Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisę į nuostolių atlyginimą esant sutartinei civilinei atsakomybei, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-16-611/2024

Teisminio proceso Nr. 2-46-3-01563-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3; 2.6.10.2.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Paysera LT“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisę į nuostolių atlyginimą esant sutartinei civilinei atsakomybei, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančia bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams (toliau – ir sutartis) nesąžiningą sąlygą, ribojančią J. G. G. (toliau – ir klientė) teisę reikalauti iš atsakovės mokėti sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą; priteisti iš atsakovės 307,10 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

3. Ieškovas nurodė, kad jis paveldėjo savo motinos J. G. G. turtą. Tokiu būdu paveldėjo ir reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad tarp atsakovės ir klientės galiojo bendroji mokėjimo paslaugų sutartis privatiems klientams. 2020 m. liepos 20 d. klientė atsakovės elektroninėje sistemoje suformavo mokėjimo nurodymą pervesti 16 600 Eur iš savo „Payseros“ sąskaitos į asmeninę sąskaitą Tauragės kredito unijoje, taip pat pateikė atsakovės prašomą papildomą informaciją apie lėšų gavėją bei lėšų kilmę. Nesulaukusi finansinės operacijos įvykdymo klientė 2020 m. rugpjūčio 20 d. skundu kreipėsi į atsakovę dėl finansinės operacijos nevykdymo. Atsakovė atsakymo į skundą nepateikė, tačiau 2020 m. rugpjūčio 27 d. minėta finansinė operacija buvo įvykdyta.

4. Ieškovo teigimu, gavus prašymą elektroniniai pinigai turėjo būti išpirkti už jų nominaliąją vertę per vieną darbo dieną – iki 2020 m. liepos 21 d., tačiau pinigus klientė faktiškai gavo tik 2020 m. rugpjūčio 27 d., t. y. pavėlavus 37 kalendorines dienas. Tokiu būdu buvo pažeistos klientės kaip vartotojos teisės. Atsakovė netinkamai vykdė sutarties sąlygas ir Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo reikalavimus, todėl nurodytu laikotarpiu klientei neteisėtai buvo atimta galimybė disponuoti savo asmenine nuosavybe ir jai padaryta žala. Ieškovo teigimu, klientė atliko visas identifikacijos procedūras sukuriant paskyrą ir atidarant mokėjimų sąskaitą ir apie metus naudojosi paslaugomis.

5. Ieškovas nurodė, kad atsakovė ir klientė sudarė vartojimo sutartį elektroninėmis ryšio priemonėmis. Teigė, kad sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, klientė negalėjo daryti įtakos rengiant sutarties sąlygas. Sutarties 3.8 punkte nustatyta, jog klientas, laiku nesumokėjęs „Payserai“ atlygio už suteiktas paslaugas, „Payserai“ pareikalavus, privalo už kiekvieną pradelstą dieną mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius. Tačiau nei šiame, nei kituose sutarties straipsniuose nėra nustatyta atsakovės prievolė mokėti delspinigius klientui už pavėluotą ar netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą. Taip iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai, todėl ribojimas klientei reikalauti iš atsakovės mokėti sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą turi būti pripažintas nesąžiningu ir negaliojančiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 1 dalis). Remiantis įrodinėta klientės teise reikalauti iš atsakovės sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigių, jų suma sudaro 307,10 Eur (16 600 × 0,0005 × 37).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Tauragės apylinkės teismas 2023 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino negaliojančia bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams nesąžiningą sąlygą, ribojančią klientės teisę reikalauti iš atsakovės mokėti sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą, priteisė ieškovui iš atsakovės 307,10 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

7. Teismas nustatė, kad tarp atsakovės ir klientės prisijungimo būdu sudaryta bendroji mokėjimo paslaugų sutartis privatiems klientams. Teismas sutartį kvalifikavo kaip vartojimo teisinių santykių sutartį (CK 6.228¹ straipsnis) ir, atsižvelgdamas į tai, greta bendrųjų sutarčių teisės normų taikė specialiąsias taisykles, užtikrinančias vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą. Pagal šalių sudarytos sutarties 2.4 punktą, sutartis įsigalioja klientui užsiregistravus sistemoje, susipažinus su sutarties sąlygomis ir elektroniniu būdu išreiškus savo sutikimą jų laikytis ir galioja neterminuotai. Klientė pas atsakovę turėjo paskyrą ir sąskaitą, kuri buvo naudojama atsiskaitymams ir kitoms mokėjimo operacijoms vykdyti ir kuri atidaroma tik atlikus kliento identifikaciją. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad klientė nebūtų atlikusi identifikacijos procedūrų sukuriant paskyrą bei atidarant mokėjimų sąskaitą, taigi iš esmės klientė turėjo aktyvią ir galiojančią paskyrą, kuria naudojosi apie metus.

8. Teismas nustatė, kad 2019 m. gruodžio 23 d. į klientės sąskaitą, esančią pas atsakovę, buvo atliktas 30 000 Eur dydžio lėšų pervedimas, mokėjimo paskirtyje nurodyta informacija – „už butą Baltų pr. 109-36, Kaune“. 2020 m. liepos 20 d. atsakovės elektroninėje sistemoje klientė suformavo mokėjimo nurodymą pervesti 16 600 Eur iš jos sąskaitos, esančios pas atsakovę, į jos asmeninę sąskaitą, esančią Tauragės kredito unijoje. Atsakovė šį mokėjimo nurodymą automatiškai sustabdė iki papildomo atvejo patikrinimo. Taip pat nustatyta, kad klientė pas atsakovę esančioje sąskaitoje suformavo mokėjimo nurodymus: 2020 m. spalio 12 d. (dėl 4120 Eur), 2020 m. lapkričio 16 d. (dėl 120 Eur), 2020 m. gruodžio 7 d. (dėl 2760 Eur), šių atsakovė nestabdė ir įvykdė. Kolegija nustatė, kad klientė mirė 2021 m. rugsėjo 12 d. Ieškovas paveldėjo savo motinos turtą, nurodytą testamente. Tarp šalių nėra ginčo dėl netinkamų proceso šalių.

9. Teismas, remdamasis atsakovės viešai prieinamais duomenimis ir Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 46 straipsnio 3 dalimi, nurodė, kad, atsakovei gavus klientės prašymą, elektroniniai pinigai (16 600 Eur) turėjo būti išpirkti už jų nominaliąją vertę per vieną darbo dieną, tačiau juos klientė gavo 2020 m. rugpjūčio 27 d., t. y. uždelsus 37 kalendorines dienas. Teismo nuomone, tokiu būdu buvo pažeistos klientės kaip vartotojos teisės, kadangi atsakovė nurodytu laikotarpiu atėmė klientei galimybę disponuoti savo asmenine nuosavybe.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors klientė nepateikė atsakovei reikalaujamo lėšų kilmę patvirtinančio dokumento, tačiau praėjus 37 kalendorinėms dienoms atsakovė įvykdė klientės suformuotą mokėjimo nurodymą. Teismas vertino, kad atsakovė neįrodė, jog klientės elgesys buvo piktybiškas. Teismas nustatė, kad klientė pateikė visą atsakovei reikalingą informaciją: 2020 m. liepos 20 d. pateikė informaciją apie lėšų gavėją, informaciją apie lėšų šaltinį atsakovė turėjo iš 2019 m. gruodžio 23 d. 30 000 Eur lėšų pervedimo, todėl padarė išvadą, kad klientės ir lėšų gavėjo tapatybė nustatyta: klientė iš sąskaitos, esančios pas atsakovę, suformavo mokėjimo nurodymą pervesti 16 600 Eur sumą į kitoje finansų įstaigoje esančią savo asmeninę sąskaitą.

11. Teismas nustatė, kad sutarties 3.8 punkte įtvirtinta kliento atsakomybė už laiku nesumokėtą atlygį už suteiktas paslaugas, tačiau sutartyje nėra įtvirtinta atsakovės analogiška atsakomybė, t. y. prievolė mokėti tokio paties dydžio delspinigius klientui už pavėluotą ar netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą. Teismas nurodė, kad, pagal sutarties 14.1 punktą, atsakovės atsakomybė pagal sutartį visais atvejais yra ribojama, vadovaujantis 14.1.1–14.5.6 punktų nuostatomis, tačiau, pagal sutarties 9.3 punktą, klientas yra atsakingas ir įsipareigoja atlyginti bet kokius nuostolius, kuriuos patyrė „Paysera“, kiti jos klientai ir trečiosios šalys, tai reiškia, kad kliento atsakomybė neribojama. Teismas konstatavo, kad tokiu būdu buvo iš esmės pažeista sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo (kliento) nenaudai.

12. Teismas nusprendė, kad sutarties sąlyga, ribojanti klientės teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą, pripažintina nesąžininga ir negaliojančia, kadangi tokia sąlyga sutarties šalių nebuvo individualiai aptarta. Vartotojas (klientė) tokiai sąlygai negalėjo daryti įtakos ir ši sąlyga šiuo metu neatitinka vartotojo interesų. Teismo nuomone, vien tai, kad vartotojas (klientė) pasirašė, jog sutinka su tokia sutarties sąlyga, nereiškė, kad ji buvo individualiai aptarta, nes šalių sudaryta vartojimo sutartis yra standartinė, rengiant jos sąlygą vartotojas (klientė) negalėjo daryti įtakos. Todėl tai, kad vartotojas (klientė) sutartį pasirašė nurodydamas, jog sutinka su sutarties sąlygomis, nepatvirtina jo, kaip vartotojo, valios atsisakyti jam įstatymais nustatytos apsaugos. Klientė (vartotojas), būdama silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių aplinkybių turėjo ribotas galimybes, sudarydama sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, ji galėjo tik rinktis arba pasirašyti jai siūlomą sutartį, arba jos atsisakyti. Atitinkamai atsakovė (verslininkas) per sutarties sąlygas įgijo nepateisinamą pranašumą prieš klientę (vartotoją).

13. Teismas pripažino, jog ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovės sutarties 3.8 punkte nurodyto dydžio delspinigių, ir priteisė ieškovui iš atsakovės 307,10 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

14. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2023 m. birželio 22 d. nutartimi pakeitė Tauragės apylinkės teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimą – panaikino sprendimo dalį dėl 307,10 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo ir šią ieškinio dalį atmetė. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

15. Vertindama vartojimo sutarties 3.8 punktą, kuriame nustatyta, kad klientas, laiku nesumokėjęs „Payserai“ atlygio už suteiktas paslaugas, pareikalavus privalo už kiekvieną pradelstą dieną mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius, kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nei šiame punkte, nei kituose sutarties punktuose nėra nustatyta analogiška atsakovės atsakomybė, t. y. prievolė mokėti tokius pat delspinigius klientui už pavėluotą ar netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą.

16. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, kad sutarties 3.8 punkte įtvirtinta sąlyga nebuvo individualiai aptarta su kliente, kad klientė tokiai sąlygai negalėjo daryti įtakos ir ši sąlyga šiuo metu neatitinka jos interesų. Kolegijos vertinimu, ginčijama sąlyga yra nesąžininga, riboja klientės teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą, t. y. šiuo konkrečiu atveju atsakovei sulaikius 16 600 Eur mokėjimą klientei ir paaiškėjus, kad atsakovė už tokį nepagrįstą sulaikymą niekaip neatsakys. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog atsakovė dėl sutarties sąlygų įgijo nepateisinamą pranašumą prieš klientę, todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vartojimo sutarties sąlyga, ribojanti klientės teisę reikalauti iš atsakovės mokėti sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą, yra nesąžininga ir negaliojanti.

17. Pasisakydama dėl ieškovui priteisto nuostolių atlyginimo, kolegija nurodė, kad ieškovo prašomi delspinigiai už netinkamą sutarties sąlygų vykdymą, apskaičiuoti pagal sutarties 3.8 punktą, lemia tai, jog skundžiamu sprendimu buvo pakeistas sutarties 3.8 punktas ir jį teismas pakeitė taip, kad jis būtų taikomas ne tik klientei, bet ir atsakovei.

18. Kolegija vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kad, siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Todėl sutarties pakeitimas teismo sprendimu visuomet yra išimtinė priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2009). Kolegija nusprendė, kad teismas, pripažinęs sutarties 3.8 punkte įtvirtintą sąlygą nesąžininga ir negaliojančia, galėjo konstatuoti minėtą sąlygą esant netaikytiną pačiai klientei, bet ne iš karto taikyti ją atsakovei, todėl panaikino teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteisti delspinigiai ir procesinės palūkanos.

III. Kasacinio skundo argumentai

19. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 22 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo, ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimo dalį, kuria šie ieškovo reikalavimai buvo patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismai nusprendė, kad atsakovė pažeidė sutarties sąlygas, 37 dienas pavėluodama išpirkti klientės 16 600 Eur vertės elektroninius pinigus už jų nominaliąją vertę, pripažino, jog sutartyje egzistavo sąlyga, kuria buvo apribota vartotojo teisė verslininko atžvilgiu tuo atveju, kai verslininkas visiškai ar iš dalies neįvykdo sutartyje nustatytų įsipareigojimų ar juos įvykdo netinkamai, tačiau kolegija netinkamai nustatė tokios nuostatos negaliojimo teisines pasekmes. Teismams pripažinus nesąžininga sąlygą, ribojančią klientės teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą, laikytina, jog toks ribojimas teismo sprendimu yra panaikintas nuo sutarties sudarymo dienos ir nuo sutarties sudarymo atkuriama šalių teisių ir pareigų tarpusavio pusiausvyra. Tai reiškia, kad klientė buvo įgijusi teisę į delspinigius nuo sutarties sudarymo dienos.

19.2. Neteisinga kolegijos išvada dėl CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo, nes teismas nurodytu CK straipsniu nesirėmė ir sutarties nepakeitė. Kolegija reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo atmetė motyvuodama tuo, kad ieškovas teisę į delspinigius įgijo tik nuo sutarties pakeitimo momento, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ieškovas ieškiniu reikalavo ne delspinigių priteisimo, o žalos atlyginimo. Sutartiniai delspinigiai ir žalos atlyginimas yra dvi skirtingos pažeistų teisių gynimo priemonės, kurias kolegija supainiojo. Ieškinio reikalavimas suformuluotas taip: priteisti ieškovui iš atsakovės 307,10 Eur nuostolių atlyginimą.

19.3. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Ieškovas savo minimalius nuostolius, patirtus dėl civilinėje byloje įrodyto atsakovės įvykdyto sutarties pažeidimo, apskaičiavo tokiu pačiu būdu, kaip sutarties 3.8 punkte nustatytas delspinigių skaičiavimas, t. y. pasirinko būtent tokį žalos apskaičiavimo būdą. Manydama, kad ieškovas, negalėdamas 37 dienas naudotis 16 600 Eur, nepatyrė jokių nuostolių ar kad ieškovo pasirinktas nuostolių apskaičiavimo būdas yra netinkamas, kolegija, vadovaudamasi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, privalėjo tai motyvuoti arba pati nustatyti ieškovo patirtų nuostolių dydį. Teisę į nuostolių atlyginimą dėl sutarties pažeidimo ieškovas įgyja ne sutarties, o įstatymo pagrindu.

20. Atsiliepimas į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negautas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vartojimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis vartotojo atžvilgiu teisinių pasekmių

21. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį, vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys.

22. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.228¹ straipsnio 2 ir 3 dalys). Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Tokias pačias vartotojo ir verslininko sampratas nustato ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalys.

23. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teismas ex officio (savo iniciatyva) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas).

24. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis, įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 37, 38 punktai). Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas, ESTT) praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą ESTT praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.

25. Kasacinis teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 ir 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 yra išsamiai ir aiškiai apibendrinęs visą kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.228⁴ straipsnio normų dėl vartojimo sutarties vertinimo jų sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo. Vėlesnėse nutartyse ši praktika buvo toliau nuosekliai plėtojama. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra keliami teisės aiškinimo klausimai dėl vartojimo sutarties kvalifikavimo ir sutarties sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu vartotojo atžvilgiu, teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.

26. Nagrinėjamai bylai, atsižvelgiant į spręstinus joje teisės taikymo ir aiškinimo klausimus, yra reikšminga CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis, nustatanti teisines pasekmes, kai vartojimo sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Atkreiptinas dėmesys, jog ESTT, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Banco Espanol de Crédito SA prieš Joaquin Calderón Camino, C-618/10, 65 punktas). Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad nacionaliniai teismai neturi teisės patikslinti sutartį, pakeisdami tokios sąlygos turinį (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Banco Español de Crédito, C-618/10, 73 punktas; 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 77 punktas; 2019 m. kovo 26 d. sprendimas sujungtose bylose Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C-70/17 ir C-179/17, 53 punktas).

27. Nesąžininga sąlyga gali būti naikinama tik tuo atveju, jei sutartis, panaikinus sąlygą, lieka galioti, nepraradusi prasmės. Tačiau jei nacionalinis teismas, atlikęs vertinimą, padaro išvadą, kad panaikinti sąlygos, nepakeičiant jos kita, negalima, iš esmės jis turi pripažinti negaliojančia visą sutartį ir taikyti restituciją (ESTT 2019 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Dunai prieš ERSTE Bank Hungary Zrt, C-118/17, 48 ir 52 punktai; 2019 m. spalio 3 d. sprendimas byloje Dziubak prieš Raiffeisen Bank International AG, C-260/18, 44 ir 45 punktai).

28. Taigi, iš šios nutarties 26–27 punktuose nurodytų motyvų darytina išvada, kad jei teismas pripažįsta vartojimo sutarties sąlygą nesąžininga, ši sąlyga nėra taikoma (taip, lyg jos net nebuvo) nė vienai vartojimo sutarties šalių. Teismas neturi teisės, remdamasis išvada dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo vartotojo atžvilgiu, įsiterpti į šalių sudarytą sutartį ir sukurti kitai vartojimo sutarties šaliai (verslininkui) naujos prievolės, kuri nebuvo tiesiogiai įtvirtinta vartojimo sutartyje.

29. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad jog tarp atsakovės ir klientės (ieškovo motinos, palikėjos) prisijungimo būdu sudaryta bendroji mokėjimo paslaugų sutartis privatiems klientams yra vartojimo sutartis. Teismai ieškovo motinos ir atsakovės sudarytos sutarties 3.8 punkto sąlygą, įtvirtinančią vartotojo pareigą mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną, nesant sutartyje analogiškos atsakovės prievolės, pripažino nesąžininga. Taip pat nustatė, jog gavus klientės prašymą elektroniniai pinigai (16 600 Eur) buvo išpirkti uždelsus 37 kalendorines dienas. Teismai pripažino, jog tokiu būdu buvo pažeistos J. G. G. kaip vartotojos teisės, nes atsakovė nurodytu laikotarpiu klientei atėmė galimybę disponuoti jos asmenine nuosavybe.

30. Tačiau bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino sutarties 3.8 punkte įtvirtintos sąlygos nesąžiningumo vartotojos atžvilgiu teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs šią sąlygą nesąžininga, aiškino ją kaip sukuriančią atsakovei analogišką prievolę mokėti sutarties 3.8 punkte įtvirtintus delspinigius, o apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog šios sąlygos pripažinimas nesąžininga lemia jos netaikymą vartotojai, taip pat nesukelia atsakovei pareigos mokėti minėtus delspinigius.

31. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau aptartais motyvais (šios nutarties 28 punktas), nusprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino vartojimo sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga vartotojui sukeliamas teisines pasekmes, pagrįstai nusprendė, kad ši sąlyga negali būti taikoma vartotojai ir minėtos sąlygos pripažinimas nesąžininga nesukelia atsakovei pareigos mokėti sutarties 3.8 punkte įtvirtintus delspinigius. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovės mokėti sutarties 3.8 punkte nustatytus delspinigius.

Dėl nuostolių atlyginimo priteisimo vartotojui, verslininkui pažeidus šalių sudarytą sutartį

32. Ieškovas ieškinyje teigė, kad atsakovė netinkamai vykdė sutartį, todėl nurodytu laikotarpiu J. G. G. neteisėtai buvo atimta galimybė disponuoti jos asmenine nuosavybe ir tokiais veiksmais buvo padaryta žala. Tačiau patį žalos dydį ieškovas grindė atsakovės su kliente sudarytos sutarties 3.8 punkto nuostata, įtvirtinančia delspinigių skaičiavimą, vartotojai pažeidus sutartines prievoles; ši nuostata teismų buvo pripažinta nesąžininga.

33. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl 307,10 Eur žalos atlyginimo, rėmėsi šalių sudarytos sutarties 3.8 punkto nuostata, ją aiškindamas kaip nesąžiningą, todėl sukuriančią ir atsakovei pareigą mokėti šioje sutarties nuostatoje įtvirtintus delspinigius. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad, pripažinta nesąžininga, sutarties 3.8 punkte įtvirtinta sąlyga iš viso negali būti taikoma nė vienai sutarties šalių, todėl atmetė ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

34. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo patirta žala negalėjo būti skaičiuojama remiantis sutarties 3.8 punkte įtvirtinta sąlyga, nes, kaip jau minėta, pripažinta nesąžininga, ši sutarties nuostata negalioja (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Todėl nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad klientė buvo įgijusi teisę į delspinigius nuo sutarties sudarymo dienos.

35. Tačiau tai nereiškia, kad ieškovui iš viso negalėjo būti priteistas patirtos žalos atlyginimas. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ieškinyje nurodytų argumentų dėl sutarties pažeidimo, negalėjimo naudotis pinigais ir patirtų nuostolių.

36. Iš ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad jis siekia taikyti atsakovei sutartinę atsakomybę už netinkamą prievolės įvykdymą. Pagal CK 6.245 straipsnio 2 dalį, sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

37. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

38. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad tai reiškia, jog tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-823/2022, 80 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

39. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti, jog jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, reiškia, kad kai šalys nesutaria dėl nuostolių dydžio, konkretų jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-227-916/2018, 46 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

40. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota ir tai, kad asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinio ieškinio pagrindo nurodymas nėra privalomas, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-701/2019 61 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

41. Taigi, kai ieškovas nurodo netinkamą ieškinio teisinį pagrindą, teismas privalo įvertinti ieškovo nurodomas faktines aplinkybes ir kvalifikuoti ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes. Kaip minėta, pagal CK 6.245 straipsnio 2 dalį, sutarties šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš kitos sutarties šalies, nepriklausomai nuo to, ar tokia teisė buvo tiesiogiai įtvirtinta sutartyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad praktikoje kartais gali būti, ypač vartojimo sutarčių atveju, sudėtinga nustatyti šalies patirtų nuostolių dydį, tačiau tai nepanaikina CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teismo pareigos nustatyti nuostolių dydį. Todėl kai nustatyti žalos dydį yra labai sudėtinga, vienas iš orientacinių kriterijų, pavyzdžiui, galėtų būti įstatyme įtvirtintos palūkanos (CK 6.210 straipsnis), kurios pagal savo pobūdį yra kompensacinės ir teismų praktikoje vertinamos kaip minimalūs nuostoliai.

42. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad atsakovė pažeidė sutartį, ir nustatęs, kad žalos dydžiui pagrįsti netaikytina sutarties 3.8 punkto nuostata, iš viso nenustatė žalos dydžio, nevertino ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių dėl patirtų nuostolių. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas nurodė netinkamą ieškinio teisinį pagrindą, turėjo atsižvelgti į ieškovo nurodytą faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes ir parinkti tinkamą nuostolių nustatymo pagrindą. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai byloje taikė CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatą, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

43. Kasacinis teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina apskųstus teismo sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, tačiau faktų nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis), yra saistomas bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių. Kadangi sprendžiant dėl ieškovui priteistino nuostolių atlyginimo dydžio turi būti nustatomos ir vertinamos faktinės aplinkybės, o to padaryti kasacinis teismas negali, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylą perdavus nagrinėti iš naujo, šalių kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 93, 98 straipsniai).

45. Pažymėtina, kad kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys