Civilinė byla Nr. 3K-3-37-684/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31177-2013-4 Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.5.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės atsakomybę už ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais (neveikimu) padarytą žalą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas V. N. kreipėsi į teismą prašydamas :1) pripažinti, kad prokurorės R. L. ir ikiteisminio tyrimo įstaigos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriaus (toliau – Vilniaus AVPK NTV Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyrius) pareigūnų veiksmai buvo neteisėti; 2) atlyginti dėl prokurorės R. L. ir ikiteisminio tyrimo įstaigos Vilniaus AVPK NTV Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriaus pareigūnų neteisėtų veiksmų kilusią neturtinę žalą, kuri išreiškiama pinigais – 1 000 000 Lt (289 620 Eur); 3) atlyginti dėl prokurorės R. L. ir ikiteisminio tyrimo įstaigos Vilniaus AVPK NTV Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriaus pareigūnų veiksmų kilusią žalą – proceso vedimo išlaidas, kurios sudaro 30 250 Lt (8761 Eur); priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, žalą atlyginant solidariai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad ieškovas kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro neteisėtų veiksmų, nurodydamas, kad jo atžvilgiu neteisėtai buvo pradėtas bei vykdytas ikiteisminis tyrimas, kuris truko nepagrįstai ilgai bei nepagrįstai jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Ieškovas savo reikalavimą grindė tuo, kad 2013 m. vasario 26 d. dėl jo buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2010 m. spalio 11 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 288 straipsnį (kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą), 2011 m. birželio 28 d. ieškovui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius šią nusikalstamą veiką. 2012 m. kovo 15 d. ieškovui pateiktas dar vienas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 228 straipsnio 1 dalyje (valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo). 2012 m. kovo 15 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra priėmė nutarimą skirti ieškovui kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorei R. L. 2012 m. kovo 22 d. pavedus, 2012 m. balandžio 11 d. įtariamajam V. N. buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. 2012 m. gegužės 8 d. ikiteisminio tyrimo byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 26 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriame konstatavo, kad V. N. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, nurodyto BK 228 straipsnio 1 dalyje bei 288 straipsnyje, požymių, kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – paliko galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 14 d. nutartimi atmetė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą ir paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 166 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams, t. y. gavus Lietuvos Respublikos Seimo nario V. M. ir Lietuvos Respublikos Seimo Krikščionių partijos frakcijos seniūno V. Ž. pareiškimus po 2010 m. rugsėjo 13 d. viešojoje erdvėje paskelbtos informacijos apie galimą Vilniaus mero V. N. spaudimą Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriui Š. S. dėl jo atliekamų auditų, o taip pat nurodymų, kaip reikia atlikti tyrimus, naudingus valdančiajai koalicijai. Be to, į Vilniaus apylinkės prokuratūrą dėl Vilniaus miesto mero V. N. galimai nusikalstamos veikos ištyrimo 2010 m. spalio 13 d. kreipėsi ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisija. Faktų patikrinimo galimybės BPK nustatytomis priemonėmis nepradėjus ikiteisminio tyrimo yra ribotos. Ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pagrindu buvo nustatytos galimai padarytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotinos pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 288 straipsnį.
Teismas taip pat nustatė, kad ieškovo atstovas du kartus buvo teikęs prašymus nutraukti ikiteisminį tyrimą, tačiau prašymai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad baudžiamojo persekiojimo teisėtumas buvo patikrintas baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka, todėl konstatuotina, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir vykdytas pagrįstai bei teisėtai.
Vertindamas ikiteisminio tyrimo trukmę, teismas nurodė, kad bendra ikiteisminio tyrimo trukmė buvo metai ir septyni mėnesiai, o nuo pirmo įtarimo ieškovui pareiškimo iki ikiteisminio tyrimo pabaigos praėjo 9 mėnesiai. Teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą dėl didelės tyrimo apimties – būtinybės gauti dokumentus iš Vilniaus miesto savivaldybės apie atliktus auditus bei kitus bylos tyrimui reikalingus dokumentus, gautų dokumentų analizę ir įvertinimą, sprendė, kad ikiteisminio tyrimo eiga negali būti pripažinta nepagrįstai uždelsta. Per visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį buvo atlikta daug procesinių veiksmų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas. Teismas nurodė, kad ieškovo veikimas baudžiamajame procese taip pat turėjo įtakos jo trukmei, nes keletą kartų kviečiamas ieškovas į apklausą neatvyko. Teismas sprendė, kad objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad nebuvo pagrindo pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, ieškovas į bylą nepateikė, todėl ieškovo nurodytos aplinkybės, jog ikiteisminis tyrimas galėjo būti atliktas kur kas greičiau, vertintinos tik kaip jo subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais įrodymais.
Spręsdamas dėl paskirtos kardomosios priemonės pagrįstumo, teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi nutarė nekeisti kaltinamajam 2012 m. kovo 15 d. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti. Teismas sprendė, kad ši priemonė buvo paskirta siekiant užtikrinti V. N. dalyvavimą procese, nes iš baudžiamojoje byloje esamų duomenų buvo matyti, kad V. N., kviečiamas atvykti tam tikru laiku pas ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną, ne visada atvykdavo, nepranešdavo apie neatvykimo priežastis, būdavo išvykęs iš Lietuvos, prieš tai neįspėjęs byloje ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno, ir tai yra viena iš priežasčių, dėl ko užsitęsė ikiteisminis tyrimas; atsižvelgiant į tai ir buvo paskirta ši kardomoji priemonė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 6 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad V. N. baudžiamoji byla apeliacine ir kasacine tvarka buvo nagrinėjama po du kartus, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos, nei kasacinio teismų procesiniuose dokumentuose, kuriais buvo išteisintas ieškovas, nėra konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas dėl V. N. veiksmų buvo atliktas nepagrįstai ar subjektyviai. Taip pat nebuvo nustatyta jokių ikiteisminio pareigūnų ir prokurorų pažeidimų atmetant ieškovo prašymus nutraukti ikiteisminį tyrimą. Ieškovo argumentai, kad prokurorai turėjo nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes garso įraše užfiksuotas Š. S. ir V. N. pokalbis galimai patvirtino tik etikos reikalavimų pažeidimą, tačiau jokiu būdu nepatvirtino V. N. nusikalstamos veikos, yra nepagrįsti, nes kaltinimas V. N. buvo grindžiamas ne tik Š. S. ir V. N. pokalbio duomenimis (garso įrašu), bet ir kitais įrodymais, liudytojų Š. S., A. A., A. T., G. R. parodymais bei kita bylos medžiaga. Aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje teismas nenustatė didelės žalos, taip pat negali būti vertinama kaip prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo trūkumas, nes didelės žalos požymis yra vertinamasis kriterijus. Be to, atsižvelgiant į V. N. pareigų svarbą, tokia veika objektyviai galėjo būti siejama su didele žala, t. y. visuomenei ir valstybei reikšmingų sostinės mero pareigų diskreditavimu.
Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir jos apimtį, V. N. elgesį neatvykstant į 2011 m. kovo 29 d., 2011 m. balandžio 12 d., 2011 m. balandžio 20 d., 2011 m. gegužės 31 d., 2011 m. birželio 3 d., 2011 m. rugpjūčio 24 d., 2012 m. kovo 9 d. apklausas bei reiškiant nepagrįstus skundus, ikiteisminio tyrimo eiga negali būti pripažinta nepagrįstai uždelsta.
Kolegija nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad kardomoji priemonė buvo pritaikyta pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas V. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Bylą nagrinėję teismai išskirtinai rėmėsi tik baudžiamojoje byloje priimtais procesiniais sprendimais, kuriuose net nebuvo nagrinėjamas civilinės atsakomybės taikymo klausimas, taip pat nebuvo vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorės veiksmų teisėtumas. Tačiau šiuo atveju prokurorė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, t. y. pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, pažeidė pareigą atlikti ikiteisminį tyrimą per įmanomai trumpiausią terminą, neobjektyviai vertino specialistų išvadas dėl garso įrašo ir pažeidė BPK 218 straipsnį, nepagrįstai ir neteisėtai paskirdami kardomąją priemonę.
Jau vien iš ieškovo teiktų prašymų nutraukti ikiteisminį tyrimą prokurorė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo ir galėjo suvokti, kad nebuvo padaryta jokia nusikalstama veika ir nėra absoliučiai jokio pagrindo vykdyti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo veiksmų, nes akivaizdu, kad ieškovas, neturėdamas jokių tarnybinių įgaliojimų Š. S. atžvilgiu, negalėjo jų ir viršyti, taip pat ir padaryti nusikalstamą veiką, nustatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Lygiai taip pat pats ieškovas nurodė teisėsaugos pareigūnams, kad nėra nustatytas ir antrasis požymis – didelė žala valstybei. Ikiteisminio tyrimo medžiaga nepatvirtino, kad ieškovas būtų naudojęsis savo įtaka ir siekęs paveikti Š. S. taip, kad pastarasis atsisakytų teisėtų veiksmų ar atliktų neteisėtus veiksmus. Ieškovas apskritai negalėjo daryti jokios realios įtakos Š. S., nes šis nebuvo jam pavaldus. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti: a) konkretūs teisėti veiksmai, kurių atsisakyti buvo verčiamas Š. S., b) konkretūs neteisėti veiksmai, kuriuos atlikti Š. S. būtų vertęs ieškovas. Jeigu prokurorė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų buvę pakankamai atidūs ir rūpestingi, ikiteisminis tyrimas būtų buvęs net nepradėtas arba laiku nutrauktas ir ieškovui nebūtų buvus padaryta ieškinyje nurodyta žala.
Vien faktas, kad garso įrašas buvo tiriamas (vertinamas) teisme, anaiptol nepaneigia ir negali paneigti ieškovo argumentų, kad garso įrašas nebuvo ir negalėjo būti pripažintas tinkamu įrodymu, ir tai tiek prokurorei, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo žinoma dar ikiteisminio tyrimo metu, nes specialistai iš esmės paneigė garso įrašo, kuriame girdimas ieškovo balsas, tikrumą, todėl prokurorė ir pareigūnai turėjo aiškiai suvokti esant didelę tikimybę, kad vien dėl to bus priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes ieškovui pareikšti įtarimai ir kaltinimai pirmiausia ir buvo grindžiami būtent šiuo garso įrašu.
Bylą nagrinėję teismai turėjo išsamiai ir visapusiškai įvertinti visus šiuos kriterijus: a) baudžiamosios bylos sudėtingumą; b) paties ieškovo elgesį ikiteisminio tyrimo metu; c) valdžios institucijų elgesį organizuojant bylos procesą; d) proceso reikšmę ieškovui. Tačiau teismai nepagrįstai ikiteisminį tyrimą pripažino sudėtingu, be pagrindo sprendė, kad ieškovas trukdė tyrimui ar vilkino jį. Prokurorė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai nebuvo pakankamai aktyvūs ir nedėjo jokių pastangų užbaigti ikiteisminį tyrimą per įmanomai trumpiausius terminus. Tuo tarpu vykdytas baudžiamasis ieškovo persekiojimas sukėlė didžiulį visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimą, turėjo esminę reikšmę jo darbui, karjerai, visuomeninei veiklai, nes jau nuo pirmosios publikacijos žiniasklaidoje (2010 m. rugsėjo 13 d.) ieškovas viešojoje erdvėje buvo laikomas įtariamuoju. Ikiteisminio tyrimo terminai devynis kartus buvo pratęsiami tik dėl formalių priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad būtina įteikti pranešimą V. N., papildomai apklausti įtariamąjį, gauti atsakymą iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto ir pan.
Ieškovo atžvilgiu akivaizdžiai buvo taikoma nepagrįsta, beprasmė, neproporcinga ir neadekvati procesinė prievarta, nes 2012 m. kovo 15 d. nebuvo atsiradusių jokių naujų aplinkybių, galėjusių nulemti kardomosios priemonės taikymą, ši priemonė buvo paskirta jau po to, kai buvo paneigtas garso įrašo autentiškumas, ši priemonė buvo paskirta likus dviem savaitėms iki ikiteisminio tyrimo pabaigos nesant jokio pagrindo.
Ieškovas nurodo patyręs turtinę žalą, kai, gindamasis nuo jam pateiktų kaltinimų, turėjo samdyti profesionalius teisininkus. Taip pat ieškovas patyrė ir didelę neturtinę žalą, nes vykdytas ikiteisminis tyrimas sukūrė itin neigiamą ieškovo kaip nusikaltėlio įvaizdį, apribojo jo bendravimą su kitais visuomenės nariais, sužlugdė jo autoritetą, ieškovas prarado perspektyvas ir galimybes dalyvauti politinėje veikloje, o visa ši situacija sukėlė didžiulį stresą, įtampą, pagimdė nepasitikėjimo savimi ir savo šalimi – Lietuvos Respublika – jausmą, sukūrė neteisingumo, piktnaudžiavimo procesiniais įgaliojimais ir turima valdžia atmosferą. Neturtinės žalos sukėlimo ieškovui faktas paneigtas nebuvo. Lygiai taip pat nebuvo pateikta jokių objektyvių motyvų, galinčių paneigti prašomos priteisti neturtinės dydį (įvertinimą).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovas Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 6 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
V. N. iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų turinio nagrinėjamoje byloje, kitaip vertina tuos pačius įrodymus ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė civilinę bylą nagrinėję teismai.
Skundžiamoje nutartyje nustatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimą lėmė ne ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorės veiksmų neteisėtumas, o teisminio nagrinėjimo metu pasikeitę įrodymai, t. y. liudytojo Š. S. ir A. A. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kurie iš dalies skyrėsi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat liudytojo A. T. pateiktas kitas, išsamesnis, garso įrašas.
Vilniaus apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad ikiteisminio tyrimo eiga negali būti pripažinta nepagrįstai uždelsta, nes byla yra sudėtinga dėl tyrimui reikšmingų dokumentų apimties, jų analizės ir įvertinimo, be to, teismas įvertino ir tai, kad pats ieškovas ikiteisminio tyrimo metu ne kartą neatvyko į apklausas (o 2011 m. birželio 28 d., pranešus apie įtarimą, atsisakė duoti parodymus, juos pateikė tik 2011 m. rugsėjo 28 d. raštu), teikė įvairius prašymus bei skundus, kas objektyviai turėjo įtakos baudžiamojo proceso trukmei.
Bylą nagrinėję teismai įvertino visas aplinkybes dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – taikymo ieškovui pagrįstumo ir padarė teisingas išvadas, kad yra objektyvus pagrindas ir sąlyga įstatymo nustatyta tvarka V. N. taikyti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – ir tokiu būdu užtikrinti ieškovo dalyvavimą procese (BPK 119 straipsnis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovas Vilniaus AVPK prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 6 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Kasacinis skundas grindžiamas iš esmės tik subjektyvia ieškovo nuomone, nes kasaciniame skunde keliami fakto (įrodymų ir jų vertinimo), o ne teisės klausimai. Tuo tarpu kasacinis teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti.
Sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą. V. N. keletą kartų (septynis!) kviečiamas į apklausą neatvyko. Šios kardomosios priemonės paskyrimas patikrintas instancine tvarka ir ji palikta galioti. Būtent minėtas ieškovo elgesys yra viena iš ikiteisminio tyrimo užsitęsimo priežasčių.
Ikiteisminis tyrimas buvo atliktas laikantis šį procesą reglamentuojančių BPK nuostatų, jį atlikę pareigūnai ir prokurorai buvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, taigi aplinkybė, kad tiek pats ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas, tiek jo nenutraukimas ieškovo prašymu ieškovui buvo nekomfortiškas, dar nedaro jo ar jį atlikusių pareigūnų veiksmų neteisėtų, perteklinių ar nerūpestingų.
Teismai visiškai pagrįstai konstatavo, kad bendra ikiteisminio tyrimo trukmė – vieneri metai ir septyni mėnesiai, o nuo pirmojo įtarimo V. N. pareiškimo iki ikiteisminio tyrimo pabaigos praėjo devyni mėnesiai, kas, teismų vertinimu, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą dėl didelės tyrimo apimties – būtinybės gauti dokumentus iš Vilniaus miesto savivaldybės apie atliktus auditus bei kitus bylos tyrimui dokumentus, gautų dokumentų analizė ir įvertinimas, negali būti pripažinta nepagrįstai uždelsta.
Ieškovas reikalauja atlyginti jam teisinės pagalbos išlaidas, patirtas dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios, kas savaime nėra korektiška, be to, nėra detalizuota už kokias konkrečiai suteiktas teisines paslaugas reikalaujama atlyginti, todėl neįmanoma nustatyti ir įvertinti, ar jų įkainiai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Taigi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad realiai patyrė savo nurodyto dydžio turtinę žalą, t. y. kad šie pinigai faktiškai buvo sumokėti, o jo neva patirta neturtinė žala yra hipotetinė, grindžiama deklaratyviais teiginiais apie patirtus nepatogumus, o ne realius padarinius įrodančiais faktais. Ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu V. N. ėjo Vilniaus miesto mero pareigas ir buvo viešas asmuo, todėl jo reputacijai vienodai didelę neigiamą įtaką būtų sukėlęs bet koks abejonių jo veiklos teisėtumu ir skaidrumu keliančių aplinkybių paviešinimas, o ieškovą kompromituojančių garso įrašų paviešinimas buvo ne atsakovės, o ieškovo politinių oponentų veiksmų rezultatas. V. N., kaip valstybės politiko, reputacijai pakenkė ne ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir vykdymas, vėliau teisminis nagrinėjimas, o paties ieškovo tam tikro elgesio modelio pasirinkimas, kas sukėlė jo politiniams oponentams ir visuomenei tam tikrų abejonių jo veiksmų teisėtumu ir sprendimų skaidrumu. Teisiškai reikšmingu šiuo atveju galėtų būti pripažintas tik tiesioginis priežastinis ryšys, siejantis neteisėtais pripažintus veiksmus ir pagrįstą, realiai patirtą žalą. Nė vienos iš trijų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas (kasatorius) nepagrindė, todėl valstybės civilinė atsakomybė negalima.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl valstybės atsakomybės už ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais (neveikimu) padarytą žalą
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai.
Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNzUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-375/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-375/2011">3K-7-375/2011</a>).
Neteisėti pareigūnų veiksmai gali būti ikiteisminio tyrimo pradėjimas, esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenumatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir pan. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BK 288 straipsnyje ir 228 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų. Pagal BK 228 straipsnį piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi – tai savo tarnybinės padėties, teisės aktais suteiktų įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas, prieštaraujantys tarnyboms interesams, jos esmei, turiniui, o įgaliojimų viršijimas – tai jų ribų (nustatytų teisės aktais) peržengimas, padaromas neteisėtu veikimu; tokiu veikimu gali būti veiksmai, priskirti kitų pareigūnų ar valstybės institucijų kompetencijai, taip pat veiksmai, kuriems reikalingas specialus leidimas (patvarkymas ar pan.), arba tokie veiksmai, kurie nebuvo būtini ar juos atlikti galima tik teisės aktuose nustatyta tvarka ir atvejais. BK 228 straipsnyje 1 dalyje nurodyti padariniai – didelė žala – gali būti tiek turtinio, tiek kitokio pobūdžio, pavyzdžiui, žala gali būti padaroma valstybei, jos institucijoms dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pažeidimo, valstybės tarnybos diskreditavimo, jos autoriteto sumenkinimo ir pan. Pagal BK 288 straipsnį valstybės tarnautojo, visuomenės veikėjo, politinės ar visuomeninės organizacijos atstovo kišimusi į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą laikytinas naudojimasis savo įtaka, kurią lemia nusikaltimo subjekto pareigos, darant neoficialų poveikį prašant, patariant, reikalaujant, primygtinai peršant savo nuomonę ir pan.
Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODctOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-487-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-487-915/2015">3K-3-487-915/2015</a>).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, t. y. esant BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams – pareiškimui apie padarytą nusikalstamą veiką. Aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, nebuvo nustatyta, todėl tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Ieškovo argumentai, kad iš jo pateiktų prašymų nutraukti ikiteisminį tyrimą prokurorė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo ir galėjo suprasti, kad nebuvo padaryta jokia nusikalstama veika, nepaneigia ikiteisminio tyrimo pradžios pagrįstumo, o tai, kad prašymai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, juos patikrinus baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta hierarchine ir teismine tvarka, buvo atmesti, rodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir tęsiamas esant realiam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Ieškovas V. N. buvo kaltinamas tuo, jog jis po viešai išsakytos Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus Š. S. nuomonės dėl Balsių vidurinės mokyklos statybos žodžiu nurodė Š. S. pasirašyti atsistatydinimo pareiškimą. Teismas baudžiamojoje byloje nustatė, kad pokalbio su savivaldybės kontrolieriumi metu, kuris, pasak abiejų pokalbių dalyvių, buvo emocionalus ir psichologiškai įtemptas, buvo tokio turinio Vilniaus miesto savivaldybės mero pasisakymas, tačiau teismas sprendė, kad tai negali būti pagrindas daryti išvadą, jog V. N. kišosi į valstybės tarnautojo veiklą, ir toks veiksmas gali būti kvalifikuojamas kaip nusikalstama veika pagal baudžiamąjį kodeksą. Taigi nors ieškovas ir buvo išteisintas baudžiamojoje byloje, tai nepaneigia jo, kaip politinio veikėjo, kuriam keliami aukštesni moralės ir elgesio standartai, nederančių su einamomis pareigomis veiksmų. Kadangi baudžiamojo proceso tikslas yra patikrinti įtarimą, tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODctOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-487-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-487-915/2015">3K-3-487-915/2015</a>). Be to, įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įrodymų pakankamumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTUtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-395-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-395-469/2015">3K-3-395-469/2015</a>).
Vertindama ikiteisminio tyrimo trukmę, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad ikiteisminio tyrimo trukmė atitiko baudžiamosios bylos sudėtingumą ir paties ieškovo elgesį procese. Tai, kad ieškovas net septynis kartus vengė atvykti į apklausas, išvykdavo iš Lietuvos nepranešęs ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir t. t., o vėliau, pasibaigus baudžiamajai bylai išteisinamuoju nuosprendžiu, pradėjo ginčyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus kaip nepakankamai aktyvius, operatyvius, siekiant ikiteisminį tyrimą užbaigti per kiek įmanomai trumpesnį laiką, tik patvirtina ieškovo neigiamą ir žeminantį jo, kaip politinio ir visuomenės veikėjo, statusą elgesį bei nepagarbą valstybėje galiojantiems įstatymams.
Su ieškovo elgesiu procese susijęs ir kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – taikymas. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2010 m. spalio 11 d., o pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką ieškovui įteiktas 2011 m. birželio 28 d., tuo tarpu ieškovo ginčijama kardomoji priemonė jam skirta tik 2012 m. kovo 15 d., siekiant užtikrinti ieškovo dalyvavimą procese ir greičiau užbaigti ikiteisminį tyrimą bei bylą perduoti nagrinėti teismui. Taigi prokurorė kardomąją priemonę skyrė tik įsitikinusi, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog ieškovas padarė nusikalstamą veiką (2012 m. kovo 22 d. prokurorė pavedė Vilniaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybai paskelbti įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą (BPK 218 straipsnio 1-2 dalys), o jos netaikant bus neįmanoma greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką bei nagrinėti baudžiamąją bylą. Teisėjų kolegijos nuomone, tai negali būti laikoma neteisėtais pareigūnės veiksmais vertinant valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.
Nors, nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nėra būtinybės pasisakyti, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo nurodyta turtinė ir neturtinė žala yra nepagrįsta.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Tačiau šių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNzUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-375/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-375/2011">3K-7-375/2011</a>).
Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo jam atlyginti patirtas bylinėjimosi, t. y. teisinio atstovavimo, išlaidas baudžiamajame procese. Pažymėtina, kad šios išlaidos galėtų būti atlygintos tuo atveju, jei būtų nustatyti neteisėti pareigūnų veiksmai ir priežastinis ryšys, lėmęs tokių išlaidų atsiradimą. Tuo tarpu vien aplinkybė, kad ieškovas buvo išteisintas baudžiamojoje byloje, nesudaro pagrindo spręsti, kad valstybė turi atlyginti jo patirtas teisinio atstovavimo išlaidas, jei ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir baudžiamojoje byloje nenustatyti jokie kiti baudžiamojo proceso pažeidimai, pvz., terminų nesilaikymas, neproporcingos poveikio priemonės ir pan. Kaip nurodyta pirmiau, nurodytų išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti, t. y. turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir ieškovo atstovo konkrečių veiksmų, nukreiptų prieš neteisėtus pareigūnų veiksmus. Atitinkamai turėtų būti atlyginamos būtent dėl šių veiksmų, o ne viso baudžiamojo proceso metu ieškovo patirtos teisinio atstovavimo išlaidos.
Spręsdama dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, kad turi būti nustatyti ne bet kokie ieškovo moraliniai išgyvenimai, kuriuos kiekvienam asmeniui sukeltų ikiteisminio tyrimo pradėjimas, o tik tokie negatyvūs moralinio pobūdžio reiškiniai, kuriuos sukelia neteisėti pareigūnų veiksmai. Ieškovo argumentai, kad baudžiamojo proceso, kuris, kaip nustatyta, pradėtas pagrįstai, veiksmai turėjo esminę reikšmę jo darbui, karjerai, visuomeninei veiklai, iš esmės daugiau atspindi jo galimus turtinius praradimus, bet ne sunkius dvasinius išgyvenimus. Tačiau, kaip pažymėta pirmiau, politiniams veikėjams keliami aukštesni elgesio ir moralės standartai, todėl ieškovas, atlikęs veiksmus, dėl kurių ikiteisminio tyrimo stadijoje jis buvo pagrįstai įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, vėliau savo veiksmais vilkindamas baudžiamąjį procesą, prisiima riziką dėl jam galinčių kilti neigiamų išgyvenimų paviešinus nurodytus faktus viešumoje ar pradėjus ikiteisminį tyrimą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Kasacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Antanas Simniškis
Donatas Šernas
