Baudžiamoji byla Nr. 2K-27-788/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21376-2021-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.1.2.2; 2.1.7.4.1; 2.4.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
nuteistojo P. R. gynėjai advokatei Daivai Dereškevičienei (naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“),
neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 24 d. nuosprendžio.
Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. nuosprendžiu P. R. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 ir 3 dalis, nes jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – P. R. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir pagal BK 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, P. R. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo ketveriems metams trims mėnesiams bausmė.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu:
1.1. P. R. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį už tai, kad
1.2. P. R. taip pat nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 25 d. iki 2021 m. gegužės 14 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), seno gyvenamojo namo kambaryje, panaudodamas prieš nukentėjusiąją A. P. psichinį smurtą, t. y. grasindamas, kad padegs, nužudys jos globėją I. A., prievarta nurengdamas visus nukentėjusiosios drabužius, ant lovos užgulęs ją visu kūnu, taip atimdamas galimybę priešintis, ne mažiau kaip tris kartus lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią. Tęsdamas nusikalstamą veiką, P. R. laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 25 d. iki 2021 m. gegužės 14 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kambaryje ir lauko virtuvėje, panaudodamas prieš nukentėjusiąją A. P. psichinį smurtą, t. y. grasindamas, kad padegs, nužudys jos globėją I. A., prievarta nurengdamas visus nukentėjusiosios drabužius, ant lovos užgulęs ją visu kūnu, taip atimdamas galimybę priešintis, ne mažiau kaip aštuonis kartus lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados
2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios, kaltinamojo ir liudytojų duoti parodymai bei byloje surinkti ir išnagrinėti duomenys neleidžia teismui daryti neabejotinos išvados, kad P. R. lytiškai santykiavo su A. P. prieš jos valią ar atliko kitą nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją. Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, lytinių santykių faktų tiesiogiai nepatvirtina jokie bylos duomenys, o kiti surinkti duomenys (telefonų numerių išklotinės, susirašinėjimas) nėra pakankami neabejotinai spręsti dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas P. R. apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad byloje esantys objektyvaus pobūdžio duomenys nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus sujungia į nuoseklią bei logišką įrodymų grandinę, patvirtinančią kaltinime nurodytus faktus. Konstatuota, kad skirtingu laiku tetai, globėjai, pareigūnams, psichologei, teismui nukentėjusiosios papasakotos įvykio aplinkybės dėl esminių detalių sutampa ir nukentėjusiosios parodymuose nėra didelių skirtumų, juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys, be to, byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių A. P. ar jos globėja I. A. būtų suinteresuotos melagingai apkaltinti P. R.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis P. R. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, neobjektyviai ir šališkai išnagrinėjo apeliacinius skundus, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą ir nesilaikydamas BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, rėmėsi nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais ir prielaidomis, visus neaiškumus vertino tik kasatoriaus nenaudai.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tais pačiais įrodymais kaip ir pirmosios instancijos teismas, priėmė visai priešingą teismo nuosprendį, visas abejones vertino kaltinamojo nenaudai. Kasatorius taip pat nurodo, kad yra dirbantis pensininkas, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nėra padaręs.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo P. R. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo ir BK 149 straipsnio taikymo
5. Kasaciniu skundu nuteistasis P. R. ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą ir neigia bet kokius seksualinius santykius su nukentėjusiąja. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, remdamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys ir palikti įrodymų prieštaravimai, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įtikinami įrodymų vertinimo motyvai. Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nurodo, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai ir jų vertinimo – priimtinumo ar atmetimo aspektu – motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir daromų išvadų argumentavimu. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Nagrinėdamas bylą, teismas privalo imtis visų įstatymo nurodytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, nuosprendyje negali būti nutylėjimų ir įrodymų vertinimo spragų, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas. Tai sudaro prielaidas konstatuoti, kad buvo nustatytos neabejotinos, prieštaravimų nekeliančios bylos faktinės aplinkybės ir tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-34-303/2015, 2K-7-174-303/2019 ir kt.).
7. Nagrinėjamoje byloje P. R. padarytų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės iš esmės nustatytos pagal nukentėjusiosios A. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kiti byloje apklausti asmenys apie pačius seksualinius santykius jokių parodymų duoti negalėjo, nes apie juos nieko nežinojo ar sužinojo iš pačios nukentėjusiosios. Apie patirtą seksualinę prievartą nukentėjusioji pranešė ne iš karto, jokių biologinių nuteistojo ir nukentėjusiosios lytinių santykių pėdsakų byloje nenustatyta. Net kartu su nukentėjusiąja gyvenančiai globėjai ištisus metus nekilo jokių įtarimų, kad globotinė galėtų būti seksualiai išnaudojama. Tokioje situacijoje nustatant faktines aplinkybes ypač svarbus tampa nukentėjusiosios parodymų patikimumo vertinimas, kuris turi būti atliekamas vadovaujantis parodymų nuoseklumo, neprieštaringumo, logiškumo ir atitikties kitiems bylos duomenims kriterijais. Šiuo atveju vertinant nukentėjusiosios parodymus turėjo būti atsižvelgta į nukentėjusiosios psichikos būklę (lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas). Tokių asmenų (kaip ir vaikų) parodymų tam tikri neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti jų parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017 ir kt.). Kai tokių asmenų parodymuose aptinkama nenuoseklumo ar tam tikrų prieštaravimų, pripažįstant tokius parodymus patikimais, labai svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis, tarp jų ir byloje esančias psichiatrų, psichologų ar vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas. Kita vertus, šis liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik leistinais ir patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, taip pat įvairūs įrodymų prieštaravimai, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinami kaltinamojo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2013, 2K-244-788/2023, 2K-239-495/2023). Ši nuostata vienodai aktuali tiek darant bendrą išvadą dėl asmens kaltumo, tiek ir nustatant atskiras faktines aplinkybes, reikšmingas nusikalstamai veikai kvalifikuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-788/2024).
8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs nemažai prieštaravimų ir nenuoseklumo nukentėjusiosios parodymuose, konstatavo, kad byloje surinkti ir išnagrinėti duomenys neleidžia teismui daryti neabejotinos išvados, jog P. R. lytiškai santykiavo su A. P. prieš jos valią ar prieš ją atliko kitą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, t. y. kad byloje esantys objektyvaus pobūdžio duomenys nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus sujungia į nuoseklią bei logišką įrodymų grandinę, kuri leidžia konstatuoti, kad P. R. lytiškai santykiavo su A. P. Tai konstatavęs apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodytais visus kaltinime nurodytus faktus ir jų teisinę kvalifikaciją.
9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, nes, nustatydamas P. R. inkriminuotas faktines aplinkybes, nepašalino visų šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų prieštaravimų ir paliko abejonių dėl šių aplinkybių įrodytumo.
10. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, visa apimtimi patvirtindamas kaltinimą P. R., nurodė, jog nors nukentėjusiosios parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs dėl išžaginimų skaičiaus, tačiau dėl esminių detalių jie sutampa (nuosprendžio 10 punktas), parodymų dalis dėl išžaginimo veiksmų nekito (nuosprendžio 15 punktas), juose nėra didelių skirtumų (nuosprendžio 17 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada nevisiškai atitinka bylos medžiagą. Neminint smulkių nukentėjusiosios parodymų neatitikimų, atkreiptinas dėmesys į šiuos nepašalintus įrodymų prieštaravimus ir abejonių keliančius faktus:
10.1. A. P. 2021 m. birželio 25 d. pareiškime nurodė, kad prašo nubausti P. R., nes jis prieš ją panaudojo seksualinę prievartą ir pažemino žmogiškąjį orumą (1 t., b. l. 60). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. birželio 28 d. nukentėjusioji davė parodymus apie du P. R. prieš ją padarytus seksualinio pobūdžio nusikaltimus: pirmas padarytas 2016 m. vasario mėnesį (5–10 d.), kitas – 2021 m. gegužės 14 d. (1 t., b. l. 69–71). Apklausta 2021 m. liepos 16 d. nukentėjusioji pareiškė, kad buvo iš viso keturi išžaginimai, taip pat nurodė papildomas aplinkybes, kuriomis ji buvo išžaginta dar 2017 m. pavasarį ir 2019 m. vasarą (1 t., b. l. 74–75). 2021 m. gruodžio 13 d. atliekant parodymų patikrinimą vietoje nukentėjusioji nurodė, kad senajame name lytinių santykių prieš jos valią iki jos pilnametystės buvo ne mažiau nei šeši kartai, taip pat ne mažiau kaip dvylika kartų jai pavyko pabėgti, tačiau jokių konkretesnių šių įvykių aplinkybių protokole neužfiksuota (1 t., b. l. 94–95). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad senajame name lytinių santykių su P. R. buvo ne mažiau kaip dešimt kartų, o P. R. name – kokie keturi kartai, sulaukus pilnametystės tokių santykių buvo apie devynis kartus (3 t., b. l. 139). Taigi įvairių apklausų metu nukentėjusioji įvardydavo skirtingą išžaginimų skaičių ir šie skaičiai gerokai skyrėsi. Iš nukentėjusiosios parodymų protokolų matyti, kad konkreti informacija užfiksuota tik apie kelis įvykius, o apie kitus nukentėjusioji parodė tik tiek, kad jie buvo, t. y. įvardydama, kiek kartų ji buvo išžaginta vienoje ar kitoje vietoje. Susipažinus su apkaltinamojo teismo nuosprendžio turiniu, liko neaiškumas, remdamasis kokiais nukentėjusiosios parodymais ir kokia teisine logika teismas nustatė, kad P. R. iki nukentėjusiosios pilnametystės išžagino ją ne mažiau kaip šešis kartus, o jai sulaukus pilnametystės – ne mažiau kaip vienuolika kartų, be to, visais šiais atvejais naudojo tokius pat nukentėjusiosios valios palaužimo būdus.
10.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmą kartą duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu (2021 m. birželio 28 d.), nukentėjusioji teigė, jog 2021 m. gegužės 14 d. įvykio (paskutinio) metu, P. R. nusirengus, ji jį pastūmė ir pabėgo pro neužrakintas duris (1 t., b. l. 70). Apie tai, kad tą dieną P. R. su ja vis dėlto lytiškai santykiavo, ji nurodė 2021 m. liepos 16 d. vykdytos apklausos metu (1 t., b. l. 75). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji apie 2021 m. gegužės 14 d. įvykį konkretesnių parodymų nedavė (3 t., b. l. 138–140). Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas įrodytu minėto lytinio santykiavimo faktą, šio pirmosios instancijos teismo nurodyto nukentėjusiosios parodymų prieštaravimo nepašalino, todėl liko neaiškumas, kodėl buvo vadovaujamasi vienais nukentėjusiosios parodymais ir nesivadovaujama kitais, kurie yra palankesni kaltinamajam.
10.3. Teisėjų kolegijai taip pat kilo abejonių dėl to, kaip buvo nustatytas nukentėjusiosios apsvaiginimo pirmojo išžaginimo metu (2016 m. vasario mėn.) faktas, kuris lėmė pagrindą inkriminuoti P. R. tai, kad jis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja pasinaudodamas jos bejėgiškumu. Apsvaiginimo aplinkybė nustatyta vien pagal nukentėjusiosios parodymus, kad ji, išgėrusi P. R. paduotos kavos, pasijuto silpnai, kavos skonis jai pasirodė keistas. Pažymėtina, kad kavos apnuodijimo veiksmų nukentėjusioji nematė, parodymus apie jos apsvaiginimą davė praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo įvykio, jokių kitų aplinkybių, bent netiesiogiai patvirtinančių P. R. disponavimą tokio poveikio medžiagomis, nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apsvaiginimo faktas šiuo atveju reikalauja išsamesnio pagrindimo.
10.4. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nukentėjusiosios parodymus nepatikimais, be kita ko, nurodė prieštaravimą tarp nukentėjusiosios teiginių apie vaikystėje įvykusius jos išprievartavimus ir 2008 m. gruodžio 30 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodytos informacijos, kad atlikus specialisto tyrimą nenustatyta, jog buvo pažeista mergystės plėvė, todėl išžaginimo versija atmestina (2 t., b. l. 155). Tokio pobūdžio informacija yra reikšminga darant bendrą išvadą dėl liudijančio asmens polinkio išsigalvoti įvykius buvimo ar nebuvimo, todėl reikalauja atitinkamo aptarimo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šiuo aspektu nurodyta tik tai, kad nukentėjusioji „taip pat pasakojo apie jos išprievartavimą vaikų namuose“ (nuosprendžio 17 punktas), tačiau iš to nėra aišku, kaip teismas vertina šiuos nukentėjusiosios teiginius. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepaaiškino, kaip vertina pirmosios instancijos teismo paminėtus duomenis, kad 2015 m. lapkričio 13 d. VšĮ Raseinių psichikos sveikatos centro ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodyti globėjos nuogąstavimai, jog jos globotinė meluoja, grasina nusižudyti (2 t., b. l. 61). Remiantis bylos aplinkybių išsamaus išnagrinėjimo principu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), apeliacinės instancijos teismui paneigiant pirmosios instancijos teismo išvadas, reikšmingos šio teismo pabrėžtos bylos aplinkybės neturi būti nutylimos.
11. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į neišsamų padarytų nusikalstamų veiksmų kvalifikacijos motyvavimą apkaltinamajame teismo nuosprendyje. Pagal BK 149 straipsnį, išžaginimu pripažįstamas lytinis santykiavimas su žmogumi prieš šio valią panaudojant intensyviausius prievartos būdus, t. y. fizinį smurtą, grasinimą tuoj pat jį panaudoti, kitokį atėmimą galimybės priešintis arba pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Nagrinėjamoje byloje P. R. inkriminuota, kad jis visais atvejais prieš nukentėjusiąją panaudojo psichinį smurtą ir atėmė jai galimybę priešintis, o pirmuoju atveju, apsvaiginęs ją, dar ir pasinaudojo bejėgiška jos būkle. Tačiau apkaltinamajame nuosprendyje, nesant detalesnės analizės, lieka neaiškumų, kuo pagrįsta išvada, kad nukentėjusiosios nurenginėjimas, grasinimai padegimu ir globėjos nužudymu, užgulimas kūnu atitinka būtent išžaginimui būdingos prievartos požymius. Šiame kontekste pažymėtina, kad išžaginimui (BK 149 straipsnis) būdinga psichinė prievarta turi pasireikšti tik kaip realus grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, o kitokio pobūdžio ar į ateitį nukreipti grasinimai sudaro pagrindą seksualinę prievartą kvalifikuoti kaip privertimą lytiškai santykiauti (BK 151 straipsnis). Kitoks atėmimas galimybės priešintis gali pasireikšti įvairiais veiksmais, kuriais ribojamos nukentėjusiojo galimybės priešintis, pvz., apsvaiginant vaistais ar narkotinėmis medžiagomis, nugirdant alkoholiniais gėrimais, užrakinant kambaryje, neleidžiant ištrūkti ir pan., tačiau kiekvienas tokio fakto inkriminavimas turi būti logiškai pagrįstas dėl jo atitikties išžaginimo nusikaltimo sudėčiai. Apkaltinamajame nuosprendyje nėra argumentų, iš kurių galima būtų spręsti buvus realų pagrindą bijoti P. R. fizinio smurto veiksmų pačių įvykių metu, o ne ateityje, taip pat kad užgulant kūnu buvo ribojamos nukentėjusiosios galimybės priešintis, o ne tiesiog taip lytiškai su ja buvo santykiaujama. Pačios nukentėjusiosios teigimu, ne mažiau kaip dvylika kartų jai pavyko pabėgti nuo P. R. priekabiavimų, taigi liko neaiškumas, ar įvykusių išžaginimų atvejais tokia galimybė buvo ribojama. Apkaltinamajame nuosprendyje nepaaiškinta ir kaltinime nurodyto nukentėjusiosios nurenginėjimo teisinė reikšmė išžaginimo požymiams konstatuoti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog pati A. P. nurodė, kad P. R. niekada prieš ją nesmurtavo, nemušdavo, tik grasindavo (1 t., b. l. 75), taip pat kad ji yra fiziškai stipresnė už P. R., tačiau jo veiksmams nesipriešino iš baimės, nes labai bijojusi dėl savo globėjos gyvybės ir turto (3 t., b. l. 33). Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau paminėta, darytina išvada, kad teismo apkaltinamajame nuosprendyje nuteistojo veiksmų teisinė kvalifikacija motyvuota nepakankamai.
12. Vertinant nusikalstamų veikų kvalifikavimą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ne mažiau kaip septyniolika nusikalstamų veikų epizodų, inkriminuotų P. R., kaltinamajame akte ir teismo apkaltinamajame nuosprendyje aprašyti kaip du tęstiniai išžaginimai, kurie atskirti vienas nuo kito remiantis nukentėjusiosios amžiaus kriterijumi, t. y. vienas tęstinis nusikaltimas buvo daromas jai būnant nepilnametei, kitas – sulaukus pilnametystės. Toks tęstinių veiksmų grupavimas nėra įprastas ir reikalauja pagrindimo, nes nusikalstamos veikos pripažinimo tęstine svarbiausias kriterijus yra kaltininko tyčios bendrumas dėl atskirų nusikalstamo elgesio epizodų. Tokiai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Kita vertus, sumanymas dėl kito nusikalstamos veikos epizodo nebūtinai turi būti labai konkretus, pakanka, kad asmuo tiesiog suvoktų, kad ir toliau darys tą patį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2023 m. birželio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-51-719/2023). Šia prasme apkaltinamajame teismo nuosprendyje nėra jokių argumentų, kad, nukentėjusiajai būnant nepilnametei, P. R. veikė kitokia tyčia nei jai sulaukus pilnametystės. Tuo atveju, jei teismas nukentėjusiosios tapimą pilnamete vertino kaip veiksnį, nutraukusį kaltininko nusikalstamos veikos tęstinumą, tokia išvada turėjo būti pagrįsta bylos aplinkybėmis ir tinkamai motyvuota.
13. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus bylos aspektus, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka išsamaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo principo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o teismo nuosprendis – šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 331 straipsnio 2 dalis). Šie baudžiamojo proceso pažeidimai pripažintini esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, būtina pašalinti šia nutartimi nustatytus procesinius pažeidimus.
14. Šiuo metu P. R. atlieka jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ajame kalėjime. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, pradeda galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo P. R. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, taip pat įpareigojimas nepasišalinti iš gyvenamosios vietos, nesilankyti A. P. ir I. A. gyvenamojoje vietoje, nebendrauti ir neieškoti ryšių su jomis (3 t., b. l. 63–64), todėl jis paleistinas iš laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
15. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. sausio 23 d. pažyma, kurioje apskaičiuota, kad už advokatės D. Dereškevičienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam P. R. valstybės naudai iš jo priteistina 167,50 Eur suma.
16. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į tai, kad kasacinį skundą padavęs P. R. atlieka jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, siekiant užtikrinti jo teisę į gynybą, remiantis BPK 51 straipsnio 2 dalimi, pripažinta, kad gynėjo dalyvavimas bylos nagrinėjime yra būtinas, todėl 2024 m. sausio 16 d. nutartimi nuteistojo interesams atstovauti kasaciniame procese buvo paskirta advokatė D. Dereškevičienė. Išnagrinėjus bylą, priimamas sprendimas P. R. kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas šiuo atveju iš P. R. nepriteistinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Nuteistąjį P. R. iš laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos paleisti paliekant galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo jam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, taip pat įpareigojimą nepasišalinti iš gyvenamosios vietos, nesilankyti A. P. ir I. A. gyvenamojoje vietoje, nebendrauti ir neieškoti ryšių su jomis.
Teisėjai Algimantas Valantinas
Alvydas Pikelis
Olegas Fedosiukas
