Baudžiamoji byla Nr. 2K-491/2013
Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00141-2011-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.26.2.1;
2.1.2.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
gynėjui advokatui Dainiui Žiedui,
nuteistajam G. Š.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendžio.
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu G. Š. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo G. Š. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, laisvės apribojimo laiku būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrina su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė nustatyta laisvės apribojimas vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant jį per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, laisvės apribojimo laiku būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.
Pritaikius BK 63 straipsnio 9 dalį, į bausmės laiką įskaitytas visas atkliktas bausmės laikas, paskirtas pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendį.
Iš G. Š. priteista 1000 Lt nukentėjusiajam A. G. neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu G. Š. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 20 d., apie 14 val., viešoje vietoje, Šiaulių miesto apylinkės teisme, esančiame Šiauliuose, Vilniaus g. 247, tyčia įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai: šaukė, vartojo necenzūrinius žodžius ir agresyviai, piktai, grasinančiai puldamas kūnu stūmė nukentėjusįjį A. G. į kampą, po to įkando jam į nosį ir padarė A. G. kraujosruvas dešiniajame nosies sparnelyje – nežymų sveikatos sutrikdymą, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti G. Š. apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neaiškus ir nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas neabejodamas kaltinamojo parodymų patikimumu nelygino jų su kitais ištirtais įrodymais, todėl netinkamai juos įvertino. Išvada apie tai, kad G. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, darytina, nes tai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, teismo medicinos specialisto išvada ir filmuota vaizdo medžiaga. Filmuotoje vaizdo medžiagoje užfiksuotas asmuo, kuris atkreipė dėmesį į G. Š. padarytą viešosios tvarkos sutrikdymą, todėl nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų prieštaravimai dėl teisėjų elgesio įvykio metu, apie pranešimą apie įvykį policijos pareigūnui ir jo elgesį po to nėra esminiai. G. Š. veika atitinka BK 284 straipsnio 1dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, todėl kvalifikuotina pagal šią baudžiamojo įstatymo normą.
Kasaciniu skundu nuteistojo G. Š. gynėjas advokatas D. Žiedas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Gynėjas nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pažeista jo ginamojo teisė į nešališką teismą, įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad sprendžiant dėl to, ar teismas buvo nešališkas, svarbu įvertinti subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus. Vertinant objektyvųjį kriterijų, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teismo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir visų pirma bylos šalims (Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, Neštak prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 65559/01 ir kt.). Atitinkamos nuostatos yra išdėstytos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, 2K-446/2009, 2K-198/2009, 2K-281/2013, 3K-3-5/2009, 2K-246/2008, 2K-661/2010, 2K-332/2013, 2K-315/2013, 2K-311/2013). Gynėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje jo ginamajam nebuvo suteikta garantijų, kad jo bylą objektyviai išnagrinės nešališkas apeliacinės instancijos teismas (netenkinamas objektyvus nešališkumo kriterijus), nes apeliacine tvarka bylą išnagrinėjo teisėjų kolegija, kurią sudariusių teisėjų anksčiau priimti sprendimai rodė nepalankų požiūrį į jo ginamąjį. Bylai nagrinėti apeliacine tvarka buvo sudaryta teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų G. Poškaus, B. Zalagos ir V. Iždono. Teisėjas G. Poškus, būdamas Šiaulių apygardos administracinio teismo pirmininku, nagrinėjo G. Š. inicijuotą administracinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškus nušalinimą teisėjui jį tenkino ir nusišalino nuo bylos nagrinėjimo. B. Zalaga ir V. Iždonas, būdami vienos teisėjų kolegijos nariai, 2010 m. spalio 28 d. nutartimi atmetė G. Š. skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. nuosprendžio. Be to, teisėjas V. Iždonas, 2011 m. vasario 24 d. išnagrinėjęs buvusios jo ginamojo sutuoktinės skundą dėl nutarties nutraukti baudžiamąją bylą, jį tenkino, nesudaręs galimybės jo ginamajam dalyvauti skundo nagrinėjime. Atitinkamai baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) teisėjas V. Iždonas patenkino nušalinimo pareiškimą ir nutartimi nusišalino nuo jo ginamojo skundo nagrinėjimo. 2013 m. vasario 6 d. dėl anksčiau nurodytų aplinkybių jo ginamasis pareiškė nušalinimą visai bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiai teisėjų kolegijai, tačiau teisėjų kolegija nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino, bylą išnagrinėjo ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, ir tai suteikia pagrindą manyti, kad anksčiau apibūdintas neigiamas teisėjų požiūris į jo ginamąjį galėjo turėti įtakos priimant sprendimą byloje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismo nešališkumo principo pažeidimas yra pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu.
Gynėjas tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Nukentėjusiojo A. G. parodymai yra nepatikimi, nes jis suinteresuotas bylos baigtimi, be to, jo parodymai dėl jį gynusių asmenų, iš kabinetų išėjusių teisėjų, prieštarauja liudytojos S. B. parodymams, įvykio vaizdo įrašo duomenims. Vertinant liudytojos V. Š. parodymus, svarbu atsižvelgti į tai, kad ji suinteresuota neigiamai atsiliepti apie jo ginamąjį, kaip apie buvusį sutuoktinį, taip siekdama palankesnio sau sprendimo santuokos su jo ginamuoju nutraukimo byloje. Paminėtina ir tai, kad liudytoja nėra apklausta teisme, o jos parodymais galima būtų remtis tik gynybai sudarius galimybę užduoti klausimus ir taip rungtyniško proceso metu tiesiogiai juos ištirti bei įvertinti jų patikimumą. Įvertinant teismo medicinos specialisto išvadą, pažymėtina, kad ji tik patvirtina faktą, jog buvo nežymiai sužalota nukentėjusiojo nosis, bet ne faktą, kad nukentėjusiajam buvo įkasta. Atsižvelgus į tai, kad kiti įvykio vietoje buvę liudytojai nematė įkandimo įvykio, jog specialisto išvada nepatvirtina įkandimo fakto, o jį patvirtina tik bylos baigtimi suinteresuoto nukentėjusiojo ir liudytojos V. Š. parodymai, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent jo ginamojo. Svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neiškvietė į teismą ir neapklausė liudytojų, kategoriškai paneigusių viešosios rimties sutrikdymo ir asmens sužalojimo faktus, t. y. nevertino jo ginamąjį teisinančių įrodymų. Dėl to priimdamas jo ginamajam apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimą, kad turi būti vertinami ne tik atskiri įrodymai, bet jų visuma. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas jo ginamąjį pripažino kaltu dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo iš esmės remdamasis aplinkybe, kad jis turėjo objektyviai realią galimybę nukentėjusiajam įkasti į nosį. Gynėjas pažymi, kad galimybės padaryti veiką turėjimas nereiškia veikos atlikimo fakto, todėl apeliacinės instancijos teismas padarydamas šią išvadą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, reikalaujančias nuosprendį pagrįsti tik patikimais duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-49/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-49/2006">2K-49/2006</a>).
Gynėjas taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 284 straipsnio 1 dalį. Baudžiamoji atsakomybė už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką iškyla tik tada, kai įžūliais ir agresyviais veiksmais sutrikdoma viešoji rimtis ir tvarka. Jo ginamojo veiksmai nepagrįstai buvo įvertinti kaip įžūlūs ir agresyvūs, nes konfliktą necenzūriniu kreipiniu inicijavo pats nukentėjusysis, o pasipiktinimą išreiškęs jo ginamojo elgesys – klausimas nukentėjusiojo kelis kartus, kodėl į jį buvo kreiptasi necenzūriniais žodžiais, negali būti vertinamas kaip įžūlus ar agresyvus. Pažymėtina, kad byloje esantys duomenys nesuteikia pagrindo išvadai, jog buvo sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka, nes teisėjų darbas dėl konflikto nebuvo sutrikdytas, o iš vaizdo įrašo matyti, kad liudytojos S. B., J. J., E. L. dėl kilusio konflikto nesikreipė į čia pat buvusius policijos pareigūnus, ėjo savo reikalais, nekreipė dėmesio į konfliktą, šypsojosi, o po įvykio teismo posėdis buvo tęsiamas be jokių kliūčių.
Nuteistojo G. Š. gynėjo advokato D. Žiedo kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl G. Š. nuteisimo pagrįstumo
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Dėl to taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje, kad dėl jo veiksmų (pasireiškusių bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytu būdu) kilo neigiami padariniai, t. y. realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2006">2K-243/2006</a>, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011 ir kt.).
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę šioje byloje surinktą įrodymų visetą, padarė skirtingas išvadas apie faktines bylos aplinkybes ir dėl to padarė skirtingas teisines išvadas.
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad G. Š. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai: šaukė, vartojo necenzūrinius žodžius, įkando A. G. į nosį ir dėl tokių G. Š. veiksmų buvo sutrikdyta viešoji rimtis. Darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi kelių liudytojų parodymais. Tačiau, išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo liudytojų parodymus ir nepagrįstai priėjo prie išvados, kad G. Š. šaukė, vartojo necenzūrinius žodžius ir tuo buvo sutrikdyta viešoji rimtis. Antai liudytoja S. B. konfliktą apibūdino kaip trumpai trūkusį šurmulį, apsižodžiavimą; kad būtų buvusios muštynės, kasta nukentėjusiajam į nosį, ji nematė, konfliktas iš karto nutrūko G. Š. sudrausminus dėl tokio elgesio, teismo darbas dėl to nebuvo sutrikdytas. Liudytoja J. J. įvykį taip pat apibūdino kaip šurmulį bei paaiškino, kad, vykstant konfliktui, ji ėjo darbo reikalais, praėjo tarp abiejų konflikte dalyvaujančių asmenų, kad būtų buvusios muštynės ji nematė, teismo darbas dėl to nebuvo sutrikęs. Pažymėtina tai, kad kiti įvykio vietoje buvę liudytojai I. B., E. L. nukentėjusiojo A. G. ir G. Š. konfliktą apibūdino tik kaip šurmulį, apsižodžiavimą, muštynių, įkandimo fakto nematė, į konflikto vietą policijos ar apsaugos darbuotojų nekvietė, nors šie asmenys buvo netoli nuo įvykio vietos, nematė, kad į koridorių dėl konflikto būtų išėję teisėjai ar kiti teismo darbuotojai. Įvykio vaizdo įrašas patvirtina šių liudytojų parodymus, jame nematyti, kad dėl konflikto į įvykio vietą būtų atėję teisėjai ar kiti teismo darbuotojai, būtų nutrūkę teismo posėdžiai, kiltų reikalas kviesti policiją. Taigi apeliacinės instancijos teismas plečiamai aiškino minėtų liudytojų parodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.
Kitas klausimas, ar pakanka įrodymų byloje konstatuoti faktą, kad G. Š. iš tikrųjų įkando A. G. į nosį. Apylinkės teismas išteisino G. Š. konstatavęs, kad nėra pakankamai įrodymų išvadai, jog būtent G. Š. padarė nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą. Įkandimo faktą nurodė tik pats A. G., o jo parodymus apie įkandimą patvirtino tik liudytoja V. Š., kuri teisme nagrinėjant bylą nebuvo apklausta. Kaip tai išplaukia iš BPK 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, teismai nuosprendyje savo išvadas apie bylos aplinkybes gali pagrįsti tik teisme tiesiogiai apklaustų liudytojų parodymais, tuo tarpu V. Š. teisme nebuvo apklausta, todėl apeliacinės instancijos teismas, kaip įrodymų viseto dalimi, negalėjo grįsti savo išvadų šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Daugiau nė vienas liudytojas nepatvirtino šio fakto, nors šalia buvo daugiau žmonių. Kolegija pažymi, kad nors teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, jog nukentėjusiajam A. G. kaltinime nurodytu laiku padaryta kraujosruva dešiniame nosies sparnelyje, joje ir vėliau duotuose teismo medicinos specialisto parodymuose nėra nurodyta, kad kūno sužalojimas nukentėjusiajam A. G. padarytas būtent įkandant. Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte paaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Dėl to kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad G. Š. įkando A. G. į nosį ir atliko kitus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip atitinkantys nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, požymius, ir G. Š. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisino. Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutikti neturi pagrindo.
Dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo
Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalies prasmę teismas yra nešališkas, kai nagrinėjant bylą dalyvavo bent vienas teisėjas, kuris negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje nurodytų priežasčių. Pagal teismų praktiką teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas laikytinas šališku, nes jo ginamojo bylą išnagrinėjo ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė teisėjų kolegija, kurios nariai anksčiau jo ginamajam yra priėmę nepalankių sprendimų kitose bylose. Kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, jog šią bylą apeliacine tvarka nagrinėję teisėjai buvo iš anksto nusistatę ar tendencingi vertindami G. Š. elgesį. Paminėtina ir tai, kad kitos bylos, kurias nagrinėjo šią bylą apeliacine tvarka nagrinėję teisėjai ir kuriose buvo priimti kaltinamajam G. Š. nepalankūs sprendimai, nėra susijusios su nagrinėjama byla, o teisėjų nusišalinimo priežastys yra susijusios su kitų bylų aplinkybėmis. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjo teisėjai, kurie anksčiau yra priėmę kaltinamajam nepalankių sprendimų, kolegijos nuomone, šioje byloje nesudaro prielaidų pagrindo objektyviai abejoti teismo nešališkumu. Dėl to šis kasacinio skundo motyvas yra nepagrįstas ir dėl to atmestinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Dalia Bajerčiūtė
Vytautas Piesliakas
