Dėl skolos ir palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-454/2011

Proceso Nr. 2-02-3-11603-2009-9

Procesinio sprendimo kategorija 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kėtis“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kėtis“ ieškinį atsakovei T. R. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Kėtis“ teismo prašė priteisti iš atsakovės T. R. 15 940,89 Lt skolą, 1498,01 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas reikalavimą grindė 2007 m. rugsėjo 17 d. atsakovei išrašyta PVM sąskaita faktūra KĖT Nr. 0000024 už nupirktas prekes, teigdamas, kad ji už prekes laiku neatsiskaitė. Atsakovė teigė, kad ieškovo nurodomą skolos sumą ji sumokėjo pagal sąskaitą faktūrą KĖT Nr. 0000025, o byloje pateikta sąskaita faktūra KĖT Nr. 0000024 yra suklastota.

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu priteisė iš atsakovės T. R. ieškovui UAB „Kėtis“ 10 940,89 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 10 940,89 Lt sumą nuo civilinės bylos iškėlimo 2009 m. rugsėjo 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad PVM sąskaita faktūra serija KĖT Nr. 0000024 ir PVM sąskaita faktūra serija KĖT Nr. 0000025, kurią turi atsakovė, yra tas pats dokumentas, kurį išrašė ieškovo atstovė, o atsakovė pasirašė, patvirtindama, kad nurodytas 15 940,89 Lt vertės prekes gavo. Atsakovė teigė, kad ji pagal šią sąskaitą atsiskaitė, tačiau negali pateikti tai patvirtinančių įrodymų, be to, ji 2008 m. gruodžio 9 d. rašte ieškovui nurodė, kad negali visiškai atsiskaityti su ieškovu dėl pateisinamų priežasčių, t. y. faktiškai pati pripažino skolą. Teismas nustatė, kad atsakovei iš viso perduota prekių už 80 242,27 Lt, atsakovė ieškovui sumokėjo 69 301,38 Lt pagal jo pateiktas PVM sąskaitas faktūras, taigi liko skolinga ieškovui 10 940,89 Lt. Kadangi ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovės skola yra sumažėjusi iki 10 940,89 Lt, teismas tai įvertino kaip faktą, kad ieškovas nepalaiko ieškinio dalies dėl 5000 Lt skolos ir 1498,01 Lt palūkanų priteisimo, todėl šią ieškinio dalį atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 4 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą - ieškinį atmesti.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčo šalis rašytinės sutarties pagrindu siejo tik statybos rangos teisiniai santykiai. Nesant rašytinės sutarties, ginčo šalių teisinių santykių negalima vertinti kaip tęstinių santykių dėl prekių ar medžiagų pirkimo–pardavimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčą dėl skolos sprendė pagal visas esančias sąskaitas faktūras ir atsakovės mokėjimo duomenis, apskaičiavęs, kiek iš viso prekių buvo parduota atsakovės, kokia suma už jas sumokėta ir kokios sumos, atsižvelgiant į visų šių dokumentų visumą, dar trūksta. Kolegija pabrėžė, kad nagrinėjamojoje byloje kiekvieną pirkimo–pardavimo atvejį būtina vertinti individuliai ir tik tada spręsti, ar buvo konkrečią dieną, pagal konkrečią sąskaitą–faktūrą susiklostę pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai dėl kiekvienoje sąskaitoje nurodytų prekių pardavimo atsakovei, ir ar jai pagal kiekvieną pirkimo–pardavimo sandorį atitinkamos prekės buvo realiai perduotos. Kilus teisme ginčui dėl prekių pagal konkrečią sąskaitą faktūrą neperdavimo pirkėjui, pardavimo faktą galinčių patvirtinti dokumentų patikimumas negali kelti abejonių. Bet kokie pirkimo–pardavimo dokumentų neatitikimai negali būti pateisinami klaidos, neapsižiūrėjimo, netinkamo atspindėjimo bendrovės buhalteriniuose dokumentuose ar kitų panašių aplinkybių. Visos abejonės dėl netinkamo dokumentų įforminimo vertinamos šiuo atveju atsakovės naudai. Kita vertus, kadangi atsakovės parašas antrame ginčijamos sąskaitos faktūros lape yra su nuoroda į kitą sąskaitą faktūrą - Nr. 0000025, jis nepatvirtina pirkimo–pardavimo sutarties būtent 2007 m. rugsėjo 17 d. sudarymo. Kolegija pažymėjo, kad pastarąją sąskaitą, tačiau surašytą kita data – 2007 m. spalio 5 d., atsakovė pateikė į bylą, kartu tvirtindama apie jos apmokėjimą. Ieškovas ir sąskaitą pasirašiusi liudytoja paneigė galimybę, kad pirkimo–pardavimo sandoris su atsakove galėjo būti sudarytas 2007 m. spalio 5 d. - kai išrašyta sąskaita Nr. 0000025 – tvirtindami, kad sąskaita tokiu numeriu buvo pateikta kitai įmonei, bei kildindami savo reikalavimo teisę į 10 940,89 Lt skolą būtent iš sąskaitos Nr. 0000024. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sąskaita Nr. 0000024, kurią į bylą patiekė ieškovas, ir atsakovės pateikta Nr. 0000025 sąskaita yra tapačios. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirkimo–pardavimo sutartis su apeliante 2007 m. rugsėjo 17 d. nebuvo sudaryta ir pažymėjo, kad tik įrodžius pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo faktą, gali būti vertinama, ar pirkėjas savo priešpriešinę prievolę pardavėjui – sumokėti už prekes – įvykdė laiku ir tinkamai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Kėtis“ prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, pirkimo–pardavimo santykių faktą susiejo vien su PVM sąskaitos faktūros išrašymu, ją vertindamas atskirtai nuo kitų įrodymų byloje. Teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi nustatyti, ar pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, ar nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas, ar šalutiniai duomenys yra nuoseklūs, ar jie patvirtina pagrindinius duomenis.

2. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad šalis netenka teisės ginčyti sandorio, jeigu jį iš dalies įvykdė. Pinigų sumokėjimas yra sandorio patvirtinimą liudijantis veiksmas, o apygardos teismas, padaręs išvadą, kad ginčo sandoris nebuvo sudarytas, neargumentavo, kodėl nevertino atsakovės rašto, kuriuo ji pripažino skolą ieškovui, be to, lieka neaišku, kodėl atsakovė ieškovui sumokėjo daugiau kaip visų jos neginčijamų sąskaitų suma.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė T. R. prašo skundą atmesti, savo prašymą argumentuodama taip:

Apeliacinės instancijos teismas ginčo sąskaitą faktūrą ir 2007 m. gruodžio 9 d. raštą vertino kaip nepatikimus ir nepagrindžiančius pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo 2008 m. rugsėjo 17 d. Dėl to nepagrįstas teiginys kasaciniame skunde, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik vienu argumentu. 5000 Lt suma, viršijanti sumą neginčijamose sąskaitose, sumokėta už paslaugas, o ne už prekes.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodinėjimo taisyklių

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Z. K. v. K. K., Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-147/2005). Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė pirmiau tai išdėstytas procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas ypatingą reikšmę skyrė vienam iš įrodymų – PVM sąskaitai faktūrai, nesiejo jo su kitais byloje esančiais įrodymais ir taip pažeidė teisės aktuose nustatytas įrodinėjimo taisykles.

CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Tačiau teismas, remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, spręsdamas konkretų ginčą, gali suteikti didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie patikimiau patvirtina ar paneigia tam tikrų įrodinėjamų faktų egzistavimą (neegzistavimą). Tų pačių įrodymų įrodomoji reikšmė, sprendžiant skirtingo pobūdžio ginčus, gali būti nevienoda. Todėl, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, kiekvienu konkrečiu atveju dėl atskirų įrodymų įrodomosios reikšmės (svarbos) sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 straipsnyje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje R. S. v.V. K., bylos Nr.3K-3-563/2006), atitinkamai tai motyvuodamas.

Nagrinėjamoje byloje teismas sprendė, ar buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovas reikalavo atsakovo apmokėti už prekes. Nesant rašytine tvarka sudarytos sutarties, pirkėjo ir pardavėjo parašais patvirtinta PVM sąskaita faktūra teismų praktikoje paprastai pripažįstama pakankamu įrodymu, patvirtinančiu susiklosčiusius pirkimo–pardavimo santykius, todėl teismas pagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę teikė ieškovo pateiktai PVM sąskaitai faktūrai. Teismas konstatavo šio dokumento ydingumą, pripažino, kad sąskaita faktūra nepatvirtina joje nurodytų prekių pardavimo atsakovei ir išsamiai tai motyvavo. Teismas, priešingai nei nurodo kasatorius, neapsiribojo vien šio įrodymo vertinimu, įvertino ir kitus byloje esančius įrodymus (kitus buhalterinės apskaitos dokumentus, mokėjimo dokumentus, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. lapkričio 19 d. operatyvaus patikrinimo pažymą, liudytojų parodymus, kt.) ir dėl jų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių pasisakė teismo sprendime. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad teismas nevertino atsakovės atlikto dalinio mokėjimo pagal ginčijamą sąskaitą- faktūrą fakto. Apeliacinės instancijos teismas šį faktą vertino ir nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks mokėjimas, nenurodant konkrečios mokėjimo paskirties ir tarp šalių esant rangos bei nevienkartiniams pirkimo–pardavimo santykiams, patvirtina mokėjimą būtent pagal ginčijamą sąskaitą faktūrą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, yra motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178, 353 straipsniai). Pateikto vertinimo negali pakeisti aplinkybė, kad skundžiamame teismo sprendime ne dėl visų įrodymų pasisakyta vienodai išsamiai, nes tai nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo ir nesudaro pagrindo abejoti teismo išvada dėl tam tikrų faktų pripažinimo neįrodytais.

Dėl CK 1.79 straipsnio taikymo ginčo teisiniams santykiams

CK 1.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalies, turinčios teisę sandorį nuginčyti, teisė tokį sandorį patvirtinti. Patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jį ginčyti. Jeigu sandorio šalis sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė, preziumuojama, kad ji sandorį patvirtino (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasatorius remiasi šia teisės norma ir nurodo, kad atsakovė, apmokėdama dalį PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos, patvirtino sandorį ir nebegali jo ginčyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.79 straipsnis reglamentuoja nuginčijamų sandorių patvirtinimą. Nuginčijamais sandoriais pažeidžiamos teisės, kuriomis disponuoja atitinkami asmenys, todėl jų galiojimas priklauso nuo šių asmenų valios: jie gali tokius sandorius patvirtinti, gali kreiptis į teismą dėl jų pripažinimo negaliojančiais. Esant teisme tokiam ginčui, priešinga šalis savo atsikirtimus gali grįsti tuo, kad kita šalis ginčijamą sandorį patvirtino. Tiek nuginčyti, tiek pripažinti sandorį galima tik tada, kai jis sudarytas. Nagrinėjamu atveju reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu (jį nuginčyti) niekas nereiškė, teismas sprendė ginčą, ar šalis siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, ir jų buvimo nekonstatavo. Nesant sandorio, kurį galima nuginčyti ar patvirtinti, taigi ir šioje byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams, CK 1.79 straipsnio normos netaikytinos. Pažymėtina, kad pinigų sumokėjimo faktas gali būti ir sutarties sudarymą patvirtinantis įrodymas. Kaip pirmiau nurodyta, šioje byloje spręsdamas, ar buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, teismas pasisakė dėl atsakovės 5000 Lt sumokėjimo ieškovui fakto įrodomosios reikšmės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atsižvelgiant į kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatą, kai kasacinio skundo reikalavimai netenkinami, apeliacinės instancijos teismo paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos neperskirstytinos (CPK 93 straipsnis). Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 28 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kėtis“ (kodas 300575580) 28 Lt (dvidešimt aštuonis litus) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas