Civilinė byla Nr. 3K-7-144/2014
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos: 99.11; 44.5.2.14 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. kovo 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus, Algio Norkūno, Alvydo Pikelio ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. ir atsakovo V. S. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovams Donatui Drąsučiui, G. Ž., E. Š., J. M., V. S. dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos, padarytos nusikalstama veika sunkiai sužalojus sveikatą, atlyginimo dydžio bei procesinių palūkanų skaičiavimo momento nustatymą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių kelionės išlaidų į teismo posėdį priteisimą, taikymo.
Ieškovas nurodė, kad 2003 m. sausio 25 d. apie 20 val. atsakovai, būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, turėdami tikslą įvykdyti plėšimą, panaudodami atsakovo V. S. netinkamai saugotą šaunamąjį ginklą, įsibrovė į V. L. butą (duomenys neskelbtini). Atsakovas D. D. tyčia du kartus iš pistoleto iššovė į ieškovą, taip padarydamas šiam sunkų sveikatos sutrikimą – sužalojo plaučius, šonkaulį bei abiejų kojų šlaunis. Ieškovas dėl sužalojimo tapo iš dalies nedarbingas, patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, žlugo jo planai dirbti Lietuvoje, įsteigti čia verslo įmonę; dėl sužalojimų kelis kartus buvo operuotas, ilgą laiką gydėsi ligoninėje. Dėl patirtų sužalojimų ieškovas negalėjo atlikti fiziškai sunkaus vairuotojo darbo; kad išlaikytų šeimą ir tris nepilnamečius vaikus, dvejiems metams išvyko dirbti į Airiją. Ieškinio padavimo metu jis taip pat negalėjo dirbti, todėl šeimoje vyravo įtampa. Ieškovas ieškinį grindė Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu, kuriuo atsakovai D. D., G. Ž., E. Š. ir J. M. nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis už plėšimą (pagal skirtingas šį nusikaltimą kvalifikuojančias BK dalis); atsakovo V. S. veika dėl šaunamojo ginklo saugojimo taisyklių pažeidimo perkvalifikuota ir baudžiamoji byla dėl jo nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. E. Š. suorganizavo nusikaltimą, D. D. ir G. Ž. įvykdė plėšimą (D. D. dukart iššovė į ieškovą, o G. Ž., panaudodamas ginklą, pagrobė svetimą turtą), o J. M. slėpė plėšimo metu pagrobtus daiktus. Ieškovas prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų 250 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, penkių procentų dydžio procesinių palūkanų nuo 2007 m. liepos 11 d. iki visiško šio sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismo sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo D. D. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, ieškovui iš šio atsakovo – 245 Lt ekspertizės išlaidų, iš ieškovo atsakovui E. Š. – 600 Lt atstovavimo ir į valstybės biudžetą – 36,77 Lt pašto išlaidų. Teismas, remdamasis įsiteisėjusio teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje duomenimis, nurodė, kad už sunkaus kūno sužalojimo padarymą ieškovui nuteistas tik atsakovas D. D., todėl ieškovo pareikšti reikalavimai priteisti neturtinę žalą iš atsakovų G. Ž., E. Š., J. M., V. S. neįrodyti ir nepagrįsti (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Teismas priteisė neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo D. D., atsižvelgęs į ieškovo patirtus sužalojimus, jų išliekamumą, šio atsakovo kaltę, taip pat į tai, kad jis prisipažino.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. sausio 31 d. nutartimi jį tenkino iš dalies, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui solidariai iš visų atsakovų 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1225 Lt ekspertizės išlaidų, penkių procentų dydžio procesinių palūkanų nuo 2007 m. liepos 11 d. iki visiško šio sprendimo įvykdymo; kitus ieškinio reikalavimus atmetė; priteisė ieškovui iš kiekvieno atsakovo po 800 Lt advokato pagalbai apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose apmokėti, priteisė valstybei iš kiekvieno atsakovo po 773,26 Lt žyminio mokesčio ir po 80,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, 2010 m. gegužės 3 d. vieną kartą nagrinėjusios šią bylą, nutartyje esančius išaiškinimus, kad bendrai žalos padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai, nagrinėjamoje byloje nurodė, jog visi atsakovai (D. D., G. Ž., E. Š., J. M. ir V. S.), savo veiksmais prisidėję prie žalos nukentėjusiam ieškovui atsiradimo, už šią žalą atsako solidariai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, įvertino tai, kad ieškovui sunkus sveikatos sužalojimas buvo padarytas tyčiniais brutaliais nusikalstamais atsakovų veiksmais, dėl šautinių žaizdų jis kentė didelį fizinį skausmą, iki nusikaltimo pabaigos kaltininkų buvo paliktas bejėgiškos būklės, be medicininės pagalbos; šalinant sužalojimo padarinius, jam buvo atliktos dvi operacijos, taikyta fizinė medicininė reabilitacija, neigiamus kūno sužalojimo padarinius ieškovas jaučia iki šiol, dėl šio sveikatos sužalojimo pakankamai jauno amžiaus (gimusio 1975 m.) asmeniui buvo apribota galimybė pasirinkti norimą dirbti darbą, labai pablogėjo gyvenimo kokybė, todėl priteisė ieškovui iš atsakovų 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei ekspertizės išlaidas. Kolegija, pakeitusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kadangi atsakovai neatleisti nuo bylinėjimosi išlaidų (CPK 83 straipsnis), o ieškovas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktą atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tai, atlyginant bylinėjimosi išlaidas valstybei, pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį šios išieškomos iš atsakovų proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Ieškinio suma buvo 240 000 Lt, priteista 80 000 Lt, taigi ieškinys tenkintas 33,33 proc., todėl kolegija nustatė, kad žyminio mokesčio, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, suma buvo 1933,14 Lt, kuri priteistina valstybei solidariai iš visų atsakovų; iš atsakovų taip pat priteista žyminio mokesčio už ieškovo paduotą kasacinį skundą dalis proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 1933,14 Lt (CPK 96 straipsnis). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai patyrė 236,16 Lt, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas – 167,09 Lt, iš viso 403,25 Lt, kurie taip pat priteisti valstybei iš atsakovų. Iš dalies tenkinus ieškovo ieškinį, jam buvo priteistos advokato pagalbai apeliaciniame bei kasaciniame teisme apmokėti patirtos išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis, 98 straipsnis).
III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai, atsiliepimų į juos esmė
Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartį ir ieškinį tenkinti priteisiant 250 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, penkių procentų dydžio procesinių palūkanų nuo 2005 m. balandžio 11 d. iki visiško šio sprendimo įvykdymo ir vykstant į teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme patirtas kelionės išlaidas, taip pat bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė ieškinio pateikimo teismui momentą, t. y. tai, ar ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo pateiktas atskiroje civilinėje byloje, ar nagrinėjant baudžiamąją bylą ir pripažinus nukentėjusiojo teisę reikšti civilinį ieškinį, nekeičia procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momento. Kasatorius ieškinį dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo pateikė baudžiamojoje byloje 2005 m. balandžio 11 d., 2006 m. rugsėjo 8 d. teismo nuosprendžiu jam pripažinta teisė į civilinio ieškinio tenkinimą, tačiau, išnagrinėjus baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, apskundus teismo nuosprendį apeliacine tvarka bei suėjus terminams kasaciniam skundui paduoti, kasatoriaus civilinis ieškinys pirmosios instancijos teismo nebuvo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis), todėl jis pakartotinai (2007 m. liepos 11 d.) kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo. Taigi procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentas turėjo būti skaičiuojamas nuo pirmojo ieškinio baudžiamojoje byloje pateikimo, o bylą nagrinėję teismai nemotyvavo, kodėl palūkanas skaičiavo nuo 2007 m. liepos 11 d., tik formaliai įvertino aplinkybes bei taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į tai, kad atskira civilinė byla nebuvo pradėta nagrinėti dėl netinkamo teismo pareigų vykdymo – neperdavus ieškinio nagrinėti civilinio proceso tvarka pagal BPK 115 straipsnio 2 dalį.
Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas, nors konstatavo, kad kasatoriui sunkus sveikatos sužalojimas buvo padarytas tyčiniais brutaliais nusikalstamais atsakovų veiksmais, tačiau nepagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį, neatsižvelgė į žalą padariusių asmens tyčinę kaltę, nukentėjusiojo patirtus dvasinius ir fizinius padarinius, į tai, jog atsakovai yra darbingo amžiaus asmenys.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nepasisakė dėl kasatoriaus ir jo atstovo patirtų kelionės išlaidų į apeliacinės instancijos teismo posėdį, šias išlaidas patvirtinantys degalinės kvitai buvo pridėti prie bylos. Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir teismų praktiką tokios išlaidos laikytinos bylinėjimosi išlaidomis ir turėjo būti priteistos kasatoriui (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1995 m. spalio 12 d. įsakymas Nr. 405 „Dėl automobilių kuro normų nustatymo metodikos“, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. D. ir kt. v. UAB „Kauno Grūda“, bylos Nr. 2A-423-109/2010).
Kasaciniu skundu atsakovas V. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka teisingumo principo bei teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovui 50 procentų nedarbingumas buvo konstatuotas tik terminuotam laikotarpiui ir iš esmės nukentėjusiojo nedarbingumą lėmė iki ieškovo sužalojimo patirtos traumos bei vaikystėje persirgtos ligos, į kaltininko turtinę padėtį (kasatorius yra II grupės invalidas, gaunantis 600 Lt pensiją) bei į tai, kad baudžiamoji byla dėl kasatoriaus buvo nutraukta.
Dėl atsakovų solidariosios atsakomybės (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo atsakovų bendrus veiksmus ir bendrą kaltę dėl ieškovui atsiradusios žalos, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad kasatorius nebuvo bendrininkas pagal BK 24 straipsnį, jis baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas už nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje (neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis), o Šiaulių rajono apylinkės teismui kasatoriaus veiką perkvalifikavus pagal BK 255 straipsnio 1 dalį, baudžiamoji byla dėl šio asmens buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. CK 6.279 straipsnio 4 dalyje nustatyta to paties straipsnio 1 dalyje nurodytos išimties taisyklė, kad jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Analogiškai apibūdinama atsakomybė už netinkamai laikytų šaunamojo ginklo, šaudmenų sukeltus sunkius padarinius, nurodant, kad tokiu atveju atsako juos sukėlęs asmuo. Nors ieškovas ieškinyje nurodė, kad jam žala buvo padaryta kasatoriui pažeidus padidinto pavojaus šaltinio – ginklo saugojimo taisykles, tačiau pagal baudžiamosios bylos duomenis paties ieškovo elgesys matant ginkluotą užpuoliką ir jį puolant, esant peršautam pakartotinai smogiant užpuolikui į veidą, vertintinas kaip nukentėjusiojo didelis neatsargumas, sukėlęs sunkius padarinius (CK 6.270 straipsnio 1 dalis).
Atsakovas E. Š. atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad kasatoriaus V. P. reikalavimas priteisti procesines palūkanas nepagrįstas, nes CK 6.37 straipsnis taikytinas tik sutartiniams teisiniams santykiams. Deliktinę atsakomybę reglamentuojančiose CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus trečiajame skirsnyje išdėstytose normose nenustatytas palūkanų pagal prievolę atlyginti žalą mokėjimas, todėl nagrinėjamoje byloje ieškovo reikalavimas priteisti palūkanas negalėjo būti tenkinamas. Be to, ieškovas, teikdamas kasacinį skundą ir prašydamas pakeisti palūkanų skaičiavimo pradžios momentą, keičia savo reikalavimą, o šio ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl palūkanų skaičiavimo pradžios nustatymo neteisingi. Procesinių palūkanų skaičiavimo momento pradžia neturėtų būti nustatoma atsižvelgiant tik į kreditoriaus interesus, atsakovui turėtų būti aiškiai apibrėžta, kad, tik nevykdant pareigos atlyginti padarytą žalą nustatytu terminu, atsirastų pareiga mokėti palūkanas. Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, padarė pagrįstas išvadas dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo. Priteisus ieškovo prašomą visą neturtinės žalos atlyginimą, atsakovas negalėtų išgyventi ir tęsti studijų, todėl pagrįstai buvo atsižvelgta ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus.
Atsakovas V. S. atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jo netenkinti. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė procesinių palūkanų mokėjimo momentą, ieškinys atsakovui V. S., paduotas 2005 m. balandžio 11 d., buvo paliktas nenagrinėtas. Teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš esmės viršija teismų praktikoje nustatytą neturtinės žalos, atsiradusios sunkiai sužalojus sveikatą, dydžius. Be to, nebuvo atsižvelgta į kitas aplinkybes, kaip, pavyzdžiui, kaltininko turtinė padėtis, nukentėjusiojo nedarbingumą lėmusios aplinkybės, dėl atsakovo nutraukta baudžiamoji byla.
Ieškovas atsiliepimu į atsakovo V. S. kasacinį skundą prašo jo netenkinti, tenkinti ieškovo kasacinį skundą ir pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, visiškai tenkinant ieškinio reikalavimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme. Jis nurodo, kad jam žala buvo padaryta dėl visų atsakovų, veikusių bendrai, veiksmų, o ta aplinkybė, kad ne visi atsakovai bus pajėgūs atlyginti neturtinę žalą, neeliminuoja prievolės solidarumo esmės. Kasatoriaus argumentas, kad ieškovui priteistas neturtinės žalos dydis yra iš esmės didesnis nei nustatyta teismų praktikoje, yra nepagrįstas, nes iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kuriose ratio decidendi sutampa su nagrinėjama byla, matyti, jog nenustatyta vienodo neturtinės žalos dydžio. Kasatoriaus argumentas, kad dėl jo baudžiamoji byla buvo nutraukta, todėl jis neatsako solidariai, yra pateiktas neteisingai aiškinant CK 6.279 straipsnį, o šio asmens atsakomybei taikytina specialioji teisės norma – CK 6.270 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai.
k o n s t a t u o j a :
Dėl solidariosios atsakomybės pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį taikymo
Skolininkų (pažeidėjų) daugetu deliktinėje atsakomybėje laikomi atvejai, kai už nukentėjusiojo patirtą žalą atsakyti privalo daugiau nei vienas asmuo. Pagal bendrąją Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintą taisyklę, esant skolininkų daugetui, jų pareiga kreditoriui yra dalinė (CK 6.5 straipsnis). Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, pagrįstą suvokimu, kad kiekvienas privalo atlyginti tik tą žalą, kurią savo veiksmais sukėlė, solidariosios atsakomybės taikymui konkrečiu atveju būtinas teisinis pagrindas – teisės norma, nustatanti solidariąją asmenų pareigą susiklosčiusioje situacijoje. CK yra tik kelios nuostatos, reglamentuojančios solidariosios atsakomybės klausimus: CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu, o CK 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Solidariąją atsakomybę įtvirtinančios CK 6.279 straipsnio 4 dalies, 6.265 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.270 straipsnio 3 ir 4 dalių normos taikytinos specialiems atvejams. Solidarioji atsakomybė geriausiai atitinka nukentėjusiojo interesus, nes bendraskolių prievolės nevykdymo rizika perkeliama skolininkams. Solidariosios atsakomybės taisyklės taikymas pagrįstas nuostata, kad bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai).
Realių gyvenimiškų situacijų, kuriose keli asmenys vienu ar kitu būdu dalyvauja sukeliant nukentėjusiajam žalą, yra įvairių, todėl labai svarbūs teisiniai instrumentai, padedantys nustatyti, kada pažeidėjams taikytina solidarioji, o kada – dalinė atsakomybė. Šie atvejai galėtų būti skirstomi pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį į dvi dideles grupes, t. y. bendrininkavimo atvejus siaurąja prasme bei skolininkų daugeto atvejus nesant bendrininkavimo siaurąja prasme.
Bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis.
Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Taigi šiuo atveju, priešingai nei nemažos dalies subjektyviojo bendrininkavimo atvejų, konstatuojamas faktinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai šia priklausomybės prasme galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme.
Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą deliktiniams santykiams yra konstatavęs, kad paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. Š. v. antstolė L. D., bylos Nr. 3K-3-59/2008).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimą grindė CK 6.270 straipsnio 3 dalimi. Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad CK (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 6.270 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu dėl jo valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiame nutarime išdėstyti nurodytos teisės normos aiškinimai yra aktualūs nagrinėjamoje byloje. CK 6.270 straipsnyje reglamentuojama atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą, o šio straipsnio 3 dalis yra skirta specialiesiems atvejams. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, jog galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau pirmiau nurodytoje teisės normoje taip pat įtvirtinta nuostata, kad jeigu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Taigi, šioje byloje keliama kasatoriaus – kaip padidinto pavojaus šaltinio – šaunamojo ginklo valdytojo atsakomybės už šiuo šaltiniu kitų asmenų padarytą žalą taikymo problema. Byloje nustatyta, kad žalą šaunamuoju ginklu ieškovui tiesiogiai padarė šį ginklą užvaldę asmenys, todėl kasatoriaus civilinės atsakomybės taikymui aktualus jo kaltės dėl ginklo valdymo netekimo klausimas.
Civilinėje teisėje didesnio pavojaus šaltinis suprantamas kaip asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad dėl tam tikro objekto ar veiklos, kaip keliančių didesnį pavojų aplinkiniams, pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-446/2011; 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-13/2012). CK nuostatose įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga visiems asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nepadarytų žalos; už neteisėtus veiksmus ar neveikimą, inter alia pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymą, numatyti tam tikri teisiniai padariniai – civilinės atsakomybės taikymas. Didesnio pavojaus šaltinio valdymas sukelia valdytojui didesnę nei įprasta rūpestingumo ir atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos valdyti didesnio pavojaus šaltinį: jo valdytojas vien dėl to, kad valdo didesnio pavojaus šaltinį arba užsiima didesnio pavojaus veikla, keliančia didesnę grėsmę, privalo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų, inter alia rūpintis, kad jo valdomo didesnio pavojaus šaltinio neužvaldytų kiti asmenys. Reikalaujamas didesnio rūpestingumo ir atidumo laipsnis turėtų būti toks, kad nebūtų sudaryta prielaidų žalai atsirasti.
Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (Žin., 2002, Nr. 13-467; 2010, Nr. 142-7261; ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 įsigaliojimo), kurio paskirtis – įtvirtinti ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisinius pagrindus, taip pat nustatyti subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas, 32 straipsnio 3 dalyje nustatyta ginklų ir šaudmenų savininkų bei naudotojų bendro pobūdžio pareiga užtikrinti ginklų ir šaudmenų saugojimą. Savigynos ginklų apyvartos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 436 (ginčui aktualus galiojęs norminis aktas), 43 punkte buvo nurodyta, kad ginklai laikomi taip, jog jais negalėtų pasinaudoti pašaliniai asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad šiuo įstatymu saugojimas yra traktuojamas kaip pakankamai savarankiška ginklų ir šaudmenų apyvartos dalis. Be saugojimo veiksmų, ginklų ir šaudmenų apyvartą taip pat sudaro ginklų ar šaudmenų gamyba, taisymas, pardavimas, perdavimas, įgijimas, dovanojimas, laikymas, gabenimas, nešiojimas, naudojimas, paėmimas, realizavimas, sunaikinimas, eksportas (išvežimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos), importas (įvežimas į Lietuvos Respublikos teritoriją), taip pat kiti šio Įstatymo reglamentuojami veiksmai (Įstatymo 2 straipsnio 28 dalis). Lingvistiniu metodu aiškinantis žodžio „saugoti“ reikšmę, pažymėtina, kad pirmoji (ir pagrindinė) šio žodžio reikšmė yra „ginti nuo pavojų, nykimo, prižiūrėti, sergėti“ (žr.: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1993 m., interneto tinklalapių http://www.zodynas.lt, http://www.balsas.lt duomenys). Tai leidžia daryti išvadą, kad pirmiau nurodyta Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga užtikrinti ginklų ir šaudmenų saugojimą kyla iš įpareigojimo asmeniui pasirinkti tokį elgesio būdą, kad jo turimi ginklai (šaudmenys) būtų apginti nuo bet kokio sugadinimo ar praradimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis, priimta administracinėje byloje S. V. B. v. Šiaulių apskrities VPK Kelmės rajono PK, bylos Nr. A-146-118/2012). Toks teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad ginklo savininkas turi pareigą užtikrinti ginklo saugojimą ne tik jų laikymo tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje metu, bet ir juos nešdamas, gabendamas ar atlikdamas kitus veiksmus.
Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, esant neginčijamai nustatytam ginklo praradimo faktui, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nustatyto reglamentavimo pakanka konstatuoti, kad ginklo savininkas (kasatorius) pažeidė bendro pobūdžio pareigą užtikrinti ginklų ir šaudmenų saugojimą, juolab jog tokia pareiga logiškai kyla iš pačių ginklų, kaip ypatingos reikšmės daiktų, kurių apyvarta ribojama visuomenės ir valstybės saugumo, žmogaus gyvybės ir sveikatos apsaugos poreikių (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, CK 4.7 straipsnio 3 dalis, 4.51 straipsnis), specialaus teisinio statuso ir teisės aktuose keliamų padidintų reikalavimų ginklų bei šaudmenų savininkams ir naudotojams (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17, 18, 30, 31 straipsniai). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytos pareigos pažeidimo faktas yra pakankamas konstatuoti, jog, nors galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį – ginklą – kasatorius prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, tačiau dėl valdymo netekimo yra ir jo paties kaltės, todėl jo veiksmus siejo priežastinis ryšys su ieškovui atsiradusia žala, už kurią kasatorius, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, atsako solidariai kartu su asmenimis, užvaldžiusiais padidinto pavojaus šaltinį (CK 6.270 straipsnio 3 dalis).
Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-91/2010).
Apibendrindama išdėstytus argumentus išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus neveikimas – nevykdymas pareigos pasirinkti tokį elgesio būdą, jog jo turimas ginklas būtų apsaugotas nuo praradimo taip, kad juo negalėtų pasinaudoti kiti asmenys – yra susijęs priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo patirta žala ir atsiradę padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo – netinkamo šaunamojo ginklo laikymo, todėl atsakovo (kasatoriaus) neveikimas laikytinas objektyviojo bendrininkavimo prasme susijęs su subjektyviųjų bendrininkų (kitų atsakovų) atliktais veiksmais ir jis turi atsakyti kaip bendraskolis.
Pažymėtina tai, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, atlyginęs visą didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą ar didesnę nei jis privalėtų atlyginti žalos dalį, turi teisę regreso tvarka iš didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldžiusio asmens išsireikalauti žalos atlyginimo dalį, kurią šis privalo sumokėti (CK 6.9 straipsnis) (Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimas).
Dėl procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis)
Nagrinėjamoje byloje ieškovas kasaciniu skundu kelia procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios klausimą.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios, kaip išaiškino kasacinis teismas, nereiškia naujos CK neįtvirtintos palūkanų rūšies, nes procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-595/2008). Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui. Atsižvelgiant į tai, kad procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos, CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai taikytini ir procesinėms palūkanoms Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje D. Z. v. UAB Klaipėdos autobusų parkas, bylos Nr. 3K-3-298/2007).
Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Kanados UAB „Besserlita“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-505/2010). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas priteisti procesines palūkanas yra viena iš dispozityvumo principo civiliniame procese apraiškų, reiškianti, jog bylos nagrinėjimo dalyką lemia šalys, todėl prašyti priteisti procesines palūkanas yra ieškovo teisė, bet ne pareiga, o teismas neturi teisės savo nuožiūra pakeisti šių palūkanų skaičiavimo momento kitaip, negu nustatyta įstatyme.
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį baudžiamojoje byloje, prašė priteisti tik žalos atlyginimą, o reikalavimo priteisti procesines palūkanas nereiškė (baudžiamosios bylos T. 3, b. l. 54-55). Toks reikalavimas buvo pareikštas 2007 m. liepos 11 d. teismui pateiktame ieškinyje, kurį teismas priėmė 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi (T. 1, b. l. 1, 18). Ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas laikomas civilinės bylos iškėlimu, todėl šio veiksmo atlikimas laikomas procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia (CPK 137 straipsnio 1 dalis, CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus argumentai, kad procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentas turėjo būti skaičiuojamas nuo pirmojo ieškinio baudžiamojoje byloje pateikimo, atmestini, nes toks reikalavimas minėtame ieškinyje nebuvo pareikštas. Pažymėtina tai, kad teismų procesiniuose sprendimuose palūkanų skaičiavimo pradžia nurodytas ne bylos iškėlimo, o ieškinio pateikimo teisme momentas, todėl ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis keistina patikslinant procesinių palūkanų skaičiavimo pradžią nuo 2007 m. rugpjūčio 30 d.
Dėl neturtinės žalos dydžio
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymai. Taigi, būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą – konstitucinis principas. Vienas iš neturtinės žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo ypatumų yra padarytos žalos dydžio nustatymo kriterijų taikymas. Atlyginant turtinę žalą, visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško žalos atlyginimo principu, kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis). Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais ir pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatytų reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. M., L. M. v. UAB „Ekstra žinios“, bylos Nr. 3K-3-26/2009).
Nagrinėjamoje byloje būtina pažymėti, kad pagal formuojamą teismų praktiką, kuri grindžiama principu, jog kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. D. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2006), vienas iš reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo ir teisingo atlyginimo veiksnių yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala.
Asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme yra absoliučios teisės, vienos iš svarbiausių, jas pažeidus, ne visada atkuriamos (sveikata) ar neįmanomos atkurti (gyvybė, sveikata) vertybės. Taigi, nustatant ieškovui atlygintinos neturtinės žalos dydį, pažeistos vertybės (sveikatos) reikšmingumas turėjo būti vienas iš lemiamų kriterijų. Sveikata yra unikali vertybė, kuria naudodamasis žmogus kaupia socialines, materialines ir kultūrines vertybes, kuria savo gerovę. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamos vertybės, sužalojimo, o kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. D. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2006).
Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertino tai, kad sveikatos sužalojimas ieškovui buvo padarytas tyčiniais brutaliais nusikalstamais atsakovų veiksmais, ieškovo sveikatai padarytas sužalojimas yra sunkus, turintis ilgalaikių išliekamųjų fizinių ir dvasinių padarinių pakankamai jauno amžiaus (gimusio 1975 m.) asmeniui, apribojantis jo galimybę pasirinkti norimą dirbti darbą, taip pat atsižvelgė į ieškovo patirtus ir patiriamus fizinius ir dvasinius išgyvenimus, labai pablogėjusią gyvenimo kokybę, tačiau atsižvelgė ir į tai, kad jo sveikatos būklei iš dalies turėjo įtakos ir kiti veiksniai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priteistinos žalos dydį, teisingai vadovavosi įstatyme ir teismų praktikoje suformuotais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, todėl kasatorių argumentai dėl netinkamai nustatyto žalos dydžio atmestini.
Dėl CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto aiškinimo ir taikymo; dėl kelionės išlaidų
Kasaciniu skundu ieškovas kelia klausimą dėl kelionės išlaidų pripažinimo būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis, kurios yra susijusios su bylos nagrinėjimu.
CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą (atitinkančio šiuo metu galiojančio 9 punkto 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. IX 1480 redakciją), yra pažymėjęs, kad teismas, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, gali išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai išvardytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-104/2009).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė į priteistinų bylinėjimosi išlaidų sudėtį įtraukti jo turėtas kelionės į Lietuvos apeliacinį teismą išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas, tačiau dėl ieškovo kelionės išlaidų skundžiamame sprendime nepasisakė. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad ieškovas kartu su jam atstovavusiu advokatu vyko iš Šiaulių į Lietuvos apeliacinį teismą; pagal atstovavimo sutartį kelionės išlaidas įsipareigojo apmokėti ieškovas, apmokėjimo faktą pagrindžia pateiktas kuro pirkimo čekis. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl ieškovas turėjo teisę dalyvauti teismo posėdyje, į kurį turėjo atvykti iš kito miesto. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais yra pagrindas patirtas kuro išlaidas pripažinti būtinomis ir pagrįstomis rašytiniais įrodymais išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ratas“, bylos Nr. 3K-3-114/2011).
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas, būdamas byloje apeliantu, turėjo teisę dalyvauti nagrinėjant bylą teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, į kurį atvykdamas iš kito miesto patyrė kelionės išlaidų, pagrįstų rašytinais įrodymais, todėl šios išlaidos atitinka CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytus būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, kas sudaro pagrindą šias išlaidas priskirti prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu ir įtraukti jas į paskirstytinų bylinėjimosi išlaidų sudėtį (CPK 93 straipsnis). Kadangi byloje pateikti visi įrodymai, patvirtinantys kelionės išlaidų dydį, kurio kiti dalyvaujantys byloje asmenys neginčija, tai klausimas dėl šių išlaidų priteisimo gali būti išspręstas kasacinės instancijos teisme.
Apibendrindama išdėstytus argumentus išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias padidinto pavojaus šaltinio valdytojo solidariosios atsakomybės pagrindus, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį vadovavosi teismų praktikoje suformuotais kriterijais ir nuo kasacinio teismo praktikos nenukrypo, tik netinkamai nustatė procesinių palūkanų skaičiavimo pradžią ir nepagrįstai nepriteisė ieškovui jo turėtų kelionės išlaidų, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 238,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje ieškovo kasacinis skundas tenkintas tik dėl kelionės išlaidų priteisimo, konstatuoja, kad šioje byloje kasaciniai skundai iš esmės atmesti, todėl nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatorių į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atsakovo kasacinį skundą surašymą. Jis sumokėjo advokatui 1000 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Tai neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio, todėl, netenkinus atsakovo kasacinio skundo, nurodytam ieškovui iš atsakovo priteistina 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Byloje yra pareikšta teisėjų G. Godos, A. Klimavičiaus ir A. Pikelio atskiroji nuomonė. Ji išdėstyta raštu ir pridėta prie bylos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 362 straipsnio 1 dalimi
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartį pakeisti.
Nutarties dalį dėl penkių procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo išdėstyti taip:
Priteisti ieškovui V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai iš atsakovų D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), G. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), E. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) penkių procentų dydžio procesines palūkanas nuo 2007 m. rugpjūčio 30 d.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai iš atsakovų D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), G. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), E. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 31, 32 Lt kelionės išlaidų.
Priteisti ieškovui V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Lt advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.
Priteisti iš ieškovo V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 119,35 Lt (vieną šimtą devyniolika litų 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).
Priteisti iš atsakovo V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 119,35 Lt (vieną šimtą devyniolika litų 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Gražina Davidonienė
Gintaras Goda
Antanas Klimavičius
Algis Norkūnas
Alvydas Pikelis
Sigita Rudėnaitė
