Civilinė byla Nr. 3K-3-311/2008 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6; 22.3.1;
121.19.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Gintaro Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. S. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovui AB Ūkio bankui dėl vienašalio sandorio (paprastojo vekselio pasirašymo) pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys: S. S., Kauno miesto 17-ojo notarų biuro notarė R. I.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2003 m. lapkričio 7 d. ieškovas M. S. pasirašė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo vekselio turėtojui AB Ūkio bankui, šiam pateikus vekselį, sumokėti 71 368 Lt. Šis ieškovo pasirašytas vekselis yra pagrindas reikalauti iš jo vekselyje nurodytos sumos, tačiau, ieškovo teigimu, nėra jokio pagrindo, kuriuo remiantis vekselis galėjo būti išrašytas, nes ieškovas neskolingas atsakovui AB Ūkio bankui jokios pinigų sumos, kurios grąžinimui užtikrinti būtų reikėję išrašyti vekselį. Ieškovo teigimu, vekselis buvo išrašytas kaip laidavimo dokumentas, nes 2003 m. balandžio 29 d. atsakovas AB Ūkio bankas suteikė UAB „Šancha“, kurioje ieškovas tuo metu dirbo ir kurios akcijų dalį turėjo, 80 000 Lt paskolą pagal overdrafto sutartį, iš kurios kilusiai prievolei užtikrinti nurodytos sumos vekselį išdavė UAB „Šancha“. Šis 2003 m. balandžio 29 d. vekselis buvo užprotestuotas 2003 m. liepos 3 d. Skolos likutis tą dieną buvo 79 269,86 Lt (skirtumas tarp įmonės ir ieškovo išduotuose vekseliuose nurodytų sumų susidarė dėl to, kad kreditorius iš įmonės buvo atgavęs dalį lėšų). 2003 m. liepos 18 d., t. y. dar iki ieškovo vekselio išrašymo, iš skolininko UAB „Šancha“ buvo pradėta išieškoti 79 669,16 Lt suma ir 2005 m. lapkričio 30 d. skola buvo 68 396,54 Lt. Tuo tarpu iš ieškovo pagal vekselį atsakovas reikalauja 71 777,84 Lt ir tai, ieškovo manymu, yra akivaizdus atsakovo nesąžiningumo bei siekio parturtėti be teisinio pagrindo įrodymas. Kadangi abu vekseliai (ir įmonės, ir ieškovo) yra galiojantys, tai atsakovas gali išreikalauti pinigines sumas du kartus – ir iš įmonės, ir iš ieškovo, taip nepagrįstai praturtėdamas. Ieškovo teigimu, dėl tokių aplinkybių jo pasirašytas vekselis pripažintinas negaliojančiu, nes vekselio pasirašymas neatitinka tikrosios jo valios – pasirašydamas vekselį jis suklydo, nes nežinojo teisinių niuansų, o atsakovas, kurio veikla susijusi su įvairių finansinių dokumentų, tarp jų – ir vekselių, surašymu bei išdavimu, pasinaudojo ieškovo suklydimu (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Remdamasis CK 1.5, 1.90, 6.4 straipsniais, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsniu, ieškovas prašė pripažinti jo 2003 m. lapkričio 7 d. pasirašytą 71 368 Lt vekselį negaliojančiu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas laikė, kad, sprendžiant byloje pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą, turi būti vadovaujamasi ne tik CK 6.878 straipsnyje įtvirtinta bendrąja norma, bet ir specialiosiomis normomis, įtvirtintomis Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme, nes bendrųjų ir specialiųjų normų prieštaravimai yra sprendžiami pirmenybę teikiant specialiajai normai. Teismas pažymėjo, kad Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme nustatyti tik du vekselio galiojimo reikalavimai: formalumo, t. y. būtinų rekvizitų buvimas, ir abstraktumo, reiškiantis, jog prievolė pagal vekselį nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo (tam tikro sandorio) ir yra be išlygų. Teismo nuomone, šie vekseliui keliami reikalavimai lemia tai, kad vekselio įgijėjui, siekiančiam įsitikinti vekselio galiojimu, pakanka patikrinti jo rekvizitus. Savu ruožtu skolininkas (mokėtojas), ginčydamas savo prievolę pagal vekselį, taip pat gali remtis tik formaliais vekselio trūkumais ir negali vekselio turėtojui reikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnis). Teismas konstatavo, kad vekselio prigimtis ir savybės, užtikrinančios jo, kaip universalios atsiskaitymo ir kreditavimo priemonės, viešą patikimumą, bei šių savybių nulemtas specifinis vekselio teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog vekselis negali būti pripažintas negaliojančiu pagal CK nuostatas dėl sandorių negaliojimo (taigi ir ieškovo nurodytu pagrindu), o tik Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme apibrėžtais pagrindais, t. y. remiantis formaliais vekselio trūkumais – rekvizitų, nustatytų Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 3, 77 straipsniuose, nebuvimu. Nustatęs, kad ieškovo pasirašytas vekselis atitinka Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnyje paprastajam vekseliui keliamus reikalavimus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti jį neturinčiu vekselio galios pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 78 straipsnio 1 dalies nuostatas. Įvertinęs bylos duomenis ir nenustatęs kliūčių, trukdžiusių ieškovui suprasti trumpo ir aiškaus dokumento turinį, teismas konstatavo, kad ieškovas, pasirašydamas vekselį, turėjo apsvarstyti galimas teisines šio veiksmo pasekmes, o esant abejonių – pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Kartu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas ėmė ginčyti vekselį tik praėjus metams po pareikšto reikalavimo vykdyti apmokėjimą pagal šį dokumentą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 29 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose civilinėse bylose dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, duotais išaiškinimais, kad Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas, kai prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, teisėjų kolegija pripažino, kad nagrinėjamoje byloje, kurioje kilusio ginčo šalys yra tiesioginiai teisinių santykių, buvusių pagrindu išduoti ginčo vekselį, dalyviai (ieškovas – paprastojo vekselio davėjas, o atsakovas – pirmasis šio vekselio įgijėjas ir turėtojas), ieškovas turi teisę reikšti atsakovui prieštaravimus dėl įsipareigojimų pagal ginčo vekselį galiojimo, remdamasis jiems žinomais asmeniniais santykiais, t. y. prieštaravimus, kylančius iš skolininką pagal vekselį ir vekselio turėtoją siejančio tam tikru sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas vekselis, ar kitokių jų susitarimų. Pažymėjusi, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, ir todėl vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo, teisėjų kolegija laikė, jog tai lemia, kad vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, ginčydamas vekselį vienu iš bendrųjų sandorio negaliojimo pagrindų, t. y. prašydamas pripažinti jį negaliojančiu CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu, turėjo pareigą įrodyti, kad jis suklydo iš esmės, t. y. suklydo dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Tai pažymėjusi, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas šioje byloje tokių suklydimo aplinkybių nenurodė ir jų neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis). Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti bei įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Teisėjų kolegijos nuomone, abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovas turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą, yra verslininkas, teisėjų kolegija laikė, kad jis, būdamas apdairus, protingas ir sąžiningas asmuo, turėjo visas galimybes prieš išrašydamas vekselį pasikonsultuoti su advokatu ar kitu kompetentingu asmeniu dėl atliekamo veiksmo teisinių padarinių. Pripažinusi pirmosios instancijos teismą tinkamai taikiusiu materialinės ir procesinės teisės normas, teisėjų kolegija sprendė, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindai, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas M. S. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnį, nes neatsižvelgė į jame nustatytą išimtį dėl vekselio turėtojo tyčinio veikimo skolininko nenaudai, įgyjant vekselį, leidžiančią įsipareigojusiems pagal vekselį asmenims gynybai pareikšti vekselio turėtojui reikalavimus, grindžiamus asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais. Kasatoriaus (ieškovo) teigimu, būtent šios išimties taikymo prielaidas sudarančiomis aplinkybėmis (atsakovo nenurodymu tikslios ir išsamios su ginčijamo vekselio pasirašymu susijusios informacijos, nepaaiškinimu tokio vekselio pasirašymo pasekmių, tyčiniu sudarymu įspūdžio, kad ieškovui asmeniškai jokių prievolių pagal ginčo vekselį neatsiras, nes vekselis išrašomas tik kaip UAB „Šancha“ skolos atsakovui grąžinimo laidavimo dokumentas) jis grindė savo ieškinį ir šias aplinkybes įrodė. Taigi ieškovas (vekselio davėjas) turėjo teisę reikšti atsakovui (vekselio turėtojui) prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais jo ir atsakovo santykiais. Kadangi vekselio pasirašymas yra vienašalis sandoris, tai tuo atveju, kai vekselio davėjas turi teisę ginčyti vekselio galiojimą, reikšdamas vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, dėl vekselio galiojimo turi būti sprendžiama vadovaujantis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis bendruosius sandorių negaliojimo pagrindus, nes jokių specialiųjų teisės normų neįtvirtinta. Dėl to teismai privalėjo spręsti ieškinio reikalavimą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ieškinyje nurodytu pagrindu (CK 1.90 straipsnis). To nepadarę, teismai netinkamai taikė dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu reglamentuojančias CK nuostatas.
2. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs ieškovo teisę ginčyti vekselį bendraisiais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tačiau visiškai neargumentuodamas savo išvados, kad ieškovas neįrodė, jog esmingai suklydo pasirašydamas ginčo vekselį, priėmė nutartį be motyvų, tai pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą yra absoliutus šio procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas.
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovo kasacinio skundo trečiasis asmuo S. S., nurodydama, kad visiškai sutinka su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, prašo kasacinį skundą patenkinti.
Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas AB Ūkio bankas prašo skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad vekselio turėtojo nesąžiningumo įgyjant vekselį ieškovas neįrodė ir netgi neįrodinėjo, teismai tokios aplinkybės, kaip ir fakto, jog ieškovas, pasirašydamas vekselį, suklydo iš esmės, taip pat nenustatė, todėl kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama dėl netinkamo Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio ir CK nuostatų, reglamentuojančių dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu, taikymo. Kasatoriaus argumentai, kad vekselis išrašytas kaip UAB „Šancha“ skolos AB Ūkio bankui grąžinimo laidavimo dokumentas ir kad tai pripažino pats bankas, nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovo teigimu, jis tiek raštu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu neigė bet kokius ieškovo tvirtinimus dėl vekselio, kaip laidavimo ar garantijos už UAB „Šancha“ skolą priemonės, ir teigė, kad ieškovo pasirašytą vekselį laiko įsipareigojimu grąžinti skolą už kitą asmenį, t. y. už UAB „Šancha“.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas šioje byloje, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis žemesnių instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, todėl pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius ginčija vekselį bendraisiais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, nurodydamas, kad vekselis pripažintinas negaliojančiu, nes jo pasirašymas neatitinka tikrosios kasatoriaus valios. Kasatoriaus teigimu, pasirašydamas vekselį jis suklydo, nes nežinojo vekselio pasirašymo teisinių pasekmių, o atsakovas pasinaudojo jo suklydimu (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką ta linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. su AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. su M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007; 2007 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. P. su BUAB „Mocionas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. su G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007).
Vekselis turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatyme vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Dėl to asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas vertybinį popierių, vekselio įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Vekselio viešo patikimumo savybė galioja tik sąžiningiems vekselio turėtojams. Vekselio viešo patikimumo savybė suponuoja tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių.
Įstatyme nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas, CK 1.105 straipsnio 1 dalis), reiškia tai, jog vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintas prievolės abstraktumas reiškia, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Tokia abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisinių santykių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta.
Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio nuostatas įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Tai reiškia, kad pagal šio straipsnio prasmę skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeninais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. Tačiau Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais. Vekselio išrašymas, minėta, yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. su G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas M. S. ir atsakovas AB Ūkio bankas yra tiesioginiai vekselio teisinio santykio dalyviai. Ieškovas yra vekselio davėjas, o atsakovas – ginčo vekselio pirmasis įgijėjas ir turėtojas. Ieškovas prašė pripažinti vekselį negaliojančiu CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo apeliacinį skundą, nutartyje nurodė, kad ieškovas, ginčydamas vekselį vienu iš bendrųjų sandorio negaliojimo pagrindų, turėjo pareigą įrodyti, kad jis suklydo iš esmės, t. y. suklydo dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas šioje byloje, teigdamas, kad jis suklydo reikšdamas savo valią ar dėl sandorio turinio, tokių aplinkybių nenurodė ir jų neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis). Dėl to kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad teismai turėjo spręsti reikalavimą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ieškinyje nurodytu pagrindu (CK 1.90 straipsnis), o to nepadarę pažeidė nurodytą materialinės teisės normą, yra nepagrįsti. Nagrinėjant bylą pirmojoje ir apeliacinėje instancijose, ieškovas nurodė iš esmės tik tai, kad jis suklydo dėl sandorio motyvų (pasirašydamas vekselį, nesuprato šio sandorio teisinių pasekmių, laikė, kad antrąjį vekselį pasirašo kaip įmonės vadovas ir įmonės vardu, suklydo dėl patirties neturėjimo, manė, kad įmonei užteks lėšų kreditui grąžinti ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, byloje nenustačius suklydimo fakto, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai paliko sandorį (vekselį) galioti, neleisdamas ieškovui piktnaudžiauti suklydimo motyvais, nes suklydimas dėl sudaromo sandorio motyvų nėra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu.
Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Teismai nustatė, kad ieškovas neįrodė, jog esmingai suklydo pasirašydamas ginčo vekselį, ir tuo motyvavo savo išvadą.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Pranas Žeimys
Sigitas Gurevičius
Gintaras Kryževičius
