Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-132/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01300-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2; 25.2; 42.6; 42.8; 42.9; 42.11.2; 45.4; 69 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo sujungtas į vieną civilines bylas pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AV Investicija“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. ir rugsėjo 6 d. nutarčių peržiūrėjimo civilinėse bylose pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AV investicija“ ieškinius atsakovei valstybės įmonei Ignalinos atominei elektrinei dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Sujungtose į vieną bylose kilo tapatūs ginčai (skiriasi tik atliktų paslaugų laikotarpiai) dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą ir draudimą keisti sutarties, sudarytos Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, esmines sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė UAB „AV investicija“ (toliau – ieškovė, kasatorė, tiekėja) pirmuoju ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovės VĮ Ignalinos atominės elektrinės (toliau – atsakovė, perkančioji organizacija) 1 115 501,36 Lt skolos, 1784,80 Lt delspinigių bei 6 procentų metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, antruoju – 1 175 472,65 Lt skolos, 131 494,74 Lt delspinigių bei 8,06 procento metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš viso 2 290 974,01 Lt skolos, 133 279,54 Lt delspinigių.

2011 m. kovo 3 d. šalys pasirašė Paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 10Sp-27 (13.67) (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti pavojingų ir nepavojingų atliekų utilizavimo (surinkimo) pervežimo paslaugas, o atsakovė – už šias paslaugas apmokėti per 30 dienų nuo paslaugų priėmimo–perdavimo akto pasirašymo ir sąskaitos faktūros pateikimo dienos. Atsakovė, laiku neatsiskaičiusi, įsipareigojo mokėti 0,04 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną.

Sutarties šalys 2011 m. kovo 31 d. pasirašė atliekų darbų priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo atsakovės atstovas pasirašė ir priėmė atliktus darbus (išvežtos 96,79 t atliekų) bei patvirtino, kad dėl jų neturi ieškovei jokių pretenzijų. Atsakovei 2011 m. kovo 31 d. buvo pateikta PVM sąskaita faktūra (serija AVO Nr. 18415), kurią atsakovė pagal Sutartį buvo įsipareigojusi apmokėti iki 2011 m. balandžio 30 d., tačiau liko skolinga už suteiktas paslaugas 1 115 501,36 Lt. Dėl laiku neatlikto mokėjimo atsakovei pradėti skaičiuoti delspinigiai, iš viso 1784,80 Lt.

Vėliau ieškovė 2011 m. gruodžio 16 d. surašė kitą darbų priėmimo–perdavimo aktą (už analogiškas paslaugas, teiktas kitu laikotarpiu), kuriame nurodoma, kad atsakovė perdavė, o ieškovė priėmė utilizuoti 103,9 t pavojingų atliekų (medinių pabėgių kodu 17 09 03). Atsakovei 2011 m. gruodžio 16 d. buvo pateikta 1 175 472,65 Lt PVM sąskaita faktūra (serija AVO Nr. 26208), kurią atsakovė pagal Sutartį buvo įsipareigojusi apmokėti iki 2012 m. sausio 19 d., tačiau ji to nepadarė ir liko ieškovei skolinga pirmiau nurodytą sumą, todėl ieškovė teismui pateikė antrąjį ieškinį dėl skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 23 d. preliminariu sprendimu pirmąjį ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 1 115 501,36 Lt skolos, 1784,80 Lt delspinigių, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą (1 117 286,16 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovė pateikė teismui prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir nurodė, kad Sutarties vykdymo metu tarp šalių kilo ginčas dėl jos vykdymo sąlygų aiškinimo. Dėl šios priežasties Sutarties vykdymas Bendrųjų sąlygų 16.1 punkto pagrindu nuo 2011 m. balandžio 8 d. buvo sustabdytas. Atsakovė 2011 m. balandžio 12 d. informavo ieškovę, kad mokėjimai pagal pateiktą sąskaitą faktūrą Nr. 18415 nebus vykdomi, nes sąskaita išrašyta pažeidžiant Sutarties nuostatas, ir paprašė pateikti išsamią suteiktų paslaugų ataskaitą. Ieškovė, atsakydama į atsakovės raštą, atsisakė pateikti suteiktų paslaugų ataskaitą ir neginčijo Sutarties sustabdymo. Ieškovė dėl Sutarties atnaujinimo nesikreipė, nors tai buvo nustatyta Sutarties 16.2 punkte, o 2011 m. gegužės 2 d. pateikė pretenziją dėl skolos apmokėjimo. Dėl pavojingų medžiagų medienos atliekose nustatymo buvo kreiptasi į nepriklausomus ekspertus, todėl, tik atlikus tyrimą ir nustačius, ar medienos atliekos užterštos (neužterštos) pavojingomis cheminėmis medžiagomis, ar šių medžiagų kiekiai viršija (neviršija) ribinius aplinkos apsaugos ministro įsakymu nustatytus kiekius, būtų galima atnaujinti Sutarties vykdymą ir spręsti dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų ir nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas byloje pagal pirmąjį ieškovės ieškinį 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. preliminarų sprendimą.

Teismas nurodė, kad šalių ginčas susijęs su pabėgių medienos atliekų tvarkymu, t. y. ar nurodytos atliekos turi būti tvarkomos kaip pavojingos atliekos. Teismas rėmėsi ieškovės pateikta Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro išvada, pagal kurią medienos atliekos turi būti tvarkomos kaip pavojingos medžiagos suteikiant joms pavojingų atliekų kodą 17 09 03; išvadoje nurodyta, kad, pagal tyrimų ir skaičiavimų rezultatus, tirtų mėginių užterštumas viršija minėtus ir galbūt kai kuriuos kitus pavojingumo kriterijus, nes medžiaga dirgina ir kelia pavojų aplinkai – vandens (mikro)organizmams, todėl šios pabėgių medienos atliekos yra pavojingos. Atsakovė dėl ginčijamų atliekų pavojingumo nustatymo kreipėsi į UAB,,Virsma“, kuri taip pat atliko naudotų geležinkelio pabėgių medienos atliekų pavojingumo analizę ir nustatė, kad jos yra pavojingos medžiagos (kodas 17 09 03). Pagal atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą, ieškovė utilizavo 96,79 t pavojingų atliekų kodu 17 09 03, atsakovė darbus priėmė. Dėl kitų atliktų darbų ginčo nekilo. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas atsakovė privalo atsiskaityti pagal ieškovės išrašytą 1 115 501,36 Lt PVM sąskaitą faktūrą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 31 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutartį ir grąžino bylą nagrinėti šiam teismui iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. galutinį sprendimą – tenkino dalį ieškinio ir priteisė ieškovei iš atsakovės 20 584,81 Lt skolos, 33 Lt delspinigių, iš viso 20 617,81 Lt, ir 6 procentų palūkanų už priteistą 20 617,81 Lt sumą nuo bylos iškėlimo 2011 m. gegužės 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalių viešojo pirkimo sutartiniams santykiams taikytinas Viešųjų pirkimų įstatymas (toliau – VPĮ). Teismas rėmėsi pirkimo sąlygų 1 priedu, Sutarties specialiųjų sąlygų 3.1–3.4, 3.6 punktais, pirkimo sąlygų 2 priedu, pažymėjo, kad Sutarties specialiųjų sąlygų 3.1 punkte buvo nustatyta maksimali Sutarties kaina, o 3.2 punkte – maksimalūs atliekų kiekiai. Sutarties specialiųjų sąlygų 3.1 punkte vartojama preliminarios kainos sąvoka reiškia tai, kad Sutarties kaina galėtų keistis tik tuo atveju, jeigu keistųsi PVM, arba tuo atveju, jeigu atsakovė užsakytų ne visus Sutartyje nustatytus atliekų išvežimo kiekius. Viešųjų pirkimų tarnybos 2013 m. kovo 25 d. raštu nepaneigiama aplinkybė, kad bendra Sutarties kaina be PVM yra maksimali, kaip ir maksimalūs, nors ir planuojami, atliekų kiekiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Viešųjų pirkimų tarnyba nagrinėjamoje byloje nedalyvavo kaip institucija, duodanti išvadą, kad pateikta nuomonė yra neišsami ir nepakankamai argumentuota.

Sutarties specialiųjų sąlygų 3.2 punkte buvo nustatyta utilizuoti 400 t medžio atliekų, kurių 1 t įkainis yra 1 Lt (nepavojingos atliekos, kodas 17 02 01), taip pat 7,5 t statybinių ir griovimo atliekų (įskaitant mišrias atliekas), kuriuose yra pavojingų cheminių medžiagų, kurių 1 t įkainis yra 9350 Lt (pavojingos atliekos, kodas 17 09 03). Bylos duomenimis, ieškovė nurodė utilizavusi 96,79 t statybinių ir griovimo atliekų (įskaitant mišrias atliekas), kuriuose yra pavojingų cheminių medžiagų; šioms atliekoms buvo priskirtas nurodytas kiekis medinių pabėgių, nes ieškovė pastarąsias kvalifikavo kaip pavojingas atliekas; aptariamų paslaugų kaina – 904 986,50 Lt. Teismas sprendė, kad Sutartyje nustatyti maksimalūs konkrečių atliekų kiekiai ir maksimali Sutarties kaina buvo pakeisti (padidinti).

Teismas rėmėsi VPĮ 18 straipsnio 8 dalimi, Sutarties bendrųjų sąlygų 14.1 punktu ir nurodė, kad kaina – svarbi viešojo pirkimo sutarties sąlyga, kurios pakeitimas sutarties galiojimo metu, jei tam nėra aiškaus leidimo pirminės sutarties sąlygose, reikštų skaidrumo ir vienodo požiūrio į dalyvius principų pažeidimą. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.720, 6.724 straipsniais, 6.653 straipsnio 4 dalimi, VPĮ 56 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, kad byloje nenustatyta, jog ieškovė, nustačiusi poreikį padidinti Sutartyje įtvirtintus maksimalius tam tikrų atliekų kiekius ir kartu maksimalią Sutarties kainą, būtų apie tai pranešusi atsakovei ir tarusis dėl būtinumo pakeisti Sutartį ar vykdyti naują viešąjį pirkimą. Ieškovė sąskaitą už suteiktas paslaugas pateikė nepraėjus nė mėnesiui po Sutarties sudarymo. Tai leidžia konstatuoti, kad ieškovė vienašališkai, neinformavusi atsakovės, vykdė Sutartį kitaip, nei buvo sutarta. Toks ieškovės elgesys neatitiko CK 6.718 straipsnyje įtvirtintos paslaugų teikėjo pareigos veikti sąžiningai ir protingai, išimtinai kliento interesais. Ieškovės elgesys, nepranešus apie poreikį didinti kainą, neatitiko ir VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų principų bei įsakmaus neskelbiamų derybų procedūras reglamentuojančio įstatymo normų pobūdžio, taip pat Sutarties turinio bei jos sąlygų keitimo tvarkos.

Remdamasis CK 6.653 straipsnio 4 dalimi, teismas konstatavo, kad už 96,79 t utilizuotų medinių pabėgių turi būti apmokama kaip už medžio atliekas pagal kodą 17 02 01, o ne kaip už statybines ir griovimo atliekas (įskaitant mišrias atliekas), kuriuose yra pavojingų cheminių medžiagų, pagal kodą 17 09 03, t. y. turi būti sumokami 96,79 Lt, o ne 904 986,50 Lt. Teismas pažymėjo, kad nurodytas netinkamas ieškovės elgesys neleidžia spręsti, jog bent už 7,5 t tokių atliekų utilizavimo turėtų būti apmokama taip, kaip už pavojingų atliekų utilizavimą pagal kodą 17 09 03, t. y. mokant už 1 t jų utilizavimo ne 1 Lt, o 9350 Lt.

Dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas teismas nurodė, kad ieškovė iš atsakovės pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą reikalavo sumokėti ne 904 986,50 Lt, o 1 115 501,36 Lt, nes utilizavo ir kitas Sutartyje sulygtas atliekas. Pastarųjų suteikimo pagrįstumo, apimties atsakovė neginčijo, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad už jas būtų atsiskaityta. Tokių paslaugų kaina (įvertinus ir 96,79 Lt) – 20 584,81 Lt. Nekilus ginčo dėl šių paslaugų, atsakovė už jas turėjo atsiskaityti, o to nepadariusi, turi sumokėti Sutartyje nustatytus delspinigius – 33 Lt (Sutarties specialiųjų sąlygų 5.1 punktas, CK 6.58 straipsnio 3, 7 dalys) ir 6 proc. dydžio procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Vilniaus apygardos teismas byloje pagal antrąjį ieškovės ieškinį 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu tenkino jo dalį – priteisė ieškovei UAB „AV investicija“ iš atsakovės VĮ Ignalinos atominės elektrinės 103,90 Lt skolos, 7,60 Lt delspinigių, 8,06 procento metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teismas savo sprendimą iš esmės grindė pirmiau nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1576/2013 (antrasis apeliacinės instancijos teismo sprendimas byloje pagal pirmąjį ieškovės ieškinį), nustatytomis aplinkybėmis ir motyvais, dėl kurių konstatavo, kad ieškovė pažeidė paslaugų teikėjo pareigą veikti sąžiningai ir protingai, išimtinai kliento interesais, taip pat viešųjų pirkimų skaidrumo ir lygiateisiškumo principus; sprendė, kad už 103,90 t utilizuotų medinių pabėgių ieškovei turi būti apmokėta kaip už medžio atliekas pagal kodą 17 02 01, o ne kaip už statybines ir griovimo atliekas (įskaitant mišrias atliekas), kuriose yra pavojingų cheminių medžiagų, pagal kodą 17 09 03, t. y. turi būti sumokėta 103,90 Lt, o ne 1 175 472,65 Lt. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovės nurodytos aplinkybės, jog ieškovė galbūt nesuteikė 103,90 t ar suteikė mažesnės apimties medinių pabėgių utilizavimo paslaugų, neįrodytos (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartimi tais pačiais kaip ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais iš esmės paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą, dėl skolai ir delspinigiams nepriskaičiuoto 21 proc. PVM atitinkamai juos pakoregavo į 125,72 Lt skolos, 9,20 Lt delspinigių, 8,06 procento metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teisėjų kolegija atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 31 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2013 (kasacinio teismo nutartis byloje pagal pirmąjį ieškovės ieškinį), išaiškinimus, nes joje buvo nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių asmenų, turinčių tą patį procesinį statusą, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija konstatavo, kad kasacinio teismo nutartis nagrinėjamu atveju turi res judicata galią nagrinėjamoje byloje keliamiems klausimams, būtent – dėl maksimalios paslaugų kainos ir maksimalaus paslaugų kiekio nustatymo sutartyje.

Teisėjų kolegija vadovavosi VPĮ normomis, įskaitant imperatyvųjį draudimą keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas jos galiojimo metu (VPĮ 18 straipsnio 8 dalis), atsižvelgė į kasacinio teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Kauno vandenys“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo WTE Wassertechnik GmbH“ ir AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos valdymo agentūra, bylos Nr. 3K-7-304/2011; Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C 337/98, Rink. 2000, p. I-8377; 2008 m. birželio 19 d. Sprendimas pressetext Nachrichtenagentur, C-454/06, Rink. 2008, p. I-4401; 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimas Wall, C-91/08. Rink. 2010, p. I-2815). Teisėjų kolegija nurodė, kad tiek pirkimo, tiek Sutarties sąlygose buvo nustatytas konkretus pirkimo objektas – Ignalinos atominės elektrinės pavojingų ir nepavojingų atliekų utilizavimo paslaugos bei planuojamų paslaugų kiekis tonomis. Ieškovės pasiūlyme kaina buvo nustatyta tokia, kokia ir Sutarties specialiųjų sąlygų 3.3 punkte. Pagal Sutarties 3.6 punktą joje nustatyti įkainiai negalėjo būti keičiami visą jos galiojimo laikotarpį, išskyrus Sutarties specialiųjų sąlygų 3.4 punkte nustatytą atvejį – jeigu Sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia PVM. Ieškovė yra verslu užsiimantis juridinis asmuo, kuriam keliami didesni reikalavimai, todėl, dalyvaudama konkurse, pasirašydama Sutartį ir ją vykdydama, žinojo (turėjo žinoti) viešojo pirkimo paskirtį, tikslus, VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų principų esmę ir paskirtį, kitų šias procedūras reglamentuojančio įstatymo normų imperatyvųjį pobūdį, taip pat juridinių asmenų sudaromų rašytinių sutarčių sąlygų esmę, privalomą jų keitimo tvarką, šių reikalavimų nesilaikymo teisinius padarinius. Taigi ieškovė vienašališkai, neinformavusi atsakovės, vykdė Sutartį kitaip, nei buvo sutarta, kas neatitinka CK 6.718 straipsnio, VPĮ 3 straipsnio nuostatų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CK 6.653 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad, ieškovei utilizavus 103,90 t medinių pabėgių, šių paslaugų suteikimo kaina skaičiuojama pagal Sutarties I lentelės 2-ojoje eilutėje nustatytą medienos atliekų (kodas 17 02 01) vieneto kainą litais be PVM, t. y. 1 Lt už toną.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu byloje pagal pirmąjį ieškinį ieškovė prašo apeliacinės instancijos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutarties dalį, kuria ieškinys atmestas, panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą; priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose – žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Kasaciniu skundu byloje pagal antrąjį ieškinį ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas apeliacinis skundas, pakeisti, ieškinį tenkinti – priteisti ieškovei iš atsakovės 1 175 472,65 Lt skolos, 131 494,74 Lt delspinigių, 8,06 proc. metines palūkanas už priteistą sumų nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme.

Kasatorė (ieškovė) kasaciniuose skunduose nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Dėl Sutarties aiškinimo. Šalių sutartiniams santykiams taikytinos tiek viešuosius pirkimus, tiek atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančios teisės normos, tačiau viešosios teisės ir viešojo intereso egzistavimas nereiškia, kad šalių santykiams netaikytinos ir privatinės teisės, visų pirma sutarčių teisės normos. Viešieji asmenys, nors ir turi specialųjį teisnumą, tačiau gali turėti ir įgyti civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams (CK 2.36 straipsnis, 2.74 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas v. UAB „Efektyvios investicijos“, bylos Nr. 3K-3-263/2013). Sutartis yra šalių bendra nuomonė, valios sutapimas (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pažymi, kad atsakovė atsisakymą mokėti už dalį suteiktų paslaugų motyvavo ne tuo, jog paslaugos nebuvo suteiktos ar buvo suteiktos netinkamai ir pan. Pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. įmonė „Anūkėlis“ v. UAB „Sonex group“, bylos Nr. 3K-3-487/2008; 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agaras“ v. K. V. firma-prekybos namai „Transis“, bylos Nr. 3K-3-55/2009; kt.).

Ieškovė, ginčydama teismų išvadas dėl Sutarties turinio, remiasi kasacinio teismo praktika, formuojama sutarčių aiškinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; 2013 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-278/2013; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Stonava“ v. UAB „SKR Invest“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-303/2013; kt.). Teismai sprendė, kad „preliminarumo“ sąvoka, įtvirtinta Sutartyje, galėjo būti taikoma tik dėl PVM, bet ne darbų kainai. Ieškovės nuomone, teismai neįvertino tos aplinkybės, kad Sutarties specialiųjų sąlygų 3.1, 3.2 punktuose įrašai yra dvejopi, šalys Sutartyje nurodė ne tik preliminarią kainą su PVM, bet ir preliminarią kainą be PVM, t. y. sutartinė kaina buvo preliminari. Preliminarų utilizuotinų atliekų kiekį viešojo pirkimo dokumentuose nurodė ne ieškovė, bet atsakovė, kuri ir pateikdavo utilizuotinas atliekas (CK 6.716 straipsnio 1 dalis, Sutarties specialiųjų sąlygų 1.2 punktas), t. y. atsakovė sprendė, kokį medinių pabėgių kiekį utilizuoti. Dėl to vertinti, ypač atsižvelgiant į Sutartyje sulygtų ir faktiškai atliktų paslaugų kiekių (tonų) santykį, kad atsakovei nebuvo žinoma, koks atliekų kiekis būdavo perduodamas utilizuoti, nes ieškovė apie tai neinformuodavo, nėra pagrindo. Net pripažinus, kad buvo viršyta Sutartyje nustatyta kaina, visų šio pažeidimo padarinių negalima perkelti vienai ieškovei, juolab kad abi šalys (ne tik ieškovė) – juridiniai asmenys, jiems abiem turėtų būti keliami didesni rizikos suvokimo ir prisiėmimo reikalavimai.

2. Dėl atlyginimo už suteiktas paslaugas, viršijus Sutartyje nustatytą kainą. Ieškovės nuomone, jai bet kuriuo atveju turėjo būti priteistas nesumokėtas atlyginimas už suteiktas paslaugas neviršijant teismo pripažintos maksimalios sutartinės kainos ribos, t. y. 717 186,94 Lt, tačiau teismai CK 6.653 straipsnio 4 dalies pagrindu kasatorei už 200,69 t medinių pabėgių (kodas 17 02 03) utilizavimą kaip už nepavojingas medžio atliekas priteisė po 1 Lt už toną be PVM. Remdamasi CK 6.724 straipsniu ieškovė sutinka, kad CK 6.653 straipsnio 4 dalis (abstrahuojantis nuo pirmiau kasaciniame skunde išdėstytų aplinkybių) subsidiariai galėtų būti taikoma. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Sutartyje nustatyta darbų kaina, kurią ieškovė neva viršijo, yra 1 Lt už 1 t, nors kitose jo nutarčių dalyse apie tai, kad, teismo nuomone, ieškovė viršijo sutartinę kainą, buvo sprendžiama pagal tai, kad bendra suma 904 986,50 Lt (be PVM) už atitinkamo kiekio medinių pabėgių utilizavimą viršijo Sutarties specialiosios dalies 3.2 punkte nustatytą preliminarią kainą – 592 716,48 Lt (be PVM). Taigi apeliacinės instancijos teismas skundžiamose nutartyse sprendė, kad sutartinė kaina buvo viršyta dėl to, kad buvo viršytas maksimalus utilizuotų konkrečių atliekų – medinių pabėgių kiekis, o ne kaina už matavimo vienetą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nepripažino ir nemotyvavo, kad už 1 t medinių pabėgių (kodas 17 09 03) utilizavimą turi būti skaičiuojama ne 1 Lt už 1 t, o 9350 Lt, tai reiškia, kad bet kuriuo atveju, t. y. netgi skaičiuojant maksimalias mokėtinas sumas pagal atskiras Sutarties specialiosios dalies 3.2 punkto pozicijas, ieškovei turėjo būti priteista už Sutarties specialiųjų sąlygų 3.2 punkto 2 lentelės 24 punkte nurodyto statybinių ir griovimo atliekų (įskaitant mišrias atliekas), kuriose yra pavojingų cheminių medžiagų (kodas 17 09 03), prie kurių priskiriami ir mediniai pabėgiai, kiekio, t. y. 7,5 t utilizavimą po 9350 Lt už 1 t. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad ieškovei už tai nėra nieko sumokėta. Kilus ginčui dėl to, ar atsakovė turi mokėti už medinių pabėgių (kodas 17 09 03) utilizavimą, ši už tai iš viso nemokėjo. Dėl to nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad netinkamas ieškovės elgesys neleidžia spręsti, jog bent už Sutartyje konkrečiai nurodyto kiekio, t. y. 7,5 t, medinių pabėgių (kodas 17 09 03) utilizavimą turėtų būti apmokama taip, kaip už Sutartyje nustatytą pavojingų atliekų utilizavimą pagal kodą 17 09 03, t. y. mokant už 1 t jų utilizavimo 9350 Lt. Apeliacinės instancijos teismas taikė savotišką sankciją ieškovei, tačiau tokio dydžio sankcijos, 9350 kartų sumažinant mokėtiną sumą, taikymas nenustatytas nei įstatymuose, nei Sutartyje. Ieškovės nuomone, net pripažinus, kad ieškovė tam tikra apimtimi pažeidė Sutartį (nors ieškovė tokio pažeidimo nepripažįsta), jai turėjo būti priteista Sutarties specialiųjų sąlygų 3.1 punkte nurodyta preliminari bendra Sutarties kaina 717 186,94 Lt su PVM. Netgi pripažinus, kad negalėjo būti viršyta ne tik Sutarties specialiųjų sąlygų 3.1 punkte nurodyta preliminari bendra Sutarties kaina 717 186,94 Lt su PVM, bet ir sutartinė kaina pagal kiekvieną poziciją, ieškovei už Sutarties specialiųjų sąlygų 3.2 punkto 2 lentelės 24 punkte nurodyto 7,5 t medinių pabėgių (kodas 17 09 03) kiekio utilizavimą turėjo būti priteista 70 125 Lt (7,5 t × 9350 Lt) be PVM (84 851,25 Lt su PVM (70 125 Lt × 0,21).

Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė Sutartį pažeidė tuo, jog be atsakovės sutikimo viršijo maksimalų utilizuotinų atliekų – medinių pabėgių kiekį, t. y. tas kiekis turėjo būti mažesnis, tačiau nusprendė priteisti ieškovei atlyginimą už visą 200,69 t medinių pabėgių kiekį. Taigi nebeaišku, kaip buvo viršyta sutartinė kaina – ar dėl to, kad buvo viršytas maksimalus utilizuotų medinių pabėgių kiekis, ar dėl to, kad buvo taikytas ne tas kodas, t. y. ne 17 02 01, o 17 09 03.

3. Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl ieškovės argumentų ir įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nemotyvavo, kodėl remiasi tik atsakovės pateiktais įrodymais, tai prieštarauja kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. įmonė „Anūkėlis“ v. UAB „Sonexgroup“, bylos Nr. 3K-3-487/2008; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Telegausa“ v. UAB „Tele 2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Puidoko įmonė „Alna“ v. Krikščioniškasis labdaros fondas „Tėvo namai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-380/2010; kt.).

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepasisakoma dėl Sutarties šalių pasirašyto darbų priėmimo–perdavimo akto Nr. 1-AE, nors pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pirmąjį ieškinį, rėmėsi juo kaip vienu esminių įrodymų. Ieškovė, remdamasi CK 6.724 straipsniu, nurodo, kad ginčo situacijai mutatis mutandis taikytina ir CK 6.662 straipsnio 1 dalis. Atsakovė šį aktą pasirašė be išlygų, t. y. sutiko su jame nurodytu utilizuotų medinių pabėgių kiekiu – 96,79 t, paslaugas priėmė, akto neginčijo.

4. Dėl 190 026,84 Lt priteisimo byloje pagal pirmąjį ieškinį. Apeliacinės instancijos teismo ieškovei priteistą 20 584,81 Lt sumą sudaro: 96,79 Lt už 96,79 t medinių pabėgių (kodas 17 02 01) utilizavimas, skaičiuojant už 1 t utilizavimo 1 Lt; likusi 20 488,02 Lt suma (20 584,81 Lt – 96,79 Lt) – už kitas paslaugas, kurių suteikimo pagrįstumo ir apimties atsakovė neginčijo. Iš skundžiamos nutarties neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 190 026,84 Lt (1 115 501,36 Lt – 904 986,50 Lt – 20 488,02 Lt) priteisimo, nors atsakovė šios sprendimo dalies neginčijo. Atsakovė niekada neginčijo nei kitų paslaugų už 210 514,86 Lt (1 115 501,36 Lt – 904 986,50 Lt) suteikimo pagrįstumo, nei jų apimties. Atsakovės apeliaciniu skundu buvo ginčijama tik ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei priteista 904 986,50 Lt. Be to, ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. galutinio sprendimo dalis dėl skolos priteisimo už 96,79 t medinių pabėgių utilizavimą buvo ginčijama tik tuo aspektu, kad, atsakovės nuomone, ieškovė medinių pabėgių utilizavimui nepagrįstai taikė kodą 17 09 03. Atsakovės kasaciniame skunde dėl apeliacinės instancijos teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo taip pat buvo ginčijama tik ta nutarties dalis, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti skolą už 96,79 t medinių pabėgių utilizavimą. Taigi net abstrahuojantis nuo šalių ginčo dėl 904 986,50 Lt priteisimo (nebuvo ginčo dėl šią sumą viršijančios 210 514,86 Lt sumos) apeliacinės instancijos teismas turėjo palikti galioti 2011 m. gruodžio 7 d. galutinio sprendimo dalį dėl 210 514,86 Lt priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadų, kodėl nepriteisiama dar 190 026,84 Lt, nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra duomenų apie tai, kad 190 026,84 Lt – tai PVM nuo 904 986,50 Lt sumos, be to, ši suma neatitinka nuo šios sumos skaičiuotinos 190 047,17 Lt PVM (904 986,50 × 0,21).

5. Dėl CPK 362 straipsnio 2 dalies taikymo byloje pagal pirmąjį ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas byloje pagal pirmąjį ieškinį kai kurias kasacinio teismo nutarties dalis be papildomos analizės ar motyvų inkorporavo į savo nutarties motyvuojamąją dalį; kasacinio teismo išaiškinimais rėmėsi ne tik kaip privalomais dėl teisės taikymo, bet ir juos interpretavo kaip privalomus dėl fakto klausimų. Tai neatitinka kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Litimpeks“ bankas v. UAB „Gasis“, bylos Nr. 3K-3-117/2005). Teisės doktrinoje taip pat laikomasi nuostatos, kad kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų privalomumas susijęs tik su teisės aiškinimu, bet ne su fakto klausimų sprendimu (A. Driukas, V. Valančius; Civilinis procesas: teorija ir praktika, IV tomas, Vilnius, 2009, 314 p.).

Šį proceso pažeidimą apeliacinės instancijos teismas padarė ir byloje pagal antrąjį ieškovės ieškinį. Pirmosios instancijos teismas prejudicinę galią turinčiu teismo sprendimu laikė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-l576/2013, dėl kurios peržiūrėjimo kasacine tvarka priimtas ieškovo kasacinis skundas.

6. Dėl kasacinio teismo nutarties byloje pagal pirmąjį ieškinį prejudicinės ir res judicata galios kitos bylos atžvilgiu (pagal antrąjį ieškinį). Dėl kasacinio teismo nutarties prejudicinės ir res judicata galios kitoje byloje. Ieškovė remiasi CPK 182 straipsnio 2 punktu, kasacinio teismo praktika dėl šios teisės normos taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fabrikant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkis“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-130/2009; 2009 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus apskrities viršininko administracija v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-554/2009; kt.). Ieškovė kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2013, turi prejudicinę galią bylai pagal antrąjį ieškovės ieškinį, nes pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartimi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota šiam teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas nepasisakė dėl įsiteisėjusio žemesnės instancijos teismo sprendimo, nes tokiu atveju neįsiteisėjo ir pirmosios instancijos teismo sprendimas. CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo prasme kasacinio teismo nutartis, kaip turinti prejudicinę ir res judicata galią, galėtų būti kvalifikuojama tada, kai procesine prasme užbaigiamas bylos nagrinėjimas.

Atsiliepimais į kasacinius skundus bylose pagal pirmąjį ir antrąjį ieškovės ieškinius atsakovė prašo šiuos kasacinius skundus atmesti, apeliacinės instancijos teismo 2013 m. balandžio 25 d. ir 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartis palikti nepakeistas, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl Sutarties aiškinimo. Nustatinėjant šalių tikrąją valią, įsipareigojimus pagal Sutartį, būtina nustatyti, dėl kokių paslaugų suteikimo ir už kokią kainą šalys sudarė susitarimą. Atsakovė remiasi kasacinio teismo sutarčių aiškinimo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; kt.). Atsakovės teigimu, Sutartyje nustatyti maksimalūs paslaugų kiekiai ir kaina. Sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu su mažiausią visos Sutarties įvykdymo kainą pasiūliusia tiekėja–ieškove. Nustatant viešojo pirkimo laimėtoją, buvo vertinamas ne mažiausias įkainis, o mažiausia visos Sutarties įvykdymo kaina pagal pateiktus kiekius. Pirkimo sąlygų priede Nr. 2 atsakovė nurodė, kokias konkrečiai atliekas reikės utilizuoti ir koks galimas didžiausias tokių atliekų utilizavimo kiekis. Tiekėjai, teikdami pasiūlymus, atitinkamai skaičiavo galutinę Sutarties įvykdymo kainą, įvertinę planuojamų pirkti paslaugų kiekius.

Paslaugų apimtis (kiekis) nurodyta Sutarties specialiųjų sąlygų 3.2 punkte pateiktose lentelėse ir reiškia maksimalius tam tikros klasės atliekų surinkimo kiekius, kuriuos planuoja pirkti ieškovė. Šie kiekiai atitinka ieškovės pateiktą pasiūlymą. Atsižvelgiant į numatomus surinkti konkrečių atliekų kiekius ir ieškovės pasiūlytus įkainius, buvo nustatyta bendra maksimali Sutarties kaina (Sutarties specialiųjų sąlygų 3.1 punktas). Taigi Sutarties kaina apskaičiuojama pagal tokį kainodaros mechanizmą – faktinis surinktų atliekų kiekis dauginamas iš 1 t tam tikros klasifikacijos atliekų surinkimo įkainio. Jei atsakovė būtų pirkusi pigiausią paslaugą, esant neapibrėžtam atliekų kiekiui, laimėtoją būtų parinkusi pagal mažiausią įkainį, o ne visos Sutarties įvykdymo kainą. Sutarties specialiųjų sąlygų 3.1 punkte nurodytą sąvoką „preliminari sutarties kaina“ reikia vertinti kaip kainą, kuri gali keistis tik tuo atveju, jei keisis PVM (Sutarties 3.6 punktas), arba jei atsakovė užsakytų ne visus Sutartyje nustatytus atliekų išvežimo kiekius.

2. Dėl Sutarties keitimo. Atsakovė remiasi VPĮ 18 straipsnio 8 dalimi, Teisingumo Teismo praktika dėl kainos kaip viešojo pirkimo sutarties sąlygos keitimo, taip pat kasacinio teismo praktika šioje srityje (Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C-337/98, Rink. 2000, p. I-8377; 2004 m. balandžio 9 d. Sprendimas Komisija prieš CAS Succhidi Frutta, C-496/99 P, Rink. 2004, p. 1-3801; 2008 m. birželio 19 d. Sprendimas pressetext Nachrichtenagentur, C-454/06, Rink. 2008, p. 1-4401; 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimas Wall, C-91/08. Rink. 2010, p. 1-2815; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Kauno vandenys“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo WTE Wassertechnik GmbH“ ir AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos valdymo agentūra, bylos Nr. 3K-7-304/2011). Atsakovės nuomone, viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas lemia, kad nei perkančioji organizacija, nei tiekėjas, nei teismas negali nesilaikyti imperatyviųjų VPĮ nuostatų ir vienašališkai pakeisti pagrindines viešojo pirkimo sutarties ir laimėjusio tiekėjo pasiūlymo sąlygas, ypač tokias, kurios, jei būtų viešojo pirkimo kvietime, būtų leidusios tiekėjams pateikti iš esmės kitus pasiūlymus.

Sutarties specialiųjų sąlygų 3.6 punkte įtvirtintas draudimas keisti paslaugų įkainius visą Sutarties galiojimo laikotarpį, išskyrus, jei pasikeičia PVM. Sutarties specialiųjų sąlygų 3.3 punkte nurodyta, kad Sutarties kaina (3.1–3.2 punktai) yra tokia, kokia nustatyta ieškovės pasiūlyme atviram konkursui. Šalys aiškiai susitarė dėl didžiausio perkamo paslaugų kiekio, konkrečių įkainių ir bendros didžiausios paslaugų kainos už visų paslaugų pagal Sutartį įvykdymą. Atsakovės nuomone, Sutartyje nenustatyta jos keitimo galimybės, o ją pakeitus ieškovė įgytų akivaizdžią ekonominę naudą, būtų pažeisti viešųjų pirkimų skaidrumo ir lygiateisiškumo principai. Atsakovė pažymi, kad Sutartyje nenustatyta, jog kaina, išvežamų atliekų kiekiai gali būti keičiami Sutarties vykdymo metu, taip pat nėra tokių pakeitimų tvarkos. Sutartyje nustatyta, kad pakeitimai galimi tik dėl PVM pasikeitimų. Kitų Sutarties sąlygų pakeitimas draudžiamas VPĮ 18 straipsnio 8 dalies pagrindu.

Atsakovės teigimu, jei Sutartyje medienos atliekos būtų klasifikuotos kaip pavojingos atliekos su ieškovės nurodomu kodu, medienos atliekų išvežimo kaina būtų 9350 kartų didesnė (padidėtų nuo 400 Lt iki 3 740 000 Lt), nei buvo nustatyta viešojo pirkimo sąlygose ir Sutartyje. Dėl to paslaugų kainos pakeitimas vykdant Sutartį negalimas, nes ieškovė įgytų pranašumą prieš kitus tiekėjus, jos gaunama ekonominė nauda stipriai padidėtų, taip būtų pažeisti VPĮ 3 straipsnyje įtvirtinti principai. Tuo atveju, jei ieškovė pirkimo metu būtų pasiūliusi 400 t medienos atliekų surinkti ir išvežti ne kaip paprastas medinių pabėgių atliekas, o kaip užterštas pavojingomis medžiagomis, toks pasiūlymas būtų brangiausias ir ieškovė nebūtų laimėjusi pirkimo. Ieškovės pasiūlytas atliekų tvarkymo įkainis pagal atliekų kodą 17 09 03 buvo brangiausias, todėl net ir tuo atveju, jei visi tiekėjai būtų pasiūlę pabėgių medienos atliekas tvarkyti kaip užterštas pavojingomis medžiagomis, ieškovė nebūtų laimėjusi pirkimo. Atsakovė pažymi, kad ieškovė pirkimo metu nekėlė klausimo dėl pabėgių medienos galimo priskyrimo kitokios kategorijos atliekoms, todėl suprato ir žinojo, kad tai yra paprastos atliekos, nepriskirtinos atliekoms kodu 17 09 03.

3. Dėl ieškovės suteiktų paslaugų. Ieškovė suteikė paslaugas, dėl kurių šalys nesitarė ir kurios stipriai viršijo Sutarties kainą ir paslaugų kiekius. Priteisus ieškovei visą Sutarties kainą tik už vienos rūšies atliekų sutvarkymą, būtų pažeista Sutartis, atsakovės teisėti lūkesčiai, nes nebūtų suteiktos kitų rūšių atliekų išvežimo ir utilizavimo paslaugos. Išskaidžius pabėgių medienos atliekas pagal ieškovės pasiūlytą principą būtų pažeista Sutartis, nes atsakovė tokios paslaugos neužsakė, o ieškovė nesuteikė. Sutarties specialiųjų sąlygų 3.2.1 punkto 1 lentelės 2-ojoje eilutėje buvo nustatyta, kad, be kitų paslaugų, atsakovė ketina pirkti iš ieškovės 400 t medienos atliekų išvežimo ir utilizavimo paslaugą, kurios kaina 1 Lt už toną, bendra paslaugos kaina – 400 Lt. Atsakovės teigimu, būtent šią paslaugą ir suteikė ieškovė utilizuodama iš viso 200,69 t medinių pabėgių, o paslaugos kaina – 1 Lt už vieną toną. Sutarties specialiųjų sąlygų 3.2.1 punkto 2 lentelės 24-ojoje eilutėje buvo nustatyta, kad atsakovė ketina pirkti iš ieškovės 7,5 t statybinių ir griovimo atliekų (įskaitant mišrias atliekas), kuriuose yra pavojingų cheminių medžiagų, surinkimo paslaugą, kurios kaina 9350 Lt už toną, bendra paslaugos kaina – 70 125 Lt. Ieškovė tokios paslaugos nesuteikė, todėl nėra pagrindo dalį 7,5 t medienos pabėgių utilizavimo paslaugos įkainoti kaip atliekų utilizavimą pagal atliekų tvarkymo kategoriją 17 09 03, kaina – 9350 Lt už toną, o likusias atliekas kaip pabėgių medieną, kaina – 1 Lt už toną. Priešingu atveju Sutarties dalykas ir paslaugų kiekiai būtų pakeisti pažeidžiant VPĮ 18 straipsnio 8 dalį.

Dėl to, kad ieškovė surinko 200,69 t medinių pabėgių atliekų ir jas priskyrė kitos kategorijos atliekoms, Sutarties kaina pabrango nuo numatytų 200,69 Lt iki 1 876 451,5 Lt be PVM. Atsakovės nuomone, nebuvo poreikio paslaugą suteikti nedelsiant, todėl ieškovė galėjo atsisakyti ją suteikti ir informuoti atsakovę, kad reikalingi papildomi darbai ir apmokėjimas. Pabėgių medienos atliekoms saugoti Ignalinos AE nekeliami išskirtiniai reikalavimai, šalia atliekų vaikšto žmonės, o pabėgių mediena vien nuo buvimo teritorijoje nekelia jokios grėsmės visuomenei. Taigi ieškovė buvo nesąžininga teisinių santykių šalis ir siekė neteisėtai pasipelnyti.

4. Dėl pareigos informuoti apie papildomų paslaugų suteikimą. Atsakovė remiasi CK 6.716 straipsnio 1, 3 dalimis, 6.720 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad Sutartyje buvo nustatyti paslaugų kiekiai ir kaina, taip pat Sutarties 3.6 punkte nustatyta, jog bet kokie Sutarties kainos pakeitimai turi būti sulygti ir įtvirtinti raštu. Ieškovė, vadovaudamasi CK 1.5, CK 6.200, 6.716 straipsniais, Sutarties bendrųjų sąlygų 3.1.2 punkto reikalavimais, turėjo informuoti atsakovę, kad negali suteikti paslaugos pagal Sutartyje nustatytus įkainius, todėl būtina susitarti dėl papildomų paslaugų suteikimo ir apmokėjimo, o jei susitarta nebūtų, atsisakyti vykdyti Sutarties dalį. Ieškovė apie būtinybę keisti Sutarties kainą atsakovės neinformavo (CK 6.200, 6.718 straipsniai).

Kasatorė nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kyla tik dėl atsiskaitymo fakto, bet ne dėl paslaugos suteikimo. Atsakovė, atsikirsdama į pateiktus ieškinius, šioje byloje teigė, kad ieškovė nepagrįstai pabėgių medieną klasifikavo pagal atliekų tvarkymo kodą 17 09 03. Atliekų klasifikavimas pagal atliekų tvarkymo kodus turi esminę reikšmę nustatant paslaugos kainą. Atsakovė pateikė į bylą Aplinkos apsaugos agentūros raštą, kuriame nurodyta, jog pabėgių medienos atliekos gali būti klasifikuojamos pagal tris kodus: 17 09 03 (kitos statybinės ir griovimo atliekos (įskaitant mišrias atliekas), kuriose yra pavojingų cheminių medžiagų); 17 02 04 (stiklas, plastikas ir mediena, kuriuose yra pavojingų cheminių medžiagų arba kurie yra jomis užteršti); 19 12 06 (mediena, kurioje yra pavojingų cheminių medžiagų). Aplinkos apsaugos agentūra 2011 m. gruodžio 14 d. raštu išaiškino, kad pabėgių mediena gali būti klasifikuojama pagal atliekų tvarkymo kodą 17 02 04. Tokių atliekų įkainiai yra gerokai mažesni ir siekia 876 Lt už toną. Nutraukus Sutartį su ieškovu atsakovė atliekų utilizavimo paslaugas pirko iš UAB „Ūrus ir ko“, kuri tas pačias pabėgių medienos atliekas utilizavo klasifikuodama jas pagal kodą 17 02 04.

Dėl 2011 m. kovo 31 d. paslaugų perdavimo priėmimo akto Nr. 1-AE atsakovė nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kyla ne dėl utilizuotų medinių pabėgių kiekio, o dėl paslaugos kainos ir atliekų priskyrimo tam tikrai kategorijai. Ieškovė sąmoningai neteisingai užpildė dokumentus ir tokiais veiksmais suklaidino atsakovę. Utilizuojant atliekas ir perduodant jas ieškovei buvo pildomas pavojingų atliekų lydraštis. Atsakovė remiasi Atliekų tvarkymo taisyklių 65 punktu, 15 priedu, 151 priedo 4.8.4 punktu ir nurodo, kad nė vienas iš aktualių lydraščių (Nr. Par.-960, Nr. Par.-959, Nr. Par.-958, Nr. Par.-911) nebuvo pasirašytas atsakovės atsakingo asmens, t. y. vežamų atliekų kiekiai ir kodai atsakovės nebuvo patvirtinti. Ieškovė, vadovaudamasi Atliekų tvarkymo taisyklių 65 punktu, negalėjo išvežti atliekų. Konstatavus, kad atlikti veiksmai pažeidžia imperatyviąsias viešųjų pirkimų nuostatas, teismas turi teisę ex officio panaikinti neteisėtus perdavimo–priėmimo aktus.

Kasaciniame skunde (byla pagal pirmąjį ieškovės ieškinį) nepagrįstai nurodoma, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties neaišku, kodėl teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 190 029,84 Lt priteisimo (1 115 501,36 Lt – 904 986,50 Lt – 20 488,02 Lt). Atsakovės teigimu, iš sąskaitos matyti, kad joje nurodyta paslaugų vertė be PVM yra 921 901,95 Lt. Atėmus ginčo paslaugas (904 986,50 Lt), galutinė paslaugų vertė – 16 915,45 Lt. Pridėjus realią ginčo paslaugų kainą (96,79 Lt), galutinė suteiktų paslaugų vertė – 17 012,24 Lt. Prie šios sumos pridėtinas 21 proc. PVM, galutinė priteistina suma – 20 584,81 Lt be delspinigių.

Atsakovės nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 31 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2013, išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis), nes tarp nurodytos ir šios bylos yra tiesioginis prejudicinis ryšys.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas bylas, paprastai neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau dėl viešojo intereso apsaugos ir kai kyla visuomenės poreikis, teismas gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų, t. y. teismas tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgdama į bylos aplinkybes ir eigą, proceso šalių turėtą teisę ir galimybes išdėstyti ir ginti savo poziciją, nagrinėjamu atveju neperžengia ginčo ribų.

Kasacinio teismo praktikoje, taip pat ir sprendžiant ginčus dėl viešųjų pirkimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Eurovia Lietuva“ v. Ukmergės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-7-32/2013), ne kartą pasisakyta dėl iš teisinės valstybės principo išplaukiančių jurisprudencijos tęstinumo ir nuoseklumo imperatyvų, inter alia reiškiančių teismo precedentų galią kitiems tos pačios ar žemesnės instancijos teismų sprendimams, priimamiems analogiškose bylose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šalių ginčas (pagal pirmąjį ieškovės ieškinį) kasacinėje instancijoje jau buvo nagrinėtas, dėl jo teismas pasisakė 2013 m. sausio 31 d. nutartyje, t. y. priimtas sprendimas ne tik analogiškoje, bet ir toje pačioje byloje, kuris (sprendimas) turi res judicata galią šiai nutarčiai teismo jau nagrinėtų ginčo aspektų atžvilgiu.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija pirmiau nurodyta nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-79/2013) dėl šalių ginčo, be kita ko, konstatavo: i) šalių ginčas kilo dėl Sutarties nuostatų, susijusių su kaina, keitimo; ii) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesprendė Sutarties keitimo teisėtumo klausimo; iii) Sutartyje įtvirtinta konkreti (fiksuota) kaina, šios dydžio preliminarumas reiškia tik galimą jo pokytį dėl PVM pasikeitimo ar mažesnių atliekų išvežimo kiekių; iv) Sutartyje nustatyta paslaugų kaina ir kiekiai maksimalūs; v) ieškovė neinformavo atsakovės dėl poreikio didinti Sutarties kainą. Atsižvelgdama į tai, šioje byloje teisėjų kolegija iš naujo nenagrinėja kaip teisiškai nereikšmingų tų šalių ginčo aspektų, dėl kurių galutine nutartimi pasisakė kasacinis teismas, inter alia dėl Sutarties nuostatų a fortiori, susijusių su kainos preliminarumu, aiškinimo. Dėl to šioje byloje kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo aspektais sprendžia dėl: a) tiekėjos reikalavimo jai sumokėti už atliktas paslaugas tenkinimo pagrindo; b) Sutarties keitimo teisėtumo; c) ieškovės reikalavimų tenkinimo apimties.

Dėl tiekėjos (ieškovės) reikalavimo sumokėti už suteiktas paslaugas tenkinimo pagrindo

Sujungtose į vieną civilinėse bylose nustatyta, kad tiekėja, vykdydama Sutartį, keliais etapais išvežė utilizuoti 200,69 t medinių pabėgių, kuriais disponavo perkančioji organizacija. Šalių nesutarimų kilo po to, kai ieškovė atsakovei už suteiktas paslaugas atitinkamai 2011 m. kovo 31 d. ir gruodžio 16 d. pateikė 2 290 974,01 Lt PVM sąskaitas faktūras, o atsakovė atsisakė jas apmokėti dėl, jos vertinimu, neteisingai apskaičiuotos (dėl netinkamai kategorijai priskirtų atliekų) suteiktų paslaugų vertės. Taigi šalių ginčas dėl skolos už suteiktas paslaugas yra dėl Sutarties vykdymo – kainos pakeitimo, kaip jį (ginčą) 2013 m. sausio 31 d. nutartyje įvardijo kasacinis teismas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nagrinėjamas tiekėjos ir perkančiosios organizacijos nesutarimas iš esmės nulemtas ieškovės išvežtų utilizuoti atliekų kvalifikavimo pagal Sutartyje įtvirtintą atitinkamą atliekų kategoriją ir jos kodą. Sutarties kaina pakilo dėl to, kad ieškovė išvežtas utilizuoti atliekas kvalifikavo pagal brangiausių atliekų kodą, 9350 Lt už 1 t.

Pažymėtina, kad atliekos–mediniai pabėgiai, dėl kurių utilizavimo paslaugų apmokėjimo šalys nesutaria, Sutartyje expressis verbis nepriskirti kurioms nors konkrečioms atliekoms, priešingai, jie (pabėgiai) iš esmės vienu metu gali būti kvalifikuojami keliomis skirtingomis atliekų rūšimis : a) medis (nepavojingų atliekų lentelės 2-oji eilutė), kodas – 17 02 01, planuojamas kiekis – 400 t, kaina – 1 Lt (be PVM) už 1 t; b) stiklas, plastikas ir mediena, kuriose yra pavojingų medžiagų (pavojingų atliekų lentelės 15-oji eilutė), kodas – 17 02 04, planuojamas kiekis – 17,7 t, kaina – 876 Lt (be PVM) už 1 t; c) statybinės ir griovimo atliekos (įskaitant mišrias atliekas), kuriose yra pavojingų cheminių medžiagų (pavojingų atliekų lentelės 24-oji eilutė), kodas – 17 09 03, planuojamas kiekis – 7,5 t, kaina – 9350 Lt (be PVM) už 1 t. Ši medinių pabėgių kompleksinio kvalifikavimo išvada darytina ir atsakovės apeliaciniu skundu į bylą (pagal pirmąjį ieškovės ieškinį) pateikto Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – Agentūra) 2011 m. lapkričio 16 d. rašto pagrindu (T. 1, b. l. 101). Šiame rašte Agentūros atstovų pažymėta, kad pabėgių atliekos, be pirmiau nurodytų, Sutartyje įtvirtintų kodų („b“, „c“), gali būti taip pat klasifikuojamos kodu 19 12 06 kaip mediena, kurioje yra pavojingų cheminių medžiagų. Pažymėtina, kad tos pačios pozicijos Agentūra iš esmės laikėsi ir anksčiau, 2011 m. gegužės 13 d. rašte ieškovei nurodė dar daugiau galimų medinių pabėgių kvalifikavimo kodų (byla pagal antrąjį ieškovės ieškinį) (T. 1, b. l. 84).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors pagal Sutarties nuostatas mediniai pabėgiai galėjo būti kvalifikuojami skirtingų kategorijų atliekomis (pavojingomis, nepavojingomis), skirtingos jų priskyrimo atitinkamam atliekų kodui pozicijos laikosi ir ginčo šalys, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamuose procesiniuose sprendimuose aiškiai ir nedviprasmiškai nekvalifikavo šio ginčo paslaugų objekto. Apie apeliacinės instancijos teismo poziciją dėl medinių pabėgių priskyrimo atliekų rūšiai iš esmės galima spręsti pagal abu jo sprendimus ieškovei už ginčo atliekų toną priteisti 1 Lt, iš viso 200,69 Lt be PVM, t. y. jis netiesiogiai (de facto) laikė, kad šie – nepavojingos atliekos-medis (kodas 17 02 01). Tokią išvadą teismas iš principo grindė Sutarties nuostatų turinio aiškinimu ir VPĮ reguliavimu dėl viešojo pirkimo sutarčių sąlygų keitimo apribojimų. Su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija teisėjų kolegija nesutinka, ją vertina kaip teisiškai nepagrįstą bei neišplaukiančią iš bylos esmės.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nors kasacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartyje apeliacinės instancijos teismui buvo nurodyta įvertinti VPĮ reguliavimo, a fortiori jo 18 straipsnio 8 dalies, reikšmę šalių ginčui, tačiau pirmiau nurodytų įstatymo nuostatų ir šių aiškinimo teismų praktikoje (dėl Sutarties keitimo teisėjų kolegija pasisakys vėliau) taikymas per se nepakankamas spręsti, kad ieškovė utilizuoti išvežė būtent nepavojingas atliekas. Kitaip tariant, vienintelė aplinkybė, kad 200,69 t (atitinkamai 96,79 t ir 103,9 t) medinių pabėgių neviršija nepavojingų atliekų lentelės 2-ojoje eilutėje („a“) įtvirtintos apimties (iš viso 400 t), o yra daug didesnis už bet kurį iš dviejų galimų šalių suderėtų pavojingų atliekų rūšių („b“ ir „c“) kiekių (atitinkamai 17,7 t ir 7,5 t), neleidžia daryti išvados, jog ginčo atliekos nepavojingos. Kasacinio teismo jau spręsta, kad VPĮ nuostatų taikymas, sprendžiant tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, kvalifikuoja šalių santykius, leidžia įvertinti viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektų veiksmų teisėtumą, t. y. įpareigoja teismą spręsti šalių ginčą teisėtumo prasme, tačiau negali pakeisti faktinės realybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Panevėžio statybos trestas v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-320/2011).

Tokia pozicija nepaneigia nuoseklioje kasacinėje praktikoje išplėtoto teisės aiškinimo (juo skundžiamuose procesiniuose sprendimuose vadovavosi apeliacinės instancijos teismas), kad viešojo pirkimo sutarties sudarymas savaime nereiškia viešųjų pirkimų teisinių santykių, reguliuojamų VPĮ, pabaigos. Pažymėtina, kad kasacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartyje teisėjų kolegija dėl galimo neteisėto Sutarties pakeitimo (inter alia dėl šio aspekto byla pagal pirmąjį ieškovės ieškinį buvo grąžinta nagrinėti iš naujo) atkreipė apeliacinės instancijos teismo dėmesį į nepavojingų atliekų lentelės 2-ąją eilutę – „medis (kodas 17 02 01), planuojamas kiekis – 400 t, kaina – 1 Lt už 1 t“ kaip į vieną ieškovo įsipareigotų išvežti atliekų rūšį, tačiau nekonstatavo, kad ginčo atliekos dėl to laikytinos nepavojingomis ir dėl VPĮ 18 straipsnio 8 dalies nuostatų taikymo ieškovei iš atsakovės priteistina 1 Lt už 1 t medinių pabėgių. Jei teismas būtų laikęsis tokios pozicijos, neliktų pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių ginčą pirmą kartą nagrinėjęs (byloje pagal pirmąjį ieškovės ieškinį) apeliacinės instancijos teismas (2012 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1401/2012) iš byloje surinktų duomenų padarė medinių pabėgių kaip pavojingų atliekų kvalifikavimo išvadą.

Iš bylos medžiagos ir atsakovės pozicijos darytina aiški išvada, kad mediniai pabėgiai – pavojingos atliekos. Pirma, pirmiau nurodytuose Agentūros 2011 m. gegužės13 d. ir lapkričio 16 d. raštuose inter alia pažymėta, kad visų dažytų, lakuotų, klijuotų, impregnuotų ar kitaip apdorotų medienos gaminių atliekos laikomos pavojingomis, todėl priskirtinos atitinkamų pavojingų atliekų kategorijoms. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Agentūros 2011 m. lapkričio 16 d. raštą perkančiajai organizacijai pateikė naujasis tiekėjas, su kuriuo po Sutarties nutraukimo po neskelbiamų derybų procedūrų buvo sudarytas panašus nepavojingų ir pavojingų atliekų utilizavimo paslaugų sandoris. Taigi tapatus ginčas dėl atliekų kvalifikavimo su kitu ūkio subjektu kilo ir po Sutarties nutraukimo. Be to, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Agentūros 2011 m. lapkričio 16 d. poziciją, iš atsakovės atsiliepimo į kasacinį skundą (byloje pagal pirmąjį ieškovės ieškinį) taip pat matyti, kad naujasis perkančiosios organizacijos kontrahentas – UAB „Ūrus“ ir Ko – medinius pabėgius utilizavo kaip pavojingas atliekas kodu 17 02 04. Vadinasi, ieškovės ir atsakovės sudarytoje Sutartyje aiškiai neįtvirtinus atitinkamų konkrečių atliekų kodo (nepatikslinus, kokios atliekos įeina į bendras atliekų kategorijas), tie patys mediniai pabėgiai dviejų tiekėjų secundum rationem neutilizuotini kaip skirtingų kategorijų (pavojingų ir nepavojingų) atliekos. Antra, iš bylos (pagal pirmąjį ieškovės ieškinį) medžiagos, susijusios su utilizuotų atliekų sudėties vertinimu, taip pat matyti, kad mediniai pabėgiai – pavojingos atliekos. Tai patvirtinama Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslo centro bei Latvijos bendrovės „Virsma“ atliktų tyrimų duomenimis (T. 1, b. l.49-56; 65-74), jų atsakovė procese patikimai nepaneigė.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, ieškovės reikalavimai visiškai ar iš dalies turėjo būti tenkinami laikant, kad ši utilizavo vieną iš pavojingų atliekų rūšių. Dėl skundžiamų apeliacinės instancijos teismo sprendimų už medinių pabėgių utilizavimą tiekėjai priteisti po 1 Lt už toną sutiktina su kasatorės argumentais, kad ieškovei, net ir pripažinus jos bendradarbiavimo su kita Sutarties šalimi stoką, buvo pritaikyta sankcija – už pavojingas atliekas atlyginta kaip už nepavojingas pagal mažiausią vienos tonos kainą. Taip pat pritartina kasatorės argumentams dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimų prieštaringumo konstatavus, kad viršytas atitinkamų pavojingų atliekų kiekis, tačiau kartu atlyginant už visą suteiktų paslaugų (200,69 t) apimtį, skaičiuojant pagal pigiausių nepavojingų atliekų kainą. Ši nepagrįsta teismo pozicija, kaip nurodyta pirmiau, padaryta dėl netinkamo VPĮ nuostatų aiškinimo padarinių taikymo šalių ginčui. Teisėjų kolegija nesutinka ir su atsakovės pozicija, kad pritarus ieškovės siūlymui šiai už pavojingų atliekų kodu 17 09 03 utilizavimo paslaugas atlyginti bent jau neviršijant šalių Sutartyje suderėtos apimties – už 7,5 t sumokėti 70 125 Lt (9350 Lt už 1 t) – būtų pakeistas Sutarties dalykas ir joje įtvirtinti kiekiai. Teisėjų kolegija kaip teisiškai nepagrįstus taip pat atmeta perkančiosios organizacijos argumentus, susijusius su Sutarties nuostatų aiškinimu ir VPĮ 18 straipsnio 8 dalies, bendrųjų teisės bei viešųjų pirkimų principų taikymu.

Atkreiptinas dėmesys į atsakovės argumentų prieštaringumą vienu metu teigiant, kad ieškovė atliko nepavojingų atliekų utilizavimo paslaugas, už šias jai turi būti atlyginta po 1 Lt už 1 t, bet kartu remiamasi ir Agentūros 2011 m. lapkričio 16 d. raštu, kuriame, kaip nurodyta pirmiau, pažymėtas medinių pabėgių pavojingumas. Dėl to negalima sutikti su subjektyviu perkančiosios organizacijos pateiktu medinių pabėgių nepavojingumo vertinimu (neva šalia jų vaikščiojo žmonės, pats jų buvimo atominės elektrinės teritorijoje faktas nekelia grėsmės visuomenei). Kita vertus, jei perkančioji organizacija iš tiesų vertina, kad tiekėja neatliko pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų, nors šių teiginių ji iš esmės nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis (pavyzdžiui, jos pačios iniciatyva atlikta medinių pabėgių ekspertize), t. y. kelia fakto klausimą – mediniai pabėgiai – nepavojingos atliekos – nėra aiški jos atsiliepimuose į kasacinius skundus palaikoma pozicija, jog ieškovė atliko didesnės apimties pavojingų atliekų utilizavimo paslaugų nei buvo suderėta, todėl privalėjo apie tai iš anksto informuoti atsakovę bei gauti jos sutikimą, taip pat jos argumentai dėl VPĮ įtvirtinto draudimo keisti viešojo pirkimo sutartis. Atsakovei įtikinamai ir patikimai procese įrodžius, kad mediniai pabėgiai – nepavojingos atliekos (medis (nepavojingų atliekų lentelės 2-oji eilutė), kodas – 17 02 01), už kurias tiekėjai turi būti atlyginta 1 Lt už 1 t, iš viso 200,69 Lt (be PVM), šalių ginčas dėl Sutarties nuostatų aiškinimo, šios vykdymo bei jos sąlygų keitimo ir kt. prarastų prasmę, nes bendras 200,69 t medinių pabėgių kiekis neviršija šalių suderėtos 400 t medienos atliekų apimties.

Dėl Sutarties keitimo teisėtumo

Atsakovė akcentuoja kasacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartyje konstatuotą aplinkybę, kad Sutartyje įtvirtinti maksimalūs išvežamų atliekų kiekiai ir maksimali kaina už visą paslaugų apimtį. Ji taip pat pažymi, kad, be PVM pasikeitimo ar mažesnės apimties paslaugų suteikimo atvejų, šalys nesusitarė dėl galimybės keisti pirmiau nurodytas Sutarties nuostatas. Šiai pozicijai apeliacinės instancijos teismas skundžiamuose procesiniuose sprendimuose iš esmės pritarė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė ir apeliacinės instancijos teismas, nors ir teisingai nurodo kasacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutarties motyvus dėl Sutarties nuostatų aiškinimo, tačiau juos (teismo išaiškinimus) netinkamai supranta bei interpretuoja, jų pozicija taip pat neatitinka kasacinio teismo viešojo pirkimo sutarčių keitimo praktikos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių ginčą (pagal pirmąjį ieškovės ieškinį) 2013 metais nagrinėjęs kasacinis teismas nutartyje nurodė jurisprudenciją, pagal kurią vienai iš viešojo pirkimo sutarties šalių (nesant bendro kontrahentų sutarimo) pripažįstama teisė kreiptis į teismą su reikalavimu pakeisti sutarties sąlygas (žr. plačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Iksados“ gamybinis ir techninis centras v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-75/2013, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Pažymėtina, kad Sutarties nuostatų aiškinimas, pagal kurį tam tikros joje įtvirtintos kategorijos – bendra sandorio kaina bei utilizuojamų atliekų kiekiai – kasacinio teismo pripažintos fiksuotomis, maksimaliomis, iš esmės reiškia tai, jog 2013 m. sausio 31 d. nutartyje teismas, priešingai nei įrodinėjo ieškovė, aptariamų Sutarties sąlygų nekvalifikavo kainodaros taisyklėmis (fiksuotu įkainiu), o laikė, kad jos aiškiai apibrėžtos. Toks Sutarties nuostatų aiškinimas taip pat koreliuoja su atsakovės argumentais dėl sandorio keitimo sąlygų, t. y. dėl kainodaros taisyklių, neįtvirtinimo. Kasacinio teismo dėl VPĮ nuostatų, aktualių ir ieškovės bei atsakovės ginčui spręsti, yra pažymėta, kad įstatyme įtvirtintu reguliavimu (VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punktas) perkančiajai organizacijai suteikta teisė viešojo pirkimo sutartyje kainą nustatyti ir atitinkamai vykdyti pirkimo procedūras dviem būdais – pirkimą vykdyti už konkrečią fiksuotą kainą ar nustatyti kainodaros taisykles, pagal kurias būtų apskaičiuojama kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokausta“ v. VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras, bylos Nr. 3K-3-132/2012). Taigi iš anksto šalių nesuderėta viešojo pirkimo sutarties nuostatų modifikavimo tvarka – ne absoliuti kliūtis, o prielaida (sąlyga) administraciniu būdu (gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą) ar teismo procese ją keisti, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų (VPĮ 18 straipsnio 8 dalis).

Atkreiptinas dėmesys į pirmiau nurodytą kasacinę praktiką, kurioje aiškiai išskiriamos dvi situacijos, kai viešojo pirkimo sutartyje (ne)įtvirtintos kainos perskaičiavimo taisyklės. Priklausomai nuo šių situacijų, skirtingai kvalifikuojamas sutarties kainos perskaičiavimas. Pirkimo dokumentuose ir pirkimo sutartyje įtvirtinus ne tik fiksuotą kainą, bet ir kainodaros taisykles, pagal kurias sutarties kaina koreguotina, atsižvelgiant į tam tikras sąlygas, joms įvykus, sudarytos sutarties kainos perskaičiavimas nekvalifikuotinas sutarties pakeitimu VPĮ 18 straipsnio 8 dalies prasme. Tokiu atveju viešojo pirkimo sutarties nuostatų pakeitimo poreikio nekyla, nes sutarties sąlygos, nustatančios kainą, koreguojamos sutartyje nustatyta tvarka, t. y. sutartis vykdoma pagal iš anksto jos šalių suderintą valią. Tuo atveju, kai viešojo pirkimo sutartyje įtvirtinta tik fiksuota kaina be kainodaros taisyklių, kainos perskaičiavimas kvalifikuotinas sutarties keitimu VPĮ 18 straipsnio 8 dalies prasme, todėl spręstina dėl poreikio pagal atitinkamas naujas aplinkybes perskaičiuoti fiksuotą sutarties kainą tenkinimo galimybių ir teisėtumo a fortiori viešųjų pirkimų principų atžvilgiu (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Sutartyje įtvirtinta tik fiksuota (maksimali) kaina, taigi ji negali būti perskaičiuojama teismui nekeičiant sutarties pagal VPĮ 18 straipsnio 8 dalį.

Nuosekliai išplėtotoje kasacinėje viešojo pirkimo sutarčių nuostatų keitimo praktikoje, inter alia pagrįstoje Teisingumo Teismo jurisprudencija šiuo klausimu, pažymima, kad, siekiant užtikrinti procedūrų skaidrumą ir vienodą požiūrį į konkurso dalyvius (lygiateisiškumą), sutarties nuostatų pakeitimai yra naujos sutarties sudarymas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų nuostatų prasme, jei nustatomos iš esmės skirtingos sąlygos nei pradinėje sutartyje ir taip parodoma šalių valia sudaryti naują susitarimą dėl esminių tokios sutarties sąlygų. Galiojančios viešojo pirkimo sutarties pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jei juo: a) nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų nurodytos pradinės sutarties sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktasis, asmens pasiūlymą; b) labai išplečiama pirkimo apimtis, įtraukiant anksčiau nenumatytą pirkimo objektą; c) ekonominė sutarties pusiausvyra pasikeičia asmens, su kuriuo sudaryta sutartis, naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminės sutarties sąlygose; d) pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties kontrahentas (ar jo subrangovas, jei jo nurodymas pasiūlyme lėmė šio pasiūlymo pripažinimą laimėjusiu), su kuriuo iš pradžių sudaryta viešojo pirkimo sutartis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Kauno vandenys“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo WTE Wassertechnik GmbH“ ir AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos valdymo agentūra, bylos Nr. 3K-7-304/2011).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamuose sprendimuose ir atsakovė atsiliepimuose į kasacinius skundus pažymi pirmiau nurodytą viešojo pirkimo sutarčių keitimo praktiką, tačiau iš esmės nepateikia išsamesnių ir pagrįstų argumentų dėl ieškovės reikalavimo priteisti skolą kvalifikavimo neleistinu Sutarties keitimu VPĮ 18 straipsnio 8 dalies prasme. Neginčytina, kad kaina – viena svarbiausių viešojo pirkimo sutarčių sąlygų, tačiau tai per se nereiškia, kad pagal VPĮ dėl jos apskritai negalimi jokie šių sandorių pakeitimai. Tiek Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, tiek kasacinio teismo praktikoje galimybė keisti viešojo pirkimo sutarčių nuostatas, susijusias su sandorio kaina, nors ir pripažinta išimtine, tačiau iš principo nėra paneigta (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 19 d. Sprendimas Pressetext Nachrichtenagentur, C-454/06, Rink. 2008, p. I‑4401; pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Panevėžio statybos trestas v. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, bylos Nr. 3K-3-713/2013).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamas sujungtas į vieną bylas individualizuojančios aplinkybės, kurios pagal analogiją savaime netaikytinos kitiems panašaus pobūdžio ginčams, sudaro pagrindą spręsti apie galimybę teisėtai pakeisti (pripažįstant, kad viešųjų pirkimų principai dėl to nebus pažeisti) atitinkamas Sutarties nuostatas, susijusias su ieškovės išvežtų utilizuoti medinių pabėgių–pavojingų atliekų kiekiu bei jį atitinkančia kaina.

Pažymėtina, kad pirmiau nurodytų Sutarties nuostatų pakeitimu ieškovei, priešingai nei teigia atsakovė, nepripažįstama išskirtinė, kitus pirkime dalyvavusius ar potencialius tiekėjus diskriminuojanti padėtis, nes dėl šioje nutartyje konstatuoto pirkimo ir Sutarties sąlygų trūkumo tokioje situacijoje atsidurtų bet kuris kitas ūkio subjektas. Iš esmės taip ir atsitiko, nes, kaip nurodyta pirmiau, su tapačia medinių pabėgių kvalifikavimo (priskyrimo atitinkamai atliekų kategorijai) problema susidūrė ir naujasis kontrahentas (tiekėjas). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstos perkančiosios organizacijos abejonės dėl negalimumo nagrinėjamu atveju keisti Sutartį, nes jei modifikuotos jos sąlygos būtų paskelbtos iš anksto, tiekėjai būtų galėję pateikti iš esmės kitus pasiūlymus. Iš Konkurso sąlygų turinio negalima daryti išvados, kad kiti ūkio subjektai jas galėjo suprasti ir vertinti kitaip, t. y. iš anksto numanyti, kad atitinkamų pavojingų atliekų kiekiai gali padidėti nuo dvidešimt dviejų iki penkiasdešimt trijų kartų (priklausomai nuo medinių pabėgių priskyrimo kodams 17 02 04, 17 09 03), o už padidėjusį kiekį perkančioji organizacija ne tik neatlygintų, bet ir siektų už paslaugas apmokėti pagal kitos kategorijos atliekas (vietoj pavojingų – nepavojingų).

Ieškovė pateikė pasiūlymą pagal perkančiosios organizacijos suformuluotas pirkimo sąlygas, iš kurių nuostatų, susijusių su planuojamais išvežti utilizuojamų atliekų kiekiais (medis, 400 t), netiesiogiai galima spręsti (šią išvadą taip pat patvirtina ir procese pagal antrąjį ieškovės ieškinį atsakovės palaikyta pozicija; T. 2, b. l. 4), kad perkančioji organizacija medinius pabėgius klaidingai kvalifikavo nepavojingomis atliekomis. Taigi poreikis keisti Sutartį kilo dėl netinkamo atliekų kategorijų nustatymo pirkimo sąlygose, atsakomybė už šį suklydimą priskirtina atsakovei. Kasacinio teismo akcentuota perkančiosios organizacijos pareiga objektyviai ir kruopščiai vykdyti viešojo pirkimo procedūras, užtikrinti viešųjų pirkimų principų laikymąsi ir tikslo pasiekimą. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad už VPĮ tinkamą vykdymą atsakinga perkančioji organizacija. Jei ši nevykdo ar vykdo netinkamai pareigas, išplaukiančias iš VPĮ, jai turi tekti neigiami padariniai; jei būtų priešingai, galėtų kilti situacijos, kai perkančioji organizacija pasinaudotų ar turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų; tai suponuotų perkančiosios organizacijos nepagrįsto praturtėjimo grėsmę (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-713/2013, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi Sutarties atitinkamų nuostatų keitimu pirkimo sąlygų ir Sutarties nuostatų ydingumas iš dalies kompensuojamas.

Be to, nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovė sutiko su tokiomis pirkimo sąlygomis, jas suprato ir nekvestionavo. Nėra pagrindo išvadai, kad pirkimo ar Sutarties nuostatos dėl atitinkamų pavojingų ir nepavojingų atliekų eilučių (bendrųjų atliekų kategorijų, kiekio, kainos) tiekėjams objektyviai turėjo kelti abejonių dėl jų turinio, o byloje nenustatyta, kad tiekėjams buvo sudarytos galimybės de facto detaliai susipažinti su atliekomis, šių chemine struktūra ir pan. Kita vertus, kasacinio teismo ne kartą pasisakyta, kad tiek tiekėjai, tiek perkančiosios organizacijos yra profesionalūs viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektai, kuriems abiem suteikta iniciatyvos teisė siekti pašalinti galimus neaiškumus dėl pirkimo sąlygų turinio: tiekėjų teisė paprašyti paaiškinti pirkimo sąlygas, perkančiosios organizacijos teisė neprašytai jas patikslinti; dėl to, jei nė vienas iš jų nepasinaudojo šia jiems VPĮ 27 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtinta teise, nė vienam jų tik dėl to neturi tekti neigiami padariniai. Taigi perkančioji organizacija prieš tiekėją, nepaprašiusį jos patikslinti ar paaiškinti pirkimo sąlygų, negali tuo remtis pateisindama savo veiksmų neteisėtumą, ypač atsižvelgiant į tai, kad jai, o ne tiekėjui tenka pareiga pagal VPĮ 24 straipsnį tinkamai suformuoti pirkimo sąlygas (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo (pagal antrąjį ieškovės ieškinį) argumentais, pagal kuriuos iš esmės visa su Sutarties vykdymu susijusi rizika tenka vienai ieškovei. Neginčytina, kad ieškovė – verslu užsiimantis ūkio subjektas, jam keliami aukštesni reikalavimai, jis taip pat turi prisiimti dalį rizikos, tenkančios dėl VPĮ, kaip lex specialis, nuostatų pažeidimo (šiame kontekste žr. mutatis mutandis pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011). Vis dėlto ši pozicija negali būti suabsoliutinta, paneigiant perkančiosios organizacijos pareigas, išplaukiančias iš įstatymo, kruopščiai parengti pirkimo sąlygas ir tinkamai vykdyti viešojo pirkimo sutartį. Tokia griežta apeliacinės instancijos teismo pozicija paneigiama perkančiosios organizacijos atsakomybė dėl netinkamo medinių pabėgių priskyrimo atitinkamai atliekų kategorijai ir rūšiai, ši (pozicija) taip pat nekoreliuoja su teisiniu reguliavimu, kuriame įtvirtinta atliekų tvarkymo sistema (atliekų gamintojo pareigomis, atliekų apskaita, jų perdavimu utilizuoti ir pan.) ir faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su Sutarties vykdymu (atliekų perdavimo bei jo fiksavimo, atliktų darbų priėmimo–perdavimo akto pasirašymo, svarstyklių, esančių perkančiosios organizacijos teritorijoje, nenaudojimo perduodant atliekas ieškovei aplinkybėmis).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip 2013 m. sausio 31 d. nutartyje konstatavo kasacinis teismas, ieškovės veiksmai stokojo bendradarbiavimo su kita sandorio šalimi, tačiau ši aplinkybė svarbi sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo tenkinimo apimties, bet ne dėl Sutarties pakeitimo absoliutaus ribojimo. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas bylose nustatytoms aplinkybėms netinkamai pritaikė teisės normas, todėl sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismo nutarčių dalys, kuriomis ieškovės reikalavimai atlyginti už medinių pabėgių utilizavimą tenkinti iš dalies, naikintinos, o sujungtų į vieną bylų nurodytos dalys dėl ieškovės reikalavimų tenkinimo apimties pakartotinai grąžinamos šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl ieškovės tenkintinų reikalavimų apimties ir procesinės bylos baigties

Dėl šioje nutartyje ne kartą konstatuoto medinių pabėgių neapibrėžtumo Sutartyje įtvirtintų atitinkamų bendrųjų atliekų kodų atžvilgiu kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje negali priimti galutinio sprendimo, nes nėra aišku, kokią kainą už 1 t – 876 ar 9350 Lt be PVM (kodai 17 02 04, 17 09 03) – skaičiuoti ieškovės išvežtam utilizuoti atliekų kiekiui (iš viso 200,69 t). Atitinkamą medinių pabėgių kodą turi nustatyti apeliacinės instancijos teismas, kuriam šalių ginčas pakartotinai grąžinamas nagrinėti iš naujo. Tik tai atlikęs, teismas galės spręsti ir dėl konkretaus ginčui aktualių Sutarties nuostatų keitimo, kurio teisėtumą kasacinis teismas pripažino šia nutartimi.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į atliekų tvarkymo teisinį reguliavimą – Atliekų tvarkymo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 (toliau – Taisyklės). Taisyklių 19 punkte nurodyta, kad įmonės, inter alia gaminančios atliekas, privalo pildyti pirminės atliekų apskaitos žurnalus. Šie žurnalai turi būti pildomi pagal įmonėje patvirtintą tvarką, pateikiami Aplinkos ministerijos ar kitų institucijų įgaliotiems pareigūnams (Taisyklių 20, 22 punktai), pavyzdžiui, Aplinkos ministerijos atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento savivaldybės agentūrai (nagrinėjamos bylos atveju – Visagino miesto). Taisyklių 52, 53 punktuose įtvirtinta, kad pavojingų atliekų gamintojas privalo identifikuoti turimas pavojingas atliekas, nustatyti jų sudėtį ir deklaruoti jų susidarymą paraiškoje taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimui gauti; identifikuojant susidarančias pavojingas atliekas, rekomenduojama naudotis pavojingų atliekų kategorijomis ir rūšimis, išvardytomis pagal pobūdį ir veiklą, kurios metu jos susidaro (pagal Taisyklių 17 priedą), ir atliekų sudedamosiomis dalimis, nuo kurių atliekos tampa pavojingomis (pagal Taisyklių 18 priedą). Atsižvelgiant į tai, Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslo centro bei Latvijos bendrovės „Virsma“ pateiktos išvados dėl medinių pabėgių klasifikavimo pagal pavojingų atliekų kodą 17 09 03 vertintinos kaip neturinčios lemiamos reikšmės šalių ginčui spręsti.

Jei apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad pirkimo sąlygų paskelbimo ir Sutarties sudarymo bei vykdymo metu perkančioji organizacija medinius pabėgius savo atliekų tvarkymo apskaitoje iš tiesų identifikavo kaip nepavojingas atliekas (iš bylos medžiagos ir jos vertinimo tokia išvada labai tikėtina) ar pavojingas, tačiau kodais, neįtvirtintais Sutartyje, teismas turėtų spręsti, kokiai Sutartyje įtvirtintai, šalių suderėtai pavojingų atliekų lentelės eilutei – 15-ajai ar 24-ajai (kodai 17 02 04, 17 09 03) – priskirti medinius pabėgius. Be to, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šalių ginčą, turėtų įvertinti, ar šalys iš tiesų nesudarė ydingo, bendros valios stokojančio sandorio, bei paskirstyti iš jo kontrahentams kylančią naudą (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „1-asis vertimų biuras“ v. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-705/2013). Tokiu atveju teismas turėtų nuspręsti, kuris vienas iš galimų Sutarties pakeitimo, susijusio su pirmiau nurodytų pavojingų atliekų kiekiu, variantų (taip pat bendros Sutarties kainos keitimas, jei ieškovei už paslaugas būtų atlyginta pagal brangesnį kodą) labiausiai atitiktų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, mažiausiai iškreiptų šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, nesuponuotų vienos iš šalių nepagrįsto praturtėjimo ir nesąžiningumo. Šiam vertinimui atlikti aktualios įvairios aplinkybės, inter alia UAB „Ūrus“ ir ko“ atsakovei ar kitų tiekėjų kitoms perkančiosioms organizacijoms atliekamų panašių paslaugų objekto – medinių pabėgių–pavojingų atliekų identifikavimas, ieškovės realiai patirtos išlaidos vykdant Sutartį (kaštai pabėgius deginant UAB „Toksika“) ir pan.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia apeliacinės instancijos teismo ir šalių dėmesį į tai, kad kasacinio teismo išaiškinimas, kuriuo pripažįstamas pagrindas keisti Sutartį (atitinkamoje pavojingų atliekų eilutėje įtvirtintą kiekį ir, jei reikia, bendrą Sutarties kainą), dėl teismų konstatuotų reikšmingų šalių Sutarties vykdymo aspektų apeliacinės instancijos teismo savaime neįpareigoja ieškovės reikalavimą patenkinti visa apimtimi pagal aritmetikos veiksmų atlikimo rezultatą. Šiame kontekste pažymėtina, kad dėl tiekėjo nebendradarbiavimo su perkančiąja organizacija aplinkybės kasacinio teismo jau spręsta ūkio subjekto tenkintino reikalavimo pakeisti viešojo pirkimo sutarties nuostatą finansinę išraišką sumažinti apie 25 proc., t. y. sumažinti priteistinos skolos dydį (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-713/2013). Taigi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šalių ginčo aspektus, dėl kurių sujungtos į vieną bylos jam grąžinamos, gali (turi teisę) spręsti, ar, atsižvelgiant į byloje nustatytas šalių sutartinių santykių aplinkybes, ir kiek sumažinti ieškovės reikalavimą priteisti skolą, apskaičiuojamą pagal pavojingų atliekų kodui priskirtą vienos tonos kainą, kurią nustatys teismas.

Kasacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartyje konstatuota ieškovės bendradarbiavimo su atsakove vykdant Sutartį stoka, dėl kurios galbūt padidėjo perkančiosios organizacijos kaštai, palyginus su operatyviu jos informavimu apie poreikį keisti sutartinius santykius ar dėl jų ydingumo net juos nutraukti. Nors šioje nutartyje teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad Sutarties vykdymo rizika priskirtina tik ieškovei, tačiau akivaizdu, kad ši, be papildomo bendradarbiavimo (net jei ji ir laikėsi pozicijos apie Sutartyje įtvirtintą fiksuoto įkainio taisyklę) keliais etapais utilizuodama keliasdešimt kartų didesnius už suderėtus pavojingų atliekų kiekius, neatsižvelgė į kitos sandorio šalies interesus. Bet kuriam vidutiniam, sąžiningam ūkio subjektui turėjo kilti pagrįstų abejonių, įtarimų dėl tokio masto atliekų kiekio padidėjimo. Ieškovės nebendradarbiavimo su atsakove stoka pripažintina ne tiek dėl išvežtų utilizuoti atliekų kiekio, kaip tokio (akivaizdu, kad, atsižvelgiant į perkančiosios organizacijos veiklos, susidariusių atliekų bei jų perdavimo tiekėjai utilizuoti specifiką (byla pagal antrąjį ieškovės ieškinį; T. 1, b. l. 109), atliekos buvo išvežtos ne savavališkai), bet dėl aiškaus perkančiosios organizacijos informavimo stokos apie poreikį pagal Sutarties nuostatas pakeisti medinių pabėgių klasifikavimą a fortiori į iš visų šalių suderėtų brangiausią atliekų rūšį.

Dėl šios bylos aspekto teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą ir spręsdamas, ar ir kiek dėl ieškovės veiksmų sumažinti jai priteistinos sumos dydį, turėtų išnagrinėti su Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslo centro (toliau – VMTIFTMC) atlikto medinių pabėgių tyrimu susijusias aplinkybes. Pirmiausia pažymėtina, kad iš ieškovės 2011 m. birželio 27 d. atsiliepimo į atsakovės prieštaravimus pirmosios instancijos teismo priimtam preliminariam sprendimui matyti, kad VMTIFTMC tyrimas atliktas tiekėjos iniciatyva. Be to, mėginiai iš ginčo atliekų aptariamai ekspertizei atlikti paimti 2011 m. kovo 15 d., t. y. prieš ginčo paslaugų suteikimą. Iš bylos pagal antrąjį ieškovės ieškinį medžiagos (atliekų priėmimo lydraščių) darytina išvada, kad antrasis atliekų išvežimo etapas buvo vykdomas 2011 m. kovo 29–30 d. Apie pirmojo Sutarties vykdymo etapo momentą kasacinis teismas negali padaryti vienareikšmės išvados, nes byloje pagal pirmąjį ieškovės ieškinį tokių duomenų nėra, tik iš atsakovės apeliacinio skundo netiesiogiai matyti, kad pavojingų atliekų priėmimo lydraščiai surašyti 2011 m. kovo 18 d., 23 d. (T. 1, b. l. 91). Taigi, kasacinio teismo vertinimu, VMTIFTMC atlikta medinių pabėgių ekspertizė de minimis ieškovės galėjo būti užsakyta prieš Sutarties vykdymo pradžią (ir atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktų surašymą (2011 m. kovo 31 d., gruodžio 16 d.). Tai leidžia spręsti, kad prieš ginčo paslaugų atlikimą ieškovei iš tiesų galėjo kilti abejonių dėl medinių pabėgių priskyrimo nepavojingų atliekų kategorijai, tačiau, kaip nurodyta pirmiau, ji apie tai atsakovės neinformavo. Vis dėlto šias prielaidas turėtų patvirtinti arba paneigti apeliacinės instancijos teismas.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų nustatyti, kada Sutarties šalims iš tiesų paaiškėjo apie VMTIFTMC atlikto tyrimo rezultatus. Nors rašte, kuriuo ieškovė ir atsakovė informuojamos apie šią ekspertizę, nurodyta 2011 m. balandžio 19 d. data, tačiau po tyrimo pagrindinio teksto, lentelės Nr. 1 ir literatūros sąrašo pateiktoje tyrimo medžiagoje Pabėgių medienos tyrimai FT-IR spektroskopijos metodu nurodyta 2011 m. kovo 15 d. data (byla pagal pirmąjį ieškovės ieškinį; T. 1, b. l. 55), o atsakovės 2011 m. gegužės 3 d. rašte ieškovei pažymima apie šios neoficialiai pateiktą raštą, kuriame nurodoma apie VMTIFTMC atliktą preliminarią analizę, kurioje konstatuotas stiprus pabėgių užterštumo lygis, tačiau nepateikta pavojingų medžiagų koncentracijos duomenų (T. 1, b. l. 38). Iš pirmiau nurodyto atsakovės 2011 m. gegužės 3 d. rašto ieškovei taip pat matyti, kad VMTIFTMC preliminari analizė atsakingiems perkančiosios organizacijos atstovams neoficialiai buvo pateikta prieš atliekų [pirmojo etapo] išvežimo lydraščių pasirašymą.

Visos šios pirmiau nurodytos aplinkybės svarbios sprendžiant dėl ieškovės veiksmų subjektyviojo požymio – sąžiningumo ir jo reikšmės šalių ginčui, jas turi nustatyti ir įvertinti apeliacinės instancijos teismas.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, kasacinis teismas sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarčių dalys, kuriomis ieškovės reikalavimai atlyginti už medinių pabėgių utilizavimą tenkinti iš dalies, naikintinos, o sujungtų į vieną bylų nurodytos dalys perduotinos nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje pagal pirmąjį ieškovės ieškinį nėra ginčo dėl 20 467,69 Lt skolos, todėl ši apeliacinės instancijos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutarties dalis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 36,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylinėjimosi išlaidos šalims galėtų būti mažinamos, ne tik atsižvelgiant į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, nuostatose įtvirtintus rekomenduojamus priteisti užmokesčio dydžius, bet ir į panašaus pobūdžio procesinių dokumentų, de minimis kasacinėje instancijoje, pateikimo aplinkybę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutarties dalis, kuriomis ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AV investicija“ ieškinys tenkintas iš dalies, ieškovei iš atsakovės valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės už medinių pabėgių utilizavimą priteista 117,12 Lt skolos ir 33 Lt delspinigių bei šalims paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Kitas nutarties dalis palikti nepakeistas.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartį.

Civilinės bylos dalį, kurioje panaikintos apeliacinės instancijos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutarties dalys ir 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartis, grąžinti šiam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Birutė Janavičiūtė

Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė