Civilinė byla Nr. 3K-3-607/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01389-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.3; 44.5.2.17; 110.2; 121.19.8
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Algio Norkūno ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (atsakovo) R. A. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Veiza“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Kokybės kubas“ dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei sandorio negaliojimo teisinių padarinių taikymo bei pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“ (pirminis ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Veiza“) ieškinį atsakovui R. A. dėl nuostolių atlyginimo. Trečiasis asmuo byloje – akcinė bendrovė „Swedbank“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tariamuosius sandorius, sandorio pripažinimą negaliojančiu, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių nuostolių, patirtų pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas R. A. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovų UAB „Veiza“ ir UAB „Kokybės kubas“ 2009 m. balandžio 14 d. sudarytą preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti niekinio sandorio teisinius padarinius – grąžinti atsakovui UAB „Veiza“ jo sumokėtas atsakovui UAB „Kokybės kubas“ netesybas už preliminariosios sutarties nevykdymą – 180 000 Lt. Ieškovas R. A. nurodė, kad atsakovas UAB „Veiza“ yra pareiškęs ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš ieškovo 180 000 Lt nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tas ieškinys grindžiamas 2009 m. balandžio 14 d. preliminariąja nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo atsakovų UAB „Veiza“ ir UAB „Kokybės kubas“ sudaryta sutartimi. Ieškovas R. A. nurodė, kad esą preliminarioji sutartis, kuria atsakovas UAB „Veiza“ įsipareigojo parduoti atsakovui UAB „Kokybės kubas“ parduotuvę, esančią Vilniuje, Nemenčinės pl. 33, kuri ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo įkeista trečiajam asmeniui AB „Swedbank“, yra tariamasis sandoris, sudarytas nesiekiant sukurti teisinių padarinių. Ieškovas R. A. aiškino, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta atsakovui UAB „Veiza“ žinant apie egzistuojantį civilinį ginčą bei galimą kasacinį procesą. Pasak ieškovo, turto, kuris ilgalaike nuomos sutartimi yra išnuomotas, įsigijimas neturint galimybės jo toliau plėtoti, laikytinas ekonomiškai nenaudingu. Be to, ieškovo R. A. vertinimu, atsakovas UAB „Kokybės kubas“ neturėjo finansinių galimybių vykdyti preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Ieškovas R. A. nurodė, kad atsakovai yra susijusios įmonės.
Ieškovas UAB „Čili Holdings“ (pirminis ieškovas – UAB „Veiza“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. A. 180 000 Lt nuostolių, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad R. A. iniciatyva Kauno apygardos teisme iškeltoje byloje pagal jo ieškinį atsakovams UAB „Veiza“ (ankstesni pavadinimai UAB „Čili Bistro“, UAB „Čilija“), kurio teisių perėmėjas yra UAB „Čili Holdings“, ir UAB „Vilsarma“ 2008 m. vasario 28 d. nutartimi buvo areštuotas UAB „Veiza“ ir UAB „Vilsarma“ turtas už 636 000 Lt. Kauno apygardos teismas toje byloje R. A. ieškinį atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo paliko nekeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priėmęs R. A. kasacinį skundą, 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi sustabdė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų vykdymą iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Dėl šios priežasties vėl buvo areštuotas UAB „Veiza“ turtas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė tenkinti UAB „Veiza“ prašymą užtikrinti nuostolių, galinčių atsirasti dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą, išaiškindamas pastarajam teisę, išnagrinėjus bylą reikalauti iš R. A. atlyginti nuostolius, patirtus dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovas nurodė, kad įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo nutarčiai, kuria buvo panaikintas turto areštas, buvo sudaryta preliminarioji turto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Veiza“ ir UAB „Kokybės kubas“ susitarė iki 2009 m. gegužės 30 d. sudaryti UAB „Veiza“ nuosavybės teise priklausančio turto pirkimo–pardavimo sutartį pagal suderintas sąlygas. Šalys taip pat susitarė, kad iki nurodyto termino nesudarius pagrindinės sutarties, pardavėjas privalės grąžinti pirkėjui 180 000 Lt avansą bei sumokėti 360 000 Lt baudą. Vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus, pirkėjas UAB „Kokybės kubas“ sumokėjo pardavėjui UAB „Veiza“ 180 000 Lt avansą. Ieškovas UAB „Čili Holdings“ nurodė, kad dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pardavėjas nebegalėjo sudaryti pagrindinės pastato pirkimo–pardavimo sutarties. Pirkėjas UAB „Kokybės kubas“ kreipėsi į teismą dėl baudos iš pardavėjo UAB „Veiza“ priteisimo, tačiau teisminis ginčas buvo baigtas taikos sutartimi, kuria pardavėjas įsipareigojo sumokėti pirkėjui 180 000 Lt baudą. Ieškovas UAB „Čili Holdings“ nurodė, kad dėl atsakovo R. A. iniciatyva taikyto turto arešto pardavėjas UAB „Veiza“ negalėjo įgyvendinti preliminariosios sutarties nuostatų, dėl to patyrė 180 000 Lt tiesioginių nuostolių.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 8 d. pradinį ieškovą UAB „Veiza“ pakeitė jo teisių perėmėju UAB „Čili Holdings“.
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovams BUAB „Veiza“ ir UAB „Kokybės kubas“ dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei dėl sandorio negaliojimo teisinių padarinių taikymo sujungta su civiline byla pagal ieškovo UAB „Čili Holdings“ ieškinį atsakovui R. A. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu ieškovo R. A. ieškinį dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei sandorio negaliojimo padarinių taikymo atmetė, o ieškovo UAB „Čili Holdings“ ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo R. A. 180 000 Lt nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei 13 070 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas R. A. ieškinį dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia bei sandorio negaliojimo teisinių padarinių taikymo, sprendė, kad ieškovas siekia įrodyti, jog ginčijamas sandoris sudarytas tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių). Teismas pažymėjo, kad esminis tariamojo sandorio požymis yra tas, jog toks sandoris realiai nėra vykdomas, todėl įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovai UAB „Veiza“ ir UAB „Kokybės kubas“ vykdė sutartį: sumokėjo ir priėmė avansą, siekė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Tai, kad parduodamo nekilnojamojo turto plėtros architektūriniai projektai buvo rengti neaišku kada ir kam bei kieno užsakymu, nepatvirtina, kad šalys sudarydamos sandorį jo sudaryti nenorėjo, priešingai, rodo, kad UAB „Veiza“ visą laiką siekė parduoti turimą nekilnojamąjį turtą, todėl ir jos su UAB „Kokybės kubas“ sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis išreiškė tikrąją šalių valią. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas R. A. neįrodė ir ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo. Ieškovas teigė, kad UAB „Kokybs kubas“ vienintelis akcininkas yra D. K., o UAB „Veiza“ yra kontroliuojama jo brolio L. T. K., taip pat abu broliai buvo UAB „Veiza“ valdybos nariai, tačiau teismas nustatė, kad sutarties pasirašymo metu nei D. K. neturėjo UAB „Veiza“ akcijų, nei L. T. K. nebuvo UAB „Kokybės kubas“ akcininkas, taip pat įmonės viena kitos nekontroliavo. Aplinkybes, kad ginčijamoje sutartyje nurodytas turtas buvo įkeistas trečiajam asmeniui AB „Swedbank“, kurio leidimas parduoti turtą nebuvo gautas, pirmosios instancijos teismas nelaikė įrodymu, pagrindžiančiu sandorio tariamumą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iki kasacinio skundo priėmimo areštas ginčo sutartyje nurodytam pastatui buvo panaikintas, tai leido jį nevaržomai parduoti. Aplinkybės, kad atsakovas UAB „Kokybės kubas“ avansą sumokėjo jau galiojant turto areštui, teismas nelaikė įrodančia sandorio tariamumą, nes atsakovas vykdė ginčijama sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo UAB „Kokybės kubas“ finansinę padėtį pagrindžiančius įrodymus, sprendė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas buvo mokus ir pajėgus vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
Pirmosios instancijos teismas sprendimo pagal ieškovo UAB „Čili Holdings“ ieškinį dėl nuostolių atlyginimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad dėl atsakovo R. A. iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, todėl pradinis ieškovas UAB „Veiza“ privalėjo pirkėjui UAB „Kokybės kubas“ sumokėti 180 000 Lt baudą. Vilniaus apygardos teismo vertinimu, įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo atmestas R. A. ieškinys, turi prejudicinę galią nagrinėjant ieškinį dėl ieškovo UAB „Čili Holdings“ patirtų nuostolių atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad R. A. ieškinio atmetimas, kaip nuostolių priteisimo sąlyga, reiškia, jog ieškinys, nepriklausomai nuo to, ar jis pareikštas sąžiningai, buvo nepagrįstas. R. A. ieškinio atmetimas taip pat lemia tai, kad su ieškinio pareiškimu tiesiogiai susijusių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas taip pat vertinamas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju atsakovo (pagal ieškinį dėl nuostolių atlyginimo) R. A. rizika reiškiasi jo suvokimu, kad prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinimas jokiu būdu nereiškia palankaus galutinio ginčo išsprendimo. Tokiu atveju prašydamas laikinųjų apsaugos priemonių R. A. veikė savo rizika ir turi pareigą atlyginti nuostolius. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepavykus sudaryti pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, pardavėjui UAB „Veiza“ kilo sutartinė atsakomybė, kurios pagrindu jis privalėjo sumokėti pirkėjui 360 000 Lt netesybų. Vilniaus apygardos teismas, nustatęs, kad UAB „Veiza“ neturėjo kito turto atsakovo reikalavimams užtikrinti bei abipusių derybų būdu UAB „Kokybės kubas“ mokėtinas netesybas sumažino iki 180 000 Lt, atmetė atsakovo R. A. argumentus, esą UAB „Veiza“ neišnaudojo visų priemonių, kurios padėtų išvengti galimų nuostolių.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo (atsakovo) R. A. apeliacinį skundą, 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius reikia vertinti visas faktines tokio sandorio aplinkybes kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad UAB „Kokybės kubas“, vykdydama ginčijamą sutartį, sumokėjo 180 000 Lt avansą, taigi ginčijamas sandoris sukėlė realius teisinius padarinius, o sandorio šalys įgijo atitinkamas teises ir pareigas: pirkėjas, sutartyje nustatytu terminu įvykdęs ginčijamos sutarties sąlygą (sumokėjęs avansą), pagrįstai tikėjosi, jog pardavėjas vykdys pareigą sudaryti pagrindinę sutartį, o pastarajam nevykdant sutarties – įgijo teisę reikalauti grąžinti avansą ir sumokėti netesybas. Aplinkybė, kad architektūriniai projektai buvo parengti ne pagal sandorio šalies užsakymą, nepaneigia ginčijamo sandorio tikrumo, o tik patvirtina vienos iš sandorio šalių (pastato savininko) ketinimą parduoti pastatą bei aplinkybę, jog dar prieš kelerius metus iki ginčijamo sandorio sudarymo tiek turto savininkas, tiek tretieji asmenys (potencialūs pirkėjai) domėjosi pastatu bei verslo plėtojimo šiame pastate galimybėmis, t y. savininko sprendimas parduoti pastatą nebuvo spontaniškas ar netikėtas. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovo R. A. argumentų, kad preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta per labai trumpą laiką (Lietuvos apeliaciniam teismui 2009 m. kovo 31 d. nutartimi palikus nepakeistą Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas R. A. ieškinys dėl skolos priteisimo, buvo panaikintas turto areštas, atsakovai 2009 m. balandžio 14 d. pasirašė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi sustabdžius šių procesinių sprendimų vykdymą turtas vėl buvo areštuotas), todėl kad ši aplinkybė nebuvo nurodyta ir tiriama pirmosios instancijos teisme. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas patvirtino Vilniaus apygardos teismo išvadą, kad aplinkybė, jog abiejų atsakovų (UAB „Veiza“ ir UAB „Kokybės kubas“) valdymo procese dalyvauja artimieji giminaičiai D. ir L. T. K., gali būti vertinama kaip galimas nesąžiningumo požymis kitų nesąžiningumą pagrindžiančių įrodymų kontekste, tačiau tai neleidžia CK 6.67 straipsnio 7 punkto pagrindu preziumuoti sandorio šalių nesąžiningumo, todėl nesant kitų įrodymų konstatuotina, kad ginčijamo sandorio šalys buvo sąžiningos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pastato, kuris buvo įkeistas trečiajam asmeniui, pardavimui buvo būtinas įkaito turėtojo sutikimas (leidimas), o tai, kad banko sutikimas parduoti nekilnojamąjį turtą ne atsakovui UAB „Kokybės kubas“, o kitam pirkėjui UAB „Vilsarma“ buvo gautas tik 2010 m. spalio 26 d., teisiškai neturi įtakos ginčijamo sandorio teisėtumui. Teismo nuomone, raštiško kreipimosi į trečiąjį asmenį dėl leidimo parduoti įkeistą turtą išdavimo nebuvimas nereiškia įkaito turėtojo atsisakymo išduoti leidimą bei nagrinėjamu atveju neįrodo ginčijamo sandorio tariamumo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad tai, jog ginčijamo sandorio metu UAB „Kokybės kubas“ neturėjo visų lėšų pagrindinės sutarties nuostatų įvykdymui (parduodamo turto vertė – 1 800 000 Lt), tačiau ginčijamoje sutartyje buvo susitarta dėl atsiskaitymo terminų, pirkimo išsimokėtinai, kas, teismo nuomone, yra pakankamas terminas alternatyviems finansavimo šaltiniams surasti, todėl ieškovo argumentas, kad UAB „Kokybės kubas“ tik dėl akių sudarė sandorį, kurio iš esmės nėra pajėgus įvykdyti, yra nepagrįsti.
Spręsdamas nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo klausimą, Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad byloje esančiais procesiniais sprendimais yra įrodyta, kad R. A. ieškinį UAB „Vilsarma“ ir UAB „Čilija“ dėl skolos priteisimo ir laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto – taikymo teikė nepagrįstai. Tai, kad atsakovai sudarė taikos sutartį, dvigubai sumažindami netesybas pagal preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, nepatvirtina to, kad šalys iš viso nesiekė sudaryti tokio sandorio. Ieškovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino nuostolių realumo fakto, nes pagal preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį UAB „Kokybės kubas“ įsipareigojo pirkti pastatą už 1 800 000 Lt, nors jo vidutinė rinkos vertė sutarties sudarymo dieną buvo 218 000 Lt, apeliacinės instancijos teismo taip pat liko nenagrinėtas, nes jo netyrė žemesnės instancijos teismas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu ieškovas (atsakovas) R. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Čili Holdings“ ieškinį dėl nuostolių priteisimo atmesti, bylą pagal ieškovo R. A. ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta tikroji ginčijamo sandorio šalių valia, neatskleisti sandorio tikslai ir motyvai. Vieninteliu ir nenuginčijamu argumentu, neva įrodančiu, kad sandoris buvo vykdomas, teismai laikė 180 000 Lt avanso pervedimą. Teismai nevertino kitų aplinkybių, kad ginčijamo sandorio šalys yra susiję asmenys, valdomi brolių Karosų, sandoriu susitarta dėl itin didelių netesybų, sandoris sudarytas neturint parduodamo nekilnojamojo turto įkaito turėtojo sutikimo, kuris yra būtinas parduodant turtą, pirkėjo, UAB „Kokybės kubas“ abejotinas mokumas ir galimybė įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, greitas intereso sudaryti sutartį praradimas ir abipusis susitarimas dėl netesybų mažinimo. Kasatoriaus nuomone, tikroji šalių valia buvo siekis prisiteisti iš kasatoriaus didelę pinigų sumą.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė CK 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punktą, įtvirtinantį sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją. Tai, kad broliai ginčo sandorio sudarymo metu iš esmės valdė įmones, buvusias ginčo sandorio šalimis, atitinka šią teisės normą.
Kasatorius pažymi, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 147 straipsnio 3 dalį ir nenustatė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, ypač tiesioginio priežastinio ryšio. Teismai nevertino tos aplinkybės, kad tariami nuostoliai – 180 000 Lt netesybos, atsirado dėl tyčia laisva valia prisiimtų UAB „Veiza“ įsipareigojimų ir nėra tiesiogiai susiję su R. A. kasacinio skundo pagrindu vėl pritaikytu turto areštu. Be to, tai, kad tariami nuostoliai yra nustatyti šalių taikos sutartimi, kuria šalys sutarė perpus sumažinti netesybas, negali būti laikomas tiesioginiu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padariniu. Laikinąsias apsaugos priemones taikė teismai, įvertinę situacijos sudėtingumą ir siekdami užtikrinti R. A. interesus, taigi R. A., prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis apdariai ir rūpestingai.
Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje yra absoliutus pagrindas skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį pripažinti negaliojančia dėl to, kad teismas bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu išnagrinėjo nepranešęs UAB „Veiza“, kuri savo procesines teises UAB „Čili Holdings“ perleido tik vienoje iš sujungtų bylų – dėl nuostolių atlyginimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas (ieškovas) UAB „Kokybės kubas“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime atsakovas nurodo šiuos esminius argumentus:
1. Kasatorius nenurodė, kokių įrodymų teismas netyrė ar netinkamai tyrė ir kokiu būdu pasireiškė netinkamas CK 1.86 straipsnio taikymas. Aktyvūs veiksmai negali būti laikomi sandorio tariamumą patvirtinančiu požymiu. Ginčijama sutartimi atsakovai įgijo atitinkamas teises ir pareigas, jas vykdė, taigi turėjo suderintą valią – vienas parduoti, kitas nupirkti nekilnojamąjį turtą. Atsakovo teigimu, teismas priėjo pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad, egzistuojant areštui, nebuvo tikslinga kreiptis į banką dėl leidimo perleisti turtą išdavimo. Taip pat byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „Kokybės kubas“ turėjo visas galimybes gauti finansavimą arba iš banko, arba iš akcininko D. K. sutartiniams įsipareigojimams vykdyti.
2. Atsakovas pažymi, kad teismas tinkamai įvertino ir visus byloje esančius įrodymus dėl galimo šalių nesąžiningumo sudarant sandorį ir padarė pagrįstą išvadą, kad tai, jog sandorio šalis valdė broliai, nėra pagrindas preziumuoti sandorio šalių nesąžiningumą. Tai, kad UAB „Kokybės kubas“ neva prarado suinteresuotumą sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, nebuvo nagrinėta žemesnės instancijos teismuose, todėl negali būti svarstoma ir kasaciniame teisme.
3. Kasatoriaus argumentas, kad UAB „Veiza“, sudarydama taikos sutartį dėl netesybų, laisva valia prisiėmė nuostolius, yra nepagrįstas, nes taikos sutartimi buvo tik siekiama sumažinti sutartimi nustatytus nuostolius, o UAB „Kokybės kubas“ noras – kuo greičiau atgauti pinigus.
4. Atsakovas nurodė, kad nėra absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, UAB „Veiza“ niekada nesutiko su pareikštu kasatoriaus ieškiniu, todėl pareigos pateikti atsiliepimus neįgyvendinimas nėra esminis ir kažkaip iš esmės pažeidžiantis UAB „Veiza“ interesus.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas (ieškovas) UAB „Čili Holdings“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime atsakovas nurodo šiuos esminius argumentus:
1. Atsakovas nurodo, kad teismai, vertindami visų įrodymų visetą, pagrįstai nustatė, kad atsakovų valia sudaryti pagrindinę sutartį nėra tariama. Sudarydama preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį UAB „Veiza“ realiai neteko teisės naudotis 180 000 Lt ir susikūrė papildomas išlaidas. Tai, kad ginčo sandoris buvo sudarytas negavus įkaito turėtojo sutikimo (leidimo), neįrodo sandorio tariamumo, nes preliminariajai sutarčiai sudaryti toks banko leidimas nėra reikalingas, kasatorius neįrodė, kad toks leidimas nebūtų gautas, o vėliau sutikimas dėl turto pardavimo kitam pirkėjui tik patvirtina UAB „Veiza“ valią parduoti nekilnojamąjį turtą, dėl kurio buvo sudarytas ginčo sandoris.
2. Atsakovo teigimu, L. T. K., ginčo sandorio metu buvęs vienu iš UAB „Veiza“ valdybos narių, niekada nedalyvavo UAB „Kokybės kubas“, kurios vieninteliu akcininku ginčo sandorio sudarymo metu buvo D. K., veikloje. D. K. ir L. T. K. verslo santykiai yra atskirti. Be to, iš UAB „Kokybės kubas“ nuostatų matyti, kad įmonės vadovas neturėjo gauti akcininko pritarimo sudarant sutartį, todėl D. K. nedalyvavo sudarant ginčo sandorį. O L. T. K. taip pat negalėjo daryti įtakos šios sutarties sudarymui. Be to, nesudarius pagrindinės prikimo–pardavimo sutarties UAB „Kokybės kubas“ kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dėl ko buvo areštuotas ne tik parduodamas pastatas, bet ir UAB „Veiza“ lėšos visai netesybų 360 000 Lt sumai. Taigi nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad atsakovai turi bendrų interesų.
3. Atsakovas nurodo, kad neteisėta ir nepagrįsta teigti, jog CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta deliktinė atsakomybė yra ribojama tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Atsakovų taikos sutarties sudarymas negali būti vertinamas kaip priežastinio ryšio grandinės nutraukimas. Atsiradę atsakovo nuostoliai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kasatoriaus neteisėtais veiksmais, nepagrįstu prašymu taikyti laikinąsias pasaugos priemones, tačiau šie nuostoliai buvo sumažinti vadovaujantis taikos sutartimi. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad jo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones negalima laikyti neteisėtais veiksmais, nes teismai, tenkindami tokį kasatoriaus prašymą, tik vertino, ar yra grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, jei būtų patenkintas ieškinys, tačiau tai neįrodo kasatoriaus veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, kasatoriaus prašymas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones, bylą pralaimėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir žinant, kad byla bus pralaimėta, vertintinas kaip rizikos prisiėmimas ir bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.
4. Atsakovo teigimu, kasatorius nepagrįstai kelia teismo procesinių sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo res judicata klausimą, nes nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra laikino pobūdžio, turi tik prevencinį tikslą, o užbaigus ginčą netenka galios. Be to, šiose nutartyse nėra sprendžiami jokie materialiosios teisės taikymo klausimai. O teismo nutartis, kuria buvo patvirtinta atsakovų taikos sutartis, turi res judicata galią ir patvirtina nuostolių realumą.
5. Nepagrįsti kasatoriaus reikalavimai taikyti absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nes tokio pobūdžio prašymą turi teisę pateikti tik asmuo, kuris grindžia šia nepranešimo apie posėdį aplinkybe savo skundą. Be to, UAB „Veiza“ dalyvavo bylos nagrinėjimo procese pirmosios instancijos teisme, niekada nesutiko su kasatoriaus pareikštu ieškiniu, o tai, kad nebuvo pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą, nėra pagrindas taikyti šią CPK normą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl sandorio pripažinimo tariamuoju sąlygų
Pagal CK 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Teismų praktikoje pažymėta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G., kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-337/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-337/2008">3K-3-337/2008</a>; kt.).
Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. K., M. K. v. A. B., V. Č., D. Č., bylos Nr. 3K-3-339/2012). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Š. v. M. Š., A. K., G. K., bylos Nr. 3K-3-362/2012).
Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai tinkamai nustatė, kad preliminariąją nekilnojamojo daikto prikimo–pardavimo sutartį sudariusios UAB „Veiza“ (dabar atstovaujama UAB „Čili Holdings“) ir UAB „Kokybės kubas“ turėjo interesą parduoti ir nupirkti nekilnojamąjį daiktą. Tai patvirtina tai, kad UAB „Veiza“ jau kuris laikas siekė parduoti pastatą – parduotuvę, esančią Vilniuje, Nemenčinės pl. 33, architektūriniai projektai, parengti dar 2008 metais, neginčijamai patvirtina vienos iš sandorio šalių (pastato savininko) ketinimą parduoti pastatą bei aplinkybę, kad dar prieš kelerius metus iki ginčijamo sandorio sudarymo tiek turto savininkas, tiek tretieji asmenys (potencialūs pirkėjai) domėjosi pastatu bei verslo plėtojimo šiame pastate galimybėmis, t y. savininko sprendimas parduoti pastatą nebuvo spontaniškas ar netikėtas. Be to, vėliau turtas buvo realizuotas. UAB „Kokybės kubas“ yra įmonė, užsiimanti nekilnojamojo turto verslu, taigi realiai galėjo turėti tiesioginį interesą įsigyti pastatą ir plėtoti jame verslą. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus argumentus dėl UAB „Kokybės kubas“ nemokumo ir galimybės įvykdyti ginčo sandorį. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ginčijamos sutarties 1.6.4. punktu šalys susitarė dėl pastato kainos mokėjimo tvarkos – pirkėjas už perkamą turtą atsiskaito išsimokėtinai per 4 mėnesius nuo pagrindinės sutarties pasirašymo pagal šalių suderintą grafiką. Dėl to spręstina, kad pagrindinės sutarties sudarymo metu UAB „Kokybės kubas“ neprivalėjo sumokėti visos pastato kainos, o visiškam atsiskaitymui sutartyje nurodytas terminas yra pakankamas alternatyviems finansavimo šaltiniams rasti.
Antras dalykas, kurį turi nustatyti teismai, spręsdami, ar ginčo sandoris nėra tariamasis, yra tai, ar sudarius sandorį atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, t. y. ar šios preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovai (pardavėjas ir pirkėjas) įgijo realias civilines teises ir pareigas. Vertinant tik byloje nustatytas faktines aplinkybes, galima būtų daryti išvadą, kad šalys šia preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo tam tikras teises ir pareigas: pirkėjas UAB „Kokybės kubas“ sumokėjo pardavėjui UAB „Veiza“ nustatyto dydžio avansą, o pardavėjas, negalėjęs sudaryti pagrindinės sutarties, prisiėmė įsipareigojimą sumokėti nustatyto dydžio netesybas.
Vis dėlto preliminarioji sutartis yra organizacinė sutartis, įstatymų priskirta ikisutartinių santykių stadijai. Šia sutartimi šalys įsipareigoja preliminariojoje sutartyje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnis), t. y. sutartis dėl sutarties (pagrindinės) sudarymo. Teisingam teisinių santykių tarp šalių kvalifikavimui ir bylos išsprendimui teisiškai reikšminga gali būti išsiaiškinti ne tik faktines aplinkybes, susijusias su ikisutartinių teisinių santykių įforminimu, bet ir aplinkybes, susijusias su šalių tarpusavio ryšiais, preliminariosios sutarties sudarymu bei jos vykdymu, iš kurių gali būti atskleisti šalių tikrieji ketinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. B. R. P., bylos Nr. 3K-3-529/2012). Teismai, vertindami tai, kad L. T. K. ir D. K. tuo pačiu metu ar skirtingais laikotarpiais buvo (yra) UAB „Amazing Cili Invest“, UAB „Čili Holdings“, UAB „Veiza“ valdymo organų nariai arba dalyviai, konstatavo, kad tai gali būti vertinama kaip galimas nesąžiningumo požymis kitų nesąžiningumą pagrindžiančių įrodymų kontekste, tačiau vien šios aplinkybės neleidžia preziumuoti šalių nesąžiningumo CK 6.67 straipsnio pagrindu. Byloje nustatyta, kad UAB „Kokybės kubas“ ginčijamoje sutartyje nurodyto dydžio avansą sumokėjo jau galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms bei priėmus R. A. kasacinį skundą kitoje byloje. Žemesnės instancijos teismai sprendė, kad pirkėjas UAB „Kokybės kubas“ avansą sumokėjo sąžiningai, ginčijamoje sutartyje nustatytu terminu, vykdydamas sutartinius įsipareigojimus, nes priešingu atveju pardavėjas įgytų teisę reikalauti netesybų (sutarties 4.2 punktas). Teisėjų kolegija nepaneigia tokio žemesnės instancijos teismų vertinimo, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Veiza“ (dabar atstovaujama UAB „Čili Holdings“) preliminariąją sutartį sudarė per labai trumpą laiką (Lietuvos apeliaciniam teismui 2009 m. kovo 31 d. nutartimi palikus nepakeistą Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas R. A. ieškinys dėl skolos priteisimo, buvo panaikintas turto areštas, atsakovai 2009 m. balandžio 14 d. pasirašė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi sustabdžius šių procesinių sprendimų vykdymą turtas vėl buvo areštuotas), nepasibaigus kasacinio skundo kitoje byloje padavimo terminui, ir prisiėmė per didelę riziką sudaryti per labai trumpą laiką pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Pirkėjas avansą pagal sutartį sumokėjo taip pat aiškiai matydamas, kad sutartis negalės būti įvykdyta, t. y. pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis negalės būti sudaryta, per nustatytą terminą. Be to, UAB „Kokybės kubas“ apskritai atsisakė reikalauti įvykdyti prievolę, pasirinkdamas netesybas. Nors teisė pasirinkti ir yra viena iš kreditoriaus teisių (CK 1.138 straipsnio 4, 6 punktai), tačiau tai turėtų būti vertinama kompleksiškai, aiškinantis tikruosius šalių ketinimus. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinės instancijos teismo atsisakymą tirti šias aplinkybes vien todėl, kad jos nebuvo tirtos pirmosios instancijos teisme, nes tai nėra naujai pateikti įrodymai, šios aplinkybės buvo žinomos ir tai yra teismo pareiga tinkamai įvertinti visus byloje esančius įrodymus, kad būtų pasiektas vidinis teismo įsitikinimas sprendimo teisėtumu ir teisingumu (CPK 185, 306 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis). Taigi, nepaisant abiejų šalių (UAB „Veiza“ ir UAB „Kokybės kubas“) bendro intereso parduoti ir pirkti nekilnojamąjį turtą, kyla pagrįstų abejonių, ar sudarydamos ginčo preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį šalys iš tikrųjų siekė pagrindinio šios sutarties tikslo – parduoti pastatą UAB „Kokybės kubas“. Vis dėlto, teismas priimdamas sprendimą negali remtis prielaidomis, o byloje trūksta įrodymų, leidžiančių konstatuoti ginčo sandorio tariamumą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šalys preliminariąja sutartimi prisiimdamos įsipareigojimus dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti tikros, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta, todėl laikytina, kad preliminaria sutartimi šalys prisiėmė per didelę riziką ir atsiradę nuostoliai iš dalies yra dėl pačių šalių kaltės.
Dėl atsakovo nuostolių, patirtų ieškovo prašymu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra yra savarankiška civilinio proceso dalis, kuri gali padaryti žalos jau pirmajame bylinėjimosi etape, kai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jau nebegalima ištaisyti klaidos. Tokiu atveju atsakovui suteikiama galimybė pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį siekti kompensuoti nuostolius reiškiant ieškinį dėl nuostolių, padarytų ieškovo prašymu taikant laikinąsias apsaugos priemones, kai ieškinys atmestas, atlyginimo. CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta procesą civilinėje byloje pralaimėjusios šalies civilinė atsakomybė, kurios tikslas – atlyginti (kompensuoti) procesą laimėjusiai šaliai nuostolius, atsiradusius dėl pralaimėjusios procesą šalies prašymu teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Toks atsakovo nuostolių atlyginimo institutas yra šalių interesų pusiausvyros išraiška. Ši įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2011 m. spalio 1 d. (2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1480 387 straipsnis), iki tol analogiškas nuostolių atlyginimo institutas buvo nustatytas CPK 147 straipsnio 3 dalyje. Kadangi civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus (CPK 3 straipsnio 8 dalis), tai nagrinėjamoje byloje aiškinamos ir taikomos kasatorių ginčijamos ir bylos nagrinėjimo metu galiojančios CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Militzer and Munch Fortransas“ v. Vokietijos bendrovė „Lex System“ GmbH, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-589/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-589/2006">3K-3-589/2006</a>; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ACUMEN“ v. UAB „ROVĖ“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-469/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-469/2009">3K-3-469/2009</a>; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MTEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-411/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-411/2010">3K-7-411/2010</a>) pasisakyta, kad, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Tokiais atvejais taikoma giežtoji civilinė atsakomybė, nenustatinėjant ieškovo kaltės, t. y. pripažįstama, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius.
Neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnis, 26.263 straipsnio 2 dalis), patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti. Nustačius, kad atsakovo turtinių teisių suvaržymo pagrindas neteisėtas, nes ieškinys pripažintas nepagrįstu, rizikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimų padarinių atlyginimo nustatymas atitinka proceso šalių teisių ir interesų lygiateisiškumo, proceso rungimosi ir dispozityvumo principus, pagal kuriuos šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13, 17 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G., I. G. v. V. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMzUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-335/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-335/2013">3K-7-335/2013</a>). Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad laikinąsias apsaugos priemones taikė teismai, įvertę situacijos sudėtingumą ir siekdami užtikrinti kasatoriaus interesus, todėl kasatorius, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis apdariai ir rūpestingai.
Žalos padarymas yra pagrindas atsirasti civilinėms teisėms ir pareigoms (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas), konkrečiai – civilinės atsakomybės teisiniams santykiams (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB,,Leandra“, bylos Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. J. firma,,Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Mi8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-62/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-62/2008">3K-3-62/2008</a>, išaiškinta, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas. Nagrinėjamoje byloje atsakovas (ieškovas) UAB „Čili Holdings“ (pirminis – UAB „Veiza“) teigia pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį patyręs 180 000 Lt nuostolių, sumokėdamas UAB „Kokybės kubas“ baudą už nesudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi šie atsakovo (ieškovo) patirti nuostoliai yra realūs ir būtini, nes buvo nustatyti šalių sudaryta sutartimi bei sumažinti Vilniaus apygardos teismui 2009 m. gruodžio 1 d. nutartimi patvirtinus šalių taikos sutartį. Vertinant trečiąjį nuostolių požymį – protingumą, reikia įvertinti, ar atsakovo (nukentėjusiojo) veiksmai nesudaro pagrindo atleisti asmenį, kurio prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnis). Pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį, nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Nagrinėjamoje byloje ginčijama preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta per labai trumpą laiką, UAB „Čili Holdings“, žinodama apie vykstantį teismo procesą, kuris, net ir priėmus du iš eilės procesinius sprendimus atmesti ieškovo R. A. ieškinį, nesibaigia iki nesueis kasacinio skundo padavimo terminas, teisėjų kolegijos nuomone, prisiėmė per didelę riziką pirkimo–padavimo sutartį sudaryti per labai trumpą laiką, be to, preliminariojoje sutartyje nenumatė sąlygos, leidžiančios pardavėjui išvengti civilinės atsakomybės – netesybų, jei sutartis nebus sudaryta ne dėl jos kaltės. Be to, preliminariojoje sutartyje buvo nustatytos aiškiai per didelės netesybos – 360 000 Lt – už sutarties neįvykdymą. Vėliau sutarties šalys taikos sutartimi šias netesybas sumažino perpus, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jų dydis neatitinka protingumo reikalavimo. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos negali būti mažinamos, jeigu jos jau sumokėtos, tačiau nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra ne netesybos, o nuostoliai, kuriuos patyrė atsakovas (ieškovas), prisiėmęs per didelę riziką, sudarydamas preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį su tokio dydžio netesybomis. Atsižvelgdama į tai bei taikydama protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus (CK 1.5 straipsnis), teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje atsakovo (ieškovo) UAB „Veiza“ (dabar atstovaujamo UAB „Čili Holdins“) nuostoliai mažintini iki 90 000 Lt.
CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Asmens elgesys gali būti ne vienintelė priežastis žalai atsirasti, tačiau pakankama. Teismų praktikoje pažymėta, kad priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado; civilinėje atsakomybėje pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingais padariniais; taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01My8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-53/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-53/2010">3K-3-53/2010</a>). Atsižvelgiant į tai, atmetamas kaip nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad nuostoliai – sumokėtos netesybos dėl nesudarytos nekilnojamojo turto, kuris buvo areštuotas kasatoriaus prašymu, pirkimo–pardavimo sutarties nėra jo veiksmų rezultatas. Kasatoriui pateikus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones kasaciniame procese, kai žemesnės instancijos teismuose jo ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas, leidžia daryti išvadą, kad, kreipdamasis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynybos ir prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kasatorius prisiėmė riziką, kad jo reikalavimai gali būti atmesti, taip pat galimus padarinius CPK 146 straipsnio kontekste. Tai, kad netesybos šalių taikos sutartimi buvo sumažintos, yra tik išvestinis dalykas, nepaneigiantis egzistuojančio priežastinio ryšio tarp kasatoriaus veiksmų ir atsakovui atsiradusių nuostolių.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai kasatoriui pagrįstai pritaikė civilinę atsakomybę, tačiau nepakankamai ištyrė visus byloje esančius įrodymus nustatant žalos dydį ir nukentėjusiojo (atsakovo) veiksmus dėl tokio žalos dydžio atsiradimo, todėl apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų procesinių sprendimų dalis priteisti iš ieškovo nuostolius keistina, nustatant, kad nuostoliai, kuriuos turi atlyginti ieškovas R. A., šioje byloje mažintini iki 90 000 Lt.
Dėl CPK 329 straipsnio taikymo
Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepranešęs UAB „Veiza“, todėl yra pagrindas šį sprendimą pripažinti absoliučiai negaliojančiu.
Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamas šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. UAB „Veiza“ dalyvavo bylų dėl tariamųjų sandorių pripažinimo ir nuostolių atlyginimo nagrinėjime pirmosios instancijos teisme. Vėliau šios bylos buvo sujungtos, UAB „Veiza“ procesines teises byloje dėl nuostolių atlyginimo perleido UAB „Čili Holdings”. Teisėjų kolegija pažymi, kad domėtis bylos eiga ir baigtimi yra ne tik šalies teisė, bet ir pareiga. UAB „Veiza” savo poziciją buvo išdėsčiusi pirmosios instancijos teisme ir neginčija priimtų teismo sprendimų CPK 329 straipsnio pagrindu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Čili Holdings” nors formaliai UAB „Veiza” procesines teises perėmė tik byloje dėl nuostolių atlyginimo, tačiau šias bylas sujungus atsikirtimus teikė ir dėl reikalavimo pripažinti sandorį tariamuoju. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Veiza” į bylą buvo įtraukta tinkamai ir jos procesinės teisės nebuvo pažeistos, todėl kasatoriaus argumentai dėl absoliutaus apeliacinės instancijos teismo sprendimo negaliojimo yra nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Iš dalies patenkinus ieškovo kasacinį skundą, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos turi būti proporcingai paskirstytos: ieškovui – patenkintų, o atsakovui – atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Byloje buvo pareikšti du reikalavimai – dėl sandorio pripažinimo tariamuoju ir nuostolių atlyginimo. Atmetus ieškinio dalį pripažinti sandorį tariamuoju ir sumažinus priteistinus nuostolius, konstatuotina, kad buvo patenkinta 25 procentai ieškovo reikalavimų. Ieškovas sumokėjo 4603 Lt žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą bei patyrė 4500 Lt atstovavimo išlaidas (2013 m. birželio 14 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 0012/13). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad ieškovo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma gerokai viršija nustatytus rekomenduojamus dydžius, todėl mažintina iki 2500 Lt. Atsakovas UAB „Čili Holdings“ nurodo patyręs 2420 Lt atstovavimo išlaidas (2013 m. birželio 28 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas Nr. TNTP/2013/06-2). Atsižvelgiant į tai, proporcingai paskirstant bylinėjimo išlaidas, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 1150,75 Lt žyminio mokesčio ir 625 Lt atstovavimo išlaidų, o iš ieškovo atsakovo naudai – 1815 Lt atstovavimo išlaidų. Atlikus įskaitymą, iš ieškovo atsakovo UAB „Čili Holdings“ naudai priteistina 39,25 Lt bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme. Atsakovas UAB „Kokybės kubas“ nurodo patyręs 3630 Lt atstovavimo išlaidų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma gerokai viršija nustatytus rekomenduojamus dydžius, todėl mažintina iki 2500 Lt, taigi iš ieškovo atsakovo patenkintų reikalavimų naudai priteistina 1875 Lt atstovavimo kasaciniame procese išlaidų.
Kasatorius pateikė prašymą perskirstyti 4700 Lt bylinėjimosi išlaidas, patirtas sumokėjus žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Atitinkamai ieškovui iš atsakovo UAB „Čili Holdings“ priteistina 2350 Lt.
Kasacinis teismas patyrė 62,91 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Ieškovo (atsakovo) kasacinį skundą tenkinus iš dalies, jos paskirstytinos santykiu 75 proc. (47,18 Lt) į valstybės biudžetą priteisiant iš ieškovo, 25 proc. (15,72 Lt) – iš atsakovo UAB „Čili Holdings“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutarties dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria iš Ramūno Autuko (a.k. 36907220135) priteista 180 000 (vienas šimtas aštuoniasdešimt tūkstančių) Lt nuostoliams atlyginti, pakeisti ir ją išdėstyti taip:
Priteisti iš R. A. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 90 000 (devyniasdešimt tūkstančių) Lt nuostoliams atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2010 m. balandžio 21 d., iki teismo sprendimo dėl šios dalies visiško įvykdymo UAB „Čili Holdings“ (juridinio asmens kodas 301806823) naudai.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. A. (asmens kodas duomenys neskelbtini) UAB „Čili Holdings“ (juridinio asmens kodas 301806823) naudai 39,25 Lt (trisdešimt devynis litus 25 ct), o UAB „Kokybės kubas“ (juridinio asmens kodas 225591470) 1875 (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt penkis) Lt bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme.
Priteisti iš UAB „Čili Holdings“ (juridinio asmens kodas 301806823) R. A. (asmens kodas duomenys neskelbtini) naudai 2350 (du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame teisme.
Priteisti iš R. A. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 47,18 Lt (keturiasdešimt septynis litus 18 ct) ir iš UAB „Čili Holdings“ (juridinio asmens kodas 301806823) 15,72 Lt (penkiolika litų 72 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (priteistina suma mokama į Valstybės mokesčių inspekcijos (j.a.k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Algis Norkūnas
Juozas Šerkšnas
