Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statybą leidžiančio dokumento išdavimo sąlygas bei statybos pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą padarinių šalinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-7-134-916/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03360-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.5; 2.3.2.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus, Andžej Maciejevski, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Janinos Stripeikienės, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Gailiūnų asociacijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. K., V. S., L. K., N. A., L. S., J. K., N. B., A. S., L. S., A. S., K. S, R. K., A. K., D. A., R. K., D. Š., A. D., L. P. ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Gailiūnų asociacijai dėl statybos leidimo panaikinimo ir statybos pagal neteisėtai išduotą leidimą padarinių šalinimo, trečiasis asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), išvadą teikianti institucija – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Statybos inspekcija).

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statybą leidžiančio dokumento išdavimo sąlygas bei statybos pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą padarinių šalinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai prašė teismo pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. rugsėjo 7 d. išduotą statybos leidimą statyti kelią tarp Vilniuje esančios Č. Kudabos gatvės ir Liepynės girininkijoje esančio valstybinio miško 490-ojo kvartalo; pašalinti statybos padarinius, t. y. įpareigoti Gailiūnų asociaciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos lėšomis nugriauti ginčijamo statybos leidimo pagrindu pastatytą kelią, jungiantį Č. Kudabos gatvę Vilniuje ir Liepynės girininkijoje esančio valstybinio miško 490-ąjį kvartalą, bei sutvarkyti statybvietę; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad ieškovai yra gyvenamųjų namų kvartalo (duomenys neskelbtini), gyventojai. 2011 m. rugsėjo mėnesį ieškovai pastebėjo, kad greta jų gatvės augančiame Liepynės girininkijai priklausančiame valstybinės reikšmės miške pradėti vykdyti kelio statybos darbai, apie kuriuos jie nebuvo informuoti. Ieškovų teigimu, suprojektuota ir įrengta nauja 66 m ilgio kelio atkarpa nuo Č. Kudabos gatvės iki valstybinio miško 490-ojo kvartalo pradžios ir 1,5 km ilgio kelias per valstybinės reikšmės mišką tapo Gailiūnų asociacijos projektuojamo naujojo kvartalo jungtimi su Vilniaus miestu. Kreipęsi į valstybės institucijas, ieškovai sužinojo, kad naujai statybai buvo reikalingas detalusis planas, be kurio negalėjo būti išduotas statybos leidimas, o pastatytas kelias neatitinka bendrųjų ginčo teritorijoje galiojančių teritorijų planavimo sprendinių. Ginčijamas leidimas statyti kelią išduotas neparengus detaliojo plano, todėl ieškovai negalėjo dalyvauti šioje procedūroje, nebuvo atsižvelgta į (duomenys neskelbtini) gyventojų interesus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. rugsėjo 7 d. išduotą statybos leidimą; įpareigojo statytoją Gailiūnų asociaciją per šešis mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius, t. y. išardyti neteisėtai įrengtą kelią nuo Č. Kudabos g. iki valstybinio miško kvartalo Nr. 490 pradžios ir sutvarkyti statybvietę; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovams apie išduotą statybos leidimą tapo žinoma 2011 m. lapkričio 24 d. gavus Statybos inspekcijos raštą. Nors ieškinys teismui pateiktas praėjus 14 mėnesių nuo Statybos inspekcijos pranešimo apie ginčijamą statybos leidimą gavimo, teismas, įvertinęs tai, kad ieškovai pakankamai aktyviai ir rūpestingai siekė apginti savo pažeistas subjektines teises, atnaujino Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ieškiniui pateikti. Teismas sprendė, kad ieškovų teisė dalyvauti teritorijos planavime bei teikti savo siūlymus jiems rūpimais klausimais buvo pažeista. Teismas konstatavo, kad ginčo teritorijoje faktiškai nebuvo kelio, nes nebuvo suformuotas žemės sklypas ir nustatyta jo naudojimo paskirtis. Kadangi visuose dokumentuose ginčo kelias buvo nurodomas kaip nauja statyba, turėjo būti suformuota teritorija ir parengtas detalusis planas. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta žemės sklypo naudojimo paskirtis, todėl nebuvo Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 22 straipsnio 3 dalies sąlygos, kai detalusis planas neprivalomas rengti. Pažymėjo, kad pagal statybos techninių reikalavimų reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ III skyriaus 2.5 papunktį, D ir F kategorijų gatvių reikšmė ir techniniai parametrai nustatomi detaliuosiuose planuose. Kadangi buvo įrengtas D1 kategorijos kelias, todėl jo reikšmė ir techniniai parametrai turėjo būti nustatyti detaliajame plane, o šio pagrindu turėjo būti išduotas statybos leidimas. Teismas konstatavo, kad, neatlikus teritorijos planavimo procedūrų, buvo pažeistos TPĮ nuostatos. Pripažinęs statybos leidimą negaliojančiu, teismas sprendė, jog Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta galimybė pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą negali būti taikoma ir statinys turi būti nugriautas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių apeliacinius skundus, 2015 m. liepos 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju statybos leidimas buvo išduotas nesant suformuotam žemės sklypui ir neatlikus detaliojo planavimo; atmetė atsakovių teiginius, jog ginčo teritorijoje buvo vykdyta ne nauja statyba, o tik buvo atstatomas senas kelias. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išanalizavo tapačius apeliaciniame skunde nurodytus atsakovių teiginius. Kolegijos nuomone, norint vykdyti naują statybą nesuformuotame sklype, buvo būtinas detalusis planas (TPĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, ginčo leidimo pagrindu pastatytas kelias neatitinka bendrųjų teritorijų planavimo sprendinių – Vilniaus miesto bendrojo plano. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nesant parengto privalomo detaliojo teritorijų planavimo dokumento – detaliojo plano, negali būti taikoma įstatymo išimtis ir statinys turi būti nugriautas. Kolegijos nuomone, ginčijamu statybos leidimu pažeistas viešasis interesas, nes šis leidimas prieštarauja imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms ir galėtų būti teismo panaikintas ex officio, nepriklausomai nuo termino ginčyti šį aktą atnaujinimo ar net ieškovams pasirinkus kitą savo teisių gynimo būdą. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, reglamentuojančias statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą, todėl pagrįstai panaikino ginčijamą statybos leidimą ir įpareigojo atsakoves pašalinti padarinius.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Gailiūnų asociacija prašo: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punktas ta apimtimi, kuri nesuteikia galimybės, nesant detaliojo plano, atlikti būtinas detaliojo plano rengimo procedūras bei gauti naują statybą leidžiantį dokumentą, negriaunant statinio, nepažeidžia proporcingumo principo, Konstitucijos 23 straipsnio, 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių proporcingumo, teisingumo, teisinės valstybės principų; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovų pareikštą ieškinį, kaip pareikštą praleidus įstatymo nustatytą kreipimosi į teismą terminą; 3) netenkinus 2 punkte nurodyto reikalavimo, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovų pareikštą ieškinį kaip nepagrįstą; 4) netenkinus pirmiau nurodytų reikalavimų, leisti per teismo nurodytą terminą atlikti teisės aktų nustatytas procedūras ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą; priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai nepagrįstai plečiamai aiškino ieškinio senaties terminų atnaujinimo pagrindus, ignoruodami jau suformuotą teismų praktiką dėl termino atnaujinimo pagrindų bei formuodami teismo precedentą, pagal kurį yra paneigiami bei iškreipiami ieškinio senaties terminų nustatymu įstatymo leidėjo siekiami tikslai, nepagrįstai bei neteisėtai perkeliama įrodinėjimo pareiga praleistą terminą prašančiai taikyti šaliai, teismui de facto suteikiama neribota diskrecijos teisė kiekvienu atveju atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Kreipimasis į valstybines institucijas negali sudaryti pagrindo atnaujinti praleistą kreipimosi į teismą terminą. Ieškovai į Vilniaus apygardos prokuratūrą kreipėsi jau pasibaigus įstatymo nustatytam terminui kreiptis į teismą. Ieškovai, išnykus jų nurodytoms aplinkybėms, nesikreipė į teismą per protingą laiko tarpą. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nebuvo paneigta, jog su statybos leidimo turiniu ieškovai gavo galimybę susipažinti tik pirmosios instancijos teisme. Toks teiginys iškreipia galiojančių teisės normų turinį bei suformuotą ieškinio senaties taikymo praktiką, sudaro sąlygas asmenims piktnaudžiauti teise.

Teismai pažeidė materialiosios teisės normas, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias privalomus detaliojo plano rengimo atvejus. Priimtu sprendimu bei nutartimi yra formuojamas teismo precedentas, paneigiantis daugelį kitų galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių statytojo teisę tiesti susisiekimo komunikacijas valstybinėje žemėje, kurioje žemės sklypas nesuformuotas, bei šiuose teisės aktuose įtvirtintas statytojo teises. Valstybinėje žemėje tiesiant komunikacijas, žemės sklypas nėra formuojamas, todėl nėra ir prievolės rengti detalųjį planą. Ginčo atveju buvo duotas sutikimas, suteikiantis teisę statyti susisiekimo komunikacijas valstybinėje žemėje, t. y. nesuformuotame žemės sklype. Be to, Vilniaus miesto savivaldybė turėjo diskrecijos teisę nuspręsti dėl detaliojo plano rengimo būtinumo ir tikslingumo.

Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintu statybos techninių reikalavimų reglamentu STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, nes šis reglamentas taikomas rengiant miestų, miestelių ir kaimų bendruosius, detaliuosius bei specialiuosius planus. Nesant taikytino teisinio reglamentavimo pagrindu priimto sprendimo rengti detalųjį planą, šis statybos techninių reikalavimų reglamentas negali būti taikomas ir byloje nagrinėjamų teisinių santykių nereglamentuoja. Be to, statybos leidimo pagrindu de facto nebuvo statomas naujas, savarankiškas ir (ar) atskiras statinys – tebuvo atstatoma nuo seno šioje vietoje buvusio kelio, naudoto viešiesiems ir privatiems interesams tenkinti, nedidelė suniokota atkarpa.

Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad bet kokios valstybės institucijos padarytos klaidos riziką turi prisiimti pati valstybė ir tokios klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita. Net ir nustatyti tam tikri neatitikimai (statybos leidime nurodytas netikslus įrašas „nauja statyba“, detaliojo plano būtinumas) nesudaro pagrindo naikinti išduotą statybos leidimą, nes šie neatitikimai vertintini kaip formalūs.

Ginčą nagrinėję teismai, net ir nustatę pažeidimus, privalėjo suteikti galimybę atsakovėms per teismo nustatytą terminą atlikti būtinas procedūras bei gauti naują statybą leidžiantį dokumentą, negriaunant pastatytos ginčo kelio atkarpos. Įpareigojimas nugriauti statinį, esant objektyvioms galimybėms atlikti visas būtinas procedūras, pažeidžia konstitucines statinio savininko nuosavybės teises ir neatitinka proporcingumo principų. Teismai netinkamai aiškino bei taikė statybos padarinių šalinimą pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą reglamentuojančias Statybos įstatymo nuostatas, nepagrįstai formaliai taikė teisės normas.

Vilniaus apygardos teismas neišnagrinėjo kasatorės pareikšto reikalavimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant nustatyti ginčo atveju taikytinos teisės normos atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei ja laiduojamoms vertybėms; nepasisakė dėl kasatorės argumentų, pagrindžiančių kreipimosi būtinybę.

Vilniaus apygardos teismas netinkamai taikė teismo posėdžio atidėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nepagrįstai netenkino kasatorės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, taip pažeisdamas teisę jai būti išklausytai. Kasatorės atstovo nedalyvavimas teismo posėdyje turėjo tiesioginę įtaką ginčo išsprendimui.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė prisidėjimą prie atsakovės Gailiūnų asociacijos kasacinio skundo, taip pat kasacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ginčą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias detaliojo plano rengimą. Ginčo kelias istoriškai nelaikytinas nauju statiniu, todėl statybos leidimo pagrindu atstatytas kelias nelaikytinas keičiančiu žemės tvarkymo ir naudojimo režimą. Vilniaus apskrities viršininko administracija neprieštaravo tam, kad ginčo kelio būtų projektuojamas ir įrengiamas valstybinėje žemėje. Statytojas turi teisę tiesti susisiekimo komunikacijas valstybinėje žemėje, kurioje žemės sklypas nesuformuotas, kadangi tokią galimybę nustato Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. įsakymu patvirtintos Sutikimų tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklės, todėl detaliojo plano rengimo darbai nagrinėjamu atveju nebuvo privalomi.

Teismai nepagrįstai siaurai aiškino ir taikė Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos. Ginčo statyba yra galima, neprieštarauja nei Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniams, nei kitoms imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, kelias nutiestas per valstybinę žemę gavus atitinkamą leidimą. Tuo atveju, jei neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, jo griovimas gali reikšti proporcingumo principo pažeidimą. Savavališkų statinių griovimas yra kraštutinė priemonė, taikoma nesant galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimo.

Teismai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai pakankamai aktyviai ir rūpestingai siekė apginti savo pažeistas subjektines teises. Teismų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti praleisto senaties termino, nes ieškovai, atstovaujami advokatės, teisminės gynybos kreipėsi praėjus daugiau nei metams nuo tada, kai sužinojo apie ginčijamą statybos leidimą. Ieškovų lūkestis, kad statybos leidimą panaikins kitos institucijos ar pati Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nepagrįstas, kadangi byloje nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo jam formuotis.

Teismai formaliai vertino byloje surinktus duomenis, vadovavosi tik vienarūšiais įrodymais.

Ieškovai atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti ir ginčijamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismai pagrįstai netenkino atsakovių reikalavimo taikyti ieškinio senatį. Apie statybos leidimą ieškovams buvo pranešta 2011 m. lapkričio 24 d., tačiau su ginčijamo leidimo turiniu ieškovai supažindinti tik pirmosios instancijos teisme. Ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad kompetentingos institucijos neteismine tvarka apgins pažeistas jų teises. ABTĮ nurodyto trisdešimties dienų termino praleidimą lėmė ne ieškovų nežinojimas, bet statybų teisiniame reglamentavime esančios spragos. Ginčijamuose teismų procesiniuose sprendimuose padarytos išvados dėl termino kreiptis į teismą atnaujinimo neprieštarauja šiuo klausimu suformuotai teismų praktikai.

Nagrinėjamu atveju negalima vadovautis kasatorių nurodytomis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. įsakymu patvirtintomis Sutikimų tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, taisyklėmis, nes jos buvo priimtos po ginčijamo statybos leidimo išdavimo. Kasatorės nepaneigė šioje byloje taikytino statybos techninių reikalavimų reglamente STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ įtvirtinto reikalavimo parengti detalųjį planą.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad buvo įvykdyta naujo kelio statyba, nes objekto, kurį būtų galima atstatyti, nėra mažiausiai dvidešimt metų. Ginčijamas statybos leidimas išduotas neatsižvelgus į TPĮ reikalavimus, todėl ginčo kelias neatitinka ginčo teritorijoje galiojančių bendrųjų teritorijų planavimo sprendinių.

Ginčijamas statybos leidimas išduotas pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, todėl negali būti pripažįstamas formaliu pažeidimu ir turi būti panaikintas.

Įpareigojimas nugriauti ginčo kelią ir sutvarkyti statybvietę yra vienintelis galimas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdas. Susisiekimo tikslams skirto kelio įrengimas valstybinės reikšmės miške prieštarauja valstybinės reikšmės miško, kaip rekreacinės funkcinio prioriteto zonos, tikslams, todėl toks kelias valstybiniame miške negalimas. Priešingu atveju būtų pažeistas tiek viešasis, tiek privatus ieškovų interesas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 30-8 „Dėl Č. Kudabos gatvės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ formaliai siekiama sudaryti sąlygas įteisinti ginčo statinį, nors tam nėra jokio teisinio pagrindo.

Kasatorės Gailiūnų asociacijos keliami klausimai dėl kaltų asmenų ir jų kaltės laipsnio nustatymo gali būti savarankiškos bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismai pagrįstai nenustatė kaltų asmenų, kurių lėšomis turi būti vykdomas statinio nugriovimas.

Vilniaus apygardos teismas nepažeidė kasatorės Gailiūnų asociacijos teisės būti išklausytai, nes kasatorė savo paaiškinimus ir prieštaravimus dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo turėjo galimybę pateikti raštu kartu su apeliaciniu skundu. Nagrinėjant bylą apeliacine žodinio proceso tvarka, naujų argumentų, kurie neaptarti apeliaciniame skunde, pateikti negalima. Neatvykimas dėl ligos paprastai nelaikomas svarbia priežastimi, įpareigojančia teismą atidėti bylos nagrinėjimą.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl ginčo atveju nėra galimybės įteisinti ginčo statinį, atsakė į visus kasatorių argumentus, todėl nepažeidė procesinių sprendimų motyvavimo taisyklių. Kadangi teismas nusprendė, jog ginčo teritorijoje statyba apskritai negalima, todėl aplinkybė, kad jis nepasisakė dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, negali būti pagrindas panaikinti nutartį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl termino pareikšti reikalavimą pripažinti statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu

Asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Civilinio proceso kodekse įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nurodyta, kad kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją, nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą padarė asmenys, eidami savo oficialias pareigas (13 straipsnis). Asmens teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis CPK ir kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Ši asmens teisė yra neatskiriamai susijusi su pareiga minimą teisę įgyvendinti laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš jų – kreiptis į teismą įstatymo nustatytu terminu.

Nagrinėjamoje byloje ieškovai kelia du skirtingos pobūdžio reikalavimus: pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu ir pašalinti statybos padarinius. Taigi vienu iš reikalavimų prašoma pripažinti negaliojančiu statybą leidžiantį dokumentą – statybos leidimą. Toks reikalavimas pripažintinas esantis administracinio teisinio pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. J. D. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-568/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-568/2013">3K-3-568/2013</a>; kt.).

Kadangi statybos leidimas yra individualus administracinis aktas, šioje byloje taikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. J. D.ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-568/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-568/2013">3K-3-568/2013</a>). Tai reiškia, kad šio termino taikymui, jo pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės.

Sprendžiant klausimą dėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos, kurioje nustatytas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas ir jo trukmė, kasacinis teismas laiko reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje plačiai ir nuosekliai pasisakoma dėl šios normos aiškinimo ir taikymo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo, ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar jis buvo paskelbtas, ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Remiantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad teisiškai reikšmingo fakto – sužinojimo apie ginčijamą sprendimą – momento nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., 2014 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. Lazdijų rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-156/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-156/2014">3K-3-156/2014</a>).

Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad ieškovams apie savo teisių pažeidimą tapo žinoma 2011 m. spalio 24 d. gavus Statybos inspekcijos raštą apie išduotą statybos leidimą. Į teismą ieškovai kreipėsi 2013 m. sausio 30 d., taigi, praleidę ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminą. Pirmosios instancijos teismas šį terminą atnaujino, nurodęs, kad ieškovai pakankamai aktyviai ir rūpestingai siekė apginti savo pažeistas subjektines teises. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad aptariamas terminas buvo atnaujintas pagrįstai, nes dėl įvykdytų kelio statybų ieškovų gerovė suprastėjo, o prokuratūra, nustačiusi pažeidimus, atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi nebuvo rengiamas detalusis planas, ieškovai negalėjo dalyvauti šioje procedūroje ir nežinojo ginčijamo sprendimo turinio, be to, kartu su privačiais interesais buvo pažeistas ir viešasis interesas.

Įvertinusi teismų nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad byloje nekilo ginčo, jog apie ginčijamo statybos leidimo išdavimą ieškovai sužinojo tik gavę 2011 m. spalio 24 d. Statybos inspekcijos raštą, informuojantį, jog nuo Č. Kudabos gatvės iki valstybinio miško 490-ojo kvartalo pradžios kelio statybai yra išduotas statybos leidimas.

Vadovaujantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi teismas gali atnaujinti terminą kreiptis į teismą, jei pripažįstama, kad jis praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Klausimą, ar ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus. Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. F. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-428/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-428/2011">3K-3-428/2011</a>).

Kaip teismai nustatė, ieškovai pakankamai aktyviai domėjosi ginčo statybomis ir galimu savo teisių pažeidimu, kreipėsi į įvairias institucijas, siekdami išsiaiškinti, ar jų subjektinės teisės nėra pažeidžiamos. Taip pat, vadovaujantis kasacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į tai, ar, gavus Statybos inspekcijos 2011 m. spalio 24 d. raštą, jiems tapo prieinama informacija apie esminius leidimo turinį sudarančius elementus. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad informacija apie statybos leidimą minėtame rašte buvo pateikta nenurodant, kokiam konkrečiai statiniui išduotas statybos leidimas, kokios yra asmenų teisės ir pareigos. Tai apsunkino ieškovų galimybes suvokti savo subjektinių teisių galimo pažeidimo dydį ir atitinkamai jas ginti. Taip pat pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, nors kreipimasis į įvairias valstybines institucijas negali būti pripažįstamas svarbia aplinkybe atnaujinti ABTĮ nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą, tačiau aplinkybė, kad prokuratūra aiškiai įvardijo padarytus pažeidimus, nors ir atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, galėjo ieškovams suformuoti pagrįstą lūkestį, kad jų pažeistos subjektinės teisės bus ginamos. Visos šios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės teikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad ieškinio nepateikimas laiku teismui yra pateisintinas ir nepažeidžia proporcingumo principo reikalavimų.

Remdamasi anksčiau pateiktais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nepažeisdami materialiosios ir proceso teisės normų bei formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų praktikos, tinkamai įvertino konkrečios bylos faktines aplinkybes, dėl kurių buvo praleistas terminas administraciniam aktui apskųsti, ir pagrįstai šį procesinį terminą atnaujino, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingos išvados.

Dėl statybą leidžiančio dokumento, kai jis išduotas neparengus detaliojo plano, teisėtumo

Statybą leidžiančių dokumentų rūšis, jų išdavimo tvarką, apskaitų ir statistinių ataskaitų tvarkymą, galiojimo panaikinimą ir kitus klausimus reglamentuoja Statybos įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 92 punkte nustatyta, kad statybą leidžiantys dokumentai, inter alia, yra leidimas statyti naują (naujus) statinį (statinius); leidimas rekonstruoti statinį (statinius); leidimas atnaujinti (modernizuoti) pastatą (pastatus).

Teritorijų planavimą, planavimo organizatorių, planų rengėjų, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teises ir pareigas šiame procese reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymas (ginčui aktuali šio teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 1 d.) ir kiti teisės aktai. Teritorijų planavimo tikslai yra išlaikyti valstybės teritorijos socialinio, ekonominio ir ekologinio vystymo pusiausvyrą; formuoti sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką stengiantis sukurti geresnes ir visoje valstybės teritorijoje visavertes gyvenimo sąlygas; formuoti gyvenamųjų vietovių ir infrastruktūros bei kitų veiklos sričių plėtojimo politiką; saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos išteklius, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, tarp jų ir rekreacijos išteklius; formuoti gamtinį karkasą, sudaryti prielaidas kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai palaikyti arba jai atkurti; formuoti žemės sklypus, rezervuoti (nustatyti) teritorijas gyvenamųjų vietovių infrastruktūros ir kitų veiklos sričių, skirtingų rūšių žemės naudmenų plėtrai; suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų ir skatinti investicijas socialiniam ekonominiam vystymui. Nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, geografinę padėtį, geologines sąlygas, urbanistikos, architektūros, techninius, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius (TPĮ 3 straipsnis).

TPĮ 2 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad detalusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, vadovaujantis TPĮ 2 straipsnio 32 punktu, – detaliųjų planų sprendiniuose nustatyta teritorijos naudojimo būdo ar pobūdžio ir veiklos joje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma, privaloma rengiant statinių statybos ir kitos veiklos projektus. TPĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad detalieji planai, inter alia, rengiami teritorijoms, kuriose pagal savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendruosius ar specialiuosius planus numatyta plėtoti gyvenamųjų namų, visuomeninės paskirties, rekreacinių ir bendro naudojimo, pramonės ir sandėliavimo, komercinių ir prekybos, inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų ir kitų objektų statybą (1 punktas); taip pat kai yra formuojami žemės sklypai naujų statinių statybai ar kitai ne žemės ir miškų veiklai plėtoti (2 punktas); kai keičiamas bent vienas iš šių privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų: teritorijos (žemės sklypo) naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas. Kiti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, jei jie nepažeidžia įstatymų ar kitų teisės aktų ir juos nustačiusi institucija raštu pritaria, gali būti tikslinami statybos techninio projekto rengimo metu (TPĮ 22 straipsnio 4 punktas).

TPĮ 22 straipsnio 3 dalyje nurodytos išimtys, kai detalusis planas nereikalingas: pirma, jeigu numatomiems statyti statiniams statybos leidimas yra nereikalingas; antra, kai statant statinius žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas yra nekeičiamas ir jeigu tai numatyta kituose įstatymuose.

Nagrinėjamoje byloje ginčo statybos objektas yra kelias, kuris vadovaujantis Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi laikytinas inžineriniu statiniu, skirtu transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Teismai, įvertinę byloje esančių įrodymų visetą, nustatė, o kasacinis teismas remiasi teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad ginčijamame statybos leidime nurodyta statybos rūšis – nauja statyba. Tai ne tik paneigia kasatorės argumentus, kad statybos leidimo pagrindu de facto nebuvo statomas naujas savarankiškas statinys, o tebuvo atstatoma nuo seno šioje vietoje buvusio kelio suniokota atkarpa, bet ir yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad prieš išduodant statybos leidimą statyti šį inžinerinį statinį buvo reikalingas parengtas detalusis planas.

Kaip nurodyta šios nutarties 27 punkte, TPĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys, kai detalusis planas nereikalingas. Šios bylos kontekste vertintina antroji įstatyme įtvirtinta išimtis – kai statant statinius žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas yra nekeičiamas ir jeigu tai numatyta kituose įstatymuose. Šios nutarties 26 punkte pateikta teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo samprata. Byloje teismai nustatė (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad žemės sklypas ginčo teritorijoje iki valstybinės reikšmės miško nėra suformuotas, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis šioje vietoje nenustatyta. Ši faktinė situacija suponuoja, kad TPĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytai antrajai išimčiai taikyti nėra teisinio pagrindo, nes, kaip minėta, žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas apskritai nebuvo nustatytas. Taigi statybos leidimas galėjo būti išduotas tik patvirtinto detaliojo plano, kuriame, vadovaujantis TPĮ 23 straipsniu, nustatomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, pagrindu.

Dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo

CK 4.103 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. redakcija), reglamentuojančio statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilines teisines pasekmes, 3 dalyje įtvirtinta, kad statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą, teismas išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą reglamentuoja Statybos įstatymo 281 straipsnis. 2010 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XI-992 buvo iš esmės pakeistos Statybos įstatymo normos, reglamentuojančios savavališkų ir neteisėtų statybų padarinių šalinimą, kartu įtvirtinant, kad šios normos taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki jų įsigaliojimo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 24 straipsnis). Taigi dėl neteisėtos statybos teisinių padarinių sprendžiama pagal teismo sprendimo priėmimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą.

Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalyje išvardyti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdai. Šioje normoje įtvirtinta teismo teisė ne tik įpareigoti statytoją ar kitus įstatyme nurodytus asmenis per nustatytą terminą nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ar išardyti perstatytas ar pertvarkytas jo dalis, ar atstatyti (atkurti) kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), kurį (kurią) nugriovus (išardžius) buvo pažeistas viešasis interesas, ir atkurti buvusią padėtį (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai), bet ir leisti per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punktas), t. y. leisti įteisinti statybą. Tačiau pagal šią įstatymo normą statyba gali būti įteisinta tik tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad toks statinio perstatymas ar pertvarkymas yra galimas pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat pagal bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

Taigi Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas apima iš esmės skirtingas situacijas, kurias turi identifikuoti teismas, priimdamas sprendimą dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdo, kai jis savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą. Teismas turi įvertinti, pirma, ar statyti statinius (jų dalis) toje vietoje apskritai yra draudžiama, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar išardant statinius (jų dalį), ir, antra, ar statyti statinius (jų dalis) toje vietoje iš esmės leidžiama, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi suteikiant statytojui ar kitiems įstatyme nurodytiems asmenims galimybę per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį.

Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šios nutarties 31 punkte nurodytas Statybos įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas neapibrėžia situacijų, kai statybą leidžiantis dokumentas išduodamas leidžiant statybą teritorijoje, kurioje apskritai nėra parengto detaliojo plano, nors toks turėjo būti parengtas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdų taikymo aspektu tokia situacija negali būti vertinama kaip savaime eliminuojanti galimybę per nustatytą terminą pašalinti procedūrų pažeidimus ir įteisinti statybas.

Todėl konstatavęs, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas neparengus būtino detaliojo plano, teismas turi įvertinti, ar tokia statyba yra negalima pagal aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus, ar tokia statyba prieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, ir tik pripažinęs, kad taip yra, taikyti ultima ratio neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdą – statinio nugriovimą ar išardymą. Pažymėtina, kad kiekvienas žemesnio teritorijų planavimo lygmuo privalo vadovautis aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintais teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, juos detalizuojant (TPĮ 4 straipsnio 3 dalis) (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.). Šių aplinkybių bylą nagrinėję teismai nenustatė. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, ar ginčo teritorijoje yra galiojantis regiono ar savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentas.

Šios bylos kontekste kasacinio teismo pateikiamas neteisėtos statybos padarinių šalinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas sudaro darnią teisinio apibrėžtumo, proporcingumo bei interesų pusiausvyros principų įgyvendinimą garantuojančią teisinių priemonių sistemą, inter alia, kildintiną taip pat ir iš Statybos įstatymo 281 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo, nustatančio, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio Įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, neteisėtos statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą.

Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: kai teismas savo sprendimu panaikina neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento galiojimą, spręsdamas dėl pasirinktino tokios statybos padarinių šalinimo būdo, privalo įvertinti ar statyba iš esmės yra galima pagal: pirma, galiojantį detalųjį planą (kai toks yra); bendruosius teritorijų planavimo dokumentus; specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus (jei tokie yra būtini) ir, antra, ar tai neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Tik įvertinęs išvardytas aplinkybes teismas gali pagrįstai spręsti dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdo, tai yra įpareigoti statytoją ar kitą įstatyme nustatytą asmenį nugriauti statinį, išardyti perstatytas ar pertvarkytas jo dalis, atstatyti statinį arba pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį.

Įvertinusi visus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad yra objektyvi būtinybė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai) keisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal ieškovo Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį dėl administracinių aktų panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-523/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-523/2011">3K-3-523/2011</a>, pradėtą formuoti praktiką, pagal kurią tais atvejais, kai statybą leidžiantis dokumentas išduodamas neparengus privalomo detaliojo teritorijų planavimo dokumento, Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta išimtis negali būti taikoma ir statinys turi būti nugriautas, išaiškinant, kad Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata gali būti taikoma tuomet, kai yra nustatytos visos šios nutarties 36 punkte išvardytos aplinkybės.

Kasacinio teismo pateiktų teisės aiškinimų pagrindu konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui iš naujo nagrinėti – spręsti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo klausimą.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

Atsakovė Gailiūnų asociacija kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant nustatyti, ar Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punktas ta apimtimi, kuri nesuteikia galimybės, nesant detaliojo plano, atlikti būtinas detaliojo plano rengimo procedūras bei gauti naują statybą leidžiantį dokumentą, negriaunant statinio, nepažeidžia proporcingumo principo, Konstitucijos 23 straipsnio, 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių proporcingumo, teisingumo, teisinės valstybės principų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje bei Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.

Išplėstinė teisėjų kolegija, pasinaudodama įstatymo jai suteikta diskrecijos teise, konstatuoja, kad naujai išaiškinus Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo kasacinio teismo praktikoje taisykles nėra pagrindo spręsti, kad ši teisės norma gali prieštarauti Konstitucijai, todėl teismas netenkina kasatorės prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punktas atitinka Konstitucijos 23 straipsnio, 109 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstitucinius proporcingumo, teisingumo, teisinės valstybės principus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 72,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. pažyma). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutarties dalį dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo panaikinti ir perduoti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Janina Stripeikienė

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė