Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuosavybės teisių atkūrimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-310/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.1.4; 24.2; 121.18

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovams A. P., L. P., R. B., O. M., trečiajam asmeniui K. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuosavybės teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė D. P. nurodė, kad su atsakovu A. P. įregistravo santuoką 1990 m. rugsėjo 27 d. Atsakovas A. P., anot ieškovės, už jos motinos dovanotas lėšas įkūrė siuvimo įmonę, kuri vėliau buvo perorganizuota į UAB „Padvaiskas ir Ko“, be to, 1997 m. atsakovas A. P. bendrovės veiklai plėtoti iš ieškovės motinos pasiskolino dar 30 000 Lt. Ieškovės teigimu, iš kitoje civilinėje byloje atsakovo A. P. pateikto skyrybų pareiškimo ji sužinojo, kad atsakovas A. P. 1996 m. sutartimi pardavė savo motinai 100 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų už 10 000 Lt. Ieškovės nuomone, ši sutartis yra apsimestinis sandoris, nes atsakovas ir toliau valdė įmonę, o 1997 m. dovanojimo sutartimi atsakovo motina nupirktas akcijas perdovanojo sūnui. Anot ieškovės, šie veiksmai buvo atlikti siekiant, kad ji negautų santuokoje įgyto turto dalies, be to, perleidžiant akcijas (bendrąją jungtinę nuosavybę) nebuvo gauta ieškovės, kaip sutuoktinės, sutikimo. Ieškovė nurodė, kad atsakovas A. P. toliau įvairiai perleisdamas nurodytos bendrovės akcijas bandė pasiekti, kad ieškovė negautų santuokoje įgyto turto dalies: 2000 m. sausio 3 d. sutartimi atsakovas A. P. savo pažįstamam R. B. pardavė akcijas už 32 000 Lt, nors jų nominali vertė 699 000 Lt, 2000 m. balandžio 8 d. atsakovas R. B. fiktyviai pardavė akcijas atsakovo A. P. tetai O. M. už 32 000 Lt, pastaroji tą patį mėnesį padovanojo akcijas atsakovui A. P., o 2001 m. spalio 15 d. atsakovas A. P. akcijas pardavė savo motinai už simbolinę 1 Lt kainą. Ieškovės teigimu, šie sandoriai sudaryti fiktyviai, nesukėlė teisinių pasekmių, nes atsakovas A. P. ir toliau valdė įmonę, sandoriai sudaryti siekiant nuslėpti bendrosios jungtinės nuosavybės turtą, todėl jie pripažintini negaliojančiais ir niekiniais, bei atkurtina ieškovės nuosavybės teisė į dalį sutuoktinių turto. Ieškovė prašė: 1) 1996 m. balandžio 1 d. atsakovų A. P. ir L. P. sudarytą UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią buvo parduota 100 vnt. akcijų už 10 000 Lt, pripažinti negaliojančia ir laikyti niekine; 2) 1997 m. kovo 14 d. atsakovų L. P. ir A. P. sudarytą akcijų dovanojimo sutartį, pagal kurią L. P. padovanojo A. P. UAB „Padvaiskas ir Ko“ 100 vnt. akcijų už 10 000 Lt, pripažinti niekine, nes, nesant pirmojo sandorio, negalėjo įvykti ir paskesnieji; 3) 2000 m. sausio 3 d. A. P. ir R. B. sudarytą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią buvo parduota 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų už 32 000 Lt, laikyti niekiniu sandoriu, jį panaikinti; 4) 2000 m. balandžio 8 d. R. B. ir O. M. sudarytą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią už 32 000 Lt buvo parduota 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų, pripažinti niekine, ją panaikinti; 5) 2000 m. balandžio 30 d. O. M. ir A. P. sudarytą akcijų dovanojimo sutartį, pagal kurią O. M. priklausančios 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų buvo padovanotos A. P., pripažinti niekine, ją panaikinti; 6) 2001 m. spalio 15 d. sudarytą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią A. P. pardavė 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų už simbolinę 1 Lt kainą L. P., pripažinti niekine, ją panaikinti; 7) atkurti ieškovei, kaip sutuoktinei, nuosavybės teises į UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijas, kurios yra bendroji jungtinė nuosavybė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino: 1) pripažino negaliojančia 1996 m. balandžio 1 d. A. P. ir L. P. sudarytą UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį; 2) pripažino negaliojančia 1997 m. kovo 14 d. L. P. ir A. P. sudarytą akcijų dovanojimo sutartį; 3) pripažino negaliojančiu akcijų pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą 2000 m. sausio 3 d. A. P. ir R. B.; taikė restituciją ir grąžino R. B. iš A. P. 32 000 Lt; 4) pripažino negaliojančia 2000 m. balandžio 8 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą R. B. ir O. M.; taikė restituciją ir grąžino iš O. M. 32 000 Lt R. B. naudai; 5) pripažino negaliojančia 2001 m. spalio 15 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį; taikė restituciją ir grąžino L. P. iš A. P. 1 Lt, o iš L. P. grąžino A. P. 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų. Teismas nustatė, kad 1996 m. balandžio 1 d. atsakovo A. P. ir atsakovės L. P. buvo sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kuria L. P. nupirko 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų už 10 000 Lt. Ieškovės D. P. ir atsakovo A. P. santuoka buvo įregistruota 1990 m. rugsėjo 27 d. Įsteigus UAB „Padvaiskas ir Ko“, kuri įregistruota 1996 m. sausio 10 d., visos bendrovės akcijos, kurių bendra vertė 10 000 Lt, priklausė A. P. Teismas nurodė, kad iš esmės tarp šalių nėra ginčo, jog tai buvo bendroji jungtinė nuosavybė (SŠK 21 straipsnis). Remdamasis SŠK 21 straipsnio 4 dalimi, teismas konstatavo, kad, parduodant paprastąsias vardines akcijas, kurios neįregistruotos Vertybinių popierių komisijoje, sutuoktinio rašytinis sutikimas nebuvo reikalingas. Teismas pažymėjo, kad, sudarant ginčijamą sandorį, 2000 m. Civilinis kodeksas dar negaliojo, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme CK 3.88 ir 3.89 straipsnių retrospektyvus galiojimas nenumatytas. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl minėtos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl sutuoktinės sutikimo nebuvimo negali būti tenkinamas. Teismas nustatė, kad 1997 m. kovo 14 d. akcijų dovanojimo sutartimi L. P. padovanojo A. P. 100 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų, kurių vienos nominali vertė 100 Lt. 2000 m. sausio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi A. P. pardavė R. B. 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų, kurių vienos nominali vertė 100 Lt, visų parduodamų akcijų vertė – 669 000 Lt. 2000 m. balandžio 8 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi R. B. pardavė tas pačias akcijas O. M. už 32 000 Lt, kuri 2000 m. balandžio 30 d. dovanojimo sutartimi šias akcijas padovanojo A. P.. 2001 m. spalio 15 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi A. P. pardavė L. P. už simbolinę 1 Lt kainą 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ 100 Lt nominalios vertės paprastųjų vardinių akcijų, bendra visų parduodamų akcijų vertė 669 000 Lt. Įvertinęs prašomus pripažinti negaliojančiais sandorius, jų sudarymo aplinkybes, sandorių šalis, jų tarpusavio santykį, sandorių sudarymo laiką, kontekstą, teismas sprendė, kad ginčijamų sandorių šalys nesiekė sukurti teisinių pasekmių. Vien ta aplinkybė, kad visos UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijos, kurios nuosavybės teise priklausė A. P., ne vieną kartą buvo perleistos asmenims, susijusiems artimais giminystės ar kitais santykiais, ryšiais bei saitais, taip pat ta aplinkybė, kad, atsakovams A. P. ir L. P. perleidus akcijas, po kelių sandorių jos vėl sugrįždavo jų nuosavybėn, teismo vertinimu, rodo, kad sandoriai buvo sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti tikrų teisinių padarinių, būdingų pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutartims. Dėl 1996 m. balandžio 1 d. akcijų perleidimo sutarties teismas nurodė, kad atsakovės L. P. paaiškinimai, kad šiuo sandoriu ji sutikusi paskolinti sūnui pinigų verslui plėtoti, reikštų, kad atsakovė neketino įsigyti nuosavybės teise bendrovės akcijų, kaip turto, be to, teismo vertinimu, šalys neįrodė, kad pagal šią sutartį buvo sumokėti pinigai. Teismas taip pat pažymėjo, kad gana greitai įvykęs šių akcijų perleidimas (padovanojimas) sūnui A. P. leidžia daryti išvadą, kad sudarant tiek pirmąjį, tiek antrąjį sandorius patys artimiausi giminaičiai nebuvo sąžiningi, ir toks akcijų perleidimas buvo susijęs su siekimu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe buvusį turtą paversti asmenine A. P. ar jo motinos nuosavybe ir taip formaliai užkirsti kelią ieškovės, kaip A. P. sutuoktinės, galimybei ir teisei į santuokos metu sukurto turto dalį. Dėl 2000 m. sausio 3 d. akcijų perleidimo sandorio teismas nurodė, kad R. B. iš esmės patvirtino, jog pats turėjo kitą verslą, todėl verslas, kurio akcijas jis nusipirko, jo nedomino, be to, nei sandorio sudarymo metu, nei po akcijų įsigijimo jis įmonės veikla praktiškai nesidomėjo. Teismas pažymėjo itin mažą sandorio kainą, kai, esant parduodamų akcijų nominaliai vertei – 669 000 Lt, jos parduodamos už 32 000 Lt. Toks akcijų pardavimas, teismo vertinimu, nebūtų būdingas apdairiam ir protingam verslininkui (atsakovui A. P.), juolab kad byloje nėra duomenų, jog įmonės veikla būtų nuostolinga ar kad įmonei skubiai reikėtų tam tikrų lėšų, o įstatinio kapitalo didinimas tuo laikotarpiu rodo sėkmingą ir pelningą įmonės veiklą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šalys neįrodė, jog iš viso pardavėjui buvo sumokėti sutartyje nurodyti pinigai, taip pat aplinkybes, kaip R. B. sumokėti pinigai buvo panaudoti versle. Atsakovų nurodyta aplinkybė, kad taip įformindamas sandorį atsakovas R. B. paskolino 32 000 Lt įmonės veiklai plėtoti, teismo vertinimu, patvirtina, kad sandorio šalys jau nuo pat pradžių neketino sukurti tikrų teisinių padarinių, bet, pasak jų, šiuo sandoriu padengė paskolos santykius. Teismas konstatavo, kad šio sandorio fiktyvumą patvirtina ir tolimesni R. B. veiksmai, jau po trijų mėnesių šias akcijas parduodant atsakovo A. P. tetai O. M., kurią, kaip pirkėją, surado pats A. P.. O. M. akcijų padovanojimas mažiau kaip po mėnesio nuo įsigijimo savo sūnėnui A. P., teismo vertinimu, rodo, kad sandoris buvo sudarytas dėl akių, siekiant ne realaus disponavimo akcijomis, bet jų sugrąžinimo asmeninėn A. P. nuosavybėn. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal naujai įregistruotų 2000 m. rugpjūčio 12 d. UAB „Padvaiskas ir Ko“ įstatų 7.2 papunktį akcininkas gali savo nuožiūra parduoti ar kitokiu būdu perleisti visas ar dalį savo visiškai apmokėtų akcijų tretiesiems asmenims tik gavęs bendrovės valdybos sutikimą, šiuo klausimu valdyba turi priimti raštišką nutarimą. Teismas nurodė, kad atsakovas A. P., 2001 m. spalio 15 d. sudaręs jo valdomų akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su L. P., tokio valdybos nutarimo teismui nepateikė, ir tai tik patvirtina aplinkybę apie šio sandorio tariamumą. Teismas konstatavo, kad ginčijamos akcijų pirkimo-pardavimo bei dovanojimo sutartys pripažintinos negaliojančiomis CK 1.86 straipsnio (1964 m. CK 51 straipsnio) pagrindu ir taikytinos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos – restitucija. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, nes apie 1996 m. balandžio 1 d. sutarties, pažeidžiančios ieškovės teises, ji sužinojo tik atsakovui A. P. pateikus pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, tiksliau –ieškinio dėl santuokos nutraukimo su jo priedais nuorašą 2002 m. gegužės 14 d. Teismas konstatavo, kad apie ginčijamo sandorio sudarymą ieškovė sužinojo galiojant jau naujajam CK, kurio 3.96 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, tuo tarpu su ieškiniu dėl minėtos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovė kreipėsi 2002 m. lapkričio 5 d. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti ir ieškinio senaties termino kitiems sandoriams nuginčyti praleidimo, nes apie juos ieškovė taip pat sužinojo tik santuokos nutraukimo byloje, be to, reikalavimams dėl kitų sandorių pripažinimo negaliojančiais taikytinas ne sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, nes reikalavimai grindžiami ne sutuoktinės sutikimo nebuvimu, o sandorių tariamumu. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė tam tikrą laiko dirbo UAB „Padvaiskas ir Ko“ sekretore, tačiau ši aplinkybė savaime nėra pagrindas teigti, jog jai buvo žinoma apie visus akcijų perleidimo sandorius. Teismas atkreipė dėmesį ir į tą aplinkybę, kad pagal CK 1.129 straipsnio 1 dalies 5 punktą ieškinio senaties terminas sustabdomas, jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 13 d. nutartimi ištaisė Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą, papildant rezoliucinę dalį: „Pripažinti negaliojančia akcijų dovanojimo sutartį, sudarytą 2000 m. balandžio 30 d. O. M. ir A. P., pagal kurią O. M. padovanojo A. P. 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų, kurių bendra nominali vertė – 669 000 Lt.“

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo A. P. apeliacinį skundą, 2007 m. gruodžio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeitė ir ją išdėstė taip: „pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1996 m. balandžio 1 d. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą A. P. ir L. P.; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1997 m. kovo 14 d. akcijų dovanojimo sutartį, sudarytą L. P. ir A. P.; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2000 m. sausio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą A. P. ir R. B.; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2000 m. balandžio 8 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą R. B. ir O. M.; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2000 m. balandžio 30 d. akcijų dovanojimo sutartį, sudarytą O. M. ir A. P.; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2001 m. spalio 15 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą A. P. ir L. P., taikyti restituciją ir grąžinti L. P. iš A. P. 1 Lt, o iš L. P. grąžinti A. P. 6690 vnt. UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcijų. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo šalių tariamus sandorius. Įvertinusi atsakovų A. P. ir L. P. paaiškinimus, kolegija konstatavo, kad A. P., kaip 1996 m. sutarties šalies, tikslas buvo trumpam pasiskolinti pinigų gamybai plėtoti, o kitos 1996 m. sutarties šalies tikslas – gauti paskolos įvykdymo užtikrinimą įgyjant akcijų. Nurodytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, labiau leidžia tikėti, kad minėtų sandorių šalys sudarė tik išorinį pirkimo-pardavimo teisinio santykio atsiradimo vaizdą, o iš esmės tarp savęs sukūrė paskolinius teisinius santykius, todėl realiai 1996 m. sutartimi buvo atliktas paskolos įvykdymo užtikrinimas, o 1997 m. dovanojimo sutartimi užtikrinimas buvo panaikintas. Kolegija nurodė, kad aplinkybės, jog L. P. atliko tam tikrus veiksmus kaip įgytų akcijų savininkė, nepaneigia šalių sudarytų sutarčių apsimestinumo, nes jų veiksmai buvo atliekami ne siekiant įgyvendinti tikslą, dėl kurio įgytos akcijos, bet siekiant atlikti klaidinančius veiksmus, kurie buvo privalomi atlikti siekiant užmaskuoti sandorio apsimestinumą. Įvertinusi ginčijamą A. P. ir R. B. sudarytą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kolegija konstatavo aiškią vertybių disproporciją – 669 000 Lt vertės akcijos parduodamos už 32 000 Lt kainą, tuo tarpu iš įkeitimo lakštų matyti, jog vien įmonės ilgalaikis turtas buvo vertas daugiau nei dešimt kartų daugiau, nei perleidžiamų akcijų kaina. Kolegijos vertinimu, atsakovas A. P. neveikė ir nesielgė kaip protingas pardavėjas, siekiantis parduoti turtą už didžiausią galimą kainą; R. B. nesiekė įsigyti akcijų ir jas valdydamas dalyvauti įmonės veikoje, bet siekė gauti A. P. duodamų pinigų grąžinimo užtikrinimą. Kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės labiau leidžia tikėti, kad tarp A. P. ir R. B. susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai ir paskolai užtikrinti buvo įkeistos akcijos. Atsižvelgiant į tai, jog O. M. yra A. P. teta, akcijas įgijo ne siekdama jas valdyti ir jomis naudotis, akcijas perleido faktiškai po trijų savaičių nuo įsigijimo, per visą laikotarpį faktiškai įmonę valdė A. P., todėl, kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog ginčijamomis 2000 m. sausio 3 d., 2000 m. balandžio 8 d. ir 2000 m. balandžio 30 d. sutartimis nebuvo siekiama sukurti pirkimo-pardavimo ir dovanojimo teisinių santykių, o buvo siekiama užtikrinti paskolinius teisinius santykius ir grąžinti akcijas faktiniam jų savininkui, t. y. šie sandoriai yra apsimestiniai. Pirmosios instancijos teismas ginčijamas 1996 m. balandžio 1 d., 1997 m. kovo 14 d. 2000 m. sausio 3 d., 2000 m. balandžio 8 d. ir 2000 m. balandžio 30 d. sutartis, kolegijos nuomone, nepagrįstai pripažino tariamais sandoriais, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai dėl šių sutarčių pripažinimo tariamais sandoriais keistini, o šios sutartys pripažintinos apsimestiniais niekiniais sandoriais. Kadangi faktiškai apsimestiniais niekiniais sandoriais akcijos nebuvo perleistos, tai nėra pagrindo taikyti restitucijos. Kolegija konstatavo, kad šiais apsimestiniais sandoriais nuosavybės teisės nebuvo keičiamos, todėl, pripažinus juos niekiniais ir negaliojančiais, turtui (akcijoms) išliko tas pats teisinis rėžimas – akcijos liko bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl ginčijamos 2001 m. spalio 15 d. sutarties pripažinimo tariamu sandoriu ir restitucijos taikymo. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes senaties terminas skaičiuotinas ne nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos, o nuo sužinojimo apie sandorio sudarymą, t. y. nuo 2002 m. gegužės 14 d. Kolegija pažymėjo, kad teisinis rezultatas byloje nepakito, o apeliacinės instancijos teismas pakeitė kai kuriuos pirmosios instancijos teismo motyvus ir teisinius pagrindus, todėl negalima manyti, jog apeliacinės instancijos teismas priėmė blogesnį apeliantui sprendimą (CPK 313 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimą, 2007 m. kovo 13 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, ex officio pripažindamas ginčo sandorius apsimestiniais, netinkamai taikė sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnis), pažeidė esminius apeliacinio proceso principus: draudimą teismui peržengti apelianto nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (CPK 320 straipsnis) bei CPK 313 straipsnyje įtvirtintą draudimą priimti apeliantui nepalankesnį sprendimą. Remdamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 9 straipsnio 1 dalimi, kasatorius teigia, kad iki 2001 m. liepos 1 d. sudarytiems sandoriams negali būti taikomi2000 m. CK 1.78-1.96 straipsniai, o turi būti taikomos atitinkamos 1964 m. CK nuostatos. Anot kasatoriaus, tik vienai 2001 m. spalio 15 d. sudarytai ir ieškovės ginčijamai sutarčiai turėjo būti taikomos 2000 m. CK sandorių negaliojimą reglamentuojančios teisės normos, o visoms kitoms ginčijamoms sutartims – 1964 m. CK nuostatos. Kasaciniame skunde pažymima, kad 1964 m. CK numatyta sutarčių skirstymo į niekines ir negaliojančias, taip pat teismo teisės ex officio konstatuoti niekinio sandorio fakto. Kadangi ginčijamoms 1996 m. balandžio 1 d., 1997 m. kovo 14 d., 2000 m. sausio 3 d., 2000 m. balandžio 8 d., 2000 m. balandžio 30 d. sutartims negalėjo būti taikomi 2000 m. CK 1.78-1.96 straipsniai, tai, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas negalėjo išeiti už apeliaciniame skunde suformuluotų bylos nagrinėjimo ribų ir ex officio aiškintis papildomas, apeliaciniame skunde nenurodytas, aplinkybes dėl sandorių apsimestinumo. Anot kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CPK 313 straipsnyje nustatytas draudimas dėl apelianto priimti blogesnį sprendimą taikomas tik tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas pakeičia arba panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir kitaip išsprendžia klausimą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rimeda“ v. Arvydo Martinkėno individuali įmonė ir kt., bylos Nr. 3K-3-210/2001; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. J. Stanionis v. E. J. Latkauskas ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2004), be to, blogesniu sprendimu gali būti laikomas tas, kuriuo asmeniui sumažinama teisių arba nustatoma daugiau pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Drevinskienė v. I. R. Drevinskienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2001). Kasatoriaus vertinimu, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodydamas, kad ginčijami sandoriai pripažįstami negaliojančiais „nuo sudarymo momento“, apeliacinės instancijos teismas priėmė apeliantui blogesnį procesinį sprendimą.

2. Apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad ginčijami sandoriai nėra tariami, tačiau teismas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, jog ginčijami sandoriai yra apsimestiniai (niekiniai). Anot kasatoriaus, taip teismas neišsiaiškino (nevertino) tikrosios sutarčių šalių valios sandorių sudarymo metu bei kitų 1964 m. CK 52 straipsnio (2000 m. CK 1.87 straipsnio) taikymui teisiškai reikšmingų aplinkybių. Kasatoriaus teigimu, vertinant tikrąją sandorio šalių valią jo sudarymo metu, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Kuchalskis v. L. Kuchalskienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-445/2001; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Kuchalskis v. L. Kuchalskienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1395/2002; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Vansevičienė v. M. Narkun, bylos Nr. 3K-3-1167/2003; 2007 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. O. Strukas, bylos Nr. 3K-3-45/2007), reikia vertinti byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienes faktines aplinkybes, taip pat sandorio šalių elgesį tiek sudarant ginčijamus sandorius, tiek po jų sudarymo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas 1996 m. balandžio 1 d. ir 1997 m. kovo 14 d. sutartis apsimestiniais teisiniais santykiais, nevertino ir neatsižvelgė į apeliaciniame skunde akcentuotas aplinkybes, patvirtinančias faktinį pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą su visomis kilusiomis pasekmėmis. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog „aplinkybės, kad L. P. atliko tam tikrus veiksmus kaip įgytų akcijų savininkė, nepaneigia sudarytų sutarčių apsimestinumo, jų veiksmai buvo privalomi atlikti užmaskuoti sandorio apsimestinumą“, kasatoriaus nuomone, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes pagal 1964 m. CK 52 straipsnio prasmę apsimestinio sandorio nebūtina maskuoti klaidinančiais veiksmais. Be to, anot kasatoriaus, ši teismo išvada pagrįsta prielaida, o ne faktiniais bylos duomenimis. Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vėlesnės, po sandorio sudarymo atsiradusios aplinkybės negali būti pagrindas pripažinti sudarytą sandorį negaliojančiu 1964 m. CK 52 straipsnio pagrindu, nes reikšmingos ir buvusią tikrąją teisinio santykio dalyvių valią parodančios aplinkybės turėjo egzistuoti jau ginčijamo sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Imšienė v. E. Imšaitė, bylos Nr. 3K-3-1090/2001). Kasatoriaus nuomone, objektyvių priežasčių paveiktą L. P. valios pasikeitimą nebūti UAB „Padvaiskas ir Ko“ akcininke apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai traktavo kaip apsimestinio sandorio požymį. Kasatoriaus teigimu, kainos ir akcijų vertės disproporcija nėra teisės prasme neginčijamai reikšmingiausia. Kasaciniame skunde nurodoma, kad civilinėje teisėje galiojantis dispozityvus reguliavimo metodas suteikia teisę santykių dalyviams susitarti įvairiomis sąlygomis, jeigu jų tiesiogiai nedraudžia įstatymas, o A. P. ir R. B. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nevertino ir nemotyvavo, kokių aplinkybių veikiama susiformavo šalių valia sudaryti 2000 m. sausio 3 d. ir 2000 m. balandžio 8 d. sandorius, nevertino, jog O. M. bendrovės akcijas pirko detaliai išanalizavusi bendrovėje esančią situaciją, kad O. M. valią padovanoti ginčo akcijas A. P. lėmė aplinkybės, kad ji pati vaikų neturi, A. P. rūpinasi nuo mažų dienų, tikėdamasi, kad sulaukus senatvės jis padės ir jos šeimai, be to, tuo metu jos vyras turėjo sėkmingą verslą ir pakankamas pajamas pragyventi, tad ji galėjo sau leisti padovanoti minėtas akcijas A. P..

3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties aprašomojoje dalyje neaptarė 2000 m. balandžio 30 d. akcijų dovanojimo sutarties; nutarties motyvuojamojoje dalyje teismas šio sandorio teisėtumo taip pat nevertino, tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje šią sutartį pripažino apsimestiniu sandoriu, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnį.

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, 331 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktus, 4 dalies 3, 4 punktus, nes nevertino ir nutarties motyvuose neaptarė apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos patikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Lesniakas v. UAB „Kaišiadorių žalvarnis“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-974/2003; 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Pankinas v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Uspaskichas v. UAB „Baltijos TV“, bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. Baltakio individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2007 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Ratio“ v. A. Manelis, bylos Nr. 3K-3-313/2007). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 21 punktą teismas gali ieškinį atmesti vien motyvuodamas ieškinio senaties termino praleidimu, todėl, kasatoriaus teigimu, su ieškinio senaties taikymu susiję apeliacinio skundo argumentai turi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei privalo būti ištirti apeliacinės instancijos teisme (CPK 320 straipsnis) ir nurodyti teismo procesiniame sprendime (CPK 331 straipsnio 2, 4 punktai). Kasaciniame skunde nurodoma, kad iš apeliacinės instancijos teismo motyvų neaišku, kokių faktinių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią ieškinio reikalavimams dėl 1996 m. balandžio 1 d., 1997 m. kovo 14 d. bei 2000 m. sausio 3 d. sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, iš kurių seka, kad ieškovė, dirbusi UAB „Padvaiskas ir Ko“ sekretore, negalėjo nežinoti apie nurodytas akcijų perleidimo sutartis. Nenustačius faktinių aplinkybių, kasacinis teismas negali spręsti dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo konkrečioms aplinkybėms, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė D. P. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Atsakovas A. P. bendrovės gamybai plėtoti 1997 m. gegužės 27 d. pasiskolino iš ieškovės motinos 30 000 Lt. Ieškovė pabrėžia, kad jeigu akcijos nebūtų bendroji jungtinė nuosavybė, tai ji nebūtų prašiusi motinos skolinti pinigų.

2. Ieškovės teigimu, sudarydamas 1996 m. balandžio 1 d. sutartį, kasatorius pažeidė CK 96 straipsnį. SŠK 21 straipsnio 1 ir 4 dalyse buvo nurodyta, kad nuosavybės teises į bendrai santuokoje įgytą turtą kiekvienas iš sutuoktinių gali įgyvendinti tik valdydamas, naudodamas ir disponuodamas šiuo turtu bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, tuo tarpu šias teises reglamentuojančiuose įstatymuose buvo nustatyta, kad sutuoktiniai turi lygias teises valdydami jų bendrąją jungtinę nuosavybę sudarantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, o sudarant sandorius dėl turto perleidimo reikalingas sutuoktinio sutikimas.

3. Atsiliepime iš esmės pritariama bylą nagrinėjusių teismų motyvams dėl ginčijamų sandorių ir jų sudarymo aplinkybių kvalifikavimo.

4. Ieškovė pabrėžia, kad ji faktiškai niekada nedirbo UAB „Padvaiskas ir Ko“, o buvo tik įforminta kaip darbuotoja, įmonės dokumentacijos ji nematė, visi dokumentai buvo užrakinti ne tik darbo vietoje, bet ir namuose. Atsiliepime pažymima, kad ieškovė negalėjo žinoti apie įmonės padėtį, juolab apie įmonėje sudaromas sutartis ar kitus dokumentus, kuriems suprasti reikia ir žinių bei noro sužinoti, kas vyksta įmonėje. Dėl to ieškovė nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl neteisingo senaties termino taikymo.

5. Ieškovės nuomone, kasatoriaus teisė į apeliaciją nebuvo pažeista. Anot ieškovės, kasatorius nenurodo jokio pagrindo, kuris galėtų sukelti abejonių dėl teisės į apeliaciją apribojimo. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teisme kasatorius teikė dar naujus įrodymus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasatorius, remdamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 9 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad iki 2001 m. liepos 1 d. sudarytiems sandoriams, 2000 m. CK 1.78-1.96 straipsniai negali būti taikomi, o turi būti taikomos atitinkamos 1964 m. CK nuostatos. Anot kasatoriaus, tik vienai 2001 m. spalio 15 d. sudarytai ir ieškovės ginčijamai sutarčiai turėjo būti taikomos 2000 m. CK sandorių negaliojimą reglamentuojančios teisės normos, o visoms kitoms ginčijamoms sutartims – 1964 m. CK nuostatos. Kasaciniame skunde pažymima, kad 1964 m. CK nenumatyta sutarčių skirstymo į niekines ir negaliojančias, taip pat teismo teisės ex officio konstatuoti niekinio sandorio fakto.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, aiškindamas ir taikydamas Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies bei CK 1.78 straipsnio normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, kad negali būti paneigta teismo teisė savo iniciatyva (ex officio) pripažinti niekiniu sandorį, sudarytą iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Palaima v. A. Pavarotnikienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-540/2005); teismas, nagrinėdamas bylą nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio (savo iniciatyva) konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Stasiūnas v. A. Stasiūnienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2008); CK 1.78 straipsnio 5 dalis taikytina ir sandoriams, sudarytiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ramunė“ v. UAB „Vengrobalt-K“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-122/2005). Greta pirmiau nurodytų nutarčių dėl teismo teisės ir pareigos ex officio konstatuoti iki naujojo CK įsigaliojimo sudaryto niekinio sandorio faktą ir niekinio sandorio teisines pasekmes yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. Zinkevič v. V. Zinkevičius, bylos Nr. 3K-3-1008/2002; 2004 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 312-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB „Skraida“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2004; 2005 m. vasario 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. Beržinis v. A. Žukauskaitė ir kt., bylos Nr. 3K-3-111/2005; 2005 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras v. S. Tamolis ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005. Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo minėtos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje turėjo teisę ir pareigą ex officio vertinti aplinkybes dėl sandorių apsimestinumo, taip pat ex officio konstatuoti apsimestinių niekinių sandorių faktą ir teisines pasekmes. Toks teismui suteiktos teisės ir tenkančios pareigos vykdymas nepripažintinas išėjimu už apeliaciniame skunde suformuluotų bylos nagrinėjimo ribų. Pažymėtina ir tai, kad ši byla yra tiesiogiai susijusi su A. P. ir D. P. santuokos nutraukimo civiline byla, kuri yra sustabdyta iki bus išnagrinėta ši kasacine tvarka nagrinėjama byla. Pagal CPK 376 straipsnį šeimos bylose teismo vaidmuo yra aktyvus. Atsižvelgiant į šios civilinės bylos ir civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo ryšį, konstatuotina, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju teismo vaidmuo turi būti aktyvus. Įstatyme (CK 1.95 straipsnio 1 dalis) nustatytų teisinių pasekmių tinkamas konstatavimas (momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu, nustatymas), kai pirmosios instancijos teismas sprendime šiuo klausimu iš viso nepasisakė, nelaikytinas apeliantui blogesnio sprendimo priėmimu, nes tokiu būdu apelianto padėtis nėra pabloginta, yra užtikrintas apibrėžtumas ir nepaliekama neišspręstų tiesiogiai su ginčo santykiais susijusių klausimų. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, ex officio pripažindamas ginčijamus sandorius apsimestiniais, netinkamai taikė sandorių negaliojimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, pažeidė CPK 313, 320 straipsnių nuostatas.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, jog ginčijami sandoriai yra apsimestiniai (niekiniai), kad taip teismas neišsiaiškino (nevertino) tikrosios sutarčių šalių valios sandorių sudarymo metu bei kitų 1964 m. CK 52 straipsnio (2000 m. CK 1.87 straipsnio) taikymui teisiškai reikšmingų aplinkybių. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasatoriaus ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados yra išsamiai motyvuotos ir pagrįstos byloje nustatytomis teisiškai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios patvirtina, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti tam, kad jais būtų pridengti kiti santykiai (sandoriai). Tuo tarpu kasacinio skundo teiginiai nepaneigia šių apeliacinės instancijos teismo motyvų ir išvadų, taip pat nepatvirtina, kad darydamas tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs materialinės ir (arba) proceso teisės normas ar nukrypęs nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties aprašomojoje dalyje neaptarė 2000 m. balandžio 30 d. akcijų dovanojimo sutarties; nutarties motyvuojamojoje dalyje teismas šio sandorio teisėtumo taip pat nevertino, tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje šią sutartį pripažino apsimestiniu sandoriu, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis kasatoriaus argumentas yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes ginčijamos nutarties aprašomojoje dalyje (pirmajame puslapyje) nurodyta, kad 2000 m. balandžio 30 d. akcijų dovanojimo sutartis toliau nutarties tekste bus įvardijama kaip „2000 m. dovanojimo sutartis“. Tuo tarpu ginčijamos nutarties motyvuojamojoje dalyje (devintajame nutarties puslapyje) apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl „2000 m. dovanojimo sutarties“ pripažinimo apsimestiniu niekiniu sandoriu.

Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, 331 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktus, 4 dalies 3, 4 punktus, nes nevertino ir nutarties motyvuose neaptarė apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos patikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas, todėl nagrinėjant bylą kasacine tvarka šis klausimas nagrinėtinas tik tiek, kiek tai susiję su kasaciniame skunde nurodytais kasacijos pagrindais – CPK 185, 320, 331 straipsnių pažeidimais ir nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes šis Senato nutarimas yra metodinė medžiaga, tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktiką formuoja kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (CPK 4 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad iš apeliacinės instancijos teismo motyvų neaišku, kokių būtent faktinių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, iš tikrųjų nėra visiškai išsamiai motyvuota. Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos duomenis ir taikytiną teisę apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties taikymo yra teisinga, o procesinio pobūdžio trūkumai, susiję su ginčijamos nutarties (išvados) nepakankama motyvacija, nevertintini kaip esminiai, sudarantys teisinį pagrindą naikinti apskųstą nutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškinio senaties termino eigos pradžią, laikėsi materialinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminą, ir jas taikė tinkamai, o nustatydami senaties termino eigos pradžią nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Konstatuotina, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnis, 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžiai yra svarbūs du momentai – teisės pažeidimas ir asmens žinojimas arba turėjimas žinoti apie jo teisės pažeidimą. Šie momentai gali sutapti arba ne. Ieškovė nagrinėjamoje byloje nurodė, kada būtent ji sužinojo apie savo teisių pažeidimą – susipažinusi su atsakovo A. P. ieškinio pareiškimu santuokos nutraukimo ir turto dalybų byloje, t. y. 2002 m. gegužės 14 d. Tuo tarpu atsakovas A. P. nagrinėjamoje byloje savo atsikirtimų pagrindu nurodė, be kita ko, tai, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo ir (arba) turėjo sužinoti ginčijamų sandorių sudarymo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus byloje pateikti argumentai ir byloje esantys įrodymai nepaneigia ieškovės teiginio ir bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo tik susipažinusi su atsakovo A. P. ieškinio pareiškimu santuokos nutraukimo ir turto dalybų byloje. Ši išvada grindžiama visų byloje pateiktų įrodymų viseto patikrinimu, atsižvelgiant inter alia į bylos duomenis apie ieškovės ir atsakovo A. P. santykius ginčijamų sandorių, dėl kurių pareikštiems reikalavimams buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, sudarymo metu, į tai, kad minėti sandoriai yra apsimestiniai, į tai, kokie sandoriai buvo pridengiami ginčijamais sandoriais, bei į tai, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą dienos.

Patikrinusi apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniu skundu ginčijami teismų procesiniai sprendimai yra teisėti bei pagrįsti ir nėra teisinio pagrindo jų naikinti kasacinio skundo argumentais (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis