Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-496/2013

Proceso Nr. 2-59-3-00284-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1; 126.8

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AK baldai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 12 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AK baldai“ ieškinį atsakovams E. G., A. Š., K. Š., T. Š. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl įmonės vadovų (akcininkų) civilinės atsakomybės, laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo.

Ieškovo BUAB „AK baldai“ bankroto administratorius ieškiniu atsakovams E. G., A. Š., K. Š., T. Š. prašė priteisti solidariai iš atsakovų ieškovui 273 088,7 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. spalio 5 d. nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą. Bankroto administratorius, patikrinęs per paskutinius 36 mėnesius ieškovo sudarytus sandorius, finansinius dokumentus, kreipėsi į teismą dėl žalos, padarytos kreditoriams, priteisimo iš atsakovų, nes jie, būdami bendrovės administracijos vadovais ir akcininkais, laiku nesikreipdami į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidė kreditorių teises ir jiems padarė žalą.

Ieškovo akcininkai buvo K. Š. (nuo 2005 m. rugsėjo 27 d. iki 2006 m. rugpjūčio 25 d.), T. Š. (nuo 2006 m. rugpjūčio 25 d. iki šiol), o administracijos vadovas – K. Š. (nuo 2004 m. kovo 31 d. iki 2005 d. rugsėjo 29 d.); A. Š. (nuo 2005 d. rugsėjo 29 d. iki 2006 m. liepos 31 d.); E. G.-Š. (nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. sausio 3 d.); T. Š. (nuo 2008 m. sausio 3 d. iki 2009 m. spalio 15 d.). Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalį, atsakovai privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Administratorius, patikrinęs ieškovo finansinius dokumentus, nustatė, kad:

1) 2004 m. gruodžio 31 d. ieškovo turimos skolos buvo 34 582 Lt didesnės nei turimas turtas, o 2005 m. gruodžio 31 d. skolos išaugo iki 63 099 Lt. Šiuo laikotarpiu bendrovės vienintelis vadovas ir akcininkas buvo K. Š.;

2) 2006 m. gruodžio 31 d. ieškovo turimos skolos buvo 160 483 Lt didesnės nei turimas turtas, o per 2006 metus vieninteliai akcininkai – K. Š. ir T. Š., o administracijos vadovai – A. Š. ir E. G.-Š.;

3) 2007 m. gruodžio 31 d. ieškovo turimos skolos buvo 241 627 Lt didesnės nei turimas turtas, 2008 m. gruodžio 31 d. ieškovo turimos skolos buvo 403 512 Lt didesnės nei turimas turtas. Šiuo laikotarpiu vienintelis akcininkas – T. Š., o administracijos vadovas – E. G.-Š.

4) 2009 m. gruodžio 31 d. ieškovo turimos skolos buvo 591 751 Lt didesnės nei turimas turtas. Šiuo laikotarpiu vienintelis akcininkas ir administracijos vadovas – T. Š.

Ieškovo skolos kiekvienais metais nuolat augo, o turto mažėjo, todėl atsakovai privalėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nuo to momento, kai įmonė tapo nemoki. Žalos dydžiu yra laikomi kreditorių reikalavimai, kurių bankrutuojanti įmonė negali patenkinti dėl to, kad, iškėlus bankroto bylą, paaiškėjo, jog įmonė turto neturi ir negalės atsiskaityti su kreditoriais. Panevėžio apygardos teismas yra patvirtinęs 273 088,7 Lt ieškovo kreditorių reikalavimų.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: iš T. Š. ieškovui priteisė 19 241,38 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 455,91 Lt žyminio mokesčio ir 4,66 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą; iš K. Š. priteisė ieškovui 16 374,38 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 387,97 Lt žyminio mokesčio ir 3,97 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą; iš E. G. priteisė ieškovui 15 369,46 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 364,16 Lt žyminio mokesčio ir 3,72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą; iš A. Š. ieškovui priteisė 9014,78 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 213,60 Lt žyminio mokesčio ir 3,63 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo žala gali atsirasti tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek jos kreditoriams. Žala įmonei gali pasireikšti tuo, kad suprastėja jos turtinė padėtis: išauga skolos ar sumažėja turto ir jo nepakanka didžiajai daliai įmonės skolų apmokėti. Kreditorių patiriama žala yra laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos – ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo.

Teismas nurodė, kad, remiantis šiuo metu galiojančia Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio redakcija (įsigaliojo nuo 2008 m. liepos 1 d.), įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Tačiau, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, net ir nesant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius.

Teismas taip pat nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės administracijos vadovui ar įmonės savininkui taikymo, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas. Įmonės administracijos vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinį pareiškęs asmuo neprivalo jos įrodinėti. Bendrovės vadovas gali šią prezumpciją paneigti, pateikdamas įrodymus, kurie patvirtintų, kad jo kaltės nėra.

Teismas pažymėjo, kad įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis – grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu. Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis), vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis). Įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; atstovauti bendrovei, atsakyti už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Atsakovai, būdami ieškovo administracijos vadovais ar įmonės savininkais (akcininkais), pasirašydami bendrovės turto balansus ir matydami, kad įmonės skolos kiekvienais metais tik auga ir viršija turimo turto vertę, privalėjo vykdyti Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio įpareigojimą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovai to nepadarė ir savo neveikimu pažeidė įstatymo nustatytą imperatyviąją pareigą, todėl teismas konstatavo, kad ieškovo administracijos vadovai bei savininkai neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai ir išimtinai bendrovės bei kreditorių interesais. Teismas nurodė, kad ieškovo bankroto byloje patvirtinta 273 088,17 Lt kreditorių reikalavimų suma, kuri pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką laikoma administracijos vadovų ir savininkų padarytos žalos dydžiu.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2005–2008 metais šalyje buvo ekonomikos klestėjimo laikotarpis, kurio metu dalis verslo subjektų prekes ir paslaugas neapdairiai siūlydavo avansu iš esmės be jokių apribojimų, nereikalaudami skolų grąžinimo ar prekių apmokėjimo užtikrinimo, pripažino, kad dalį žalos nulėmė pačių kreditorių veiksmai, todėl iš atsakovų priteistiną ieškovui žalą sumažino iki 60 000 Lt. Priteistiną žalą teismas paskirstė atsakovams atsižvelgdamas į kiekvieno iš jų vadovavimo trukmę.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 12 d. sprendimu panaikino Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas BUAB,,AK baldai“ ieškinys ir iš atsakovų E. G., A. Š., K. Š. ir T. Š. priteista 60 000 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – BUAB,,AK baldai“ ieškinį atmetė visiškai. Sprendimą dėl atmestų ieškinio reikalavimų dalies paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, atsižvelgiant į juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atlieka dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Panevėžio spaustuvė v. R. Š. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2012">3K-3-19/2012</a>). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie kasacinio teismo išaiškinimai lemia, kad dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvių funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo negali būti solidari. Nors ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato tiek įmonės vadovo, tiek savininko (savininkų) pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, ši pareiga pagal įmonės vadovo bei savininkų funkcijų esminį skirtingumą nėra vienoda: kiekvienam iš jų tokia pareiga atsiranda nuo tada, kai jie sužino apie aplinkybes, lemiančias šią jų pareigą, t. y. nuo tada, kai jiems tampa žinoma, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai. Be to, šią pareigą įstatymas nustato atskirai įmonės vadovui bei savininkui (savininkams), taigi bet kuris iš jų gali inicijuoti bankroto bylą. Dėl to žala, jeigu ji padaryta dėl bankroto neinicijavimo laiku, nėra padaroma bendrais šių asmenų veiksmais: turi būti atribota įmonės vadovo atsakomybė nuo savininko (savininkų) atsakomybės, o dėl pastarųjų atsakomybės turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes (jų veiksmų teisėtumą, t. y. momentą, kada įmonės dalyvis įgijo pareigą atitinkamam veikimui (bankroto bylos inicijavimui), sąžiningumą ir t. t.).

Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, nenurodė, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė, nuo kurio momento atsakovams atsirado prievolė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bei nevertino, nuo kurio momento įmonė nebevykdė įsipareigojimų, o pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Taigi įstatymas nustato aplinkybių visumą: 1) įsipareigojimų nevykdymas, pasireiškiantis skolų nemokėjimu arba iš anksto apmokėtų darbų neatlikimu; 2) pradelstų įmonės įsipareigojimų santykį su įmonės turtu.

Balanso duomenys yra vienas iš įrodymų, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo būsenos. Tačiau nustatyti momentą, kada įmonė tapo nemoki, yra svarbu, kai sprendžiama dėl padarinių, kylančių iš tokio nemokumo, taikymo (šiuo atveju – reikalaujama iš atsakovų žalos atlyginimo būtent dėl to, kad jie laiku neinicijavo įmonės bankroto), turi būti nustatyta, kada įmonės pradelstų (bet ne mokėtinų per vienerius metus) įsipareigojimų suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės, taip pat kada įmonė nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais, nebeatliko iš anksto apmokėtų darbų ir t. t. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šią aplinkybę patikimai pagrindžiančių duomenų byloje nėra, o būtent ieškovui, siekiančiam įrodyti atsakovų veiksmų neteisėtumą, tenka pareiga įrodyti, kada įmonėje susiklostė situacija, kai atsakovams atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 178 straipsnis).

Vertindama aplinkybę, ar įmonės vadovų K. Š., A. Š., E. G. ir T. Š. veiksmai, nevykdant pareigos inicijuoti įmonės bankroto, laikytini neteisėtais, pažeidžiančiais jų fiduaciarinę pareigą bendrovei bei jos kreditoriams, teisėjų kolegija pažymėjo, jog nors byloje nėra duomenų, nuo kada įmonė nebevykdė įsipareigojimų pagal anksčiau sudarytas sutartis, ar įmonė sudarė naujas sutartis, ar turėjo pakankamai pagrįsto pagrindo tikėtis, kad įmonė atkurs mokumą, atsiskaitys su kreditoriais bei išsaugoti darbo vietas, pagal byloje esančius finansinius dokumentus sprendė, kad iki 2009 metų įmonė vykdė veiklą, buvo atsiskaitoma su kreditoriais, debitoriai vykdė savo įsipareigojimus. 2007 metais UAB „AK baldai“ priėmė naujų darbuotojų, buvo sudarytos naujos sutartys. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismų praktikoje vyrauja nuostata, jog bankroto byla keliama bendrovei ne tik tada, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, kartu ir nustačius, kad ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, nes visuomenės, o kartu ir viešąjį interesą atitinka siekis išsaugoti veikiantį verslo subjektą, jei jis nėra faktiškai nemokus.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – priežastinio ryšio tarp atsakovų nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir žalos įmonei ir kreditoriams atsiradimo, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš dalies patenkino pareikštą ieškovo reikalavimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas bankrutavusi UAB „AK baldai“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2013 m. vasario 12 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimą.

Kasatoriaus teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas padarė materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, turinčių esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Lietuvos apeliacinio teismo sprendime yra prieštaravimų, sprendimas yra nelogiškas. Pats Lietuvos apeliacinis teismas pripažįsta, kad nuo 2005 m. nuosekliai blogėjanti įmonės finansinė padėtis ir mažėjantis turtas bei kiti įmonės finansiniai rodikliai neabejotinai lėmė atitinkamais laikotarpiais įmonei vadovavusių asmenų pareigos reaguoti į įmonės faktinį nemokumą atsiradimą ir jos nevykdymą. Kasatoriaus teigimu, jau 2004 metų pabaigoje įmonė buvo nemoki, jos mokėtinos sumos viršijo įmonės turtą. Vėliau įmonei vadovavę atsakovai BUAB „AK baldai“ mokumo nepagerino, o bendrovės finansinė būklė blogėjo. Kasatoriaus vertinimu, ne tik ieškovas, bet ir atsakovai privalo įrodyti jų nurodytas aplinkybes (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Atsakovai neįrodė, kad įmonė buvo moki Įmonių bankroto įstatymo prasme.

Kasatoriaus teigimu, visi atsakovai nevykdė Akcinių bendrovių įstatyme nustatytos pareigos atkurti įmonės mokumą (ABĮ 59 straipsnio 8 dalis). Atsakovai nesiėmė jokių priemonių įmonės mokumui atkurti, todėl Lietuvos apeliacinio teismo argumentai, kad ieškovas nors ir nuostolingą, tačiau komercinę–ūkinę veiklą vykdė iki pat bankroto bylos iškėlimo, negali pašalinti atsakovų atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Vien komercinės– ūkinės veikos vykdymas, žinant, kad per kelerius metus bendrovė veikia nuostolingai ir praranda turtą, o skolos auga, negali būti laikomas protingu ar neperžengiančiu komercinės rizikos ribų. Atsakovai turėjo pareigą atkurti įmonės mokumą, tačiau šį imperatyvųjį reikalavimą, numatytą ABĮ, pažeidė ir nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl liko nepatenkinta 273 088,7 Lt kreditorių reikalavimų.

Kasatorius nurodo, kad atsakovų veikos yra neteisėtos, jie yra kalti dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tarp jų neveikimo ir naujų kreditorių atsiradimo ir su jais negalėjimo ieškovui atsiskaityti yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes atsakovai sudarė su kreditoriais sutartis, gavo iš jų paslaugas ir prekes, o savo turto, iš kurio būtų galėję atsiskaityti su kreditoriais, neturėjo. Atsakovai, kaip įmonės vadovai ir akcininkai, privalėjo suprasti ir suprato, kad ieškovas veikia nuostolingai ir, nedarant esminių pakeitimų įmonės valdyme, neinvestuojant į bendrovę, nedidinant kapitalo, ieškovas bankrutuos. Taigi, kasatoriaus vertinimu, atsakovų elgesys (neveikimas) buvo ypač neatsakingas, atsakovai tyčia siekė patys gauti pajamų, jas naudoti savo poreikių tenkinimui, gauti atlyginimą ir neatsikaityti su kreditoriais, mažinti ieškovo turto masę.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai A. Š. ir K. Š. prašo ieškovo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovų teigimu, kasatorius nenurodo nė vienos materialiosios teisės normos, kurios išaiškinimas ir taikymas nagrinėjamoje byloje būtų pažeistas.

2. Nagrinėjamoje byloje ieškovui yra kilusi pareiga įrodyti privalomąją civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygą – priežastinį ryšį tarp atsakovų nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir žalos įmonei ir kreditoriams atsiradimo (CPK 178 straipsnis). Nors ieškovas ir yra bankrutuojanti įmonė, tačiau tai neatleidžia teismo taikyti rungimosi principą. Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp bendros padidėjusios BUAB „AK baldai“ skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir kiekvieno iš atsakovų neveikimo, t. y. pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymo. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė tik duomenis apie atsiradusios žalos (nuostolių) dydį.

Atsakovai pažymėjo, kad ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis suponuoja juridinio asmens dalyvio pareigą atlyginti žalą, kai yra dvi privalomos sąlygos: 1) įmonė pavėlavo iškelti bankroto bylą; 2) būtent dėl šio pavėlavimo buvo padaryta atitinkamiems kreditoriams žala. Pirmosios sąlygos atsakovai neginčija ir sutinka, kad jų vadovavimo laikotarpiu bendrovės balansas buvo neigiamas. Atsakovų bendrovės valdymo laikotarpiu buvo dedamos visos pastangos, kad bendrovė dirbtų pelningai ir atsiskaitytų su visais savo kreditoriais. Nagrinėjamu atveju akivaizdžiai nėra antrosios būtinos sąlygos, kad būtent dėl šio atsakovų pavėlavimo pradėti bankroto procedūrą buvo padaryta atitinkamiems kreditoriams žala. Iš patvirtintų bendrovės kreditorių reikalavimų matyti, kad jie visi atsirado vėliau (po kelerių metų) nei atsakovai baigė savo vadovavimą bendrovėje ir nėra nė vieno kreditoriaus, kuriam būtų padaryta tiesioginė žala nuo 2004 m. kovo 31 d. iki 2006 m. rugpjūčio 25 d. ar nuo 2005 m. rugsėjo 29 d. iki 2006 m. rugsėjo 12 d. Atsiskaityta yra su visais kreditoriais, kuriems įmonė buvo skolinga laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 31 d. iki 2006 m. rugsėjo 12 d. Naujos sutartys ir nauji kreditoriai atsirado jau kitiems atsakovams vadovaujant bendrovei. Vėliau skolos augo dėl kitų atsakovų nesugebėjimo tinkamai vadovauti bendrovei.

3. Atsakovai nurodė, kad jie neturėjo jokių galimybių pateikti į bylą įrodymus, pagrindžiančius jų nurodomas aplinkybes, nes šiuos įrodymus turi tik ieškovas – visi įrodymai yra bankrutuojančios bendrovės dokumentacijoje. Atsakovai prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti iš ieškovo įrodymus, kuriais grindė savo atsikirtimus į ieškinį, tačiau ieškovas jų nepateikė, o pateikė tik įmonės balanso dokumentus ir kreditorių sąrašą.

Atsakovų teigimu, jų vadovavimo laikotarpiu bendrovė savo veiklai įgydavo labai daug žaliavų, kurias tuo metu kitos bendrovės duodavo be jokio išankstinio apmokėjimo ir už kurias atsiskaityti laiku taip pat neprašė. Visos žaliavų pardavimo bendrovės ekonominio pakilimo laikotarpiu siekdavo vykdyti savo veiklą kuo efektyviau ir kuo didesniais mastais, todėl, nespėjus su šiomis bendrovėmis atsiskaityti už jau gautą žaliavą, šios bendrovės vėl siūlydavo ir parduodavo atsakovų bendrovei naują žaliavą. Atsakovų bendrovė nespėdavo taip greitai gaminti produkciją ir ją realizuoti, atsiskaityti laiku su žaliavų tiekėjais, todėl atsakovų vadovavimo laikotarpiu, kaip ir vėliau, vadovaujant kitiems vadovams, skolos buvo tik žaliavos tiekėjams (bendrovėms). Kitų skolų, kaip SODRAI, VMI ar bendrovės darbuotojams, nebuvo. Atsakovų bendrovė taip pat parduodavo gaminius be išankstinio apmokėjimo ir ilgą laiką laukdavo, kol bus apmokėtos bendrovės išrašytos sąskaitos–faktūros. Dėl šios priežasties atsakovų vadovavimo laikotarpiu, t. y. balanso sudarymo metu, dar nebuvo apskaičiuotos pajamos, kurios buvo vėliau gautos, realizavus prekes.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė E. G. prašo ieškovo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovės teigimu, ji savo tiesioginiais veiksmais nepadarė žalos ieškovo nurodytiems kreditoriams, t. y. kreditoriams, atsiradusiems po 2008 m. sausio 3 d. (jai nustojus eiti įmonės vadovo pareigas). Laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. sausio 3 d. įmonė visada laiku išmokėdavo atlyginimą darbuotojams, mokėjo mokesčius valstybei. Šiuo laikotarpiu nė vienas kreditorius nesikreipė į teismą dėl susidariusios skolos. Kreditoriai savo rizika tiekė prekes ar paslaugas ir didino debetus, suprasdami, kad jų prekės bus apmokėtos ne anksčiau nei po realizavimo.

2. Atsakovės teigimu, skolos susidarė 2008–2009 metais, kai administracijos vadovas buvo T. Š. Atsakovės vertinimu, tarp jo veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis).

3. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo atsakovės neteisėtų veiksmų ir jais padarytos žalos dydžio, nenustatė priežastinio ryšio tarp veiksmų ir atsiradusios žalos. Nėra nė vieno kreditoriaus, kuriam atsakovės veiksmais būtų padaryta žala ir tarp jų egzistuotų tiesioginis priežastinis ryšys.

4. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme nebuvo tenkinama sąlyga, kad įmonė neatsiskaito su kreditoriais. Įmonė vykdė veiklą ir mokėjo skolas.

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymą.

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovų (akcininkų) atsakomybę, kylančią nevykdant Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Dėl įmonės vadovo atsakomybės, kai žala padaryta pažeidžiant pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo

Įmonės vadovo civilinę atsakomybę lemia teisės aktuose jam imperatyviai nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žala, ši civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos kreditorius. Nurodyta įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės specifika lemia, kad įmonės vadovo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės jos kreditoriams už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuos interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybės (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymą.

Teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Tokia praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Taigi įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Jos yra neteisėti įmonės vadovo veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas.

Įmonės bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma civilinėje byloje dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už žalą, padarytą tuo, kad, esant įmonei nemokiai, nepaduodamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, yra vertinama kaip įmonės vadovo padaryta žala. Tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vajalio medienos gaminiai“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-228/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-228/2011">3K-3-228/2011</a>).

Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, specifinį santykį su juridiniu asmeniu, grindžiamą pasitikėjimu ir lojalumu, net ir nesant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo (Įmonių bankroto įstatymo redakcija, galiojusi iki 2008 m. liepos 1 d.), už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vajalio medienos gaminiai“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-228/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-228/2011">3K-3-228/2011</a>).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės vadovų (atsakovų E. G., A. Š., K. Š., T. Š.), įmonei vadovavusių skirtingais laikotarpiais, civilinės atsakomybės klausimas, kai jie laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jų vadovaujamai įmonei. Bylos duomenimis, du iš įmonės vadovų – K. Š. ir T. Š. – atitinkamai nuo 2005 m. rugsėjo 27 d. iki 2006 m. rugpjūčio 25 d. ir nuo 2006 m. rugpjūčio 25 d. buvo įmonės akcininkai. Įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-244/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-244/2009">3K-3-244/2009</a>). Kadangi įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), tai atsakovų K. Š. ir T. Š. civilinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos yra kaip bendrovės vadovų, o ne kaip akcininkų.

Byloje nustatyta, kad K. Š. įmonės vadovu buvo nuo 2004 m. kovo 31 d. iki 2005 m. rugsėjo 29 d., A. Š. – nuo 2005 m. rugsėjo 29 d. iki 2006 m. liepos 31 d., E. G.-Š. – nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. sausio 3 d., T. Š. – nuo 2008 m. sausio 3 d. iki 2009 d. spalio 15 d. Iki 2008 m. liepos 1 d. Įmonių bankroto įstatyme nebuvo nustatyta specialių nuostatų, susijusių su įmonės administracijos vadovo ar savininko atsakomybe, kai, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, jie nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir taip padaroma įmonei ar jos kreditoriams žala. Nuo 2008 m. liepos 1 d. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Nagrinėjamu atveju byloje įrodyta, kad įmonė jau 2004 m. pabaigoje buvo nemoki, jos mokėtinos sumos viršijo įmonės turtą. Atsakovai, būdami įmonės vadovai, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Byloje esantys ir teismų ištirti įrodymai patvirtina, kad atsakovų siekis atkurti įmonės mokumą ir toliau tęsti ūkinę–komercinę veiklą nedavė teigiamų rezultatų, ir įmonė nesugebėjo subalansuoti esamos situacijos. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad ieškovas nors ir nuostolingą, tačiau komercinę–ūkinę veiklą vykdė iki pat bankroto bylos iškėlimo, negali pašalinti atsakovų atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovai neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nes, pasirašydami bendrovės turto balansus ir matydami, kad įmonės skolos kiekvienais metais tik auga ir kelis kartus viršija bendrovės turimo turto vertę, privalėjo vykdyti ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės vadovai, laiku nesikreipdami dėl bankroto bylos iškėlimo, nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis. Iš byloje teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad įmonės bankroto byloje patvirtinta 273 088,17 Lt kreditorių reikalavimų suma. Ši suma laikytina kasatoriaus padarytos žalos dydžiu. Žalos dydis – fakto klausimas, susijęs su bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu (CPK 178 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis). Žalos dydžio klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas tik tikrinant, ar teismai, spręsdami šį klausimą, teisingai taikė įstatymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad dalį žalos nulėmė pačių kreditorių veiksmai, pagrįstai priteistiną bendrovei padarytą žalą sumažino iki 60 000 Lt.

Byloje nustatyta, kad 2004 m. pabaigoje bendrovės skoliniai įsipareigojimai buvo 34 582 Lt, 2005 m. pabaigoje jie išaugo beveik dvigubai, o pareiškiant pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, įmonės skola buvo išaugusi jau daugiau nei 17 kartų. Dėl to konstatuotina, kad yra atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys. Atsakovai nepateikė įrodymų, paneigiančių jų kaltę dėl žalos kreditoriams atsiradimo, todėl kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta (CPK 178 straipsnis). Nustatęs visas atsakovų atsakomybės sąlygas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš jų žalos atlyginimą.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nustatė visas atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas ir nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytinų materialiosios ir proceso teisės normų, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo panaikinta pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria iš dalies patenkintas BUAB,,AK baldai“ ieškinys ir iš atsakovų E. G., A. Š., K. Š. ir T. Š. priteista 60 000 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos bankrutavusiai UAB „AK baldai“ ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – BUAB,,AK baldai“ ieškinį atmetė, naikintinas; pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 73,47 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Patenkinus kasacinį skundą, jos priteistinos lygiomis dalimis iš atsakovų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimą.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų T. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) K. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) E. G. (asmens kodas 4811271013) ir A. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 73,47 Lt (septyniasdešimt tris litus 47 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas

Vincas Verseckas