Civilinė byla Nr. 3K-3-401-248/2015
Teisminio proceso Nr. 2-28-3-04347-2012-8
Procesinio sprendimo kategorija: 45.5.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“, veikiančio uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ vardu, ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje keliamas klausimas dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendro naudojimo patalpoms šildyti, kai šiam asmeniui priklausantis nuosavybės teise butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo.
Ieškovas UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 1094,87 Lt (316,84 Eur) skolą, 72,32 Lt (20,94 Eur) delspinigių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad atsakovas gyvena name, kuriam ieškovas centralizuotai tiekia šilumą. Nors atsakovo butas yra atjungtas nuo centralizuotai tiekiamos šilumos, tačiau šiame name kiti gyventojai gauna centralizuotą šilumą ir dėl to už namo atsakovui tenkančios bendro naudojimo patalpų dalies šildymą nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 1094,87 Lt (316,84 Eur) skola.
Atsakovas prašė ieškinį atmesti, ieškovą nubausti 20 000 Lt (5 792,40 Eur) bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, ieškovo atstovei skirti baudą už dokumentų klastojimą ir melagingus parodymus. Jo nuomone, ieškovas neįrodė, kad ginčo namo patalpos šildomos centralizuotai; kad šios patalpos nėra centralizuotai šildomos, jose nėra ir niekada nebuvo jokių šildymo prietaisų, nustatė Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Ji konstatavo, kad ieškovo taikoma skaičiavimo metodika neatitinka esamos padėties. Atsakovo teigimu, izoliuotas vamzdis nėra šildymo prietaisas, rūsyje esantys izoliuoti vamzdžiai yra skirti šilumai tiekti į butus, kurie naudojasi centralizuotu šildymu, – už šią sunaudotą šilumą atsiskaito butų savininkai, todėl neteisinga reikalauti mokėti už kituose butuose sunaudotą šilumą, kurios atsakovas negauna. Ieškovas įstatymų nustatyta tvarka privalėjo pasinaudoti privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, tačiau ja nepasinaudojo.
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo 1094,87 Lt (316,84 Eur) skolą, 72,32 Lt (20,94 Eur) delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (skolą bei delspinigius) nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 74 Lt (21,43 Eur) bylinėjimosi išlaidų ieškovui bei 10,85 Lt (3,14 Eur) pašto išlaidų valstybei.
Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi Marijampolės rajono savivaldybės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimas panaikintas ir ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis panaikinta ir byla grąžinta Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo (nutarties) esmė
Valstybinė energetikos inspekcija (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. kovo 7 d. rašte Nr. (17)2R-149 nurodė, kad nors atsakovas yra atsijungęs nuo daugiabučio namo centrinio šildymo sistemos, privalo apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendro naudojimo patalpoms šildyti. Inspekcija įpareigojo ieškovą nuo 2010 m. lapkričio mėn. perskaičiuoti atsakovo butui priskiriamą šilumos kiekį, kartu ir priskaičiuotas mokėjimo sumas už butui tenkančių pastato bendro naudojimo patalpų šildymą, naudojant tik tų buto patalpų plotą, kurios buvo šildomos iki centrinio šildymo atjungimo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tik dėl skolos priteisimo, jis nepatenka tarp ginčų, kuriems Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad šalių ginčą dėl mokėjimo už bendro naudojimo šildymą proporcingai atsakovo turimai turto daliai 2011 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 17(2R)-149 jau išsprendė Inspekcija.
Teismas taip pat nustatė, kad atsakovui bendrąja daline nuosavybe priklausančiame name bendro naudojimo patalpas sudaro laiptinė ir rūsio patalpos. Laiptinėje nėra sumontuoti šildymo įrenginiai – radiatoriai, tačiau bendro naudojimo patalpos yra šildomos ne tik nuo jose įrengtų radiatorių, bet ir nuo namo bendrosios šildymo sistemos šilumos vamzdynų paviršių bei per šildomas patalpų sienas, todėl šiluma yra suvartojama ne tik bendro naudojimo patalpose, bet ir bendruose šilumos įrenginiuose, kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovui. Rūsio patalpose yra išvesti izoliuoti šildymo vamzdžiai, kuriais tiekiama šilumos energija į namo butus (išskyrus atsakovo butą). Teismas konstatavo, kad pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas esant bendrajai dalinei nuosavybės teisei, atsakovas privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti, nes yra bendrosios dalinės nuosavybės daugiabučiame gyvenamajame name savininkas. Teismas taip pat išaiškino, kad, vadovaujantis ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 „Dėl Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų patvirtinimo“, laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti skolą (2010 m. spalio 1 d. – 2013 m. rugpjūčio 31 d.), šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas tarp šalių nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, jeigu iki tol šalys nesudarė šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygų. Todėl šalių sutartį nagrinėjamu atveju teismas laikė buvus sudarytą konkliudentiniais veiksmais. Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, kad daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendroms patalpoms šildyti, todėl visa į namą tiekiama energija turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį, daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendro naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Teismas konstatavo, kad, nors atsakovo butas nėra šildomas centriniu šildymu, jam tenka prievolė apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartojamos daugiabučio namo bendro naudojimo patalpoms šildyti. Atsakovas nepateikė teismui duomenų, kad jis būtų bendru susitarimu su kitais gyvenamojo namo bendraturčiais visiškai ar iš dalies atleistas nuo šilumos energijos, tenkančios gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpoms šildyti, mokėjimo. Todėl atsakovo pareiga mokėti už šilumą, tenkančią bendro naudojimo patalpoms šildyti, atsiranda iš pareigos išlaikyti turtą. Patenkinęs ieškinį, teismas atmetė atsakovo prašymus dėl baudos skyrimo ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą, 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš VKEKK rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su VKEKK. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad daugiabučio namo gyventojams yra suteikiama teisė savo nuožiūra pasirinkti vieną iš VKEKK rekomenduotų taikyti metodų. Kol jie metodo nepasirenka patys, šiluma bendro naudojimo patalpoms šildyti yra tiekiama bei patiektas šilumos kiekis apskaičiuojamas vadovaujantis pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkančiu metodu. Teismas nustatė, kad ieškovas apskaičiuodamas atsakovui tenkančią apmokėti dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendro naudojimo patalpoms šildyti, rėmėsi VKEKK 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 „Dėl komisijos rekomenduojamo šilumos paskirstymo metodo patvirtinimo“ patvirtintu Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (toliau – metodas Nr. 5). Šis metodas nustatant šilumos kiekį, patiektą pastatui šildyti, yra taikomas tais atvejais, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.) (1.4 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo name atsakovo butas yra atjungtas nuo centrinės šildymo sistemos, ieškovas, priskirdamas šilumą už bendro naudojimo patalpų šildymą atsakovui, pagrįstai taikė metodą Nr. 5. Duomenų, kad ieškovo reikalaujama priteisti suma būtų apskaičiuota pažeidžiant metodo Nr. 5 nustatytą tvarką bei nevykdant Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011-03-07 raštu Nr. (17)2R-149 duoto įpareigojimo, nėra. Teismas pažymėjo, kad tiek Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2011 m. kovo 7 d. rašte Nr. (17)2R-149, tiek ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2011 m. rugpjūčio 24 d. rašte Nr. R2-1668, išnagrinėjusios atsakovo keliamas ginčo problemas, konstatavo, jog ieškovas pagrįstai priskaičiuoja mokėjimo sumas už pastato bendro naudojimo patalpų šildymą. VKEKK pažymėjo, kad šiluma skirstoma vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis. Nustatęs šias aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas atsakovo argumentus dėl jam priskaičiuotinos bendroms patalpoms šildyti tenkančios šilumos dalies apskaičiavimo pagal netinkamą metodą atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas pažymėjo, kad atsakovo pareigai atsiskaityti su ieškovu už bendrų patalpų šildymą aplinkybė, jog jie nesudarę rašytinės šilumos pirkimo–pardavimo sutarties ir kad laiptinėje, rūsio patalpose nėra radiatorių, reikšmės neturi. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta butų ir kitų patalpų savininkų (nagrinėjamu atveju apelianto – daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų bendraturčio) ir šilumos tiekėjo – ieškovo konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas (CK 1.71 straipsnis, ginčo skolos susidarymo metu galiojusių ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų, ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 9, 11 punktų nuostatos). Apeliacinės instancijos teismas pritarė ieškovo atsiliepime išdėstytiems argumentams, kad bendro naudojimo patalpoms šildyti suvartota šiluma suprantama plačiai – tai visa suvartota šiluma daugiabučio namo bendro naudojimo patalpose ir įrenginiuose (įskaitant ir tą šilumą, kurią išskiria izoliacine medžiaga padengti namo šildymo ir karšto vandens vamzdynai rūsyje, laiptinėse, šilumos punkto patalpose, kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams) bei šiluma, kurią į daugiabučio namo bendro naudojimo patalpas skleidžia šildomų patalpų sienose įmontuoti šildymo vamzdynai.
Teismas sprendė, kad atmestini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai dėl nepagrįstai ieškovo priskaičiuotų delspinigių (ir teismo priteistų delspinigių), nes ieškovui tokių delspinigių skaičiavimą nustato LR Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 (jo pakeitimas 1996 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1161) 1.1 ir 3.1 punktai. Teismas pažymėjo, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl netenkino atsakovo prašymų dėl Tarnybos, VKEKK, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Valstybinės metrologijos inspekcijos įtraukimo į bylą, taip pat dėl baudos skyrimo ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu atsakovas V. P. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip neįrodytą ir kaip pareikštą neįgalioto atstovo, kuris negali būti ieškovo atstovu.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Dėl neįgalioto atstovo, kuris pagal įstatymą negali būti ieškovo atstovu. Teismai neįvertino aplinkybės, kad UAB „Litesko“ vardu ieškinį pareiškė asmuo, neturėjęs teisės atstovauti ieškovui, nes ieškinio pateikimo metu nebuvo ieškovo darbuotojas (CPK 56 straipsnio 2 dalis). UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ yra savarankiškas darbdavys, o filialo darbuotojai nėra laikomi filialo steigėjo UAB „Litesko“ darbuotojais. Nors ieškinys buvo pareikštas paties ieškovo UAB „Litesko“, tačiau jį pasirašė UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ darbuotoja G. J., kartu su ieškiniu pateikdama UAB „Litesko“ įgaliojimą. Tačiau kartu su ieškiniu nėra pateikti jokie įrodymai, kad G. J. buvo ne tik UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ darbuotoja, bet ir UAB „Litesko“ darbuotoja. Nesant byloje jokių įrodymų, kad UAB „Litesko“ buvo sudariusi darbo sutartį su G. J., ieškinys turėjo būti laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovui, nes ieškinį pateikė neįgaliotas ieškovo atstovas. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ turi teisę UAB „Litesko“ vardu pareikšti ieškinį teisme; nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ turi juridinio asmens teises arba įgaliojimą, suteikiantį filialui atitinkamas teises, taip pat nepateikė UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ nuostatų ir UAB „Litesko“ įstatų, kurie galimai įrodymų, kad ieškinį pateikė juridinio asmens darbuotojas, įgaliotas juridinio vadovo.
Dėl bendro naudojimo patalpų. Atsakovas tvirtina, kad sutartis dėl atsakovo namo bendro naudojimo patalpų šildymo nebuvo sudaryta, nes šios patalpos niekada nebuvo centralizuotai šildomos, todėl atsakovas jose negalėjo suvartoti jokios šilumos energijos. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo ne tik nuo teismų praktikos analogiškose bylose (1. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-1101-734/2011, ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjU0LTgyMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-254-823/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-254-823/2012">2A-254-823/2012</a>, konstatuota, kad atsakovė ginčo laikotarpiu faktiškai nenaudojo ieškovo tiekiamos šilumos energijos ir jai netenka pareiga sumokėti už paslaugą, kuri jai nebuvo suteikta, o sutartis su ieškovu dėl šilumos tiekimo yra nutraukta teisėtai; 2. Šiaulių miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi01MDQtMjUxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-504-251/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-504-251/2012">2-504-251/2012</a> išaiškino, kad ieškovas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, tačiau negali toliau reikalauti, kad atsakovas sumokėtų už šilumos energiją, kai ji nebuvo vartojama; 3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje DNSB „Ramunė“ v. M. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-519/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-519/2010">3K-3-519/2010</a>, taip pat buvo nagrinėjamas ginčas dėl asmens veiksmų, atsijungiant nuo centrinės šildymo sistemos, teisėtumo, konstatuota, kad iš vartotojo negalimas mokesčio už suvartotą šilumos energiją išreikalavimas, kai ji nebuvo vartojama), bet ir nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-608/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-608/2013">3K-3-608/2013</a> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Litesko“ v. A. P. ir J. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-608/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-608/2013">3K-3-608/2013</a>), kurioje kasacinis teismas išaiškino, kad faktas, jog namo bendro naudojimo patalpos nešildomos, yra pagrindas spręsti, kad ieškovo reikalavimas priteisti mokestį iš atsakovų už šių patalpų šildymą yra nepagrįstas, nes pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos, turi pareigą apmokėti jam tenkančią dalį už suvartotą šilumą daugiabučio namo bendro naudojimo patalpoms šildyti. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija nusprendė panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – šilumos tiekėjos ieškinį atmesti.
Atsakovo teigimu, ieškovas neįrodė, kad faktiškai (o ne juridiškai) perdavė atsakovui centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Litesko“ prašo skundą atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Taip pat prašo prijungti prie bylos UAB „Lietsko“ įstatus ir UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ nuostatus.
Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Dėl ieškinį pasirašiusio asmens teisės atstovauti ieškovui. Kasatorius kelia naujus ir nepagrįstus reikalavimus, kurie nebuvo keliami ir nagrinėti žemesnės instancijos teismuose. CPK 347 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais rodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, taigi kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pasisakyti šiuo klausimu, nes tai nepatenka į kasacijos dalyką. Atsižvelgiant į tai, prašo teismo šių kasacinio skundo argumentų, kaip pateiktų pažeidžiant proceso teisės normas (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 347 straipsnio 2 dalis), nenagrinėti. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų nagrinėti šią kasacinio skundo dalį, mano, kad kasatoriaus teiginiai dėl neva neįgalioto ieškovo atstovo yra nepagrįsti ir prieštarauja teisės aktams. Ieškovas yra juridinis asmuo, turintis struktūrinius padalinius – filialus Alytaus, Druskininkų, Marijampolės, Vilkaviškio, Palangos, Kelmės, Telšių, Biržų miestuose. CK 2.53 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridinio asmens filialas yra struktūrinis juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo. Juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles ir filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles. Filialas nėra ir negali būti laikomas atskiru juridiniu asmeniu (įmone), todėl pagal suteiktą kompetenciją filialo priimtas darbuotojas laikomas šiuo atveju ne „Marijampolės šilumos“ darbuotoju, o UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“, t. y. juridinio asmens, darbuotoju. Priešingai aiškinant, t. y. kad filialo darbuotojas nėra įmonės darbuotojas, reikštų, kad filialo darbuotojas neturi ir negali turėti jokių reikalavimo teisių įmonei, kaip juridiniam asmeniui, o tik jo struktūriniam padaliniui (pvz., darbo užmokesčio išieškojimo atveju). Esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad ieškinį pasirašiusi bendrovės filialo juristė G. J. nėra bendrovės darbuotoja. Nagrinėjamoje civilinėje byloje yra pateiktas ieškovo generalinio direktoriaus įgaliojimas Nr. 012-06-265, kuriuo ieškovo (UAB „Litesko“) generalinis direktorius įgalioja bendrovės filialo juristę G. J. atstovauti bendrovės (ieškovo) ir jos filialų vardu teismuose, nagrinėjant civilines bylas, įskaitant ieškinio (priešieškinio) pateikimą, t. y. šiuo įgaliojimu bendrovės vadovas aiškiai suteikė teisę (išreiškė valią) bendrovės filialo juristei G. J. atstovauti bendrovei bei jos filialams nagrinėjant civilines bylas visuose Lietuvos Respublikos teismuose. Taip pat kartu su ieškiniu buvo pateiktas ir G. J. aukštąjį teisinį išsilavinimą patvirtinantis dokumentas. Išvardyti dokumentai patvirtina ieškinį pasirašiusio ieškovo atstovo atitiktį CPK 56 straipsnio 2 dalyje nurodytiems reikalavimams – juridinių asmenų atstovais gali būti: 1) juridinio asmens įgalioti asmenys, 2) turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškinį pasirašė neturintis teisės atstovauti ieškovui asmuo.
Dėl bendro naudojimo patalpų. Ieškovas nustato, kokį šilumos kiekį suvartojo atsakovas, pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus ir šilumos paskirstymo metodus, patvirtintus teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymi, kad kasatoriaus nurodoma teismų praktika, kuria skunde grindžia savo argumentus dėl neva netinkamai vykdomo šilumos paskirstymo atsakovo name, neturi jokio ryšio su nagrinėjama civiline byla, nes, pavyzdžiui, cituojamoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjU0LTgyMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-254-823/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-254-823/2012">2A-254-823/2012</a> nurodyta, kad šilumos tiekėjas nepagrįstai teigia, jog pagal įstatymą atsakovas privalo įrodyti, kad jo buto šildymo sistema nuo centrinio šildymo sistemos atjungta teisėtai. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl buto šildymo sistemos atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos; kilęs ginčas dėl kasatoriaus, kaip namo bendraturčio, pareigos mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinį pasirašiusio asmens teisės atstovauti ieškovui
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė naudotis teismine gynyba turi būti įgyvendinama, laikantis Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nustatytų taisyklių. Ieškinio ar pareiškimo teismui (CPK 5 straipsnio 4 dalis) padavimas yra pirminė civilinės bylos teisme vedimo stadija – todėl teismas, spręsdamas ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, privalo patikrinti, ar yra pagrindas ieškinį (pareiškimą) priimti, t. y. ar yra pagrindas iškelti civilinę bylą (CPK 137 straipsnio 1 dalis). CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį (pareiškimą), jeigu pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Kai nėra aišku, ar procesinį dokumentą (ieškinį, pareiškimą) pateikė asmuo, turintis teisę vesti juridinio asmens vardu bylą, teismas nustato terminą ieškinio (pareiškimo) trūkumams pašalinti (CPK 138 straipsnis).
Remiantis Civilinio proceso kodekso 55 straipsniu bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Pagal CPK 56 straipsnio 2 dalį juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti jų darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Taigi juridinio asmens atstovai turi atitikti du reikalavimus – išsilavinimo ir darbo (valstybės tarnybos) santykių egzistavimo.
Kasatoriaus manymu, ieškovo atstovė, pateikusi teismui ieškinį, neatitinka antrojo kriterijaus – nėra ieškovo darbuotoja. Kasatorius teigia, kad nors ieškinys buvo pareikštas paties ieškovo UAB „Litesko“, tačiau jį pasirašė UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ darbuotoja, kartu su ieškiniu pateikdama UAB „Litesko“ įgaliojimą, tačiau kartu su ieškiniu nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad pastaroji buvo ne tik UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ darbuotoja, bet ir UAB „Litesko“ darbuotoja. Kasatoriaus manymu, nesant byloje jokių įrodymų, kad UAB „Litesko“ buvo sudariusi darbo sutartį su G. J., ieškinys turėjo būti laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovui, nes ieškinį pateikė neįgaliotas ieškovo atstovas.
Šie argumentai negali būti pripažinti pagrįstais. Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens filialas yra struktūrinis juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų (CK 2.53 straipsnio 1 dalis). Pagal to paties straipsnio 2 dalį juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo. Juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles ir filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles. Šių normų sisteminė analizė suponuoja išvadą, kad tinkama šalimi byloje pripažintina įmonė, turinti juridinio asmens statusą, tačiau jai atstovauti, esant įmonės pavedimui, gali tiek pačios įmonės, tiek ir filialo darbuotojai, nepriklausomai nuo to, kad juridinis asmuo suteikia filialui darbdavio teises darbo teisės normų prasme ir dėl to darbo sutartis su filialo darbuotojais sudaro filialo valdymo organas. Filialo veiksmai, atliekami tiek per valdymo organus, tiek ir darbuotojus, santykiuose su trečiaisiais asmenimis sukuria teisinius padarinius jį įsteigusiam juridiniam asmeniui. Dėl to pripažintina, kad CPK 56 straipsnio 2 dalies prasme juridinio asmens darbuotojais laikytini ir jo filialų darbuotojai. Kasatoriaus nurodomose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. AB „Stumbras“, bylos Nr. 3K-3-563/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. D. v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-332/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-332/2007">3K-3-332/2007</a>; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. viešoji įstaiga „Vilniaus butai“, bylos Nr. 3K-7-161/2009) pateikti išaiškinimai neaktualūs šioje byloje, nes jie pateikti, aiškinant filialo vadovų bei viešosios įstaigos vadovo teisinį statusą ir jų atleidimo iš darbo teisinius pagrindus bei tvarką, o ne juridinio asmens atstovavimą teisme.
Nagrinėjamu atveju byloje yra pateiktas ieškovo generalinio direktoriaus įgaliojimas, kuriuo ieškovo (UAB „Litesko“) generalinis direktorius įgalioja bendrovės filialo juristę G. J. atstovauti bendrovės (ieškovo) ir jos filialų vardu teismuose, nagrinėjant civilines bylas, įskaitant ieškinio (priešieškinio) pateikimą, t. y. šiuo įgaliojimu bendrovės vadovas aiškiai suteikė teisę (išreiškė valią) bendrovės filialo juristei G. J. atstovauti bendrovei bei jos filialams nagrinėjant civilines bylas visuose Lietuvos Respublikos teismuose. Taip pat kartu su ieškiniu buvo pateiktas ir G. J. aukštąjį teisinį išsilavinimą patvirtinantis dokumentas. Teisėjų kolegija pažymi, kad visi šie dokumentai patvirtina ieškinį pasirašiusio ieškovo atstovo atitiktį CPK 56 straipsnio 2 dalyje nurodytiems reikalavimams. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, jog ieškinį pasirašė neturintis teisės atstovauti ieškovui asmuo ir kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį. Paminėtina, kad kasatorius netinkamo atstovavimo klausimą iškėlė tik kasacinės instancijos teisme.
Dėl atsakovo prievolės mokėti už šilumos energiją
Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad daugiabučio namo butų savininkų padėtis šilumos energijos vartojimo atžvilgiu dvejopa. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendroms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) – turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 519-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, kt., v. SP AB,,Vilniaus šilumos tinklai“, kt., bylos Nr. 3K-3-514/2004; 2012 m. gegužės 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. V. L. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229/2012">3K-3-229/2012</a>; kt.). Pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos.
Paminėtina, kad ieškovas reikalavimą sumokėti skolą grindė tiek Šilumos ūkio įstatymo, tiek CK 4.76, 4.82 straipsnio normomis. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaito prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderinus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. 2007 m. lapkričio 20 d. Šilumos ūkio įstatymo (įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d.) 25 straipsnyje taip pat nustatyta, kad daugiabučio namo ir kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi, tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal pirmiau nurodytą įstatymą kasatoriui, kaip turto savininkui, tenka pareiga proporcingai jo daliai atlyginti išlaidas bendro naudojimo patalpoms šildyti.
Kasatorius teigia, kad bendro naudojimo patalpos niekada nebuvo ir dabar nėra šildomos centralizuotai, jose nėra jokių šildymo įrenginių (radiatorių ir pan.), taigi ir šilumos energija nenaudojama. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui V. P.; butas atjungtas nuo centralizuotai teikiamos šilumos, tačiau jis yra name, kuriam ieškovas centralizuotai tiekia šilumą. Atsakovui bendrąja daline nuosavybe priklausančiame name bendro naudojimo patalpas sudaro laiptinė ir rūsio patalpos. Laiptinėje nėra sumontuoti šildymo įrenginiai – radiatoriai, rūsio patalpose yra išvesti izoliuoti šildymo vamzdžiai, kuriais tiekiama šilumos energija į namo butus (išskyrus atsakovo butą).
Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą dėl bendro naudojimo patalpų nešildymo ir pažymi, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką pripažįstama, jog aplinkybė, kad laiptinėse atjungti (neįrengti) šildymo įrenginiai – radiatoriai, nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. L. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229/2012">3K-3-229/2012</a>).
Apibendrindama teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad kasatorius, kaip kiekvienas buto savininkas, yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtis ir atsakingas už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jis turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Butų savininkai susiję bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, juos sieja tarpusavio teisės ir pareigos ir kasatorius, kaip kiekvienas kitas bendraturtis, proporcingai savo daliai atsako ieškovui už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendro naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją.
Dėl nukrypimo nuo Lietuvos teismų praktikos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos
Kasaciniame skunde kasatorius pateikė argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo tiek nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ginčo klausimu, tiek nuo kitų teismų praktikos analogiškose bylose. Atsakovas nurodė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir kt., bylos Nr. 2-1102-734/2011, bei apeliacinės instancijos nutartį (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjU0LTgyMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-254-823/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-254-823/2012">2A-254-823/2012</a>); Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje AB „Šiaulių energija“ v. A. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi01MDQtMjUxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-504-251/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-504-251/2012">2-504-251/2012</a>; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje DNSB „Ramunė“ v. M. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-519/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-519/2010">3K-3-519/2010</a>; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Litesko“ v. A. P. ir J. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-608/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-608/2013">3K-3-608/2013</a>.
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais.
CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų. CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas kaip pagrindą peržiūrėti bylą kasacine tvarka nurodo nukrypimą skundžiamame sprendime nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl kasatoriaus nurodomų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių), kaip formuojančių teismų praktiką.
Be to, tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą, bylos Nr. 3K-3-21-915; kt.) nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos.
Pažymėtina, kad civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-519/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-519/2010">3K-3-519/2010</a> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DNSB „Ramunė“ v. M. A.) ir nagrinėjama byla skiriasi tiek savo faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės taikymo klausimais: pirmojoje byloje buvo sprendžiama dėl atsakovo veiksmų, atsijungiant nuo centrinės šildymo sistemos, teisėtumo, šilumos energijos tiekimo centralizuotai sutarties pripažinimo nutraukta aiškinimo ir vertinimo klausimai, todėl ji nėra precedentinė nagrinėjamos bylos atžvilgiu. Beje, aptariamoje nutartyje, be kita ko, kasacinio teismo konstatuota, kad dalį ieškovo prašomos iš atsakovo priteisti sumos sudaro skola, tenkanti atsakovui už šilumą, suvartotą pastato bendrojo naudojimo reikmėms, taip pat už bendros šildymo sistemos priežiūrą ir palaikymą, todėl būtina išsiaiškinti šios skolos dalies dydį. Taigi teismas pripažino, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendro naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.
Remdamasis kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Litesko“ v. A. P. ir J. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-608/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-608/2013">3K-3-608/2013</a>, kasacinis teismas atmetė ieškinį, kuriuo buvo prašoma iš atsakovų priteisti už bendrų patalpų šildymą. Byloje buvo nustatyta, kad atsakovų butas atjungtas nuo centralizuotos šildymo sistemos, bendro naudojimo patalpose šildymo įrenginių nėra. Tokį teismo sprendimą lėmė aplinkybė, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 11 d. ir 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimais (atitinkamai civilinė byla Nr. 2-135-02/2004 ir Nr. 2-508-588/2007) buvo atmesti ieškovo reikalavimai priteisti iš atsakovo A. P. už tiektą šilumos energiją namui (duomenys neskelbtini), be kita ko, nustačius, kad namo bendro naudojimo patalpos nešildomos. Kasacinis teismas konstatavo, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 11 d. ir 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimais nustatyta aplinkybė, jog namo (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpos nešildomos, laikytina prejudiciniu faktu, kurio tiek proceso šalys, tiek ir teismas negalėjo nepripažinti įrodyta aplinkybe ir reikalauti, kad atsakovai dar kartą įrodytų, kad šildymas į gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpas nebuvo tiekiamas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad esant res judicata galią turintiems teismo sprendimams, kuriais nustatytas ir šioje bylos prejudiciniu laikytinas faktas, kad namo (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpos nešildomos, yra pagrindas spręsti, kad ieškovo reikalavimas priteisti mokestį iš atsakovų už šių patalpų šildymą yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovo atžvilgiu egzistuotų prejudiciniai faktai, nustatyti teismų sprendimais kitose civilinėse bylose, kuriose jis dalyvavo, reikšmingi ginčo sprendimui šioje byloje. Todėl šioje byloje negali būti remiamasi aptarta nutartimi kaip precedentine.
Patikrinusi bylą teisės taikymo ir kasacinio teismo praktikos vienodumo aspektais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 7,09 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,09 Eur (septynis Eur 9 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Egidijus Laužikas
