Dėl palūkanų normos nustatymo pagal įstatymą, nesant paskolos sutarties šalių susitarimo dėl periodiškai keičiamos fiksuotųjų palūkanų normos keitimo kriterijų ir mechanizmo, civilinės bylos medžiagos pripažinimo nevieša pagrįstumo

Civilinė byla Nr. 3K-3-72-421/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27740-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1; 3.1.1.2.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės SEB banko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. B. ir A. B. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl palūkanų normos nustatymo pagal įstatymą, nesant paskolos sutarties šalių susitarimo dėl periodiškai keičiamos fiksuotųjų palūkanų normos keitimo kriterijų ir mechanizmo, civilinės bylos medžiagos pripažinimo nevieša pagrįstumo.

Ieškovai prašė teismo pripažinti neteisėtu 2013 m. liepos 29 d. AB SEB bankas vienašališkai atliktą 2008 m. liepos 29 d. kredito sutarties (toliau – ir Kredito sutartis) pakeitimą (3,73507 proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų normos nustatymą ateinantiems 5 metams), pripažinti negaliojančiomis Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 punkto 27 dalį, 3.3 ir 19.1–19.3 punktus, o Kredito sutarties spragas užpildyti tokiu būdu: Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 punkto 27 dalį išdėstyti taip: „fiksuotosios palūkanos – Specialiosios dalies 6.3 punkte nustatytos palūkanos, jei Specialiosios dalies 6.1 punkte nustatyta, kad palūkanos yra fiksuotosios. Fiksuotosios palūkanos pirmą kartą nustatomos Sutarties pasirašymo dieną ir iš naujo nustatomos, jei Bankas ir Kredito gavėjas dėl jų susitaria“; Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.3 punktą išdėstyti taip: „3.3. jei yra taikomos fiksuotosios palūkanos, jos nustatomos Specialiosios dalies 6.3.2 punkte nurodytam laikotarpiui iki kitos Specialiosios dalies 6.3.3 punkte fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienos. Bankas įsipareigoja apie fiksuotųjų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomą fiksuotųjų palūkanų normą raštu informuoti Kredito gavėją prieš 30 kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos. Jei per šį terminą kredito gavėjai ir Bankas dėl naujos fiksuotųjų palūkanų normos nesusitaria, automatiškai pradedamos taikyti kintamosios palūkanos, nustatytos Specialiosios dalies 6.2 punkte“; Kredito sutarties Specialiąją dalį papildyti 6.2 punktu, išdėstant jį taip: „6.2. kintamosios palūkanos, 6.2.1. marža procentais – 0,7, 6.2.2. kintamoji palūkanų dalis – LIBOR Eur, 6.3.3. palūkanų keitimo laikotarpis – 6 mėn.“.

Ieškovai 2008 m. liepos 14 d. sudarė su UAB „YIT Kausta būstas“ preliminariąją sutartį dėl būsimo nekilnojamojo turto (buto Vilniuje, Fizikų g. 4-34, ir automobilių stovėjimo vietos) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Atsakovė AB SEB bankas, būdama statytojos partnerė būsto įsigijimo metu (2008 m.), finansavo šio nekilnojamojo turto įsigijimą, taikė išskirtines būsto kredito sąlygas asmenims, įsigyjantiems butus iš UAB „YIT Kausta būstas“. Ieškovės teigimu, atsakovė finansavo ieškovų būsto įsigijimą 100 proc., suteikė 0,7 proc. dydžio maržą su sąlyga, kad būstas bus apdraustas.

Pasak ieškovų, jie, įkalbėti atsakovės vadybininkės, sutiko 5 metams fiksuoti kredito palūkanas, kurių bendras dydis buvo 6,2162 proc. 2008 m. liepos 29 d. ieškovai ir atsakovė sudarė kredito sutartį, atsakovės naudai būsto kredito draudimu buvo apdrausta ieškovų prievolė grąžinti atsakovei būsto kreditą bei sumokėti palūkanas.

Prasidėjus ekonominei krizei ir palūkanų normoms nukritus bent kelis kartus, ieškovai, neišgalėdami toliau mokėti 6,2162 proc. dydžio palūkanų, kreipėsi į atsakovę su prašymu pakeisti palūkanų rūšį į kintamąsias palūkanas, tačiau atsakovė atsisakė tai daryti be jokių motyvų. Ieškovai suprato, kad atsakovė Kredito sutarties sudarymo metu nutylėjo tikrąsias neigiamas palūkanų fiksavimo pasekmes, suklaidino ieškovus dėl Kredito sutarties sąlygų (palūkanų nustatymo būdo, jų keitimo ir kt.).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 2 d. sprendimu patenkino ieškinio dalį: pripažino neteisėtu pagal 2008 m. liepos 29 d. kredito sutartį AB SEB banko 2013 m. liepos 29 d. atliktą 3,73507 proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų normos nustatymą ateinantiems 5 metams bei nustatė laikotarpiui nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d. 3,53507 proc mokėtinų fiksuotųjų metinių palūkanų normą. Kitą ieškinio dalį (dėl Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 punkto 27 dalies, 3.3 ir 19.1–19.3 punktų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir Kredito sutarties pakeitimo) atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčo šalys 2008 m. liepos 29 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovams buvo suteiktas 111 782,13 Eur dydžio kreditas būstui pirkti 30 metų laikotarpiui, o ieškovai įsipareigojo grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas ir vykdyti kitas Kredito sutartyje nustatytas prievoles.

Kredito sutarties Specialiosios dalies 6 punkte nustatyta, kad taikoma fiksuotųjų palūkanų rūšis, palūkanų norma Kredito sutarties pasirašymo dieną – 6,2162 proc., fiksuotosios palūkanos nustatomos 5 metams, kita fiksuotųjų palūkanų nustatymo data – 2013 m. liepos 29 d. Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 punkto 27 dalyje nurodyta, kad fiksuotosios palūkanos – Specialiosios dalies 6.3 punkte nustatytos palūkanos, jei Specialiosios dalies 6.1 punkte nustatyta, kad palūkanos yra fiksuotos. Fiksuotosios palūkanos pirmą kartą nustatomos sutarties pasirašymo dieną ir iš naujo nustatomos Specialiosios dalies 6.3.3 punkte nurodytą dieną. Fiksuotosios palūkanos nekinta iki kitos fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienos.

Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.3 punkte nustatyta, kad jei yra taikomos fiksuotosios palūkanos, jos nustatomos Specialiosios dalies 6.3.2 punkte nurodytam laikotarpiui iki kitos Specialiosios dalies 6.3.3 punkte fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienos. Bankas įsipareigoja apie fiksuotųjų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naują siūlomą fiskuotųjų palūkanų normą raštu informuoti kredito gavėją prieš 30 kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos. Jeigu per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjas nesikreipė į banką dėl fiksuotųjų palūkanų nustatymo, šalys susitaria laikyti, jog kredito gavėjas su nustatytomis palūkanomis sutinka.

Teismas taip pat nustatė, kad 2013 m. birželio 14 d. atsakovė išsiuntė ieškovams pranešimą, kuriame nurodė, jog 2013 m. liepos 29 d. baigia galioti nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma, kvietė atvykti į banką dėl Kredito sutarties pakeitimo, siūlė nustatyti naują fiksuotųjų palūkanų normą – 3,53507 proc. Ieškovai 2013 m. liepos 9 d. raštu nurodė, kad nesutinka su atsakovės siūloma fiksuotųjų palūkanų norma, nes ji nepagrįsta objektyviais kriterijais, neatitinka rinkos situacijos, yra neprotingai didelė. Šalys derėjosi dėl palūkanų normos iki 2013 m. liepos 29 d., tačiau, nepavykus pasiekti susitarimo, atsakovė informavo ieškovus 2013 m. rugpjūčio 5 d. raštu, kad, pasibaigus fiksuotųjų palūkanų laikotarpiui, buvo nustatyta nauja fiksuotųjų palūkanų norma – 3,73507 proc.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčijamos Kredito sutarties nuostatos įtrauktos į bendrąją Kredito sutarties dalį, kuri yra parengta atsakovės nevienkartiniam naudojimui, todėl laikytina standartinėmis sutarties sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.185 straipsnis). Teismas sprendė, kad ieškovams Kredito sutarties sudarymo metu turėjo būti aiški Kredito sutarties sąlygų esmė, t. y. kad Kredito sutartyje nustatyta palūkanų norma nekis penkerius metus ir mokamos palūkanos bus vienodos visą šį laikotarpį. Atsakovė siūlė ieškovams ir buvo priėmusi sprendimą suteikti kreditą tiek su fiksuotosiomis palūkanomis, tiek su kintamosiomis palūkanomis, tačiau ieškovai pasirinko fiksuotąsias palūkanas.

Teismas konstatavo, kad nepagrįsti įrodymais ieškovų teiginiai, jog atsakovės darbuotoja suklaidino juos dėl fiksuotųjų palūkanų pakeitimo į kintamąsias, taikant 0,7 proc. maržą. Iš Kredito sutarties Bendrosios dalies sąvokų matyti, kad marža yra kintamųjų palūkanų sudedamoji dalis, o fiksuotųjų palūkanų atveju marža nenustatoma.

Teismas nurodė, kad tarpbankinėje rinkoje nėra viešų skelbiamų visuotinai pripažintų matų (tokių kaip VILIBOR, EURIBOR ar LIBOR), Kredito sutartyje nėra galimybės nustatyti nei konkrečios fiksuotųjų palūkanų normos, nei visuotinai pripažintų objektyvių rodiklių, pagal kuriuos būtų nustatoma fiksuotųjų palūkanų norma praėjus penkerių metų laikotarpiui (šalims nesusitarus), tačiau vartotojo teisės užtikrinamos išankstiniu jo informavimu apie naują siūlomą palūkanų normą, kurią jis gali palyginti su rinkoje esančiomis palūkanų normomis, galimybe derėtis su atsakove dėl mažesnių fiksuotųjų palūkanų nustatymo arba palūkanų rūšies pakeitimo, taip pat galimybe atsisakyti sutarties, t. y. grąžinti kreditą prieš terminą iš savų lėšų arba jį refinansuoti.

Teismas pažymėjo, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VVTAT) 2012 m. sausio 23 d. nutarime konstatuota, jog atsakovė įvykdė 2011 m. birželio 21 d. VVTAT nutarime išdėstytus siūlymus. Atsakovė pakoregavo standartines būsto kredito sutarčių nuostatas. Vartotojai turi galimybę atsisakyti sutarties, kuri nevaržoma papildomų mokesčių. Nagrinėjamu atveju vartotojai iš anksto informuojami apie siūlomą palūkanų normą, gali dėl jos derėtis ir turi teisę atsisakyti sutarties, nesutikdami su banko vienašališkai nustatyta kaina (fiksuotųjų palūkanų norma), todėl ginčijamos Kredito sutarties sąlygos negali būti pripažintos nesąžiningomis.

Teismas konstatavo, kad šalių susitarimo dėl fiksuotųjų palūkanų esmė yra bendras jų dydis, o ne atskiros sudedamosios dalys. Kredito sutarties sudarymo metu ieškovus tenkino būtent palūkanų fiksavimas penkerių metų terminui, pasiūlyta palūkanų norma, todėl darytina išvada, jog atsakovė pateikė visą Kredito sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Dėl to Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 punkto 27 dalies ir 3.3 punkto sąlygos negali būti laikomos nesąžiningomis ir siurprizinėmis.

Teismas sprendė, kad atsakovės veiksmai, kai, šalims nesusitarus dėl palūkanų dydžio, ji nustatė naują fiksuotųjų palūkanų normą (nevertinant šios normos dydžio), atitiko Kredito sutarties nuostatas bei jos esmę, kadangi Kredito sutartis negali likti be palūkanų. Nuo Kredito sutarties sudarymo praėjo gana ilgas laikotarpis, kurio metu pasikeitė situacija paskolų rinkoje, todėl ieškovų prašymas, pripažinus negaliojančiomis Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 punkto 27 dalies, 3.3 ir 19.1–19.3 punktų sąlygas, Kredito sutartį pakeisti taip, kad, šalims nesusitarus dėl fiksuotųjų palūkanų, būtų taikomos kintamosios palūkanos su 0,7 proc. marža (kuri ieškovams buvo siūloma sudarant Kredito sutartį prieš 5 metus), nepagrįstas ir pažeidžiantis atsakovės interesus.

Teismas nurodė, kad atsakovės vienašališkai 2013 m. liepos 29 d. nustatytas fiksuotųjų palūkanų normos dydis (3,73507 proc.) yra nepagrįstai didelis, nustatytas pažeidžiant sąžiningumo ir protingumo kriterijus, dėl to turi būti mažinamas vadovaujantis CK 1.5 straipsniu, 6.37 straipsnio 3 dalimi, 6.228 straipsniu.

Atsakovė nustatė fiksuotųjų palūkanų normą naujam penkerių metų laikotarpiui, pridėjusi prie piniginių išteklių normos 2,1 proc. vidinę banko maržą pagal galiojančius standartinius įkainius. Ieškovai iš atsakovės paėmė kreditą pasinaudoję jos pasiūlymu, pagal kurį atsakovė žadėjo ieškovams taikyti mažesnes, nei įprasta, fiksuotąsias ar kintamąsias palūkanas.

Teismas nurodė, kad Kredito sutarties sudarymo metu atsakovė pritaikė ieškovams nuolaidą, nes nustatė ne standartinį, o mažesnį banke galiojantį palūkanų dydį. Todėl, nustatant palūkanas naujam laikotarpiui, ieškovams turėjo būti suteikiama individuali nuolaida, o ne taikomi standartiniai įkainiai. Individualūs (ne standartiniai) fiksuotųjų palūkanų normos banko vidinės maržos dydžiai „C“ rizikos balų klientams palūkanų normos keitimo dieną buvo 1,9 proc., todėl, šį dydį pridėjus prie piniginių išteklių normos, atsakovė ieškovams turėjo nustatyti ne didesnes nei 3,53507 proc. palūkanas.

Teismas pažymėjo, kad 3,53507 proc. palūkanos artimos Lietuvoje suteikiamų naujų paskolų eurais vidutinei palūkanų normai (fiksuojant pradinę normą nuo 1 m.), kuri pagal Lietuvos banko pateikiamą statistiką 2013 m. birželio mėn. buvo 3,38 proc., o 2013 m. liepos mėn. – 3,41 proc., todėl labiau atitiko rinkos kainą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2015 m. sausio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų kasacinį skundą, 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjAtOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-560-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-560-969/2015">3K-3-560-969/2015</a> panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartį ir perdavė bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo šalys buvo susitarusios tik dėl formalios fiksuotųjų palūkanų keitimo tvarkos, tačiau nebuvo susitarusios dėl konkretaus palūkanų dydžio (normos) ar jo nustatymo mechanizmo, todėl darytina išvada, kad teismai, nustatydami palūkanų dydį, turėjo vadovautis CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu kriterijumi – paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutine palūkanų norma, galiojusia paskolos sutarties sudarymo metu.

Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 13 d. nutartyje taip pat nurodė, kad šalių sudaryta Kredito sutartis yra atlygintinė, kredito gavėjas už suteiktą kreditą turi mokėti palūkanas, todėl, šalims nesusitarus dėl fiksuotųjų palūkanų normos, bankas turi teisę ją vienašališkai nustatyti, tačiau vienašališkai nustatyta palūkanų norma negali būti didesnė už tą, kuri apskaičiuojama CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinė palūkanų norma, galiojusi paskolos sutarties sudarymo metu, yra fakto klausimas, dėl to byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka iš naujo, ieškovai turi procesinę pareigą įrodyti, kad banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto kriterijaus, o atsakovė turi įrodyti, kad ši norma yra ne didesnė, nei ta, kuri būtų nustatoma pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį. Nustatant palūkanų, mokėtinų nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d., dydį, turi būti taikoma artimiausios savo pobūdžiu ir trukme paskolos rūšies palūkanų norma.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą: pripažino, kad atsakovės AB SEB banko 2013 m. liepos 29 d. atliktas 3,73507 proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų normos nustatymas ateinantiems 5 metams yra neteisėtas, ir nustatė pagal Kredito sutartį nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d. 2,28 proc. mokėtinų fiksuotųjų palūkanų normą. Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimo dalį (kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 punkto 27 dalies, 3.3 ir 19.1–19.3 punktų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir Kredito sutarties pakeitimo) paliko nepakeistą.

Kolegija nurodė, kad iš ginčo šalių paaiškinimų matyti, jog jos nesutaria iš esmės dėl to, koks kriterijus šiuo atveju yra taikytinas: Lietuvos banko patvirtintas vidutinis palūkanų normų dydis imant naujas paskolas namų ūkiams eurais ar pagal suteiktų paskolų būstui įsigyti, kurių terminas nuo 5 m., palūkanų normas eurais ginčo laikotarpiu.

Kolegija konstatavo, kad šiuo atveju palūkanų normos nustatymas naujam 5 metų laikotarpiui nėra naujas susitarimas, sutarties keitimas ar sutarties pratęsimas, o tik palūkanų dydžio nustatymas kitam laikotarpiui, esant galiojančiam šalių susitarimui. Kolegija sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju artimiausias savo pobūdžiu ir trukme yra Lietuvos banko skelbiamas statistinis kriterijus – Paskolų namų ūkiams likučiai ir jų palūkanų normos eurais 2013 m. liepos mėn., t. y. 2,28 proc.

Kolegija, įvertinusi atsakovės vienašališkai nustatytą palūkanų dydį, minėtą Lietuvos banko skelbiamą statistinį kriterijų, padarė išvadą, kad ieškovai įrodė, jog atsakovės vienašališkai nustatyta palūkanų norma (3,73507 proc.) yra nepagrįstai didelė ir neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalies kriterijaus.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino įrodymus, nustatydamas 3,53507 proc. taikytiną palūkanų dydį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies keičiamas. Kolegija pažymėjo, kad kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai išnagrinėti 2015 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjAtOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-560-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-560-969/2015">3K-3-560-969/2015</a>, todėl pakartotinai dėl jų nepasisako.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį ir palikti galioti 2014 m. sausio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą bei įpareigoti ieškovus grąžinti sumas, gautas vykdant 2016 m. balandžio 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.872 straipsnio 1 dalį, pasirinkdamas naujos palūkanų normos nustatymo kriterijų, t. y. Lietuvos banko skelbiamus paskolų namų ūkiams likučius ir jų palūkanų normas, suteiktų paskolų būstui įsigyti, kurių terminas 5 metai, vidutines palūkanų normas. Artimesnės savo pobūdžiu ir trukme yra Lietuvos banko skelbiamos naujai suteiktų paskolų būstui įsigyti, kurių valiuta euras, fiksuojant palūkanų normą ilgesniam kaip vieneri metai laikotarpiui, palūkanos, kurios 2013 m. liepos mėn. buvo 3,41 proc. Skundžiamoje nutartyje nurodomas taikytinas kriterijus nėra objektyvus ir artimiausias nagrinėjamam ginčui. Esamų paskolų likučiai apima dešimtmečio ar ilgesnį laikotarpį ir negali atspindėti rinkos paskolų kainos 2013 m. liepos mėn. Akivaizdu, kad skirtingais laikotarpiais lėšų skolinimosi išlaidos, teisinė aplinka ir kiti kriterijai nustatant paskolos kainą buvo skirtingi ir negali atspindėti rinkos situacijos kainos nustatymo momentu. Kredito sutartyje neaptarta jokių procedūrų, kaip palūkanos keičiamos automatiškai, todėl iš naujo nustatomos palūkanos turi būti priskiriamos prie iš naujo derantis dėl esamos paskolos sutarties sąlygų nustatomų palūkanų. Palūkanų normos dydis laikomas nekeičiamu, jei jis apibūdinamas kaip tikslus dydis arba kaip priedas prie bazinės palūkanų normos tam tikru konkrečiu momentu. Būtent šios palūkanos (būsto paskolas eurais fiksuojant palūkanų norma ilgesniam kaip vieneri metai laikotarpiui) yra artimiausios savo pobūdžiu ieškovams nustatytoms palūkanoms pagal Kredito sutartį pasibaigus fiksuotųjų palūkanų laikotarpiui 2013 m. liepos mėn., nes jos atspindi rinkoje egzistuojančią finansavimo kainą. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovė gauna skolinimosi išteklius finansų rinkoje trumpesniam laikotarpiui nei galutinis kredito grąžinimo terminas, todėl bet kokiu atveju pasibaigus fiksuotųjų palūkanų terminui (bet ne pačiai Kredito sutarčiai) kaina nustatoma iš naujo pagal esamas rinkos sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje nurodyta, kad taikytinos artimiausios pobūdžiu ir trukme palūkanos.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.872 straipsnio 1 dalį, nes, aiškinant šią normą lingvistiškai ar sistemiškai, negalima daryti išvados, jog atsakovės vienašališkai nustatyta palūkanų norma visais atvejais negali būti didesnė už tą, kuri skaičiuojama CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pagal CK 6.881 straipsnio 2 dalį, kreditavimo santykiams CK 6.872 straipsnio normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir XLIII skyriaus antrojo skirsnio („Kreditavimas“) nuostatoms. Nagrinėjant šią situaciją, įvertintinos aplinkybės, kad kreditavimo veikloje lėšos skolinamos labai ilgam laikotarpiui (30, 40 metų), lėšas skolinančiam subjektui taip pat taikomi specialūs įsisteigimo, veiklos ir priežiūros reikalavimai. Per tokį ilgą laiką bankų ir finansų įstaigų reguliacinė aplinka nuolat keičiasi. 2008 m. sudarant Kredito sutartį ir 2013 m. keičiant palūkanų dydį, atsakovės veiklą reguliavo skirtingi teisės aktai, tačiau jie visada nustatė bendrą principą, kad skolinant turi būti atsižvelgta į kliento riziką. Atsakovei kaip specialiam subjektui nuolat taikomi įvairūs reguliaciniai reikalavimai (tarp jų – Kapitalo pakankamumo skaičiavimo bendrieji nuostatai, Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatai, Europos Parlamento ir Tarybos (ES) 2013 m. birželio 26 d. reglamentas Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 648/2013), todėl CK 6.872 straipsnio bendros normos, kad palūkanos turi būti nustatomos pagal vidutinę komercinių bankų palūkanų normą, galiojusią paskolos davėjo verslo vietoje, taikymas atsakovei yra ribotas. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje nurodyta, kad būtina įrodyti, jog banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto kriterijaus, todėl nustatytina mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-394/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-394/2014">3K-3-394/2014</a>, 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-537/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-537/2014">3K-3-537/2014</a>, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-553/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-553/2014">3K-3-553/2014</a>). Kiekvienu konkrečiu atveju palūkanos turi būti įvertinamos individualiai, t. y. atsižvelgiant į jų nustatymo metu susiklosčiusią situaciją rinkoje, klientą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taisyklė, kad vienašališkai nustatyta palūkanų norma visais atvejais negali būti didesnė už tą, kuri skaičiuojama CK 6.872 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, negali būti absoliuti.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, taip pat proceso teisės normas, nustatančius apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio reikalavimus, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos dėl šių normų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas atitinkamas išvadas dėl tam tikrų aplinkybių egzistavimo (neegzistavimo) bei ieškovo ieškinio pagrįstumo padarė visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjęs byloje esančių įrodymų visumos. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino daugumos byloje esančių įrodymų (tarp jų – atsakovės pateiktų įrodymų, raštu pateiktų paaiškinimų). Apeliacinės instancijos teismas sumažino palūkanų normą nepagrįstai ir neteisėtai, neįvertinęs to, kad atsakovė ne tik negaus pelno, nustačius tokio dydžio palūkanas, bet ir patirs nuostolių. Atsakovė pateikė teismui savo Pagalbos verslo tarnybos Iždo skyriaus pažymą, kurioje nurodyta tai, iš ko susideda nustatomos palūkanos, kokie yra skolinimosi sąnaudos, bei pagrįsta, kad faktiniai skolinimosi sąnaudos atsakovei yra didesni nei ISDA (angl. International Swaps and Derivatives Association, t. y. Tarptautinė apsikeitimo sandorių ir išvestinių finansinių priemonių asociacija) skelbiama fiksuotųjų ir kintamųjų palūkanų normų apsikeitimo sandorių kaina eurais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių argumentų dėl šių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovai vykdė mokėjimus vėluodami, todėl jiems 2013 m. buvo nustatyta didesnė rizikos kategorija. Atsakovė nurodė savo atsiliepime į ieškinį teisės aktus, kurie įpareigoja atsakovę įvertinti ne tik veiklos ir finansavimo sąnaudas, bet ir kapitalo kompensavimo sąnaudas bei skolininko riziką. Atsakovė yra prižiūrima ir audituojama Lietuvos banko kaip ir kiti Lietuvos bankai, ji negali taikyti kitokių metodų ir modelių, nei yra patvirtinti Kapitalo pakankamumo skaičiavimo bendruosiuose nuostatuose (šių nuostatų 25, 237, 648 punktai). Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisakė bei jų neįvertino.

Kasatorė, vykdydama apeliacinės instancijos teismo nutartį, grąžino ieškovui 2016 m. gegužės 10 d. 3532,16 Eur permokėtų palūkanų už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2016 m. gegužės 10 d., sumažino mokėtiną palūkanų dydį iki 2,28 proc. bei sumokėjo ieškovams 547 Eur advokato išlaidų atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 373 straipsnio, 3 straipsnio 6 dalies pagrindu, priėmus kasatorei palankų sprendimą, jai grąžintinos jos sumokėtos ieškovams sumos.

Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį arba perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, nusprendus pakeisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-394/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-394/2014">3K-3-394/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-537/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-537/2014">3K-3-537/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-558/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-558/2014">3K-3-558/2014</a>. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasacinio skundo argumentai prasilenkia su ginčo byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjAtOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-560-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-560-969/2015">3K-3-560-969/2015</a>. Kasaciniu skundu nekeliami teismų praktikai reikšmingi ir aktualūs klausimai, nes ginčo klausimu kasacinio teismo praktika jau yra suformuota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino šioje byloje, kad palūkanų normos nustatyti ginčo situacijoje yra negalima jokiu kitu (vadinasi, ir atsakovės kasaciniame skunde) nurodytu mechanizmu, dėl to palūkanų norma turi būti nustatyta pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalies nurodytus kriterijus. Atsakovės reguliacinės aplinkos reikalavimai ir jų pokyčiai, banko veikla ir jo prisiimamos rizikos, banko sprendimai dėl išteklių skolinimosi finansų rinkoje politikos, yra už ginčo sutarties ribų ir nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką. Šios aplinkybės negali būti pagrindas suteikti atsakovei tam tikras privilegijas, netaikyti jai CK 6.872 straipsnio 1 dalies arba taikyti ją kitaip nei visiems kitiems. Palūkanų normų dydžio nustatymas pagal įstatymą, vadovaujantis Lietuvos banko skelbiamais statistiniais vidutinių palūkanų normų dydžiais, yra visiškai objektyvus, minėti dydžiai atspindi situaciją rinkoje, jie yra nulemti ir paties atsakovės skolinimosi politikos bei suteiktų kreditų kainos, taip pat atsakovės konkurencinės aplinkos.

Konkretūs kriterijai, kuriais remiantis būtų parenkama artimiausios savo pobūdžiu ir trukme paskolos rūšies palūkanų norma, yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas ir negalėjo jos nurodyti. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 13 d. nutartyje aiškiai nurodė tokių kriterijų šaltinį ir kaip konkretus kriterijus turi būti parinktas. Iš šalių paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad jos rėmėsi tik konkrečiais dviem kriterijais: paskolų namų ūkiams likučiai ir jų palūkanų normos eurais (suteiktų paskolų būstui įsigyti terminas nuo 5 metų) bei naujos paskolos namų ūkiams ir jų palūkanų normos eurais (paskolos būstui įsigyti fiksuojant pradinę normą nuo 1 metų). Ginčas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme iš naujo vyko tik dėl to, kuris iš šių kriterijų turi būti taikomas. Ginčo situacijoje Piniginių finansinių institucijų statistinės atskaitomybės bendrieji nuostatai yra reikšmingas teisės aktas, nes jis objektyviai paaiškina ir leidžia tinkamai įvertinti bei tiksliai pritaikyti konkrečią vidutinių palūkanų normą pagal Lietuvos banko pateikiamuose statistiniuose duomenyse nurodomus vidutinių palūkanų normų kriterijus. Ieškovams paskola suteikta 2008 m., todėl nepagrįsti atsakovės argumentai, kad keičiama jau anksčiau suteiktos paskolos palūkanų norma turi būti nustatoma naujų paskolų rinkos sąlygomis ir iš naujo įvertinant visas atsakovės skolinimosi išlaidas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimas bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartis (kuria minėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas paliktas galioti) negali būti palikti galioti, nes jų neteisėtumas konstatuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjAtOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-560-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-560-969/2015">3K-3-560-969/2015</a>.

Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą, paduotų įstatymo nustatyta tvarka, negauta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. gruodžio 29 d. posėdyje nutartimi nusprendė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti rašytinius paaiškinimus dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties. Bylos šalys pateikė savo rašytinius paaiškinimus dėl bylos viešumo apimties.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl palūkanų normos nustatymo pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį

CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, kreditavimo santykiams šio CK skyriaus pirmojo skirsnio normos („Paskola. Bendrosios nuostatos“) taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir šio CK skirsnio („Kreditavimas“) nustatytoms taisyklėms.

CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, nepriklausomai nuo pasirinkto palūkanų tipo, kredito davėjas, bankas, turi teisę gauti tam tikrą atlygį už darbą, prisiimant pinigų skolinimo riziką. Dėl ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį). Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Kreditavimo sutartys, tarp jų – ir vartojimo, įprastai sudaromos pagal tuo (pasirašymo) metu sutarties sudarymo vietoje nusistovėjusias bendrąsias tokių sutarčių sąlygas. Šias sąlygas lemia finansinė (ekonominė) situacija bei jos veikiama rinka. Poreikis nustatyti palūkanų periodiškumą, jų nustatymo tvarką yra nulemtas ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-537/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-537/2014">3K-3-537/2014</a>; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-558/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-558/2014">3K-3-558/2014</a>; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-394/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-394/2014">3K-3-394/2014</a>).

Kasacinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, yra pažymėjęs, kad, susidarius situacijai, kai baigiasi laikotarpis, kuriam galiojo šalių suderinta fiksuotųjų palūkanų norma, ir kai dėl kitos palūkanų normos šalims taikiai susitarti nepavyksta ir sutartis nenutraukiama, turi būti įvestas apibrėžtumas, kokiomis sąlygomis sutartis turi ir gali būti toliau vykdoma, t. y. kokio dydžio palūkanas skolininkas turi mokėti bankui už paimtą kreditą. Šalių sudaryta kredito sutartis yra atlygintinė, kredito gavėjas už suteiktą kreditą turi mokėti palūkanas, todėl, šalims nesusitarus dėl fiksuotųjų palūkanų normos, bankas turi teisę ją vienašališkai nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-558/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-558/2014">3K-3-558/2014</a>).

Skolininkas, nesutikdamas su banko apskaičiuota palūkanų norma naujam laikotarpiui, laikydamas ją nepagrįstai didele, turi teisę, remdamasis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į teismą dėl šios normos pakeitimo (sumažinimo). Tokiu atveju būtina įrodyti, kad banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto kriterijaus, todėl nustatytina mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-394/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-394/2014">3K-3-394/2014</a>).

Šios nutarties 35–37 punktuose nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad skolininkas įrodo, jog vienašališkai kreditoriaus nustatyta palūkanų norma yra nepagrįstai didelė tada, kai byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ši palūkanų norma yra didesnė už tą, kuri nustatytina pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį. Toks aiškinimas neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir CK antrojo skirsnio, reguliuojančio kreditavimo santykius, normoms. Kreditorius gauna atlyginimą už jo pinigų naudojimą ir kreditavimo sutarties sudarymo atveju (CK 6.881 straipsnis), o tai, kad šis atlyginimas, kreditoriaus nuomone, yra per mažas ir negali užtikrinti jo įsipareigojimų kitiems asmenims, dėl to gali sukelti nuostolių, nustatant palūkanų normą pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, 6.881 straipsnio 2 dalį, nėra teisiškai reikšminga.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 13 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, nurodė, kad Kredito sutarties šalys nesusitarė dėl palūkanų normos nustatymo kitiems 5 metams, todėl ši palūkanų norma turi būti nustatoma pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos banko statistinius duomenis. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje turi nustatyti faktinę aplinkybę – paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Nagrinėjamoje byloje teismui nustatant palūkanų, mokėtinų nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d., dydį, turi būti taikoma artimiausios savo pobūdžiu ir trukme paskolos rūšies palūkanų norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjAtOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-560-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-560-969/2015">3K-3-560-969/2015</a>).

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad palūkanų normą reikia nustatyti pagal Paskolų namų ūkiams likučius ir jų palūkanų normas, pripažinęs, jog palūkanų normos nustatymas kitiems 5 metams nėra naujas Kredito sutarties šalių susitarimas, sutarties pakeitimas ar jos pratęsimas. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teikia pagrindą teigti, jog apeliacinės instancijos teismas netaikė Naujų paskolų ūkiams ir jų palūkanų normų lentelės duomenų vien dėl to, kad šios lentelės duomenys gali būti taikomi tik naujiems Kredito sutarties susitarimams, pakeitimams ar jos pratęsimui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šioje byloje kasacinio teismo konstatuotą aplinkybę, kad Kredito sutarties šalys nesusitarė dėl palūkanų normos nustatymo kitam 5 metų laikotarpiui, t. y. susitarimo dėl palūkanų normos nustatymo minėtam laikotarpiui iš viso nėra. Paskolos sutartis yra atlygintinė (jeigu nenustatyta kitaip), todėl net nesant susitarimo dėl palūkanų normos nustatymo kitam laikotarpiui, palūkanos turi būti mokamos. Esant Kredito sutarties šalių nesutarimui dėl tos palūkanų normos, ji turi būti nustatoma teismo pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis apeliacinės instancijos teismo sprendimu, darytina išvada, kad, nustatant palūkanų normą kitiems 5 metams, iš tikrųjų turi būti vadovaujamasi ta palūkanų norma, kuri galiojo Kredito sutarties sudarymo metu, t. y. faktiškai 6,2162 proc. Tačiau toks palūkanų normos nustatymas neatspindi realios rinkos situacijos palūkanų normos nustatymo (praėjus Kredito sutartyje nurodytam 5 metų terminui) metu, prieštarauja palūkanų normos nustatymo periodiškumo paskirčiai bei nėra teisingas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatyta aplinkybė, kad Kredito sutarties šalys nesusitarė dėl kitos fiksuotųjų palūkanų normos kitiems 5 metams, nepaneigia to, kad tuo atveju, jeigu jos būtų suderinusios šią normą laisva valia, toks jų susitarimas iš esmės būtų buvęs naujas. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos banko valdybos 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 139 patvirtintų Pinigų finansinių institucijų paskolų ir indėlių palūkanų normų statistinės atskaitomybės bendrųjų nuostatų (reglamentuojančių bendruosius pinigų finansinių institucijų paskolų ir indėlių palūkanų normų statistinės atskaitomybės reikalavimus ir klasifikavimo principus, rengimo ir pateikimo Lietuvos bankui tvarką, statistinės informacijos kokybės reikalavimus ir naudojimo tvarką) normos. Pagal minėtų nuostatų 41, 41.2 punktus, nauji susitarimai apibrėžiami kaip bet kokie nauji susitarimai tarp atskaitingojo agento ir namų ūkio arba nefinansinės korporacijos, tarp jų – visos naujos derybos dėl esamų paskolų arba indėlių. Dėl to šiuo atveju byloje nustatęs, kad Kredito sutarties šalims nepavyko susitarti dėl fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo kitiems 5 metams, teismas, vadovaudamasis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, turėjo Kredito sutartyje nustatyti palūkanų normą pagal Lietuvos banko skelbiamos Naujų paskolų ūkiams ir jų palūkanų normų lentelės duomenis.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo pasirinktas kriterijus – Paskolų namų ūkiams likučiai ir jų palūkanų normos – yra retrospektyvaus pobūdžio, nes atspindi iš esmės tai, kas buvo nustatyta praeityje, t. y. paimtų paskolų likučius ir tų paskolų normas, nustatytas pagal buvusias, bet nesamas ekonomines sąlygas. Tai patvirtina šios nutarties 42 punkte minėtų Lietuvos banko valdybos nutarimu patvirtintų Pinigų finansinių institucijų paskolų ir indėlių palūkanų normų statistinės atskaitomybės bendrųjų nuostatų normos. Šių nuostatų 45 punkte nurodoma, kad paskolų ir indėlių likučių palūkanų normos apskaičiuojamos kaip paskolų ir indėlių likučiams ataskaitinio laikotarpio pabaigoje taikytų palūkanų normų svertiniai vidurkiai. Bet savo esme paskolų likučių kriterijus nėra tinkamas, siekiant nustatyti paskolos sutarties kainą (mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas), galiosiančią ateinančius 5 metus, nes tokiu būdu nustatyta palūkanų norma atspindi ne esamą, bet buvusią ekonominę padėtį ir rinkos situaciją. Dėl to skundžiama teismo nutartimi nustatyta palūkanų norma pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, pasirenkant Lietuvos banko skelbiamą statistinį kriterijų – Paskolų namų ūkiams likučius ir palūkanų normas eurais, neatitinka artimiausios savo pobūdžiu ir trukme paskolos rūšies palūkanų normos.

CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palūkanų norma turi būti nustatoma pagal vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Šios bylos kontekste ši nuostata aiškintina taip, kad, paskolos sutarties šalims sudarius ilgalaikę paskolos sutartį su periodiškai keičiama fiksuotų palūkanų norma, bet nesusitarus dėl tos palūkanų normos periodiško keitimo mechanizmo ir kriterijų, teismas nustato palūkanų normą kitam paskolos sutartyje nurodytam terminui, remdamasis paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų naujai išduodamų paskolų vidutine palūkanų norma, galiojusia tuo momentu, kai nustojo galioti paskolos sutarties šalių susitarimas dėl fiksuotųjų palūkanų normos. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktikoje nurodytą palūkanų nustatymo periodiškumo paskirtį – sutartų paskolos sutarties sąlygų naudingumo užtikrinimą, esant besikeičiančioms ekonominėms sąlygoms ir jų daromam poveikiui (žr. nutarties 35 punktą).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje buvo pagrindas teigti, jog 2013 m. liepos mėn. nustojo galioti 2008 m. liepos 29 d. Kredito sutarties šalių susitarimas dėl 6,2162 proc. palūkanų normos nustatymo 5 metams. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutarties Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjAtOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-560-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-560-969/2015">3K-3-560-969/2015</a> išaiškinimais bei šios nutarties 44 punkte pateiktu išaiškinimu, ieškovams nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d. turėjo būti taikoma palūkanų norma, nurodyta Lietuvos banko paskelbtoje Naujų paskolų namų ūkiams eurais lentelėje 2013 m. liepos mėn. Būtent ši palūkanų norma buvo artimiausios savo pobūdžiu ir trukme paskolos rūšies (paskola būstui įsigyti fiksuojant pradinę normą nuo 1 metų) palūkanų norma pagal paskolos davėjo verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, buvusią pasibaigus ankstesniam 5 metų laikotarpiui, kuriam šalys buvo nustačiusios palūkanų normą (2013 m. liepos mėn.). Byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad 2013 m. liepos mėn. palūkanų norma, Naujų paskolų ūkiams ir jų palūkanų normų lentelės duomenimi, buvo 3,41 proc., bet ne 2,28 proc., kaip sprendė apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina padidinant pagal Kredito sutartį taikomų palūkanų normą iki 3,41 proc.

Teisėjų kolegija pažymi, kad negali būti patenkintas kasatorės prašymas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendime nurodytos palūkanų normos, t. y. 3,53507 proc., nustatymo. Vadovaujantis šioje byloje pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, turi būti nustatyta vidutinė palūkanų norma, atsižvelgiant į paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų rodiklius, bet ne į konkrečios paskolos davėjos rodiklius. Vidutinė palūkanų norma nustatoma ne pagal vienos atsakovės (banko) rodiklius, bet pagal konkrečios vietos komercinių bankų rodiklius. Lietuvos komercinių bankų vidutinių palūkanų normų rodikliai pateikiami Lietuvos banko statistikoje (Lietuvos Respublikos statistikos įstatymo 1, 6, 10 straipsniai, 16 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Todėl šiuo atveju individualūs atsakovės veiklos rodikliai (jos skolinimosi išlaidos, veiklos sąnaudos, skolinimo rizika ir kiti rodikliai, į kuriuos ji atsižvelgia, nustatydama palūkanų normą paskolai dėl nekilnojamojo turto įgijimo) teisiškai nereikšmingi.

Nagrinėjamu atveju neturi lemiamą reikšmę tai, kad ieškovė gali patirti nuostolių dėl teismo nustatytos 5 metams 3,41 proc. palūkanų normos, nes byloje įrodyta, jog tokia palūkanų norma atitinka paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią palūkanų nustatymo kitam penkerių metų laikotarpiui momentu. Dėl to atsakovės kasacinio skundo argumentas, kad teismas neįvertino įrodymų, patvirtinančių, jog teismo nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nuostolinga, taip pat vertintinas kaip teisiškai nereikšmingas šios bylos rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

Dėl bylos perdavimo septynių teisėjų kolegijai

CPK 357 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjų kolegija nutartimi bylą gali perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas.

Ieškovai atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą nurodo, kad, kasaciniam teismui nutarus nepalikti galioti skundžiamos Vilniaus apygardos teismo nutarties, yra pagrindas perduoti bylą septynių teisėjų kolegijai, nes tokiu atveju iš esmės būtų pakeista kasacinio teismo praktika, nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-394/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-394/2014">3K-3-394/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-537/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-537/2014">3K-3-537/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-558/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-558/2014">3K-3-558/2014</a>.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad naujos palūkanų normos nustatymas kitam paskolos sutarties galiojimo laikotarpiui pagal Naujų paskolų namų ūkiams palūkanų normų rodiklius (pateiktus Lietuvos banko statistikoje) neprieštarauja ieškovų nurodytų kasacinio teismo nutarčių išaiškinimams. Minėtose kasacinio teismo nutartyse iš esmės pažymima, kad tuo atveju, kai kredito gavėjas mano, jog vienašališkai banko nustatyta palūkanų norma yra per didelė, jis privalo įrodyti, kad ši banko nustatyta palūkanų norma prieštarauja palūkanų normai, nustatytinai pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad ieškovai nesutiko su banko vienašališkai nustatyta palūkanų norma, įrodinėjo, kad ji yra per didelė. Byloje, remiantis Lietuvos banko statistiniais duomenimis, įrodyta, kad banko vienašališkai nustatyta palūkanų norma (3,73507 proc.) yra nepagrįstai didelė. Šia nutartimi nėra keičiama pirmiau paminėtose kasacinio teismo nutartyse pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, priešingai – tęsiama jau pradėta formuoti kasacinio teismo praktika dėl palūkanų normos nustatymo pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį. Dėl to nėra pagrindo perduoti šią bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai (CPK 357 straipsnio 1 dalis).

Dėl civilinės bylos medžiagos pripažinimo nevieša

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2012 m. rugsėjo 13 d. AB SEB bankas, pateikdamas atsiliepimą į ieškovų V. B. ir A. B. ieškinį, prašė atsiliepimo prieduose Nr. 5-10, 12-19, 22-25 nurodytą medžiagą pripažinti nevieša, o bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, nes pateikta informacija, atsakovės nuomone, yra konfidenciali visų kredito gavėjų atžvilgiu, ji sudaro atsakovės komercinę paslaptį (CK 1.116 straipsnis) ir banko paslaptį (Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 55 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas šį atsakovės prašymą tenkino ir skyrė uždarą teismo posėdį. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą atsakovė AB SEB bankas papildomai pateiktus įrodymus taip pat prašė pripažinti nevieša bylos medžiaga, o bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. gruodžio 29 d. posėdyje nutartimi nusprendė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti rašytinius paaiškinimus dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties. Teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl šios bylos neviešumo apimties pagrįstumo, ar būtina laikyti visą šios bylos medžiagą nevieša, siekiant apsaugoti atsakovės AB SEB banko komercinę paslaptį sudarančios informacijos slaptumą.

Bylos šalys pateikė savo rašytinius paaiškinimus dėl bylos viešumo apimties. Atsakovė akcinė bendrovė SEB bankas ir toliau palaiko bylos nagrinėjimo metu teiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytą prašymą pripažinti nurodytą bylos medžiagą nevieša ir prašo teismo išnagrinėjus šią civilinę bylą viešai paskelbti tik teismo procesinio sprendimo rezoliucinę dalį ir laikyti jos nurodytą atsiliepime į ieškinį ir apeliacinį skundą medžiagą nevieša. Atsakovė teigia, kad nurodyta medžiaga saugotina, nes jos turinį sudaro informacija, susijusi su fiksuotosios palūkanų normos dydžio nustatymu prieš pasiūlant galutinį jos dydį klientams, taip pat informacija, sudaranti banko paslaptį bei susijusi su asmens duomenimis, kartu ir informacija, kuri yra svarbi ginant atsakovės reputaciją. Ieškovai, pažymėdami savo pozicijos nuoseklumą, teigia, kad atsakovės AB SEB banko komercinės paslapties neatskleidimui užtikrinti visiškai pakanka nevieša pripažinti tik dalį bylos medžiagos. Šią poziciją ieškovai nurodė ir savo 2016 m. rugpjūčio 26 d. atsiliepime į atsakovės AB SEB banko kasacinį skundą. Informacija, kurią atsakovė AB SEB bankas nurodė esant jos komercine paslaptimi, sudaro tik labai nedidelę šios bylos medžiagos dalį, todėl, ieškovų nuomone, visiškas šios bylos medžiagos, ypač teismų sprendimų, neviešumas yra neproporcingas. Be to, informacija (dokumentai), kuri, atsakovės teigimu, sudaro jos komercinę paslaptį, nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.

CPK 9 straipsnyje nustatytas teismo posėdžio viešumo reikalavimas kildinamas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto viešo bylų nagrinėjimo teisme principo, kurio turinį apibrėžia šioje Konstitucijos normoje įtvirtintos taisyklės: „Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.“

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas byloje Nr. 33/2009) dėl viešo bylų nagrinėjimo teisme principo yra pasisakęs taip: “Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas viešo bylų nagrinėjimo teisme principas, iš Konstitucijos, inter alia jos 25 straipsnio, kylantis visuomenės interesas būti informuotai, Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalis, pagal kurią pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį, konstitucinis teisinės valstybės principas, inter alia teisinio aiškumo reikalavimas, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą bylų nagrinėjimo teisme santykius įstatymu reguliuoti taip, kad proceso dalyviams ir visuomenei būtų sudarytos sąlygos inter alia žinoti apie teismuose nagrinėjamas bylas, bylą nagrinėjančio teismo sudėtį, bylose sprendžiamus ginčus, priimtus sprendimus. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją viešas bylų nagrinėjimas nėra savitikslis. Viešas bylų nagrinėjimas yra viena iš teisingumo vykdymo ir užtikrinimo sąlygų. Viešu bylų nagrinėjimu teisme sudaromos prielaidos užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti asmens teises ir laisves. Užtikrindamas viešo bylų nagrinėjimo teisme principą įstatymų leidėjas privalo vadovautis Konstitucijos normomis ir kitais principais, nesudaryti prielaidų pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (inter alia asmens teises ir laisves)“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.1 punktas).

„Konstitucinis viešo bylų nagrinėjimo teisme principas lemia ir teismo posėdžio, kuriame nagrinėjama byla, viešumą. Siekdamas užtikrinti teismo posėdžio, kaip bylų nagrinėjimo teisme elemento, viešumą, įstatymų leidėjas teismo posėdžio tvarką turi reglamentuoti taip, kad būtų sudarytos sąlygos užtikrinti proceso dalyvių teisę pareikšti nuomonę visais byloje sprendžiamais klausimais bei visuomenės interesą būti informuotai apie teismo procesą ir priimamus sprendimus. Iš Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalies, kitų Konstitucijos normų ir principų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokias teismo posėdžio formas, kurios sudarytų sąlygas užtikrinti tiek proceso dalyvių teisės į viešą teismo procesą, tiek visuomenės intereso būti informuotai įgyvendinimą ir kartu nesudarytų prielaidų pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (inter alia asmens teises ir laisves)“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.2 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad proceso viešas pobūdis – fundamentalus principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, – bylos šalis saugo nuo slapto teisingumo vykdymo be visuomenės kontrolės, taip pat tai yra viena iš priemonių, padedančių palaikyti pasitikėjimą teismais. Teisingumo vykdymas gauna legitimumą iš viešumo. Viešas bylos nagrinėjimas, teisingumo vykdymą padarydamas skaidrų, prisideda prie Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies tikslo – teisingo teismo įgyvendinimo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, par. 42, Sprendimų pranešimai 1998-III, 1983 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Pretto ir kiti prieš Italiją, par. 21, Serija A Nr. 71, 2008 m. sausio 17 d. sprendimą byloje Ryakib Biryukov prieš Rusiją, peticijos Nr. 14810/02, par. 30, ir kt.).

Pažymėtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek EŽTT savo praktikoje pripažįsta, kad viešo bylų nagrinėjimo teisme principas nėra absoliutus. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad: „Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje, kurioje šis principas įtvirtintas, yra nustatytos tam tikros bylų nagrinėjimo viešumo išimtys ir atvejai, kada teismo posėdis gali būti uždaras: žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį. Taigi pagal Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalį proceso viešumas ribojamas privataus ar viešojo intereso apsaugos tikslais. Viešo bylų nagrinėjimo teisme principas įstatymu gali būti ribojamas ir siekiant apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Antai iš teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo, įtvirtinto inter alia Konstitucijos 109 straipsnyje, kyla teisėjų pasitarimo slaptumo priimant sprendimą reikalavimas. Be to, siekiant apsaugoti žmogaus orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą (Konstitucijos 22 straipsnis), kitas vertybes, kurių apsauga kyla iš Konstitucijos, įstatymu gali būti ribojamas bylų nagrinėjimo proceso atskirų elementų viešumas, inter alia teismo baigiamojo akto viešas skelbimas, bylos medžiagos viešumas“ (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimo byloje Nr. 33/2009 motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.1 punktas). EŽTT praktikoje taip pat akcentuojama, kad poreikis nukrypti nuo proceso viešumo principo turi būti atidžiai išnagrinėtas ir pagrįstas konkrečiomis bylos aplinkybėmis; šiame kontekste svarbus proceso viešumo ribojimo apimties aspektas ir su viešumo ribojimu susijusių specifinių išvadų būtinybė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. birželio 7 d. sprendimą dėl peticijos priimtinumo byloje Tamburini prieš Prancūziją, peticijos Nr. 14524/06; 2009 m. spalio 8 d. sprendimą byloje Porubova prieš Rusiją, peticijos Nr. 8237/03; 2011 m. spalio 11 d. sprendimą byloje Raks prieš Rusiją, peticijos Nr. 20702/04; 2010 m. vasario 11 d. sprendimą byloje Raza prieš Bulgariją, peticijos Nr. 31465/08).

CPK 9 ir 10 straipsniuose yra detalizuojamas viešo bylų nagrinėjimo konstitucinis principas. Šis principas civiliniame procese įgyvendinamas būdais: įtvirtinant viešo teismo posėdžio reikalavimą (CPK 9 straipsnis) ir bylos medžiagos viešumo reikalavimą (CPK 10 straipsnis).

CPK 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismas turi teisę motyvuota teismo nutartimi skirti uždarą teismo posėdį, kai tai būtina žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat kai viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį arba kai teismas imasi priemonių šalims sutaikyti. Taigi CPK 9 straipsnyje pakartojamas Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras viešo bylų nagrinėjimo principas bei šio principo išimtys, kurias pagal Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją galima taikyti tik tais atvejais, kai yra poreikis apsaugoti konkretų privatų ar viešąjį interesą ir ši apsauga pateisina neviešą bylos nagrinėjimą bei visuomenės neinformavimą apie teisingumo vykdymą konkrečioje byloje.

Pažymėtina, kad CPK taip pat yra tiesiogiai reglamentuojami atvejai, kada teismo procesas turi būti uždaras. CPK 484 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad bylos dėl įvaikinimo nagrinėjamos uždarame teismo posėdyje, taip pat uždarame teismo posėdyje nagrinėjami ginčai, kylantys dėl šeimos teisinių santykių, jeigu to prašo bent viena iš byloje dalyvaujančių šalių (CPK 379 straipsnis). Teismas taip pat gali skirti uždarą teismo posėdį atskiroms įrodymų rūšims tirti: nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų, kuriuose užfiksuotas privatus asmens gyvenimas, parodymui ar paskelbimui (CPK 220 straipsnio 2 dalis), asmeniniam susirašinėjimui ir kitokiems asmeninio susižinojimo duomenims, turintiems reikšmės bylos išsprendimui (CPK 201 straipsnis). Taigi teismas gali skirti tiek uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų tyrimui, tiek uždarą visos bylos nagrinėjimą. Esant poreikiui ir galimybėms, taupant šalių ir teismo laiką, uždaras ir viešas posėdžiai gali būti paskirti tą pačią dieną ir vykti vienas po kito.

Kitas viešo bylų nagrinėjimo principo aspektas – bylos medžiagos viešumas – reglamentuojamas CPK 10 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visa išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir byloje nedalyvavę asmenys. Šioje nuostatoje taip pat įtvirtinta bendra bylos viešumo taisyklė, kuri reiškia, kad po bylos išnagrinėjimo bylos medžiaga yra vieša ir su ja gali susipažinti ir byloje nedalyvavę asmenys, išskyrus atvejus, kai byla nagrinėta uždarame teismo posėdyje. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad uždarame teismo posėdyje byla nagrinėjama laikantis visų proceso taisyklių, o teismo sprendimo rezoliucinė dalis paskelbiama viešai, išskyrus bylas dėl įvaikinimo. Iš nurodytų nuostatų darytina išvada, kad uždarame teismo posėdyje išnagrinėtos bylos medžiaga – tiek teismo procesinis sprendimas, išskyrus rezoliucinę dalį, tiek visa kita bylos medžiaga – pagal bendrąją taisyklę tampa nevieša ir neprieinama byloje nedalyvavusiems asmenims.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje turėtų būti skiriamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, šalių ypatumus, bylos dalyką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos šalių teisių ir teisėtų interesų negalima apsaugoti kitais būdais (pavyzdžiui, skiriant uždarą posėdį tik atskirų įrodymų tyrimui arba pasinaudojant bylos medžiagos, o ne posėdžio viešumo, ribojimu).

Be to, CPK 9 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad teismas nuspręsdamas bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje turi priimti motyvuotą nutartį. Šioje nutartyje teismas turi nurodyti konkrečias vertybes, teises ar teisėtus interesus, kurių apsaugą gali užtikrinti tik bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje, pateisinantis viešo bylų nagrinėjimo principo išimties taikymą. Motyvavimo reikalavimas suponuoja teismo pareigą skiriant uždarą teismo posėdį priimti rašytinę nutartį. Kaip nurodyta EŽTT praktikoje, poreikis nukrypti nuo viešo bylos nagrinėjimo principo ir bylą nagrinėti privačiai visada privalo būti atidžiai išnagrinėtas ir pagrįstas konkrečiomis bylos aplinkybėmis (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. birželio 7 d. sprendimą dėl peticijos priimtinumo byloje Tamburini prieš Prancūziją, peticijos Nr. 14524/06); svarbu paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, procese dalyvaujančių asmenų saugumas nusvėrė būtinybę užtikrinti viešą teismo procesą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą byloje Porubova prieš Rusiją, peticijos Nr. 8237/03, par. 34).

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad esantis teisinis reglamentavimas įtvirtino galimybes užtikrinti į bylą pateikiamos informacijos apsaugą ir neskiriant uždaro teismo posėdžio. CPK 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, išnagrinėjęs bylą viešame teismo posėdyje, sprendime ar procesą užbaigiančioje nutartyje turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Taip pat CPK 10 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta asmens, teikiančio teismui dokumentus ar medžiagą, kuriuose esantys duomenys sudaro profesinę ar komercinę paslaptį, teisė prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti. Taigi teismas tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek po bylos išnagrinėjimo gali apsaugoti šalies pateiktą informaciją, pripažindamas ją nevieša, taip nepaneigdamas viešo bylų nagrinėjimo principo imperatyvumo. Atsižvelgiant į teismo proceso viešumo svarbą ir reikšmę, teisėjų kolegijos nuomone, šios nuostatos taip pat nedraudžia teismui po bylos išnagrinėjimo išviešinti dalį bylos medžiagos net ir tuo atveju, kai byla buvo nagrinėta uždarame teismo posėdyje.

Tam, kad teismas galėtų įvertinti pateiktos informacijos svarbą ją pateikusios šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugos kontekste bei parinkti tinkamą šios informacijos apsaugos apimtį ir būdą, šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti, kuri konkreti pateikiamuose įrodymuose esanti informacija saugotina ir kodėl. Atitinkamai teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl tam tikros byloje esančios medžiagos dalies pripažinimo nevieša, turi individualizuoti saugotiną informaciją (konkrečius įrodymus), o būtinumą ją saugoti – argumentuoti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija formuluoja teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę: teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą.

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 12 d. žodine teisėjo nutartimi, įrašyta į posėdžio protokolą, patenkino atsakovės prašymą CPK 9 straipsnio pagrindu ir, siekdamas apsaugoti atsakovės komercinę paslaptį, skyrė bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje. Teismas nesprendė ir nepasisakė, kuri informacija atsakovės pateiktuose dokumentuose laikytina saugotina ir kokiu pagrindu. Tokia teismo nutartis negali būti laikoma motyvuota.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, nėra saistomas šio sprendimo ir gali parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą. Teismas, pripažindamas tam tikrą medžiagą nevieša ar skirdamas uždarą posėdį, sprendžia procesinio pobūdžio klausimą. Teismo pasisakymas procesiniu klausimu neturi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios. Įprasta, kad procesinio pobūdžio klausimai sprendžiami pagal byloje tuo metu surinktą informaciją, kuri vėliau procese gali pakisti, būti papildyta. Įstatymas, proceso operatyvumo ir koncentracijos, teismo vadovavimo procesui ir bendradarbiavimo principai lemia, kad teismas paprastai turi priimti sprendimą dėl byloje iškilusio procesinio klausimo greitai, nelaukdamas, kol bus baigta rengtis bylos nagrinėjimui, surinkta visa klausimui galinti turėti reikšmės medžiaga ar teismo posėdžio metu ištirti visi byloje surinkti įrodymai. Visa tai lemia, kad teismo nutartys dėl procesinio pobūdžio klausimų nei bylą nagrinėjančio teismo, nei juo labiau aukštesnės instancijos teismo paprastai nesaisto ir neatima galimybės vėliau byloje motyvuotai priimti kitokį sprendimą. Pažymėtina, kad teismo proceso ir bylos medžiagos viešumas yra vienas iš svarbiausių proceso principų, susijusių su visuomenės (viešojo) intereso apsauga.

Atsakovė šioje byloje, nurodydama dokumentus, kuriuos prašė laikyti nevieša bylos medžiaga, savo prašyme nenurodė, kokia konkreti nurodytuose dokumentuose esanti informacija laikytina saugotina. Atsakovė rėmėsi bendromis CK 1.116 straipsnio ir Bankų įstatymo 55 straipsnio nuostatomis dėl komercinės ir banko paslapties, taip pat savo vidiniais teisės aktais, kurie apibrėžia konfidencialios informacijos turinį (AB SEB Vilniaus banko Informacijos klasifikavimo reikalavimai). Taip pat atsakovė nepateikė jokios papildomos informacijos ir argumentų dėl konkrečios saugotinos informacijos ir savo rašytiniuose paaiškinimuose kasaciniam teismui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02LTcwNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-6-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-6-706/2016">3K-7-6-706/2016</a>) jau yra pasisakęs dėl komercinę paslaptį sudarančios informacijos kvalifikavimo kriterijų: „Informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti“ (nutarties 38 p.), taip pat išaiškinęs konfidencialios ir komercinės paslapties atskyrimo pagrindus: „Teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma. Duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis“ (nutarties 50 p.).

Remdamasi nutarties 72 punkte nurodyta praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien informacijos, kuri vienos iš ginčo šalių įvardijama ar pagal ginčo šalių sudarytus susitarimus laikytina konfidencialia, pateikimas teismui, neįvertinus, ar šioje informacijoje esanti informacija sudaro komercinę ar kitokią paslaptį, ar yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu, nėra pakankamas pagrindas laikyti šią medžiagą nevieša ir tuo labiau skirti uždarą teismo posėdį. Taip pat, kaip jau konstatuota šios nutarties 67 punkte, būtent šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti šios informacijos atitiktį saugotinos informacijos reikalavimams.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovės atstovas, teismui teikdamas prašymą laikyti jo pateiktus dokumentus nevieša medžiaga, į bylą pateikė nesunumeruotų pagal atsiliepimo į ieškinį priedų numeraciją dokumentų paketą, kurių dalies pavadinimai neatitinka atsiliepime nurodytų dokumentų pavadinimų, iš dalies pateikiamų dokumentų ištraukų neįmanoma nustatyti, kokio dokumento dalį jie sudaro, taip pat dalis dokumentų yra viešai skelbiami oficialiose atskirų institucijų tinklalapiuose (pvz., Lietuvos banko, VVTAT) arba susiję su asmens duomenimis, kuriuos bankas tvarko teikdamas paslaugas savo klientams, būtent ieškovams, kurie savo ruožtu neprašė šių bankui pateiktų duomenų laikyti neviešais. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į nagrinėjamos bylos pobūdį (ginčas susijęs su vartotojų teisių gynimu) bei kasacinio teismo paskirtį formuoti vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką bei užtikrinti visuomenės informavimą apie šią praktiką, teisėjų kolegija laiko nemotyvuotu ir nepagrįstu atsakovės prašymą laikyti jos prašomą medžiagą nevieša. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis neužkerta kelio pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu jau išnagrinėtos bylos medžiagos dalį laikyti nevieša.

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

Pakeitus apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).

Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teisme ieškovai turėjo 1800 Lt (521,32 Eur) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovavimu jiems teisme, apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą pirmą kartą – 625,58 Eur, kasaciniame teisme nagrinėjant bylą pirmą kartą – 312,78 Eur atstovavimo išlaidų, apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą antrą kartą – 156,39 Eur atstovavimo išlaidų. Atsakovė nepateikė teismams duomenų apie savo turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. sausio 2 d. sprendime pripažindamas, kad atsakovės vienašališkai nustatyta palūkanų norma kitiems 5 metams yra neteisėta, nustatydamas kitą palūkanų normą, nurodė, kad ieškinio reikalavimai patenkinti iš dalies, patenkintų reikalavimų proporcija yra 1/2 dalis ieškiniu pareikštų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą antrą kartą, konstatavo, kad 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi sumažinus ieškovams nustatytiną palūkanų normą kitiems 5 metams iki 2,28 proc., ieškovų patenkintų reikalavimų proporcija iš esmės nepasikeitė. Bylos nagrinėjimo dalyviai neginčijo šios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų patenkintų ieškinio reikalavimų proporcijos nustatymo.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškiniu buvo reiškiami reikalavimai ir dėl Kredito sutarties nuostatų pakeitimo, šie reikalavimai buvo atmesti, todėl, byloje sumažinus nustatytiną ieškovams palūkanų normą, kaip minėta, ieškinio reikalavimai buvo patenkinti 1/2 dalimi. Dėl to iš atsakovės ieškovų naudai pagrįstai buvo priteista 1/2 dalis jų turėtų pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą, ieškovai apeliaciniu skundu prašė panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei patenkinti ieškinį visiškai. Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, įskaitant ir sprendimą atmesti reikalavimą dėl Kredito sutarties tam tikrų dalių pripažinimo negaliojančiomis ir Kredito sutarties spragų užpildymo.

Bylos duomenimis, ieškovė, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą, turėjo 625,58 Eur išlaidų dėl advokato pagalbos rengiant apeliacinį skundą. Šioje byloje konstatavus, kad buvo pagrindas keisti tik apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl palūkanų normos nustatymo kitam 5 metų laikotarpiui, bet netenkinti reikalavimo dėl Kredito sutarties tam tikrų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, darytina išvada, kad iš atsakovės ieškovų naudai taip pat turėjo būti priteista 1/2 dalis jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nagrinėjant bylą pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme, t. y. 312,79 Eur (625,58 Eur / 2).

Kasaciniu skundu ieškovai skundė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl mažesnės palūkanų normos nustatymo, t. y. iš esmės - 1/2 dalį Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties, bei prašė nustatyti 2,33502 proc. palūkanų normą laikotarpiui nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d. Ieškovai už minėto kasacinio skundo parengimą sumokėjo 312,78 Eur. Kasacinis teismas iš dalies patenkino kasacinį skundą, grąžindamas šią bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl palūkanų normos nustatymo pagal kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju taip pat buvo patenkinta 1/2 dalis ieškovų kasacinio skundo reikalavimų ir jų naudai turi būti priteista 156,39 Eur (312,78 Eur / 2) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Nagrinėjant bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą antrą kartą, jie turėjo 156,39 Eur atstovavimo išlaidų, susijusių su papildomų paaiškinimų ir duomenų pateikimu apeliacinės instancijos teismui. Šalys šioje stadijoje ginčijosi tik dėl palūkanų normos dydžio, bet ne dėl kitos teismo procesinių sprendimų dalies, susijusios su ieškinio reikalavimo dėl tam tikrų Kredito sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis atmetimu.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovai prašė teismo, nagrinėjančio jų apeliacinį skundą antrą kartą, nustatyti 2,28 proc. palūkanų normą nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d. Apeliacinės instancijos teismas tenkino šį ieškovų prašymą, tačiau, kaip minėta, byloje buvo pagrindas nustatyti 3,41 proc. palūkanų normą minėtam laikotarpiui. Todėl ieškovės reikalavimas iš dalies turėjo būti atmestas, tačiau, nustačius, kad ir pirmosios instancijos teismo nustatyta 3,53507 proc. palūkanų norma buvo per didelė, ieškovų apeliacinis skundas iš dalies buvo pagrįstas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti 1/4 dalį ieškovų turėtų apeliacinės instancijos teisme 156,39 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. 39,10 Eur (156,39 Eur / 4).

Apibendrinus tai, kas buvo išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovų naudai iš atsakovės turėjo būti priteista 260,66 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo, 312,79 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą pirmą kartą, 156,39 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų dėl kasacinio skundo parengimo, atlyginimo, bei 39,10 Eur atstovavimo išlaidų, apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą antrą kartą, iš viso – 768,94 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnis).

Šioje byloje teismų nustatyta, kad valstybė turėjo 3,41 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, 1,28 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą antrą kartą, 11,10 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų nagrinėjant bylą kasaciniame teisme pagal ieškovų kasacinį skundą. Ieškovai taip pat turėjo sumokėti valstybei 41 Eur žyminio mokesčio už ieškinio reikalavimą dėl palūkanų normos pakeitimo pirmosios instancijos teisme, 41 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą, 41 Eur žyminio mokesčio už kasacinio skundo pateikimą. Tačiau, įvertinus tai, kad ieškovai buvo vartotojai, dėl to jie buvo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), šių žyminių mokesčių atlyginimas priteistinas tik iš atsakovės proporcingai patenkintų ieškovų reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į bylinėjimosi išlaidų atlyginimo proporcijas, nustatytas pirmiau (žr. nutarties 77–80, 82 punktus), iš atsakovės valstybės naudai priteistina 1,70 Eur (3,41 Eur / 2) procesinių dokumentų siuntimo pirmosios instancijos teisme išlaidų atlyginimo, 0,32 Eur (1,28 Eur / 4) procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo, 5,55 Eur (11,10 Eur / 2) procesinių dokumentų siuntimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo, 41 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinio reikalavimą dėl palūkanų normos nustatymo, 20,50 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo reikalavimą, susijusį su palūkanų normos nustatymu, ir 20,50 Eur žyminio mokesčio už ieškovų kasacinio skundo pateikimą, iš viso – 89,57 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų ir žyminio mokesčio atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Kasatorė pateikė teismui įrodymus, pagrindžiančius, kad jis už kasacinį skundą šioje byloje sumokėjo 185 Eur žyminio mokesčio. Įvertinus tai, kad šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodė, jog reikalavimas dėl palūkanų normos nustatymo apmokestinamas 41 Eur žyminiu mokesčiu, kasacinis skundas, susijęs su palūkanų normos nustatymu, yra pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, darytina išvada, kad kasatorė turėjo sumokėti 31 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 7 dalis). Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, kasatorei grąžintina 154 Eur permokėto žyminio mokesčio dalis.

Šioje byloje konstatavus, kad kasatorės skundas iš dalies buvo pagrįstas, nes nustatytina didesnė palūkanų norma (3,41 proc.), o ieškovai prašė palikti apeliacinės instancijos teismo nustatytą 2,28 proc. palūkanų normą, kasatorė – 3,53 proc. palūkanų normą, darytina išvada, kad kasatorės kasacinis skundas patenkintas 3/4 dalimis. Todėl iš ieškovų atsakovės naudai proporcingai patenkintam kasacinio skundo reikalavimui priteistina 23,25 Eur (31 Eur / 4 × 3) žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).

Ieškovai šioje byloje turėjo 560 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į kasacinį skundą ir papildomų rašytinių paaiškinimų pateikimu. Konstatavus, kad kasatorės skundo reikalavimai atmesti 1/4 dalimi, darytina išvada, kad iš atsakovės ieškovų naudai lygiomis dalimis priteistina 140 Eur (560 Eur / 4) bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Atlikus šalims teismo priteistinų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimų įskaitymą, ieškovų naudai lygiomis dalimis iš atsakovės priteistina 116,75 Eur (140 Eur – 23,25 Eur).

Kasacinis teismas šioje byloje turėjo 3,35 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinio skundo reikalavimus 1/4 dalimi, proporcingai atmestų kasacinio skundo reikalavimų daliai iš atsakovės valstybės naudai priteistina 0,84 Eur šių išlaidų atlyginimo suma (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis). Šis atlyginimas iš atsakovės valstybės naudai turėtų būti priteistas kartu su 89,57 Eur suma, priteistina iš atsakovės valstybės naudai dėl valstybės išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (žr. nutarties 84 punktą).

Įvertinus tai, kad atsakovei turi būti grąžinta permokėta 154 Eur žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą suma (žr. nutarties 86 punktą), iš šios sumos išskaičiavus valstybei priteistiną 90,41 Eur sumą (89,57 Eur + 0,84 Eur), darytina išvada, kad atsakovei turi būti grąžinta 63,59 Eur žyminio mokesčio suma.

Dėl sprendimo vykdymo atgręžimo

CPK 373 straipsnyje nustatyta, kad, panaikinus arba pakeitus sprendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti ar pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sprendimą vykdydamos.

Pagal CPK 762 straipsnio 1 dalį, jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine ar kasacine tvarka, savo nutartimi galutinai išsprendžia ginčą dėl teisės arba nutraukia bylą, arba palieka ieškinį nenagrinėtą, jis privalo išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą, išskyrus atvejus, kai pagal byloje esančią medžiagą išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka nėra galimybės. Tokiu atveju šis klausimas perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Kasatorė prašo įpareigoti ieškovus grąžinti jiems sumokėtą pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį 3532,16 Eur palūkanų (už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2016 m. gegužės 10 d.) sumą bei atlyginti 547 Eur advokato išlaidų teismo sprendimo vykdymo atgręžimo tvarka (CPK 373 straipsnis). Kasatorė pateikė kasaciniam teismui lentelę, kurioje nurodyti jos skaičiavimai dėl 3532,16 Eur sumos, grąžintos ieškovams, apeliacinės instancijos teismui nusprendus nustatyti 2,28 proc. palūkanų normą laikotarpiui nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d. Šioje lentelėje pateikti duomenys apie ieškovų sumokėtas palūkanas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2015 m. gegužės 10 d., taikant 3,73507 proc. palūkanų normą. Kasatorė prašo įpareigoti ieškovus grąžinti permokėtų palūkanų sumą, apskaičiuotą nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2016 m. balandžio 29 d., tačiau iš kasatorės pateiktos lentelės neaišku, ar po 2015 m. gegužės 10 d. ieškovai mokėjo palūkanas, jeigu mokėjo – tai kokią sumą. Dėl to nagrinėjant bylą kasacine tvarka pagal byloje esančią medžiagą nėra galimybės išspręsti teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimo. Šis klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 762 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 762 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimo dalis dėl fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – nustatyti pagal 2008 m. liepos 29 d. kredito sutartį Nr. 1750818012619-31 laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d. mokėtinų fiksuotųjų metinių palūkanų normą – 3,41 proc.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip:

Priteisti V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš akcinės bendrovės SEB banko (j. a. k. 112021238) lygiomis dalimis 768,94 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt aštuonis Eur 94 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, t. y. po 384,47 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt keturis Eur 47 ct) kiekvienam.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Laikyti visą bylos medžiagą vieša.

Priteisti V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš akcinės bendrovės SEB banko (j. a. k. 112021238) lygiomis dalimis 116,75 Eur (vieną šimtą šešiolika Eur 75 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo, t. y. po 58,37 Eur (penkiasdešimt aštuonis Eur 37 ct) kiekvienam.

Grąžinti akcinei bendrovei SEB bankui (j. a. k. 112021238) permokėtą 63,59 Eur (šešiasdešimt trijų Eur 59 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinio skundo padavimą, sumą.

Klausimą dėl 3532,16 Eur palūkanų sumos bei 547 Eur advokato išlaidų atlyginimo grąžinimo akcinei bendrovei SEB bankui teismo sprendimo vykdymo atgręžimo tvarka perduoti spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Rimvydas Norkus

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė