Civilinė byla Nr. e3K-3-30-313/2017
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02671-2014-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.6.10.2.; 2.6.10.5.2.17; 3.1.3.4.2; 3.3.3.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Toresus“ ieškinį atsakovams I. G. ir R. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo atsakomybę, kai ji kildinama iš sandorio, pripažinto negaliojančiu actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu, ir galimybės taikyti subsidiariąją atsakomybę atsakovui, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ekvalda“, prašė pripažinti 2012 m. vasario 11 d., 2012 m. vasario 12 d., 2012 m. vasario 13 d., 2012 m. vasario 14 d. ir 2012 m. vasario 17 d. įvykdytus sandorius – paskolų grąžinimą atsakovei I. G., negaliojančiais ir niekiniais, priteisti iš atsakovų solidariai ieškovės naudai 114 277,45 Eur (394 577,20 Lt), 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovė nurodė, kad už parduotą turtą gavusi 950 000 Lt, iš šios sumos 394 577,20 Lt 2012 m. vasario mėn. pervedė atsakovei kaip paskolų grąžinimą. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą. Ieškovės bankroto byloje patvirtinti 441 181,43 Lt kreditorių finansiniai reikalavimai. Iš 2011 m. ieškovės balanso matyti, kad 2011 m. gruodžio 31 d. ieškovė buvo nemoki. 2012 m. finansinės atskaitomybės ieškovė nėra pateikusi. Ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) 344 675,32 Lt. Ieškovė, būdama nemoki, turėdama kitų kreditorių, privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.923 straipsnio 2 dalies reikalavimų dėl atsiskaitymų eiliškumo, todėl ieškovė neturėjo nei pareigos, nei teisės sudaryti su atsakove I. G. ginčijamus sandorius. Ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės, nes, prioritetiškai prieš kitus kreditorius patenkinus atsakovės reikalavimus, lėšų kitų kreditorių reikalavimams patenkinti nebeliko. Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovei I. G. priklausė 50 proc. ieškovės akcijų, todėl pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 6 punktą atsakovės nesąžiningumas sudarant šiuos sandorius yra preziumuojamas. Pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais taikytina restitucija, pagal kurią 394 577,20 Lt ieškovės naudai turi būti priteisti iš atsakovės I. G. Ginčijamus sandorius ieškovės vardu sudarė atsakovas R. K., ėjęs ieškovės direktoriaus pareigas. Šių sandorių sudarymo metu atsakovui R. K. buvo žinoma ieškovės turtinė padėtis, įsipareigojimai valstybės biudžetui. 2011 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavus ieškovei priklausančias kavinės patalpas, atsakovas turėjo žinoti, kad ieškovė veiklos nebevykdys. Sudarydamas ginčijamus sandorius, atsakovas taip pat turėjo žinoti, kad taip bus atsiskaityta tik su viena iš ieškovės kreditorių, o lėšų atsiskaityti su kitais kreditoriais ieškovė nebeturės. Taip atsakovas pažeidė fiduciarines pareigas tiek ieškovei, tiek jos kreditoriams ir padarė 394 577,20 Lt žalą, kuri pasireiškė tuo, kad ieškovė neteko šios sumos lėšų ir atitinkamai šia suma pablogėjo ieškovės mokumas kreditoriams. Kadangi ginčijamus sandorius sudarė abu atsakovai, todėl atsakovų veiksmai padarant žalą ieškovui ir jo kreditoriams yra bendri. Atsižvelgiant į tai, žalą atsakovai privalo atlyginti solidariai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; pripažino negaliojančiu ieškovės 2012 m. vasario 11 d., 2012 m. vasario 12 d., 2012 m. vasario 13 d., 2012 m. vasario 14 d. ir 2012 m. vasario 17 d. atliktą paskolų, kurių bendra suma – 394 577,20 Lt (114 277,45 Eur), grąžinimą atsakovei I. G. ir taikė restituciją – priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 114 277,45 Eur; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 5 procentų metines procesines palūkanas už 114 277,45 Eur sumą nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė iš atsakovės valstybės naudai 2301 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; ieškinį atsakovui R. K. atmetė.
Teismas nustatė, kad 2011 m. spalio 10 d. ieškovė, A. S. ir R. V. sudarė patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė ir A. S. pardavė R. V. jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias patalpas. 2012 m. vasario 7 d. ieškovei buvo pervesta 950 000 Lt patalpų pardavimo kainos dalis. 2012 m. vasario 11 d. ieškovė pervedė atsakovei I. G. 60 000 Lt, 2012 m. vasario 12 d. – 100 000 Lt, 2012 m. vasario 13 d. – 90 000 Lt, 2012 m. vasario 14 d. – 90 000 Lt, 2012 m. vasario 17 d. – 54 577,20 Lt, lėšų pervedimo paskirtis nurodyta kaip paskolos grąžinimas pagal paskolos sutartis. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą. Ieškovės bankroto byloje 2014 m. sausio 23 d. nutartimi patvirtinti 441 181,43 Lt kreditorių finansiniai reikalavimai. Teismas laikė nepagrįstu atsakovų teiginį, kad paskolų grąžinimas atsakovei nėra sandoriai ir negali būti ginčijami vadovaujantis CK 6.66 straipsniu. Teismas nustatė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė turėjo prievolę sumokėti į biudžetą 260 552 Lt PVM ir 80 000 Lt GPM, laiku nesumokėjusi šių mokesčių, ieškovė įgijo prievolę sumokėti 32 796 Lt PVM delspinigių ir 78 166 Lt PVM baudą. Teismas konstatavo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu kreditorė VMI turėjo galiojančią ir neginčijamą reikalavimo teisę į ieškovę.
Iš 2011 metų ieškovės balanso teismas nustatė, kad 2011 m. gruodžio 31 d. ieškovės turto vertė buvo 1 583 679 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 893 224 Lt. Įsipareigojimų suma didintina 2012 m. spalio 11 d. patikrinimo aktu už 2009–2011 m. mokestinį laikotarpį papildomai apskaičiuotomis 260 552 Lt PVM ir 80 000 Lt GPM sumomis. 2011 m. spalio 10 d. patalpų pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė pardavė bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias kavinės su terasa patalpas, kuriose vykdė veiklą. Šia sutartimi buvo parduotas visas ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas. Nors ieškovė dar kurį laiką tęsė veiklą nuomodamasi dalį parduotų patalpų, tačiau ši veikla nutrūko 2012 m., o 2012 m. pabaigoje – 2013 m. pradžioje buvo atleisti ieškovės darbuotojai. Teismas akcentavo, kad įrodymų, jog ieškovė realiai planavo tęsti kavinės veiklą ar vykdyti kitą veiklą, į bylą nepateikta. Teismas konstatavo, kad, ieškovei nutraukus veiklą, ieškovės turtas (lėšos) buvo panaudotas atsiskaityti su dalimi kreditorių. Teismas nesutiko su atsakovų teiginiais, kad ieškovė privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius (grąžinti paskolas), ir pažymėjo, jog byloje nėra su atsakove sudarytų paskolų sutarčių, o banko sąskaitų išrašuose nėra duomenų apie atsakovės ieškovei pervestas sumas. Teismas padarė išvadą, kad nėra įrodymų, jog paskolos grąžinimo terminai atsakovei ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo suėję. Teismo vertinimu, ieškovė neturėjo imperatyvios pareigos prioritetiškai prieš kitus kreditorius atsiskaityti su atsakove, o nutraukusi veiklą ir turimą turtą panaudojusi atsakovės interesams patenkinti, turėdama kitų kreditorių, kurių reikalavimams patenkinti lėšų nebeliko, pažeidė šių kreditorių interesus.
Kadangi atsakovei ginčijamų sandorių sudarymo metu priklausė 50 procentų ieškovės akcijų, teismas konstatavo, kad ieškovės ir atsakovės nesąžiningumas sudarant ginčijamus sandorius preziumuojamas, taip pat nurodė, kad byloje nėra įrodymų, galinčių paneigti ieškovės ir atsakovės nesąžiningumo prezumpciją. Teismas pažymėjo, kad nors į valstybės biudžetą mokėtinos sumos buvo apskaičiuotos atlikus ieškovės mokestinį patikrinimą, tačiau prievolė sumokėti šio patikrinimo metu apskaičiuotas PVM ir GPM sumas ieškovei atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė žinojo ar turėjo žinoti, jog tvarko apskaitą, apskaičiuoja mokėtinus mokesčius ir juos moka pažeisdama teisės aktų reikalavimus, dėl ko ieškovės deklaruojamos mokėtinų mokesčių sumos ir mokesčių permokos buvimas neatitinka tikrovės. Teismas pažymėjo, kad ieškovės akcininkų sprendimas parduoti visą ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris buvo naudojamas ieškovės veiklai vykdyti, nesant įrodymų, jog realiai buvo planuojama kita ieškovės veikla, faktiškai prilygsta juridinių asmenų dalyvių sprendimui nutraukti juridinio asmens veiklą, tačiau atsakovė ieškovės likvidavimo procedūros neinicijavo. Teismas akcentavo, kad bankroto administratorė nepraleido ieškinio senaties termino pareikšti ieškinį vadovaudamasi actio Pauliana institutu. Teismas padarė išvadą, kad yra visos CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais. Pripažinęs šiuos sandorius negaliojančiais, teismas taikė restituciją ir iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 394 577,20 Lt, taip pat 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Teismas ieškinį, pareikštą atsakovui, atmetė; akcentavo, kad ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, pasirinko du skirtingus teisių gynimo būdus: reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir taikyti restituciją bei reikalavimą atlyginti žalą. Ieškovė reikalavimą priteisti iš atsakovės 394 577,20 Lt grindė tarp ieškovės ir atsakovės sudarytų sandorių, kaip pažeidžiančių ieškovės ir jos kreditorių teises, negaliojimu ir restitucijos taikymu. Pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais ir pritaikius restituciją, t. y. priteisus iš atsakovės grąžinti ieškovei tai, ką ji iš ieškovės gavo pagal pripažintus negaliojančiais sandorius, teismo vertinimu, yra apginamos pažeistos ieškovės ir jos kreditorių teisės. Dėl to teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovei yra padaryta žala, kurią turėtų atlyginti atsakovas. Teismas akcentavo, kad, nesant žalos, atsakovo civilinė atsakomybė negalima.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovės I. G. apeliacinius skundus, 2016 m. birželio 3 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiu ieškovės atliktą paskolų grąžinimą atsakovei ir taikė restituciją; priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 114 277,45 Eur, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo 114 277,45 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė ieškovės naudai iš atsakovo subsidiariai kartu su atsakove 114 277,45 Eur, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo 114 277,45 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką paskolos grąžinimas vertinamas kaip sandoris, kurį galima ginčyti vadovaujantis CK 6.66 straipsniu, todėl atmetė priešingą atsakovės teiginį. Kolegija nustatė, kad išmokėjusi atsakovei ieškinyje nurodytas sumas ieškovė gerokai sumažino savo turtą, veiklos apimtis, o kitų metų pradžioje visiškai nebevykdė veiklos ir tai sudarė realią grėsmę, kad ieškovės įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės kreditoriai dėl ginčijamų sandorių iš dalies prarado galimybę tenkinti savo reikalavimus. Kadangi ieškovė 2009 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. mokestiniu laikotarpiu turėjo prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 260 552 Lt PVM ir 80 000 Lt GPM, todėl paskolų grąžinimas atsakovei, net jei ir buvo suteikta paskola ir buvo suėjęs terminas, pažeidė pirmesnės eilės kreditorės interesus gauti finansinio reikalavimo patenkinimą, nes su šia kreditore nebuvo atsiskaityta. Kolegija pažymėjo, jog vertinant, ar buvo pažeistos kreditorių teisės, svarbu ne tai, ar sandorio šalys žinojo apie mokestines prievoles, o tai, ar ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo kreditorių, kurių teisės galėjo būti pažeistos, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog paskolų grąžinimu buvo pažeistos ieškovės kreditorės VMI teisės ir teisėti interesai. Kolegija sprendė, jog vien tai, kad ieškovė netinkamai apskaičiavo mokėtinus mokesčius, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovė neturėjo mokestinės nepriemokos VMI.
Kolegija konstatavo, kad ginčijamais sandoriais buvo sumažinta ieškovės turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad actio Pauliana instituto prasme nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog ginčijamų sandorių sudarymas įmonei buvo privalomas, o kadangi ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovei priklausė 50 proc. ieškovės akcijų, tai ieškovės ir atsakovės nesąžiningumas sudarant ginčijamus sandorius preziumuojamas. Kolegija pažymėjo, jog atsakovės nurodytas argumentas, kad ji nežinojo ir neturėjo žinoti dėl pažeidžiamų kreditorės VMI teisių, nereiškia nesąžiningumo prezumpcijos nuginčijimo; sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog, prieš sudarydama ginčijamus susitarimus, ėmėsi aktyvių veiksmų siekdama išsiaiškinti, ar ieškovė neturi kitų kreditorių, ar ginčijami susitarimai nepažeis ieškovės kreditorių teisių.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją, nes nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovė ką nors gavo mainais, tačiau kartu pažymėjo, jog pagal kasacinio teismo praktiką tai, kad panaikinus sandorį buvo pritaikyta restitucija, neatima teisės reikalauti žalos atlyginimo dėl panaikinto sandorio iš atsakingų už šią žalą asmenų, tačiau, reiškiant tokį reikalavimą, būtina įrodyti žalos faktą ir kitas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas. Kolegija nurodė, kad iš ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir suformuluoto reikalavimo aišku, kad ieškinys atsakovui pareikštas tuo pagrindu, jog ginčo sandorių vykdymas pažeidė ieškovės ir jos kreditorių teises, nes įmonė patyrė nuostolių, pasireiškusių tiesioginėmis išlaidomis. Kolegijos vertinimu, vien ieškinio reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo tenkinimas nereiškia fakto, jog ieškovės teisės yra visiškai apgintos ir kad ieškovė dėl taikytos restitucijos nepatirs žalos; šios lėšos ieškovei nėra grąžintos bei nėra žinoma, ar taikant restituciją atsakovė visiškai ar iš dalies šią didelę pinigų sumą grąžins. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovas, žinodamas (negalėdamas nežinoti), jog jo vadovaujama įmonė turi neįvykdytų mokestinių prievolių, grąžindamas paskolas atsakovei, pažeidė bendras atidumo ir rūpestingumo pareigas – įvykdė neteisėtus veiksmus. Kadangi dėl šių pareigų pažeidimo ieškovė ir jos kreditoriai patyrė 394 577,20 Lt nuostolių, kolegija sprendė, kad nustatytas ir priežastinis ryšys. Kolegija pažymėjo, kad nors nagrinėjamu atveju byloje nėra pakankamai duomenų, galinčių pagrįsti, kad pažeidėjas turėjo ekonominį interesą, tačiau yra pagrindas konstatuoti tyčinę pažeidėjo kaltės formą. Kolegijos vertinimu, atsakovas turėjo žinoti apie ieškovės mokestines prievoles, be to, turėjo žinoti, kad likusio įmonės turto nepakaks kreditorės finansiniams reikalavimams patenkinti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas R. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 3 d. nutartį ir priimti naują nutartį Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimą pakeisti ir atmesti ieškinį; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais konkrečiais teisiniais argumentais:
Kasacinis teismas, nagrinėdamas civilines bylas, kuriose sprendžiami bankroto procese kilę ginčai, nuolat pažymi, kad bankroto proceso tikslas yra apginti tiek kreditorių, tiek pačios bendrovės interesus bankroto procese. Skundžiama nutartimi ši pusiausvyra buvo iškreipta, t. y. materialiosios teisės normos taikytos ir aiškintos išimtinai ginant kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus, kuris atstovauja valstybės interesams, teisinė padėtis civiliniuose santykiuose ir teisminiuose procesuose yra privilegijuota lyginant juos su kreditoriais privačiais juridiniais ar fiziniais asmenimis, nors tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje deklaruojamas valstybės institucijų ir privačių juridinių ar fizinių asmenų lygiateisiškumas civiliniuose teisiniuose santykiuose. Nutartyje atskleidžiama teismuose vyraujanti pozicija, kad valstybinės institucijos kreditoriaus reikalavimas yra neginčijamas ir jo pagrįstumas bei iš jo išplaukiančios teisės yra preziumuojami. Teismai atsakovo civilinę atsakomybę konstatavo neįvertinę esančių rašytinių įrodymų ir paaiškinimų, kurie paneigia kreditorės teisių pažeidimo faktą, atsakovų kaltę ir jų neteisėtus veiksmus.
Nutartis priimta, nevertinant atsakovo, kaip juridinio asmens organo, atsakomybės remiantis teismų praktikoje įtvirtinta verslo sprendimo vertinimo taisykle. Palikus galioti skundžiamą nutartį bus įtvirtinti teisiniai pagrindai valstybei civiliniuose santykiuose veikti pasyviai, naudojantis teismų praktikoje įtvirtinta taisykle, kad valstybės interesams atstovaujantys kreditoriai bankroto bylose ar jų naudai veikiantys asmenys neturi pareigos įrodyti savo reikalavimų pagrįstumo. Apeliacinės instancijos nutartimi įtvirtinta ydinga praktika, kad vien valstybės finansinio reikalavimo egzistavimas bankroto byloje yra vienintelė sąlyga konstatuoti civilinę atsakomybę. Nutartyje išplečiamos juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės ribos. Teismams nustačius vien faktą, kad ieškovė turėjo mokestinę nepriemoką, buvo konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai, nes įmonė grąžino lėšas atsakovei, kai dar buvo moki ir likvidi. Atsakovo neteisėti veiksmai, pažeidžiantys įmonės interesus, ir kaltė konstatuoti, nes atsakovas neįrodė, jog veikė geriausiais įmonei interesais, nors pareigą įrodyti vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo ar aiškaus aplaidumo faktą turėjo ieškovė. Ieškovei, atstovaujamai bankroto administratorės, buvo palengvintos įrodinėjimo sąlygos, vien preziumuojant bankroto administratorės ir kreditorės (valstybės institucijos) teiginių teisėtumą. Atsakovas, priimdamas sprendimą grąžinti pinigus atsakovei, įvertino, kad įmonė tuo metu turėjo lėšų, o finansinių įsipareigojimų nebuvo.
Teismas kasatoriaus, kaip juridinio asmens vadovo, civilinę atsakomybę konstatavo vien dėl byloje nustatyto sandorių negaliojimo actio Pauliana pagrindu fakto. Apeliacinės instancijos teismas sandorių negaliojimo pasekmes – restituciją – priskyrė juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei, t. y. sukūrė praktiką, kad vien sandorio pripažinimas negaliojančiu lemia juridinio asmens vadovo, kuris tokį sandorį įmonės vardu sudarė, deliktinę atsakomybę.
Kreditorius turi įrodyti ne tik galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, bet ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Teismai turėjo įvertinti į bylą pateiktą VMI 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą išieškoti mokesčių nepriemoką su priedu, tačiau teismai šį raštą vertino neatsižvelgdami į actio Pauliana taikymo sąlygas. Teismai neanalizavo kreditorės VMI finansinio reikalavimo dydžio ir sudėties. Ieškovė paskolų grąžinimo momentu buvo moki, turimi įsipareigojimai nebuvo pradelsti. Atsakovo sprendimas grąžinti paskolas atsakovei nelėmė ieškovės nemokumo. Net jeigu paskolų grąžinimas ir nebuvo būtinas, nebuvo kliūčių įvykdyti įmonės finansinius įsipareigojimus. Atsakovė, įgyvendindama savo turtines teises (teisę atgauti paskolintus pinigus, teisę nuspręsti dėl juridinio asmens turto pardavimo), nepažeidė bankroto byloje esančių kreditorių teisių, apie kurias jai paskolų grąžinimo metu nebuvo žinoma. Paskolų grąžinimo metu būtent VMI turėjo pareigą grąžinti ieškovei 83 127 Lt dydžio PVM permoką.
Teismas pažeidė lygiateisiškumo principą ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, nes nutartį grindė tik ieškovės pateiktu teisinių santykių aiškinimu ir kreditorės VMI paaiškinimais, deklaratyviomis kasacinio teismo citatomis, nesiedamas jų su šios bylos aplinkybėmis.
Atsakovė I. G. pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo tenkinti kasacinį skundą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškimas grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais kaip ir kasacinis skundas.
Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Kasatoriaus nurodomi teiginiai yra deklaratyvūs, abstraktūs, neatitinka žemesnės instancijos teismų nurodytų motyvų. Kasatorius taip pat nenurodo, nuo kokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos nukrypo Lietuvos apeliacinis teismas. Atsakovo teiginiai, kad jo civilinė atsakomybė taikyta vien dėl to, kad kreditorius yra valstybė ir ji buvo nepagrįstai privilegijuota, jog teismai neanalizavo kreditoriaus reikalavimo atsiradimo laiko, neatitinka žemesnės instancijos teismų nutarčių motyvų, kadangi teismai nustatė, jog ieškovė per 2009 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį turėjo prievolę sumokėti 260 552 Lt PVM ir 80 000 Lt GPM, terminą įvykdyti mokestinę prievolę praleido, dėl to jai buvo apskaičiuoti delspinigiai ir bauda, šios prievolės ieškovė neįvykdė. Atsakovas, būdamas UAB „Toresus“ direktorius ir atsakingas tiek už buhalterinės apskaitos tvarkymą, tiek už tinkamą mokestinių prievolių vykdymą, mokesčių deklaravimą ir apskaičiavimą, žinojo ar turėjo žinoti, kad tvarko apskaitą, apskaičiuoja mokėtinus mokesčius ir juos moka pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, todėl žinojo (negalėjo nežinoti), jog jo vadovaujama įmonė turi neįvykdytų mokestinių prievolių.
Kasatorius kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog jo, kaip juridinio asmens vadovo, veiksmus Lietuvos apeliacinis teismas vertino tik tuo aspektu, jog jo vadovavimo laikotarpiu atsirado mokestinė prievolė ir teismas nesilaikė teismų praktikoje suformuotos verslo sprendimų vertinimo taisyklės sprendžiant klausimą dėl vadovo civilinės atsakomybės, išplėtė atsakovo, kaip vadovo, civilinės atsakomybės ribas. Teismas, vertindamas atsakovo neteisėtus veiksmus, vadovavosi kasacinio teismo praktika bei pagrįstai konstatavo, jog atsakovas pažeidė bendras atidumo ir rūpestingumo pareigas. Atsakovas turėjo žinoti apie ieškovės mokestines prievoles, tačiau vis tiek pervedė pinigus atsakovei, be to, turėjo žinoti, kad likusio įmonės turto nepakaks kreditorės finansiniams reikalavimams patenkinti. Kasatoriaus teiginiai, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie mokestines prievoles, kad jis veikė protingai, grąžindamas paskolą atsakovei, yra nepagrįsti. Iš 2012 m. spalio 11 d. patikrinimo akto matyti, kad PVM nepriemoka susidarė dėl to, jog ieškovė į apskaitą įtraukė UAB „Miroveda“ ir UAB „Statybų verslas“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, o GPM nepriemoka susidarė dėl to, kad ieškovė iš kasos fiziniams asmenims išmokėjo sumas, iš kurių ieškovė privalėjo išskaičiuoti ir į valstybės biudžetą sumokėti GPM, bet šios pareigos atsakovas neįvykdė. Vėlesnis VMI atliktas patikrinimas yra atsakovo neteisėto elgesio (mokesčių nedeklaravimo, neapskaičiavimo ir nesumokėjimo) pasekmė. Byloje nebuvo pateikta įrodymų dėl šalių nesąžiningumo prezumpcijos paneigimo.
Kasatorius netinkamai aiškina juridinio asmens vadovo atsakomybę dėl kreditorių teisių pažeidimo ir žalos nustatymo klausimus. Atsakovas, sudarymas sandorius, turėjo fiduciarines pareigas ne tik įmonei, bet ir kreditoriams ir jas pažeidė. Teismų praktika patvirtina, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu, galima taikyti ne tik restituciją, bet ir civilinę atsakomybę. Taikius restituciją šalių turtinė padėtis, buvusi iki ginčijamų sandorio sudarymo, nebuvo ir nėra atkurta, todėl žala nėra atlyginta. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad prašoma priteisti žala nėra įmonės patirta žala, kadangi būtent įmonė neteko šių lėšų, kurios buvo panaudotos neteisėtiems ir nesąžiningiems sandoriams ir nėra iki šiol grąžintos.
Kasatorius nepagrįstai nurodo, jog jam civilinė atsakomybė buvo taikyta dėl to, kad sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį. Teismai pagrįstai konstatavo, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu kreditorė VMI turėjo galiojančią ir neginčijamą reikalavimo teisę į ieškovę. Kasatorius iš esmės pats sutinka, kad paskolų grąžinimas nebuvo būtinas (privalomas), tačiau tvirtina, kad nebuvo kliūčių sudaryti tokius sandorius. Kliūtys, dėl kreditorių teisių ir interesų pažeidimo sudarant sandorius egzistavo. Atsakovas nenuginčijo CK 6.67 straipsnio 6 punkte nustatytos prezumpcijos. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad jis taip pat pasirašė VMI patikrinime nurodytus fiktyvius dokumentus. Abu atsakovai buvo tarpusavyje susiję per K. S, kas tik įrodo buvus šalių nesąžiningumą siekiant išvengti prievolių valstybei vykdymo.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė civilinę atsakomybę atsakovui kaip subsidiarų teisių gynimo būdą. Atsakovui buvo ar turėjo būti žinomos visos aplinkybės dėl mokestinių prievolių vykdymo, PVM ir GPM mokėjimo, būdamas direktorius buvo už tai atsakingas, pats atsakovas pasirašė dokumentus, kurie patikrinimo akte konstatuoti kaip fiktyvūs, bei buvo pažįstamas su K. S. Atsakovas pardavė visą bendrovės turtą, žinojo, kad įmonė nebevykdys veiklos, bei turėjo žinoti apie ieškovės mokestines prievoles, tačiau vis tiek pervedė pinigus susijusiam asmeniui. Taip buvo siekiama išvengti prievolių pirmesnės eilės kreditoriams vykdymo ir išsaugoti susijusiems asmenims lėšas, gautas iš viso bendrovės turto pardavimo.
Kasatoriaus teiginiai dėl lygiateisiškumo ir rungimosi principų, įrodinėjimo pareigos pažeidimų yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų įvertinimo taisyklių, ištyrė visus byloje įrodymus, tarp jų ir pateiktus atsakovo. Teismai analizavo, kokiu laikotarpiu susiformavo VMI kreditoriaus reikalavimas, koks jo dydis, nustatė esant įrodytas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, taip pat esant įrodytas actio Pauliana sąlygas pripažįstant sandorius negaliojančiais ir kt. Nėra jokio pagrindo teigti, kad teismai nevienodai leido šalims įgyvendinti savo teises ir pažeidė proceso teisės normas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo padarinių esant neprivalomam procesiniam bendrininkavimui
Asmens teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą neatskiriama nuo asmens teisės į tinkamą teisminį procesą. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su bylos nagrinėjimu teisme, t. y. teisminio proceso santykius, turi nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas efektyvus asmens pažeistų teisių ir laisvių gynimas. Vienas iš teisės į tinkamą teisinį procesą aspektų – teismo sprendimo apskundimas.
Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinio proceso santykius, turi tam tikrą diskrecijos teisę nustatyti apskundimo terminus bei pagrindus, taip pat apskundimo tvarką bei formą. Kasacinis procesas gali prasidėti tik šalies arba kito dalyvaujančio byloje asmens, dėl kurio priimtas nepalankus teismo sprendimas, iniciatyva padavus kasacinį skundą. Apskųsti teismo sprendimus yra šalių teisė, o ne pareiga.
CPK 348 straipsnyje nustatyta, kad byloje dalyvaujantys asmenys per terminą, nustatytą atsiliepimams į kasacinį skundą pateikti, gali rašytiniu pareiškimu prisidėti prie paduoto kasacinio skundo. Pareiškime dėl prisidėjimo prie paduoto kasacinio skundo prisidedantis asmuo negali pareikšti savarankiškų apskųsto sprendimo ar nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų bei savarankiškų reikalavimų. Taigi prisidėjimas prie kasacinio skundo reiškia byloje dalyvaujančio asmens pritarimą kasaciniame skunde reiškiamiems kasatoriaus reikalavimams ir nesukelia savarankiškų teisinių padarinių. Byloje dalyvaujantis asmuo, norėdamas nurodyti kitus ginčijamo teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindus bei pareikšti naujus reikalavimus, turi kreiptis su kasaciniu skundu.
CPK 43 straipsnyje reglamentuojamas privalomas ir neprivalomas procesinis bendrininkavimas. Privalomas bendrininkavimas – tai tokie procesinio bendrininkavimo atvejai, kai bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis (pvz., solidariosios ar subsidiariosios prievolės atveju). Neprivalomas (fakultatyvusis) bendrininkavimas leidžiamas, jeigu reikalavimai sujungiami į vieną ieškinį, yra vienarūšiai, pagrįsti ta pačia teisine ir faktine medžiaga, tačiau kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas. Toks kelių procesų sujungimas į vieną, visų pirma, reiškia proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-521/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, kad sistemiškai aiškinant civilinio proceso normas, esant keliems bendrininkams neprivalomo procesinio bendrininkavimo atveju vieno bendrininko kasacija neturi įtakos kito bendrininko teisėms, todėl kitas bendrininkas, manydamas, kad dėl jo priimtas teismo sprendimas jam yra nepalankus, savo teises gali ginti tik paduodamas savarankišką kasacinį skundą. Esant neprivalomam procesiniam bendrininkavimui, kai kasacinį skundą padavė tik vienas iš atsakovų, o kitas prie šio skundo prisidėjo, kasacine tvarka tikrinamas tik tos apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai dėl skundą padavusio atsakovo, teisėtumas ir pagrįstumas. Kai konstatuojama, kad atsakovus byloje sieja privalomo procesinio bendrininkavimo teisinis santykis, pripažintina, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas pagal vieno atsakovo kasacinį skundą gali būti peržiūrėtas kasacine tvarka dėl visų atsakovų. Taigi, kai kasacinį skundą paduoda tik vienas iš atsakovų, bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos priklauso, be kita ko, nuo to, ar atsakovus sieja privalomo ar neprivalomo procesinio bendrininkavimo teisinis santykis.
Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad ieškinys atsakovams yra grindžiamas skirtingais pagrindais ir reikalavimai kiekvienam iš jų galėtų būti išskirti į atskirą bylą, konstatuoja, kad atsakovų nesieja privalomas procesinis bendrininkavimas. Kadangi kasacinį skundą padavė tik vienas iš atsakovų, o kitas prie šio skundo prisidėjo, kasacine tvarka tikrinamas tik tos apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai dėl skundą padavusio atsakovo, teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad dėl kito atsakovo teismo sprendimas kasacine tvarka nebus peržiūrimas.
Dėl atsakovo atsakomybės subsidiarumo
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pripažinus įmonės su jos akcininke sudarytus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir taikius restituciją, įmonės vadovui subsidiariai taikytina civilinė atsakomybė. Kasatorius kasaciniame skunde teigia, jog nepagrįsta teismo išvada, kad vien sandorių pripažinimas negaliojančiais nulėmė jo, kaip įmonės vadovo, deliktinę atsakomybę. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu ir sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas subsidiariąją atsakomybę jam taikė netinkamai.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, jos tikslas – grąžinti šalis į status quo (padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo). Restitucijos tikslas – atkurti dėl neteisėto sandorio pažeistą šalių turtinės padėties pusiausvyrą, o taikant civilinę atsakomybę kaltajam asmeniui uždedama papildoma turtinio pobūdžio pareiga. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiškos prievolės, atsirandančios skirtingais pagrindais ir atliekančios skirtingas funkcijas. Pripažinus sandorį negaliojančiu taikoma restitucija. Kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymo ar sutarties numatytus atvejus, kai atsakomybė atsiranda be kaltės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-250/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-250/2014">3K-3-250/2014</a>).
Taigi sandorių pripažinimas negaliojančiais ir deliktinės atsakomybės vadovui taikymas CK 2.87 straipsnio ar Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalies pagrindu yra savarankiški teisių gynimo būdai. Pripažinus sandorį negaliojančiu, šalia restitucijos įstatymų nustatytais atvejais (pvz., CK 1.84 straipsnio 3 dalyje, 1.89 straipsnio 2 dalyje, 1.90 straipsnio 3 dalyje ir kt.) kaip viena iš negaliojimo pasekmių gali būti taikoma civilinė atsakomybė (kaip papildomas gynimo būdas), ta apimtimi, kiek restitucija nepadengia šalies patirtų nuostolių. Šia prasme civilinė atsakomybė kaip viena iš sandorio negaliojimo pasekmių yra subsidiarus gynimo būdas restitucijos atžvilgiu – taikomas tik ta apimtimi, kiek restitucijos taikymas negrąžina šalies į padėtį, kurioje ji būtų buvusi, jei sandoris nebūtų buvęs sudarytas. Pažymėtina, kad bet kokiu atveju subsidiarioji atsakomybė gali kilti tik įstatymų ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.245 straipsnio 5 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, faktiškai taikė vadovui deliktinę atsakomybę, bet vertino, kad kasatoriaus atsakomybė yra subsidiari sandorio negaliojimo reikalavimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši teismo pozicija neatitinka teisinio reguliavimo bei teismų praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012), nes vadovo atsakomybė yra subsidiari ne kitiems kreditoriams ar įmonės dalyviams, o įmonei (šiuo atveju bankrutuojančiai bendrovei), kuri atstovauja kreditorių interesams.
Kaip jau minėta, pripažinus sandorį negaliojančiu, šalia restitucijos subsidiariai galima taikyti civilinę atsakomybę tik įstatymų nustatytais atvejais, todėl šiuo atveju vertinti, kad vadovo atsakomybė tretiesiems asmenims (atsakovei) yra subsidiari, apeliacinės instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šią teisės normą ir nepagrįstai konstatavo atsakovo subsidiariąją atsakomybę, kaip vieną iš sandorio, pripažinto negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, teisinių pasekmių (papildomą gynimo būdą šalia restitucijos taikymo).
Dėl atsakovo atsakomybės sąlygų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ieškovas gali reikalauti kumuliatyviai taikyti kelis savarankiškus gynimo būdus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-160-687/2016, žr. 34 punktą), tačiau privalo įrodyti visas sąlygas, kurios būtinos nustatant kiekvieno iš pagrindų atsakomybės sąlygų egzistavimą. Todėl tokie kumuliatyvūs reikalavimai kaip nagrinėjamoje byloje gali būti reiškiami, tačiau nustatytos vieno reikalavimo sąlygos (konkrečiu atveju – actio Pauliana sąlygos) nesuponuoja, kad nustatytos ir deliktinės atsakomybės sąlygos. Šios sąlygos turi būti ieškovo savarankiškai įrodinėjamos. Kasatorius teigia, kad deliktinė atsakomybė jam, kaip bendrovės vadovui, buvo pritaikyta nepagrįstai, ieškovei neįrodžius visų civilinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija su šiais kasatoriaus argumentais sutinka.
Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma būtent civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus veiksmų neteisėtumą kildino iš fiduciarinių atidumo ir rūpestingumo pareigų pažeidimo, kadangi jis, kaip bendrovės vadovas, žinodamas (ar negalėdamas nežinoti), jog jo vadovaujama įmonė turi neįvykdytų mokestinių prievolių, grąžino paskolas atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas atsakovui CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatytą atsakomybę, neįvertino, ar paskolos grąžinimo sandorių sudarymas nagrinėjamoje byloje pažeidė vadovui nustatytą rūpestingumo pareigą. Jei rūpestingumo pareiga pažeista, vadovo nuo civilinės atsakomybės taikymo nesaugo verslo sprendimo taisyklė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendroji valdymo organų rūpestingumo pareiga apima teisėto, sąžiningo bei protingo elgesio reikalavimą. Vadovo rūpestingumo pareiga suponuoja, kad vadovas turi daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Nustatant, ar bendrovės vadovas pažeidė rūpestingumo pareigą, Lietuvos teismų praktikoje taikomas objektyvaus elgesio standartas, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo rūpestingumo pareigos turinio, yra išaiškinęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų, be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta – vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjAtOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-220-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-220-916/2015">3K-3-220-916/2015</a>). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės apeliacinės instancijos teismo galėjo būti įvertintos kaip įrodančios neteisėtus vadovo veiksmus, nes vadovas neužtikrino tinkamo finansinės apskaitos vedimo ir šie veiksmai lėmė kreditorių eiliškumo pažeidimą, tačiau sprendžia, jog žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nustatyta nepagrįstai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nerūpestingas apskaitos organizavimas ir kreditorių eiliškumo pažeidimas atsiskaitant su akcininke pagal paskolos sutartis galėjo lemti aplinkybę, kad konkretaus kreditoriaus (VMI) galimybė išreikalauti mokestinę nepriemoką sumažėjo arba buvo prarasta, tačiau vien dėl šios aplinkybės negalima daryti išvados, kad tuo buvo padaryta žala pačiai bendrovei (ieškovei). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad žala yra neigiamas turtinis neteisėtų vadovo veiksmų rezultatas, todėl žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų. Tuo atveju, kai žala padaroma neteisėtai išvengiant mokestinių prievolių vykdymo, žala bendrovei nelaikytina nesumokėtų mokesčių suma, o tik baudos ir delspinigiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-624/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-624/2013">3K-3-624/2013</a>).
Teisėjų kolegija nurodo, jog aplinkybė, kad konkretaus kreditoriaus reikalavimas negalėjo būti patenkintas, nes pirmiau buvo patenkintas kito kreditoriaus reikalavimas, vadovo atsakomybei CK 2.87 straipsnio pagrindu kilti nelaikytina žala bendrovei, nes bendrovė ir iki neteisėtų veiksmų atlikimo turėjo tokio pat dydžio kreditorinius įsipareigojimus, kaip ir po jų atlikimo, bendras jos įsipareigojimų dydis nekito (dėl baudų ir delspinigių šioje byloje nebuvo atskirai įrodinėjama). Nors į bylą nebuvo pateikta ieškovės ir atsakovės sudarytų paskolos sutarčių, tačiau šios aplinkybės teismai nevertino kaip paneigiančios ieškovės ir atsakovės tarpusavio paskolinius santykius, o ieškovė paskolų suteikimo fakto neginčijo. Taigi atsiskaitymas su atsakove vyko pagal galiojančias paskolos sutartis. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodė žalos fakto, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, taip pat, be pagrindo pripažinęs atsakovo padarytą žalą įmonės kreditoriams, nepagrįstai sprendė dėl jo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, o pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad atsakovo veiksmais nėra padaryta žala įmonei, pagrįstai netaikė atsakovui civilinės atsakomybės. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl actio Pauliana sąlygų egzistavimo
Kadangi atsakovo atsakomybė nėra tiesiogiai išvestinė iš actio Pauliana sąlygų (šių sąlygų pagrindu atsakomybė taikyta atsakovei, kuri savarankiško kasacinio skundo nepateikė), todėl teisėjų kolegija netikrina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies dėl actio Pauliana sąlygų taikymo pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Tenkinus kasacinį skundą, perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Duomenų apie kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra.
Kasatorius už kasacinį skundą sumokėjo 41 Eur žyminio mokesčio, o likusi dalis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi buvo atidėta. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Kadangi kasatorius neturėjo mokėti žyminio mokesčio už šioje byloje paduotą kasacinį skundą, žyminis mokestis jam grąžintinas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kasaciniame skunde kasatorius prašė priteisti iš ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau įrodymų, patvirtinančių šias išlaidas, nepateikė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 3 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimą.
Grąžinti R. K. (duomenys neskelbtini) 2016 m. rugpjūčio 5 d. banke „Swedbank“, AB, sumokėtą 41 (keturiasdešimt vieno) Eur žyminį mokestį.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Vincas Verseckas
