M. V. pagal BK 138 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-92-976/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42774-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.4.2.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

išteisintųjų A. V. ir M. V. gynėjui advokatui Vaidotui Sviderskiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ginto Vaičiūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 2 d. nutarties, kuria, pakeitus Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendį, A. V. iš valstybės priteista 1100 Eur proceso išlaidų atlyginimo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

A. V. iš valstybės priteista 544,50 Eur proceso išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu A. V. ir M. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, neįrodžius, kad jie padarė šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo Z. B. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

A. V. iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros priteista 1100 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. V. ir M. V. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą

2020 m. spalio 25 d. apie 13 val., veikdami kartu, prie namo Nr. 29, esančio (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį, pribėgę prie gatve dviračiu važiuojančio Z. B., A. V. tyčia medine lazda sudavė Z. B. per dešinę plaštaką, o M. V. medine lazda sudavė Z. B. per kairę plaštaką, dėl to Z. B. nukrito nuo dviračio. Šiais bendrais veiksmais A. V. ir M. V. padarė Z. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, šis sutrikdymas pasireiškė kairio alkūnkaulio lūžiu, poodinėmis kraujosruvomis dešininėje plaštakoje, kairiame rieše, kairės plaštakos sumušimu.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus prokuroro Dainiaus Dambrausko apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. V. proceso išlaidų atlyginimą priteisė iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros. Pažymėjo, kad tais atvejais, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus vyriausiasis prokuroras G. Vaičiūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 2 d. nutartį, įskaitant ir šios nutarties dalį dėl proceso išlaidų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, A. V. atlyginimo priteisimo, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje neatsakydamas į esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, šie pažeidimai teismui sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą.

3.2. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje pateikta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir teismo medicinos ekspertės R. Gaidienės teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai nei patvirtina, nei paneigia nukentėjusiojo Z. B. sužalojimų atsiradimo mechanizmo, tačiau šios išvados nemotyvavo. Prokuroras apeliaciniame skunde išdėstė nesutikimo su tokia teismo išvada argumentus, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dėl jų nepasisakė. Apygardos teismas, apsiribojęs paminėtoje specialisto išvadoje pateiktų išvadų dėl sužalojimų atsiradimo mechanizmo perrašymu ir glaustu teismo medicinos ekspertės duotų paaiškinimų išdėstymu, padarė išvadą, kad nėra galimybės nustatyti, kokiais konkrečiai trauminiais poveikiais Z. B. buvo padaryti sužalojimai.

3.3. Abu bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nemotyvavo, kodėl atmetė teismo medicinos ekspertės R. Gaidienės, įvertinusios ne tik asmens ligos istorijoje, bet ir tiesiogiai pačios Z. B. apžiūros metu užfiksuotus duomenis, pateiktą kategorišką išvadą, kad bent jau vienas smūgis nukentėjusiajam tikrai turėjo būti suduotas, ir labai tikėtinus teiginius, jog Z. B. nustatyti sužalojimai nėra būdingi kritimui nuo dviračio, sužalojimai būdingesni smūgio sudavimui. Taip pat teismai nenurodė, kodėl nepatikėjo nukentėjusiojo Z. B. parodymus, kad smūgiai lazdomis jam buvo suduoti iš viršaus į abi ant dviračio vairo rankenų laikomas rankas, atitinkančia ekspertės išvada, jog nukentėjusiajam padaryti plaštakų nugarinių paviršių sužalojimai. O mažiau tikėtiniems ekspertės teiginiams, kad alkūnkaulio lūžis galėjo būti padarytas suduodant lazda, bet taip pat alkūnkaulis galėjo lūžti ir kritimo metu, teismai suteikė išskirtinę reikšmę.

3.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendį grindė eksperto P. Petreikio pateiktomis išvadomis. Prokuroras apeliaciniame skunde, ginčydamas šio eksperto pateiktų išvadų patikimumą, nurodė, kad ekspertas Z. B. neapžiūrėjo, nematė 2020 m. spalio 25 d. gydytojo įrašų ligos istorijoje Nr. (duomenys neskelbtini), savo pateiktoje išvadoje padarė klaidų, nurodydamas nukentėjusiajam padarytų sužalojimų lokalizaciją, t. y. specialisto išvadoje nurodė, kad visi Z. B. kairės rankos sužalojimai išsidėstę vienoje plokštumoje, tačiau teismo posėdžio metu savo išvadą pakeitė, nurodydamas, kad kairėje rankoje padaryti tik du sužalojimai. Ekspertas P. Petreikis savo pateiktas išvadas grindė B. Madeos, R. Dettmeyerio knygoje „Teismo medicinos pagrindai“ pateiktais išaiškinimais, tačiau pagal šiuos išaiškinimus mušimui lazda būdingos dvigubo kontūro kraujosruvos susidaro tik išimtiniais atvejais. Be to, ekspertas P. Petreikis pripažino, kad du sužalojimai Z. B. galėjo būti padaryti krentant, o trečias – kietu buku daiktu, tai galėtų būti tiek žemės paviršius, tiek lazda, tiek dviračio vairas ar rėmas. Eksperto P. Petreikio padaryta išvada, kad nukentėjusiajam nustatyti kūno sužalojimai nėra padaryti (nebūdingi) mušant lazda, prieštarauja ir ekspertės R. Gaidienės duotiems paaiškinimams (tai, ką ji matė Z. B. apžiūros metu, nebūdinga kritimui nuo dviračio, nes nei krūtinė, nei kitos kūno dalys, išskyrus plaštakas, nebuvo sužalotos; kritimui nuo dviračio dažniausiai būdingi nubrozdinimai; šiuo atveju nustatyti sužalojimai būdingesni smūgio sudavimui; bent jau vienas smūgis tikrai turėjo būti suduotas).

3.5. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas motyvuotų išvadų taip pat nepateikė. Skundžiamoje nutartyje eksperto P. Petreikio išvada, jo teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai neaptarti ir neanalizuoti, nepašalinti paminėti tarp ekspertų pateiktų išvadų esantys prieštaravimai, kurie gali būti pašalinti, paskiriant byloje pakartotinį specialisto tyrimą arba ekspertizę.

3.6. Skundžiamos nutarties 21 punkte apeliacinės instancijos teismas pateikė prieštaringas išvadas dėl Z. B. girtumo nagrinėjamo įvykio metu. Iš pateiktų motyvų taip ir lieka neaišku, ar šis teismas pritaria prokuroro apeliacinio skundo argumentams dėl pirmosios instancijos teismo padarytos bylos duomenimis nepagrįstos išvados, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus. Apygardos teismas nieko nepasisakė dėl apeliaciniame skunde akcentuoto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginio: „Be to, ir tai, kad nugriuvęs nukentėjusysis neva prarado sąmonę, irgi yra panašiau į tai, nugriuvęs neblaivus žmogus tiesiog užmigo.“ Keista, kad tai apylinkės teismas laikė Z. B. neblaivumą patvirtinančiu įrodymu. Kyla klausimas, ar žmogus, patyręs keturis trauminius poveikius, nugriuvęs nuo dviračio ir susilaužęs alkūnkaulį, gali tiesiog įvykio vietoje užmigti.

3.7. Be to, apeliacinės instancijos teismo A. V. iš valstybės priteistas proceso išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (544,50 Eur) yra per didelis, apskaičiuotas nesilaikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – Rekomendacijos dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo, Rekomendacijos) įtvirtintos tokių išlaidų maksimalaus dydžio apskaičiavimo tvarkos. Atsižvelgus į tai, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vykusiuose dviejuose teismo posėdžiuose truko 1 val. 30 min., buvo patirtos 251,89 Eur dydžio proceso išlaidos.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus vyriausiojo prokuroro G. Vaičiūno kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), iš naujo įrodymų netiria, naujų faktinių aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-788/2019, 2K-157-976/2022). Kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017, 2K-141-697/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

6. Taigi, kasatoriaus argumentai, susiję su Z. B. blaivumo nagrinėjamo įvykio metu nustatymu, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Argumentai, siejami su byloje pateiktų specialisto ir konsultacinės išvadų, jas surašiusių specialistų duotų paaiškinimų vertinimu, jų įrodomąja reikšme bylos faktinėms aplinkybėms nustatyti, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

7. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog A. V. ir M. V. dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė Z. B. sveikatą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro apeliacinį skundą, tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui bei jį pagrindžiančioms šio teismo išvadoms pritarė.

8. Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, tai lėmė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą, sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti byloje teisingą procesinį sprendimą.

9. Teismai visus įrodymus privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintų sąsajumo bei leistinumo reikalavimų, o juos vertinti pagal to paties straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

10. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šio teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų (ne)pakankamumo A. V. bei M. V. kaltei, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdžius Z. B. sveikatą, pagrįsti padarytos išanalizavus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, įvertinus ne tik kiekvieną iš jų atskirai, bet ir jų visumą. Apylinkės teismo priimtame nuosprendyje pateikti pakankamai išsamūs ir aiškūs įrodymų vertinimo motyvai, taip pat išvados dėl A. V. ir M. V. išteisinimo, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktai.

11. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, juos įvertino kartu su apeliacinio proceso metu, atliekant dalinį įrodymų tyrimą, nukentėjusiojo Z. B. ir išteisintųjų duotais parodymais ir pateikė dėl apeliacinio skundo motyvuotas išvadas, kodėl apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. V. ir M. V. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą pripažįstama teisinga.

12. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymų visetą, apeliacinio proceso metu papildomai gautų duomenų kontekste pritarė apylinkės teismo išvadai, kad išnaudojus visas procesines galimybes byloje nebuvo surinkta pakankamai kaltinančių, A. V. ir M. V. nekaltumo prezumpciją paneigiančių įrodymų, kurie suteiktų pagrindą pripažinti juos kaltais dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

13. Abu teismai nustatė, kad nagrinėjamas įvykis įvyko tarp jau anksčiau dėl paveldėto nekilnojamojo turto, taip pat palaido šuns konfliktavusių giminaičių, t. y. tarp Z. B. (viena pusė) ir A. V., M. V., liudytojos D. V. (kita pusė). Apygardos teismas, atsižvelgdamas į jų suinteresuotumą bylos baigtimi ir dar kartą kruopščiai išanalizavęs konflikto dalyvių proceso metu duotus parodymus, sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad tiek nukentėjusiojo, tiek ir išteisintųjų parodymai dėl nagrinėjamo įvykio, Z. B. nustatytų sužalojimų atsiradimo aplinkybių proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, o kitų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų kaltinime nurodytas aplinkybes, byloje nėra.

14. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami nukentėjusiojo proceso metu duotų parodymų patikimumą, atsižvelgė į nukentėjusiojo į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nurodytas aplinkybes, jo nurodytas įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo apklausų, akistatų su išteisintaisiais, liudytoja D. V. metu, taip pat apklausiant bylos nagrinėjimo teismuose metu. Nustatė, kad Z. B. nurodytos aplinkybės skyrėsi tiek dėl jį užpuolusių ir mušusių asmenų skaičiaus, jų su savimi turėtų lazdų, konkrečių asmenų suduotų smūgių, smūgių sudavimo lokalizacijos, tiek dėl jo paties veiksmų – lazdos apsiginti nuo puolančio šuns pasiėmimo momento, jos panaudojimo bei laikymo. Įvertinęs skirtingai nukentėjusiojo Z. B. nurodytas įvykio aplinkybes, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jos neleidžia vienareikšmiškai nustatyti tarp Z. B. ir išteisintųjų įvykusio konflikto aplinkybių, tarp jų ir kokiu būdu bei kokių asmenų veiksmais nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis patyrė jam nustatytus sužalojimus.

15. Tikrindamas byloje priimtą išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šių aplinkybių nepatvirtina ir kiti bylos įrodymai. Šis teismas įvertino liudytojų V. B., A. D. parodymus, pastarieji apklausiami patvirtino, kad patys įvykio nematė, o įvykio aplinkybes sužinojo iš Z. B. pasakojimų, kurie, kaip jau konstatuota pirmiau, proceso metu kito. Įvertinęs išteisintųjų A. ir M. V. proceso metu duotus parodymus, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, konstatavo, kad pastarieji proceso metu taip pat davė nenuoseklius bei prieštaringus parodymus dėl konflikto ir jų dalyvavimo jame, o teisme nepripažino, kad būtų trenkę Z. B. ar kitaip jį pastūmę, dėl ko jis būtų nukritęs nuo dviračio ir susižalojęs. Tokių aplinkybių nepatvirtino ir įvykį mačiusi byloje kaip liudytoja apklausta D. V..

16. Kasatorius ginčija specialisto ir konsultacinės išvadų, taip pat specialistų duotų paaiškinimų vertinimą.

17. Specialisto išvados (ekspertizės akto), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. šis įrodymas vertinamas vadovaujantis bendraisiais įrodymų vertinimo principais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad specialisto išvada (ekspertizės aktas) teismo turi būti įvertinta išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); ji vertinama kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinama atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020).

18. Žemesniųjų instancijų teismai, nenukrypdami nuo šių teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, kartu su kitais bylos įrodymais įvertino specialisto išvadoje teismo medicinos ekspertės R. Gaidienės pateiktas išvadas bei jos teismui duotus paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, konstatavo, kad specialisto išvadoje pateiktos išvados (nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais) ir mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais) ir teismo medicinos ekspertės paaiškinimai (sužalojimai nebūdingi kritimui nuo dviračio; jie būdingesni smūgio sudavimui, bent jau vienas smūgis tikrai turėjo būti suduotas; tačiau neatmetama galimybė, kad alkūnkaulio lūžis galėjo būti patirtas ir kritimo nuo dviračio metu) nei patvirtina, nei paneigia nukentėjusiojo Z. B. sužalojimų atsiradimo mechanizmo. Specialistės išvadas ir jos paaiškinimus vertinant kartu su kitais bylos įrodymais (nukentėjusiojo, išteisintųjų, liudytojų parodymais, rašytiniais bylos duomenimis), išnaudojus visas procesines priemones, nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti, kokiais konkrečiai trauminiais poveikiais Z. B. buvo padaryti sužalojimai, ar ir kuris iš asmenų galimai smūgiavo nukentėjusiajam. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei nurodo kasatorius, nurodė specialisto išvados vertinimo motyvus.

19. Kasatorius pagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su P. Petreikio konsultacinės išvados ir jo paaiškinimų vertinimu. Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo dėl šių duomenų vertinimo pateiktas išvadas, taip pat ir paties kasatoriaus pateiktus argumentus, neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sukliudžiusį išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs konsultacinėje išvadoje pateiktas išvadas ir teismo medicinos gydytojo P. Petreikio paaiškinimus tiek specialisto išvados ir specialistės R. Gaidienės paaiškinimų, tiek kitų bylos įrodymų kontekste, pagrįstai konstatavo, kad šis įrodymų šaltinis nei atskirai, nei vertinant su visais kitais bylos įrodymais nepatvirtina Z. B. nustatytų sužalojimų atsiradimo mechanizmo. Teisėjų kolegija pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes daryti kitokias išvadas neturi pagrindo. Kartu pažymėtina, kad papildomo objektų tyrimo arba ekspertizės skyrimas, byloje nenustačius, kokių asmenų ir kokiais veiksmais nukentėjusysis patyrė jam nustatytus sužalojimus, šiuo atveju būtų beprasmis, reikšmingų duomenų byloje tiriamo įvykio aplinkybėms nustatyti nebūtų gauta.

20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesniųjų instancijų teismai esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, o apeliacinės instancijos teismas – ir esminio BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nepadarė. Abiejų instancijų teismai, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, tinkamai pasirėmė nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. A. V. ir M. V. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą buvo išteisinti pagrįstai.

Dėl išteisintajam priteisto išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo

21. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išteisintajam A. V. iš valstybės priteisto patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo dydžiu. Nurodo, kad jis yra per didelis, nustatytas nesilaikant Rekomendacijose dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo nurodytos tokių išlaidų maksimalaus dydžio apskaičiavimo tvarkos. Šie kasatoriaus argumentai atmetami.

22. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens išteisinimo atveju teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, įstatymų leidėjas konkrečių aplinkybių, į kurias teismai spręsdami dėl tokio pobūdžio proceso išlaidų atlyginimo (nustatydami jų dydį) turi atsižvelgti, nedetalizavo. Rekomendacijų dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo nuostatos, tarp jų ir dėl tokių išlaidų apskaičiavimo tvarkos, jų maksimalaus dydžio, yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas aplinkybių, reikšmingų būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydžiui nustatyti, nustatymą paliko teismų diskrecijai.

23. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tokiu atveju, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, be bylos sudėtingumo, jos apimties, kitų svarbių aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2023), būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-8-696/2015, 2K-84-699/2015, 2K-373-976/2018 ir kt.). Teismų praktikoje išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-225-303/2019), t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta.

24. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl išteisintajam A. V. išlaidų už advokato suteiktas paslaugas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, atsižvelgė į tai, jog apeliacinis procesas vyko pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma taip pat ir A. V. priimti apkaltinamąjį nuosprendį, didžioji prokuroro apeliacinio skundo dalis buvo atmesta, tenkinta tik jo dalis dėl proceso išlaidų išteisintajam atlyginimo, pakeičiant subjektą, iš kurio jis priteisiamas. Byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, buvo atliekamas dalinis įrodymų tyrimas, advokatas V. Sviderskis dalyvavo dviejuose teismo posėdžiuose ir gynė abiejų išteisintųjų interesus. Taigi, įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad išteisintojo patirtos 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, nėra aiškiai per didelės, atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, todėl turi būti atlygintos. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju išteisintajam iš valstybės priteista išlaidų suma nėra per didelė ir pagal Rekomendacijose nustatytus proceso išlaidų apskaičiavimo kriterijus. Pažymėtina, kad išlaidas sudarė ne tik advokato dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet taip pat pasirengimas apeliaciniam procesui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ginto Vaičiūno kasacinį skundą.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Alvydas Pikelis

Rima Ažubalytė