prie jų, vartojo necenzūrinius žodžius (tokie veiksmai laikomi viešosios tvarkos pažeidimu, numatytu BK 284 straipsnio 2 dalyje) ir nepaisė teisėtų K. K. nurodymų taikiai palikti klubą. D. P., darydamas baudžiamąjį nusižengimą ir nepaisydamas jam privalomų apsaugininko K. K. teisėtų reikalavimų, pirmas panaudojo fizinę jėgą prieš jį. Kasatorių įsitikinimu, tokios situacijos kaip muštynių vertinimas paneigia minėtas Asmens ir turto saugos įstatymo nuostatas. Tuo tarpu K. K., būdamas apsaugos darbuotojas, fizinę prievartą panaudojo būtent atremdamas pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai (Asmens ir turto saugos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir veikė būtinosios ginties sąlygomis.
Kasatoriai teigia, kad 2009 m. liepos 21 d. specialisto išvadoje Nr. G2892/09 nurodyta, jog nukentėjusysis D. P. įvykio metu K. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, taigi tokie D. P. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnyje, sudėtį. Tai, kad dėl D. P. veikos nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nepriimtas jį apkaltinantis nuosprendis, nepaneigia aplinkybių, jog K. K. panaudojo jėgą, siekdamas atremti jo sveikatai gresiantį pasikėsinimą.
Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad dėl D. P. ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo pradėtas, ikiteisminio tyrimo teisėjai nepagrįstai neišnagrinėjus K. K. skundo dėl prokuratūros atisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, o jį perdavus K. K. bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui (tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas), taip pat į tai, kad apie įvykį, D. P. neteisėtus veiksmus, atitinkančius BK 284 straipsnio 2 dalį, buvo informuoti policijos pareigūnai, parašytas K. K. pareiškimas ir šios aplinkybės nustatytos ikiteisminio tyrimo metu (bylos Nr. 14-1-00524-09), tačiau ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 2 dalį D. P. niekada nebuvo pradėtas. Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė teismo posėdžio metu visiškai palaikė K. K. apeliacini skundą ir laikėsi pozicijos, jog dėl D. P. turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnį dėl viešosios tvarkos sutrikdymo.
Kasatoriai nesutinka su teismo išvadomis, kad konflikto metu K. K. sveikatai negrėsė pavojus, kad kėsinimasis nebuvo realus. Nustatinėjant, ar situacija atitinka būtinosios ginties reikalavimus, būtina atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes. Visų pirma pagal faktinę situaciją K. K. turėjo pagrindą manyti, kad kėsinimasis realus, nes nukentėjusysis, sąmoningai grįždamas į pasilinksminimo vietą po to, kai kartą iš jos buvo išvestas, sukėlė konfliktą ir, suduodamas smūgį K. K., veikė ne spontaniškai (kaip nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje), o sąmoningai, t. y. tyčia kryptingai siekė sutrikdyti K. K. sveikatą arba jam pakenkti. Tokį nukentėjusiojo nusistatymą patvirtina ir tai, kad išvedant jį iš naktinio klubo, K. K. buvo apipiltas alumi. Taigi šios įvykio aplinkybės atitinka būtinąją gintį, kuri apibūdinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 punkte. K. K. teigia, kad susidariusiomis įvykio aplinkybėmis jis pagrįstai manė, jog pavojingas kėsinimasis yra realus, objektyviai egzistuojantis, nes buvo prasidėjęs, ir tuo momentu kasatorius neturėjo bei negalėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokia klaidingai, kaip egzistuojančias tik jo vaizduotėje. D. P. bei R. Ž. – dviejų asmenų piktybiškas elgesys (užgauliojant aplinkinius, grasinant ir pačiam K. K.) leido manyti apie jų pavojingumą, todėl K. K., po D. P. smūgio atstumdamas nuo savęs puolantįjį, neperžengė būtinosios ginties ribų, o toks veiksmas atitinka Asmens ir turto saugos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio galima spręsti, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus užpultas asmuo, norintis teisėtai save ginti, turi laukti, kol prasidėjęs kėsinimasis pasieks tam tikrą ribą – t. y. bus suduota daugiau kaip vienas smūgis, prie besikėsinančiojo prisijungs daugiau asmenų, besikėsinantysis pasinaudos įrankiais, didinančiais sukeliamą žalą. Tačiau toks aiškinimas yra nepagrįstas, nes akivaizdu, kad jeigu K. K. būtų nesigynęs ir leidęs D. P. toliau naudoti jėgą, jam galėjo būti padarytas dar didesnis sveikatos sutrikdymas.
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog K. K. grėsusios žalos dydį objektyviai nustatyti nėra galimybės, nes tai gali būti tik subjektyvus situacijos ir jos eigos vertinimas, prieštarauja įrodymams. Byloje esanti 2009 m. liepos 21 d. specialisto išvada Nr. G2892/09 (01) patvirtina, kad po 2009 m. vasario 27 d. įvykio K. K. nustatytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas. Šis įrodymas yra esminis, patvirtinantis reikšmingą aplinkybę, kad kėsinimasis į K. K. sveikatą buvo realus ir sukėlė žalą (BPK 20 straipsnio 3 dalis, 90 straipsnis), o tai patvirtina ir K. K. gynybinio veiksmo, atitinkančio būtinosios ginties reikalavimus, pagrįstumą.
Kasatoriai įsitikinę, kad anksčiau nurodytos aplinkybės rodo, jog buvo pakankamas pagrindas manyti, kad prasidėjęs konfliktas grėsė K. K. sveikatai bei kėsinimasis buvo pakankamai pavojingas tiek, kad kasatorius turėtų teisę į būtinąją gintį, kurios ribų neperžengė, o tai yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 28 straipsnio 2 dalį.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš K. K. 8708,33 Lt išlaidų atlyginimą Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo D. P. gydymą, nes pripažinus, jog jis sužalojo D. P. esant būtinajai ginčiai, šiuos nuostolius turi atlyginti pats nukentėjusysis. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas (kartu ir provokuojantis elgesys) padėjo žalai atsirasti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalą padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą apskritai gali būti atmestas. Pagal suformuotą teismų praktiką visiško nuostolių atlyginimo principas turi būti derinamas su vadinamąja nuostolių mažinimo doktrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-150/2008, 3K-3-90/2008, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28/2008).
Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusysis D. P. visiškai nesilaikė apdairumo, pakankamo rūpestingumo ir atsargumo – pats vartojo daug alkoholio, išprovokavo konfliktą ir savo aktyviais veiksmais prisidėjo prie padarytos žalos; jei ne toks D. P. elgesys, nebūtų atsitikusi nelaimė. Negana to, pats nukentėjusysis sukėlė K. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog įvykio metu nukentėjusysis buvo labai girtas (kartu su juo buvusiam ir alkoholį vartojusiam asmeniui nustatytas sunkus – 2,74 promilės girtumas). Tokio pobūdžio bylose net ir lengvo nukentėjusiojo neblaivumo atveju žalos dydis mažinamas žymiai arba reikalavimas ją atlyginti apskritai atmetamas (2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-448/2007). Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad, sprendžiant apie priežastinį ryšį tarp K. K. veiksmų ir padarytos žalos (CK 6.247 straipsnis), turėjo būti atkreiptas dėmesys į šiuos baudžiamojoje byloje nustatytus faktus, tačiau apeliacinės instancijos teismas į juos visiškai neatsižvelgė.
Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). K. K. dabartinė turtinė padėtis sunki, jis neturi jokio nekilnojamojo turto, gyvena studentų bendrabutyje, paskutinėje darbovietėje vykdoma bankroto procedūra, iki šiol neišmokėti atlyginimai už kelis mėnesius, kito darbo ir pajamų šaltinių neturi, todėl materialiai remiamas mažas pajamas turinčios motinos R. K., kuri be jo išlaiko studentę seserį E. K.
Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta CK 6.263 straipsnio 1 dalies norma nepanaikina vadinamosios nuostolių mažinimo doktrinos taikymo (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Esant išdėstytoms aplinkybėms K. K. neturi pareigos atlyginti D. P. gydymo išlaidų arba reikalavimas atlyginti išlaidas gali būti tenkintinas tik iš dalies (dalį jų turi padengti pats nukentėjusysis). Pažymima, kad, teismui nusprendus Valstybinės ligonių kasos ieškinį prieš K. K. atmesti arba tenkinti iš dalies, Valstybinės ligonių kasos interesai nenukentėtų, nes žala būtų išieškota iš D. P.
Atsiliepimu į K. K. ir jo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras D. Stankevičius prašo jį atmesti.
Prokuroras pažymi, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijami šioje byloje nustatyti faktai, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu išvados, padarytos pagal teismų sprendimuose nustatytus faktus, atitinka įstatymo reikalavimus ir teismų praktiką sprendžiant būtinosios ginties buvimo ar nebuvimo klausimus.
Prokuroras nurodo, kad kasatoriai nepagrįstai teigia, jog K. K. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius.
Byloje nustatyta, kad sveikatos sužalojimas nukentėjusiajam D. P. buvo padarytas konflikto tarp nukentėjusiojo ir kasatoriaus metu. D. P. sudavė K. K. smūgį į veidą, o šis jį pastūmė, todėl nukentėjusysis nukrito ant grindų. Situacija, kai abu konfliktuojantys asmenys susistumdė, teismo pagrįstai įvertinta kaip prasidėjusios muštynės, nes abi pusės naudojo smurtą ir tai suvokė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad muštynėse nėra besiginančiųjų, todėl teisė į būtinąją gintį nekyla.
Pasak prokuroro, K. K. darbo specifika neišvengiamai susijusi su galimomis konfliktinėmis situacijomis, kurios kaskart kyla tarp naktinio klubo lankytojų ir apsaugos darbuotojų, prižiūrinčių tvarką klube, todėl įprastinio girto klubo lankytojo D. P. suduotas smūgis K. K. į veidą nekėlė pavojaus K. K. sveikatai ir gyvybei, taip pat nebuvo jokio pagrindo D. P. pastumti tokia jėga, kad šiam būtų sunkiai sutrikdyta sveikata. Be to, įvykio metu klube buvo kitų darbuotojų, todėl K. K. sveikatai reali grėsmė nekilo, taip pat nebuvo ir teisinio pagrindo jo veiksmus traktuoti kaip būtinąją gintį.
Atsiliepime nurodoma, kad abiejų instancijų teismai visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, įvertino K. K., nukentėjusiojo D. P., liudytojų parodymus, specialisto išvadas ir nurodė, kuo grindžia išvadą apie tai, jog K. K. veikė ne būtinosios ginties sąlygomis. Todėl pagrįstai atmesta ir skundo dalis dėl civilinio ieškinio priteisimo Valstybinės ligonių kasai, nes nukentėjusiojo D. P. gydymo išlaidos buvo apmokėtos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Pagal CK 6.283 straipsnio 1 dalies, 6.280 straipsnio 1 punkto nuostatas žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Taigi K. K. privalo atlyginti ligonių kasai nukentėjusiojo gydymui turėtas išlaidas tokio dydžio, kiek tai kainavo jį gydant, mažinti šias išlaidas nėra pagrindo.
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.
Dėl BK 28 straipsnio taikymo
Byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos šios įvykio aplinkybės. Klube „L`amour“ buvęs lankytojas – nukentėjusysis D. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konfliktavo su šio klubo apsaugos darbuotoju – kasatoriumi K. K., nes šis prieš tai nukentėjusįjį (dėl jo girtumo) buvo pašalinęs iš patalpos, tačiau nukentėjusysis ir vėl grįžo. Šio žodinio konflikto metu D. P. sudavė į veidą K. K., kuriam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Į tai reaguodamas K. K. pastūmė D. P., dėl to šis atsitrenkė į veidrodžio kampą, nuo atsitrenkimo nukentėjusiajam lūžo smilkinkaulis. Taip K. K. dėl neatsargumo sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. P. sveikatą.
Kasatoriaus manymu, jis veikė esant būtinosios ginties situacijai, gindamas savo sveikatą nuo pavojingo, realiai grėsusio kėsinimosi, be to, elgėsi neviršydamas Asmens ir turto saugos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų reikalavimų, todėl teismai nepagrįstai netaikė jam BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako už baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančios veikos padarymą, jeigu neperžengė būtinosios ginties ribų ir veikė gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi įstatymas, suteikdamas galimybę ir teisę asmeniui gintis, nustato ir sąlygas, kurioms esant būtinoji gintis galima ir tampa atsakomybę šalinančia aplinkybe. Visų pirma, kėsinimasis turi būti pavojingas ir tiesiogiai gresiantis arba pradėtas. Tai reiškia, kad pavojus besiginančiojo sveikatai gresia akivaizdžiai ir realiai. Antra, gynyba – besiginančiojo veiksmai – yra teisėti, jei atitinka kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Taigi reikalavimus gynybai lemia kėsinimosi pobūdis ir pavojingumas.
Sprendžiant, ar yra šios sąlygos, atitinkančios būtinosios ginties situaciją, teismai, pagal byloje nustatytus faktus, juos įvertinę, padarė išvadas, kad K. K. sveikatai realus pavojus negrėsė, nes jam vieną smūgį sudavęs nukentėjusysis D. P. buvo girtas, fiziškai silpnesnis, neturėjo jokių grėsmingų įrankių, o įvykio vietoje buvo daug žmonių; nepaisant to, K. K., būdamas apsaugos tarnybos darbuotojas, todėl pagal savo darbo pobūdį ir patirtį galėjęs ir privalėjęs adekvačiai vertinti susidariusią jam pakankamai įprastą situaciją, pasielgė priešingai – nesant objektyviai egzistuojančios grėsmės be pagrindo panaudojo fizinę jėgą – pastūmė D. P.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisingai aiškino būtinosios ginties nuostatas ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą nuspręsdamas, kad K. K. veikoje nėra būtinosios ginties (BK 28 straipsnio 2 dalis).
Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, jog esą K. K. elgėsi pagal Asmens ir turto saugos įstatymo 15 ir 16 straipsniuose numatytas taisykles.
Iš tiesų šio įstatymo normos numato, kad apsaugos darbuotojas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, t. y. fizinę jėgą ar kovinius imtynių veiksmus įstatymo nustatytais pagrindais (2 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 1 dalis); tai leistina tokiais atvejais, kai atremiamas pasikėsinimas, gresiantis apsaugos darbuotojo sveikatai ar gyvybei, taip pat pasikėsinimas, kuriuo siekiama iš jo atimti specialiąją priemonę ir (ar) šaunamąjį ginklą, taip pat pašalinant iš saugomų objektų, masinių ar kitų renginių asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu šie asmenys nevykdo teisėtų apsaugos darbuotojo reikalavimų (16 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktai). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad to paties įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog apsaugos darbuotojas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos pavojingumą, turi užtikrinti, kad prieš asmenį, kuris kėsinasi į saugomą subjektą ar objektą, pažeidžia viešąją tvarką ar priešinasi sulaikomas, būtų panaudota tiek priemonių ir tokiu mastu, kiek yra būtina neteisėtiems veiksmams nutraukti bei sulaikomo asmens pasipriešinimui neutralizuoti. Pagal byloje nustatytas aplinkybes K. K., pavojingai pastumdamas neblaivų D. P., panaudojo tokio pobūdžio fizinę jėgą ir tokiais tikslais, kad vertinti kaltininko veiksmus kaip atitinkančius šias įstatymo nuostatas nėra pagrindo. Antra, Asmens ir turto saugos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apsaugos darbuotojui, panaudojusiam fizinę prievartą, specialiąsias priemones ar šaunamąjį ginklą, taikomi įstatymų, reglamentuojančių būtinąją gintį ir būtinąjį reikalingumą, reikalavimai. Tai reiškia, kad K. K., dirbant jam apsaugos darbuotoju, padarytų veiksmų teisinis vertinimas tiesiogiai susijęs su BK 28 straipsnio taikymu, o baudžiamojo įstatymo bei Asmens ir turto saugos įstatymo nuostatos neprieštarauja viena kitai. Taigi baudžiamojo įstatymo taikymo prasme padarytų teismų išvadų nepaneigia kasacinio skundo teiginiai apie K. K., kaip apsaugos darbuotojo, funkcijų (teisių ir pareigų) suvaržymą.
Dėl BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 305 straipsnio reikalavimų pažeidimų
Kasacinio skundo teiginiai apie šių BPK normų pažeidimus prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Iš esmės jie siejami su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino bylos įrodymų apie K. K. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, kurį sukėlė D. P. jam suduotas smūgis; kasatoriams teigiant, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, kasacinio skundo teisiniai argumentai nepateikiami, tik nesutinkama su šio teismo padarytomis išvadomis.
Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas įvertino bylos duomenis (tarp jų – ir kasaciniame skunde nurodytą specialisto išvadą apie K. K. konstatuotą nežymų sveikatos sutrikdymą) dėl D. P. suduoto kasatoriui smūgio ir dėl to kilusių padarinių, šių aplinkybių buvimą konstatavo, į jas atsižvelgė ir įvertino tuo aspektu, kiek jos turi reikšmės sprendžiant K. K. kaltės ir atsakomybės klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisingumą, išnagrinėjo K. K. apeliacinį skundą tiek, kiek to buvo prašoma, atsakė į visus esminius jo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir savo sprendime išdėstė išsamius motyvus, pagrindžiančius išvadas dėl BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų netaikymo, todėl skundžiamas nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 331 straipsnio (taip pat atitinkamai – 305 straipsnio) ir 332 straipsnio 5 dalies (tos dalies, kur apeliacinis skundas netenkintas) reikalavimų.
Dėl civilinio ieškinio
Kasatorių manymu, iš K. K. nepagrįstai priteistas žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai už D. P. gydymą, nes nukentėjusysis pats buvęs neatsargus ir nerūpestingas. Be to, neatsižvelgta į K. K. sunkią turtinę padėtį, dėl kurios atlygintinos žalos dydis turėtų būti mažinamas. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CK 6.247 straipsnio, 6.263 straipsnio 1 dalies, 6.282 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs K. K. apeliacinio skundo argumentus dėl civilinio ieškinio išsprendimo, padarė išvadas, kad pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalies, 6.283 straipsnio 1 dalies nuostatas Valstybinė ligonių kasa, patyrusi turtinę žalą dėl kito asmens – K. K. kaltės – sužaloto nukentėjusiojo gydymo, turi teisę iš šio asmens gauti visišką tokios žalos (nuostolių) atlyginimą, o CK 6.263 straipsnyje numatytos civilinės atsakomybės taisyklės pareigą kaltam asmeniui atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą nustato nepriklausomai nuo jo kaltės formos (t. y. ir tyčios, ir neatsargumo atvejais). Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į turtinę kasatoriaus padėtį ir priteistinos žalos dydį, nustatė ilgesnį terminą (iki 2010 m. spalio 1 d.), per kurį šis turėtų atlyginti žalą.
BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pagal CK 6.263 straipsnį kiekvienas turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (1 dalis) ir kad žalą, padarytą asmeniui ar jo turtui, privalo atlyginti atsakingas asmuo (2 dalis). Pagal CK 6.247 straipsnio nuostatą atlyginami tie nuostoliai, kurie yra susiję priežastiniu ryšiu su asmens veiksmais (veikimu, neveikimu). CK 6.283 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sveikatos sužalojimo atveju už žalą atsakingas asmuo privalo atlyginti visus nukentėjusio asmens patirtus nuostolius, tarp jų – ir gydymo išlaidas (2 dalis). CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (jei įstatymas nenustato kitokio dydžio).
Taigi dėl nukentėjusiojo D. P. sveikatos sutrikdymo nustatytas kaltas asmuo – K. K., tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys. Nukentėjusiojo sveikatos grąžinimui būtinas gydymo išlaidas patyrė Valstybinė ligonių kasa, turinti reikalavimo teisę į visišką nuostolių atlyginimą iš kalto asmens – K. K. Esant šioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įstatymą, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio tenkinimo. Šio teismo išvados yra grindžiamos teismų įvertintais faktiniais bylos duomenimis ir įstatymų, reglamentuojančių turtinės žalos atlyginimo klausimus, normomis.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas; šis nuosprendis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais, neperžengiant kasacinio skundo ribų, paliktini galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti K. K. (atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės) ir jo gynėjo kasacinį skundą.
Teisėjai Gintaras Goda
Vytautas Greičius
Dalia Bajerčiūtė
