A. Z. pagal BK 189 str. 2 d., 15 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-174-699/2018 Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00352-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1, 2.1.7.4, 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. ir nuteistojo D. G. gynėjos advokatės Aušros Ručienės kasacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 189 straipsnio 2 dalį nuteistas 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, iš A. Z. valstybės naudai konfiskuota 4000 Eur, kaip lėšos, gautos iš nusikalstamos veikos. D. G. pagal BK 189 straipsnio 2 dalį nuteistas 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, iš D. G. valstybės naudai konfiskuota 4000 Eur, kaip lėšos, gautos iš nusikalstamos veikos.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria nuteistųjų D. G. ir A. Z. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Bylos esmė

1. A. Z. ir D. G. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, realizavo didelės vertės turtą, žinodami, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. A. Z. ir D. G., veikdami bendrai tiksliai nenustatytoje vietoje, laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. surado M. A. (M. A.), ketinantį pirkti žinomai nusikalstamu būdu gautą automobilį „Lexus RX350“ ne mažiau kaip už 11 000 Eur, ir sutarė su juo, kad automobilį atgabens į Marijampolę. 2014 m. rugsėjo 9 d., apie 15.50 val., nenustatytas asmuo paėmė nusikalstamu būdu gautą automobilį „Lexus“ iš tyrimo metu tiksliai nenustatyto garažo, esančio garažų masyve Kaune, (duomenys neskelbtini), ir nuvairavo jį į Marijampolę. D. G. automobiliu „BMW 320“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o A. Z. automobiliu „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo garažo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), lydėjo nenustatyto asmens vairuojamą automobilį „Lexus RX350“ iki prekybos centro „Mega“, esančio Kaune, Islandijos pr. 32. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, nenustatytas asmuo automobiliu „Lexus RX350“, o A. Z. automobiliu „Audi A6“ nuvažiavo į Marijampolę, iki automobilių aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini). 2014 m. rugsėjo 9 d., apie 16.55 val., A. Z. ir nenustatytas asmuo susitiko su M. A. ir perdavė jam nusikalstamu būdu gautą automobilį „Lexus RX350“, kurio vertė 22 877,51 Eur (atitinkamai 607,47 minimalaus gyvenimo lygio (toliau – MGL)).

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. Z. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, taip pat Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba baudžiamąją bylą A. Z. nutraukti reabilituojančiu pagrindu; arba panaikinti Kauno apygardos teismo nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; arba Kauno apygardos teismo nutartį ir Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti: nuteistajam A. Z. paskirti žymiai švelnesnę baudą ir panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta iš A. Z. valstybės naudai konfiskuoti 4000 Eur. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjo šališki teisėjai. Nenusišalinęs nuo šios bylos nagrinėjimo, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 59 straipsnio 1 dalies normas. Pirmosios instancijos teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad liko neaptarti visi kasatorių teisinantys įrodymai, teismas ignoravo absoliučiai neteisingą bylos procesą, t. y. kaltinimo liudytojo M. A. (kurio parodymų pagrindu A. Z. buvo nuteistas) sąmokslą su ikiteisminio tyrimo institucija. Šis liudytojas (kuris pats asmeniškai gal ir buvo kaltas) A. Z. bylos ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo pagal ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnų sukurtą versiją, dėl to pats nepatyrė jokios realios atsakomybės, jam buvo leista pasišalinti iš Lietuvos Respublikos ir po to esą netekta galimybės jį apklausti teisme, nagrinėjant kasatoriui pareikštą kaltinimą. Nuteisdamas kasatorių pirmosios instancijos teismas, neapklausęs liudytojo M. A., rėmėsi jo parodymais. Nuteistasis ir jo gynyba visame šios bylos teisminiame procese reikalavo liudytoją M. A. iškviesti ir apklausti teismo posėdyje, tačiau to nebuvo padaryta. Aplinkybė, kad liudytojo nepavyko iškviesti, nepaneigia kasatoriaus argumentų, nes pati kaltinančioji šalis sudarė sąlygas tai padėčiai atsirasti – išskyrė bylas, leido liudytojui M. A. išvykti ir pan. Be to, apeliacinės instancijos teismas niekaip nevertino šio esminio nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyto argumento.

2.2. Iš byloje priimtų apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad kasatorius nuteistas ir jo apeliacinis skundas atmestas liudytojo M. A. parodymų pagrindu (šio liudytojo parodymai pagal teismų procesinių sprendimų motyvavimą yra vienintelis „tiesioginis įrodymas“). Dėl šio liudytojo sąmokslo su ikiteisminio tyrimo institucija, kaltinančiąja šalimi, jo parodymai buvo priderinti prie atskirų kitų bylos duomenų (tariamų, netiesioginio pobūdžio „įrodymų“), kurie sudarė tik labai tolimą, nedidelę prielaidą nuteistąjį įtarti, bet jokiu būdu ne kaltinti tariamos nusikalstamos veikos padarymu. Byloje neįrodyta, kad nuteistasis A. Z. būtų padaręs nusikaltimą, numatytą BK 189 straipsnio 2 dalyje, ar kokią nors kitą nusikalstamą veiką, todėl byloje turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo A. Z. apeliaciniame skunde, savo išvadų tinkamai nemotyvavo, atsakė tik į dalį skundo argumentų ir iš esmės tik perrašė apylinkės teismo nuosprendžio motyvus (daugelyje vietų tiesiog pažodžiui, su tomis pačiomis stiliaus, skyrybos klaidomis ir pan.), taip padarydamas esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo gynybos apeliacinius argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, jų neišnagrinėjo, be to, taip pat buvo šališkas kaltinančiosios šalies naudai ir padarė tuos pačius esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies normų pažeidimus, kaip ir pirmosios instancijos teismas. Suabsoliutindamas liudytojo M. A. parodymus, kurie nebuvo patikrinti apklausiant šį liudytoją teismo posėdyje (taip atimant galimybę nuteistajam šį liudytoją apklausti), apeliacinės instancijos teismas iškraipė bylos duomenis ir pritarė neteisingiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, kurie ne patvirtina kaltinimą, o jį paneigia, – įrodymų nebuvimą teismas traktavo kaip tariamo nusikaltimo įrodymą.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas, neapklausęs liudytojo M. A. teismo posėdyje, bet jo parodymais pagrindęs apeliacinę nutartį, pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d papunktyje įtvirtintą garantiją nusikaltimo padarymu kaltinamam asmeniui apklausti kaltinimo liudytojus. Nors liudytojas M. A. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau įtariamieji ir gynyba, nežinodami bylos medžiagos, niekaip negalėjo efektyviai ginti savo teisių šioje apklausoje. O neapklausus liudytojo M. A. ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis ir gynyba neteko galimybės išsiaiškinti tikrąją to liudytojo valią, sąmokslo aplinkybes ir kt.

2.5. Dėl netinkamai pritaikytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų nuteistajam A. Z. neteisingai paskirta aiškiai per griežta, nepakankamai individualizuota bausmė bei neteisėtai ir nepagrįstai konfiskuotas turtas (BK 54 straipsnis).

2.6. Skirdamas tokią didelę baudą (18 830 Eur), teismas pakankamai neįvertino aplinkybių, kad nuteistojo vaidmuo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai antraeilis, nuteistasis charakterizuojamas teigiamai, dirba, išlaiko mažametį vaiką, niekada nebuvo teistas, turi pragyvenimo šaltinį, be to, neturi jokių galimybių sumokėti pirmosios instancijos teismo paskirtos baudos, nors baudai sumokėti nustatytas dvejų metų terminas. Baudai sumokėti nuteistasis per mėnesį turėtų skirti po 785 Eur (18 830 Eur: 24 mėn.), o versdamasis individualia veikla per mėnesį uždirba tik apie 350 Eur, iš jų turi išlaikyti ir mažametį vaiką. Apeliacinės instancijos teismas argumentus dėl per griežtos, neatitinkančios BK bendrosios dalies normų bausmės paskyrimo atmetė vien deklaratyviais ir formaliais motyvais.

2.7. Be to, skirdamas nuteistajam A. Z. bausmę, teismas akivaizdžiai pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą. M. A. už dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 189 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, paskirta 52 MGL dydžio bauda, o kasatoriui už vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 2 dalyje, visiškai be jokio pagrindo paskirta iš esmės dešimt kartų didesnė bauda – 500 MGL. Apeliacinės instancijos teismas šių argumentų visiškai nenagrinėjo.

2.8. Šioje byloje pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta kaltinamojo teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. A. Z. inkriminuota nusikalstama veika, padaryta 2014 m. rugpjūčio 30 d. – rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį šioje vieno epizodo byloje paskelbė tik 2017 m. kovo 17 d., o šis įsiteisėjo tik 2017 m. lapkričio 6 d., kai Kauno apygardos teismas atmetė nuteistojo apeliacinį skundą. Tačiau nei paskirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas, nei spręsdamas apeliacinį skundą apygardos teismas niekaip neįvertino šios kasatoriaus teisės pažeidimo skiriamos bausmės atžvilgiu, t. y. nešvelnino bausmės, nors pagal teismų praktiką, skiriant nuteistajam bausmę, įvertinamas ir pernelyg ilgas bylos nagrinėjimo laikas.

2.9. Žemesniųjų instancijų teismai šioje byloje netinkamai pritaikė BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas – nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė iš kasatoriaus konfiskuoti 4000 Eur, kaip „lėšas, gautas nusikalstamu būdu“, nors byloje nenustatyta, kad šiuos pinigus jis būtų gavęs.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo D. G. gynėja advokatė A. Ručienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo D. G. apeliacinis skundas, taip pat Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; arba perduoti bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; arba panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį ir Kauno apygardos teismo nutarties dalį dėl nuteistojo D. G. ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti; arba Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir Kauno apygardos teismo nutartį pakeisti: nuteistajam D. G. paskirti žymiai švelnesnę baudą, panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta iš D. G. valstybės naudai konfiskuoti 4000 Eur. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė BK 15 straipsnio 3 dalį – nepagrįstai konstatavo, kad D. G. įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir nepagrįstai, nesant visų nusikalstamos veikos požymių, nuteisė D. G. pagal BK 189 straipsnio 2 dalį dėl nusikalstamu būdu gauto turto (automobilio) realizavimo. Taip pat teismai pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos, taikant BPK normas, reguliuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6, 3.1.7, 3.1.8 punktų nuostatas.

3.2. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai išanalizavo nustatytas aplinkybes ir nemotyvuotai bei nepagrįstai nustatė D. G. veiksmuose visus būtinus nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 2 dalyje, požymius. Teismo išvada dėl nuteistojo kaltės nepagrįsta jokiais įrodymais, nes tokių įrodymų byloje nėra, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis. Šioje situacijoje, kai viena ir kita įvykių versija pagrįsta bylos baigtimi suinteresuotų asmenų parodymais, loginis įrodymų vertinimas (kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas) negali garantuoti objektyvių ir teisingų išvadų, nes teoriškai tiek teismo, tiek ir nuteistojo prielaida yra galima. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nenurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; taip padaryti esminiai BPK 301 ir 305 straipsnių pažeidimai, dėl to priimtas nepagrįstas ir neteisėtas procesinis sprendimas.

3.3. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaptarė D. G. teisinančių aplinkybių: liudytoja N. O. patvirtino faktą, kad jokiame nusikaltime D. G. nedalyvavo; ji pažįsta M. A., su juo bendravo; būtent šis asmuo kreipėsi į ją, kai buvo sulaikytas su automobiliu „Lexus RX350“, ir nurodė, kad šis automobilis buvo nupirktas kito asmens, o jo paprašė tik nuvežti automobilį į pakrovimo vietą; jis turėjo iš Tadžikistano notariškai patvirtintus dokumentus, kuriuose buvo nurodytas asmuo, pirkęs automobilį „Lexus RX350“; dokumentuose buvo įrašyta, kad automobilis pirktas Vokietijoje; liudytoja N. O. patvirtino, kad M. A. apkalba ir ją, ir D. G., siekdamas pats palengvinti savo kaltę ir gauti švelnesnę bausmę; jokių pinigų iš M. A. dėl nurodyto automobilio ji nėra gavusi. J. Ž. taip pat paneigė M. A. parodymus, nurodė, kad jokių pinigų iš šio asmens už nurodytą automobilį niekada nėra gavusi; taip pat nurodė, kad niekada nėra mačiusi automobilio „Lexus RX350“ ar su kuo nors dėl jo bendravusi.

3.4. M. A. parodymai laikytini nepatikimais, nes jie nėra nuoseklūs – skirtingu metu jis nurodė skirtingas automobilio įgijimo aplinkybes; o kai jam buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas ir jis ilgą laiką išbuvo tardymo izoliatoriuje, t. y. jo atžvilgiu buvo pavartotas psichologinis smurtas, jis davė kaltinimui palankius parodymus, po kurių kardomoji priemonė buvo pakeista į švelnesnę ir leista išvykti į tėvynę, o už įvykdytas nusikalstamas veikas paskirta labai švelni bausmė. Be to, M. A. parodymais kitu atveju nepatikėjo net patys ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokuroras, nes tiek N. O., tiek J. Ž. tyrimą nutraukė.

3.5. Liudytojo M. A. parodymai buvo priderinti prie atskirų kitų bylos duomenų (tariamų, netiesioginio pobūdžio „įrodymų“), kurie sudarė tik labai tolimą, nedidelę prielaidą D. G. įtarti, bet jokiu būdu ne kaltinti tariamos nusikalstamos veikos padarymu. Nors liudytojas M. A. vienu metu ikiteisminiame tyrime buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau įtariamieji, nežinodami bylos medžiagos, niekaip negalėjo efektyviai ginti savo teisių jo apklausoje.

3.6. Teismas nevertino byloje nustatytos aplinkybės, kad kažkuris iš Tadžikistano ar Kirgizijos piliečių yra galimai pasisavinęs registracijos numerius, kurie buvo uždėti ant automobilio „Lexus RX350“. Šis automobilis buvo apdraustas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; tai patvirtina sutarties liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) (sutartis sudaryta 2014 m. rugsėjo 9 d. 9.56 val.), draudėjas M. A., specialisto išvadoje yra nurodyta, kad šią sutartį pasirašė M. A. Šie D. G. teisinantys įrodymai nuosprendyje liko neaptarti.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliacinius argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, jų neišnagrinėjo. Pirmosios instancijos teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad visi D. G. teisinantys įrodymai iš viso buvo neaptarti, teismas ignoravo absoliučiai neteisingą bylos procesą, t. y. kaltinimo liudytojo M. A. susitarimą su ikiteisminio tyrimo institucija. Be to, neapklausęs liudytojo M. A. posėdyje, rėmėsi jo parodymais, pripažindamas D. G. kaltu. Teisėjas, nenusišalinęs nuo šios bylos nagrinėjimo, pažeidė BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 59 straipsnio 1 dalies normas. Šią bylą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat buvo šališka kaltinančiosios šalies naudai, padarė tuos pačius BPK normų pažeidimus, kaip ir pirmosios instancijos teismo teisėjas.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, savo išvadų tinkamai nemotyvavo (nutartyje iš esmės pakartoti tik atskiri pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai), taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai kvalifikavo D. G. veiką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos baudžiamosiose bylose, kritiškai vertino D. G. duotus parodymus, nesiėmė pašalinti prieštaravimų, nepašalintų prieštaravimų netraktavo nuteistojo naudai (pažeistas in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principas), išimtinai vertino tik kito nuteistojo M. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus prieštaringus parodymus bei policijos pareigūnų parodymus, nors jų nepatvirtino kiti įrodymai, be teisėto pagrindo padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, ir atmetė nuteistojo apeliacinį skundą. Taip pat teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d papunktyje įtvirtintą kaltinamojo teisę apklausti kaltinimo liudytojus, – nepaisant gynybos prašymų, liudytojas M. A. nebuvo iškviestas ir apklaustas teismo posėdyje, nors jo parodymais apeliacinės instancijos teismas rėmėsi savo nutartyje. Aplinkybė, kad liudytojo esą nepavyko iškviesti, nepaneigia kasatorės argumentų, nes pati kaltinančioji šalis (specialiai) sudarė sąlygas tokiai padėčiai atsirasti: išskyrė bylas, leido liudytojui M. A. išvykti.

3.9. Teismai pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog kiekvienas kaltinamasis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką. Nuteistajam D. G. šioje byloje inkriminuota nusikalstama veika, padaryta 2014 m. rugpjūčio 30 d. – rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį šioje vieno epizodo byloje paskelbė tik 2017 m. kovo 17 d., o šis įsiteisėjo tik 2017 m. lapkričio 6 d., kai Kauno apygardos teismas atmetė nuteistojo apeliacinį skundą. Taip šioje byloje pažeista kaltinamojo teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Tačiau nei paskirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas, nei spręsdamas apeliacinį skundą apygardos teismas niekaip neįvertino šios nuteistojo teisės pažeidimo skiriamos bausmės atžvilgiu, t. y. nešvelnino bausmės, nors pagal teismų praktiką, skiriant nuteistajam bausmę, įvertinamas ir pernelyg ilgas bylos nagrinėjimo laikas. Dėl to nuteistajam D. G. skirtina žymiai švelnesnė bauda, nei paskyrė pirmosios instancijos teismas, taip pat naikintina nuosprendžio dalis, kuria iš D. G. valstybės naudai konfiskuota 4000 Eur.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:

4.1. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ar padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, taip pat byloje nėra duomenų, kad teismai bylą nagrinėjo šališkai. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą laikydamasis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, nuosprendį pagrindė išsamia byloje ištirtų įrodymų analize, surašyta nuosprendžio 11–16 puslapiuose. Teismas nuosprendyje aptarė nuteistiesiems skiriamos bausmės rūšies ir bausmės dydžio motyvus ir nuteistiesiems paskyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą, jos dydį parinko lygų baudos už apysunkio nusikaltimo padarymą skyrimo vidurkiui, todėl nėra pagrindo teigti, kad skirdamas bausmes teismas pažeidė BK bendrosios dalies nuostatas.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, nutarties 6–15 lapuose išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl visų skunduose nurodytų argumentų, išanalizavo byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, pasisakė tiek dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir analizės, tiek dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį dėl nusikalstamu būdu gauto turto (automobilio) realizavimo, tiek dėl kaltinamiesiems paskirtos bausmės rūšies ir dydžio bei turto konfiskavimo.

4.3. Tiek kasaciniuose skunduose, tiek apeliaciniuose skunduose šioje byloje yra nesutinkama su teismų sprendimuose esančiais vertinimais ir teigiama, kad teismai tinkamai visapusiškai ir objektyviai neištyrė bei neįvertino nurodomų aplinkybių, dėl to buvo šališki, padarė neteisingas išvadas ir priėmė neteisėtus sprendimus. Proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos ar įpareigojančios. Atsižvelgiant į įstatymo imperatyvias nuostatas dėl nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje būtino įrodymų įvertinimo, jų priimtinumo ar atmetimo motyvų išdėstymo būtinumo, teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu; byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys, ir nuo tokio reguliavimo nagrinėjant baudžiamąją bylą teismai nenukrypo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. Z. ir nuteistojo D. G. gynėjos advokatės Aušros Ručienės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasatorių argumentų dėl įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisyklių pažeidimų.

Nuteistasis A. Z. ir nuteistojo D. G. gynėja kasaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai įvertino įrodymus, nuosprendyje neaptarė nuteistuosius teisinančių duomenų, grįsdamas jų kaltę rėmėsi vien nepatikimais liudytojo M. A., kuris nebuvo apklaustas teismo posėdyje, parodymais ir nepagrįstai nuteisė A. Z. ir D. G., nors byloje neįrodyta, kad jie padarė BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistojo D. G. gynėjos kasaciniame skunde papildomai nurodoma, kad, surašydamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 301, 305 straipsniuose įtvirtintas taisykles – apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, aprašomojoje dalyje nenurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nenurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.

6.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pažymima, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje apkaltinamojo nuosprendžio turi būti nurodytos: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.

6.2. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skunduose išdėstyti argumentai dėl teismų atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti – prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas grindė G. Š. 2014 m. rugsėjo 9 d. tarnybiniu pranešimu, 2014 m. rugsėjo 9 d. prekių sulaikymo protokolu, 2015 m. kovo 31 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolu, 2014 m. rugsėjo 17 d. T. Ž. tarnybiniu pranešimu, slapto sekimo protokolais, telefoninių skambučių išklotinėmis, liudytojų M. S., T. Ž., G. Š. ir K. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžiuose duotais parodymais. Šiuos duomenis teismas įvertino kaip patikimus, nuoseklius, neprieštaringus ir sudarančius loginę įrodymų grandinę, patvirtinančią byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių visumą. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus, o nuosprendžio turinys – BPK 305 straipsnio reikalavimus. Apkaltinamajame nuosprendyje aptarti BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai ir išdėstyti argumentai, kuriais teismas grindžia savo išvadas dėl šių požymių buvimo nuteistųjų veikoje. Taip pat nuosprendyje nurodyti duomenys, kuriais remdamasis teismas atmetė D. G. ir A. Z. versijas (kad jie M. A. nepažinojo ir jokiame nusikaltime, susijusiame su automobilio „Lexus RX350“ pardavimu, nedalyvavo), argumentai, dėl kurių nesirėmė liudytojų N. O. ir J. Ž. parodymais, bei bausmių nuteistiesiems skyrimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalis).

6.3. Kasaciniuose skunduose itin akcentuojami liudytojo M. A. parodymai, teigiama, kad jo parodymai nepatikimi ir nenuoseklūs, o neapklausęs šio liudytojo teisiamajame posėdyje, teismas neturėjo teisės remtis jais nuosprendyje.

6.4. BPK numatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 straipsnis). Tiesioginio įrodymų ištyrimo taisyklė glaudžiai susijusi su BPK 301 straipsniu, reikalaujančiu, kad teismas nuosprendį pagrįstų tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODMtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-83-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-83-699/2015">2K-83-699/2015</a>). Tiek Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymai (BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalys), tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (6 straipsnio 3 dalis), įtvirtindami kaltinamojo teisę į teisingą procesą, garantuoja jam ir teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Ši kaltinamojo teisė suponuoja reikalavimą, kad jam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ši garantija nėra pažeidžiama, jei kaltinamajam tokia galimybė suteikta parodymų davimo metu arba vėliau procese (žr., pavyzdžiui, Saidi v. France, no. 14647/89, judgment of 20 September 1993; Camilleri v. Malta, no. 51760/99, decision of 16 March 2000) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-431/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-431/2010">2K-431/2010</a>).

6.5. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą yra pažymėta, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEwLTcxOS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-110-719/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-110-719/2018">2K-110-719/2018</a>). Pagal teismų praktikoje pateiktą išaiškinimą, asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-106-693/2016, 2K-43-697/2018). Iš bylos duomenų matyti, kad 2016 m. kovo 18 d. M. A. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, o 2017 m. vasario 21 d. teisiamajame posėdyje šie jo parodymai buvo perskaityti, taip suteikiant nuteistiesiems galimybę juos ginčyti, dėl jų pasisakyti. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos M. A. akistatos su abiem nuteistaisiais – D. G. ir A. Z. Jie girdėjo liudytojo M. A. parodymus ir turėjo galimybę jam užduoti klausimų, tačiau tiek nuteistieji, tiek jų gynėja A. Ručienė pareiškė, kad klausimų M. A. neturi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad, remdamasis liudytojo M. A. parodymais, teismas nepažeidė BPK 301 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas liudytojo M. A. parodymus įvertino kitų bylos duomenų kontekste, nuosprendyje pasisakė dėl jų patikimumo ir rėmėsi ta šio liudytojo parodymų dalimi, kurią patvirtino kitų byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

Dėl kasatorių argumentų dėl pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, savo išvadų nemotyvavo, atsakė tik į dalį skundų argumentų, nepašalino prieštaravimų, abejonių netraktavo nuteistųjų naudai, taip iš esmės pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3, 5 dalių, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, atsisakydamas apklausti liudytoją M. A. teismo posėdyje, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

7.1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LTc0Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118-746/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118-746/2016">2K-118-746/2016</a>, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017).

7.2. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, tačiau BPK nenumatyta, jog, proceso dalyviams abejojant pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, tirti įrodymus apeliacinės instancijos teisme būtų privaloma. Apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad svarbūs teisingam bylos išsprendimui įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS01MDcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-507/2017">2K-5-507/2017</a>).

7.3. Nagrinėjamoje byloje apeliacinius skundus pateikę nuteistieji kėlė iš esmės tuos pačius klausimus, kaip ir kasaciniuose skunduose: kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistųjų kaltės, padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, paskyrė per griežtas bausmes ir kt.

7.4. Atsakydamas į skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą (peržiūrėjo vaizdo įrašą, apklausė liudytoją A. K., pagarsino liudytojo M. A. parodymus), dar kartą įvertino visus byloje esančius duomenis ir nutartyje pasisakė dėl jų patikimumo bei pakankamumo, nurodė, kokias aplinkybes jie patvirtina arba paneigia ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Skundžiamoje nutartyje pateikta itin išsami bylos įrodymų analizė, jų kontekste pateiktas ir liudytojo M. A. parodymų vertinimas. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, nuteistųjų kaltė padarius BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindžiama ne vien tik šio liudytojo parodymais, bet ir kitais byloje ištirtais įrodymais, kurie įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog Marijampolės rajono apylinkės teismo ištirti įrodymai neginčytinai patvirtina, kad nuteistieji ne tik vairavo automobilius „BMW 320“ bei „Audi A6“ nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, tačiau ir surado nusikalstamu būdu įgytai transporto priemonei automobiliui „Lexus RX350“ pirkėją, t. y. M. A., aprodė jam šį automobilį ir sutarė, kad atgabens jį į Marijampolę; po to, veikdami bendrai su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vairavusiu „Lexus RX350“, atgabeno šį automobilį į Marijampolę ir perdavė jį M. A., o A. Z. ir paėmė didžiąją dalį pinigų už realizuotą automobilį. Byloje esančių užfiksuotų telefoninių pokalbių tarp nuteistųjų ir kitų asmenų, taip pat ir M. A., laikas, chronologija, pokalbių turinys bei mobiliųjų telefonų prisijungimas prie tam tikrų mobiliojo ryšio operatoriaus bazinių stočių, vertinant kartu su liudytojo pareigūno T. Ž. parodymais, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistieji, veikdami bendrai, surado pirkėją, ketinantį pirkti žinomai nusikalstamu būdu gautą automobilį „Lexus RX350“, susitarė su juo dėl sandorio ir minėtą automobilį realizavo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat pateikti šios nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį argumentai ir bausmių skyrimo motyvai.

7.5. Nėra pagrindo sutikti su kasatorių teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, o nuteistųjų ir gynėjos prašymą iškviesti į teismo posėdį ir apklausti liudytoją M. A. atmetė motyvuota protokoline nutartimi. Tai, kad kolegija nenustatė pagrindo tenkinti šį nuteistųjų bei gynėjos prašymą, nereiškia, jog buvo pažeista nuteistųjų teisė į gynybą, o byla išnagrinėta neišsamiai. Pažymėtina, kad BPK nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, gauti kelias viena kitą dubliuojančias specialisto išvadas, būtinai skirti ekspertizę ar net kelias ekspertizes, tirti visus proceso dalyvių nurodomus dokumentus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>). Nei nuteistieji, nei gynėja nenurodė jokių svarbių aplinkybių, kurios, jų nuomone, galėtų naujai paaiškėti iš naujo apklausiant liudytoją M. A., o atitinkamas jų prašymas iš esmės grindžiamas kasatorių nesutikimu su teismų atliktu šio liudytojo duotų parodymų vertinimu ir motyvuojamas jų pateikiamomis versijomis – esą nuteistieji šio liudytojo nepažinojo. Kaip minėta, šio liudytojo anksčiau procese duoti parodymai buvo įvertinti, dėl jų patikimumo pasisakyta tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje, o nuteistųjų versijos atmestos remiantis byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Todėl nėra pagrindo sutikti su kasatorių argumentais, kad, netenkinęs šio prašymo, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Dėl kasatorių argumentų dėl teismų šališkumo

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai buvo šališki: ignoravo akivaizdžiai neteisingą bylos procesą, nevertino nuteistuosius teisinančių įrodymų.

8.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Teismo nešališkumas reiškia, kad baudžiamojo proceso metu turi būti pakankamai garantijų, pašalinančių pagrįstas abejones dėl galimo teismo šališkumo, kad nebūtų prielaidų manyti, jog teismas yra suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Taip pat teismo (teisėjo) nešališkumas reiškia, kad nėra faktų, kurie keltų abejonių, jog bylą nagrinėjantis teisėjas turi išankstinę nuomonę ar nusistatymą kurio nors proceso dalyvio atžvilgiu, yra tendencingas. Pažymėtina, kad teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, neesminiai proceso įstatymo pažeidimai ir pan. nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog teismas išnagrinėjo bylą šališkai, jei nėra duomenų, faktų, rodančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-548-699/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016 ir kt.). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu, svarbu tai, ar tokia abejonė yra paremta faktiniais duomenimis, rodančiais šališkumo požymių buvimą.

8.2. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad teiginius dėl teismų šališkumo kasatoriai iš esmės grindžia nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių, nepateikdami jokių duomenų, keliančių pagrįstų abejonių teismo nešališkumu, patvirtinančių jo palankumą kaltinančiajai šaliai. Dėl teismų atlikto įrodymų vertinimo atitikties BPK reikalavimams šioje nutartyje jau pasisakyta; o vien tai, kad teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistųjų kaltės kasatorių netenkina, nėra pagrindas konstatuoti teismų šališkumą. Taip pat bylos duomenys nepatvirtina kasatorių teiginių, kad bylos nagrinėjimo procesas vyko ignoruojant akivaizdžiai neteisingą procesą. Kasaciniuose skunduose nenurodoma, kokias konkrečiai bylos nagrinėjimą reglamentuojančias įstatymo nuostatas teismai, kasatorių nuomone, pažeidė. Iš bylos medžiagos matyti, kad procesas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis BPK XIX–XXII skyriuose nustatytų reikalavimų, o apeliacinės instancijos teisme – laikantis XXV skyriaus nuostatų. Taip pat byloje nėra duomenų apie netinkamai atliktą ikiteisminį tyrimą, neteisėtus pareigūnų veiksmus. Procese nuteistieji ir gynyba aktyviai naudojosi savo teisėmis, jiems nebuvo trukdoma to daryti.

8.3. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su kasatorių teiginiais, kad bylą nagrinėję teismai buvo šališki.

Dėl kasatorių argumentų dėl neteisingai paskirtų bausmių

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 54 straipsnio nuostatas – nuteistiesiems paskyrė neteisingas, aiškiai per griežtas bausmes. Nuteistasis A. Z. kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad jis neturi realių galimybių sumokėti teismo paskirtą baudą, be to, teismas pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, nes M. A. už dvi nusikalstamas veikas paskyrė gerokai švelnesnę bausmę nei jam už vieną.

9.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-576/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-576/2006">2K-7-576/2006</a>, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-142/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-142/2012">2K-142/2012</a>).

9.2. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems A. Z. ir D. G., atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (taip pat ir į tas, kurios nurodomos kasaciniuose skunduose) ir paskyrė pačią švelniausią BK 189 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, dar labiau jas švelninti sumažinant paskirtų baudų dydžius nėra pagrindo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad bausmės nuteistiesiems paskirtos pažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatas (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra valstybės nustatyta prievartos priemonė, skiriama nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Taigi, vien tai, kad paskirta bausmė sukels asmeniui tam tikrų nepatogumų ar suvaržymų, nėra pagrindas ją švelninti. Be to, kaip minėta, bausmė skiriama atsižvelgiant į įstatyme nustatytų aplinkybių visumą, nė vienai iš jų nesuteikiant išskirtinės reikšmės. Iš teismų priimtų nuosprendžio bei nutarties turinio matyti, kad skiriant bausmę nuteistiesiems buvo atsižvelgta ir į jų turtinę padėtį, todėl baudą paskirta sumokėti per dvejus metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

9.3. Atmestinas ir nuteistojo A. Z. teiginys, kad skirdamas bausmes teismas pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY4LTk0Mi8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-268-942/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-268-942/2017">2K-268-942/2017</a>). Taigi, tai, kad kitam nuteistajam kitoje byloje kitu teismo sprendimu buvo paskirta švelnesnė bausmė, nereiškia, jog buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.

9.4. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistiesiems paskirtos teisingos ir proporcingos, tinkamai individualizuotos bausmės, atitinkančios baudžiamojo įstatymo nuostatas.

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kaltinamųjų teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Todėl, skirdamas nuteistiesiems bausmes, teismas turėjo į tai atsižvelgti ir atitinkamai bausmes švelninti

10.1. Pagal teismų praktiką, konstatavus pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.), skiriama bausmė gali būti švelninama neperžengiant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika, sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg2LTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-186-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-186-942/2015">2K-186-942/2015</a>, 2K-147-677/2015, 2K-102/2011, 2K-503/2010, 2K-256/2009) arba gali būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje numatyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei atsižvelgus į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2011">2K-192/2011</a>, 2K-7-45/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgxLTc0Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-281-746/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-281-746/2016">2K-281-746/2016</a>, 2K-48-696/2017). Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti EŽTT jurisprudencijoje, paprastai yra konkrečios bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai); asmenų, dėl kurių taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą; taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo laikas, ir pan.

10.2. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista nuteistųjų teisė į įmanomai trumpiausią procesą. Nusikalstamą veiką nuteistieji padarė 2014 m. rugpjūčio 30 d. – rugsėjo 9 d., kaltinamasis aktas surašytas 2016 m. birželio 8 d., byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2016 m. liepos 11 d. teismo nutartimi, o 2017 m. kovo 17 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi, nuo veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo nepraėjo treji metai. Toks terminas savaime nelaikytinas neprotingu ar nepagrįstu. Nagrinėjama byla yra didelės apimties, joje buvo atliekama daug procesinių veiksmų (liudytojų apklausos, akistatos, parodymai atpažinti ir kt.), gauti duomenys iš užsienio valstybių, paruošta ir gauta daug procesinių dokumentų iš įvairių įstaigų, juose užfiksuoti bylai reikšmingi faktai. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad procesas buvo nepateisinamai vilkinamas, buvo nepagrįstų delsimų. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista nuteistųjų teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, ir BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu mažinti jiems paskirtas bausmes.

Dėl turto konfiskavimo (BK 72 straipsnis)

Kasaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti iš nuteistųjų po 4000 Eur kaip lėšas, gautas nusikalstamu būdu. Nuteistasis A. Z. kasaciniame skunde nurodo, kad toks teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes byloje nenustatyta, kad nuteistieji šiuos pinigus būtų gavę. Nuteistojo D. G. gynėjos kasaciniame skunde jokių argumentų dėl netinkamo BK 72 straipsnio taikymo nenurodyta. BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas; šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Nuteistasis A. Z. kasaciniame skunde ginčija teismų nustatytą faktinę aplinkybę, kad, perdavęs M. A. automobilį „Lexus RX350“, gavo iš jo likusią pinigų sumą (2000–3000 Eur kaip avansas buvo sumokėta N. O.), t. y. ne mažiau kaip 8000 Eur. Dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo jau pasisakyta – kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, kad žemesniųjų instancijų teismai įrodymus įvertino tinkamai, nepažeisdami baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Todėl nėra pagrindo abejoti remiantis bylos duomenimis nuosprendyje bei nutartyje teismų padaryta išvada, kad A. Z. paėmė pinigus iš M. A. Šie pinigai pripažintini nusikalstamos veikos rezultatu – jie gauti realizavus automobilį, gautą žinomai nusikalstamu būdu. Taigi, teismai tinkamai pritaikė BK 72 straipsnio nuostatas nuteistiesiems A. Z. ir D. G.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. Z. ir nuteistojo D. G. gynėjos advokatės Aušros Ručienės kasacinius skundus.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Aldona Rakauskienė