Civilinė byla Nr. e3K-3-10-823/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00573-2022-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Citus Construction“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Citus Construction“ ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Nauja Energetika-4“, atstovaujamai nemokumo administratorės mažosios bendrijos „VTG frakcija“, dėl permokos pagal statybos rangos sutartį priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių be pagrindo įgyto turto grąžinimą, kai šalis sieja sutartiniai (statybos rangos) santykiai, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles ir teismo pareigą motyvuoti priimtą procesinį sprendimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Citus Construction“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Nauja energetika-4“ 153 695,52 Eur permoką, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad 2020–2022 m. sudarė su atsakove penkias statybos rangos sutartis su priedais, pagal kurias atsakovė įsipareigojo atlikti statybos rangos darbų už bendrą 1 878 262,86 Eur (be PVM) sumą. Faktiškai pagal rangos sutartis atsakovės atliktų ir darbų perdavimo–priėmimo aktais perduotų darbų vertė yra 1 787 022,49 Eur be PVM, nes ieškovė ir atsakovė vėliau susitarė, kad atsakovė tam tikrų statybos rangos darbų neatliks. Ginčo dėl neatliktų darbų tarp šalių nėra. Atsakovei užbaigus sutartus statybos rangos darbus ir juos perdavus ieškovei, ieškovė atliko buhalterinės apskaitos duomenų analizę ir pastebėjo, kad atsakovei už atliktus darbus yra sumokėjusi daugiau, nei priklauso. Permoka susidarė dėl to, kad, nors pagal statybos rangos sutartis visas su sutarčių vykdymu susijusias išlaidas prisiėmė atsakovė, faktiškai atlikdama statybos rangos darbus atsakovė naudojo ir medžiagas, kurias iš tiekėjų įsigijo ir jai pateikė ieškovė, tačiau pateiktų medžiagų verte nesumažino rangos darbų kainos. Atsakovė atsisako keisti darbų kainą ir grąžinti šią sumą ieškovei.
4. Teisiniu ieškinio pagrindu ieškovė nurodė šalių sudarytų statybos rangos sutarčių 5.3, 18.2 ir 18.5 punktų nuostatas, suteikusias ieškovei teisę savo iniciatyva arba esant rangovo rašytiniam prašymui pateikti medžiagas, kurios yra naudotinos statybos darbams atlikti; taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalies, 6.242 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias nepagrįsto praturtėjimo institutą. Ieškovė argumentavo, kad, nors mokėjimus atsakovei atliko pagal rangos sutartis, tačiau dalis šių mokėjimų buvo atlikti didesne apimtimi, nei reikalavo prievolės pobūdis, todėl viršijantis prievolės apimtį įvykdymas neturi teisinio pagrindo.
5. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad, pagal rangos sutarčių 5.1 punktą, darbų kaina yra nustatyta rangos sutarties specialiojoje dalyje ir detalizuota sąmatoje. Sąmatoje yra aiškiai išskirta, ar konkrečių darbų kaina apima medžiagas ar ne, todėl, jeigu darbų kaina nurodyta be medžiagų kainos, atsakovei nekyla prievolė darbus atlikti neskaičiuojant medžiagų kainų. Atlikusi darbus atsakovė perdavė ieškovei darbų rezultatą remdamasi rangos sutarčių 10.1 punktu, kuriame aiškiai nurodyta, kad darbų atlikimo aktą ir pažymą rangovas privalo parengti taip, jog skaičiavimus būtų galima patikrinti, pildant šiuos dokumentus rangovui privalu laikytis sutarties dokumentuose išvardytų darbų sudėties, įkainojimo, pavadinimų ir eilės numerių. Vykdydama šią sutarčių nuostatą, atsakovė į atliktų darbų aktus įtraukė sąmatose nurodytas darbų apimtis, t. y. jeigu į darbo kainą nebuvo įskaičiuota medžiagos kaina, tai rezultatas perduotas neskaičiuojant medžiagų, kurias privalėjo tiekti ieškovė, kainos. Ieškovė atliktų darbų aktus pasirašė.
6. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad, atlikus visus darbus, ieškovė neišrašė atsakovei kreditinės sąskaitos už savo pačios tiektas medžiagas, todėl atsakovė įvykusias ūkines operacijas – medžiagų, kurios neįskaičiuotos į rangos darbų kainą, perdavimą – įformino PVM sąskaitomis faktūromis. Tačiau ieškovė šių medžiagų perdavimo dokumentų neįtraukė į savo apskaitą, todėl vietoje skolos ji į apskaitą įtraukė permoką. Ieškovė nėra permokėjusi atsakovei 153 695,52 Eur už atliktus darbus, o yra skolinga 704 481,76 Eur, nes yra atlikusi tik dalį mokėjimo už jos objekte sunaudotas medžiagas, kurių kaina neįtraukta nei į sąmatas, nei į atliktų darbų aktus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių sudarytų statybos rangos sutarčių sąmatose yra aiškiai išskirta, ar darbų kaina apima medžiagas ar ne; dėl to padarė išvadą, kad jei darbų kaina sąmatose nurodyta be medžiagų kainos, atsakovei nekilo prievolė darbus atlikti neskaičiuojant medžiagų kainų. Teismo vertinimu, ieškovė be jokio pagrindo statybos rangos darbams perduotų ir objektuose sunaudotų medžiagų kainą, kuri neįskaičiuota į sutartinę rangos kainą, įvertino kaip atsakovės mokėtiną sumą.
9. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovės argumentui, kad po to, kai buvo atlikti visi statybos rangos darbai, ieškovė turėjo išrašyti kreditinę sąskaitą už savo pačios statybų metu atsakovei tiektas medžiagas, tačiau to nepadarė. Dėl šios priežasties atsakovė įvykusias ūkines operacijas – medžiagų, kurios neįskaičiuotos į rangos darbų kainą, perdavimą – įformino PVM sąskaitomis faktūromis. Atsakovė negali būti atsakinga už tai, kad ieškovė tinkamai neįformino medžiagų pateikimo atsakovei fakto (neišrašė kreditinės sąskaitos už savo pačios pateiktas medžiagas), taip pat už tai, kad ieškovė netinkamai į savo buhalterinę apskaitą įtraukė tam tikras sumas.
10. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškinys yra grindžiamas ieškovės pagal jos vidinius apskaitos dokumentus parengta detalia skolų ataskaita (ieškinio priedu Nr. 9), tačiau jos turinio neįmanoma patikrinti, be to, ataskaitoje esantys duomenys prieštarauja kitiems rašytiniams įrodymams. Teismas nurodė, kad ieškovė grindžia ieškinį ne šalių sudarytomis sutartimis, o savo vidinės apskaitos dokumentais, kurie, nesant kitų įrodymų, ieškinio reikalavimų nepagrindžia.
11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovė yra verslininkės, todėl joms keliami didesni atidumo, rūpestingumo, atsakingumo reikalavimai. Ieškovė turėjo išrašyti kreditinę sąskaitą už savo pačios statybų metu atsakovei tiektas medžiagas, tačiau to nepadarė. Be to, ieškovė galėjo įforminti medžiagų perdavimo faktą atsakovei ir kitais būdais, pavyzdžiui, sudarydama tam tikros formos rašytinį dokumentą, nurodydama, kad perduoda atsakovei, o ši perima statybines medžiagas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog tokie dokumentai būtų sudaryti. Be to, anot teismo, ieškovė, pasirašydama atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktus, turėjo pareigą patikrinti, ar jie yra tikslūs ir be klaidų, ar juose nurodyti darbai bei medžiagos atitinka realiai atliktus darbus ir sunaudotas medžiagas, ir, pastebėjusi netikslumus, apie tai nedelsdama informuoti atsakovę. Ieškovė taip pat turėjo būti atidi apmokėdama atsakovės pateiktas sąskaitas faktūras. Kadangi ieškovė nurodytų veiksmų neatliko arba juos atliko netinkamai, ji pati turi prisiimti tokio savo elgesio pasekmes, o atsakovei už tai negali kilti atsakomybė.
12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. liepos 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimą.
13. Apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo jos pateiktų vidinės apskaitos duomenų, įformintų atliktų darbų vykdant rangos sutartis suvestinėmis. Nurodė, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas, konstatavęs, kad ieškovė ar jos atstovai neprašė byloje spręsti klausimo dėl ekspertizės paskyrimo, siekdamas išsiaiškinti, kokius statybos rangos darbus atliko ir kiek medžiagų šiems darbams atlikti sunaudojo atsakovė, vertino į bylą ieškovės pateiktas statybos rangos sutartis, jų priedus ir darbų perdavimo–priėmimo aktus ir šio vertinimo pagrindu konstatavo, kad ieškovė turėjo išrašyti kreditinę sąskaitą už savo pačios statybų metu atsakovei tiektas medžiagas, tačiau to nepadarė.
14. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad eksperto išvada yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, kuri teismui neprivaloma. Ji vertinama pagal vidinį teismo, nagrinėjančio bylą, įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 218 straipsnis), t. y. pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kiti įrodymai. Ieškovė nepasinaudojo teise prašyti teismo skirti ekspertizę, tačiau tai nereiškia, kad byloje nepakako įrodymų ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumui įvertinti. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus, taigi nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Be to, ieškovė turėjo galimybę pati pasitelkti ekspertus, galėjusius pateikti objektyvią išvadą, iš kurios būtų galima spręsti, ar pagrįstai ieškovės buhalterijoje atsispindi 153 695,52 Eur permoka atsakovei, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.
15. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad šiuo konkrečiu atveju, įvertinus statybos rangos sutarčių nuostatas dėl darbų kainos, sąmatas, atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktus ir PVM sąskaitas faktūras, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė permokėjo atsakovei už atliktus darbus. Pagal statybos rangos sutarčių nuostatas, maksimali statybos darbų kaina buvo nurodyta sutarčių specialiojoje dalyje ir detalizuota sąmatose; jose nurodyta, kad ieškovė atsakovei atliks mokėjimus tik už atliktus darbus be medžiagų. Šias aplinkybes patvirtina ir atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktai. Šių aktų turinys (duomenys, akto sudarymo aplinkybės) byloje neginčijamas, o kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovė yra permokėjusi atsakovei už atliktus statybos rangos darbus, ieškovė nepateikė.
16. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė, pasirašydama darbų perdavimo–priėmimo aktus ir priimdama atsakovės atliktus darbus, patvirtino, jog atsakovė atliko juose nurodytos vertės darbus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien tas faktas, jog ieškovė, patikrinusi darbų rezultatą ir kiekį, juos priėmė ir sumokėjo už darbus, patvirtina, jog ieškovė nepermokėjo atsakovei už atliktus darbus.
17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nusprendė, kad ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas neapklausė ieškovės prašomų apklausti liudytojų (buvusių ieškovės darbuotojų K. K. ir A. M.), nedaro byloje esančių įrodymų tyrimo netinkamo ir neleidžia teigti, jog nebuvo įvertintos bylai reikšmingos aplinkybės. Byloje konstatuota, kad ieškovė nepermokėjo atsakovei už atliktus statybos rangos darbus, nes ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų ieškinio reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti liudytojai negalėtų nurodyti kitų aplinkybių, kurios būtų reikšmingos sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, todėl nėra pagrindo teigti, kad netenkintas prašymas dėl liudytojų apklausos lėmė neteisingą bylos išsprendimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Citus Construction“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 14 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti ieškovės naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose kaip vienas iš esminių argumentų nurodyta aplinkybė, kad ginčo sumą atsakovė gavo pagal statybos rangos sutartis išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir jas lydinčių darbų bei medžiagų perdavimo aktų, kurie šioje byloje nebuvo ginčijami, pagrindu. Taigi, viena vertus, teismai nurodė, kad atsakovė ginčo sumą gavo pagrįstai – statybos rangos sutarčių, darbų ir medžiagų perdavimo aktų ir PVM sąskaitų faktūrų pagrindu. Kita vertus, pasak teismų, ieškovė privalėjo ginčyti pagal statybos rangos sutartis atsakovės parengtus aktus, kuriuose nurodytos ieškovės atsakovei perduotos medžiagos. Su tokia teismų pozicija negalima sutikti, nes ji prieštarauja nuosekliai kasacinio teismo praktikai, suformuotai bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo ir permokos priteisimo.
18.2. Ieškovei savo lėšomis įsigijus ir atsakovei perdavus statybos darbams atlikti reikalingas medžiagas, atsakovė, remiantis rangos sutarčių 18.2 punktu (suteikiančiu ieškovei teisę savarankiškai pateikti darbams atlikti naudotinas medžiagas), neteko teisės reikalauti, kad ieškovė už tokias medžiagas atsiskaitytų su atsakove. Tačiau atsakovė ieškovės perduotas medžiagas vis tiek įtraukė į aktus, o ieškovė dėl apsirikimo šiuos aktus pasirašė ir atsakovės pateiktas sąskaitas apmokėjo. Būtent ši aplinkybė patvirtina atsakovės praturtėjimo ieškovės sąskaita faktą. Priešingai nei nurodė teismai, ieškovės prievolė atsiskaityti su atsakove ginčo suma neegzistavo – tai patvirtina statybos rangos sutarčių turinys. Aplinkybė, kad ieškovė pasirašė atsakovės parengtus darbų ir medžiagų perdavimo aktus ir apmokėjo jų pagrindu pateiktas sąskaitas faktūras, neturi jokios reikšmės sprendžiant permokos susidarymo ir galimumo ją priteisti ieškovei klausimus.
18.3. Kasacinio teismo byloje Nr. e3K-3-222-313/2023, kurioje spręstas klausimas, analogiškas kilusiam šioje byloje, atsakovė taip pat atsiskaitė su ieškove pagal ieškovės pateiktus skaičiavimus, atliktus šalių sudarytos sutarties pagrindu, tačiau kasacinis teismas nenurodė, kad būtina ginčyti atsakovės pateiktas sąskaitas, aktus ar skaičiavimus. Priešingai, iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-313/2023 akivaizdu, kad atskiras reikalavimas dėl aktų, sąskaitų ar kitų, iš šalių sudarytos sutarties išvestinių, dokumentų ginčijimo neprivalėjo būti formuluojamas. Vadinasi, ir šią bylą nagrinėję teismai galėjo nustatyti permokos buvimo aplinkybę ir nesant ieškinyje pareikšto atskiro reikalavimo dėl konkrečių aktų ar sąskaitų faktūrų pripažinimo negaliojančiais.
18.4. Bylą nagrinėję teismai, priimdami procesinius sprendimus, pažeidė CPK 178–185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes visapusiškai neištyrė visų byloje esančių įrodymų. Tai lėmė toliau nurodomas klaidingas teismų išvadas.
18.4.1. Teismai klaidingai nusprendė, kad į statybos rangos sutarčių kainą nebuvo įtraukta statybinių medžiagų kaina. Šiai išvadai pagrįsti pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė 2020 m. rugpjūčio 4 d. statybos rangos sutarties Nr. 2020/KLN-R6 priede Nr. 2 esančią sąmatą, tačiau nors pabrėžė, kad priedo Nr. 2 pirmojoje dalyje tam tikrų darbų kaina yra apskaičiuota be statybinių medžiagų (sąramų, „Petra“ gaminių, plokščių ir kt.) kainos, ignoravo kitą prie tos pačios sutarties pridėtą sąmatą, į kurią šalys įtraukė minėtus gaminius. Ieškinyje nurodytos statybos rangos sutarčių 5.3, 18.2 ir 18.5 punktų nuostatos privalėjo būti laikomos pagrindu priteisti ieškovei permoką būtent dėl to, kad medžiagų, kurias ieškovė įsigijo ir vėliau pateikė atsakovei, kaina buvo įtraukta į rangos sutarčių sąmatas, kurių pagrindu šalys apskaičiavo ir pačių rangos sutarčių kainą. Visose kitose rangos sutarčių sąmatose statybinės medžiagos taip pat yra įtrauktos į darbų kainą, ir tai patvirtina, kad būtent atsakovei teko pareiga pasirūpinti tokių medžiagų pristatymu atliekant statybos darbus. Tą nustato tiek statybos rangos sutarčių 5.2 punktas, tiek pačių sąmatų turinys. Ši aplinkybė yra akivaizdi ir teismai visiškai nepagrįstai ją interpretavo savaip.
18.4.2. Teismai klaidingai nusprendė, kad nėra galimybės patikrinti ieškinio priedo Nr. 9 (detalios skolų suvestinės), o jame esantys duomenys prieštarauja kitiems rašytiniams įrodymams. Visos ieškinio priede Nr. 9 nurodytos sąskaitos faktūros, jas lydintys dokumentai (prekių ar paslaugų perdavimo–priėmimo aktai arba tiekėjų patvirtinimai apie perduotas prekes ar paslaugas) yra pateikti į bylą kartu su ieškovės 2022 m. spalio 10 d. paaiškinimais raštu. Šių dokumentų pagrindu ieškovė ir yra parengusi bei teismui kartu su ieškiniu pateikusi jo priedą Nr. 9. Taigi, visiškai nėra suprantama, kokiu konkrečiai pagrindu teismai vertino, kad ieškovės į bylą pateikti permokos dydžio skaičiavimai neatitiko kitų byloje esančių rašytinių įrodymų. Konkrečių duomenų, kuriems prieštarautų ieškinio priede Nr. 9 nurodyta informacija, teismai taip pat nenurodė.
18.4.3. Teismai klaidingai nusprendė, kad ieškovė, atsakovei atlikus visus statybos rangos darbus, privalėjo pateikti atsakovei kreditinę sąskaitą. Ši išvada paremta vien prielaidomis, kurių nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šalių susitarimą perduoti statybines medžiagas rangovei neatlygintinai. Bet kokias to prielaidas paneigia statybos rangos sutarčių turinys, kuris patvirtina šalių susitarimą, kad a) medžiagų pristatymu pasirūpina atsakovė (5.2 punktas), o b) medžiagas pristačius ieškovei, tokių medžiagų kainos apimtimi yra mažinama ieškovei išrašoma sąskaita faktūra (18.2 punktas). Byloje nėra duomenų apie tai, kad šalys ginčo laikotarpiu būtų pakeitusios tokį susitarimą. Be to, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas sąlygų, kurioms esant pradinį prekių tiekimą įforminantį apskaitos dokumentą išrašęs asmuo gali išrašyti kreditinį dokumentą: 1) po prekių tiekimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis; 2) suteikiamos įvairios nuolaidos; 3) prekės (ar jų dalis) grąžinamos; 4) prekių (ar jų dalies) atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai šiuo atveju nurodė, kad ieškovė privalėjo pateikti atsakovei kreditines PVM sąskaitas faktūras dėl to, jog prekės buvo ne parduodamos, o perleidžiamos neatlygintinai. Taigi, aptariama teismų išvada prieštarauja PVMĮ 83 straipsnyje nustatytam baigtiniam kreditinio dokumento išrašymo atvejų sąrašui. Ieškovė už ginčo statybines medžiagas yra sumokėjusi du kartus (savo tiekėjams ir atsakovei), ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai, todėl jokios kreditinės sąskaitos negalėjo būti išrašomos.
18.5. Teismai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad ieškovė ginčo statybines medžiagas ne tik įsigijo, bet ir perdavė atsakovei. Tai patvirtina atsakovės statybos darbų vadovo K. Bugenio pasirašyti medžiagų važtaraščiai. Be to, atsakovė bylos nagrinėjimo metu neginčijo darbams atlikti reikalingų medžiagų pristatymo atsakovei fakto. Įvertinus vienas kitam neprieštaraujančių bylos duomenų visetą (statybos rangos sutarčių 5.2 punktą; prie sutarčių pridėtas sąmatas ir ieškovės pateiktus įrodymus, pagrindžiančius įsigytas ir atsakovei perduotas statybines medžiagas; aplinkybę, kad atsakovė byloje nepateikė nė vieno įrodymo, pagrindžiančio savo lėšomis įsigytas ginčo medžiagas), galima daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovė permokėjo atsakovei už statybines medžiagas, kurias perdavė atsakovei rangos sutarčių vykdymo laikotarpiu.
18.6. Nesuprantami bylą nagrinėjusių teismų argumentai, kad ieškovė, kaip ūkinę komercinę veiklą vykdantis subjektas, kuriam taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, pasirašydama darbų perdavimo–priėmimo aktus ir atlikdama mokėjimus, privalėjo būti atidi, o jai to nepadarius, ieškinys negali būti tenkinamas. Tokia teismų pozicija (prašomo taikyti gynybos būdo panaudojimo negalimumą susiejant su ieškovės, kaip ūkinę komercinę veiklą vykdančio subjekto, statusu) vertintina kaip ieškovės teisės į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnis), nuosavybės neliečiamumo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis) pažeidimas.
18.7. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės prašymą teismo posėdžio metu apklausti liudytojus (buvusį ieškovės darbuotoją K. K. ir tuo metu pas ieškovę darbines pareigas dar ėjusį darbuotoją A. M.), pažeidė rungimosi principą. Toks teismo procesinis sprendimas sukliudė ieškovei įgyvendinti pareigą įrodyti ginčui aktualias aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Nurodytiems asmenims būtent ir buvo žinomos faktinės aplinkybės, kurias nustatydami teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, vadovavosi prielaidomis, t. y. šalių sutartinių santykių vykdymas, statybinių medžiagų įsigijimo, jų perdavimo atsakovei įforminimas ir specifika, darbų iš atsakovės priėmimas, ieškovei perduodamų darbų aktų pasirašymas ir kitos bylai itin reikšmingos aplinkybės.
19. Atsakovė BUAB „Nauja Energetika-4“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą, priteisti atsakovei jos kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
19.1. Ieškovė teigė, kad, atsiskaitydama su atsakove, ji permokėjo 153 695,52 Eur, todėl būtent ieškovei teko našta įrodyti permokos susidarymo faktą. Šį faktą ieškovė įrodinėjo savo pačios vidinės apskaitos duomenimis (tiksliau – savo pačios sudarytomis lentelėmis, nurodydama, kad tai yra jos buhalterinės apskaitos duomenys). Šių duomenų teisingumo nei teismas, nei atsakovė patikrinti negali. Akivaizdu, kad įrodinėjant, jog egzistuoja iš kitos šalies priteistinos sumos, neužtenka pateikti vien įmonės vidinės apskaitos duomenų, nes tai yra išvestiniai duomenys, kurie patys savaime nepatvirtina skolos egzistavimo. Tokie duomenys turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais (pirminiais dokumentais). Ieškovė turėjo remtis būtent šiais pirminiais dokumentais ir pagrįsti, kad jos vidinėje apskaitoje atsispindinti permoka atsakovei nėra nulemta netinkamo pajamų ir išlaidų įtraukimo į apskaitą. Ieškovės į bylą pateikti duomenys buvo ne tik neišsamūs (nepagrindžiantys susidariusios permokos), bet ir prieštaringi. Be to, ieškovė turėjo galimybę pasitelkti specialistus (ekspertus), tačiau tokia galimybe nepasinaudojo. Taigi, bylą nagrinėję teismai tinkamai akcentavo ieškovei tenkančią įrodinėjimo naštą ir pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė savo ieškinio reikalavimų pagrįstumo.
19.2. Ieškovė, pateikdama statybos darbams atlikti reikalingas medžiagas, medžiagų perdavimą įformino išrašydama atsakovei PVM sąskaitas faktūras. Sąskaitų išrašymo atsakovei faktas reiškia, kad medžiagas į objektą ieškovė tiekė ne savo lėšomis, o medžiagų įgijimo išlaidas perkėlė atsakovei. Atitinkamai nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovė turėjo šių medžiagų vertės suma mažinti statybos darbų kainą.
19.3. Ieškovė neįrodinėjo ir byloje nenustatyta, kad ieškovės į objektą tiektos 153 695,52 Eur vertės medžiagos yra būtent tos medžiagos, kurios nebuvo įtrauktos į sąmatą ir kurias atsakovė buvo įsipareigojusi tiekti savo sąskaita. Priešingai, ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad medžiagų, kurias ji įsigijo ir vėliau pateikė atsakovei, kaina buvo įtraukta į statybos rangos sutarčių sąmatas, kurių pagrindu šalys apskaičiavo ir pačių sutarčių kainą. Taigi, ginčo medžiagos nebuvo tos medžiagos, dėl kurių įgijimo atsakovė prisiėmė nenumatytų išlaidų riziką.
19.4. Didžioji dalis kasaciniame skunde nurodytų pažeidimų grindžiami argumentais, kuriais nesutinkama su bylą nagrinėjusių teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumo konstatavimu, faktinių aplinkybių nustatymu. Tokio pobūdžio argumentai nenagrinėtini kasacinio teismo.
19.5. Ieškovės kasaciniame skunde įvardytos kasacinio teismo bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-313/2023 nagrinėtas ginčas dėl atsiskaitymo už komunalines paslaugas, kai tarp šalių buvo susiklostę patalpų nuomos teisiniai santykiai. Tuo tarpu šioje byloje šalis sieja statybos rangos teisiniai santykiai, kurie turi savo specifiką, todėl akivaizdu, kad civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-313/2023 pateiktais išaiškinimais negali būti remiamasi kaip precedentu šioje byloje.
19.6. Teigdama, kad šalių parašais patvirtintuose darbų perdavimo–priėmimo aktuose nurodyti duomenys neatitiko tikrovės, ieškovė turėjo šiuos aktus (kurie pagal kasacinio teismo praktiką yra dvišaliai sandoriai) ginčyti atitinkamais sandorių negaliojimo pagrindais. Tokiais dvišaliais sandoriais šalių patvirtinti duomenys negali būti paneigti remiantis vien deklaratyviais ieškovės teiginiais, kad aktuose nurodyta informacija yra neteisinga. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, kad vien pats faktas, jog ieškovė, patikrinusi darbų rezultatą ir kiekį, juos priėmė bei sumokėjo už atliktus darbus, patvirtina, jog permoka nesusidarė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
20. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).
21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad ieškovę ir atsakovę siejo sutartiniai statybos rangos teisiniai santykiai ir kad atsakovė šalių susitarimu yra tinkamai atlikusi statybos rangos darbus, o ieškovė juos priėmusi ir už juos sumokėjusi pagal atsakovės jai pateiktas sąskaitas, išrašytas ieškovės pasirašytų darbų perdavimo–priėmimo aktų pagrindu. Ginčas tarp bylos šalių yra kilęs dėl to, ar ieškovė yra sumokėjusi atsakovei daugiau, nei priklausytų mokėti pagal šalių sudarytas sutartis.
22. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė nusprendęs, kad ieškovė neįrodė permokos fakto. Šią išvadą teismas iš esmės grindė tuo, kad: 1) tuo atveju, kai šalių sudarytų statybos rangos sutarčių prieduose (sąmatose) darbų kaina buvo nurodyta be medžiagų kainos, atsakovei nekilo prievolė darbus atlikti neskaičiuojant medžiagų kainų; 2) ieškovė savo reikalavimą grindžia ne šalių sudarytomis sutartimis ir jų turiniu, o savo vidinės apskaitos dokumentais, kurie, nesant kitų įrodymų, permokos egzistavimo fakto nepagrindžia; 3) ieškovė, pasirašydama atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktus, taip pat apmokėdama atsakovės pateiktas sąskaitas faktūras, turėjo pareigą patikrinti, ar juose nurodyti darbai bei medžiagos atitinka realiai atliktus darbus ir sunaudotas medžiagas, o to nepadariusi pati turi prisiimti tokio savo elgesio pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės pritarė šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, papildomai pažymėdamas, kad darbų perdavimo–priėmimo aktų turinys (jų duomenys, sudarymo aplinkybės) ieškovės šioje byloje nebuvo ginčijamas.
23. Nesutikdama su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo tais atvejais, kai šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai, taip pat nuo šio teismo formuojamos praktikos, pagal kurią perdavimo–priėmimo aktų turinys gali būti ginčijamas ir nepareiškus dėl to savarankiško ieškinio (priešieškinio) reikalavimo. Ieškovė taip pat argumentuoja, kad teismai iš esmės pažeidė proceso teisės normų reikalavimus, nes nepagrįstai neįvertino dalies byloje esančių įrodymų, o priimtuose procesiniuose sprendimuose tinkamai nemotyvavo, kodėl ieškovės pateiktus įrodymus, kuriais ieškovė grindė permokos susidarymo faktą, laiko prieštaringais ir nepakankamais. Šie kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai sudaro šios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas ir dėl jų kolegija pasisakys šioje nutartyje.
Dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo instituto taikymo galimybės, šalis siejant sutartiniams teisiniams santykiams
24. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo institutas reglamentuojamas CK 6.137–6.242 straipsniuose. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.
25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020, 19 punktas).
26. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
27. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, nepaisant šio teisių gynybos būdo subsidiarumo, kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Kai šalis sieja teisiniai santykiai ir, vykdydama iš šių teisinių santykių kylančią prievolę, šalis ją įvykdo didesne apimtimi, nei reikalauja prievolės pobūdis, tai viršijantis prievolės apimtį įvykdymas neturi teisinio pagrindo, nepaisant to, jog jį atlikdamas asmuo išreiškė savo valią dėl būtent tokios įvykdymo apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019, 21 punktas).
28. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-701/2019, 18 punktas).
29. Taigi, esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, 25 punktas). Ieškovui teigiant, kad atsakovas gavo lėšas ar turtą be pagrindo, atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti konkretų turto gavimo pagrindą. Teismas pagal ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus turi kvalifikuoti šalių teisinius santykius, nustatyti, kokiu pagrindu gautas turtas ir ar kyla prievolė jį grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 27 punktas).
30. Minėta, jog nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl to, kad šalis siejo statybos rangos teisiniai santykiai ir kad prašomą priteisti sumą ieškovė yra atsakovei sumokėjusi pagal šalių pasirašytus darbų perdavimo–priėmimo aktus ir jų pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras. Tačiau ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodinėjo, kad prievolė sumokėti atsakovei 153 695,52 Eur sumą pagal sudarytas sutartis jai nekilo, t. y. kad ši suma į perdavimo–priėmimo aktus ir jų pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras atsakovės buvo įtraukta nepagrįstai. Be to, ieškovė teigia, kad už darbams atlikti reikalingas medžiagas ji yra sumokėjusi du kartus – savo tiekėjams ir atsakovei (pagal atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktus, į kuriuos nepagrįstai buvo įtraukta šių medžiagų vertė). Tuo tarpu atsakovė iš esmės rėmėsi tuo, kad nurodyta suma ieškovės buvo sumokėta vykdant sutartinę prievolę, o ieškovės nurodomas dvigubas mokėjimas tėra netinkamos ieškovės vidinės apskaitos pasekmė (medžiagų perdavimą atsakovei įforminant PVM sąskaitomis faktūromis, tokiu būdu medžiagų įgijimo išlaidas perkeliant atsakovei, tačiau neįtraukiant į apskaitą vėliau atsakovės už šias medžiagas išrašytų PVM sąskaitų faktūrų).
31. Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, turėjo būti nustatyta, kuriai iš statybos rangos sutarčių šalių – ieškovei ar atsakovei – teko prievolė padengti darbams atlikti reikalingų medžiagų, dėl kurių byloje kilęs ginčas, įsigijimo išlaidas (ar ieškovės prievolė sumokėti atsakovei 153 695,52 Eur sumą kilo iš sutarties). Antra, bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad nurodytos medžiagos faktiškai buvo įgytos ieškovės lėšomis ir perduotos atsakovei, turėjo būti įvertinta, kokiu pagrindu kilo (jei kilo) ieškovės prievolė papildomai sumokėti atsakovei šių medžiagų vertę atitinkančią sumą, kadangi, savo lėšomis įgijusi darbams atlikti reikalingas medžiagas ir jas neatlygintinai perdavusi atsakovei, ieškovė būtų laikoma įvykdžiusia savo sutartinę prievolę padengti darbams atlikti reikalingų medžiagų įsigijimo išlaidas, net jei būtų nustatyta, kad ši prievolė pagal šalių sudarytas sutartis teko būtent ieškovei.
32. Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad vien teismų nustatyta (ir šalių neginčijama) aplinkybė, jog mokėjimai ieškovės buvo atliekami pagal statybos rangos sutarčių pagrindu surašytus ir ieškovės pasirašytus darbų perdavimo–priėmimo aktus bei šių aktų pagrindu išrašytas sąskaitas, savaime nepašalina nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto taikymo galimybės (šios nutarties 27, 28 punktai). Šios galimybės taip pat nepašalina teismų akcentuota ieškovei tenkanti rūpestingumo pareiga. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Vien ta aplinkybė, kad ieškovė, apmokėdama atsakovės jai pateiktas sąskaitas, galimai veikė nepakankamai rūpestingai, nesudaro pagrindo teigti, kad atitinkamo dydžio ieškovės mokėjimo prievolė kilo iš sutarties ir kad atsakovė yra įgijusi teisę į ieškovės sumokėtas sumas, jei šios sumos ieškovės faktiškai buvo sumokėtos nesant sutartyje nustatyto pagrindo.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių, teismų pareigos motyvuoti priimamus procesinius sprendimus pažeidimo
33. Teismas gali teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tik tuomet, kai, laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės taisyklių, yra konstatuojamos įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios faktinės aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 25 punktas). Ginčo šalis siejant sutartiniams teisiniams santykiams dėl šalių teisių ir pareigų apimties pirmiausia turi būti sprendžiama pagal jų sudarytos sutarties nuostatas, o teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius sietina su teismo pareiga tinkamai išaiškinti šalių sudarytą sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 50 punktas). Teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 73 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
34. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas (nutartis) negali būti grindžiamas prielaidomis apie bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010). CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas). Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).
35. Konkrečių byloje esančių įrodymų vertinimas yra fakto, o ne teisės klausimas. Tačiau įrodymų vertinimo ir kitų įrodinėjimo taisyklių taikymas ir įrodymų pakankamumas yra teisės klausimai, todėl kasacinis teismas dėl jų gali pasisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-927/2001).
36. Pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta, ar įrodymai patikimi. Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismas turi įvertinti ne tik konkretaus įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013).
37. Našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 26, 27 punktai).
38. Kita vertus, nors įrodinėjimo našta, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka šalims, vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi ją patikslinti arba paskirstyti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Kilus abejonių dėl fakto buvimo (nebuvimo), teismas turėtų patikslinti šalių naštą įrodinėti, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023, 78 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Proceso šalių ir teismo pareigos įrodinėjimo procese sudaro darnią sistemą, todėl teismas negali remtis negatyviuoju įrodinėjimo naštos aspektu spręsdamas kilusį ginčą vien dėl to, kad šalies pateikti įrodymai teismui nėra pakankamai aiškūs ar tikslūs, prieš tai neįvykdęs jam tenkančios išaiškinimo pareigos.
39. Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atsispindėti jo priimtame procesiniame sprendime, kuriame teismas turi motyvuotai pagrįsti, kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas sprendimą, kokius įrodymus laikė nepatikimais ir dėl kokių priežasčių, kokie yra prieštaravimai tarp byloje pateiktų įrodymų ir kaip jie pašalinti, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, 88 punktas). Tik išsamiai ištyręs visas bylai teisingai išspręsti reikšmės galinčias turėti aplinkybes ir sprendime (nutartyje) išdėstęs argumentus dėl šių aplinkybių nustatymo bei vertinimo, teismas gali priimti byloje teisingą ir teisėtą sprendimą, taip, be kita ko, įgyvendindamas ir dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems. Teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-421/2018, 17 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-684/2023, 31 punktas).
40. Dėl teismo pareigos motyvuoti priimamus procesinius sprendimus kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Kita vertus, tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015, kt.). Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).
41. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama apeliacinės instancijos teismo teisė nutartyje, kuria apeliacinis skundas atmetamas, iš naujo nekartoti visų pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių ir argumentų, bet tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams. Tačiau kartu atkreipiamas dėmesys į tai, jog tam, kad apeliacinis teismas galėtų tokiu būdu motyvuoti savo procesinį sprendimą, pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados turi būti tinkamai motyvuotos, t. y. jame turi būti pateikti konkretūs pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiantys argumentai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas ginčo ribas ir kuriems, nustatęs, kad jie yra pagrįsti, gali pritarti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, 87 punktas).
42. Apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą apimtis priklauso ne tik nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo, bet ir nuo paduoto apeliacinio skundo turinio (CPK 320 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio proceso metu gali būti tikrinamas tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas, tiek ir jo pagrįstumas (teismo sprendimas gali būti peržiūrimas tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektu), kasacinio teismo praktikoje akcentuojama apeliacinės instancijos teismo teisė, o kai apeliacinis skundas grindžiamas pirmosios instancijos teismo padaryta fakto klaida, – ir pareiga iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, analizuoti faktines bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2009). Apeliantui ginčijant tam tikras faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas turi bent trumpai nurodyti, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, t. y. kodėl atitinkamus apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-823/2021, 26 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, net ir pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, apeliacinis teismas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų turi bent trumpai nurodyti, kodėl jis tokias išvadas laiko pagrįstomis, o apeliaciniame skunde nurodytus argumentus atmeta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, punktas).
43. Ieškovė kasaciniame skunde, be kita ko, argumentuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino šalių sudarytų statybos rangos sutarčių turinį ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog prievolė padengti darbams atlikti reikalingų medžiagų įsigijimo išlaidas teko ieškovei. Pasak ieškovės, tokią (klaidingą) teismų išvadą lėmė neišsamus, selektyvus atskirų šalių sudarytų sutarčių nuostatų aiškinimas bei tam tikrų byloje esančių įrodymų neįvertinimas. Ieškovė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės pateiktų įrodymų nepakankamumo ir prieštaringumo nėra tinkamai argumentuota, o apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi šio pažeidimo neištaisė. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta iš esmės teisiškai pagrįstais.
44. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė susidariusios permokos faktą įrodinėjo remdamasi šalių sudarytų rangos sutarčių nuostatomis, pagal kurias, ieškovės vertinimu, visas su darbams atlikti reikalingų medžiagų įsigijimu susijusias išlaidas buvo prisiėmusi būtent atsakovė, įrodymais, patvirtinančiais nurodytos vertės medžiagų įsigijimą iš tiekėjų ir jų perdavimą atsakovei darbų vykdymo metu (prekių ar paslaugų perdavimo–priėmimo aktais, tiekėjų patvirtinimais apie perduotas prekes ar paslaugas, tiekėjų ieškovei išrašytomis sąskaitomis), taip pat kartu su ieškiniu pateikta skolų ataskaita (suvestine). Atsižvelgiant į tai pagrįstu pripažintinas kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog ieškovė ieškinį grindė tik savo vidinės apskaitos dokumentais (ieškinio priedu Nr. 9), kurių, nesant pirminių dokumentų, nėra galimybės patikrinti, neatitinka byloje esančių įrodymų viseto.
45. Išvadą, kad prievolė padengti daliai darbų atlikti reikalingų medžiagų įsigijimo išlaidas teko ieškovei, pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės remdamasis 2020 m. rugpjūčio 4 d. Statybos rangos sutarties Nr. 2020/KLN-R6 5 punktu, reglamentuojančiu sutarties kainą, sutarties priede Nr. 2 esančia sąmata, kurioje nurodyta, ar darbų kaina skaičiuojama su medžiagomis ar ne, bei šalių pasirašytais darbų perdavimo–priėmimo aktais. Teismas vertino, kad faktas, jog ieškovė patikrinusi darbų rezultatą ir kiekį juos priėmė bei sumokėjo už darbus, patvirtina, kad permoka nesusidarė. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė, apskaičiuodama permoką (jos konkretų dydį), nebuvo nuosekli, o tai, teismo vertinimu, „kelia abejonių dėl ieškovės reikalavimo dydžio ar apskritai paties reikalavimo pagrįstumo“. Ieškovės pateiktus įrodymus įvertinęs kaip prieštaringus ir nepakankamus, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė iš esmės remdamasis negatyviuoju įrodinėjimo naštos aspektu, nurodyto įrodymų tarpusavio prieštaravimo priimtame sprendime aiškiau neatskleisdamas. Dėl ieškovės argumento, kad už ginčo medžiagas ji yra sumokėjusi du kartus, pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė.
46. Nors ieškovė apeliaciniame skunde rėmėsi tiek netinkamu sutarčių aiškinimu, tiek netinkamu byloje surinktų įrodymų vertinimu, be kita ko, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyti konkretūs įrodymai, kuriais teismas grindė savo išvadas, taip pat argumentai, dėl kurių teismas nevertino ieškovės pateiktų įrodymų (apeliacinio skundo 48 punktas), įvardydama į bylą pateiktus konkrečius įrodymus, kurie, ieškovės vertinimu, pagrindžia permokos faktą (apeliacinio skundo 50 punktas), taip pat kurie, ieškovės vertinimu, patvirtina, kad ginčo statybinės medžiagos buvo įskaičiuotos į rangos darbų kainą (apeliacinio skundo 61 punktas), teigdama, kad statybines medžiagas, už kurias permoką šioje byloje yra prašoma priteisti iš atsakovės, yra faktiškai įsigijusi du kartus (apeliacinio skundo 30 punktas), skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl šių apeliacinio skundo argumentų iš esmės nėra pasisakyta. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti motyvai, kuriais remdamasis apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinį skundą, yra itin abstraktūs: „ieškovė kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtų permokėjusi atsakovei už atliktus statybos rangos darbus, nepateikė“, „byloje pakanka įrodymų padaryti išvadą, kad ieškovė neįrodė savo ieškinio reikalavimų pagrįstumo, t. y., jog permokėjo atsakovei už atliktus statybos rangos darbus“, „iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus, nepažeidė proceso teisės normų, kuriose reglamentuotas įrodinėjimas“, išsamiau nepagrindžiant, kokie konkrečiai byloje surinkti įrodymai šias teismo išvadas patvirtina ir dėl kokių priežasčių apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, grindžiamus konkrečių byloje esančių įrodymų vertinimu. Toks apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvavimas, atsižvelgiant į šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo ir dėl jo paduoto apeliacinio skundo turinį, negali būti pripažintas pakankamu (šios nutarties 41, 42 punktai).
47. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, ypatingą reikšmę, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo, suteikė tam, kad ieškovė nepareiškė savarankiško reikalavimo ginčydama savo pasirašytus atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktus, kurių pagrindu buvo sumokėta ginčijama suma. Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad tokiu būdu bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl darbų perdavimo–priėmimo akto teisinės reikšmės.
48. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atliktų darbų aktas – įrodymas, jog rangovas atliko akte nurodytus darbus, tačiau jame nurodytų darbų kiekis ir kokybė gali būti nuginčyta kitais proceso normų leistinais įrodymais. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ginčyti rangos darbų perdavimo–priėmimo aktą šalis gali atsikirtimų į ieškinį forma, tam nebūtina kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu dėl akto pripažinimo negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2010; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2014). Taigi, teisiškai pagrįstais pripažįstami kasacinio skundo argumentai, kad darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo faktas teismų negalėjo būti įvertintas kaip neginčijamas įrodymas, kad ieškovės įrodinėjama permoka neegzistuoja. Priešingai nei skundžiamoje nutartyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, ieškovė nagrinėjamoje byloje nuosekliai ginčijo darbų perdavimo–priėmimo aktų turinį, teigdama, kad atsakovė į juos nepagrįstai įtraukė jai perduotų medžiagų vertę ir kad šie aktai ieškovės buvo pasirašyti per klaidą. Tai, kad ieškovė nesuformulavo atskiro ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiais darbų perdavimo–priėmimo aktus, nepašalino teismų galimybės (ir pareigos) atlikti šių aktų turinio vertinimą vadovaujantis byloje surinktais įrodymais ir atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo naštą.
49. Taigi, nagrinėjamoje byloje susiklostė procesinė situacija, kai, viena vertus, pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, jog pagal šalių sudarytas statybos rangos sutartis prievolė padengti darbams atlikti reikalingų medžiagų, dėl kurių kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje, įsigijimo išlaidas teko būtent ieškovei, pagrįstumas apeliacinės instancijos teisme nebuvo tinkamai patikrintas (apeliacinės instancijos teismui nepagrįstai sureikšminus darbų perdavimo–priėmimo aktų pasirašymo faktą ir ieškovei tenkančią rūpestingumo pareigą), kita vertus, ieškovės nurodyta aplinkybė, kad už šias medžiagas ji yra sumokėjusi du kartus – savo tiekėjams ir atsakovei (pagal atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktus), iš esmės nebuvo tiriama ir vertinama nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų. Teismams tinkamai nenustačius aplinkybių, reikšmingų šiai bylai išspręsti (šios nutarties 31 punktas), yra pagrindas konstatuoti, kad bylos esmė liko neatskleista.
Dėl bylos procesinės baigties, bylinėjimosi išlaidų
50. Pagal CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, turi teisę sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 360 straipsnyje. Pagal CPK 360 straipsnį, kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti šio kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Byla gali būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui taip pat nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme.
51. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad bylos esmės neatskleidimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio, byloje nesant įvertintų visų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti reikalingų įrodymų, byla negali būti išnagrinėta iš esmės apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-378/2021, 18 punktas; 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-969/2021, 45 punktas, kt.). Dėl šios priežasties, nagrinėjamoje byloje nustačius, kad bylos esmė nebuvo atskleista, skundžiami apeliacinės instancijos ir pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai panaikinami ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
52. Kasaciniam teismui nusprendus civilinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 14 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Artūras Driukas
Agnė Tikniūtė
