Baudžiamoji byla Nr. 2K-285/2011
Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00578-2009-9
Procesinio sprendimo kategorija
2.4.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. kasacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktą taikyta baudžiamojo poveikio priemonė ir V. M. įpareigotas per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoką.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo V. M. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
V. M. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad tiesiogiai davė kyšį valstybės tarnautojams, siekdamas neteisėtos paperkamų valstybės tarnautojų veikos vykdant įgaliojimus:
2009 m. liepos 16 d., apie 22.15 val., būdamas patruliniame policijos automobilyje „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), stovėjusiame Ukmergės r., Alionių k., magistralės Vilnius-Panevėžys 67 km šalikelėje, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės „M. B. GL 320“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairavimą neblaiviam ir prašydamas nesiimti prieš jį būtinųjų teisinių priemonių, tiesiogiai pasakydamas žodžius „nereiks rašyti jokio protokolo“, ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. padėdamas į patrulinio policijos automobilio „Škoda Octavia“ dėtuvę tarp priekinių sėdynių ties rankinio stabdžio rankena pinigus, davė kyšį – 50 eurų nominalo banknotą, kurio Nr. S20791890457, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir kelių policijos poskyrio vyresniesiems patruliams A. N. ir V. R. (valstybės tarnautojams, vykdantiems kelių eismo priežiūros įgaliojimus), siekdamas neteisėtos policijos pareigūnų veikos vykdant įgaliojimus – kad nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalį.
Nuteistasis V. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, objektyvaus nešališkumo neužtikrinimo, nes apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nors tai bent iš dalies turėjo padaryti. Apeliacinio proceso metu jis, V. M., ir jo gynėjas išdėstė abejones dėl pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, prašė atnaujinti įrodymų tyrimą ir spręsti, kokius klausimus būtina iš naujo ištirti. Apygardos teismas be jokio pagrindo atsisakė tai padaryti. Kasatoriaus manymu, tai vertintina kaip esminis jo „procesinių teisių suvaržymas, teisės į gynybą pažeidimas bei galimas teismo šališkumas bylos aplinkybių vertinimo aspektu, dėl to buvo priimta neteisėta nutartis“.
Kasatorius pažymi, kad gynyba teigė, jog nuosprendis išimtinai grindžiamas liudytojų – pareigūnų A. N. ir V. R. – parodymais. Aplinkybę, kurią jis, V. M., nurodė, t. y. kad pinigai galėjo iškristi jam iš kišenės, policijos automobilyje išimant iš kišenės dokumentus, teismas stengėsi paneigti liudytojo R. K. (kuris, anot pareigūnų, buvo neblaivus) parodymais, pagal kuriuos jis policijos pareigūnui dokumentus iš savo automobilio perdavė per langą. Kasatorius pažymi, kad įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimu laikytina tai, jog teismas be jokio pagrindo atsisakė apklausti kaip liudytojus kartu su juo važiavusius asmenis. Apygardos teismas neišsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, netyrė visų apeliaciniame skunde nurodytų abejonių, nenuosekliai vertino įrodymus, taip padarė BPK 20 ir 320 straipsnių pažeidimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde ir apeliacinio proceso metu.
Kasatorius nurodo ir tai, kad liudytojų V. R. ir R. K. parodymuose yra esminių prieštaravimų. R. K. teigė, kad prieš uždarant į kamerą V. M. buvo atlikta asmens krata; baigiantis R. K. budėjimui, patikrinus kamerą, joje rasta 50 eurų kupiūra. V. R. nurodė, kad atliekant V. M. apžiūrą jo kelnių kišenėje rasta ir daugiau pinigų. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės – kiek ir kokių pinigų turėjo V. M. –pažymėjo, kad tai neva nėra susiję su teisiniu vertinimu. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, turėjo atsakyti, kokia rastų 50 eurų banknoto atsiradimo byloje kilmė, kokias sąsajas šis faktas turi su tuo, jog neva jis pareigūnų automobilyje padėjo kitą 50 eurų banknotą.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinio proceso metu jis nurodė, jog byloje nėra aiškiai atskleistas kyšio dalykas. Iš kaltinamojo akto ir nuosprendžio matyti, kad jis pareigūnams neva davė 50 eurų kupiūrą, kurios Nr. S20791890457. Tačiau iš bylos duomenų taip ir neaišku, kuri kupiūra buvo duota pareigūnams. Kasatoriaus nuomone, kupiūros buvo fotografuotos, „jau kurį laiką atlikus ikiteisminį tyrimą“, o įvykio vietoje jos nefotografuotos. Nors liudytojai aiškino, kad vienas pareigūnas fotografavo neva jo, nuteistojo, policijos automobilyje padėtą kupiūrą, tačiau iš nuotraukos neaišku, kokiame automobilyje ji daryta, koks šios kupiūros numeris. Šiuo klausimu teismas nepasisakė, o tik perrašė nuosprendyje išdėstytus teiginius, neatlikęs įrodymų visumos analizės, taip padarydamas BPK 20, 320 straipsnių pažeidimus.
Kasatorius nurodo ir tai, kad apeliacinio proceso metu buvo išsakyta abejonė dėl to, kad, kaip nustatyta apžiūros protokole, neva jis, V. M., abiem rankomis paėmė iš policijos automobilio eurų kupiūrą. Kasatoriaus manymu, šiuo procesiniu dokumentu galima fiksuoti tik daiktus, objektus ir kitus stacionarius dalykus, bet ne asmenų elgesį, tad šie duomenys įrodomąja prasme yra niekiniai.
Kasaciniame skunde dar nurodoma, kad teisė į nešališką teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgment of 1 October 1982, Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgment of 15 October 2009). Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prašymą atnaujinti ir atlikti įrodymų tyrimą, nutartyje nurodydamas motyvus, kodėl jo skundas yra nepagrįstas, akivaizdžiai demonstravo objektyvų šališkumą, nes nebuvo suinteresuotas išsamiu bylos aplinkybių tyrimu. Kasatorius teigia, kad, vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir bylos šalims (pvz. Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgment of 10 October 2000, Nešt?k v. Slovakia, no 65559/01, judgment of 27 February 2007 ir kt). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgment of 24 February 1993 ir kt., kasacinės nutartys Nr. 2K-195/2010, 2K-446/2009, 2K-198/2009 ir kt.).
Apibendrindamas kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nebuvo suinteresuotas objektyviu ir nešališku, išsamiu bylos aplinkybių išaiškinimu, nes jeigu teismas būtų „atnaujinęs ir atlikęs įrodymų tyrimą, būtų pašalintos visos abejonės dėl teismo tinkamo darbo nepriklausomai nuo to, kieno naudai ar nenaudai būtų nustatytos tam tikros aplinkybės“.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Saulius Verseckas atsiliepimu į nuteistojo V. M. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas, kad V. M. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, pagrindė ištirtų įrodymų visuma. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20, 30 straipsnių reikalavimų, ištyrė byloje esančius įrodymus ir teisingai juos įvertino. Teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių yra kategoriškos, logiškos, apibrėžtos, be prieštaravimų. Kasatorius skundą iš esmės grindžia vieninteliu argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas neatnaujino įrodymų tyrimo, ir, remdamasis šia aplinkybe, teigia, jog pažeista teisė į gynybą, o apeliacinės instancijos teismo kolegija buvo objektyviai šališka. Prokuroro nuomone, bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo gynėjo raštu išdėstytus argumentus dėl papildomo įrodymų tyrimo, pagrįstai jo neatliko, nes prašomos ištirti aplinkybės buvo nustatytos pirmosios instancijos teismo, įvertinus ištirtų įrodymų visumą.
Atsiliepime nurodyta, kad teismai tinkamai motyvavo, kokiais įrodymais remiantis nustatyta V. M. padaryta nusikalstama veika ir kaip paneigta versija, kad pinigai V. M. galėjo iškristi netyčia, t. y. neturint tikslo papirkti pareigūnų. Remiantis liudytojų R. K., V. R., A. N. parodymais nustatyta, kad V. M. dokumentus policijos pareigūnams perdavė prie savo automobilio. Priešingai nei teigia kasatorius, prieštaravimų tarp liudytojų parodymų nėra, todėl V. M. pateikta versija apie netyčia policijos automobilyje iškritusį 50 eurų banknotą buvo paneigta byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai analizavo bylos aplinkybes, netyrė visų apeliaciniame skunde išsakytų abejonių, nenuosekliai vertino įrodymus.
Prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde teigiama, jog byloje neatskleistas kyšio dalykas, ginčijami policijos pareigūnų veiksmai nufotografuojant jiems duotą 50 eurų banknotą. Prokuroras pažymi, kad apeliaciniame skunde nuteistasis šių aplinkybių nenurodė, apie jas nuteistojo gynėjas pasisakė tik apeliacinio proceso metu. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniuose skunduose. Dėl kitų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik tada, jeigu nustato, kad buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai. Prokuroras teigia, kad duomenys apie kyšio dalyką buvo išsamiai patikrinti įstatymo numatytais proceso veiksmais apklausiant liudytojus, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolais. Nepagrįsti ir kasatoriaus teiginiai, kad įvykio vietos apžiūros protokole negalėjo būti fiksuotas jo elgesys apžiūros metu. BPK 205 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad siekiant surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kitus objektus, turinčius reikšmės tyrimui, nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes, atliekamas įvykio vietos ir kitokių objektų tyrimas. BPK 179 straipsnio 2 dalyje numatyti bendrieji reikalavimai tyrimo veiksmų protokolams, kur nurodyta, kad protokole aprašomi ne tik tyrimo rezultatai, bet ir tyrimo veiksmo eiga. Kadangi įvykio vietos apžiūros metu buvo fiksuojama įvykio situacija dėl kyšio dalyko ir jo buvimo vietos, dėl nuteistojo veiksmų apžiūros metu šiai aplinkybei pasikeitus, ši situacija buvo tinkamai fiksuota įvykio apžiūros protokole. Šios aplinkybės buvo patikrintos ir apklausiant liudytojus V. R., A. N.
Atsiliepime nurodyta, kad kasacinio skundo teiginiai dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos objektyvaus šališkumo iš esmės pagrįsti teismo sprendimu atsisakyti atlikti įrodymų tyrimą. Prokuroro manymu, įvertinus tai, kad apeliacinį skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių argumentus, šį prašymą įstatymo nustatyta tvarka išsprendė ir jo netenkino, nėra pagrindo manyti, kad teismas buvo šališkas. Nepagrįsti ir kasatoriaus teiginiai dėl teismo šališkumo, apeliaciniam teismui nurodžius motyvus, kodėl apeliacinis skundas nepagrįstas. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų kaip to reikalaujama įstatymo.
Nuteistojo V. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio nuostatų taikymo
Nuteistasis V. M. kasaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas neišsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, netyrė visų apeliaciniame skunde nurodytų abejonių, neatliko įrodymų tyrimo, nenuosekliai vertino įrodymus, taip padarė BPK 20 ir 320 straipsnių pažeidimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde ir apeliacinio proceso metu.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime išsamiai išnagrinėjo visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl Baudžiamojo kodekso ir baudžiamojo proceso įstatymo taikymo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo gynėjas advokatas R. J. pateikė apygardos teismui prašymą dėl įrodymų tyrimo atlikimo, iš esmės tai pagrįsdamas argumentais, kurie išdėstyti ir apeliaciniame skunde. Apygardos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad nuteistojo gynėjas prašė apklausti liudytojus A. N., V. R., R. K., R. K. Išklausiusi proceso dalyvių nuomonės dėl šio prašymo, teisėjų kolegija nusprendė neatlikti įrodymų tyrimo, neišdėstydama tokio sprendimo motyvų. Toks teismo sprendimas neatitinka BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimų, nes įstatymas numato, jog prašymas dėl įrodymų tyrimo turi būti išsprendžiamas motyvuota nutartimi. Neišdėstydamas savo sprendimo motyvų teismas pažeidė šio procesinio veiksmo formos reikalavimus. Tačiau, remiantis bylos duomenimis, šis pažeidimas nelaikytinas esminiu Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimu, nes juo nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2010, 2K-184/2009).
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo, nepažeisdamas BPK 20, 301 straipsnių reikalavimų. Tokia išvada atitinka bylos medžiagą ir yra teisinga. Teisiamojo posėdžio protokole esantys duomenys patvirtina, kad žodinio proceso metu buvo tiesiogiai ištirti byloje surinkti tiek kaltinantys, tiek teisinantys duomenys: išsamiai apklausti kaltinamasis V. M., liudytojai A. N., V. R., R. K., R. K., ištirta rašytinė bylos medžiaga: 2009 m. liepos 16 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, 2009 m. liepos 20 d. daiktų (dviejų 50 eurų kupiūrų) apžiūros protokolas, 50 eurų banknoto nuotrauka, alkoholio matuoklio „Alcotest“ šaknelė, 2009 m. liepos 16 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutarimas V. M. administracinio teisės pažeidimo byloje. Teisminio proceso metu gynybos šalis turėjo lygias teises su kaltinimo šalimi (to kasatorius ir neginčija) dalyvauti tiriant bylos įrodymus, aiškinantis gynybai svarbias aplinkybes, ir šia teise pasinaudojo. Tai, kad nuteistasis nesutiko su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodydamas formalius argumentus dėl neišsamaus bylos įrodymų ištyrimo, prieštaravimų nepašalinimo, kurie neatitiko byloje užfiksuotų duomenų, nesudarė pagrindo apeliacinės instancijos teismui pakartotinai tirti jau išsamiai ištirtus bylos duomenis.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Apygardos teismas pažymėjo, kad, priešingai nei teigė nuteistasis, teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visų teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visetą; V. M. parodymai pagrįstai atmesti remiantis liudytojų – policijos pareigūnų – parodymais; gynybos liudytojo R. K. parodymus apie tai, kad V. M. dokumentus pareigūnams padavė per savo automobilio langą, patvirtino kaltinimo liudytojai A. N. ir V. R.; aplinkybė, kad areštinės kameroje, kurioje buvo laikomas V. M., buvo rastas 50 eurų banknotas, neturi reikšmės vertinant V. M. veiksmus. Nuteistojo tik teisiamajame posėdyje pateiktą versiją (ikiteisminio tyrimo metu V. M. atsisakė duoti parodymus apie įvykio aplinkybes) apie tai, kad 50 eurų banknotas galėjo iškristi, jam policijos automobilyje traukiant iš kišenės prašomus pateikti dokumentus, kategoriškai paneigė liudytojai A. N., V. R., kurių parodymai, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nuoseklūs, tarpusavyje sutampantys, iš dalies šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. K.
Taigi abiejų instancijų teismai pagrįstai nustatė, kad V. M., norėdamas išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą neblaiviam, siekdamas, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, pasakydamas žodžius „nereiks rašyti jokio protokolo“ ir padėdamas į policijos automobilio dėtuvę ties rankinio stabdžio rankena 50 eurų banknotą Nr. S20791890457, automobilyje esant ir tai matant policijos pareigūnams, davė kyšį valstybės tarnautojams, siekdamas neteisėtos paperkamų valstybės tarnautojų veikos vykdant įgaliojimus, ir jo veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl objektyvaus nešališkumo principo pažeidimo
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas be jokio pagrindo atsisakė atlikti įrodymų tyrimą, taip iš esmės pažeidė jo teisę į gynybą, neužtikrino objektyvaus teismo nešališkumo.
Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė gynybos prašymą atlikti įrodymų tyrimą, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Bylos nagrinėjimo procesas apeliacinės instancijos teisme vyko iš esmės tinkamai laikantis rungimosi principo, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų, įtvirtintų BPK 324 straipsnyje. Šioje nutartyje jau minėta, kad nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka nebuvo aplinkybių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą ir dar kartą ištirti pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus. Pažymėtina, kad objektyvus nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas pernelyg plačiai, pripažįstant, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net ir esminiai, visada rodo šio teismo šališkumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2005, 2K-230/2009, 2K-243/2009). Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius teigia, kad aiškiai nenustatytas kyšio dalykas, t. y. kuris konkrečiai 50 eurų banknotas (duotas nuteistojo, jam esant policijos automobilyje, ar kitas banknotas, rastas areštinės kameroje, į kurią po įvykio buvo uždarytas V. M.), dėsto abejones įvykio vietos apžiūros protokolo duomenų įrodomąja verte. Šie kasatoriaus teiginiai yra nauji argumentai, nes jie nebuvo išdėstyti apeliaciniame skunde ir nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1236 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. sausio 1 d.) kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių aplinkybių minėti kasatoriaus skundo argumentai paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. M. kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Greičius
Gintaras Goda
Alvydas Pikelis
