Dėl administracinių aktų panaikinimo bei sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir statinio nugriovimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-424/2013

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 41

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pelėda“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei,,Pelėda“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notarui M. S. ir akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“, dėl administracinių aktų panaikinimo bei sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir statinio nugriovimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pirminiu ieškiniu prašė:

panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 396 „Dėl nuomojamų žemės sklypų duomenų patvirtinimo“;

panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. sausio 8 d. įsakymą Nr. 13.6-25 „Dėl leidimo UAB „Pelėda“ įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą Klaipėdos mieste“;

panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. 13.6-2477 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų pakoregavimo, dalies pardavimo ir dalies suteikimo naudotis“;

panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. sausio 8 d. leidimą Nr. 66 „Dėl ne žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo nuosavybėn“;

pripažinti negaliojančia ab initio 2003 m. rugpjūčio 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notaro M. S. (registro Nr. K1MS-8236) ir tos pačios dienos priėmimo-perdavimo aktą;

pripažinti negaliojančia detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo 2005 m. birželio 9 d. sutartį Nr. 14-508, sudarytą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Pelėda“;

panaikinti planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 05-75, išduotas 2005 m. liepos 11 d., ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. AD1-2140 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“;

panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2005 m. gruodžio 5 d. išduotą statybos leidimą Nr. 45(2.0)-NS/05, 2008 m. spalio 14 d. Nr. 45(3.0)-NS/05;

panaikinti 2008 m. spalio 7 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. STN-240-(14.7);

įpareigoti UAB „Pelėda“ nugriauti jo nuosavybės teise valdomą pastatą – svečių namus su gyvenamosiomis patalpomis, unikalus Nr. 4400-0748-6926;

grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį – 880/2100, o UAB „Pelėda“ priteisti iš valstybės 50 415,44 Lt.

Patikslintu ieškiniu ieškovas sumažino reikalavimų apimtį, nurodydamas, kad Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 396 ginčija tik dėl dalies, susijusios su žemės sklypu (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nurodė, kad ginčijamais Klaipėdos miesto savivaldybės ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėjai – Nacionalinė žemės tarnyba ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija) priimtais neteisėtais administraciniais aktais buvo sudarytos sąlygos atsakovui UAB „Pelėda“ neteisėtai užvaldyti valstybinės žemės sklypą Klaipėdos mieste, valstybės saugomoje šio miesto senamiesčio kultūros paveldo teritorijoje ir žemės sklype neteisėtai pastatyti viešbutį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 10 d. daliniu sprendimu ieškinio dalį dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo tenkino ir:

panaikino Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 396 „Dėl nuomojamų žemės sklypų duomenų patvirtinimo“ dalį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (0,21 ha) ribų ir dydžio, naudojimo paskirties apribojimų ir sąlygų, architektūrinių-urbanistinių apribojimų ir servitutų patvirtinimo;

panaikino Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. sausio 8 d. įsakymą Nr. 13.6-25 „Dėl leidimo UAB „Pelėda“ įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą Klaipėdos mieste“;

panaikino Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. 13.6-2477 „Dėl valstybinės žemės (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų pakoregavimo, dalies pardavimo ir dalies suteikimo naudotis“;

panaikino Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. sausio 8 d. leidimą Nr. 66 „Dėl ne žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo nuosavybėn“;

pripažino negaliojančia nuo sudarymo 2003 m. rugpjūčio 26 d. 0,0880 ha ploto valstybinės žemės sklypo (kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį;

taikė dvišalę restituciją – priteisė iš valstybės 78 144 Lt UAB „Pelėda“ naudai, grąžino valstybės nuosavybėn 0,0880 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini);

pripažino negaliojančia 2005 m. birželio 9 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį Nr. J4-508, sudarytą Klaipėdos miesto savivaldybės ir UAB „Pelėda“;

panaikino Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 05-75, išduotas 2005 m. liepos 11 d.;

panaikino Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 10 d. įsakymą Nr. AD1-2140 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“;

panaikino Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2005 m. gruodžio 5 d. išduotą statybos leidimą Nr.45-NS/05 ir jo vėlesnius pakeitimus: 2007 m. balandžio 13 d. Nr.45(1.0)-NS/05, 2007 m. liepos 30 d. Nr.45 (2.0)-NS/05 ir 2008 m. spalio 14 d. Nr.45(3.0)-NS/05;

panaikino 2008 m. spalio 7 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. STN-240-(14.7).

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 261 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad neišnaudotos ginčo šalių derybų dėl statybų padarinių nustatymo pagal CK 4.103 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir Statybų įstatymo 28 straipsnio ir 281 straipsnio galimybės, sprendė tik dėl dalies byloje iškelto ginčo, t. y. dėl Klaipėdos miesto savivaldybės ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos aktų teisėtumo ir jų panaikinimo, taip pat dėl ginčijamų sandorių galiojimo.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos apskrities viršininkas 1997 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 842 leido 99 metams išnuomoti atsakovui UAB „Pelėda“ 0,1315 ha dydžio valstybinės žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), 0,0471 ha dalį komercinei veiklai, likusią sklypo dalį suteikė naudotis Klaipėdos miesto savivaldybės viešajai bibliotekai. Klaipėdos apskrities viršininko administracija 1997 m. rugpjūčio 25 d. valstybinės žemės panaudos sutartimi Nr. PN21/97-0009 0,1315 ha dydžio žemės sklypo dalį – 0,0844 ha – suteikė naudotis Klaipėdos miesto viešajai bibliotekai ir 1997 m. rugpjūčio 25 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. N21/97-0093 likusią 0,0471 ha žemės sklypo dalį 99 metams išnuomojo UAB „Pelėda“. Klaipėdos miesto taryba 1998 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 214 patvirtino Teritorijos tarp Bangų, Baltikalnio ir Tilžės gatvių detalųjį planą (toliau – ir Teritorijos detalusis planas). Teritorijos detaliuoju planu buvo suplanuotas vienas 0,21 ha ploto žemės sklypas pastatams adresu: (duomenys neskelbtini), eksploatuoti. Klaipėdos miesto savivaldybės valdyba 2002 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 396, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (toliau – ir Tvarka) 35 punktu, patvirtino inter alia nuomojamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (0,21 ha) ribas ir dydį. Sprendimo priede nurodyta, kad žemės sklypo ribos parengtos pagal Teritorijos detalųjį planą bei kad sklypas yra nekilnojamosios kultūros vertybės – senamiesčio (kodas U17) teritorijoje. Nuomojamas žemės sklypas nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei.

Teismas pažymėjo, kad po to, kai buvo patvirtintas Teritorijos detalusis planas, ir iki tol, kol buvo patvirtintos naujos didesnio, t. y. 0,21 ha ploto sklypo ribos, įvyko teisinę reikšmę turintys faktai, t. y. Klaipėdos miesto savivaldybės valdyba 2000 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 397 nusprendė siūlyti Klaipėdos miesto tarybai „nurašyti ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) iš Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos balanso“ ir „nugriauti pastatui (duomenys neskelbtini) priklausantį ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) 142,13 kv. m“. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2001 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 229 pirmiau nurodytą sprendimą patvirtino. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sklype esančių pastatų griovimas Teritorijos detaliajame plane nebuvo numatytas, numatyta tik menkaverčių sandėliukų rekonstrukcija. Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka ir UAB „Pelėda“ 2003 m. liepos 30 d. sutartimi susitarė, kad UAB „Pelėda“ savo lėšomis išardys pastatą, o jeigu išardymo išlaidos viršys laukiamų liekamųjų medžiagų likutine vertę – 2152 Lt, visos liekamosios medžiagos bus perduotos UAB „Pelėda“. Klaipėdos m. savivaldybė ir UAB,,Pelėda“ 2002 m. sausio 23 d. susitarė dėl naudojimosi nuomojamu 0,21 ha žemės sklypu: savivaldybė naudosis 0,1220 ha, o UAB „Pelėda“ – 0,0880 ha sklypo dalimis. UAB,,Pelėda“ 2002 m. birželio 6 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus prašė nutraukti žemės sklypo dalies, sudarančios 0,0471 ha, nuomos sutartį ir išnuomoti 0,0880 ha dydžio sklypo dalį. Tačiau tokio dydžio žemės sklypas UAB,,Pelėda“ nebuvo išnuomotas. Žemės sklypo ribos ir dydis buvo patvirtintos Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 396. Šio sprendimo priedas yra žemės sklypo planas, kuriame nurodyta, kad sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu B1, naudosis UAB „Pelėda“, tačiau tuo metu joje buvo pastatas, kuris vėliau buvo nugriautas pagal 2003 m. liepos 30 d. UAB „Pelėda“ ir Klaipėdos m. viešosios bibliotekos sutartį. Teismas sprendė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. 396 prieštarauja Tvarkos 29.1 punktui; nurodė, kad asmens teisė nuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypą ne konkurso tvarka turi būti grindžiama jos realiu naudojimu atitinkamam tikslui. UAB „Pelėda“ 2002 m. lapkričio 11 d. prašymu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos prašė nutraukti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies, sudarančios 0,0471 ha, nuomos sutartį ir išsimokėtinai 10 metų laikotarpiui parduoti dalį, sudarančią 0,0880 ha, sklypo, o Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka 2002 m. lapkričio 11 d. prašymu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos prašė nutraukti žemės, priskirtos Jaunimo skyriaus pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), panaudos sutartį. Klaipėdos apskrities viršininkas 2003 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 13.6-25 leido UAB „Pelėda“ įsigyti sklypo dalį išduodamas nustatytos formos leidimą Nr. 66, o 2003 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 13.6-2477 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų pakoregavimo, dalies pardavimo ir dalies suteikimo naudotis“ nutraukė prieš terminą valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N21/97-0093, pakoregavo sklypo ribas ir dydį prijungiant 0,0785 ha ploto dydžio iš laisvo valstybinio žemės fondo ir nusprendė parduoti 0,0880 ha dydžio sklypo dalį UAB,,Pelėda“, o įsakymo priedu Nr. l buvo nustatyta žemės sklypo dalies kaina – 78 144, 7 Lt. 2003 m. rugpjūčio 26 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi (toliau – ir Sutartis) ši sklypo dalis buvo parduota UAB „Pelėda“. Tą pačią dieną buvo sudarytas priėmimo-perdavimo aktas.

Teismas sprendė, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 7 d. įsakymas Nr. 13.6-2477 bei Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 396 dalis, kurioje nuspręsta dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (0.21 ha), prieštarauja Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 daliai, Žemės įstatymo 25 straipsnio l daliai ir Tvarkos 4 ir 29.l punktų reikalavimams. Buvo parduota žemės sklypo dalis, kurioje buvo ne UAB „Pelėda“ nuosavybės teise priklausantis (ar nuomojamas) pastatas, inventorinėje byloje pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), leidimas jį nugriauti buvo išduotas 2003 m. liepos 30 d., o išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro jis buvo tik 2004 m. gegužės 17 d., kai Tvarkos 13.3 ir 13.4 punktuose buvo nustatyta, kad asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamus žemės sklypus, žemėtvarkos skyriui (kartu su prašymu) privalėjo pateikti statinių, esančių žemės sklype, teisinio registravimo dokumentus, žemės sklypo planą. Teismo nuomone, nurodomuose dokumentuose esančios informacijos pakako, kad būtų nustatytos aplinkybės, dėl kurių sklypo dalis negalėjo būti parduota UAB „Pelėda“ dėl to, kad joje buvo statinių, kurie priklausė ne UAB „Pelėda“ ir nebuvo šios nuomojami.

Teismas atmetė atsakovo UAB „Pelėda“ atsikirtimo argumentus, kad ginčui negali būti taikomas Žemės reformos įstatymas, o turi būti taikomas vien Žemės įstatymas. 1994 m. redakcijos Žemės įstatymo 4 straipsnis nurodo žemės valdymo išimtinėje valstybės nuosavybėje atvejus, o 1997 m. redakcijos Žemės reformos įstatymo 13 straipsnis nustato neprivatizuojamos valstybės žemės atvejus. Tarp šių normų nėra kolizijos, o žemės sklypo pardavimas UAB „Pelėda“ prieštaravo įstatyme nustatytam imperatyviajam draudimui jį perleisti privačion nuosavybėn.

Teismas taip pat sprendė, kad pardavus atsakovui UAB „Pelėda“ valstybinės žemės sklypo dalį ne aukciono tvarka buvo pažeistas viešasis interesas, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pažeidžiamas ir viešasis interesas. Nustatęs sandorio neatitiktį imperatyviųjų įstatymo normų reikalavimui, teismas konstatavo, kad Sutartis yra niekinė ir negalioja ab initio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) bei taikė restituciją (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.147 straipsnio 2 dalis, 6.151 straipsnio 2 dalis, 6.152 straipsnio 2 dalis): žemės sklypo dalį grąžino valstybei, o atsakovui iš valstybės priteisė pinigų sumą, atitinkančią sandorio kainą.

Teismas nustatė, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo 2005 m. birželio 9 d. sutartimi Nr. J4-508 Klaipėdos miesto savivaldybės administracija perdavė UAB „Pelėda“ žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plotas 0,1337 ha, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas. UAB „Pelėda“ yra tik 0,21 ha bendro ploto žemės sklypo dalies, sudarančios 0,0880 ha, savininkė, ir nebuvo bei nėra didesnio sklypo valdytoja ar naudotoja, todėl teismas sprendė, kad Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties dalis dėl visuomeninės paskirties sklypo dalies detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) reikalavimams. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Pelėda“ detalųjį planą turėjo teisę rengti tik žemės sklypo daliai, kurią valdo nuosavybės teise, t. y. 0,0880 ha. Tačiau jis negalėjo būti detaliojo plano organizatoriumi dėl 0,1220 ha ploto visuomeninės paskirties sklypo dalies, nes tai prieštarauja Aprašo 3 punkto reikalavimams. Teismas padarė išvadą, kad, peržengdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 nustatytas kompetencijos ribas, atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė atliko neteisėtus veiksmus ir dėl to su atsakovu UAB „Pelėda“ sudarė negaliojančią sutartį dėl planavimo organizatoriaus teisių perdavimo, nesukėlusią jokių teisinių padarinių perduodant planavimo organizatoriaus teises.

Teismas konstatavo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2005 m. balandžio 19 d. pasiūlymas Nr. (4.39)-R2-726 UAB „Pelėda“ svarstyti galimybę koreguoti patvirtintą detalųjį planą prieštarauja Sutarties l punkto nuostatai, pagal kurią UAB „Pelėda“ nupirko tik sklypo dalį, turinčią 0,088 ha ploto, o bendro naudojimo plotai sklype kartu su likusios žemės sklypo dalies savininku Lietuvos Respublika sutartimi nenustatyti.

Teismas sprendė, kad detaliojo plano sprendiniai, kuriais numatyti įvažiavimai į planuojamą žemės sklypą bei automobilių stovėjimo vietos, neatitinka Teritorijos detaliojo plano sprendinių, prieštarauja STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ 3.l, 3.2 punktams, pažeidžia Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalį bei viešąjį interesą, nes taip privačiam juridiniam asmeniui sudaromos galimybės neatlygintinai naudoti valstybinės žemės sklypo dalį siekiant gauti pelną.

Teismas taip pat sprendė, kad administraciniais aktais – Planavimo sąlygų sąvadu, detaliuoju planu bei Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartimi buvo pažeistas viešasis interesas (Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio l dalies 2 ir 7 punktai).

Teismas padarė išvadą, kad komercinės paskirties pastato statybos (duomenys neskelbtini) techninis projektas parengtas nesilaikant Statybos įstatymo 2 straipsnio 30 dalies, 20 straipsnio l dalies 1 ir 2 punktų, STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 3. l punkto reikalavimų, pažeidžiant STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ 27.l ir 23.4 punktų nuostatas, todėl 2005 m. gruodžio 5 d. Statybos leidimas Nr. 45-NS/05 negalėjo būti išduotas, o vėlesni jo pakeitimai taip pat negalėjo sukurti teisinių padarinių ir turi būti panaikinti. Teismas panaikino Komercinės paskirties pastato (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti 2008 m. spalio 7 d. aktą Nr. STN-240-(14.7) tais pačiais pagrindais, kaip ir statybos leidimą bei vėlesnius jo pakeitimus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 10 d. dalinį sprendimą pakeitė iš dalies – sprendimo dalį, kuria priteista iš valstybės UAB „Pelėda“ naudai 78 144 Lt panaikino, dėl šios dalies priėmė naują sprendimą ir priteisė UAB „Pelėda“ iš valstybės 70 998,80 Lt; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas dalinį sprendimą, CPK 261 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė. Teismo vertinimu, reikalavimas įpareigoti atsakovą UAB „Pelėda“ nugriauti ginčo sklype esantį pastatą, nors ir susijęs su reikalavimu panaikinti valstybės ir savivaldybės institucijų administracinius aktus bei pripažinti šių aktų pagrindu sudarytus sandorius negaliojančiais, tačiau gali egzistuoti savarankiškai.

Teismas nurodė, kad valstybinės žemės sklypų įsigijimas pirkimo-pardavimo būdu yra viena iš žemės reformos sudėtinių dalių, todėl, sprendžiant dėl tokio žemės įsigijimo teisėtumo, be kitų ginčui taikytinų teisės aktų, taikomos ir Žemės reformos įstatymo nuostatos, galiojusios ginčo administracinių aktų bei sandorio priėmimo metu. Teismas, įvertinęs Žemės reformos įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatas, prieštaravimo tarp jų neįžvelgė; nurodė, kad Žemės reformos įstatymo paskirtis – reglamentuoti žemės reformos ir privatizavimo tvarką (Žemės reformos įstatymo 1 straipsnis); Žemės įstatymas skirtas kitiems santykiams – žemės nuosavybės, valdymo, naudojimo – reglamentuoti. Teismas taip pat neįžvelgė prieštaravimų tarp Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies ir Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto. Pastarajame įtvirtinta išimtinė valstybės nuosavybės teisė į tam tikrus objektus, kurių išskirtinumą (valstybinę reikšmę) turi patvirtinti Lietuvos Respublikos Seimas. Tokie objektai neprivatizuojami besąlygiškai, netaikant išimčių, o Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkte tokia išimtis nustatyta. Nors Žemės įstatymas nepateikia valstybinės reikšmės objekto sąvokos, tačiau teismas padarė prielaidą, kad tai turi būti ypatingos, išskirtinės archeologinės, istorinės ir architektūrinės vertės paminklai, kuriems taikytina ypatinga valstybės apsauga. Tai, kad Klaipėdos senamiesčio žemė nėra priskirta valstybės išskirtinei nuosavybei, nereiškia, kad ja gali būti disponuojama nevaržomai ir ji gali būti privatizuojama be jokių apribojimų. Klaipėdos miesto senamiestis apibrėžtomis ribomis, į kurias patenka ir Tilžės gatvė, 1996 m. spalio 28 d. buvo įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro urbanizuotų vietovių sąrašą kaip turintis įstorinę, architektūrinę, mokslinę reikšmę ir saugotinas. Tai atitinka Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 1, 2 ir 9 straipsnių nuostatas (1994 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d.). Asmuo galėjo pirkti ginčo sklypą ginčo vietoje, jei jame turėjo privatų gyvenamąjį namą ir kitus namų valdos statinius. UAB,,Pelėda“ tokių pastatų neturėjo, todėl neįgijo teisės įsigyti ginčo sklypą privatinės nuosavybės teise. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (inventorizacinės bylos duomenų, planų ir kt.) teismas nustatė, kad UAB,,Pelėda“ bendrosios nuosavybės teise valdė tik 76,92 kv. m patalpas, pažymėtas plane 1c1 p, pastate, kuriame įsikūrusi Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka, esanti (duomenys neskelbtini). Tokių patalpų turėjimas taip pat nėra pagrindas įsigyti nuosavybės teise ginčo sklypą. Teismas, įvertinęs šias faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad ginčo sklypas privatizuotas neteisėtai, pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų normas, todėl tokio pažeidimo išdavą – žemės sklypo privatizavimo sandorį bei administracinį aktą (įsakymą) dėl tokio sandorio sudarymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiais.

Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad ginčo sklype buvęs sandėliukas, plane pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė Klaipėdos miesto savivaldybei, o UAB „Pelėda“ šio sandėliuko nebuvo įsigijusi nuosavybės teise, jo nenuomojo ir juo nesinaudojo, todėl jokių teisių nei į sandėliuką, nei į žemės sklypą, kuriame jis stovėjo, neįgijo, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino dalį Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 396 „Dėl nuomojamo žemės sklypo duomenų patvirtinimo“, apibrėžusią žemės sklypo ribas ir plotą (B1), skirtiną naudotis UAB „Pelėda“, kuriame atsakovas neturėjo jokio nekilnojamojo turto. Tokiu savivaldybės sprendimu buvo pažeistos žemės savininko – valstybės, nuosavybės teisės (Žemės įstatymo 3, 21, 24 straipsniai, CK 4.35 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad jei būtų kitokia, nei nustatyta, situacija, apeliantas taip pat neturėtų pagrindo įsigyti ginčo žemės sklypą skirtoje vietoje ne aukciono tvarka, nes čia neturėjo nuosavybės teise pastato, statinio, įrenginio, kurių tiesioginei paskirčiai toks žemės plotas reikalingas. Ginčo sklype buvo Klaipėdos miesto savivaldybei priklausantis 142,13 kv. m pastatas – sandėliukas (ūkinis pastatas), kurį Teritorijos detaliajame plane numatyta rekonstruoti. Tai, kad šis pastatas buvo vėliau (2003 m. liepos 30 d.) nugriautas Viešosios bibliotekos ir UAB,,Pelėda“ susitarimu, situacijos nekeičia (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“).

Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sudarant ginčo sutartį ir priimant ją sąlygojusius administracinius aktus, buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai, ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (CK 6.225 straipsnio 1 dalis).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, sprendė, jog visi po ginčo sandorio sudarymo priimti administraciniai aktai, veiksmai, atlikti neteisėto sandorio pagrindu ir susiję su juo (detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis, planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti, detaliojo plano patvirtinimas ginčo sklype, statybos ginčo sklype leidimo išdavimas) yra niekiniai (CK 1.80 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti juos negaliojančiais. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino visas ginčui reikšmingas bylos faktines aplinkybes, nustatė visą grandinę veiksmų, lėmusių ginčo sklypo neteisėtą privatizavimą, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių (CPK 185 straipsnis). Vertinti bylos įrodymus, faktinę situaciją kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas, teismas neturėjo pagrindo.

Teismas, įvertinęs atsiskaitymo pagal pripažintą negaliojančią Sutartį sąlygas bei byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad UAB „Pelėda“ už ginčo žemės sklypą sumokėjo 70 998,80 Lt, todėl sprendė, jog, taikant restituciją, tokią pinigų sumą valstybė privalo grąžinti pirkėjui. Teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas šių duomenų neįvertino, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatas, šią dalinio sprendimo dalį pakeitė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Pelėda“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perduoti civilinę bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl netinkamo CPK 12, 176, 177, 182, 185 straipsnių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatą tinkamai motyvuoti savo išvadas, įvertinti visus byloje esančius įrodymus bei argumentus. Teismas turėjo pareigą įvertinti ne tik apeliacinio skundo, tačiau ir papildomų rašytinių paaiškinimų argumentus, nes juose buvo pasisakyta dėl sprendžiamai civilinei bylai aktualių Žemės reformos įstatymo normų pakeitimų. Teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl teisės normų retroaktyvaus galiojimo argumentų, galimybės eksploatuoti ginčo pastatą panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucijos taikymo ir atsakovo sąžiningumo. Vadovaujantis CPK 178, 183, 185, 331 straipsnių nuostatomis, teismas privalėjo argumentuoti, dėl kokių priežasčių nevertina ir nepasisako dėl papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų.

2. Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies pakeitimo. Bylos nagrinėjimo metu pasikeitus teisiniam reguliavimui, atsakovas įgijo teisę įsigyti nuosavybėn 0,0880 ha ploto ginčo žemės sklypo dalį. Nuo 2012 m. kovo 27 d. valstybinės žemės pardavimas šioje teritorijoje yra teisėtas valstybės nekilnojamojo turto realizavimo būdas, tačiau šiuo klausimu teismas visiškai nepasisakė. Teismas, žinodamas apie teisinio reguliavimo pasikeitimus, privalėjo ex officio pasisakyti dėl įstatymo pakeitimų ir jų taikymo ar netaikymo sprendžiant šią civilinę bylą. Teismui to nepadarius, susiklostė situacija, kad ne teisės aktų, bet teismo sprendimo pagrindu draudžiama privatizuoti ginčo žemės sklypą. Nepasisakydamas nurodytu klausimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė CK normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą (CK 1.80, 6.145, 6.146 straipsniai). Dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo bylos nagrinėjimo metu atsakovui įgijus teisę privatizuoti ginčo žemės sklypą teismas privalėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia ab initio 2003 m. rugpjūčio 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis ir tos pačios dienos priėmimo- perdavimo aktas bei taikyta dvišalė restitucija. Be to, teismas privalėjo šiame kontekste pasisakyti ir dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo, tačiau apsiribojo iš esmės vien tik pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pakartojimu.

3. Dėl teisės aktų retroaktyvaus galiojimo. Teismas, nevertindamas teisinio reguliavimo pasikeitimų, kartu nevertino ir teisės aktų retroaktyvaus galiojimo klausimo. Nors 2012 m. kovo 15 d. įstatyme Nr. Xl-1934 neišspręstas jo galiojimo laiko atžvilgiu klausimas, tačiau jis turėtų veikti retroaktyviai. Net jeigu būtų pripažinta negaliojančia ginčijama žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartis, dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo atsakovas turėtų teisę šią žemės sklypo dalį įsigyti.

4. Dėl restitucijos taikymo ir atsakovo sąžiningumo. Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo sąžiningumo, jo teisėtų lūkesčių apsaugos ir restitucijos taikymo. Atsakovas yra sąžiningas įgijėjas, t. y. jis negalėjo ir neturėjo žinoti, kad sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis bei perdavimo-priėmimo aktas pažeidžia imperatyviąsias įstatymo normas. Jis žemės sklypą iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įsigijo atlygintinai. Visi sprendimai, susiję su ginčijamų civilinių sandorių sudarymu, buvo priimami už tokius sprendimus atsakingų institucijų bei pareigūnų, kurie neviršijo savo įgaliojimų. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad byloje dalyvaujantys asmenys ar kiti subjektai būtų padarę nusikaltimus, kurių pagrindu būtų buvusios sudarytos prielaidos ginčijamiems sandoriams sudaryti. Be to, atsakovas žemės sklypą įsigijo iš subjekto, kuris turi teisę tokius sandorius sudaryti. Vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas (žemės sklypas). Ši norma yra speciali CK 1.80 straipsnio 2 dalies atžvilgiu, todėl taikytina šiame civiliniame ginče (CK 1.80 straipsnio 4 dalis).

Pirmiau išdėstytą poziciją dėl restitucijos taikymo patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika tokios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio mėn. 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apygardos prokuratūra, ginanti viešąjį interesą v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija" ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta administracinėje byloje UAB „Litesko" v. Druskininkų savivaldybės administracija, bylos Nr. A15 - 1797/2005). Sprendžiant kilusį ginčą taip pat vertintina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurispridencija. 2008 m. kovo 13 d. byloje Gashi v. Kroatija (bylos Nr. 32457/05) Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. Tais atvejais, kai tam tikri leidimai ar sandoriai panaikinami dėl valstybės institucijų klaidos (kaltės), privatūs asmenys dėl to neturi patirti jokių neigiamų padarinių. Be to, privatūs asmenys tokiais atvejais privalo būti kiek įmanoma labiau apsaugoti nuo žalos atsiradimo, o jei žala atsiranda, – turi teisę reikalauti atitinkamų institucijų atlyginti atsiradusią žalą. Sprendžiant šią civilinę bylą vertintina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 12 ir 89 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIP-4895, kuriuo yra aiškiau reglamentuota teismų teisė atsižvelgti į sąžiningų asmenų interesus, konstatavus skundžiamo administracinio akto (ar jo dalies) panaikinimo pagrindus.

5. Dėl CPK 261 straipsnio taikymo. CPK 261 straipsnio 1 dalies nuostata dalinio sprendimo priėmimo nesieja su aplinkybe, kad ginčo šalys nevisiškai išnaudojo derybų galimybes. Tokiais atvejais taikytinos proceso teisės normos, reglamentuojančios taikinimo procedūrą (CPK 231 straipsnis), ir bylos nagrinėjimas atidedamas, o ne priimamas dalinis sprendimas. Teismai, konstatuodami, kad pasikeitė teisinis neteisėtų aktų pagrindu pastatytų statinių padarinių šalinimo reguliavimas, nenurodė, kokios bylos aplinkybės neištirtos ar neįvertintos dalinio sprendimo priėmimo metu (Statybos įstatymo normų, reglamentuojančių neteisėtų statybos padarinių klausimus, pakeitimai įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d., o dalinis sprendimas priimtas 2011 m. sausio 11 d.), dėl kurių nebuvo įmanoma priimti sprendimą dėl visų ieškovo reikalavimų. Be to, panaikinus 2008 m. spalio 7 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. STN-240-(14.7), pastato naudojimas pagal paskirtį tampa nebeįmanomas, t. y. nors pastato nugriovimo klausimo teismas neišsprendė, tačiau dėl egzistuojančio teisinio reguliavimo atsakovas ne tik negalėtų naudoti pastato pagal paskirtį, tačiau jam gali būti taikomos ir administracinio pobūdžio priemonės (Statybos įstatymo 51 straipsnis ir pan.). Taigi, tiek priėmus dalinį sprendimą, tiek nutartį buvo sukurta teisinė situacija, kuri savo padariniais analogiška tiems, kurie galėtų atsirasti priėmus sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų, t. y. juos tenkinus ir priėmus sprendimą dėl pastato nugriovimo. Ieškovo materialiniai teisiniai reikalavimai susiję taip, kad juos tikslinga ir būtina spręsti vienu metu priimant vieną sprendimą o ne sprendžiant dėl dalies pareikštų reikalavimų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl netinkamo CPK 12, 176, 177, 182, 185 straipsnių taikymo. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Heile v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par 30; Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

2. Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies pakeitimo ir teisės akto retroaktyvaus galiojimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas formuojamoje konstitucinėje doktrinoje yra išaiškinęs, kad teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendroji taisyklė – įstatymas neturi grįžtamosios galios, norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo; įstatymų leidyboje grįžtamąją galią turinčių įstatymo normų priėmimas yra išimtis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas; 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas). Retroaktyvus įstatymas įsibrauna į anksčiau galiojusio įstatymo reguliavimo sritį ir pakeičia ankstesnio įstatymo nustatytas asmenų teises ir pareigas. Dėl to atsiranda teisiniai padariniai, kurie gali būti palankūs vienai šaliai, bet nepalankūs kitai. Taigi klaidinga būtų manyti, kad asmens padėtį gerinantis įstatymas (išskyrus baudžiamąją ir administracinę atsakomybę) visada turi grįžtamąją galią, nes privatinėje teisėje pagerinus vienos teisinio santykio šalies padėtį kitos šalies padėtis gali pablogėti. Be to, CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta principinė nuostata, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Teisiniai santykiai atsiranda tik galiojančio įstatymo nustatytais pagrindais, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pareigos pasisakyti dėl po pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo priėmimo pasikeitusio teisinio reglamentavimo.

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir motyvavo savo procesinį sprendimą, o kasacinio skundo argumentai, kad, pakeitus įstatymų įtvirtintą reglamentavimą, atsakovas UAB „Pelėda“ įgijo teisę įsigyti nuosavybėn 0,088 ha ploto žemės sklypo dalį, yra nepagrįsti, nes ginčo sandoris sudarytas ne tik pažeidus šio įstatymo imperatyviąsias nuostatas, tačiau ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 4 ir 29.1 punktų nuostatas.

3. Dėl restitucijos taikymo ir atsakovo sąžiningumo. Kasatorius ginčo santykiams netinkamai CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas. Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš turtą sąžiningai įgijusio trečiojo asmens (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008, pažymėjo, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas, bet ne asmens sąžiningumas, yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Įgijėjo sąžiningumas yra tik vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra. Kasatoriaus nurodoma teismų praktika, argumentuojant restitucijos netaikymą, nagrinėjamu atveju netaikytina, nes skiriasi bylų ratio decidendi. Kasatoriaus argumentai, kad šios bylos kontekste turėtų būti pasisakyta dėl Lietuvos Respublikos Seimui pateikto Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 12 ir 89 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto, teisiškai nepagrįsti, nes teismas turi taikyti galiojančius įstatymus, o ne modeliuoti ginčo teisinius santykius pagal įstatymų projektus.

4. Dėl CPK 261 straipsnio taikymo. Pagal ieškinio pareiškimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo neprivaloma reikalavimus dėl statybos leidimo pripažinimo ir padarinių šalinimo reikšti vienoje byloje. Reikalavimas nugriauti pastatą yra savarankiškas ir gali būti reiškiamas atskiroje byloje, todėl dėl kitų ieškinio reikalavimų galimas dalinio sprendimo priėmimas. Atmestini kasatoriaus argumentai, kad priimto dalinio sprendimo padariniai yra analogiški tiems, kurie būtų priėmus sprendimą dėl visų ieškinio reikalavimų, ir todėl juos tikslinga ir būtina spręsti vienu metu, priimant vieną sprendimą. CPK 261 straipsnio taikymas yra siejamas su reikalavimų savarankiškumu, o ne su dalinio sprendimo sukeliamais padariniais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl netinkamo CPK 12, 176, 177, 182, 185 straipsnių taikymo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra pateiktos motyvuotos faktinės ir teisinės išvados dėl UAB „Pelėda“ apeliaciniame skunde išdėstytų reikalavimų, todėl faktinių pagrindų konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimą nėra.

2. Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies pakeitimo ir teisės akto retroaktyvaus galiojimo. Nors teisėje, be principo lex retro non agit, taip pat galioja principas lex benignior retro agit, tačiau pastarojo taikymas yra ypač jautrus socialine prasme ir galimas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas; 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas; 1994 m. liepos 15 d. nutarimas; 1994 m. gruodžio 1 d. nutarimas; 1998 m. kovo 25 d. nutarimas; 2001 m. sausio 11 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A662-l434/2011; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimtaadministracinėje byloje Nr. A662- 2628/2012). Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto dispozicijos pakeitimas tik leidžia svarstyti, ar restitucijos taikymas natūra ir tokia išraiška, kaip tai atliko bylą nagrinėję teismai, išlieka; ar žemės sklypų palikimas privačioje nuosavybėje, kada panaikintas įstatyme nustatytas draudimas, pažeidžia viešąjį interesą. Tačiau tai nesudaro pagrindo kasatoriaus teiginiams, kad šiam ginčo teisiniam santykiui retroaktyviai taikytinas pakeistas pirmiau nurodyto įstatymo 13 straipsnio 4 punktas. Įstatyme taip pat nėra nustatyto šios nuostatos retroaktyvaus taikymo. Net ir tuo atveju, jeigu ji galiotų atgaline data, išlieka teisės aktų dėl ginčo žemės sklypo formavimo reikalavimų nesilaikymo, žemės įsigijimo proporcingai turimam nekilnojamajam turtui esminių nuostatų pažeidimai.

3. Dėl restitucijos taikymo ir atsakovo sąžiningumo. Nors prievolės šalies sąžiningumas ir preziumuojamas, tačiau sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas ir reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Be to, sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti, pvz., tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (reikalavimas pripažinti administracinį aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją tokiu atveju iš esmės reiškia niekinio sandorio padarinių šalinimą pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį). Kasatorius turėjo žinoti, kad valstybinės žemės įsigijimas Klaipėdos senamiesčio dalyje yra griežtai reglamentuotas teisės aktų ir, atsižvelgdamas į jų turinį, kaip profesionalas, privalėjo elgtis atsakingai, apdairiai, rūpestingai ir įvertinti galimas rizikas, susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galėjusių lemti valstybinės žemės įsigijimo metu galiojusių teisės normų pažeidimus. Kasatorius žinojo ar privalėjo žinoti, kad neturi teisės tapti minėto nekilnojamojo turto savininku (CK 4.26 straipsnio 4 dalis), tačiau to sąmoningai siekė, todėl atmestini jo argumentai dėl sąžiningo įgijėjo teisių gynimo. Byloje taip pat neįrodytos išimtinės restitucijos netaikymo aplinkybės, todėl teismas ją turėjo taikyti savo iniciatyva (ex officio) (CK 6.145 straipsnis). Teisės teorijoje bei teismų jurisprudencijoje galioja bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus), o iš neteisėto sandorio jokie kasatoriaus teisėti lūkesčiai negalėjo susiformuoti. Kadangi kasatorius veikė nesąžiningai ir jo neteisėti veiksmai įsigyjant valstybinės žemės sklypo ginčo dalį negali sukurti teisėto rezultato – teisių į žemės sklypo dalį, tai jis negali turėti lūkesčių pagal galiojantį teisinį reglamentavimą vėl įsigyti 0,088 ha valstybinės žemės sklypo ploto.

4. Dėl CPK 261 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai pasisakė dėl esminių dalinio sprendimo priėmimo sąlygų bei tokio sprendimo priėmimo tikslų. Kadangi šioje byloje pareikšti keli reikalavimai, iš kurių reikalavimas panaikinti valstybės ir savivaldybės administracinius aktus ir pripažinti šių aktų pagrindu atsiradusius sandorius negaliojančiais yra savarankiškas, o surinktų byloje įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą šio reikalavimo pagrįstumo klausimu, akivaizdu, jog dalinis sprendimas buvo priimtas pagrįstai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo kasacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl netinkamo CPK 12, 176, 177, 182, 185 straipsnių taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

2. Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies pakeitimo ir teisės akto retroaktyvaus galiojimo. Atsakovo kompetencijai nepriskirta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo kontrolė, todėl kasatoriaus keliami klausimai dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies pakeitimo ir teisės aktų retroaktyvaus galiojimo nagrinėtini teismo nuožiūra.

3. Dėl restitucijos taikymo ir atsakovo sąžiningumo. Nors apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl UAB „Pelėda“ apeliaciniame skunde pateiktų argumentų dėl restitucijos taikymo ir jo sąžiningumo, nėra pagrindo išvadai, kad dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes (buvo pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai) ir nenustatęs išskirtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija galėtų būti netaikoma, turėjo pagrindą palikti galioti pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo dalį, kuria buvo taikyta restitucija. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo vadovautis CK 1.80 straipsnio 4 dalimi ir 4.96 straipsnio 2 dalimi, todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šių nuostatų taikymo, neturi įtakos nutarties teisėtumui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas tik sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros. Pripažinus sandorį negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011).

4. Dėl CPK 261 straipsnio taikymo. Nagrinėjamu atveju priėmus dalinį sprendimą CPK 261 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Kadangi pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta, tai ši byla kasacine tvarka nagrinėjama pasisakant tik dėl kasaciniame skunde keliamų klausimų teisės normų taikymo prasme.

Dėl teismo pareigos tinkamai motyvuoti priimtą procesinį sprendimą

Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatą tinkamai motyvuoti savo išvadas, įvertinti visus byloje esančius įrodymus bei argumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Motyvų apeliacinės instancijos teismo sprendime (nutartyje) nebuvimas yra absoliutus tokio procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas; 340 straipsnio 5 dalis)

Pasisakydamas dėl nurodytų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai, apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. Baltakio individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. ir kt. v. J. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-429/2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“; bylos Nr. 3K-3-231/2008; kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands, judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tikroji Vaivorykštė“ v. UAB „Lituanica“, bylos Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, kuriuose atskleista bylos esmė (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

Atsižvelgiant į teismo sprendimo motyvavimui keliamus reikalavimus ir jų aptartą aiškinimo praktiką, pirmiau nurodytas kasacinio skundo argumentas nelaikytinas pagrįstu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, atliko gana išsamią byloje pateiktų ir surinktų įrodymų vertinimo bei byloje taikytinų teisės normų analizę ir dėl to pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pagrindinės nagrinėjamai bylai aplinkybės. Taigi konstatuoti esminį apeliacinės instancijos teismo motyvacijos trūkumą pagrindo nėra, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes įrodinėjimo taisyklės nebuvo pažeistos (CPK 178, 183, 185, 331 straipsniai), teismas tinkamai motyvavo nutartį ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Pagrindine nagrinėjamai bylai aplinkybe pripažintina, kad valstybės nuosavybe buvęs ir dabartinio ginčo dalyku esantis žemės sklypas, kuris administracinių aktų pagrindu sudarytais sandoriais buvo perleistas kasatoriaus nuosavybėn, negalėjo būti perleistas privačion nuosavybėn dėl tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkte nustatyto draudimo – žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Taip pat ginčo žemės sklypas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 4 ir 29.1 punktų nuostatomis, negalėjo būti perleistas kasatoriaus nuosavybėn ne aukciono būdu, nes jam nuosavybės teise nepriklausė joks pastatas ir (ar) įrenginys, kurių eksploatavimui pagal jų tiesioginę paskirtį būtų reikalingas minėtas žemės sklypas. Bylą nagrinėję teismai vieningai nustatė faktinę aplinkybę, kad ginčijamu sandoriu atsakovui perleistas žemės sklypas pateko į Klaipėdos miesto senamiesčio kultūros paveldo teritoriją ir dėl šios dislokacijos negalėjo būti perleistas kasatoriaus nuosavybėn dėl pirmiau nurodyto įstatyme įtvirtinto draudimo, taip pat ginčo žemės sklype nebuvo jokio kasatoriui priklausančio pastato, statinio, įrenginio, kurių tiesioginei paskirčiai būtų reikalingas toks žemės sklypas.

Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies pakeitimo ir teisės akto retroaktyvaus galiojimo

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybei nuosavybės teise priklausiusios žemės perleidimo privačion nuosavybėn teisėtumo klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės nuosavybė (taip pat žemė), turi būti naudojama visuomenės interesais, ja gali būti disponuojama tik įstatymų nustatyta tvarka.

Ginčijamų administracinių aktų ir sandorio sudarymo metu galiojęs Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkte nustatytas draudimas – žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VIII-1757 redakcija) – eliminavo galimybę šį statusą turinčią žemę įgyti privačion nuosavybėn. Ši draudžiamoji teisės norma galiojo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tačiau 2012 m. kovo 15 d. įstatymu Nr. XI-1934, įsigaliojusiu nuo 2012 m. kovo 27 d. (bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme), buvo pakeista Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto dispozicija ir panaikintas draudimas privatizuoti žemę, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Taigi panaikintas pagrindas draudimui perleisti privačion nuosavybėn žemę, galiojęs byloje ginčijamų administracinių aktų ir sandorių sudarymo metu.

Kasatorius savo skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalėjo atsižvelgti į pasikeitusį reglamentavimą ir naujos redakcijos Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktą taikyti retroaktyviai, nes, panaikinus draudimą privatizuoti žemę, esančią miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, kasatorius įgijo teisę ginčo žemės sklypą įsigyti nuosavybės teise.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu klausimą Konstitucinis Teismas įvairiais aspektais yra tyręs daugelyje konstitucinės justicijos bylų. Konstitucinio Teismo aktuose šiuo klausimu yra suformuluota plati oficiali doktrina. Joje ne kartą yra konstatuota, kad teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, jog teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendroji taisyklė: įstatymas atgal negalioja. Tai reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 872 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 773 dalinio pakeitimo“ atitikimo Įmonių įstatymo 14 straipsnio antrajai daliai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“). Teisiniai santykiai atsiranda tik galiojančio įstatymo nustatytais pagrindais.

Įstatymų leidyboje atgal galiojančių įstatymo normų priėmimas yra išimtis. Tai įvyksta, kai apie įstatymo galiojimą atgal yra nurodyta pačiame įstatyme arba kai priimami įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys bausmę ar administracinę nuobaudą. Kitose teisės srityse retroaktyvaus įstatymo priėmimas gali neigiamai paveikti asmenų teises. Retroaktyvus įstatymas įsibrauna į anksčiau galiojusio įstatymo reguliavimo sferą ir pakeičia ankstesnio įstatymo nustatytas asmenų teises ir pareigas. Dėl to atsiranda teisiniai padariniai, kurie gali būti palankūs vienai šaliai, bet nepalankūs kitai. Taigi klaidinga būtų manyti, kad asmens padėtį gerinantis įstatymas (išskyrus baudžiamąją ir administracinę atsakomybę) visada galioja atgal, nes privatinėje teisėje, pagerinus vienos teisinio santykio šalies padėtį, kitos šalies padėtis gali pablogėti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas „Dėl bažnytinės santuokos registracijos“; 1998 m. kovo 25 d. nutarimas „Dėl Vyriausybės nutarimo kainodaros reguliavimo klausimais“; 2001 m. sausio 11 d. nutarimas „Dėl baudžiamųjų įstatymų grįžtamojo galiojimo“).

Nagrinėjamu atveju pasikeitus įstatymų įtvirtintam reglamentavimui Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nenustatytas jo nuostatų, taip pat ir 13 straipsnio 4 punkto, retroaktyvus taikymas, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo nuosekliai plėtojama jurisprudencija dėl teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu, atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus argumentus dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto nuostatų retroaktyvaus galiojimo bei taikymo nagrinėjamam šalių ginčui.

Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad pakitęs teisinis reguliavimas, pagal kurį nebeegzistuoja valstybės interesas išsaugoti valstybinės nuosavybės teises į žemę, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, nulėmė poreikį atsižvelgti į šią aplinkybę sprendžiant nagrinėjamą ginčą, svarstyti, ar žemės sklypų palikimas privačioje nuosavybėje, kada panaikintas įstatyme nustatytas draudimas, pažeidžia viešąjį interesą, nes prioritetas turėtų būti taikomas sandoriams išsaugoti. Tačiau šiuo konkrečiu atveju svarbu yra tai, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, kad ginčo pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas ne tik pažeidžiant ginčo sandorio sudarymo metu galiojusią imperatyviąją Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkte nuostatą, bet ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 4 ir 29.1 punktų nuostatas. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, o kasatorius šių aplinkybių neginčijo ir neįrodinėjo priešingai, kad ginčo žemės sklype jam nuosavybės teise niekada nepriklausė joks pastatas, statinys ar kitoks įrenginys, kurio eksploatacijai pagal tiesioginę paskirtį būtų reikalingas ginčo žemės sklypas. Taigi jis neturėjo teisės ir negalėjo ne aukciono būdu įsigyti ginčo žemės sklypo ar jo dalies.

Nustačius, kad ginčijami administraciniai aktai bei jų pagrindu sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris pažeidė ne tik tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkte nustatytą draudimą, bet ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 4 ir 29.1 punktų nuostatas, atmestini kaip nepagrįsti kasatoriaus argumentai, jog panaikinus draudimą perleisti privačion nuosavybėn ginčo žemės sklypą, administraciniai aktai ir jų pagrindu sudarytas žemės sklypo įsigijimo sandoris tampa teisėti.

Dėl restitucijos taikymo ir kasatoriaus sąžiningumo

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos jėzuitų provincija v. UAB „Diagnostikos poliklinika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2007). Tos pačios taisyklės taikomos sandorio panaikinimo atveju. Taigi administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-532/2009). Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2009). Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S., bylos Nr. 3K-7-90/2009).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs kad neteisėtų administracinių aktų pagrindu sudarytais sandoriais ginčo žemės sklypas neteisėtai buvo parduotas kasatoriui, priimti administraciniai aktai ir sudaryti sandoriai pažeidė imperatyviąsias įstatymų nuostatas bei viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 4 ir 29.1 punktai, CK 1.80 straipsnio 1 dalis), taikė restituciją natūra grąžinant valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypą, o kasatoriui priteisiant sandorio kainą (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.147 straipsnio 2 dalis, 6.151 straipsnio 2 dalis, 6.152 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas dalinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei sumažindamas kasatoriui priteistinos sumos dydį iki faktiškai pagal sandorį sumokėtos kainos, iš esmės sutiko su tokiu restitucijos taikymo būdu.

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl restitucijos taikymo būdo, skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į jo, kaip sandorio šalies, sąžiningumą, CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu restitucija natūra negalima.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tada, kai asmenis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas pagal CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintas vindikacijos taisykles. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip pirmiau išdėstyta, įstatymas tiesiogiai nurodo, jog, konstatavus niekinio sandorio faktą, taikomos CK šeštosios knygos normų nustatytos restitucijos taisyklės (CK 1.80 straipsnio 3 dalis).

Restituciją reglamentuojančios teisės normos tiesiogiai gina sąžiningo trečiojo asmens interesus (CK 6.153 straipsnis). Šios normos prasme trečiasis asmuo – tai asmuo, kuris būtų įgijęs turtą iš niekiniu pripažinto sandorio pagrindu turtą įgijusio asmens (nagrinėjamu atveju iš kasatoriaus). Šioje byloje sprendžiama dėl restitucijos taikymo sandorio dalyviams, nedalyvaujant trečiajam asmeniui. Žemės sklypą turi ginčo sandorio pagrindu jį įgijęs asmuo, o ne trečiasis asmuo, todėl CK 6.153 straipsnis netaikomas.

Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad, vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi pripažinus pirkimo-pardavimo sandorį niekiniu ir negaliojančiu ab initio, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas (bet ne asmens sąžiningumas) yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį įgijėjo sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, jog asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. K. ir kt. v. E. V. ir kt., bylos 3K-3-294/2007). Sutartis yra civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas, todėl turi būti taikoma analogiška taisyklė. Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujanti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinis sandoris. Teismui išsprendus, kad konkreti norma yra imperatyvaus pobūdžio, sutartis vertinama kaip niekinis sandoris, o reikalavimas jį nuginčiti reiškia ir prašymą pašalinti niekinio sandorio padarinius pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį. Niekinės sutarties pagrindu civilinių teisių ir pareigų teisėtai neatsiranda, todėl, konstatavus niekinį, imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pobūdį, yra pagrindas žemės sklypo įgijėją traktuoti įgijusiu teises ir pareigas neteisėtai. Ta aplinkybė, kad valstybinė institucija pardavinėjo žemę, kurios neturėjo teisės parduoti, nesudaro pagrindo valstybinio žemės sklypo pirkėjo laikyti sąžiningu įgijėju vien dėl to, kad jis žemę pirko iš valstybinės institucijos.

Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl kasatoriaus sąžiningumo bei sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas ir nevertindamas kasatoriaus sąžiningumo pagal vindikacijos taisykles ir netaikydamas CK 4.96 straipsnio nuostatų, nepažeidė materialiosios teisės normų ir tinkamai taikė restituciją reglamentuojančias nuostatas.

Dėl dalinio sprendimo (CPK 261 straipsnis) priėmimo sąlygų

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, tenkindamas dalį ieškinio reikalavimų, priėmė dalinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas dalinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas CPK 261 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė. Kasatorius, nesutikdamas su šia apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kasaciniame skunde teigia, kad ieškovo pareikšti reikalavimai yra susiję taip, kad juos tikslinga būtų spręsti vienu metu priimant vieną procesinį sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dalinio sprendimo reglamentavimas grindžiamas proceso koncentruotumo principu (CPK 7 straipsnio 1 dalis). Kai byloje pareikšti keli savarankiški reikalavimai, dėl skirtingo įrodymų poreikio bei galimybės tuos įrodymus surinkti ir ištirti skirtingų reikalavimų išsprendimas gali užtrukti skirtingą laiką. Tuo atveju, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai, tačiau surinktų įrodymų pakanka tik tam, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimu, teismui CPK 261 straipsnio pagrindu yra suteikta teisė priimti dalinį sprendimą. Daliniu sprendimu išsprendžiami reikalavimai turi būti pakankamai savarankiški, kad galėtų būti išsprendžiami atskirai nuo kitų pareikštų reikalavimų, t. y. turi būti atsižvelgiama į visų pareikštų reikalavimų esmę ir jų tarpusavio ryšį. Sprendžiant, ar pareikšti reikalavimai yra pakankamai savarankiški, reikėtų atsižvelgti į tai, ar kiekvienas ieškovo pareikštas reikalavimas galėtų būti nagrinėjamas atskiroje byloje ir toje byloje teismas galėtų priimti galutinį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Artrio“ v. A. L., bylos Nr. 3K-3-216/2005; 2007 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nobikumas“ v. IĮ A. S. prekybos įmonė „Skaidauta“, bylos Nr. 3K-3-184/2007). Reikalavimų savarankiškumas priklauso nuo materialinių teisinių santykių, iš kurių šie reikalavimai yra kilę, specifikos. Jei remiantis materialinius teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis yra galima priimti sprendimą dėl vieno ar kelių reikalavimų, neišsprendus likusių reikalavimų, reikalavimai yra savarankiški ir gali būti sprendžiami daliniu sprendimu. Kiekvienu atveju galimybę priimti dalinį sprendimą atsižvelgdamas į konkrečios bylos specifiką įvertina bylą nagrinėjantis teismas, kuris, be kita ko, yra saistomas proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pareikštus reikalavimus, jų esmę ir tarpusavio ryšį, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje dalinis sprendimas galėjo būti priimtas, nes ieškovo reikalavimai panaikinti administracinius aktus, pripažinti sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją bei reikalavimas pašalinti neteisėtos statybos padarinius (pastatą nugriauti) nors ir yra susiję, tačiau, kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, faktiškai yra pakankamai savarankiški, kad galėtų būti reiškiami atskirose civilinėse bylose. Nei Statybos įstatymo 281 straipsnis, reglamentuojantis statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą, nei kitos Statybos įstatymo nuostatos tiesiogiai neįpareigoja teismą vienoje byloje spręsti tiek administracinių aktų, kurių pagrindu vykdoma statyba, teisėtumo klausimo, tiek ir statybos padarinių šalinimo klausimo. Jei tokie reikalavimai pareikšti vienoje byloje, teismas, siekdamas proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo tuos klausimus gali spręsti galutiniu sprendimu arba daliniais sprendimais. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas dalinio sprendimo priėmimą motyvavo ne poreikiu surinkti įrodymus, o neišnaudotomis derybų galimybėmis nedaro dalinio sprendimo neteisėto, nes Statybos įstatymo 281 straipsnyje reglamentuotas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas priklauso nuo galiojančių detaliųjų teritorijų planavimo ar kitų teritorijų planavimo dokumentų (jeigu jie privalomi), taip pat bendrųjų ar specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų, o tam, kad būtų galima įvertinti, ar statyba nepažeidžia minėtų dokumentų ir neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, būtina rinkti, tirti ir vertinti įrodymus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nagrinėjamoje byloje tinkamai taikė CPK 261 straipsnio nuostatas.

Kiti kasacinio skundo argumentai, susiję su kasatoriaus negalėjimu naudoti ginčo žemės sklype pastatyto pastato – svečių namų, kaip neatskleidžiantys kasacijos pagrindų bei kaip teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, nenagrinėtini.

Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį byloje nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasacinės instancijos teismas turėjo 74,08 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. pažyma). Teisėjų kolegijai atmetus kasacinį skundą šios išlaidos priteistinos iš atsakovo UAB „Pelėda“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Pelėda“ (juridinio asmens kodas 140323845) valstybei 74,08 Lt (septyniasdešimt keturis litus 8 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Rimvydas Norkus

Dalia Vasarienė