Civilinė byla Nr. 3K-3-374-378/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15386-2013-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 45.5; 105
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lesto“ ieškinį atsakovams K. S. ir A. S. dėl atsiskaitymo už sunaudotą elektros energiją.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami elektros energijos tiekėjo teisės kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, įmokų grynaisiais pinigais priėmimo ir pranešimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą klausimai.
Ieškovas AB „Lesto“ prašė priteisti iš atsakovų K. S. ir A. S. 755,90 Lt (218,92 Eur) skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad atsakovams nuosavybės teise priklauso gyvenamasis butas (duomenys neskelbtini) ir sodo namas su žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Ieškovas tiekė elektros energiją į atsakovų butą laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 30 d. iki 2013 m. balandžio 24 d., už ją atsakovai liko skolingi 589,04 Lt (170,60 Eur). Ieškovas taip pat tiekė elektros energiją į atsakovų sodo namą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. balandžio 24 d., už ją atsakovai liko skolingi 166,86 Lt (48,33 Eur). Ieškovo nuomone, atsakovai, kaip vartotojai, privalo sumokėti už sunaudotą elektros energiją (CK 6.388 straipsnis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu tenkino ieškinį – priteisė ieškovui AB „Lesto“ solidariai iš atsakovų K. S. ir A. S. 755,90 Lt (218,92 Eur) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2013 m. gegužės 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atmetė atsakovų prašymą skirti baudą ieškovui.
Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus vandenys“ v. UAB „Švenčionių energija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2006">3K-3-119/2006</a>; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. K. ir kt. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008), nurodė, kad byloje nepateikta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau šalių konkliudentiniai veiksmai patvirtina, jog tarp šalių buvo susiklostę faktiniai elektros energijos tiekimo–naudojimo santykiai. Teismas rėmėsi CK 6.388 straipsniu, kasacinio teismo praktika įrodymų vertinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. UAB „Skaidula“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2011">3K-3-396/2011</a>), sprendė, kad atsakovams, kaip buto ir sodo namo savininkams, kyla pareiga atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Šios pareigos atsakovai tinkamai neįvykdė, todėl skola priteistina iš atsakovų.
Dėl įmokų grynaisiais pinigais priėmimo teismas rėmėsi CK 6.929 straipsniu, Mokėjimų įstatymo 5, 7 straipsniais, konstatavo, kad ieškovas, atsisakydamas teikti grynųjų pinigų priėmimo funkciją, nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Be to, ieškovas, norėdamas priimti grynuosius pinigus, pirmiausia turi gauti licenciją, įgyvendinti visus reikalavimus, susijusius su grynųjų pinigų laikymu ir (ar) priėmimu. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti ieškovo atstovo paaiškinimais, jog administravimo išlaidų sumažinimas, atsisakant kasos funkcijų, leido ieškovui išlaikyti esamas elektros energijos kainas vartotojams. Ieškovo interneto svetainėje yra aiški informacija apie visus galimus atsiskaitymo būdus (tiesioginiu debetu, per banką, per mokėjimo įstaigas ir pan.). Vien ta aplinkybė, kad atsakovams gali kilti papildomų išlaidų pasirenkant vieną ar kitą atsiskaitymo būdą ieškovo veiksmų nedaro neteisėtų. Teismas rėmėsi CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.213 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad atsakovai naudojosi elektros energija, neprieštaravo dėl skolos dydžio, todėl ieškinys dėl 755,90 Lt (218,92 Eur) skolos priteisimo laikytinas pagrįstu.
Dėl atsakovų prašymo skirti ieškovui baudą už nepagrįstą ieškinio pareiškimą teismas, vadovaudamasis CPK 95 straipsniu, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB,,Oruva” ir Ko” pareiškimą ir kt., bylos Nr. 3K-3-224/2005), nurodė, kad negalima traktuoti ieškinio padavimo ir ieškovo atstovo atsisakymo priimti grynuosius pinigus teismo posėdžio metu kaip piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nes ieškovas pasinaudojo jam įstatymų suteikta teise ginti, jo manymu, pažeistas teises, o ieškovo atstovui nesuteikta teisė priimti iš vartotojų grynuosius pinigus.
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi atmetė atsakovų apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovai neginčija, jog yra įsiskolinę ieškovui už elektros energiją. Taigi, jie privalo vykdyti savo prievoles ir atsiskaityti su ieškovu. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir papildomai nurodė, kad nėra jokios imperatyviosios teisės normos, pagal kurią paslaugų teikėjas privalėtų priimti grynuosius pinigus iš vartotojų. Visi juridiniai asmenys turi teisę pasirinkti, kokiu būdu priims atsiskaitymą: grynaisiais pinigais ir pavedimu ar tik pavedimu per kitus asmenis (bankus, kitas įmones, užsiimančias tokia veikla). Ieškovas nurodė, kad grynųjų pinigų surinkimo iš vartotojų atsisakė mažindamas veiklos sąnaudas, šią funkciją perleido kitiems asmenims, teikiantiems pinigų surinkimo ir pervedimo paslaugas. Taigi, šiuo atveju atsakovų argumentai, kad bankai ar kitos įstaigos jiems elektros energijos tiekimo paslaugų neteikė, todėl atsakovai neturi šioms įstaigoms mokėti pinigų, atmestini. Bankų ar kitų įstaigų nustatyti įkainiai – tai atlyginimas už jų teikiamas pinigų pervedimo paslaugas, o ne už elektros energijos tiekimą. Tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos institucijos įgyvendina priemones, kuriomis siekiama, kad kuo daugiau operacijų vyktų ne grynaisiais pinigais, o bankiniais pavedimais. Tokiomis priemonėmis yra siekiama sumažinti šešėlinę ekonomiką ir korupciją, padidinti skaidrumą. Tikėtina, kad ateityje vis mažiau operacijų bus atliekama grynaisiais pinigais, o įvairūs mokėjimai bus atliekami per bankus ir kitas tuo užsiimančias įmones. Teismas laikė, kad ieškovas turėjo teisę atsisakyti priimti iš atsakovų grynuosius pinigus. Kadangi atsakovai ilgą laiką nemokėjo už elektros energiją, tai ieškovas turėjo teisę ginti savo interesus ir kreiptis į teismą, taigi nepiktnaudžiavo savo teisėmis, priešingai – jas gynė.
Šioje byloje atsakovai yra objektų, į kuriuos buvo tiekiama elektros energija, bendraturčiai, be to, jie visus procesinius dokumentus teikė kartu (abu pasirašydami vieną dokumentą). Taigi, atsakovai bendradarbiavo, todėl atsakovas K. S., žinodamas apie teismo posėdžio datą, privalėjo apie tai pranešti ir atsakovei A. S.. Bylos duomenimis, atsakovas buvo informuotas apie būsimą teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo datą, tačiau nurodytu laiku į teismą neatvyko. Dėl to atmestini atsakovų argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimų, paskelbiant teismo sprendimą, ir absoliučių sprendimo negaliojimų pagrindų, nes atsakovai netinkamai įgyvendino savo procesines teises ir pareigas.
III. Kasacinio skundo, prisidėjimų prie kasacinio skundo ir
atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas K. S. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas, taikyti ieškovui atsakomybę už piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio pagrindu, atsižvelgiant į ieškovo veiklos tikslus pagal jo įstatų 9 punktą. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl ieškinio pagrįstumo. Atsakovo nuomone, ieškinio nebuvo galima priimti ir nagrinėti, nes atsakovai nėra atsisakę atsiskaityti su ieškovu už tiektą ir sunaudotą elektros energiją. Atsakovai ne kartą teikė ieškovui pinigus, tačiau ieškovas jų nepriėmė, motyvavo tuo, kad neturi kasos, nurodė sumokėti per banką, parduotuvėse MAXIMA, AB Lietuvos pašte, spaudos kioskuose ir kt., t. y. per asmenis, kurie elektros energijos atsakovams netiekė, o už pinigų priėmimą reikalauja mokėti 1–8 Lt (0,29–2,32 Eur) mokestį. Be to, atsakovas teismo posėdžio metu pateikė ieškinyje nurodytą sumą grynaisiais pinigais, tačiau teisėjas nurodė, kad ieškovo atstovas nėra įgaliotas priimti grynuosius pinigus. Ieškovas kaltas, kad nesudarė su atsakovais privalomos Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, kurioje būtų nurodytas elektros energijos, kaip prekės, pirkimo–pardavimo procesas. Pagal Energetikos įstatymą, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisykles, patvirtintas energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (2013 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 1-21 redakcija), Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo, patvirtinto energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43, 28 punktą vartotojas už patiektą elektros energiją atsiskaito sutartyje nustatytu apmokėjimo būdu, kurį pasirenka iš ne mažiau kaip dviejų tiekėjo pasiūlytų apmokėjimo būdų. Kadangi ieškovas atsakovams yra pasiūlęs tik vieną atsiskaitymo būdą – per tarpininkus, kurie už pinigų priėmimą ima pačių nustatytus mokesčius, kurių sumos neįeina į elektros energijos kainą, tai atsakovai pasirinko jiems tinkamiausią ir logišką atsiskaitymo už sunaudotą elektros energiją būdą – grynaisiais pinigais, kuriuos teikė ieškovui, norėdami užbaigti prekės pirkimo–pardavimo procesą. Juolab kad kiti paslaugų teikėjai iki šiol priima iš atsakovų grynuosius pinigus už jų suteiktas paslaugas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2014 m. kovo 24 d. raštu Nr. R2-861 patvirtino, kad pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 punkte nustatytą kainos sąvoką ir 11 punkte nustatytą prekės sąvoką elektros energijos pardavimo kaina apima visus mokesčius, tarp jų – grynųjų pinigų priėmimo (atsiskaitymo su vartotoju) išlaidas. Ieškovas pažeidė atsakovų nuosavybės neliečiamybę (Konstitucijos 23 straipsnis). Atsakovų pinigai yra jų nuosavybė, o ieškovas, sudaręs sandorius su trečiaisiais asmenimis, nesusijusiais su elektros energijos pirkimu–pardavimu, reikalavo mokėti didesnę pinigų sumą, negu priklauso, pasinaudodamas turima monopolija, nes atsakovai neturi galimybės pasirinkti kito elektros energijos tiekėjo.
Atsakovo nuomone, ieškovas, atsisakydamas priimti grynuosius pinigus, tiekė elektros energiją atsakovams nemokamai. Teismas netinkamai pritaikė teisės normas – vadovavosi Mokėjimų įstatymu, kuris reglamentuoja mokėjimo paslaugų tiekėjų – finansinių įstaigų veiklą (1 straipsnis) ir negali būti taikomas prekės (elektros energijos) pirkimo–pardavimo sutarčių šalims, juolab kad šis įstatymas (3 straipsnio 8 dalies l punktas) netaikomas mokėjimo operacijoms, atliekamoms tik grynaisiais pinigais iš mokėtojo tiesiogiai gavėjui be tarpininkų. Nagrinėjamu atveju atsakovai anksčiau mokėjo tiesiogiai elektros energijos tiekėjui grynaisiais pinigais, todėl teikė grynuosius pinigus ir ieškovui, bet šis jų nepriėmė ir vienašališkai, be atsakovų bei kitų vartotojų sutikimo, nepranešęs panaikino grynųjų pinigų priėmimo kasas. Teismas nepagrįstai vadovavosi Mokėjimų įstatymo 5, 7 straipsniais, nurodė, kad ieškovas, norėdamas priimti grynuosius pinigus, turi gauti licenciją. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo atsakovų skolą, nors jie iš ieškovo nieko nėra pasiskolinę. Ieškovas neteisėto teismo sprendimo pagrindu nutraukė elektros energijos tiekimą atsakovams, taip padarydamas žalą jų sveikatai, nes atsakovų bute yra tik elektrinė viryklė, nėra galimybės tinkamai maitintis, normaliai gyventi. Pažymėtina, kad ieškovas apie elektros energijos tiekimo nutraukimą nepranešė atsakovams prieš 15 dienų raštu, o Energetikos ministerijos pareigūnai atsisakė nagrinėti atsakovų skundus dėl neteisėto elektros energijos nutraukimo.
2. Dėl nepranešimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Atsakovei A. S. apie teismo posėdžio laiką ir vietą nebuvo pranešta ir šiuo argumentu buvo grindžiamas jos apeliacinis skundas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodyta, kad bylos duomenys apie nepranešimą atsakovei A. S. apie posėdžio laiką ir vietą buvo patikrinti, t. y. dėl to nepasisakyta.
Pareiškimais dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovė A. S. prašo tenkinti kasacinį skundą – panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl įsiskolinimo susidarymo pripažinimo. Pagrindinis atsakovų argumentas, jų manymu, lemiantis ieškinio reikalavimų nepagrįstumą, yra ieškovo grynųjų pinigų kasų panaikinimas ir įmokų surinkimas per įmokas priimančias įstaigas. Teismai padarė pagrįstą ir logišką išvadą, kad tai nepaneigia ieškinio reikalavimo ir atsakovų pareigos atsiskaityti už elektros energiją.
2. Dėl įrodymų visumos ir naujų įrodymų pateikimo. Ieškovas remiasi rungtyniškumo principu (CPK 12 straipsnis), įrodinėjimo pareiga (CPK 178 straipsnis), nurodo, kad įrodė ieškinio reikalavimą ir išdėstytus motyvus, o atsakovai įrodymų, paneigiančių ieškinio reikalavimą bei pareigą sumokėti įsiskolinimą, nepateikė. Su kasaciniu skundu pateikta naujų įrodymų, nors jie nevertintini. Kasatoriaus argumentas dėl kainų nustatymo ir įmokų surinkimo išlaidų įvertinimo yra išreikštas tik teikiant kasacinį skundą, todėl nevertintinas.
3. Dėl ieškinio nagrinėjimo teisme. CPK 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į teisminę gynybą. Atsakovai pažeidė savo pareigą atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją (CK 6.388 straipsnis), taip pažeisdami ieškovo teisę gauti pinigus už atsakovams pateiktą prekę. Kadangi atsakovai gera valia už sunaudotą elektros energiją teisės aktų nustatytais būdais nesumokėjo, tai ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo (pažeistos teisės gynimo) (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Teismas neturėjo pagrindo atsisakyti priimti ieškinio.
4. Dėl sutarties sudarymo. Energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 17 punkte nustatyta vartotojo pareiga prieš pradedant vartoti elektros energiją sudaryti sutartį, kuri yra viešoji (CK 6.383 straipsnio 3 dalis). CK 1.161 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta ieškovo pareiga sudarant sutartis nesuteikti kam nors privilegijų, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal CK 1.161 straipsnio 4 dalį viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos ir kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatos. Standartinės sutarties sąlygos yra patvirtintos valstybės institucijų (CK 1.161 straipsnio 5 dalis), todėl negali būti keičiamos iš esmės. Taigi ieškovas negali suteikti atsakovams privilegijų, nustatydama kitokias jų pageidaujamas sutarties sąlygas.
5. Dėl atsiskaitymų už elektros energiją. Atsakovas principingai siekia mokėti už elektros energiją grynaisiais pinigais, juos perduodant tiesiogiai ieškovo darbuotojams. Toks atsakovų elgesys neatitinka protingo, apdairaus ir rūpestingo vartotojo elgesio standarto. Ieškovas pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad vartotojai turi galimybę atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją naudodamiesi įmokas priimančių įstaigų paslaugomis. 2007–2008 m. ieškovui vykdant mokėjimų už suteiktas paslaugas priėmimą, nuolat mažėjo klientų, pageidaujančių ieškovo padaliniuose atsiskaityti grynaisiais pinigais, vis daugiau klientų atsiskaitydavo elektroninėmis priemonėmis, o tai nuolat didino ieškovo veiklos sąnaudas. Ieškovo atliktais skaičiavimais, mokėjimų už suteiktas paslaugas priėmimas bendrovės klientų aptarnavimo centruose, įvertinus faktiškai patiriamas įmokų priskyrimo ir surinkimo sąnaudas, buvo pats brangiausias iš visų galimų įmokų priėmimo būdų. Vieno priimto mokėjimo ieškovo patiriamos visuminės sąnaudos buvo 5,5 Lt (1,59 Eur), kai vieno mokėjimo, priimto naudojantis įmokas priimančių įmonių paslaugomis, visuminės sąnaudos yra daugiau kaip 15 kartų mažesnės. Įmokų grynaisiais pinigais surinkimas ieškovo klientų aptarnavimo centruose sudaro papildomas išlaidas, didinančias galutinę elektros energijos kainą. Ieškovas, siekdamas užtikrinti žemesnę elektros energijos kainą vartotojams, įmokoms grynaisiais pinigais surinkti naudojasi specializuotų įmokų surinkimo įmonių teikiamomis paslaugomis. Dėl šių priežasčių ieškovo klientų aptarnavimo centruose nėra galimybės atsiskaityti grynaisiais pinigais (AB „Rytų skirstomieji tinklai“ – nuo 2008 m. lapkričio 15 d., AB „VST“ – nuo 2010 m. liepos 1 d.). Kasų panaikinimas ir įmokų surinkimo funkcijos perdavimas turintiems teisę teikti tokio pobūdžio paslaugas asmenims užtikrino ieškovo piniginių srautų skaidrumą, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos ir Europos Sąjungos institucijos įgyvendina priemones, kuriomis siekiama sumažinti grynųjų pinigų operacijų skaičių. Tokiomis priemonėmis siekiama sumažinti šešėlinę ekonomiką ir korupciją, didinti skaidrumą. Šie argumentai patvirtina viešojo intereso užtikrinimą, panaikinant grynųjų pinigų kasas, įmokų surinkimo funkciją perkeliant jas surenkančioms įstaigoms.
Ieškovo teigimu, dalis įmokas priimančių įstaigų neapmokestina savo paslaugų, dėl to vartotojai turi galimybę sumokėti už elektros energiją nemokamai. Be to, vartotojai turi galimybę nemokamai sumokėti už sunaudotą elektros energiją sudarę tiesioginio debeto sutartis. Atsakovai nevertina jiems siūlomų apmokėjimo galimybių, t. y. nevykdo bendradarbiavimo pareigos. Atsakovai vieninteliai aktyviai reiškia savo nepasitenkinimą ieškovo įmokų surinkimo politika, visi vartotojai atsiskaito ieškovo siūlomais būdais, nereiškia pretenzijų. Įmokų surinkimo grynaisiais pinigais atkūrimas reikštų didesnio elektros energijos tarifo visiems vartotojams nustatymą, kas neatitinka viešojo intereso, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų. Ieškovo teigimu, jis tinkamai vykdo Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, 94 punkte nustatytą pareigą sudaryti galimybę vartotojams rinktis iš įvairių atsiskaitymo būdų, kuriais vartotojai nebūtų neteisingai diskriminuojami. Pagal Elektros energetikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 15 straipsnio 11 dalies 3 punktą ieškovas privalo visiems vartotojams užtikrinti vienodas ir nediskriminacines sąlygas, todėl sudaro visiems tos pačios kategorijos vartotojams vienodas galimybes ir sąlygas atsiskaityti už elektros energiją. Atsakovų pageidavimų tenkinimas reikštų kitų vartotojų diskriminavimą, išskirtinių sąlygų jiems suteikimą, kas draudžiama pagal CK 1.161 straipsnio 3 dalį.
6. Dėl Mokėjimų įstatymo taikymo. Mokėjimų įstatymo normos privalomos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams ir joje veikiantiems ir (ar) registruotiems juridiniams asmenims ir (arba) užsienio juridinių asmenų padaliniams. Mokėjimų įstatymas nustato draudimą fiziniams ir (ar) juridiniams asmenims, kurie nėra mokėjimo paslaugų teikėjai, teikti mokėjimo paslaugas; ieškovas neturi teisės teikti įmokų surinkimo paslaugų.
7. Dėl A. S. nedalyvavimo teismo posėdyje. Atsakovai A. S. ir K. S. yra sutuoktiniai, gyvenantys kartu. Atsiliepimas į ieškinį pateiktas abiejų bendraatsakių vardu, tai reiškia, kad jie procesiškai bendrininkauja ir bendradarbiauja. Be to, atsakovas teismo parengiamojo posėdžio metu žodžiu pažymėjo, kad jo sutuoktinė apie teismo posėdį žino, tačiau dėl sveikatos problemų neturi galimybės dalyvauti. Ieškovas remiasi CPK 7 straipsnio 2 dalimi, 42 straipsnio 5 dalimi, nurodo, kad tais atvejais, kai šalys teismo posėdyje dalyvauti pageidauja, bet negali dėl svarbių priežasčių, turi iš anksto teismui pateikti prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nurodyti svarbias priežastis, pateikti tai patvirtinančius įrodymus. A. S. nesirūpino savo procesinėmis teisėmis, nesidomėjo bylos eiga, tai reiškia, kad ji visiškai pasitikėjo savo sutuoktinio procesiniais veiksmais ir teismui teikiamais paaiškinimais. Be to, atsakovas, žinodamas apie paskirtų posėdžių datą ir laiką, bylos eigą, turėjo pareigą informuoti apie tai sutuoktinę. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. S. apie bylos eigą turėjo žinoti ir tinkamai rūpintis savo procesinių teisių įgyvendinimu.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl elektros energijos tiekėjo teisės kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai negalėjo priimti ir nagrinėti ieškinio, nes atsakovai nėra atsisakę atsiskaityti su ieškovu už tiektą ir sunaudotą elektros energiją. Taigi, kasatorius (atsakovas) kelia elektros energijos tiekėjo teisės kreiptis į teismą klausimą, kai šalys tarpusavyje nesutaria dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją būdo.
Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. U. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-474/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-474/2009">3K-3-474/2009</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NzAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-470/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-470/2009">3K-7-470/2009</a>; kt.). Teisę kreiptis į teismą apriboti galima tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. N. v. E. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-199/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-199/2011">3K-3-199/2011</a>; 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Manfula“ v. AB „Vilniaus degtinė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MS0yNDgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-51-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-51-248/2015">3K-3-51-248/2015</a>).
Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad suinteresuotumas pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009). Pagal CPK 2, 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Be to, teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. N. v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-56/2007; 2012 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB,,Lietuvos draudimas“ v. UAB,,Statinių priežiūra“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-105/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-105/2012">3K-3-105/2012</a>; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Namų priežiūros centras“ v. UAB „Schindler–Liftas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-257/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-257/2014">3K-3-257/2014</a>; kt.).
Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą. Tai reiškia, kad asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės, sąžiningumo ir protingumo principų, pats sprendžia visus su jo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimą kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir pan. CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį. Kaip atskiri civilinių teisių gynimo būdai yra įtvirtinta galimybė priteisti įvykdyti pareigą natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas) bei išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę žalą (nuostolius), o atskirais atvejais – netesybas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors šalys nebuvo sudariusios rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau jų konkliudentiniai veiksmai patvirtina, jog tarp šalių buvo susiklostę faktiniai elektros energijos tiekimo–naudojimo santykiai. Kasacinis teismas, aiškindamas ginčo santykiams reglamentuoti taikytiną teisę, yra nurodęs, kad Elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo–pardavimo) sutartis yra viešoji (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad ta aplinkybė, jog nėra sudaryta tiesioginių rašytinių elektros energijos tiekėjo ir butų savininkų elektros energijos tiekimo sutarčių, nereiškia, jog tokios nurodytų asmenų sutartys neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. K. ir kt. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008). Šioje byloje iš ieškovo ir kasatoriaus konkliudentinių veiksmų galima spręsti, kad tarp jų yra susiklostę elektros energijos tiekimo sutartiniai santykiai: atsakovas tiekia elektros energiją, o kasatorius ją naudoja. Taigi, teismų byloje nustatytos aplinkybės lemia išvadą, kad tarp šalių susiklostę santykiai atitinka energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius, kurių samprata įtvirtinta CK 6.383 straipsnio 1 dalyje. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje nurodytos rūšies energiją, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti. Taigi, kasatorius, būdamas elektros energijos vartotojas, turi prievolę už suvartotą energiją sumokėti. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovai šios prievolės neginčija, tačiau pareigos nevykdo todėl, kad jų netenkina egzistuojantys atsiskaitymo būdai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, sudarančios pagrindą šalių santykius kvalifikuoti kaip elektros energijos pirkimo–pardavimo, kurių vienas iš turinio elementų yra atsakovų pareiga sumokėti už patiektą elektros energiją. Kasatoriui šios pareigos neįvykdžius, elektros energijos tiekėjas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, kad jo teisė gauti apmokėjimą būtų apginta vienu iš CK 1.138 straipsnyje nustatytų būdų – priteisiant įvykdyti prievolę natūra. Dėl to kasatoriaus argumentai, kad tokio ieškinio teisme nebuvo galima priimti ir nagrinėti, nepagrįsti. Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš sutartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dėl atsiskaitymo už sunaudotą elektros energiją. Tarp šalių susiklosčiusių elektros energijos tiekimo sutartinių santykių pagrindu atsakovas, kaip tiesioginis elektros energijos vartotojas – buto ir sodo namo savininkas – ir elektros energijos tiekimo sutarties šalis, įgijo prievolę už suvartotą elektros energiją atsiskaityti (CK 6.388 straipsnio 1 dalis), o jam šios prievolės neįvykdžius, ieškovo subjektinė teisė ginama teisme. Kartu būtina pažymėti, kad energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalims galioja bendroji sutarties šalių pareiga kooperuotis ir bendradarbiauti, įtvirtinta CK 6.200 straipsnyje. Elektros energijos tiekimo tikslas yra užtikrinti atitinkamos elektros energijos kiekio ir kokybės tiekimą vartotojo patalpoje; vartotojas turi atsiskaityti už suvartotą elektros energiją ir bendradarbiauti su energijos tiekėju, užtikrinant energijos tiekimo tinklų, energijos vartojimo apskaitos prietaisų techninę būklę ir saugų naudojimą. Tiek ieškovas, kaip energijos tiekėjas, tiek atsakovas, kaip vartotojas, turi pareigą elgtis sąžiningai vienas kito atžvilgiu – rūpestingai vykdyti iš energijos tiekimo sutarties kylančias pareigas, nedaryti ir nedidinti vienas kitam žalos, laiku imtis priemonių jai išvengti ar sumažinti. Šalims vykdant sutartį, yra svarbus tinkamas jų bendradarbiavimas, be kita ko, apimantis ir informacijos, būtinos sutarčiai vykdyti, teikimą kitai šaliai.
Dėl įmokų grynaisiais pinigais priėmimo
Nagrinėjamu atveju ginčo dėl skolos už elektros energiją dydžio nėra, atsakovas sutinka atsiskaityti už suvartotą elektros energiją, tačiau kelia ginčą dėl to, kad ieškovas nepagrįstai atsisako priimti mokestį už paslaugas grynaisiais pinigais. Atsakovas, negalėdamas tiesiogiai atsiskaityti su elektros energijos teikėju, turi naudotis bankų ar kitų mokėjimo įstaigų paslaugomis, patirdamas papildomų išlaidų už pinigų pervedimą.
Minėta, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuoja CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos, sprendžiant ginčus dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, taikytini ir specialieji elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojantys teisės aktai – Elektros energetikos įstatymas, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, patvirtintos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašas, patvirtintas energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43. Remiantis CK 6.388 straipsnio 2 dalies nuostata, atsiskaitymo tvarką nustato šalių susitarimas, jeigu teisės aktai nenumato ko kita. Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2013 m. sausio 25 d.), kurio nuostatos pagal 2 punktą taikytinos ir tais atvejais, kai nėra sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, 26 punkte buvo nustatyta, kad vartotojas už patiektą elektros energiją atsiskaito sutartyje nustatytu atsiskaitymo būdu, kurį vartotojas pasirenka iš ne mažiau kaip dviejų tiekėjo pasiūlytų atsiskaitymo būdų. Galiojančios redakcijos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 94 punkte taip pat nustatyta, kad tiekėjai ir (ar) operatoriai privalo vartotojams sudaryti galimybę rinktis iš įvairių atsiskaitymo būdų (planų), kuriais vartotojai nebūtų neteisingai diskriminuojami. Taigi remiantis buvusiu ir esamu teisiniu reglamentavimu elektros energijos tiekėjas turi pareigą pasiūlyti abonentui (vartotojui) atsiskaitymo už suteiktas paslaugas būdus, tačiau imperatyviosios teisės normos, kuri reikalautų paslaugų teikėjui tiesiogiai priimti grynuosius pinigus iš vartotojų, nėra. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad ieškovas atsakovams yra pasiūlęs tik vieną atsiskaitymo būdą – per tarpininkus. Jau minėta, kad elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo–pardavimo) sutartis yra viešoji (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis), todėl šiose sutartyse sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, niekam negali būti teikiamos privilegijos ar atsisakoma sudaryti sutartį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Ieškovo interneto svetainėje yra aiški informacija apie visus galimus atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją būdus (privatūs klientai gali atsiskaityti tiesioginio debeto būdu, kai reikiama suma kiekvieną mėnesį automatiškai nuskaitoma iš kliento banko sąskaitos; pagal PVM sąskaitas faktūras ar atsiskaitymo knygele per įmokų surinkėjus mokant grynaisiais pinigais ar reikiamą piniginių lėšų sumą nurašant iš banko sąskaitos; pagal atsiskaitymo knygelės elektroninį atitikmenį internetu naudojantis įmokų surinkėjų interneto kanalais). Visa klientui būtina informacija taip pat suteikiama klientų aptarnavimo centruose ar paskambinus klientų aptarnavimo numeriu. Aplinkybė, kad vartotojai, pasirinkę atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją naudodamiesi įmokas priimančių įstaigų paslaugomis, moka mokėjimo paslaugų teikėjo nustatytą komisinį atlyginimą, kuris yra mokestis už mokėjimo įstaigos suteiktą paslaugą, ieškovo veiksmų nedaro neteisėtų. Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 10 straipsnyje, kaip ir Mokėjimo paslaugų direktyvos 2007/64/EB 42 straipsnyje nustatyta, kad, fiziniams asmenims (vartotojams) naudojantis mokėjimo paslaugų teikėjų paslaugomis, turi būti suteikiama išsami informacija apie mokėjimo paslaugų teikimo sąlygas, įkainius, paslaugų atlikimo terminus ir t. t., tokiu būdu minėtoje srityje skatinant konkurenciją ir užtikrinant veiksmingą mokėjimo priemonių naudojimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad abonento (vartotojo) teisės nėra pažeidžiamos, jei jam suteikiama bent viena alternatyva atsiskaityti už suvartotą elektros energiją nemokant papildomo mokesčio. Nagrinėjamu atveju galimybė nemokamai atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją suteikiama sudarius tiesioginio debeto sutartį.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, jog, atsižvelgiant į tai, kad elektros energijos teikėjas (ieškovas) tinkamai vykdė savo sutartines pareigas, t. y. užtikrino elektros energijos teikimą abonentui (vartotojui), suteikė informaciją, būtiną sutarčiai vykdyti, ta aplinkybė, kad atsakovas neturi galimybės tiesiogiai atsiskaityti su elektros energijos teikėju, nepaneigia jo pareigos atsiskaityti už pateiktą prekę – elektros energiją.
Dėl pranešimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą
Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, kad atsakovei A. S. apie teismo posėdžio laiką ir vietą nebuvo pranešta, ir šiuo argumentu buvo grindžiamas jos apeliacinis skundas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodyta, kad bylos duomenys apie nepranešimą atsakovei A. S. apie posėdžio laiką ir vietą buvo patikrinti, t. y. dėl to nepasisakyta.
Vienas iš atvejų, kai konstatuojamas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte, t. y. jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Taigi šio bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagrindo taikymo sąlygos yra: 1) byloje dalyvaujančiam asmeniui nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką; 2) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant šiam asmeniui; 3) toks asmuo savo apeliacinį skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe. Tik nustačius visas šias sąlygas, galima konstatuoti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą ir, juo remiantis, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Viena iš pagrindinių šalių teisių civiliniame procese yra teisė būti išklausytam. Teismas gali priimti sprendimą tik atidžiai išklausęs abi ginčo šalis (audiatur et altera pars). Šios teisės tinkamas įgyvendinimas leidžia tinkamai taikyti rungimosi principą. Tai nulėmė, kad įstatyme detaliai reglamentuojama teismo procesinių dokumentų (toks yra ir teismo šaukimas) įteikimo šalims bei kitiems suinteresuotiems asmenims tvarka. Už teismo šaukimo įteikimą atsakingas teismas, kuris, pagal CPK 117 straipsnio 1 dalį, remdamasis diskrecijos teise ir atsižvelgdamas į konkrečios situacijos poreikius bei aplinkybes, nustato, kokiu konkrečiu būdu tikslingiausia ir ekonomiškiausia įteikti teismo šaukimus. CPK 123 straipsnyje įtvirtintos bendrosios procesinių dokumentų įteikimo taisyklės, pagal kurias teismo šaukimai dalyvaujantiems byloje fiziniams asmenims įteikiami asmeniškai, o jeigu šie neturi civilinio procesinio veiksnumo – tai atstovui pagal įstatymą. Procesiniai dokumentai turi būti įteikiami adresato gyvenamojoje arba darbo vietoje, kurias pradiniame civilinės bylos proceso etape privalo nurodyti bylą inicijuojantis asmuo. Fizinio asmens gyvenamąja vieta pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Siekiant užtikrinti procesinių dokumentų įteikimo efektyvumą, nustatytos bendrųjų procesinių dokumentų įteikimo tvarkos taisyklių išimtys: jei procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių. Toks įteikimas yra lygiavertis įteikimui asmeniškai adresatui. Jei adresato gyvenamojoje vietoje nerandama nei paties adresato, nei pilnamečių jo šeimos narių, tai procesinius dokumentus galima įteikti kitais alternatyviais būdais: namo (bendrijos) administracijai, butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos seniūnui ar darbovietės administracijai (CPK 123 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti tai, kad atsakovai A. S. ir K. S. yra sutuoktiniai, gyvenantys kartu. Atsiliepimas į ieškinį pateiktas abiejų bendraatsakių vardu, tai reiškia, kad jie procesiškai bendrininkauja ir bendradarbiauja. Byloje nustatyta, kad atsakovas teismo parengiamojo posėdžio metu žodžiu pažymėjo, jog jo sutuoktinė apie teismo posėdį žino, tačiau dėl sveikatos problemų neturi galimybės dalyvauti. A. S. pati asmeniškai nesirūpino savo procesinėmis teisėmis, nesidomėjo bylos eiga, kas leidžia pagrįstai manyti, kad ji visiškai pasitikėjo savo sutuoktinio procesiniais veiksmais ir teismui teikiamais paaiškinimais. Be to, atsakovas, žinodamas apie paskirtų posėdžių datą ir laiką, bylos eigą, turėjo pareigą informuoti apie tai sutuoktinę.
Įstatyme įtvirtintas draudimas teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ar nutartį naikinti vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Juolab negali būti pripažįstamas teisėtu sprendimo ar nutarties naikinimas menamu, t. y. galinčiu būti, bet galinčiu ir neegzistuoti, pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ž. R. v. M. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-603/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-603/2009">3K-3-603/2009</a>). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos analizė rodo, kad nacionalinio teismo pareiga tinkamai informuoti bylos šalį apie procesą vertinama pakankamai griežtai, draudžiant formalų požiūrį į jos vykdymą (žr., pvz., Strizhak v. Ukraine, no. 72269/01, 8 November 2005, Prokopenko v. Russia, no. 8630/03, 3 May 2007; Ovus v. Turkey, no. 42981/04, 13 October 2009, ir kt.). Šio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiamas bendrasis principas, kad šalių lygybė netektų prasmės, jei bylos šaliai nebūtų pranešta apie bylos nagrinėjimą taip, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, jeigu nuspręstų pasinaudoti vidaus teisėje įtvirtinta tokia teise. Vis dėlto taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT kiekvieną situaciją analizuoja individualiai ir vertina proceso visumą; tam tikri informavimo defektai gali būti vertinami kaip iš esmės nepažeidžiantys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jei iš proceso visumos matyti, kad asmuo galiausiai turėjo galimybę pateikti savo poziciją, pastabas byloje (žr., mutatis mutandis, Zagorodnikov v. Russia, no. 66941/01, 7 June 2007, par. 30, 34). Kasacinis teismas, remdamasis pirmiau nurodyta EŽTT jurisprudencija, yra nurodęs, kad net jei ir buvo nustatyti tam tikri informavimo defektai, jie gali būti vertinami kaip neesminiai ir nepažeidžiantys pagrindinių nacionalinio civilinio proceso principų bei žmogaus teisių esmės, jei, analizuojant procesą bendrai, matyti, kad asmuo turėjo galimybę pateikti savo poziciją, pastabas byloje ir pirmiau įvardyti trūkumai nelėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos energetikos ministerija v. V. G. ir kt., bylos Nr.3K-3-548/2013). Kaip jau nurodyta pirmiau, proceso, kaip visumos, vertinimas pripažįstamas taip pat ir EŽTT praktikoje (žr. cituotą Zagorodnikov v. Russia, par. 28–35).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės (atsakovė savo poziciją į ieškinį išreiškė atsiliepime; kasatorius nagrinėjant bylą teisme patvirtino, kad atsakovei apie teismo posėdį žinoma; atsakovė neteikė prašymų bylos nagrinėjimą atidėti ir kt.) lemia išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti civilinio proceso bei žmogaus teisių pažeidimo, o kasatoriaus argumentai nepatvirtina CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 6,04 Eur tokių išlaidų. Kadangi kasacinis skundas netenkinamas, tai jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš kasatoriaus K. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,04 Eur (šešis Eur 4 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Dalia Vasarienė
