Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimo dalių padidėjimą, vienam iš įpėdinių pagal testamentą mirus anksčiau, negu atsirado palikimas, banko sutarties ir banko indėlio sutarties, kaip atskirų lėšų tvarkymo instrumentų, atskyrimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių testamento turinio aiškinimą ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-451-421/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-23310-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.4.12.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. S. M. ir suinteresuoto asmens Kauno miesto 24-ojo notaro biuro notaro Mindaugo Statkevičiaus kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. M. skundą dėl notaro Mindaugo Statkevičiaus veiksmų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimo dalių padidėjimą, vienam iš įpėdinių pagal testamentą mirus anksčiau, negu atsirado palikimas, banko sutarties ir banko indėlio sutarties, kaip atskirų lėšų tvarkymo instrumentų, atskyrimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių testamento turinio aiškinimą ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas Rolandas S. M. skundu kreipėsi į teismą prašydamas išduoti liudijimą, kad jis turi teisę gauti iš AB SEB banko rašytinius įrodymus, pagrindžiančius L. G. vykdytas banko ir finansines operacijas; įpareigoti notarą M. Statkevičių išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą pagal L. G. 2007 m. kovo 5 d. sudarytą testamentą dėl visų AB „Swedbank“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių pinigų; priteisti iš notaro M. Statkevičiaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 30 d. mirė L. G., dėl jos palikimo priėmimo kaip įpėdinis pagal 2007 m. kovo 5 d. testamentą jis kreipėsi į Kauno miesto 24-ąjį notaro biurą, kuriame buvo užvesta paveldėjimo byla. Minėtu testamentu palikėja visą savo turtą paliko jam, pareiškėjui. Paveldėjimo byloje buvo nustatyta, kad palikėjos vardu yra registruotas butas Kaune, Ašigalio g. 17-54, bei pinigų ir indėlių sąskaitos AB „Swedbank“. Pareiškėjas 2015 m. kovo 10 d. pateikė notarui prašymą išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą dėl testatorės AB „Swedbank“ sąskaitoje esančių lėšų. 2015 m. kovo 20 d. notaras priėmė nutarimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui paveldėjimo liudijimą.

Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs R. S. M. skundą dėl notaro veiksmų, 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartimi įpareigojo Kauno miesto 24-ojo notaro biuro notarą M. Statkevičių išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą pagal L. G. 2007 m. kovo 5 d. sudarytą testamentą dėl AB „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių lėšų. Nutartis apeliacine tvarka nebuvo apskųsta ir įsiteisėjo 2015 m. rugsėjo 21 d.

Notaras M. Statkevičius 2015 m. spalio 29 d. priėmė kitą nutarimą, kuriuo vėl atsisakė atlikti notarinį veiksmą – išduoti paveldėjimo teisės liudijimą dėl visų AB „Swedbank“ sąskaitoje esančių lėšų, motyvuodamas tuo, kad testatorė L. G. buvo sudariusi du testamentus – vėliau sudarytu (2008 m. birželio 3 d.) testamentu testatorė pakeitė savo valią: nuosavybės teise sau priklausantį butą Kauno m., Studentų g. 18-802; 1/2 dalį visų piniginių indėlių, esančių bet kuriose Lietuvos Respublikos bankų sąskaitose, ir automobilį PONTIAC, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ji paliko A. V.. Nutarime notaras nurodė, kad sutinka pareiškėjui išduoti paveldėjimo teisės liudijimą dėl 1/2 dalies lėšų, esančių AB „Swedbank“ sąskaitoje.

Pareiškėjo nuomone, palikimo dalis, kuri testamentu buvo palikta A. V., negali būti paveldėta įpėdinių pagal įstatymą, nes tai prieštarautų imperatyviajai įstatymo normai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.2 straipsnio 2 dalis). L. G. dviem savo sudarytais ir galiojančiais testamentais išreiškė savo valią, kad visas jos turtas būtų paveldėtas tik pagal testamentus, ir nėra likę jokio turto, kuris nebūtų įtrauktas į abu galiojančius testamentus. Vienas įpėdinis pagal testamentą – A. V. – nepriėmė palikimo, nes mirė anksčiau už testatorę, todėl kita palikimo dalis atitenka kitam įpėdiniui pagal testamentą (CK 5.61 straipsnio 2 dalis).

Nėra pagrindo abejoti, kad, sudarydama antrąjį testamentą, L. G. aiškiai nurodė, jog A. V. palieka pusę piniginių indėlių, o ne pinigų. Todėl darant prielaidą, kad į testamentą A. V. įrašyto turto pareiškėjas paveldėti negali, jis turi teisę paveldėti visus palikėjos pinigus (grynuosius ir esančius banko sąskaitose) bei 1/2 dalį piniginių indėlių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. sausio 11 d. nutartimi atmetė pareiškėjo R. S. M. skundą.

Teismas nustatė, kad antruoju testamentu, sudarytu 2008 m. birželio 3 d., testatorė iš dalies pakeitė savo pirmąjį testamentą, t. y. iš pirmojo testamento bendrosios turto dalies testatorė savo valia išskyrė turto dalį, kurią suteikė teisę paveldėti A. V., tačiau pastarasis įpėdiniu netapo, nes mirė iki palikimo atsiradimo. Teismo vertinimu, tai nepakeičia ir nepaneigia testatorės antrajame testamente išreikštos valios – nurodytą turtą palikti ne pareiškėjui.

Teismas padarė išvadą, kad antruoju testamentu palikėja pakeitė savo valią dėl tam tikro turto ir ši pakeista valia yra privaloma visiems įpėdiniams; nesant įpėdinio paveldėti antrajame testamente nurodytą turtą, šis turtas turi būti paveldimas pagal įstatymą.

Vadovaudamasis CK 6.892 straipsnio turinio analize, teismas sprendė, kad įstatymo leidėjas pinigų sumą ir indėlį vartoja kaip sinonimines sąvokas, iš esmės reiškiančias tą patį – palikėjo turėtus ir banke saugotus pinigus. Todėl antrasis palikėjos L. G. sudarytas testamentas gali būti suprantamas vieninteliu būdu – kad ji 1/2 dalį visų savo turėtų ir banke laikytų pinigų (indėlių) paliko A. V..

Teismo vertinimu, notaras notarinį veiksmą atliko – 2014 m. rugsėjo 11 d. išdavė pareiškėjui liudijimą, suteikiantį teisę gauti dokumentus, reikalingus paveldėjimo liudijimui gauti. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad jis prašė notaro išduoti kitokio turinio liudijimą, o notaras, gavęs prašymą, jį atmetė. Nesant įrodymų, kad buvo atliktas notaro veiksmas ar atsisakyta prašomą veiksmą atlikti, skundo dalį dėl liudijimo išdavimo teismas atmetė.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo R. S. M. atskirąjį skundą, 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – pareiškėjo skundą patenkino: įpareigojo Kauno miesto 24-ojo notaro biuro notarą M. Statkevičių išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės pagal L. G. 2007 m. kovo 5 d. testamentą liudijimą dėl visų AB „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių pinigų.

Teismas pripažino, kad abu testamentai (tiek 2007 m. kovo 5 d., tiek ir 2008 m. birželio 3 d.) yra galiojantys, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti ir nepanaikinti, ir jų pagrindu įstatymo nustatyta tvarka gali būti išduoti paveldėjimo teisės liudijimai. Aplinkybė, kad pagal vėlesnį testamentą turėjęs būti įpėdinis A. V. mirė anksčiau, nei atsirado palikimas, nedaro ankstesnio testamento galiojančio visa apimtimi, nes testatorės valia buvo išreikšta vėlesniu testamentu.

Teismo vertinimu, nustatyta aplinkybė, kad paveldėtojas pagal vėlesnį (2008 m. birželio 3 d.) testamentą mirė anksčiau, nei atsirado testatorės palikimas, nesudaro pagrindo pareiškėjui priimti visą testatorės palikimą pagal pirminį 2007 m. kovo 5 d. testamentą, todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju susidarė paveldėjimo pagal įstatymą civiliniai teisiniai santykiai (CK 5.3 straipsnio 1 dalis, 5.5 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 5.61 straipsnio 1 dalis).

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 5.61 straipsnio 2 dalies norma, nurodęs, jog šioje normoje kalbama apie testamentą kaip apie vientisą dokumentą, o nagrinėjamu atveju sudaryti du testamentai, iš kurių vėlesniu testamentu pakeistas pirminis testamentas, tačiau abu testamentai yra galiojantys.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2013">3K-3-259/2013</a>, pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad banko sąskaitos sutartis (CK 6.913 straipsnis) ir banko indėlio sutartis (CK 6.892 straipsnio 1 dalis) yra atskiri lėšų tvarkymo instrumentai, skiriasi jų paskirtis ir tikslai.

2008 m. birželio 3 d. testamentu palikdama A. V. nuosavybės teise priklausančio turto dalį, testatorė konkrečiai suformulavo, kad jam palieka 1/2 dalį visų piniginių indėlių, esančių bet kuriose Lietuvos Respublikos bankų sąskaitose. Atsižvelgdamas į tai, kad testatorei, kuri nuo 1999 m. naudojosi viena banko sąskaita, buvo žinoma, jog sudarant banko indėlio sutartį atidaroma nauja indėlio sąskaita, į faktą, kad tiek 2007 m. kovo 5 d., tiek 2008 m. birželio 3 d. oficialieji testamentai buvo sudaryti notaro, turinčio pareigą išsiaiškinti tikrąją palikėjo valią, teismas laikė, jog testatorė siekė ir 2008 m. birželio 3 d. testamentu paliko ne 1/2 dalį banko sąskaitose esančių visų lėšų, o tik 1/2 dalį piniginių indėlių, šiuo konkrečiu atveju tai būtų pinigai, esantys terminuotojo indėlio sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), į šiuo testamentu paliktino turto masę neįtraukdama banko sąskaitose esančių lėšų.

Teismas konstatavo, kad, 2008 m. birželio 3 d. testamentu paliktu turtu pripažindamas tiek lėšas, esančias banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek terminuotąjį indėlį, esantį indėlio sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas plečiamai aiškino banko sąskaitos ir banko indėlio sampratą.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas R. S. M. pagrįstai prašė notaro išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą pagal L. G. 2007 m. kovo 5 d. sudarytą testamentą dėl visų AB „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių pinigų, nes šiuo testamentu testatorė visą savo turtą paliko būtent pareiškėjui.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas R. S. M. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutarties motyvuojamąją dalį, kurioje išdėstyti argumentai dėl CK 5.61 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo; priteisti iš notaro M. Statkevičiaus pareiškėjui: 180 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme, 31 Eur sumokėto žyminio mokesčio už skundą Kauno apylinkės teisme, 580 Eur kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir 31 Eur sumokėto žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kauno apygardos teismas, neteisingai aiškindamas ir taikydamas CK 5.61 straipsnio 2 dalies nuostatą, priėjo prie išvados, kuri užkerta kelią pareiškėjui paveldėti visą testatorės L. G. palikimą, t. y. tą jo dalį, kuri vėlesniuoju testamentu buvo palikta A. V., bet šio nepriimta. Iš esmės apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius, kaip įpėdinis pagal testamentą, neturi teisės paveldėti vėlesniu testamentu kitam asmeniui paliktos turto dalies, jei tas asmuo palikimo nepriėmė, nes dėl nepriimtos palikimo dalies atsiranda paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai.

Teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 5.61 straipsnio 2 dalies nuostata. Jeigu paveldima tik pagal testamentą, CK 5.61 straipsnio 1 dalies norma neturėtų būti taikoma. Tokiais atvejais reikėtų taikyti išimtimi iš bendros taisyklės (CK 5.61 straipsnio 1 dalies) laikytiną CK 5.61 straipsnio 2 dalies normą. Teismų nustatyta faktinė aplinkybė yra tai, kad testatorė visą savo turtą paliko testamentu paskirtiems įpėdiniams: 2007 m. kovo 5 d. testamentu visą savo turtą paliko pareiškėjui, o 2008 m. birželio 3 d. testamentu dalį turto (butą, automobilį ir 1/2 dalį piniginių indėlių) – A. V.. Jokio kito turto, kuris nebūtų įtrauktas į abu galiojančius testamentus, nėra. Taikant šią teisės normą, pareiškėjas priimtų L. G. antruoju testamentu kitam įpėdiniui paliktą palikimo dalį, kurios šis nepriėmė. Testatorė išreiškė valią tokiu būdu, kurį vykdant įpėdiniai pagal įstatymą negali paveldėti jokio jos turto. Faktas, kad A. V. palikimo nepriėmė, neturėtų būti aiškinamas kaip testatorės valia antrajame testamente įvardytą turtą atimti iš kasatoriaus ir palikti jį įpėdiniams pagal įstatymą.

Teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 443 straipsnio 6 dalies normas. Nors notaras M. Statkevičius šioje byloje neturi materialaus teisinio suinteresuotumo, tačiau yra akivaizdus skirtingas jo ir pareiškėjo procesinis suinteresuotumas: notaras siekia, kad pareiškėjo skundai būtų atmesti, o teismai savo sprendimais patvirtintų jo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra tiesiogiai nulemtos notaro veiksmų, t. y. jo priimto nutarimo. Teismams patvirtinus notaro veiksmų neteisėtumą, būtų teisinga konstatuoti esant neteisėtų veiksmų priežastinį ryšį su pareiškėjo patirtomis išlaidomis. Tai galėtų būti notaro civilinės atsakomybės kilimo pagrindas, tačiau, atsižvelgiant į nuostolių atsiradimo procesinį pobūdį, tikslingiau būtų taikyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo institutą nei konstatuoti pareiškėjo teisę pareikšti atskirą ieškinį ginčo teisenos nustatyta tvarka.

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Kauno miesto 24-ojo notaro biuro notaras M. Statkevičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai taikė testamente išreikštos testatorės valios turinio aiškinimo ir nustatymo taisykles. 2008 m. birželio 3 d. sudarytas oficialusis testamentas surašytas teisiškai taisyklingai, jis patvirtintas notaro, todėl yra teisinis pagrindas spręsti, kad testatorė žodžių junginiui „piniginiai indėliai“ teikė įprastinę reikšmę, kuri tiek teisine, tiek įprasta buitine reikšme reiškia pinigus, esančius banko sąskaitoje. Todėl kritiškai vertintinas apeliacinės instancijos teismo bandymas remiantis kasacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2013">3K-3-259/2013</a>, kurios ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, sutapatinti „piniginių indėlių“ sąvoką su „banko indėlio“ sąvoka. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad „piniginių indėlių“ ir „pinigų“ sąvokos (bet ne „banko indėlio“ ir „banko sąskaitos“) CK 6.892 straipsnio 1 dalies prasme yra sinonimai. Lietuvos teisinėje sistemoje „indėlio“ ir „piniginių lėšų“ sąvokos yra sinonimai: Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 punkte nustatyta, kad „indėlis – dėl sąskaitoje, atidarytoje kredito įstaigoje pagal banko indėlio ar banko sąskaitos sutartį, laikomų lėšų arba dėl laikinų situacijų, kai kredito įstaiga teikia finansines paslaugas, susidaręs pinigų likutis“. Šios sąvokos laikytinos sinonimais ne tik įstatymuose, tačiau ir lingvistiškai, ir semantiškai. Testamento formuluotė „bankų sąskaitose“ ad hoc (esant konkrečiai situacijai; tik šiuo atveju) negali būti tapatinama tik su banko sąskaitos sutarties sąskaita, nes banko indėlis taip pat laikomas sąskaitoje. Testatorė turėjo tik vieną terminuotojo indėlio sąskaitą. Aptariama testamento formuluotė reiškia tai, kad testatorė 2008 m. birželio 3 d. testamente sprendė lėšų, esančių bet kuriose Lietuvos Respublikos bankų sąskaitose, palikimo klausimą.

Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu. Išvadas dėl įrodinėjimo dalyko (konkretaus testamento turinio) teismas padarė remdamasis ne pačiu testamentu ir jo turinio aiškinimu, o prielaidomis dėl testatorės tikrosios valios. Aiškindamas testatorės valios turinį, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į fakultatyvias ir abejotinas (šalutines) aplinkybes, tačiau nevertino paties testamento turinio.

Teismas nevykdė pareigos motyvuoti priimtą sprendimą. Teismas nenurodė, kodėl, aiškindamas 2008 m. birželio 3 d. testamento turinį, nesivadovavo teisės aktų nustatyta indėlio sąvoka, o tik perrašė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2013">3K-3-259/2013</a>, motyvuojamosios dalies argumentus, esą palikėja nuo 1999 m. naudojosi viena banko sąskaita, jai buvo žinoma, jog sudarant banko indėlio sutartį atidaroma nauja indėlio sąskaita, be to, tiek 2007 m. kovo 5 d., tiek 2008 m. birželio 3 d. oficialieji testamentai buvo sudaryti notaro.

Kadangi testatorės įpėdiniai pagal įstatymą paveldėjimo byloje nebuvo nustatyti, konstatavus, kad tam tikra palikėjos turto dalis turi būti paveldėta pagal įstatymą, palikėjos turtą turėtų paveldėti valstybė. Teismas galėjo spręsti klausimą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kaip suinteresuoto asmens, dalyvavimo šioje byloje, tačiau to nepadarė.

Pareiškėjas R. S. M. atsiliepimu į suinteresuoto asmens Kauno miesto 24-ojo notaro biuro notaro M. Statkevičiaus kasacinį skundą prašo skundo netenkinti; priteisti pareiškėjo naudai 540 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2013">3K-3-259/2013</a>, teisingai ir išsamiai atskleidė banko sąskaitos ir banko indėlio sampratą, aptarė jų panašumus ir skirtumus. Bendrinių teisinių kategorijų ir sąvokų turinys negali keistis priklausomai nuo faktinių aplinkybių skirtumo.

Iš CK 1.100 straipsnio ir 6.892 straipsnio 1 dalies matyti pagrindinis pinigų ir indėlių skirtumas. Banko indėlio sąskaitoje esantys pinigai yra banko nuosavybė (indėlininkas neturi teisės naudoti bankui paskolintų pinigų pagal tiesioginę jų paskirtį), todėl indėlis negali būti sutapatintas su pinigais (grynaisiais ar negrynaisiais (lėšomis sąskaitose). Pagal visą aktualų antrojo testamento tekstą: „<...> 1/2 (vieną antrąją) dalį visų piniginių indėlių, esančių bet kuriose Lietuvos Respublikos bankų sąskaitose <...>“ galima spręsti, kad paveldėjimo objektui – „indėliams“ – nebuvo būtinas jį apibūdinantis žodis „piniginiai“, nes iš tolesnio testamento teksto yra aišku, kad kalbama apie indėlius banko sąskaitose. Tačiau perteklinis paveldėjimo objekto apibūdinimas testamente (kad indėliai yra piniginiai) negali iš esmės pakeisti civilinių santykių objekto – turtinės teisės į pinigus. Kasaciniame skunde cituoto Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 punkto norma nereiškia, kad „indėlio“ ir „piniginių lėšų“ sąvokos Lietuvos teisinėje sistemoje yra sinonimai.

Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad testatorė L. G. 2008 m. birželio 3 d. testamentu A. V. norėjo palikti 1/2 dalį visų savo pinigų, esančių banko sąskaitose. Jei testatorė būtų to norėjusi, tai labai tikėtina, kad testamentą tvirtinusi notarė nebūtų vartojusi žodžio „indėliai“, nes CK 1.100 straipsnyje nurodyta, kad pinigai – tai banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, ir žodis „indėliai“ nevartojamas.

Suinteresuotas asmuo Kauno miesto 24-ojo notaro biuro notaras M. Statkevičius atsiliepimu į pareiškėjo kasacinį skundą prašo skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Testatorius sudarytą testamentą gali pakeisti sudarydamas naują arba panaikindamas sudarytą testamentą. Vėlesnis testamentas gali keisti kai kurias ankstesnio testamento sąlygas arba nustatyti naujas. Palikėja, sudarydama vėlesnį testamentą, panaikino ankstesnio testamento dalį, susijusią su tam tikros turto dalies paveldėjimu ir įpėdiniu pagal testamentą. Laikytina, kad ši vėlesniu testamentu apibrėžta turto dalis liko testamentu nepaskirta. Pareiškėjo kasaciniame skunde nurodoma CK 5.61 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma, nes ji reglamentuoja paveldėjimo teisinius santykius tuo atveju, kai palikėjas visą turtą paliko testamentu, o ne keliais, tam tikrai daliai prieštaraujančiais testamentais.

Teismas pagrįstai nustatė, kad notaras, kaip byloje dalyvaujantis asmuo, neturėjo ir neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl pareiškėjo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš notaro negali būti priteisiamas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl banko sąskaitos ir banko indėlio sutarčių teisinio kvalifikavimo ir jo reikšmės, nustatant paveldimo turto sudėtį

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi ir tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai teigiama, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi teismo precedentas reiškia įsiteisėjusį teismo sprendimą kitoje išnagrinėtoje byloje, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis tapati arba labai panaši į nagrinėjamą bylą. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Kasatoriaus suinteresuoto asmens Kauno miesto 24-ojo notaro biuro notaro M. Statkevičiaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2013">3K-3-259/2013</a>, nes nagrinėjamos bylos kontekste yra susiklosčiusi visiškai kita teisinė situacija, t. y. nesutampa šios nutarties ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi. Tokį savo teiginį kasatorius grindžia aplinkybe, kad civilinėje byloje, kurioje priimta nutartimi vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, buvo nagrinėjama situacija, kai pagal sudarytą oficialųjį testamentą testatorius ieškovei paliko jam nuosavybės teise priklausančias lėšas, esančias banko sąskaitoje, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje aptariamu 2008 m. birželio 3 d. testamentu testatorė paliko 1/2 dalį visų piniginių indėlių, esančių bet kuriose Lietuvos Respublikos bankų sąskaitose. Testatoriaus nuomone, kritiškai vertintinas apeliacinės instancijos teismo bandymas sutapatinti,,piniginių indėlių“ ir,,banko indėlio“ sąvokas, remiantis minėta kasacinio teismo sutartimi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2013">3K-3-259/2013</a>, kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl įpėdinio pagal testamentą teisės paveldėti terminuotojo indėlio sąskaitoje esančias lėšas, kai testamente nurodyta, kad paliekamos banko sąskaitoje (įvardyta konkreti sąskaita) esančios lėšos, išaiškino CK normose įtvirtintų banko sąskaitos sutarties (CK 6.913 straipsnis) ir banko indėlio sutarties sąvokų esmę, esminius šiuos įstatyme įtvirtintus lėšų tvarkymo instrumentus kvalifikuojančius požymius bei konstatavo, jog banko sutartis ir banko indėlio sutartis kvalifikuojantys požymiai leidžia daryti išvadą, jog tai atskiri lėšų tvarkymo instrumentai, nes skiriasi jų paskirtis ir tikslai. Šis kasacinio teismo pateiktas išaiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje, nustatant, ar, 2008 m. birželio 3 d. testamentu testatorei nurodžius, kad įpėdiniui pagal testamentą ji palieka 1/2 dalį visų piniginių indėlių, esančių bet kuriose Lietuvos Respublikos bankų sąskaitose, šis įpėdinis įgijo teisę paveldėti 1/2 dalį visų testatorės lėšų, esančių bet kuriose Lietuvos Respublikos bankų sąskaitose, ar tik 1/2 dalį šiose sąskaitose esančių banko indėlių, nes nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės labai panašios į šiame punkte nurodytos bylos faktines aplinkybes, abiejose bylose yra aktualus sąvokų,,indėlis“ ir,,lėšos“, vartojamų testamentuose, aiškinimas. Todėl kasatoriaus teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2013">3K-3-259/2013</a>, pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.

Vadovaudamasi šios nutarties 27 punktu, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad banko sutartis ir banko indėlio sutartis yra atskiri lėšų tvarkymo instrumentai, nes skiriasi jų paskirtis ir tikslai.

Nepagrįstas yra kasatoriaus teiginys, kad „piniginių indėlių“ ir „pinigų“ sąvokos CK 6.892 straipsnio 1 dalies prasme yra sinonimai. Pinigų, kaip civilinių teisių objekto, sąvoka yra pateikta CK 1.100 straipsnyje, pagal kurį pinigai yra Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemone. Banko sąskaitoje esančiomis lėšomis (pinigais) klientas turi galimybę laisvai disponuoti, jomis naudotis ir jas valdyti, nes tai yra banko kliento lėšos (finansinis turtas), o banko sąskaitos sutartis savo esme yra finansinių paslaugų sutartis. Tuo tarpu remdamasis banko indėlio sutartimi indėlininkas naudojasi reikalavimo sugrąžinti indėlį ir mokėti palūkanas teise, bet ne pačiomis lėšomis (CK 6.892 straipsnio 1 dalis, 6.913 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2013">3K-3-259/2013</a>).

Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas reglamentuoja indėlių draudimo sistemos ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos veiklą Lietuvos Respublikoje (šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šio įstatymo tikslas – apsaugoti indėlininkų ir investuotojų interesus, išlaikyti jų pasitikėjimą finansų įstaigomis, prisidėti prie finansų sistemos stabilumo, patikimumo ir saugumo stiprinimo. Todėl aplinkybė, kad šio įstatymo 2 dalies 10 punkte kaip indėlis apibrėžiamas ne tik dėl sąskaitoje, atidarytoje kredito įstaigoje pagal banko indėlio sutartį laikomų lėšų, bet ir pagal banko sąskaitos sutartį laikomų lėšų likutis, nereiškia, kad,,piniginis indėlis“ ir,,pinigai“ CK 6.892 straipsnio 1 dalies prasme yra sinonimai. Šios nutarties 29 punkte minėta, kad pinigų, kaip civilinių teisių objekto, sąvoka yra apibrėžta Civiliniame kodekse (CK 1.100 straipsnis), o banko indėlio sutarties apibrėžtis pateikta CK 6.892 straipsnyje.

Kasacinis teismas, spręsdamas testamente išreikštos testatoriaus valios turinio aiškinimo klausimus, ne kartą yra pasisakęs, kad svarbu atsižvelgti į tai, jog testamentas yra vienašalis sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies (testatoriaus) valios. Kai testamento turinio ir testatoriaus valios aiškinimo klausimas sprendžiamas nesant šią valią išreiškusio subjekto, testamento turinys pirmiausia aiškintinas pagal jo tekstą, kaip objektyviausiai atspindintį testamento sudarymo metu buvusią situaciją. Atsižvelgiant į testamento, kaip paveldėjimo pagrindo, prigimtį ir teisinį reglamentavimą, kilus ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios turinio, šis turi būti nustatomas remiantis ne tik pažodiniu testamento teksto aiškinimu, bet ir vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijais, nagrinėjant tikruosius testatoriaus ketinimus, elgesį iki ir po testamento sudarymo, taip pat vertintinos testamento sudarymo aplinkybės, kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2013">3K-3-259/2013</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas 2008 m. birželio 3 d. sudaryto oficialiojo testamento turinį, į šią kasacinio teismo praktiką atsižvelgė ir ja vadovavosi. Teismas įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kad testatorė nuo 1999 m. naudojosi viena banko sąskaita ir jai buvo žinoma, kad, sudarant banko indėlio sutartį, atidaroma nauja indėlio sąskaita, kad abu testamentai (tiek 2007 m. kovo 5 d., tiek ir 2008 m. birželio 3 d.) buvo sudaryti notarine tvarka, o notaras turi pareigą išaiškinti tikrąją palikėjo valią. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas laikė, kad testatorės valia, išreikšta 2008 m. birželio 3 d. testamentu, buvo palikti ne 1/2 dalį banko sąskaitose esančių visų lėšų, o tik 1/2 dalį piniginių indėlių. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada pagrįsta tinkamu teisės normų, apibrėžiančių banko indėlio ir banko sąskaitos sąvokas ir esminius požymius, bei tinkamu testamento turinio aiškinimu ir kasacinis teismas ją pripažįsta pagrįsta.

Kasatoriaus, nesutinkančio su šios nutarties 32 punkte nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada, teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino aptariamame testamente vartojamą sąvoką,,piniginiai indėliai“ su sąvoka,,banko indėlis“. Kasatorius akcentuoja tai, kad testatorė turėjo vienintelę terminuotojo indėlio sąskaitą. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į šiuos kasatoriaus argumentus, pažymi, kad banko indėlio sąskaitos sutarties sąvoką apibrėžiančiame CK 6.982 straipsnyje taip pat yra pateikta ir indėlio sąvoka. Pagal šio straipsnio 1 dalį banko indėlio sutartimi (depozitu) viena šalis (bankas ar kita kredito įstaiga) įsipareigoja priimti iš kitos šalies (indėlininko) arba, gavusi kitai šaliai pervestą pinigų sumą (indėlį), įsipareigoja grąžinti indėlį ir sumokėti už jį palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis. Taigi, indėlis yra indėlininko bankui perduota pinigų suma, kurią priėmęs bankas įsipareigoja grąžinti ir mokėti banko indėlio sutartyje nustatytomis sąlygomis. Todėl aplinkybė, kad aptariamame testamente prieš paliekamo turto dalį apibūdinantį terminą,,indėliai“ yra pavartotas žodis,,piniginiai“, bet ne,,banko“, negali nulemti išvados, kad testatorės valia buvo palikti visas bankų sąskaitose esančias ir jai priklausančias lėšas, nes esminis banko indėlio sąskaitoje esančius pinigus apibrėžiantis ir nuo bet kurioje kitoje banke atidarytoje sąskaitoje esančių pinigų juos atribojantis terminas yra,,indėlis“. Tokios išvados negali nulemti ir aplinkybė, kad buvo pavartota šio termino (kartu su žodžiu,,piniginis“) daugiskaitos forma.

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-698-686/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šios nutarties 32 punkte minėta, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadą apie testatorės valią 2008 m. birželio 3 d. testamentu palikti ne 1/2 dalį banko sąskaitose esančių visų lėšų, o tik 1/2 dalį piniginių indėlių pagrindė byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Ši išvada taip pat pagrįsta aptariamo testamento turinio aiškinimu, kuris yra ne tik pažodinis, bet ir pagrįstas sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijais. Todėl kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra grindžiama prielaidomis, nepagrįstas, o nepakankamas nutarties motyvavimas nesudaro pagrindo ją panaikinti.

Dėl galimybės apskųsti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus

Kasaciniu skundu pareiškėjas R. S. M. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutarties motyvuojamąją dalį, kurioje išdėstyti argumentai dėl CK 5.61 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatorius neprašo pakeisti skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies, išskyrus jos dalį, kuria nebuvo patenkintas jo prašymas priteisti iš suinteresuoto asmens notaro bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kurioje kasatorius prašė pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, tačiau neprašė pakeisti skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies, remdamasis CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, suformulavo tokią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzgtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-238-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-238-915/2015">3K-3-238-915/2015</a>).

Kauno apygardos teismas, aiškindamas ir taikydamas CK 5.61 straipsnio 2 dalies nuostatą, priėjo išvadą, kuri užkerta kelią jam paveldėti visą testatorės L. G. palikimą, t. y. tą jo dalį, kuri vėlesniuoju testamentu buvo palikta A. V.. Taigi ši apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje padaryta išvada savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo nutarties rezoliucinės dalies, daro poveikį pareiškėjo teisėms ir gali jam sukurti teisinius padarinius ateityje, todėl pareiškėjui turi būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šią motyvuojamosios dalies išvadą (motyvus).

Dėl CK 5.61 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimo ir taikymo

CK 5.61 straipsnio, reglamentuojančio paveldėjimo dalių padidėjimą, 2 dalyje nustatyta, kad jeigu palikėjas visą savo turtą paliko testamentu savo paskirtiems įpėdiniams, tai palikimo dalis, priklausiusi atsisakiusiam ar nepriėmusiam palikimo įpėdiniui, atitenka kitiems įpėdiniams pagal testamentą ir padalijama lygiomis dalimis. Taigi šioje teisės normoje reglamentuojama situacija, kai testatorius visą savo turtą palieka tik savo paskirtiems įpėdiniams (dviem ar daugiau), t. y. testamente nurodo, kad palikimas pereina tik jo paskirtiems įpėdiniams. Būtent tokiu atveju, kai vienas iš tokių paskirtų įpėdinių atsisako ar nepriima palikimo, šiam įpėdiniui priklausiusi palikimo dalis atitenka kitiems įpėdiniams pagal testamentą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2007 m. kovo 5 d. testamentu testatorė visą savo turtą paliko pareiškėjui. Vėliau, 2008 m. birželio 3 d. sudarytu testamentu butą, automobilį bei 1/2 dalį visų piniginių indėlių, esančių bet kuriose Lietuvos Respublikos bankų sąskaitose, testatorė paliko A. V.. Taigi, pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad antruoju testamentu testatorė išreiškė savo valią pakeisti ankstesnio testamento konkrečias dalis. Pagal CK 5.35 straipsnio 2 dalies nuostatą, vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui. Taigi pirmesnis testamentas, kuriuo testatorė visą savo turtą paliko pareiškėjui, testatorei sudarius vėlesnį testamentą, liko galioti, išskyrus jo dalį dėl buto, automobilio ir 1/2 dalies piniginių indėlių, kuriuos vėlesniu testamentu ji paliko A. V.. Taip testatorė 2007 m. kovo 5 d. testamentu, jo dalį pakeisdama vėlesniu 2008 m. birželio 3 d. sudarytu testamentu, išreiškė savo valią visą savo turtą palikti įpėdiniams pagal testamentą – pareiškėjui R. S. M. ir A. V..

Byloje taip pat nustatyta, kad įpėdinis pagal testamentą A. V., kuriam dalis turto buvo palikta pagal vėlesnį, 2008 m. birželio 3 d. sudarytą testamentą, mirė anksčiau, nei atsirado palikimas: A. V. mirė 2014 m. kovo 6 d., o testatorė L. G. – 2014 m. rugpjūčio 30 d.

Įpėdiniu yra laikomas asmuo, kuris pagal įstatymą ar pagal testamentą įgyja teisę priimti palikimą mirus fiziniam asmeniui. Pagal CK 5.5 str. 1 d. 2 p. paveldint pagal testamentą įpėdiniais gali būti fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu. Taigi, jeigu asmuo, kuriam testatorius paliko turto, mirė anksčiau negu testatorius, teisių perėmimo tarp jų neatsiranda. Jeigu asmuo nėra laikomas įpėdiniu, jis neturi CK 5 knygoje numatytų įpėdinio teisių ir pareigų.

CK 5.61 str. reglamentuoja situacijas, kai įpėdinis atsisako ar nepriima palikimo. Palikimo nepriėmimas yra suprantamas kaip apibendrintas įvairių situacijų apibūdinimas, kai šaukiamas paveldėti įpėdinis nepaduoda pareiškimo notarui, nesikreipia į teismą dėl palikimo priėmimo termino atnaujinimo ir neatlieka jokių aktyvių veiksmų, siekdamas paveldėti.

Palikimo atsisakymas yra vienašalis sandoris, išreikštas aktyviu įpėdinio veiksmu, o palikimo nepriėmimas yra asmens, turinčio teisę į palikimą, neveikimas arba pasyvus elgesys, tačiau tiek palikimo nepriėmimas, tiek atsisakymas yra įpėdinio valios išraiška ir turi tas pačias pasekmes; toks asmuo netampa mirusio asmens turtinių teisių ir pareigų perėmėju.

CK 5.61 straipsnyje nėra aptariama situacija, kai, visą turtą palikus testamentu (nagrinėjamos bylos atveju – dviem skirtingais testamentais), iki palikimo atsiradimo miršta vienas iš įpėdinių pagal testamentą. Minėta teisės norma reglamentuoja situacijas, kai asmenys, kuriems testatorius paliko savo turtą, palikimo atsiradimo momentu yra gyvi. Jei testamentu paskirtas įpėdinis mirė anksčiau už testatorių, jis nėra laikomas įpėdiniu.

Nagrinėjamu atveju asmuo, kuriam antruoju testamentu (pakeitusiu ankstesniojo testamento dalį) testatorius paliko dalį savo turto, mirė anksčiau už testatorių, paveldėjimo teisiniai santykiai tarp šio asmens ir palikėjo neatsirado, todėl jam buvusi paskirta testamentu turto dalis turėtų būti laikoma testamentu nepaskirta ir paveldima pagal įstatymą (CK 5.2 str. 2 d.; 5.22 str., 5.35 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai asmuo, kuriam testatorius paliko dalį savo turto, miršta anksčiau už testatorių, paveldėjimo teisiniai santykiai pagal tokį testamentą neatsiranda, todėl nėra galimas nei palikimo atsisakymas, nei nepriėmimas, dėl ko tokiai situacijai CK 5.61 straipsnio nuostatos netaikomos.

Šios nutarties 41-46 punktuose išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog,,<...> nustatyta aplinkybė, kad paveldėtojui pagal vėlesnį 2008 m. birželio 3 d. testamentą mirus anksčiau nei atsirado testatorės palikimas, nesudaro pagrindo apeliantui priimti visą testatorės palikimą pagal pirminį 2007 m. kovo 5 d. testamentą, todėl nagrinėjamo ginčo atveju susidarė paveldėjimo pagal įstatymą civiliniai teisiniai santykiai <...>“, yra pagrįsta, todėl nešalinama iš nutarties motyvuojamosios dalies.

Dėl CPK 443 straipsnio 6 dalies, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, aiškinimo ir taikymo bei kitų kasacinių skundų argumentų

Pagal CPK 443 straipsnio, reglamentuojančio ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybes, 6 dalies nuostatą, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos; tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Įstatyme nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Tuo atveju, kai asmens skundas dėl antstolio veiksmų nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, yra akivaizdus antstolio ir skolininko interesų priešingumas, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antstolio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-383-684/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Šioje byloje yra pareiškėjo ir notaro interesų priešingumas. Pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra tiesiogiai nulemtos notaro veiksmų – priimto nutarimo, kuriuo notaras atsisakė atlikti pareiškėjo prašomą notarinį veiksmą. Toks pareiškėjo ir notaro interesų priešingumas pasireiškė ir viso šios bylos nagrinėjimo metu. Byloje kilo pareiškėjo ir notaro ginčas dėl testamento turinio ir testatorės valios aiškinimo. Šie byloje dalyvaujantys asmenys skirtingai aiškino testamento turinį ir toks jų ginčas iš esmės lėmė bylinėjimosi išlaidas šioje byloje. Šios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti CPK 443 straipsnio 6 dalies išimtį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pareiškėjas patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, sumokėdamas 180 Eur už advokato pagalbą. Patenkinus pareiškėjo atskirąjį skundą ir įpareigojus notarą išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą, šios išlaidos, neviršijančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino darbo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą nustatytų maksimalių dydžių, priteisiamos pareiškėjui iš notaro (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys, 443 straipsnio 6 dalis, šios nutarties 50 punktas).

Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos (ne)įtraukimo į bylos nagrinėjimą

Pagal CPK 443 straipsnio 3 dalies nuostatą, suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla; jeigu paaiškėja, kad nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį. Neskaitant pareiškėjo, kitų testatorės įpėdinių, pretenduojančių į jos palikimą, byloje nebuvo nustatyta.

Valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nors įstatyme valstybė priskiriama prie įpėdinių pagal įstatymą (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau valstybės palikimo priėmimas savo turiniu yra kitokią teisinę reikšmę turintis veiksmas, nei kitų įpėdinių atliekami palikimo priėmimo veiksmai. Jei kiti įpėdiniai neatliks palikimui priimti teisiškai reikšmingų veiksmų (CK 5.50 straipsnio 2 dalis), jie nedalyvaus paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xOC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-18/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-18/2014">3K-7-18/2014</a>).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus valstybės specifinę padėtį paveldėjimo teisiniuose santykiuose, lemiančią palikimo perėjimą valstybei, kai yra įstatyme nustatyti pagrindai, nepriklausomai nuo to ar yra atlikti palikimui priimti teisiškai reikšmingi veiksmai, nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamoje byloje yra nuspręsta dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos teisių ir pareigų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šios nuostatos taikomos ir bylą nagrinėjant kasaciniame teisme (CPK 98 str. 3 d.).

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatą, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies šalies turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šios taisyklės taikomos taip pat ir žyminiam mokesčiui, kurį šalys sumoka paduodamos kasacinius skundus (CPK 93 str. 3 d.).

Kasatorius R. S. M. savo kasaciniu skundu ir atsiliepimu į suinteresuoto asmens notaro kasacinį skundą prašo priteisti jam iš suinteresuoto asmens žyminį mokestį, sumokėtą paduodant kasacinį skundą, bei bylinėjimosi išlaidas, patirtas advokato teisinei pagalbai už kasacinio skundo ir atsiliepimo į suinteresuoto asmens kasacinį skundą parengimą. Kasacinius skundus dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties padavė tiek pareiškėjas, tiek suinteresuotas asmuo. Pareiškėjo R. S. M. kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų netenkinamas, todėl ir jo prašymas dėl kasacinės instancijos teisme jo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas (šios nutarties 50, 56, 57 punktai, CPK 93 straipsnio 3 dalis, 98 straipsnio 3 dalis, 443 straipsnio 6 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 5,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios išlaidos priteisiamos iš suinteresuoto asmens notaro, kurio kasacinis skundas atmetamas visiškai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartį pakeisti.

Priteisti iš Kauno miesto 24-ojo notaro biuro notaro Mindaugo Statkevičiaus pareiškėjui R. S. M. 180 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Kitą Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Kauno miesto 24-ojo notaro biuro notaro Mindaugo Statkevičiaus 5,48 Eur (penkis Eur 48 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimą į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Donatas Šernas