V. Š. pagal BK 286 str., 22 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-305-699/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13659-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.27.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. ir jo gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 7 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 6 MGL (225,96 Eur) dydžio bauda.

V. Š. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį išteisintas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Iš nuteistojo V. Š. nukentėjusiajam A. V. priteista 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 7 d. nutartimi nuteistojo V. Š. ir jo gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės apeliacinis skundas atmestas. Ištaisyta Kauno apylinkės teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta jo priėmimo data iš 2017 m. gruodžio 8 d. į 2017 m. gruodžio 7 d.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. Š. nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo 22 d. apie 20.43 val. Kaune, Jonavos g. 66, necenzūriniais žodžiais išplūdo viešojo administravimo funkcijas atliekantį Lietuvos kariuomenės Karo policijos vado pavaduotoją A. V. ir, siekdamas išvengti sulaikymo, vieną kartą kumščiu smogė jam į veido sritį, taip sukėlė nukentėjusiajam A. V. fizinį skausmą. Tokiu būdu pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. Š. ir jo gynėja advokatė K. Česnauskienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nuosprendį, kuriuo V. Š. nuteistas pagal BK 286 straipsnį, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 7 d. nutartį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti. Kasatoriai nurodo:

3. Teismai netinkamai taikė BK 286 straipsnį, padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Be to, teismai pažeidė lygiateisiškumo ir teisės į teisingą teismą principus, Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas.

4. Apeliaciniame skunde buvo nurodyti argumentai dėl pareigūnų (nukentėjusiojo A. V., liudytojų V. G., N. R.) parodymų nepatikimumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas (kaip ir pirmosios instancijos teismas) vis tiek vadovavosi melagingais jų parodymais, nors turėjo atsižvelgti į jų suinteresuotumą bylos baigtimi (siekia išvengti tarnybinio patikrinimo, kaltinimo dėl įgaliojimų viršijimo, atsakomybės dėl neįgalaus žmogaus sužalojimo ir pan.) ir vertinti juos patikimumo aspektu itin kruopščiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYzLTEzOS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-163-139/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-163-139/2016">2K-163-139/2016</a>), juolab jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes nepasisakė dėl pareigūnų parodymų prieštaringumo. Pavyzdžiui, 2017 m. kovo 22 d. apklausoje tiek V. G., tiek N. R. parodė, kad aiškintis nuėjo A. V. su V. G., o jau 2017 m. kovo 30 d. šie liudytojai parodė, kad aiškintis nuėjo vienas A. V.. Tokie nesutapimai yra pagrindas daryti išvadą, kad liudytojai gerai nematė visų aplinkybių, todėl jų parodymai yra nepatikimi. Be to, abiejų A. V. pavaldinių parodymai surašyti identiškai, net gramatinės klaidos tos pačios ir toje pat vietoje (vadinasi, nukopijuoti), todėl jie neturėtų būti išvis vertinami. Teismas neįvertino ir nukentėjusiojo A. V. parodymų prieštaringumo, nesutapimų, t. y. įvykio dieną A. V. melagingai pranešė, kad matė nešant metalo konstrukcijas, tokias pat aplinkybes nurodė ir civiliniame ieškinyje, tačiau teisme parodymus pakeitė ir nurodė, kad niekas nematė nešančio, vagiančio V. Š..

5. Teismai padarė bylos duomenims prieštaraujančias išvadas dėl V. Š. tiesioginės tyčios padaryti BK 286 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, nes nevertino reikšmingų bylai aplinkybių. Teismai neįvertino V. Š. amžiaus (60 metų), fizinių duomenų (neaukšto ūgio, vidutinio kūno sudėjimo), sveikatos būklės (liekamieji reiškiniai po insultų – dešinės pusės parezė), taip pat to, kad jis žinojo apie teritoriją filmuojančias vaizdo kameras (įvykio metu dirbo VDU, šalia gyveno), todėl padarė nelogišką išvadą dėl tiesioginės tyčios sąmoningai vogti didelių gabaritų, sunkias metalo konstrukcijas ir pasipriešinti žymiai aukštesniam, atletiškam, jaunam karo policijos pareigūnui.

6. Vaizdo įrašas pasipriešinimo nepatvirtina, o pareigūnų parodymai melagingi; teismai šiuos duomenis vertino šališkai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, todėl padarė neteisingą išvadą dėl V. Š. tiesioginės tyčios. Apeliacinės instancijos teismas nekonkretizavo, kuo pasireiškė pasišalinimas, tik abstrakčiai preziumavo – „ketino pasišalinti“. V. Š. pasakymas, kad jam reikia eiti namo gerti vaistų, nėra pagrindas pripažinti, jog jis faktiškai atliko kokius nors pasišalinimo, pasipriešinimo veiksmus. Teismas ignoravo aplinkybes, kurios paneigia galimybę pasišalinti: V. Š. iš dešinės ėjo A. V., iš kairės buvo tvora, visureigyje buvo dar du pareigūnai, be to, įvykio vieta apšviesta, stebima vaizdo kameromis, o paties V. Š. eisena aiškiai liudijo apie sutrikusią sveikatos būklę, judėjimo sutrikimus. Vaizdo įrašas patvirtina, kad nukentėjusysis A. V. ir V. Š. labai lėtai, ramiai vaikščiojo (V. Š. eisena sunki, krypuojanti), kai staiga A. V., pasisukęs link V. Š., greitu stipriu prievartiniu judesiu stūmė jį link tvoros. Taigi akivaizdu, kad V. Š. iki neteisėtų A. V. veiksmų nebuvo atlikęs jokio aktyvaus veiksmo, kurį būtų galima vertinti kaip bandymą pasišalinti, pasipriešinimą. Tik spaudžiamas prie tvoros jis siekė atstumti pareigūną, apsiginti nuo netikėto smurto. Gynėsi spontaniškai ir tikrai nesitaikė būtent į „veido sritį“. Vaizdo įraše aiškiai matyti A. V. galvos atlenkimas, bet ne gautas smūgis į veidą (jau minėta, kad V. Š. išlikusi dešinės rankos parezė po patirtų insultų). Pataikymo į veidą nepatvirtina ne tik vaizdo įrašas, bet ir joks kitas patikimas įrodymas (A. V. nesikreipė į teismo medicinos ekspertus). Nors kiti du pareigūnai nurodė apie smūgį, tačiau jų parodymai nepatikimi (N. R. neatsiminė, o V. G. tiksliai nematė, į kurią vietą buvo suduota).

7. Apeliacinės instancijos teismo šališkai atliktą įrodymų vertinimą patvirtina neteisingai nurodomos aplinkybės, kurios prieštarauja bylos medžiagai. Pavyzdžiui, A. V. prisistatė ne iš karto, o po kurio laiko, tačiau nepasakė nei pavardės, nei vardo, neparodė jokio dokumento, be to, jo išvaizda ne visai atitiko žodžius; nutarties 17 punkte nepagrįstai nurodoma, kad V. Š., nepaisydamas stabtelėjusio policijos automobilio, bandė eiti toliau, nes sustojęs buvo ne policijos automobilis, o V. Š. tuo metu stovėjo šalia. Tokie šiurkštūs esminiai įrodymų vertinimo pažeidimai lėmė neteisingą V. Š. veiksmų pripažinimą nusikalstamais ir BK 286 straipsnio taikymą.

8. Teismai nepakankamai išanalizavo pareigūno A. V. veiksmų teisėtumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-324/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-324/2013">2K-324/2013</a>, 2K-219/2008). Pagal objektyviausią įrodymą, t. y. vaizdo įrašą, galima daryti vienintelę išvadą, kad V. Š. veiksmus lėmė neteisėti A. V. veiksmai. Įstatymas leidžia panaudoti tam tikrus veiksmus ir ypač kovinius veiksmus tik esant būtinumui, kai pareigūnui trukdoma atlikti tarnybines funkcijas. Šiuo atveju A. V. be jokios priežasties metėsi link V. Š. ir ėmė naudoti prieš jį fizinę prievartą, kuri sukėlė didžiulį skausmą, jis buvo labai sužalotas, dėl to kelis kartus operuotas, gydėsi stacionare bei reabilitacijoje, namuose, ilgai nevaldė ir dabar ribotai valdo ranką, sužaloti ir abu pečiai, sulaužytas šonkaulis, laukia ir operacinis gydymas. Nors atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl V. Š. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, kad jis smurtu pasipriešino pareigūnui. Teismai neteisūs, kad V. Š. sužalojimai yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi teismai tinkamai neįvertino, kad pareigūnas A. V. kovinius veiksmus prieš neįgalų asmenį (V. Š. tuo metu buvo nedarbingas dėl sunkios ligos – antro insulto) panaudojo be realaus pagrindo, be jokio įspėjimo, nesant pasipriešinimo smurtinių veiksmų, pats išprovokavo konfliktą, netinkamai įvertinęs situaciją (Karo policijos įstatymo 14 straipsnis, 16 straipsnio 4, 5 dalys, Policijos įstatymo 4 straipsnis). Nors teismas ir išteisino V. Š. dėl pasikėsinimo pavogti metalines konstrukcijas, tačiau pakankamai neanalizavo aplinkybių, ar buvo pagrindas jį tuo įtarti, reikalauti nutraukti daromą nusikaltimą ir sulaikyti. Dėl šios dalies teismas neįvertino pareigūnų parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo. A. V., siekdamas pateisinti neteisėtos prievartos panaudojimą, melagingai pranešė apie daromą nusikaltimą (pamatė vyrą, nešantį metalą iš dirbtuvių), tokias pat aplinkybes nurodė ir civiliniame ieškinyje. Teisme buvo nurodoma, kad niekas nematė nešančio, vagiančio V. Š.. Tokios aplinkybės yra pagrindas pripažinti, kad apskritai nebuvo jokio pagrindo sulaikyti asmenį, nes nebuvo jokių objektyvių duomenų įtarti apie ketinimą daryti nusikaltimą, juolab apie jau daromą nusikaltimą (vagystę).

9. Be to, kasatoriai nurodo ir tai, kad teismo nuosprendis nurodytą dieną, t. y. 2017 m. gruodžio 7 d., nebuvo paskelbtas, o apie kitą nuosprendžio priėmimo datą byloje duomenų nėra, todėl 2017 m. gruodžio 8 d. nuosprendį negalima pripažinti teisėtu. Kadangi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 3081 straipsniu, nuosprendžio neištaisė, apeliacinės instancijos teismas privalėjo jį panaikinti kaip neteisėtą.

10. Be to, buvo padaryti ir BPK 220 straipsnio 4 dalies, 305 straipsnio nuostatų pažeidimai. Nuosprendyje nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad V. Š. yra susituokęs, tačiau jis yra išsituokęs; kad turi 30 proc. nedarbingumą, o iš tikrųjų – 70 proc. Byla pirmosios instancijos teisme pradėta nagrinėti neįteikus V. Š. kaltinamojo akto, jis buvo įteiktas tik penktojo teisiamojo posėdžio metu. V. Š. pareikštas nušalinimas apylinkės teismui buvo atmestas neskundžiamai.

11. Teismai ignoravo V. Š. sveikatos būklę, neįgalumą, pažeidė lygiateisiškumo principą, įtvirtintą Neįgaliųjų teisių konvencijos 13 straipsnyje, nes sprendė, kad suinteresuotų bylos baigtimi pareigūnų parodymai yra patikimesni, objektyvesni nei neįgaliojo asmens. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ketinimą pasišalinti įvertinęs V. Š. žodžius, jog jam būtina gerti vaistus, pažeidė Neįgaliųjų teisių konvencijos 14, 15, 16, 17, 27 straipsnių nuostatas (pažeista jo laisvė ir saugumas, žinant apie reikalingumą gerti vaistus, nebuvo imtasi priemonių neįgaliajam apsaugoti, neleidžiama eiti namo išgerti vaistų).

12. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą siūlo jį atmesti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikaltimo, už kurį nuteistas V. Š., padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei nuteistojo kaltės. Nuteistasis ir jo gynėja kasaciniame skunde iš esmės ginčija nuteistojo kaltę, t. y. nuosprendžio pagrįstumą ir teismo atliktą įrodymų vertinimą, bei pateikia savo išvadas ir samprotavimus dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių bei V. Š. veiksmų vertinimo. Teismas V. Š. kaltę pagrindė bylos įrodymų visetu: nuosekliais nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, apsaugos vaizdo kamerų įrašais ir kitais bylos duomenimis, kurie vieni kitus patvirtina, papildo ir sudaro įrodymų visumą. Kasatorių teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo yra nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Apeliaciniame skunde buvo pateikti iš esmės analogiški argumentai, juos apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo, atlikęs įrodymų tyrimą, t. y. pakartotinai peržiūrėjo ir ištyrė vaizdo įrašus, papildomai apklausė nuteistąjį ir nukentėjusįjį, dar kartą išsamiai išanalizavo ir palygino tarpusavyje visus įrodymus, vertino šiuos įrodymus tiek atskirai, tiek kitų bylos įrodymų kontekste ir pateikė dėl jų vertinimo motyvuotas išvadas. Iš apeliacinės nutarties matyti, kad įrodymų, tarp jų ir nukentėjusiojo, liudytojų V. G., N. R. parodymų, vertinimo ir jų patikimumo klausimai yra išsamiai išanalizuoti. Tai, kad teismai bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą patvirtinanti aplinkybė, nes teismo išvados dėl įrodymų vertinimo yra motyvuotos ir pagrįstos bylos įrodymų visuma. BPK 305 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai nepažeisti, nes apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė visus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl V. Š. kaltės, išdėstė jų vertinimo bei kitų įrodymų atmetimo motyvus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas; nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kasacinio skundo argumentai dėl lygiateisiškumo, teisės į teisingą teismą ir nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimo bei Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų pažeidimo yra deklaratyvūs, nepagrįsti ir neatitinkantys bylos aplinkybių. V. Š. ir jo gynėjos apeliacinis skundas išnagrinėtas nepažeidžiant BPK 320–324 straipsnių nuostatų.

13. Byloje nustatyta, kad nuteistasis nepakluso karo policijos pareigūno A. V., atėjusio išsiaiškinti galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių, teisėtiems reikalavimams prisistatyti ir nepasišalinti iš įvykio vietos, iki atvažiuos policijos pareigūnai, plūdo jį necenzūriniais žodžiais ir sudavė kumščiu į veidą. Iš A. V. parodymų matyti, kad jis V. Š. prisistatė esąs karo policijos pareigūnas, prašė parodyti asmens dokumentus, paaiškino įtariantis jį vagyste ir V. Š. girdint paskambino policijai bei pranešė apie galimai padarytą nusikaltimą, o po to nurodė, jog V. Š. sulaikytas, ir liepė jam laukti policijos pareigūnų. Iš vaizdo įrašų aišku, kad įvykio metu A. V. dėvėjo karo policijos uniformą su skiriamaisiais ženklais. Pagal Karo policijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalį karo policijos pareigūnas privalo nedelsdamas pranešti policijai apie sulaikytus civilius bei perduoti juos atvykusiems policijos pareigūnams, kai sulaikytieji įtariami padarę nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą. Taigi A. V., neleisdamas V. Š. pasišalinti iš įvykio vietos, kol atvyks policijos pareigūnai, savo įgaliojimų neviršijo ir jo veiksmai buvo teisėti. Nuteistasis neabejotinai suprato, kad jis yra įtariamas galimai padaręs nusikalstamą veiką ir privalo vykdyti pareigūno reikalavimus, tačiau sąmoningai jų nevykdė, ketino iš įvykio vietos pasišalinti ir smogė kumščiu pareigūnui į veidą. Tyčia suduodamas smūgį nukentėjusiajam į veidą, jis suvokė, kad priešinasi pareigūnui naudodamas fizinį smurtą, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Įvertinę nurodytas bylos aplinkybes, V. Š. padarytą nusikalstamą veiką teismai tinkamai kvalifikavo būtent pagal BK 286 straipsnį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

14. Nuteistojo V. Š. ir jo gynėjos advokatės K. Česnauskienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų ir BK 286 straipsnio taikymo

15. Kasaciniu skundu nuteistasis V. Š. ir jo gynėja prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria V. Š. nuteistas pagal BK 286 straipsnį, bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžių (nei apkaltinamųjų, nei išteisinamųjų, nei nuosprendžių, kuriais gali būti nutraukiama baudžiamoji byla) nepriima. Teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, priima vieną iš nutarčių, kurios numatytos BPK 382 straipsnyje. Tai reiškia, kad jau pats prašymas kasaciniame skunde suformuluotas netinkamai. Kasatoriai teigia, kad teismai esmingai pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, V. Š. nepagrįstai pripažino kaltu padarius BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, kasatoriai iš esmės ginčija nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 286 straipsnį, pagrįstumą, teismų atliktą įrodymų vertinimą, ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes pateikdami savąjį įrodymų vertinimą bei teigdami, kad teismai tinkamai neįvertino pareigūnų (liudytojų V. G., N. R. ir nukentėjusiojo A. V.) parodymų jų patikimumo aspektu, šališkai vertino vaizdo įrašą, pareigūnų parodymus ir kitus bylos duomenis. Tokie kasatorių teiginiai bei juos, kasatorių nuomone, pagrindžiantys skunde dėstomi argumentai atmestini, jais remiantis naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti (BPK 382 straipsnio 2 punktas) nėra teisinio pagrindo.

15.1. Visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad jis byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, patikrina, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-385-942/2017).

15.2. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui išsamiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a> ir kt.).

15.3. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Šios instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Š. ir jo gynėja prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – V. Š. išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus bei pats atlikęs papildomus tyrimo veiksmus (peržiūrėjo vaizdo įrašą, apklausė nuteistąjį ir nukentėjusįjį, aiškinosi įvykio aplinkybes), priimtoje nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, pagrįstai V. Š. pripažino kaltu padarius BK 286 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Kasaciniame skunde iš esmės pakartoti tie patys argumentai, kurie buvo nurodyti apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į juos išsamiai, motyvuotai ir tinkamai atsakyta. Teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neturi pagrindo.

15.4. Kasaciniame skunde nurodomi argumentai, kuriais grindžiamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų priimtų sprendimų turiniui. Pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos įvertinus visumą teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, t. y. paties kaltinamojo V. Š., nukentėjusiojo A. V., liudytojų V. G., N. R., S. R., A. M. parodymus, apsaugos vaizdo kamerų įrašus ir kitus bylos duomenis. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, pakartotinai peržiūrėjo ir ištyrė apsaugos vaizdo kamerų vaizdo įrašus iš įvykio vietos, papildomai apklausė nuteistąjį V. Š. ir nukentėjusįjį A. V., dar kartą išsamiai išanalizavo ir palygino tarpusavyje visus byloje surinktus įrodymus, vertino juos tiek atskirai, tiek kitų bylos įrodymų kontekste ir pateikė dėl jų vertinimo motyvuotas išvadas, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad įrodymų, tarp jų ir nukentėjusiojo A. V., liudytojų V. G., N. R. parodymų, vertinimo ir jų patikimumo klausimai šioje nutartyje yra išsamiai išanalizuoti ir aptarti. Tai, kad teismai bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą patvirtinanti aplinkybė.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais šio kodekso pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje buvo padaryta esminių kasatorių nurodomų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų.

17. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis A. V. įvykio metu buvo Lietuvos kariuomenės Karo policijos Kauno įgulos 1-ojo karo policijos būrio vado pavaduotojas ir, dalyvaudamas pratybose, vykdė patruliavimą Kauno mieste (2016 m. kovo 9 d. Lietuvos kariuomenės Karo policijos vado įsakymas su priedais ir kiti teisės aktai). Pagal Lietuvos Respublikos karo policijos įstatymo 13, 14 straipsnių nuostatas A. V. turėjo ne tik teisę, bet pareigą užkirsti kelią ne tik karių, bet ir kitų asmenų daromoms nusikalstamoms veikoms ir kitiems teisės pažeidimams, sulaikyti asmenis, darančius ar įtariamus darant nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą. Taip pat byloje nustatyta, kad nuteistasis V. Š. nepakluso karo policijos pareigūno A. V., atėjusio išsiaiškinti galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių, teisėtiems reikalavimams prisistatyti ir nepasišalinti iš įvykio vietos, iki atvažiuos policijos pareigūnai, plūdo jį necenzūriniais žodžiais ir sudavė kumščiu A. V. į veidą. Iš nukentėjusiojo A. V. parodymų matyti, kad jis V. Š. prisistatė esąs karo policijos pareigūnas, prašė parodyti asmens dokumentus, paaiškino įtariantis jį vagyste ir V. Š. girdint paskambino policijai bei pranešė apie galimai padarytą nusikaltimą, o po to nurodė, jog V. Š. sulaikytas, ir liepė jam laukti iškviestų policijos pareigūnų. Objektyvūs bylos duomenys (vaizdo įrašai) patvirtina, kad įvykio metu nukentėjusysis A. V. dėvėjo karo policijos uniformą su skiriamaisiais ženklais. Pagal Karo policijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas karo policijos pareigūnas privalo nedelsdamas pranešti policijai apie sulaikytus civilius bei perduoti juos atvykusiems policijos pareigūnams, kai sulaikytieji įtariami padarę nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad nukentėjusysis A. V., neleisdamas V. Š. pasišalinti iš įvykio vietos, kol atvyks policijos pareigūnai, savo įgaliojimų neviršijo ir jo veiksmai buvo teisėti; kad nuteistasis V. Š. supratęs, jog jis yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką ir privalo vykdyti pareigūno reikalavimus, tačiau šių reikalavimų sąmoningai nevykdė, ketino iš įvykio vietos pasišalinti ir smogė kumščiu pareigūnui A. V. į veidą. Tyčia suduodamas smūgį nukentėjusiajam į veidą, jis suvokė, kad priešinasi pareigūnui naudodamas fizinį smurtą, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. Š. baudžiamasis įstatymas – BK 286 straipsnis – pritaikytas tinkamai.

18. Kasatorių nurodomas argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį kaip neteisėtą, nes jame nurodyta neteisinga jo priėmimo data, o ne, pripažinęs tai rašymo apsirikimu, pats ją ištaisyti, atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad klaidingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo data laikytina rašymo apsirikimu, nekeičiančiu nuosprendžio esmės, todėl padarytą klaidą ištaisė. Bylos duomenys patvirtina, kad nuosprendis buvo priimtas ir paskelbtas 2017 m. gruodžio 7 d. Tai patvirtina 2017 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio protokolas; iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad tiek 2017 m. gruodžio 7 d. protokolas, tiek ir nuosprendis, jo skaitmeninė versija word.docx formatu bei skenuota šio procesinio sprendimo versija į LITEKO sistemą įkelti 2017 m. gruodžio 7 d. Be to, tą pačią dieną, t. y. 2017 m. gruodžio 7 d., nuosprendžio nuorašas įteiktas nuteistajam V. Š.. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje nurodyti ir kiti tikrovės neatitinkantys duomenys, susiję su V. Š. asmeniniais duomenimis, t. y. klaidingai nurodyta, kad jis yra susituokęs, turi 30 proc. nedarbingumą. Šiuos netikslumus pagal nuteistojo V. Š. prašymą teismas gali ištaisyti, vadovaudamasis BPK 361 straipsnyje nustatyta tvarka.

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų priimtus sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. Š. ir jo gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės kasacinį skundą.

Teisėjai Artūras Ridikas

Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė