Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-303/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

34.4.1; 116.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. V., V. L. ir trečiojo asmens Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. S. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovams V. V. ir V. L. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo – Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė Ramutė Siliūnienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl testamento galiojimo.

Testatorius V. L. testamentu visą savo turtą paliko dviem vaikams – atsakovams V. V. ir V. L., o dukters – ieškovės R. S. – į testamentą neįtraukė. Ieškovė teigia, kad dėl patirto insulto, vėžio, vartojamų vaistų ir narkotinių medžiagų bei psichinės sveikatos būklės tėvas, sudarydamas testamentą, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, jų valdyti ir išreikšti tikrosios valios. Be to, sudarant testamentą buvo pažeista jo sudarymo ir pasirašymo tvarka. Ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu 2006 m. lapkričio 14 d. sudarytą V. L. testamentą, patvirtintą Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarės Ramutės Siliūnienės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2006 m. lapkričio 14 d. testamentu V. L. visą savo turtą lygiomis dalimis paliko atsakovams – dukteriai V. V. ir sūnui V. L. Testamentą už jį pasirašė kitas asmuo – V. R. Testamentas buvo surašytas dalyvaujant liudytojoms M. L. ir I. Ž. ir patvirtintas notarės R. Siliūnienės. Testatorius mirė 2007 m. gegužės 15 d. Atsakovai V. V. ir V. L. jo palikimą priėmė, šis faktas įregistruotas testamentų registre.

Teismas, siekdamas nustatyti, ar testatorius, surašydamas testamentą, išreiškė savo tikrąją valią, paskyrė byloje pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę. 2009 m. sausio 13 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad apie V. L. psichinę būseną, kuri būtų ribojusi jo gebėjimą išreikšti savo valią, visiškai suprasti savo veiksmų esmę, juos valdyti testamento sudarymo metu, nėra bei padaryta išvada, kad bendra jo sveikatos būklė testamento sudarymo metu buvo stabili ir negalėjo turėti įtakos jo psichinei būklei, valiai sudarant testamentą. Ekspertizės akto išvados teismui abejonių nekėlė, todėl jis vadovautasi šiuo aktu. Teismas taip pat įvertino kitus byloje esančius įrodymus: 1) gydytojo A. G. parodymus, kad V. L. nuo 2006 m. birželio 9 d. buvo gydytas dėl insulto ir išėminės ligos, o pasibaigus gydymui jis buvo sąmoningas, visiškai orientuotas, tik nustatytas kalbos sutrikimas; 2) šeimos gydytojos D. D. ir psichiatrės A. A. parodymus, kad 2006 m. sausio 26 d. V. L. buvo rekomenduota psichiatro konsultacija, nes jį kankino nemiga. Po psichiatro apžiūros buvo nustatyta, kad jo atmintis vidutinė pagal amžių, dimensijos požymių ir suvokimo sutrikimų nėra, jam nustatyta speciali priežiūra, morfijus skirtas nebuvo, nuskausminti skirtas ketanovas; duomenų, kad jis būtų buvęs gydytas psichiatrų, nėra; 3) liudytojų V. R., M. L., I. Ž. ir notarės R. Siliūnienės parodymus, kad, sudarydamas testamentą, V. L. su visais bendravo normaliai ir jokių abejonių dėl jo psichikos niekam nekilo, kad jis pats nurodė, kam palieka savo turtą, o surašytas testamentas buvo perskaitytas girdint testatoriui ir liudytojams, jokių pastabų dėl testamento turinio pareikšta nebuvo. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo netikėti šių liudytojų ir notaro parodymais. Teismas nurodė, kad pagal CK 5.29 straipsnį, jeigu testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento, tai jo prašymu testamentą gali už jį pasirašyti notaro ar kito turinčio teisę patvirtinti testamentą pareigūno ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą, kartu nurodant priežastį, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento. Atsakovas V. L. patvirtino, kad tėvo regėjimas buvo blogas. Iš 2006 m. liepos 13 d. įgaliojimo matyti, kad, tvirtinant įgaliojimą, už V. L. pasirašė kitas asmuo. Taigi jau tuo metu testatorius dėl sveikatos būklės negalėjo pats pasirašyti. Teismo psichiatrinės ekspertizės akte taip pat padaryta prielaida, kad jis galėjo nepasirašyti testamento dėl sutrikusio regėjimo. Notaras, įsitikinęs, kad testatorius dėl regėjimo, amžiaus bei sveikatos būklės negali testamento pasirašyti, pateikė šį pasirašyti už testatorių kitam asmeniui dviejų liudytojų akivaizdoje. Byloje nenustatyta, kad testatorius būtų prieštaravęs, jog už jį testamentą pasirašytų kitas asmuo. Dėl to teismas sprendė, kad testamentas buvo sudarytas ir pasirašytas tinkamai. Teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatyta, jog testatorius buvo tokios būklės, kad nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti, taigi suprato testamento reikšmę ir jo turinį; testamentas pasirašytas kito asmens esant testatoriaus valiai dėl tokio veiksmo, todėl nėra pagrindo pripažinti testamentą negaliojančiu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2010 m. vasario 25 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu 2006 m. lapkričio 14 d. sudarytą V. L. testamentą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad testatorius aiškiai išreiškė savo valią, suprato testamento reikšmę ir jo turinį ir kad testamentas buvo pasirašytas kito asmens esant testatoriaus valiai dėl tokio veiksmo. Teisėjų kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojų, atsakovės V. V. ir notaro parodymų prieštaravimus dėl testamento sudarymo aplinkybių ir sąlygų. Nė vienas iš liudytojų ir atsakovų nepatvirtino aplinkybės, kad, sudarant testamentą, iš patalpos būtų pašalinta atsakovė V. Tai prieštaravo Notariato įstatymo 48 straipsnio 2 dalies normai, kad testamentai gali būti tvirtinami dalyvaujant asmenims, kuriems paliekamas turtas, jeigu šių asmenų dalyvavimo prašo testatorius. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad, sudarant testamentą, be testatoriaus prašymo dalyvavo atsakovė V. V., kuri pagal liudytojos I. Ž. parodymus visą laiką sėdėjo prie testatoriaus, leidžia vertinti, jog testatoriui galėjo būti daromas poveikis. Abejonių apie aiškiai išreikštą testatoriaus valią kelia ir ta aplinkybė, kad tik atsakovė V. V. ir notarė R. Siliūnienė nurodė, jog testatorius motyvuotai paaiškino, kodėl turtą palieka tik dviem vaikams. Liudytojai V. R., I. Ž. ir M. L. to nepatvirtino. Pagal Notariato įstatymo 47 straipsnio 2 dalį notaras gali tvirtinti testamentus dalyvaujant liudytojams, jeigu to prašo testatorius. Kad tokį prašymą būtų išreiškęs testatorius, byloje įrodymų nėra. Taip pat nė vienas iš testamento sudarymo metu dalyvavusių asmenų nepatvirtino, kad testatorius išreiškė valią, jog testamentą už jį pasirašytų kitas asmuo, nors tai ir nurodyta testamente. Apklaustas kaip liudytojas V. R. parodė, kad testatorius neprašė jo pasirašyti už jį testamentą, tai padaryti jam nurodė notaras. CK 5.29 straipsnyje nustatyta, kad jeigu testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento, jo prašymu testamentą už jį gali pasirašyti notaro ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą, kartu nurodydamas priežastį, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento. V. R. nenurodė priežasties, dėl ko nepasirašė testatorius, be to, paaiškino, kad net negali vertinti, ar testatorius galėjo pasirašyti. Nors testatoriaus negalėjimo pasirašyti priežastį turėjo nurodyti pasirašantis už jį asmuo, tačiau iš testamento matuti, jog tai buvo padaryta iš anksto, notarei parengus testamento blanką, bei nesuprantama dėl kokių priežasčių įvertinus, kad testatorius būtent dėl ligos negalės pasirašyti. Teisėjų kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad testatorius galėjo ir nesuvokti be jo prašymų bei valios su juo atliekamų notarinių veiksmų esmės ir prasmės, taigi ir neišreikšti savo tikrosios valios. Kai testatorius nepaveda, kad testamentą už jį pasirašytų kitas asmuo, o šis pasirašo, būdamas pakviestas ne testatoriaus prašymu, tai toks testamentas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.63 straipsnio 3 dalis, 5.29 straipsnis), yra niekinis sandoris ir negalioja nuo jo patvirtinimo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Kasaciniais skundais atsakovai V. V., V. L. ir trečiasis asmuo notarė R. Siliūnienė prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokios kategorijos bylose, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Kasaciniai skundai grindžiami tokiais argumentais:

1. Dėl CK 5.29 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, nesant tiesioginio testatoriaus prašymo ar pavedimo liudytojui V. R. pasirašyti už jį testamentą, laikytina, jog testamentas nepasirašytas ir negali būti notaro tvirtinamas, o patvirtintas tampa niekinis kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.63 straipsnio 3 dalis, 5.29 straipsnis). CK 5.29 straipsnio norma, kurioje nustatyta, kad testamentą gali pasirašyti kitas asmuo testatoriaus prašymu, reiškia, jog testamentą pasirašantis asmuo turi turėti testatoriaus sutikimą, pritarimą, bet nebūtinai prašymą. Svarbi yra testatoriaus valia, o ne būdas, kuriuo ji išreikšta. Testatorius savo valią dėl kito asmens pasirašymo testamente gali išreikšti bet kokia CK 1.64 straipsnio 1 dalyje nustatyta forma, kurią patikrina ir patvirtina sandorį tvirtinantis notaras. Kad testamentas galiotų, svarbu nustatyti, ar testatoriaus valia išreikšta tinkamai, o tik formalus faktas, kad testatorius paprašė liudytojo V. R. už jį pasirašyti netiesiogiai, negali savaime paneigti jo valios sudaryti testamentą. Dėl to procedūra, kai liudytojas V. R. be atskiro oficialaus testatoriaus prašymo, tačiau jo paties, notaro ir dviejų liudytojų akivaizdoje, testatoriui sutinkant ir pritariant, pasirašė testamentą, nelaikytina prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. R. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-135/2007, nurodyta, kad kitą asmenį pasirašyti už testatorių ir liudytojus pakvietė notaras. Formaliai dėl tokio notaro veiksmo galima įžvelgti įstatymo pažeidimą, nes kitas asmuo turi teisę pasirašyti tada, kai jo prašo pats testatorius. Tačiau šiuo atveju pagal teismų nustatytą aplinkybę testamentas negali būti pripažintas negaliojančiu, nes, kitam asmeniui pasirašant testamentą ir dalyvaujant dviem liudytojams, dalyvavo ir pats testatorius. Testatorius neprieštaravo, kad už jį pasirašytų kitas asmuo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad CK 5.29 straipsnio norma buvo pažeista ir dėl to, kad už testatorių testamentą pasirašęs V. R. nenurodė priežasties, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento. Neteisinga reikalauti iš asmens, už testatorių pasirašančio testamente, savarankiškai išsiaiškinti, patikrinti ir nurodyti tikrąsias testatoriaus negalėjimo pasirašyti priežastis. Testamente ties V. R. įrašytais duomenimis ir parašu nurodyta, kad testatorius testamento pasirašyti negali dėl ligos. V. R., pasirašydamas testamentą, patvirtino šią priežastį, bet negalėjo įvardyti, dėl kokios konkrečiai ligos testatorius negalėjo pasirašyti. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad testatoriaus galėjimą ar negalėjimą pasirašyti vertina ne už jį pasirašantis asmuo, bet pats testatorius ir notaras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. R. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-135/2007). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriuo atveju testamentą tvirtinantis notaras neprivalo patikrinti testatoriaus nurodytos negalėjimo pasirašyti priežasties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. gegužės 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. N. v. H. V., jo teisių perėmėja A. Č., bylos Nr. 3K-3-637/2003, konstatavo, kad, atvykus asmeniui sudaryti testamento, notarui yra svarbu nustatyti asmens tapatybę, jo veiksnumą ir aplinkybę, ar testamentas sudaromas laisva valia. Tuo atveju, kai asmuo, atvykęs sudaryti testamento, pareiškia, kad jis yra neraštingas, notarui neatsiranda pareigos išsiaiškinti šią tik su testatoriaus asmeniu susijusią aplinkybę. Net jei raštingas asmuo notarui pareikštų apie savo neraštingumą ir jei testamentas būtų sudarytas laikantis visų neraštingo asmens sudaromam testamentui keliamų reikalavimų, toks testamentas atitiktų savo esmę ir paskirtį. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas remdamasis vien formaliais ir neesminiais procedūriniais trūkumais nepagrįstai paneigė tikrąją testatoriaus valią ir pripažino testamentą negaliojančiu.

2. Dėl Notariato įstatymo 14 straipsnio 1 dalies netinkamo aiškinimo, CPK 197 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad testatorius galėjo neišreikšti savo valios, nes testamento sudarymo procedūroje dalyvavę liudytojai nepaaiškino, kodėl testatorius palieka turtą tik dviem vaikams. Teismas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti, kad liudytojai žinotų testamento turinį, nes tai aptaria tik notaras ir testatorius, o dalyvaujantys asmenys gali žinoti tik tiek, kiek pageidauja atskleisti pats testatorius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. R. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-135/2007, nurodyta, kad teismo motyvai, kuriais remiantis teigiama, kad už testatorių pasirašančiam asmeniui turi būti žinoma testatoriaus valia, išreikšta testamente, nepagrįsti įstatymu. Asmeniui, pasirašančiam testamentą, ir liudytojams, dalyvaujantiems pasirašymo metu, galėjo būti žinoma tik asmens valia sudaryti testamentą, bet ne testamento turinys. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą grindė išvadomis, neatitinkančiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nustatytų bylos aplinkybių. Testamentas yra vienintelis testatoriaus valios išreiškimo įrodymas, tačiau teismas tai paneigė remdamasis liudytojų parodymais, taip pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies normą, kad oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytos aplinkybės negali būti paneigtos liudytojų parodymais.

3. Dėl Notariato įstatymo 47 straipsnio 2 dalies, 48 straipsnio 2 dalies netinkamo aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, sudarant testamentą, liudytojai galėjo dalyvauti tik esant testatoriaus prašymui. Aplinkybė, kad dėl testatoriaus negalėjimo pasirašyti testamentas negalėjo būti sudarytas kitaip, kaip tik dalyvaujant liudytojams, o testatorius sutiko su jų dalyvavimu, rodo, jog jo valia dėl testamento sudarymo būdo – dalyvaujant liudytojams – buvo išreikšta tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad testatoriui galėjo būti daromas poveikis, nes nebuvo pašalinta įpėdinė – atsakovė V. V., o liudytojas V. R. negalėjo nurodyti, kas sakė testamento turinį. Pagal Notariato įstatymo 48 straipsnio 2 dalį dėl įpėdinio dalyvavimo sudarant testamentą sprendžia pats testatorius. Šia norma siekiama užtikrinti testatoriaus teisę į testamento paslaptį, bet ne apsaugoti jo nuo įpėdinių poveikio. CK 5.18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įprastinis įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui. Byloje nustatyta, kad atsakovė V. V. dalyvavo sudarant testamentą, bet neišsiaiškinta, kodėl ji dalyvavo ir ar buvo toks testatoriaus prašymas. Tačiau sprendžiant iš to, kad testatorius neprieštaravo, jog ji dalyvautų, darytina išvada, jog jis to norėjo. Aplinkybė, jog liudytojas V. R. neatsiminė, kas sakė testamento turinį, nereiškia, jog testatoriui buvo daromas poveikis. Jei liudytojas neatsimena, t. y. nepatvirtina ir nepaneigia kokių nors aplinkybių, tai reiškia, kad jos nenustatytos.

4. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo (CPK 176, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino rašytinio įrodymo – 2006 m. liepos 13 d. įgaliojimo, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad testatoriaus negalėjimo pasirašyti testamente priežastis (dėl ligos) buvo nustatyta iš anksto, notarui tik parengus testamento blanką. 2006 m. liepos 13 d. notaras, tvirtindamas testatoriaus išduotą įgaliojimą, išsiaiškino, kad jis dėl sveikatos būklės pats negali pasirašyti šio dokumento, todėl įgaliojimą už jį pasirašė kitas asmuo. Taigi notarui dar iki testamento patvirtinimo (2006 m. lapkričio 14 d.) buvo žinoma apie testatoriaus sveikatos būklę, dėl kurios jis negali pats pasirašyti.

5. Dėl CPK 270 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė jokia teisės norma savo išvados, kad testatorius galėjo nesuvokti atliekamų su juo notarinių veiksmų esmės ir dėl to neišreikšti savo tikrosios valios. Iš teismo sprendimo motyvų neaišku, ar testamentas yra niekinis dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), ar dėl testatoriaus valios trūkumų (CK 1.89 straipsnis). Teismui nepritaikius nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms teisės normos, neaišku, kiek tos aplinkybės ir išvados yra teisiškai reikšmingos, todėl toks sprendimas laikytinas teisiškai nemotyvuotu ir nepagrįstu.

Atsiliepimuose į atsakovų V. V., V. L. ir trečiojo asmens notarės R. Siliūnienės kasacinius skundus ieškovė R. S. prašo skundus atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Juose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė CK 1.80, 1.63, 5.29 straipsnius, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, pagrįstai pripažino ginčijamą testamentą negaliojančiu. Byloje nenustatyta, kad testatorius būtų pareiškęs, jog jis negali pasirašyti testamento ir jog už jį pasirašytų kitas asmuo, taip pat jog sudarant testamentą dalyvautų liudytojai ir atsakovė V. V. Šiuos klausimus už testatorių išsprendė notaras kartu su testamento surašymu suinteresuotais asmenimis, taip pažeisdamas CK 5.29 straipsnį, Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, 47 straipsnio 2 dalį, 48 straipsnio 2 dalį. Ginčijamas testamentas pasirašytas netinkamo asmens, todėl yra negaliojantis. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsakovės dalyvavimą sudarant testamentą be testatoriaus prašymo įvertino kaip daromą poveikį testatoriaus valiai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2006 m. lapkričio 14 d. testatorius sudarė ne tik testamentą, bet iš pradžių išdavė atsakovei V. V. įgaliojimą tvarkyti jo nekilnojamąjį turtą. Abu šiuos dokumentus už jį pasirašė V. R. Apie įgaliojimo sudarymą nė vienas liudytojas parodymų nedavė. Šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti, ar testatorius išreiškė valią sudaryti testamentą, ar išduoti įgaliojimą ir ar suvokė su juo atliekamų notarinių veiksmų reikšmę.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą (nutartį)

Teismo sprendimas (nutartis) turi būti motyvuotas (CPK 270, 331 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodyti įstatymai, kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su kasatorių argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė šį proceso teisės normų reikalavimą.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas negaliojančiu ginčijamą testamentą, kaip matyti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, iš esmės išskyrė dviem savarankiškiems CK 1.80 ir 1.89 straipsniuose įtvirtintiems testamento negaliojimo pagrindams reikšmingas aplinkybes. Pagal CK 1.80 straipsnį negalioja imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris. Tuo tarpu pagal CK 1.89 straipsnį gali būti pripažintas negaliojančiu fizinio asmens sudarytas sandoris, kurį šis asmuo, nors ir būdamas veiksnus, sudarė sandorio sudarymo metu būdamas tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kad atsakovė V. V. dalyvavo surašant testamentą ir dėl to testatoriui galėjo būti daromas poveikis; nėra įrodymų, kad surašant testamentą liudytojai bei testamentą pasirašęs V. R. dalyvavo testatoriaus prašymu; tik atsakovė V. V. ir notarė patvirtino, kad testatorius motyvuotai paaiškino, kodėl turtą palieka tik dviem vaikams, tuo tarpu kiti liudytojai to nepatvirtino, sprendė, kad testatorius galėjo ir nesuvokti atliekamų su juo notarinių veiksmų esmės ir prasmės, taigi ir neišreikšti savo tikrosios valios. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyti apeliacinės instancijos teismo argumentai yra susiję su CK 1.89 straipsnyje (CK 5.16 straipsnio 2 dalis) įtvirtintu sandorių negaliojimo dėl valios trūkumų teisiniu pagrindu, tačiau dėl šios dalies apeliacinės instancijos teismo sprendimo negalima laikyti motyvuotu. Teismo sprendimas (nutartis) negali būti grindžiamas prielaidomis apie bylos aplinkybes. Teismas priima sprendimą (nutartį) vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis (CPK 331 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Darydamas išvadas teismas privalo nurodyti, kokiais įstatymais, kitais teisės aktais bei kitais teisiniais argumentais jis vadovavosi (CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Tuo tarpu skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime nenurodyta, koks įstatymas (CK 1.89 straipsnis) taikytinas, kokios nustatytos bylos aplinkybės atitinka teisinio pagrindo taikymo sąlygas bei nepateikta išvados, kad dėl pirmiau nurodytų aplinkybių testamentas negalioja. Išvadą dėl testamento negaliojimo apeliacinės instancijos teismas daro remdamasis net ne iškelta prielaida dėl testatoriaus tikrosios valios, bet grįsdamas ją testamento pasirašymo procedūrų pažeidimu ir dėl to pripažindamas testamentą negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.63 straipsnio 3 dalis, 5.29 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje pasisakyta dėl testatoriaus valios surašant testamentą, negali būti laikoma motyvuota, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šios dalies pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį. Tačiau šis pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą, nes dėl likusios dalies sprendimas yra motyvuotas, tačiau kasacinis teismas patikrina šią sprendimo dalį teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl CK 5.29 straipsnio, Notariato įstatymo 48 straipsnio 2 dalies taikymo

Apeliacinės instancijos teismas taikė testamento pasirašymo tvarką reglamentuojančias teisės normas, jų netinkamo taikymo klausimai iškelti kasaciniuose skunduose, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl CK 5.29 straipsnio, Notariato įstatymo 48 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo.

CK 5.29 straipsnyje nustatyta, kad jeigu testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento, jo prašymu testamentą gali už jį pasirašyti notaro ar kito turinčio teisę patvirtinti testamentą pareigūno ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą, kartu nurodydamas priežastį, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento. Liudytojai taip pat turi pasirašyti testamente.

Pagal Notariato įstatymo 48 straipsnio 2 dalį testamentai gali būti tvirtinami dalyvaujant asmenims, kuriems paliekamas turtas, jeigu šių asmenų dalyvavimo prašo testatorius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytomis testamento sudarymo tvarką reglamentuojančiomis teisės normomis visų pirma siekiama užtikrinti tinkamą testatoriaus teisės palikti testamentu turtą savo nuožiūra teisės įgyvendinimą. Gero elgesio (geros moralės) taisyklės reikalauja gerbti testatoriaus valią. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi pomirtine teismo psichiatrijos ekspertize, nustatė, kad, sudarydamas testamentą, testatorius galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, bendra sveikatos būklė ir vartojami vaistai negalėjo turėti įtakos jo valiai. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje pasisakyta dėl testatoriaus valios, yra nemotyvuota. Taigi byloje nenustatyta, kad testamente išreikšta testatoriaus valia neatitiko jo tikrosios valios.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Notariato įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas, kad testamentai gali būti tvirtinami dalyvaujant asmenims, kuriems paliekamas turtas, jeigu šių asmenų dalyvavimo prašo testatorius, yra susijęs su testatoriaus teisės į testamento turinio slaptumą užtikrinimu. Įpėdinių dalyvavimo faktas, kaip toks, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad testatoriaus valiai buvo daromas poveikis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal CK 5.18 straipsnio 1 dalį įprastinis suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui. Įstatyme nenustatyta, kada ir kaip turi būti pareikštas testatoriaus prašymas dėl įpėdinių dalyvavimo bei kokia forma jis turi būti išreikštas. Nesant įstatyminio reguliavimo yra leidžiamos įvairios faktinės situacijos, toks prašymas žodžiu, raštu ar kitokia asmens valią leidžiančia nustatyti forma gali būti išreikštas tiek prieš testamento pasirašymą, tiek ir sudarant jį. Sprendžiant dėl Notariato įstatymo 48 straipsnio 2 dalies pažeidimo visų pirma turi būti nustatoma testatoriaus valia dėl įpėdinio dalyvavimo. Testamentas yra vienašališkai sudaromas testatoriaus sandoris. Įpėdinio dalyvavimas sudarant testamentą paprastai rodo, kad įpėdinis yra informuotas apie testamento surašymą ir tai yra suderinti su testatoriumi veiksmai. Jeigu nenustatyta, kad įpėdinio dalyvavimas įvyko prieš testatoriaus valią, nėra pagrindo teigti, jog Notariato įstatymo 48 straipsnio 2 dalis buvo pažeista.

Pripažindamas ginčijamą testamentą negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.63 straipsnio 3 dalis, 5.29 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą grindė teiginiu, kad tuo atveju, jei testatorius nepaveda, jog testamentą už jį pasirašytų kitas asmuo, o šis pasirašo sandorį būdamas pakviestas kito asmens iniciatyva ir ne testatoriaus prašymu, tai toks testamentas pripažintinas nepasirašytu ir negali būti notaro tvirtinamas. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka.

Aiškindamas CK 5.29 straipsniui analogišką 1964 m. CK 583 straipsnio normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tokia testamento pasirašymo procedūra yra leidžiama. Nors formaliai situacijoje, kai asmenį pasirašyti ir liudytojus pakvietė notaras, galima įžvelgti nurodytoje normoje nustatyto reikalavimo pažeidimą, nes kitas asmuo turi teisę pasirašyti tada, kai jo prašo pats testatorius, tačiau testamentas negali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu, kitam asmeniui pasirašant testamentą ir dalyvaujant dviem liudytojams, dalyvavo ir pats testatorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. R. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-135/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad testamento sudarymo procedūroms užtikrinti testatorius gali pasitelkti ir kitus asmenis, įskaitant ir notarą ar būsimus įpėdinius. Vertinant, ar testamentas buvo sudarytas laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, nėra teisiškai reikšminga, kaip šis procesas buvo organizuotas – testatoriui tiesiogiai paprašius liudytojų ir pasirašančio asmens, ar tai padarant per kitus asmenis. Tokiais atvejais svarbu yra nustatyti, kad testamentas buvo pasirašomas liudytojų bei jį pasirašančio asmens testatoriui dalyvaujant. Nenustačius, kad tokių asmenų dalyvavimas neatitiko testatoriaus valios, nėra pagrindo konstatuoti CK 5.29 straipsnio pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad notarė, įsitikinusi, jog dėl regėjimo, amžiaus ir sveikatos būklės testatorius negali pasirašyti testamento, todėl dalyvaujant testatoriui ir dviem liudytojams testamentas buvo pateiktas pasirašyti V. R., esant testatoriaus valiai dėl tokio veiksmo. Šios teismo nustatytos aplinkybės nepaneigtos apeliacinės instancijos teismo argumentų, todėl teisėjų kolegija jomis vadovaujasi ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 5.29 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus kasacinius skundus, iš ieškovės kasatoriams priteisiamos jų turėtos kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis ir išlaidos už advokato pagalbą) (CPK 93, 98 straipsniai). Kasatoriai pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą sumokėjo po 2000 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas parengiant kasacinius skundus, sprendžia, kad išlaidų už advokato pagalbą suma mažintina iki 1500 Lt. Iš ieškovės į valstybės biudžetą taip pat priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovės R. S. atsakovams V. V. ir V. L. 130 (vieną šimtą trisdešimt litų) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą ir 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Priteisti iš ieškovės R. S. trečiajam asmeniui Kauno miesto 1-ojo notarų biuro notarei Ramutei Siliūnienei 130 (vieną šimtą trisdešimt litų) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą ir 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Priteisti iš ieškovės R. S. į valstybės biudžetą 89,15 Lt (aštuoniasdešimt devynis litus 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Juozas Šerkšnas

Pranas Žeimys