Dėl Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kreditoriaus reikalavimo, perduoto valstybės įmonei „Turto bankas“, dydžio nustatymo ir jo sumažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-487/2013

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00347-2012-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 118.3; 126.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. pareiškimą kreditoriams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybės įmonei „Turto bankas“ dėl Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kreditoriaus reikalavimo, perduoto valstybės įmonei „Turto bankas“, dydžio nustatymo ir jo sumažinimo, tretieji asmenys: bankrutavusi individuali įmonė V. ir S. M. prekybos centras, S. M..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d. IĮ V. ir S. M. prekybos centrui iškėlė bankroto bylą, 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patvirtino kreditorių reikalavimus, tarp jų ir Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Marijampolės apskrities VMI) 1 735 677,66 Lt reikalavimą.

BIĮ V. ir S. M. prekybos centro kreditorė A. A. M. apskundė Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartį, tačiau Kauno apygardos teismas 2005 m. balandžio 12 d. nutartimi Marijampolės apskrities VMI 1 735 677,66 Lt reikalavimą paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. birželio 2 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartį paliko nepakeistą.

Kauno apygardos teismas 2006 m. kovo 31 d. nutartimi kreditorių Marijampolės apskrities VMI pakeitė į VĮ „Turto bankas“.

V. M. ir S. M. (atsakovai BIĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje) pateikė teismui prašymą sumažinti Marijampolės apskrities VMI reikalavimo dydį, manydami, kad suėjo penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Kauno apygardos teismas 2006 m. spalio 3 d. nutartimi šio prašymo netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. sausio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, konstatuodamas, kad priverstinio mokesčių nepriemokų ir delspinigių bei baudų išieškojimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., t. y. nuo Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ), nustačiusio penkerių metų priverstinio išieškojimo terminą, įsigaliojimo.

Pareiškėja V. M. pareiškimu prašė teismo pripažinti, kad Marijampolės apskrities VMI finansinis reikalavimas, perduotas VĮ „Turto bankas“, IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje yra 58 391,98 Lt. Jos teigimu, Marijampolės apskrities VMI, remdamasi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu, privalėjo savo iniciatyva perskaičiuoti delspinigius, tačiau 2008 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. (15.1-15)-T5-23 perskaičiavo tik patikrinimo metu apskaičiuotus delspinigius, o 2008 m. balandžio 2 d. raštu pranešė, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties terminas nėra suėjęs. V. ir S. M. skundai dėl šių Marijampolės apskrities VMI sprendimų buvo nagrinėjami atskira tvarka, tačiau buvo pripažinta, kad tai nagrinėtina bankroto byloje. Pareiškėjos teigimu, naujai pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2012 m. kovo 1 d. raštas Nr. (12.25-31-3)R-2066 patvirtina aplinkybę, kad MAĮ nuostatos V. ir S. M. prekybos įmonei buvo taikomos kitaip, nei kitiems mokesčių mokėtojams, nes nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 1 d. buvo priiminėjami sprendimai, kuriais beviltiškomis buvo pripažįstamos mokestinės nepriemokos suėjus priverstinio išieškojimo senaties terminui, todėl pareiškėja prašė peržiūrėti Marijampolės apskrities VMI finansinį reikalavimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. nutartimi civilinę bylą pagal pareiškėjos V. M. pareiškimą dėl Marijampolės apskrities VMI reikalavimo, perduoto VĮ „Turto bankas“, patikslinimo nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko jau yra išnagrinėtas ir priimti procesiniai sprendimai jau yra įsiteisėję.

Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodoma nauja aplinkybė, sudaranti pagrindą peržiūrėti ir patikslinti Marijampolės apskrities VMI reikalavimą, t. y. VMI 2012 m. kovo 1 d. raštas Nr. (12.25-31-3)R-2066, kuris, jos nuomone, patvirtina, kad ginčijamos MAĮ nuostatos dėl priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties termino taikymo kitiems mokesčių mokėtojams buvo aiškinamos ir taikomos kitaip, nesudaro jokio naujo pagrindo dar kartą peržiūrėti Marijampolės apskrities VMI reikalavimą. Teismo nuomone, kaip jau nurodyta ir pasisakyta įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose, keliami klausimai dėl priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties termino taikymo yra siejami su teisės aktų nuostatų aiškinimu, o aplinkybė, jog VMI nurodytą senaties terminą kitiems mokesčių mokėtojams taikė nuo 2001 m., t. y. nuo šio instituto įvedimo, nelaikytina nauja aplinkybe, nes šia aplinkybe taip pat buvo grindžiamas pareiškėjos 2006 metų prašymas. Teismo teigimu, nors pareiškėja nurodo, kad ji dėl suformuotos teismų praktikos negali pasinaudoti teise prašyti atnaujinti procesą bankroto byloje, tačiau net ir proceso atnaujinimo reglamentuojančios normos nesudaro galimybės prašyti atnaujinti procesą dėl netinkamo MAĮ nuostatų, susijusių su suėjusio mokestinės nepriemokos senaties termino taikymu, aiškinimu, nes procesiniai sprendimai buvo peržiūrėti apeliacine tvarka (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Teismas konstatavo, kad pareiškėja iš esmės reiškia tapatų reikalavimą patikslinti Marijampolės apskrities VMI finansinį reikalavimą (CPK 279 straipsnio 4 dalis), todėl nutraukė bylą CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 24 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės prašo pripažinti, kad Marijampolės apskrities VMI finansinis reikalavimas BIĮ V. ir S. M. bankroto byloje, perduotas VĮ „Turto bankas“, yra 58 391,98 Lt, t. y. siekia, kad mokestinės nepriemokos skola ir už ją apskaičiuoti delspinigiai būtų pripažinta beviltiška skola ir nurašyta suėjus penkerių metų mokestinių nepriemokų ir delspinigių už jas išieškojimo senaties terminui (MAĮ 29 straipsnio 3 dalis, 2001 m. rugsėjo 1 d. įstatymo redakcija). Teismas nurodė, kad bankroto byloje nedraudžiama patikslinti ar ginčyti teismo patvirtintus bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus iki bankroto bylos pabaigos, tačiau bankroto byloje dalyvaujantis asmuo tokį reikalavimą turi pagrįsti. Pareiškėja, teismo vertinimu, šiuo atveju tokių įrodymų nepateikė. IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje Marijampolės apskrities VMI finansinio reikalavimo, perduoto VĮ „Turto bankas“, pagrįstumas jau yra išspręstas įsiteisėjusiomis Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-76-343/2006 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-269/2005; Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5/2007; Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje 2-670-109/2010 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-15/2011. Nors ne visose šiose bylose reikalavimus reiškė pareiškėja, tačiau visuose procesiniuose sprendimuose pareiškėjams, taip pat ir visiems šiame bankroto procese dalyvaujantiems ir suinteresuotiems asmenims yra išaiškintos mokestinės nepriemokos skolos ir už ją apskaičiuotų delspinigių skaičiavimo senaties terminai, t. y. išaiškinta, kad 1995 m. MAĮ 29 straipsnyje (Žin., 1995, Nr. 61-1525) nebuvo nustatyta priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino. Ši norma galiojo byloje ginčijamos mokestinės nepriemokos atsiradimo metu. 2001 m. rugsėjo 1 d. redakcijos MAĮ 29 straipsnio 3 dalyje nustatytas penkerių metų priverstinio mokestinių nepriemokų išieškojimo senaties terminas įsigaliojo ir gali būti taikomas materialiniams santykiams dėl mokesčių išieškojimo tik nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. ir negali būti taikomas retroaktyviai. Kadangi iki 2001 m. rugsėjo 1 d. nebuvo įstatymo, nustatančio senaties terminą mokesčiams išieškoti, tai iki šios datos negalėjo prasidėti senaties termino eiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-129/2010). Teismas sprendė, kad pareiškėjos keliami klausimai jau yra išnagrinėti įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog tai yra tapatus reikalavimas, kurį tiek pareiškėja, tiek kiti kreditoriai reiškė BIĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje.

Teismas padarė išvadą, kad tiek šioje byloje, tiek 2006 m. reiškiant tą patį reikalavimą, teigiant apie šių reikalavimų kitokį faktinį pagrindą, pareiškėja nurodo ne kitokį reikalavimų faktinį pagrindą, o kitokius įrodymus, kuriais grindžiamas tas pats reikalavimų faktinis pagrindas – priverstinio išieškojimo senaties terminas. Teismas sprendė, kad pareiškėjos pateiktas įrodymas nėra pagrindas peržiūrėti ginčijamo reikalavimo pagrįstumo priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties taikymo aspektu, nes šio termino netaikymą lemia įstatymo nuostatų dėl nurodyto senaties termino pradžios aiškinimas, o ne pateiktas įrodymas apie kitiems asmenims taikytą priverstinio išieškojimo senaties terminą. Be to, pareiškėjos pateiktame dokumente aiškiai nurodomi ieškinio senaties terminai po 2001 m. MAĮ naujos redakcijos, tik pareiškėja, teismo vertinimu, juos interpretuoja sau palankia linkme. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo ir įvertino visus teisiškai reikšmingus pareiškėjos argumentus, nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, susijusius su nagrinėjamo ginčo esme; konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog bylinėjimasis dar kartą dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu yra negalimas pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, todėl pagrįstai bylą nutraukė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja V. M. prašo panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl netinkamo proceso teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos nutraukimo pagrindus, taikymo. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, formuojamą bankroto bylose, bei į Įmonių bankroto įstatymo 26, 30 straipsnių nuostatas, konstatuotina, jog kreditorių reikalavimai gali būti tvirtinami teismo nutartimi pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina arba po to atskirai priimta nutartimi dėl kreditoriaus reikalavimo ar patikslinto reikalavimo; tokia nutartis gali būti priimama iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008; 2010 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010; 2010 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2010). Nagrinėjamu atveju IĮ V. ir S. M. prekybos centrui yra iškelta bankroto byla, įmonė pripažinta bankrutavusia ir pradėtos likvidavimo procedūros, kurios nepasibaigusios iki šiol, teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos nėra priimtas (Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnis). Priėmus sprendimą bankroto byla užbaigiama. Teismo nutartis patvirtinti ar patikslinti kreditorių finansinius reikalavimus nėra teismo procesinis dokumentas, kuriuo užbaigiama bankroto byla.

Marijampolės apskrities VMI finansinis reikalavimas išieškoti mokesčio nepriemokas ir su tuo susijusias sumas yra patvirtintas bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi. Pareiškėjos šioje byloje reiškiamų reikalavimų esmė – nurodyto kreditoriaus finansinio reikalavimo sumažinimas. Tai reiškia, kad yra pareikštas reikalavimas jau iškeltoje ir nagrinėjamoje bankroto byloje, t. y. toje pačioje neužbaigtoje civilinėje byloje. Kadangi bankroto byla nėra užbaigta, ji vis dar nagrinėjama, tai skundžiamos teismų nutarys, kuriomis kreditoriaus finansinio reikalavimo patikslinimo procesas nutrauktas CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, negali būti laikomos pagrįstomis.

Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo skundžiamoje nutartyje vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2011, 2012 m. birželio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012, kurių faktinės aplinkybės netapačios nagrinėjamai bylai.

2. Dėl netinkamo proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles, taikymo. Teismas, atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 metų balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas ne tik nebuvo aktyvus ir nerinko įrodymų, neįpareigojo Marijampolės apskrities VMI pateikti pareiškėjos reikalaujamų svarbių įrodymų (dokumentų), bet ir nevertino bylos nagrinėjimo metu pateiktų oficialių dokumentų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, kurie paneigia teismo išvadą, kad iki 2001 m. rugsėjo 1 d. nebuvo įstatymo, nustatančio senaties terminą mokesčiams išieškoti, tai iki šios datos negalėjo prasidėti senaties termino eiga. Skundžiama nutartimi teismas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjos pateiktame Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 1 d. rašte Nr. (12.25-31-3)-R-2066 aiškiai nurodomi ieškinio senaties terminai po 2001 m. MAĮ naujos redakcijos įsigaliojimo, tik pareiškėja juos interpretuoja sau palankia linkme. Būtent šis dokumentas ir patvirtina, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas laiku nesumokėtai mokestinei nepriemokai pradedamas skaičiuoti nuo mokesčio administratoriaus teisės priverstinai išieškoti skolą atsiradimo, bet ne nuo įstatymo įsigaliojimo 2001 m. rugsėjo 1 d. Šis oficialus dokumentas paneigia teismų motyvus bei išaiškinimus dėl penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties termino skaičiavimo pradžios eigos momento. Teismai taip pat nevertino ir kitų oficialiųjų įrodymų (Marijampolės apskrities VMI 2006 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. A-09-24-4714), patvirtinančių, jog kitiems mokesčių mokėtojams dėl suėjusio mokestinės nepriemokos senaties termino Valstybinė mokesčių inspekcija, įskaitant ir Marijampolės apskrities VMI, priėmė sprendimus dėl mokestinės prievolės pripažinimo beviltiška ir pasibaigusia, skaičiuodama išieškojimo terminą nuo teisės išieškoti mokestį priverstinai atsiradimo dienos.

Teismai, nevertindami visų pareiškėjos byloje pateiktų įrodymų ir dėl jų nepasisakydami, pažeidė CPK 185 ir 187 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, kurios teismams yra privalomos. Teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo pagrindas yra ne vien tik įrodymų išvardijimas teismo sprendime, bet ir pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės nustatymas, jų turinio išdėstymas. Priešingai priimtiem procesiniams sprendimams, visi byloje pateikti įrodymai turėjo būti įvertinti ir aptarti.

3. Dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių mokestinių nepriemokų ir nuo jų apskaičiuotų delspinigių priverstinio išieškojimo senaties termino pradžios momentą, taikymo. Pagal MAĮ 31 straipsnio 2 dalies nuostatas, galiojusias iki 2001 m. rugsėjo 1 d., mokesčio administratoriaus teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas; kai pasibaigia mokesčio įstatyme nustatyto deklaruojamo mokesčio sumokėjimo terminas. Dėl to, nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. įvedus priverstinio išieškojimo senaties institutą, priverstinio išieškojimo senaties terminas kiekvienai mokesčio sumai, deklaruotai ar papildomai paskaičiuotai patikrinimo metu iki 2001 m. rugsėjo 1 d., atskirai, turi būti ir Valstybinės mokesčių inspekcijos buvo pradedamas skaičiuoti nuo mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, nurodytos MAĮ, galiojusiame iki 2001 m. rugsėjo 1 d., bet ne nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. Teismai, nagrinėdami ginčą, šias nuostatas ignoravo.

Aplinkybę, kad priverstinio išieškojimo senaties (penkerių metų) terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės išieškoti mokestį ir su juo susijusias sumas priverstinio išieškojimo atsiradimo momento, patvirtina ne tik pirmiau nurodytos MAĮ nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 1182 „Dėl mokesčių senaties termino eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo pagrindų patvirtinimo“ 3 punktas, bet ir byloje esantys oficialieji dokumentai: 1) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012 m. kovo 1 d. raštas Nr. (12.25-31-3)-R-2066 „Dėl informacijos pateikimo“; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. rugsėjo 28 d. raštas Nr. (23.1-I2)-R-8426 „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties taikymo“; 3) Valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. lapkričio 15 d. raštas Nr. (23.1-12)-R-11193; 4) Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. kovo 13 d. raštas Nr. (20.5-37)-R-2455.

Teismai, nagrinėdami ginčus dėl suėjusio priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo, MAĮ nuostatas papildė, t. y. sukūrė mokesčių mokėtojams nuostatą, „jog iki minėto įstatymo įsigaliojimo apskaičiuotų ir nesumokėtų mokesčių priverstinio išieškojimo senaties terminai turi būti skaičiuojami nuo šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2001 m. rugsėjo 1 d.“ (šios nuostatos įstatyme nėra). Tokia situacija reiškia, kad MAĮ nuostatas bankroto bylą nagrinėjantis teismas taikė iš esmės kitaip negu dėl tų mokesčių mokėtojų, dėl kurių mokestinių nepriemokų laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 1 d. dėl suėjusio penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties termino buvo priimti 42 532 sprendimai, kuriais beviltiškomis buvo pripažinta 404 387 268,79 Lt mokestinių nepriemokų, suėjus išieškojimo senaties terminui, jį skaičiuojant nuo mokesčio administratoriaus teisės išieškoti mokestį privertinai atsiradimo.

Trečiasis asmuo S. M. prisidėjo prie pareiškėjos V. M. kasacinio skundo.

Atsiliepimais į kasacinį skundą kreditorius VĮ „Turto fondas“ ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Teismai tinkamai taikė ir aiškino CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai bylą nutraukė, taip įgyvendindami proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, įtvirtintus CPK 7 straipsnyje. Kasatorė nepagrįstai siekia neribotą kartų skaičių reikšti teisme reikalavimus, dėl kurių jau yra priimtas įsiteisėjęs sprendimas. Ji iš esmės analogiškus reikalavimus tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko jau reiškė 2008 metais – dėl šių reikalavimų pasisakė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai (Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-15/2011).

2. Kasatorė klaidingai aiškina MAĮ įtvirtintą priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties terminą. Jos nuomone, šis terminas taikytinas ir nagrinėjamojoje byloje praėjus penkeriems metams nuo Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimų patvirtinimo teismo nutartimi. Vadovaujantis tokiu aiškinimu, užsitęsus bankroto procedūroms, kreditorius, kuris rūpestingai naudojosi savo teisėmis, laiku ir tinkamai pateikė teismui tvirtinti finansinius reikalavimus, praranda teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių užsitęsus bankroto bylos nagrinėjimui ir suėjus penkerių metų terminui. Kasatorės keliami reikalavimai taip pat prieštarauja teismų praktikai analogiškose bylose, kad kreditoriaus finansinio reikalavimo pareiškimas bankroto byloje ir jo patvirtinimas yra priverstinė mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūra, atitinkanti mokesčių administratoriaus sprendimą priverstinai išieškoti nepriemoką įstatymų nustatyta tvarka (MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl ji turi būti įgyvendinta, nepaisant senaties termino pasibaigimo. VĮ „Turto bankas“ iš Marijampolės apskrities VMI perimtas reikalavimas IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje patvirtintas įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais, todėl nėra pagrindo pripažinti šio reikalavimo pasibaigusiu.

Trečiasis asmuo BIĮ V. ir S. M. prekybos centras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Jis pažymėjo, kad byloje taip ir liko nenustatyta, ar iš tiesų mokesčių administratorius, spręsdamas dėl senaties terminų, juos aiškina ir taiko skirtingai, nes teismai bylą nutraukė, o pati Valstybinė mokesčių inspekcija dėl savo rašto turinio plačiau nepasisakė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Kadangi pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta, tai ši byla kasacine tvarka nagrinėjama pasisakant tik dėl kasaciniame skunde keliamų klausimų teisės normų taikymo prasme.

Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, įtvirtinta teisės norma, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi Įmonių bankroto įstatymo normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Tokia pat nuostata suformuluota Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų prioritetas prieš kitus įstatymus, atliekant įmonės bankroto procedūras, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Dėl šios priežasties įmonės bankroto procedūrų teisinis nagrinėjimas, jų kontrolė ir tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais atliekamas visų pirma taikant ĮBĮ nuostatas.

Bankroto byloje visus klausimus teismas išsprendžia priimdamas nutartis, kurios įsiteisėjusios įgyja res judicata galią. Nagrinėjamoje byloje ginčo esmė yra bankrutavusios įmonės kreditoriaus įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinto finansinio reikalavimo dydžio tikslinimas (sumažinimas). Remiantis ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalimi, kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ĮBĮ bei CPK normas dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. BUAB „Lygus kelias“, bylos Nr. 3K-3-188/2012).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl galimybės tikslinti teismo nutartimi patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus, yra išaiškinęs, kad kreditorių reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, todėl turėtų būti tikslinama išimtiniais atvejais ir taikoma, kai nagrinėjant bylą nustatomas kreditorių reikalavimų dydžio pakitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-188/2011; 2011 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. BUAB „Eudanas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-261/2011). Taigi, bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą nėra absoliuti ir nesuteikia bankroto proceso dalyviams patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus tikslinti bei peržiūrėti neribotą skaičių. Kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiškėjus naujam tokio reikalavimo teisniam ir faktiniam pagrindui bei dalykui, kurie iki tol nebuvo žinomi ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi.

Nurodytu BĮI V. ir S. M. prekybos centro kreditoriaus Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo tvirtinimo ir tikslinimo klausimu byloje yra priimtos ir įsiteisėjusios šios reikšmingos nutartys:

1) Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, kuria patvirtintas šio kreditoriaus 1 735 677,66 Lt reikalavimas;

2) Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartis, kuria kreditoriaus Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo dydis paliktas nepakeistas, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. birželio 2 d. nutartis, kuria Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartis palikta nepakeista;

3) Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 31 d. nutartis, kuria kreditorius Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pakeistas nauju kreditoriumi VĮ „Turto bankas“;

4) Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutartis, kuria netenkintas V. ir S. M. prašymas dėl pirmiau nurodyto finansinio reikalavimo sumažinimo taikant penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminą, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 16 d. nutartis, kuria Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutartis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytų nutarčių turinį, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje įsiteisėjusiomis teismo nutartimis visiems BĮI V. ir S. M. prekybos centro bankroto proceso dalyviams yra išaiškintos mokestinės nepriemokos skolos ir už ją apskaičiuotų delspinigių skaičiavimo senaties terminai, nustatyta, jog Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti materialiosios teisės normą dėl mokesčio išieškojimo senaties termino, įsigaliojo ir gali būti taikoma materialiniams santykiams dėl mokesčių išieškojimo tik nuo 2001 rugsėjo 1 d. ir negali būti taikoma retroaktyviai. Kadangi iki 2001 m. rugsėjo 1 d. nebuvo įstatymo, nustatančio senaties terminą mokesčiams išieškoti, tai, priešingai negu teigia kasatorė, iki šios datos negalėjo prasidėti senaties termino eiga. Teisėjų kolegija pažymi, kad analogiškos priverstinio mokesčių išieškojimo senatį nustatančių įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio kompetencijai priklauso teismų praktikos formavimas administracinių ginčų sprendimo klausimais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A. M. firma „Malha“ v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. A-06-01229-03; 2008 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. A. S., bylos Nr. A-756-875/2008; kt.), taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. kovo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. M. v. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir kt., bylos Nr. 3K-3-129/2010.

Pagal bendrąją taisyklę, įsiteisėjus išnagrinėtoje byloje priimtam teismo sprendimui, šalių teisės ir pareigos tampa nustatytos, pasiekiamas tam tikras procesinis rezultatas, dėl kurio ir vyko procesas. Kartu subjektinė teisė kreiptis į teismą laikoma įgyvendinta ir ji išnyksta. Tam, kad dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų, CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog, sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo teisme pareikšti tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Minėta, kad, atsižvelgiant į bankroto bylos specifiškumą, visus klausimus iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo teismas sprendžia nutartimis. Tokios teismo nutartys, kuriomis nustatomos šalių teisės ir pareigos, taip pat ir tvirtinami kreditorių finansiniai reikalavimai, kaip pirmiau nurodyta, savo turiniu prilygsta teismo sprendimo galiai, todėl joms taikomos CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatos.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. K. B., bylos Nr. 3K-3-203/2000). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pabrėžė tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą, ar kreipiantis į teismą nebuvo pažeistas reikalavimas, kad toje pačioje byloje nebūtų įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties priimti ieškinio atsisakymą ar patvirtinti taikos sutartį, svarbiausia yra žinoti kriterijus, pagal kuriuos galima daryti išvadą, jog byla, dėl kurios nagrinėjimo kreipiamasi, ir byla, kurioje jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas ar pirmiau nurodytos nutartys, yra tos pačios (tapačios). Jau minėta, kad tokie kriterijai yra byloje dalyvaujančių asmenų, faktinio ieškinio pagrindo bei dalyko tapatumas. Analogiški kriterijai taikytini ir bankroto bylose reiškiamiems reikalavimams. Visi teismo veiksmai bankroto byloje laikytini teisingumo vykdymu, nes atliekami siekiant dėl įmonės baigties priimti teisingą ir pagrįstą teismo sprendimą. Tai, kad dėl bankroto proceso specifikos ginčo klausimai bylos metu sprendžiami priimant nutartis, o ne teismo sprendimą, savaime nereiškia, jog dėl tų pačių jau nustatytų faktų bei materialinių teisinių santykių gali būti priimamos kelios skirtingos savo turiniu nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta J. M. IĮ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-36/2010).

Šioje byloje kasatorė skundžia apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo nutraukta byla pagal jos prašymą sumažinti Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinį reikalavimą taikant 2001 m. Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminą. Taigi nagrinėjamu atveju kasatorės reiškiamo reikalavimo dalykas, t. y. piniginis reikalavimas, yra tas pats, kuris patvirtintas įsiteisėjusiomis Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. balandžio 12 d. ir 2006 m. spalio 3 d. nutartimis BĮI V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje. Byloje dalyvaujančių asmenų tapatumas nustatomas išsiaiškinus, ar tas pats asmuo, t. y. nagrinėjamu atveju kasatorė, dalyvavo priimant pirmiau nurodytas nutartis. Kasatorė BĮI V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje dalyvauja kaip atsakovė, todėl šiuo atveju nėra svarbu, ar anksčiau reikalavimus dėl finansinio reikalavimo tikslinimo reiškė ji ar kitas bankroto proceso dalyvis. Reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas kasatorės reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Reikalavimo pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais – šiuo konkrečiu atveju priverstinio išieškojimo senaties termino taikymu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, sprendžia, kad jau pirmiau nurodytomis įsiteisėjusiomis teismo nutartimis kasatorės keliamas finansinio reikalavimo tikslinimo klausimas yra išspręstas; konstatuoja, kad yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas – Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutartis – priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, dėl šios priežasties kasatorės prašymas sumažinti kreditoriaus finansinį reikalavimą nagrinėjamoje byloje negalėjo būti priimtas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kadangi toks prašymas byloje buvo priimtas, tai pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą byla pagrįstai pirmosios instancijos teismo nutraukta.

Kiti kasacinio skundo argumentai kaip neatskleidžiantys kasacijos pagrindų, teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui nenagrinėtini.

Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį byloje nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasacinis teismas šioje byloje patyrė 155,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į teisinį rezultatą byloje, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasacinį skundą pateikusios pareiškėjos V. M. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 155,55 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt penkis litus 55 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas