Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės atsakomybę už palikėjo skolas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-446-687/2016

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-01268-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.1.5.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Kryževičiaus ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų O. M. ir A. M. ieškinius atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės atsakomybę už palikėjo skolas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami atnaujinti praleistą 3 mėnesių terminą pareikšti reikalavimus palikėjo įpėdinei – atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT). Ieškovas O. M. prašė priteisti solidariai iš atsakovės atstovių 2476,25 Eur (8550 Lt) skolos, 5 procentų procesines palūkanas, o ieškovas A. M. – 2977,48 Eur (10 280,65 Lt) skolos, 5 procentų procesines palūkanas.

Ieškovas O. M. nurodė, kad 2006 m. liepos 4 d. paprastuoju vekseliu V. L. (V. L.) įsipareigojo ieškovui iki 2007 m. liepos 4 d. sumokėti 2476,25 Eur (8550 Lt), tačiau šių įsipareigojimų neįvykdė. 2013 m. liepos mėnesį ieškovas kreipėsi į apylinkės teismą dėl skolos, procesinių palūkanų priteisimo iš V. L. Teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi ieškovas buvo informuotas, kad skolininkas 2013 m. kovo 19 d. mirė. Vėliau ieškovas išsiaiškino, kad mirusiojo paveldėtojų nėra, todėl jo turtą – butą Klaipėdoje, duomenys neskelbtini, paveldi Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama VMI, o 82/8710 dalis žemės sklypo Klaipėdoje, duomenys neskelbtini, – Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama NŽT.

Ieškovas A. M. nurodė, kad jis su V. L. 2008 m. spalio 11 d. pasirašė skolos raštelį, pagal kurį jis paskolino V. L. 868,86 Eur (3000 Lt), pagal 2009 m. rugsėjo 10 d. skolos raštelį – 868,86 Eur (3000 Lt), o pagal 2012 m. gegužės 20 d. skolos raštelį – 1158,48 Eur (4000 Lt), iš viso – 2896,20 Eur (10 000 Lt). Kadangi V. L. buvo skolingas AB „Lesto“ už suteiktas paslaugas – elektros energiją, ieškovas AB „Lesto“ sumokėjo V. L. 81,28 Eur (280,65 Lt) skolą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimu atnaujino ieškovams praleistą 3 mėnesių terminą pareikšti reikalavimus palikimą po V. L. mirties priėmusiems įpėdiniams ir tenkino dalį ieškovų ieškinių: priteisė ieškovui O. M. solidariai iš atsakovės atstovių 2476,25 Eur skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d., t. y. nuo paveldėjimo teisės liudijimo valstybei į po palikėjo V. L. mirties likusį turtą išdavimo dienos, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui A. M. solidariai iš atsakovės atstovių 2977,48 Eur skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d., t. y. nuo paveldėjimo teisės liudijimo valstybei į po palikėjo V. L. mirties likusį turtą išdavimo dienos, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatė, kad vekseliuose – ginčo paskolos rašteliuose, nurodytos pinigų sumos V. L. buvo perduotos, kas patvirtina besąlygišką jo įsipareigojimą šiuos pinigus grąžinti (sumokėti). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2006 m. liepos 4 d. išduoto vekselio pagrindu V. L. gavo iš ieškovo O. M. 2486,25 Eur ir juos įsipareigojo grąžinti, tačiau vekselyje nustatytu terminu ieškovui jų negrąžino, todėl atsakovei, perėmusiai mirusiojo palikimą, perėjo pareiga atsakyti už palikėjo skolas.

Teismas, remdamasis teismo posėdžio metu liudytojų duotais parodymais, kurie yra nuoseklūs ir išsamūs, nustatė, kad ieškovas A. M. suteikė V. L. paskolą. Be kita ko, teismas nustatė, kad V. L. buvo bedarbis, jam reikėjo pinigų pragyventi, todėl jis, užuot grąžinęs paskolas, žadėjo perleisti butą, t. y. jis paskolos neplanavo grąžinti, tačiau už paskolos suteikimą įsipareigojo perleisti A. M. savo butą. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovo A. M. pateikti įrodymai patvirtina, jog 81,28 Eur (280,65 Lt) skolą AB „Lesto“ jis sumokėjo 2013 m. lapkričio 13 d., t. y. po V. L. mirties. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.3 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad paveldimą turtą perėmusiai valstybei tenka pareiga vykdyti tiek iki palikėjo mirties atsiradusias prievoles, t. y. paveldėtus įsipareigojimus, tiek ir po palikėjo mirties atsiradusius įsipareigojimus, susijusius su paveldimu turtu, ir nusprendė ieškovo A. M. reikalavimą dėl 2977,48 Eur skolos tenkinti.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir proporcingumo principais, ieškovų reikalavimus dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkino iš dalies – iš atsakovės atstovių priteisė procesines palūkanas nuo paveldėjimo teisės liudijimo valstybei išdavimo dienos, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes po palikėjo mirties jo turtą paveldėjo valstybė, o turtą, likusį po palikėjo mirties, į apskaitą įtraukė dvi institucijos, atstovaujančios valstybei, t. y. VMI ir NŽT, todėl šioms institucijoms išlieka solidari pareiga atsiskaityti su palikėjo kreditoriais, kadangi jos abi yra subjektai, atstovaujantys valstybei paveldėjimo teisiniuose santykiuose (CK 5.2 straipsnio 3 dalis, 6.6 straipsnio 1 dalis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos VMI ir NŽT, apeliacinius skundus, 2016 m. vasario 15 d. nutartimi paliko Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimą nepakeistą, patikslino sprendimo rezoliucinę dalį, joje nurodydama, kad priteistos ieškovams skolos ir palūkanos yra priteisiamos iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, solidariai iš Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skirtinų asignavimų.

Kolegija nurodė, kad atsakovės atstovės nepateikia įrodymų, paneigiančių nustatytus faktus, o abejonės ir vertinimai dėl paskolų suteikimo pagrindų, dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo pagrindų (ieškovui A. M. teikiama antrinė teisinė pagalba, todėl atsakovės atstovės kėlė klausimą dėl jo realių galimybių skolinti palikėjui lėšas) nepaneigia nustatytų aplinkybių, nes sandoriai nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka.

Kolegija sprendė, kad valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Dėl to paveldimą turtą perėmusiai valstybei tenka pareiga vykdyti tiek iki palikėjo mirties atsiradusias prievoles, t. y. paveldėtus įsipareigojimus, tiek ir po palikėjo mirties atsiradusius įsipareigojimus, susijusius su paveldimu turtu. Prievolės, atsiradusios po palikėjo mirties, nėra palikėjo prievolės. Tai yra naujo turto savininko (įpėdinio) prievolės, atsiradusios dėl jo, kaip turto savininko, ir kitų asmenų prievolinių teisinių santykių.

Kolegija nurodė, kad tai, koks palikėjo V. L. turtas turi būti realizuojamas pirmiausia ir (ar) iš kokių lėšų (gautų pardavus palikėjo turtą) turi būti grąžinamos skolos ieškovams, kokia paveldėto turto realizavimo tvarka ir pan., nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje atsakovė yra viena, t. y. Lietuvos Respublikos valstybė, tačiau atstovaujama dviejų atstovių – VMI ir NŽT, tikslintina Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimo rezoliucinė dalis, nurodant, jog skola, palūkanos bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovams priteistini iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, solidariai iš Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skirtinų asignavimų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama VMI, prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. nutarties dalį, kuria skolos ir palūkanos ieškovams priteisiamos iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, solidariai iš VMI ir NŽT skirtinų asignavimų, ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

CK 5.62 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad valstybė atsako už palikėjo skolas, neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės ir papildoma apsauga priimant palikimą pagal apyrašą nereikalinga. Nagrinėjamoje byloje VMI perimtas butas yra susidėvėjęs ir nepaklausus, dėl to neįvyksta šio buto realizavimo aukcionai. Todėl tik teisės aktų nustatyta tvarka realizavus paveldėtą butą VMI sužinos tikrąją šio buto vertę, tačiau iki to laiko neaišku, kuo remiantis galima būtų priteisti ieškovų skolas solidariai iš abiejų atsakovei atstovaujančių institucijų.

Teisės aktai neįpareigoja NŽT šios paveldėtą ir perimtą žemės sklypą privalomai parduoti valstybės paveldėtą butą įsigijusiam pirkėjui, dėl to neaišku, kaip turėtų būti vykdoma ginčijama nutartis, t. y. kokia tvarka turėtų vykti atsiskaitymas su ieškovais.

Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.

Atsiliepimai į kasacinį skundą pateikti nebuvo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybės atsakomybės už palikėjo skolas ribų (dėl CK 5.62 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo)

Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – tiek materialųjį, tiek turtines teises, taip pat prievoles (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Teisių perėjimo universalumas, inter alia (be kita ko), reiškia tai, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui neatsižvelgiant į tai, žinojo jis ar nežinojo apie konkrečias palikėjo teises ar pareigas.

Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis).

Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xOC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-18/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-18/2014">3K-7-18/2014</a> išaiškino, kad valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė, nes kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Ji privalo imtis veiksmų įstatymo pagrindu įvykusiam palikimo perėjimo valstybei juridiniam faktui įforminti, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus.

Nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda taip pat nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnio 1 dalis), nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus. Prievolės, atsiradusios po palikėjo mirties, nėra palikėjo prievolės. Tai yra naujo turto savininko (įpėdinio) prievolės, atsiradusios dėl jo, kaip turto savininko, ir kitų asmenų prievolinių teisinių santykių.

Kadangi valstybė visais atvejais atsako už palikėjo skolas, neviršydama jai perėjusio turto tikrosios vertės (CK 5.62 straipsnio 3 dalis), papildoma apsauga priimant palikimą pagal apyrašą nereikalinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xOC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-18/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-18/2014">3K-7-18/2014</a>).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 3.4 punktą valstybės paveldėtas turtas apskaitomas pagal notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Pagal ginčo kilimo metu 2013 m. galiojusią Taisyklių redakciją (žr., pvz., 2012 m. balandžio 11 d., 2013 m. rugpjūčio 21 d. Taisyklių redakcijas), paveldėtą turtą apskaitydavo Mokesčių inspekcija arba Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, jei valstybė paveldėdavo žemės sklypą. Tačiau nuo 2015 m. kovo 20 d. įsigaliojusi nauja Taisyklių redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 259, pakeitė valstybės paveldėto turto administravimo tvarką. Pagal šiuo metu galiojančią Taisyklių redakciją, valstybei perduotinas nekilnojamasis turtas perduodamas šia tvarka: centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo administruojamas turtas Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka perduodamas centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui; žemės sklypai (jų dalys), ant kurių nėra statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų, kuriems šie sklypai būtų priskirti, perduodami Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypų (jų dalių) buvimo vietą.

2013 m. galiojusių Taisyklių redakcijos 51 punkte buvo nustatyta, kad mokesčių inspekcijos pareigūnai, gavę paveldėjimo teisės liudijimą, valstybės paveldėtą turtą realizuoja šių Taisyklių IV skyriaus nustatyta tvarka. 76 punkte buvo nustatyta, kad valstybei perduoto turto realizavimą organizuoja mokesčių inspekcija. Valstybei perduotas turtas realizuojamas aukcione, konkurso būdu, perduodamas patikėjimo teise, parduodamas per įmones, su kuriomis mokesčių inspekcija konkurso būdu yra sudariusi konfiskuoto ar kitaip valstybei perduotino turto realizavimo sutartis. Mokesčių inspekcijoje apskaitytas nekilnojamasis turtas parduodamas aukcione, išskyrus tuos atvejus, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima nutarimą dėl šio turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise pagal Valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 5 d. nutarimu Nr. 16 (Žin., 2001, Nr. 3-48; 2003, Nr. 13-504). Jeigu valstybei perduotinas turtas yra gyvenamosios patalpos, jas pirmenybės teise gali išpirkti asmenys, numatyti CK 4.79 straipsnyje. Jeigu gyvenamųjų patalpų asmenys, numatyti CK 4.79 straipsnyje, nenuperka, šios patalpos gali būti perduodamos savivaldybei, kurios teritorijoje šios patalpos yra, jos funkcijoms vykdyti (būstams suteikti). Jeigu gyvenamosios patalpos savivaldybei jos funkcijoms vykdyti (būstams suteikti) nebuvo perduotos, šios patalpos realizuojamos bendra tvarka, numatyta šių Taisyklių IV skyriuje (Taisyklių 81.1 punktas).

Šiuo metu galiojančioje Taisyklių redakcijoje nustatyta, kad mokesčių inspekcija organizuoja valstybei perduoto turto, išskyrus centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo administruojamą turtą ir Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių administruojamus žemės sklypus (jų dalis), ant kurių nėra statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų, kuriems šie sklypai būtų priskirti, realizavimą. Valstybei perduotas turtas realizuojamas konkurso būdu, elektroninio konkurso būdu, elektroninėje parduotuvėje, perduodamas patikėjimo teise, parduodamas per įmones, su kuriomis mokesčių inspekcija konkurso būdu yra sudariusi valstybei perduotino turto realizavimo sutartis, ar realizuojamas kita įstatymų nustatyta tvarka. Centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo administruojamas turtas parduodamas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Taisyklių 76 punktas). Taisyklių dalis, reglamentavusi nekilnojamojo turto pardavimą, neteko galios, nes šią funkciją perėmė centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas ir NŽT dėl jos administruojamų žemės sklypų (jų dalių), ant kurių nėra statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų.

Nagrinėjamu atveju valstybė paveldėjo butą ir žemės sklypą, ant kurio yra statinys. Vadinasi, pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą už šio turto administravimą buvo atsakingos dvi valstybės institucijos, VMI – už butą, NŽT – už žemės sklypą, o pagal šiuo metu galiojančią Taisyklių redakciją šį turtą turėtų administruoti viena valstybės įmonė – centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas.

Kasatorės teigimu, tik teisės aktų nustatyta tvarka realizavus paveldėtą butą, VMI sužinos tikrąją šio buto vertę, apibrėžiančią valstybės atsakomybės už palikėjo skolas ribas, tuo tarpu NŽT teisės aktai apskritai neįpareigoja šios paveldėtą ir perimtą žemės sklypą privalomai parduoti valstybės paveldėtą butą įsigijusiam pirkėjui, todėl jos atsakomybės ribos, kol valstybės paveldėtas turtas nėra realizuotas, yra išvis neaiškios.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog ieškinio pareiškimo metu valstybės paveldėtas turtas dar nebuvo realizuotas, nevaržo ieškovų teisės pareikšti ieškinį dėl skolos priteisimo ir tokiu būdu ginti savo privatų interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDMtNjg0LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-403-684/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-403-684/2016">3K-3-403-684/2016</a>).

Teisės teorijoje ir praktikoje yra žinomos dvi pagrindinės įpėdinių atsakomybės ribojimo sistemos (vertinant kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus aspektu): cum viribus hereditatis, kai kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus tik iš paveldėto turto; pro viribus hereditatis – kai kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto, bet ir iš asmeninio įpėdinio turto, tačiau tik neviršijant paveldėto turto vertės. Nustatant įpėdinio atsakomybės apribojimą cum viribus hereditatis, įpėdinio interesai užtikrinami suteikiant palikėjo kreditoriams teisę patenkinti savo reikalavimus tik iš paveldimo turto, o įpėdinio turtą, turėtą iki palikimo priėmimo, paliekant atskirtą ir nepasiekiamą palikėjo kreditoriams. Apribojus įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas pro viribus hereditatis, įpėdinio atsakomybė taip pat yra ribota, tačiau jos ribos yra ne paveldimas turtas, o paveldimo turto vertė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-433/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-433/2014">3K-3-433/2014</a>).

Pagal CK 5.62 straipsnio 3 dalį valstybės atsakomybė už palikėjo skolas ribojama pirmiau aptarto pro viribus hereditatis principo, todėl palikėjo skolos gali būti dengiamos ne tik iš paties paveldėto turto, bet ir iš kitų valstybės, paveldėjusios palikėjo turtą, lėšų, neviršijant paveldėto turto tikrosios vertės. Ši nuostata atitinka ir CPK 668 straipsnio 2 dalį, pagal kurią vykdant išieškojimą iš valstybės, savivaldybės ar biudžetinių įstaigų, išieškojimas gali būti nukreipiamas tik į joms priklausančias pinigines lėšas.

Taigi siekiant apibrėžti valstybės atsakomybės už palikėjo skolas ribas, svarbu yra tinkamai nustatyti paveldėto turto tikrąją vertę.

Taisyklių redakcijoje, galiojusioje 2013 m., nekilnojamojo valstybei perduotino turto įvertinimas nebuvo nustatytas (žr. 73 punktą), tačiau šiuo metu galiojančios Taisyklių redakcijos 73 punkte nurodyta, kad turto kainą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka nustato perduodančiojo asmens, mokesčių inspekcijos, kai valstybei perduotinas kilnojamasis turtas ir vertybiniai popieriai (išskyrus akcijas), centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo, kai valstybei perduotinas turtas yra centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo administruojamas turtas, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio, kai valstybei perduotinas turtas yra žemės sklypas (jo dalis), ant kurio nėra statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų, kuriems šis sklypas (jo dalis) būtų priskirtas, ir turtą parduodančios įmonės atstovai, prireikus pasitelkę turto vertintojus. Kaina nustatoma atsižvelgiant į turto kokybę, prekinę išvaizdą, realizavimo terminus, prekės specifiką, rinką ir kitus požymius. Turtas įvertinamas rinkos kaina (Taisyklių 74 punktas).

Taigi paveldimo turto vertė apskaičiuojama pagal objektyvius turto vertinimo kriterijus pačiam valstybei perduotiną turtą administruojančiam subjektui nusprendus dėl galimo paveldimo turto vertės nustatymo būdo. Analogiškos paveldimo turto vertės nustatymo taisyklės turėtų būti taikomos ir nustatant valstybės, paveldėjusios turtą, atsakomybės už palikėjo skolas ribas, nepriklausomai nuo to, kas, kada ir kaip tą turtą realizuoja. Tai, kad turtas yra nepaklausus, kaip teigia kasatorė, nemažina valstybės atsakomybės neviršijant paveldėto turto vertės, tačiau gali mažinti tikrąją šio turto vertę. Toks sumažėjimas gali būti įvertintas tik teisės aktų nustatytais būdais (pavyzdžiui, turto vertintojo), atsižvelgiant į rinką, prielaidas, kurias naudotų rinkos dalyviai, veikiantys ekonomiškai naudingiausiu būdu, ir kainą, už kurią vertės nustatymo dieną būtų parduodamas turtas arba perleidžiamas įsipareigojimas pagal sandorį įprastomis rinkos sąlygomis pasirinktoje rinkoje nepriklausomai nuo to, ar ši kaina viešai skelbiama, ar nustatoma taikant kitą vertinimo metodą.

Pagal CK 5.2 straipsnio 3 dalį nesant įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienam iš įpėdinių nepriėmus palikimo, arba testatoriui iš visų įpėdinių atėmus teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, o ne kuriai nors jos institucijai. Kaip pažymėta pirmiau, šį turtą administruojančios institucijos gali skirtis priklausomai nuo turto pobūdžio. Tačiau tai nereiškia, kad teismas gali priteisti iš valstybės palikėjo skolą tik iš kiekvienos šį turtą administruojančios institucijos atskirai, neviršijant konkrečios institucijos administruojamo valstybės paveldėto turto vertės. Siekdamas palengvinti patį skolos išieškojimą ir atsižvelgdamas į tai, kad už palikėjo skolas yra atsakinga paveldėtą turtą priėmusi valstybė, o ne konkreti jai atstovaujanti institucija, valstybės atsakomybės už palikėjo skolas ribas apibrėžia viso paveldėto turto tikroji vertė, teismas gali priteisti iš valstybės palikėjo skolą, neviršijant paveldėto turto tikrosios vertės, iš kelių šį turtą administruojančių institucijų solidariai.

Paveldėtą turtą administruojančių institucijų tarpusavio atsiskaitymas, kad būtų dengiamos turėtos išlaidos, viršijančios konkrečios valstybės institucijos administruojamo paveldėto turto tikrąją vertę, yra valstybės vidaus administravimo klausimas, neturintis reikšmės kreditoriaus teisių apsaugai.

Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti priimto procesinio sprendimo. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas patikslinti skundžiamo procesinio sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad „priteistos ieškovams skolos ir palūkanos yra priteisiamos iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos solidariai, neviršijant Lietuvos Respublikai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. nutarties rezoliucinę dalį, nurodant, kad priteistos ieškovams skolos ir palūkanos yra priteisiamos iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos solidariai, neviršijant Lietuvos Respublikos valstybei perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Gintaras Kryževičius

Vincas Verseckas