Dėl buto teisinės registracijos panaikinimo ir nuosavybės teisės į butą pripažinimo ieškovui bei nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-503/2006

Procesinio sprendimo kategorijos

21.4.2.6; 114.2; 114.3

„S“

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Simniškio ir Algimanto Spiečiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės P. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. (V. M.) ieškinį atsakovams P. K., D. K., Z. K. dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, dėl buto teisinės registracijos panaikinimo ir nuosavybės teisės į butą pripažinimo ieškovui bei nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – J. K.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2001 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos pardavėjų D. K., Z. K. ir pirkėjos P. K. dėl buto (duomenys neskelbtini), pirkimo, dalį dėl pirkėjos P. K. bei 2001 m. lapkričio 23 d. perdavimo–priėmimo akto dalį dėl pirkėjos P. K.; 2) pripažinti ieškovui pirkėjo teises pagal 2001 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį; 3) panaikinti buto (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją formaliai pirkėjai P. K. ir priteisti nurodytą butą ieškovui asmeninėn nuosavybėn; 4) pripažinti negaliojančia 2001 m. gruodžio 7 d. nuomos sutartį, pagal kurią atsakovė išnuomojo ieškovui butą (duomenys neskelbtini), gyventi nuolat, taip pat pripažinti negaliojančiu ieškovui šio buto nuomininko teisinį statusą; 5) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovė žinojo, jog pagal 2001 m. lapkričio 23 d. sudarytą sandorį ji taps formalia buto pirkėja ir jo savininke; ieškovas norėjo įsigyti butą nuosavybėn, tačiau, grįžęs iš Austrijos ir neužbaigęs skyrybų procedūros su buvusia žmona, manė, kad Lietuvoje įsigyti turto savo vardu netikslinga. Ieškovas laikė, kad atsakove galima pasitikėti, be to, nuo 2000 metų su ja draugavo ir tarėsi ateityje gyventi kartu. Kadangi pardavėjams už butą mokėjo ieškovas: 2001 m. rugpjūčio 28 d. – 4000 Lt, 2001 m. gruodžio 13 d. – 3500 Lt, ir iš jų gavo pakvitavimą apie sumokėtas sumas, tai jis laikė, kad tapo buto savininku. Gyvenamajai vietai deklaruoti ieškovas su formalia buto savininke sudarė buto nuomos sutartį. Ieškovas nurodė, kad jis nupirko butą už asmenines lėšas, kad moka mokesčius už atitinkamas paslaugas ir suremontavo butą taip pat už savo pinigus, atsakovė neprisidėjo lėšomis, įsigyjant butą, ji nežinojo perkamo buto kainos, nesidomėjo jokiais klausimais dėl buto įsigijimo, be to, šiame apsigyveno 2000 metų sausio mėnesį. Pablogėjus šalių santykiams, atsakovė ėmė varyti ieškovą iš buto, blogai su juo elgtis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Joniškio rajono apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; teismas pripažino negaliojančiomis 2001 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sandorio bei 2001 m. lapkričio 23 d. perdavimo–priėmimo akto dalis dėl pirkėjo, nustatęs, kad pirkėjo teisėmis bei pareigomis sandoryje bei priimant turtą dalyvavo du asmenys: V. M. ir P. K.; teismas pripažino ieškovui ir atsakovei lygias pirkėjų teises, sudarant ginčo sandorį, ir nustatė, kad sandorio ir priėmimo–perdavimo akto pagrindu pirkėjas V. M. įgijo 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise; pripažinęs ieškovui pirkėjo teises pagal 2001 m. lapkričio 23 d. sandorį, pakeitė buto (duomenys neskelbtini), ir daiktinių teisių į butą registracijos duomenis, įregistruojant ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teisę į butą; pripažino negaliojančia 2001 m. gruodžio 7 d. nuomos sutartį, taikė abišalę restituciją ir dėl buto šalims grąžino bendraturčių statusą; priteisė ieškovui iš atsakovės 1518,76 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovas pradiniame ieškinyje tinkamai nesuformulavo savo reikalavimų ir nenurodė konkrečių sandorio negaliojimo teisinių pagrindų, tačiau apeliacinį skundą grindė apsimestinio sandorio sudarymo aplinkybėmis ir iš to išplaukančiais teisiniais padariniais (CK 1.87 straipsnis). Bylą nagrinėjant iš naujo, ieškovas pakeitė ieškinio dalyką, reikalavimą dėl buto pirkimo ir nuomos sandorių pripažinimo negaliojančiais grindė CK 1.86 straipsniu, nustatančiu tariamo sandorio negaliojimą. Dėl to teismas laikė, kad ieškovas, ginčydamas sandorį, turėjo įrodyti tariamo ar apsimestinio sandorio sudarymo aplinkybes. Teismo vertinimu, ieškovas ir atsakovai, sudarydami pirkimo–pardavimo sandorį, siekė jo teisinių pasekmių ir jų atsirado, todėl sandoris negalėjo būti pripažintas sudarytu tik dėl akių (CK 1.86 straipsnis). Teismas taip pat laikė, kad sudaryto sandorio negalima pripažinti apsimestiniu, nes ieškovas siekė sudaryti buto pirkimo sandorį, kuriame pirkėju būtų nurodytas ne jis, bet kitas asmuo; teismas nenustatė, kad sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti (CK 1.87 straipsnis). Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas priėjo prie išvados, kad yra pagrindas 2001 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu dėl ieškovo esminio suklydimo (CK 1.90 straipsnis), nustačius, jog faktiniai pirkėjai pagal sandorį buvo du asmenys – V. M. ir P. K., įgiję butą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Teismas argumentavo, kad ieškovas, būdamas senyvo amžiaus, ilgai gyvenęs užsienyje, iš esmės suklydo, perleisdamas visas pirkėjo teises atsakovei P. K. Teismo vertinimu, ieškovas menkai išmanė Lietuvoje galiojančius įstatymus apie nuosavybės ir kitų daiktinių teisių įgijimą, nes galvojo, kad tikrasis buto savininkas yra tas, kas moka pinigus už perkamą daiktą, bet ne tas asmuo, kuris nurodomas notarine forma sudarytame sandoryje. Tai, kad ieškovas pradiniame ieškinyje rėmėsi bendrosiomis pirkimą–pardavimą reglamentuojančiomis nuostatomis (CK 6.305– 6.314 straipsniai), teismo vertinimu, tik patvirtino ieškovo valią pirkti daiktą, bet ne buto nupirkimo faktą, o pirkėjo teisių perleidimą P. K. notarine forma sudarytu sandoriu jis laikė formalumu, nesukelsiančių neigiamų padarinių nė vienai sandorio šaliai. Teismas sprendė, kad buto pirkimo sandorio pagrindu ieškovas ir atsakovė tapo bendraturčiai, įgytą bendrosios nuosavybės objektą valdo jų pripažintomis lygiomis dalimis. Teismo vertinimu, 2001 m. gruodžio 7 d. buto nuomos sandoris sudarytas prieštaraujant imperatyviosioms įstatymo normoms, pažeidžiant šalių sutarties laisvės ir asmenų lygiateisiškumo principus, todėl laikytinas niekiniu sandoriu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo V. M. ir atsakovės P. K. apeliacinius skundus, 2006 m. kovo 27 d. nutartimi Joniškio rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeitė: pripažino negaliojančiomis 2001 m. lapkričio 23 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties ir 2001 m. lapkričio 23 d. perdavimo–priėmimo akto dalis dėl pirkėjos P. K., nustatė, kad tikrasis pirkėjas yra V. M.; pripažino ieškovui pirkėjo teises pagal 2001 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 2001 m. lapkričio 23 d. perdavimo–priėmimo aktą ir pripažino jam nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini); panaikino P. K. daiktinių teisių įregistravimą pagal 2001 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį į ginčo butą, įregistruojant ieškovui V. M. nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia 2001 m. gruodžio 7 d. buto nuomos sutartį dėl ginčo buto išnuomojimo ieškovui gyventi nuolat, panaikino nuomos įregistravimą šiam butui ir nuomininko teisinio statuso įregistravimą ieškovui V. M.; priteisė ieškovui V. M. iš atsakovų P. K., D. K., Z. K. po 844 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti 2001 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu ieškovui iš esmės suklydus (CK 1.90 straipsnis) yra teisingas, tačiau laikė, jog nepagrįstai ieškovui ir atsakovei P. K. nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teisė į butą; kolegijos vertinimu, byloje neįrodytas ir nenustatytas faktas, kad atsakovė būtų sumokėjusi dalį pinigų už įsigytą butą ar būtų šio buto pirkėja, be to, nei ieškovas, nei atsakovė nereiškė reikalavimo nustatyti bendrosios nuosavybės teises į daiktą, todėl pripažino, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tikrasis buto pirkėjas yra V. M., kuris, sudarydamas sandorį, suklydo dėl sandorio šalies statuso; argumentavo, kad byloje nustatyta, jog ieškovas derėjosi su pardavėjais dėl buto kainos, jis mokėjo pinigus už perkamą butą, paėmė šio raktus ir įsikėlė gyventi, atsakovė apsigyveno vėliau; kitokių buto pirkimo aplinkybių atsakovė neįrodė (CPK 178 straipsnis). Kolegija pripažino ieškovą sąžiningu, nes jis neslėpė skyrybų proceso su buvusia sutuoktine, tačiau laikė jį klaidingai maniusiu, kad dėl išlikusios formalios santuokos ieškovas negalės pirkti buto, nes tokiu atveju jam būtų taikomas šeimos turto teisinis režimas. Ieškovas siekė gyventi su atsakove P. K. kaip viena šeima, pirko baldus butui, tačiau suklydo dėl atsakovės teisinio statuso – neįregistravus santuokos, atsakovė nėra šeimos narė. Ieškovo reikalavimą perkelti jam pirkėjo teises pagal ginčo sandorį kolegija laikė pagrįstu. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus ir nurodė, kad negali būti absoliučiu įrodymu sandorio sudarymo aplinkybėms patvirtinti faktas, jog ginčo sandoryje yra nurodyta atsakovė, ir tai patvirtintų tikrąjį buto pirkėją; kolegija argumentavo, kad ginčo sandorio sudarymo aplinkybės yra vertinamos pagal visumą įrodymų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, ir kad iš jų išplaukia, jog, sudarydamas sandorį, ieškovas suklydo dėl šio esmės: jis negalvojo, kad perleidžia atsakovei nuosavybės teises nuo sandorio sudarymo momento, o manė, jog butas jai atiteks tik po jo mirties, kad iki tol jie gyvens bendrai, atsakovė juo rūpinsis, ir nesvarbu, kurio iš jų vardu butas bus įregistruotas. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl buto nuomos sutarties, laikė, kad ši sutartis neatitinka nuomos sutarties sampratos, neatitiko šalių valios – ieškovas nemokėjo nuomos mokesčio, šalys dėl jo nesitarė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė P. K. prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. CPK 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų; bylą išnagrinėję teismai, priimdami sprendimą, nesilaikė nurodyto draudimo, nes pripažino, kad ieškovas nepirko buto savo vardu, siekdamas jį apsaugoti nuo žmonos M. M.–M. teisių į jį. Byloje neįrodyta, kad santuokoje su M. M.–M. įgytam turtui nustatytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas būtų nutrauktas; tai reiškia kad ieškovas ginčo butui pirkti naudojo santuokoje įgytas lėšas. Dėl to nustatyti, ar ieškovo žmona neturi teisių į santuokoje su V. M. įgyjamą turtą, teismas galėjo tik pranešęs M. M.–M. ir sudaręs sąlygas jai dalyvauti byloje. Kadangi M. M.–M. 2004 m. kovo 18 d. mirė, dalyvauti byloje turėjo būti kviečiami jos įpėdiniai.

2. Teismai pažeidė CK 1.137 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintus reikalavimus, kad asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Teismai priėmė sprendimus, kuriais pateisino ieškovo piktnaudžiavimą teise – teismai nustatė, kad ieškovas nesudarė notarinės formos pirkimo sutarties, nes priešingu atveju teises į butą pareikštų žmona; tokia išvada rodo, kad ir šalys, ir teismai suprato, jog taip ieškovas siekia apgauti žmoną, t. y. siekia pažeisti CK 3.87 straipsnyje nustatytas jo žmonos teises į sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę. Pažeisdami nurodytas įstatymo normas, šiuos ieškovo motyvus teismai laikė tinkamais reikalavimui pripažinti negaliojančiu iš esmės suklydus sudarytam sandoriui pagrįsti.

3. Teismai netinkamai taikė CK 1.90 straipsnyje įtvirtintas normas dėl iš esmės suklydus sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes nustatę, kad ieškovas nesudarė sandorio notarine forma dėl galimų žmonos pretenzijų į įgyjamą turtą, nepateikė nė vieno argumento, leidžiančio tvirtinti, jog ieškovas, laikydamasis CK 3.87 straipsnyje nustatytos prezumpcijos dėl sutuoktinių turto teisinio režimo, suklydo iš esmės. Šiuo atveju teismų išvada, kad atskiras sutuoktinių gyvenimas nutraukia bendrosios nuosavybės teisinį režimą, yra klaidinga.

4. Pagal CK 1.90 straipsnį sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei šalis iš esmės suklydo dėl sandorio. Nagrinėjamoje byloje suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminę reikšmę, nes šalis klydo dėl nerūpestingo pasitikėjimo, kad ieškovo ir atsakovės P. K. santykiai neblogės, jie gyvens iki mirties. Teismai, vertindami įrodymus apie tai, ar ieškovas suprato, kad, nupirkus butą ne jo vardu, šis jam nepriklausys, nustatė, jog ieškovas sandorio sudarymo metu veikė sąmoningai ir siekė, kad butas būtų įgytas P. K. vardu. Taigi ieškovas manė, kad gyvens su atsakove iki mirties, todėl siekė, jog butas būtų jos. Tačiau teismai nustatė, kad ieškovas suklydo dėl atsakovės, nes ji nepateisino jo lūkesčių; tai nustatę, teismai nepagrįstai ieškovo viltis dėl P. K. vertino kaip esminį suklydimą. Tokia teismų išvada neatitinka CK 1.90 straipsnyje įtvirtintos dėl suklydimo sudaryto sandorio sampratos, taip pat teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje J. Z. prieš St. V.,, bylos Nr. 3K-3-745/2001, Teismų praktika 16).

5. Teismai, interpretuodami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą šioje byloje, kaip nurodymą išnagrinėti ją ieškovo naudai, pažeidė šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir išvadas, taip pat CPK II dalies XII skyriaus pirmojo skirsnio ir XV skyriaus pirmojo skirsnio nuostatas, įpareigojančias priimti sprendimą visapusiško ir objektyvaus įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu. Nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje kolegija nurodė, kokia tvarka turi būti sprendžiama ši byla, t. y. aiškino proceso dalykus, bet ne būsimus sprendimus. Be to, teismai turi remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ne a priori, bet visų bylos faktinių aplinkybių kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-406/2004; Nr. 3K-3-945/1999 ir kt.).

5. Teismai nesilaikė CPK 180,185 straipsniuose įtvirtintų principų dėl įrodymų sąsajumo, leistinumo; ginčui dėl kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų įgyto turto išspręsti taikė ne CK ketvirtosios knygos II dalies V skyriaus ketvirtojo skirsnio (Bendrosios nuosavybės teisė), o sandorių negaliojimo instituto nuostatas. Teismai nustatė, kad butas buvo perkamas už ieškovo ir atsakovės P. K. lėšas, tik skirtingai vertino šalių indėlį; pirmosios instancijos teismas, nustatęs šias aplinkybes, pripažino šalims lygias teises į butą, tačiau ginčui spręsti taikė sandorių negaliojimo instituto nuostatas; apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentavo įrodymus dėl bendro šalių ūkio, nustatęs, kad buto įsigijimo metu ieškovas ir atsakovė elgėsi kaip viena šeima, siekė gyventi kartu; nustatytos aplinkybės turi esminę reikšmę sprendžiant ginčą dėl buto, tačiau apeliacinės instancijos teismas neištaisė netinkamo teisės normų taikymo klaidos.

Atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 27 d. nutartį palikti galioti. Ieškovas nurodo, kad nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo, neįtraukus dalyvauti byloje ieškovo sutuoktinės M. M.–M., nes byloje nėra įrodymų apie tai, jog ieškovas ginčo butui pirkti būtų panaudojęs santuokoje su M. M.–M. įgytas pajamas; butui įsigyti jis panaudojo pensiją, šios lėšos pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas nelaikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl turtiniuose ieškovo santykiuose su buvusia sutuoktine netaikytinos CK 3.87 straipsnio normos. Be to, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas nėra M. M. ir M. M.–M. turtiniai santykiai. Ieškovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad jis veikė prieš buvusios sutuoktinės interesus, todėl yra nesąžiningas. Ieškovas turėjo pareigą teikti buvusiai sutuoktinei išlaikymą, kurią jis vykdė; kitų prievolių jis neturėjo, be to, jų turtinius santykius reglamentavo ne Lietuvos Respublikos įstatymai. Ieškovą suklaidino notarai, išaiškinę, jog dovanojimo sandoriui sudaryti būtinas sutuoktinės sutikimas; dėl to, sudarant ginčo sandorį, buvo nuspręsta jį įforminti atsakovės, bet ne ieškovo vardu, tačiau tai neįrodo ieškovo nesąžiningumo. Mirus M. M.–M., ieškovas pagal Austrijos Respublikos įstatymus tapo įpėdiniu ir gavo pranešimą apie palikimo priėmimą, tačiau jis atsisakė nuo palikimo dėl moralinių paskatų. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad civilinės teisės paskirtis yra ginti sąžiningą ginčo šalį; ieškovo ir atsakovės veiksmus būtina vertinti pagal bonus pater familias etaloną. Ieškovo valios įsigyti butą eiga rodo, kad jis domėjosi savo teisėmis ir pareigomis, nuosavybės teisės įgijimo pagrindais, galimybe disponuoti turtu ir įstatymą suprato taip, kaip jam išaiškino notarai. Ieškovo nuomone, atsakovės veiksmų negalima laikyti nei protingais, nei sąžiningais, jos elgesys, įsigyjant butą, taip pat vėlesni veiksmai proceso metu, net kasacinio skundo turinys rodo jos siekį ieškovą laikyti žemos moralės asmeniu. Nei teismas, nei kasatorė neįrodė V. M. nesąžiningo poelgio. Ieškovas laiko, kad jis suklydo dėl atsakovės padorumo ir sąžiningumo, šis suklydimas pagal CK 1.90 straipsnio 4 dalį vertintinas kaip esminis, nes, būdamas normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorį būtų sudaręs kitomis sąlygomis. Kadangi šalių pažinties laikas buvo neilgas, iki buto pirkimo jie kartu negyveno ir bendro ūkio netvarkė, tai sutrukdė ieškovui žinoti tikrąją reikalų padėtį, tarp jų ir apie savanaudiškus atsakovės kėslus. Šiuo metu atsakovė kelia ieškovui reikalavimą dėl iškeldinimo iš buto, civilinė byla sustabdyta.

k o n s t a t u o j a :

V. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Ieškovas 2001 m. buvo santuokoje su Austrijoje gyvenusia M. M.–M., kuri mirė 2004 m. kovo 18 d., atsakovė P. K. susituokusi su trečiuoju asmeniu J. K. 2001 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė P. K. pirko butą (duomenys neskelbtini). Pardavėja D. K. už parduodamą butą 2001 m. rugpjūčio 28 d. gavo iš ieškovo V. M. 4000 Lt, o 2001 m. gruodžio 13 d. – 3500 Lt. Nuo 2001 m. rudens iki 2002 m. pavasario ieškovas ir atsakovė P. K. buvo artimi, draugavo ir ketino gyventi kartu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 2001 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sandorį pirkėjai buvo ieškovas V. M. ir atsakovė P. K. ir kad jie lygiomis dalimis įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teises į butą; apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo sandoris sudarytas ieškovui iš esmės suklydus, pripažino sandorį negaliojančiu ir nustatė, jog tikrasis pirkėjas pagal 2001 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sandorį yra ieškovas.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Sutarčių teisėje yra pripažinta, kad galioja tokio turinio sutartis, kokio siekė jos šalys. Esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas.

Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad tikrasis buto pirkėjas yra V. M., kuris sudarydamas sandorį suklydo dėl sandorio šalies statuso. Darydamas tokią išvadą teismas tai tinkamai motyvavo.

Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai neteisingai suvokiamas sudaromas sandoris. Šiuo pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu ir tada, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiksmų. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis.

Kasatoriaus argumentai dėl CK 1.137 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų reikalavimų ir 3.87 straipsnio nuostatų pažeidimo taip pat negali būti pripažinti pagrįstais. Bylą nagrinėję teismai, darydami išvadas, atsižvelgė į garbų ieškovo amžių, turimą išsilavinimą, didžiąją gyvenimo dalį pragyvenusio užsienyje žmogaus patiklumą ir sugrįžusio į Lietuvą viltis. Pažymėtina, kad ieškovo disponavimas turtu Lietuvoje ir buvusios ieškovo žmonos M. M. turtiniai šeimos ar jos turto paveldėtojų santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl, kolegijos nuomone, negalima laikyti, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė CK 1.137 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintus reikalavimus ar pažeidė 3.87 straipsnio nuostatas.

Kasatorius taip pat nurodo, kad teismų išvada neatitinka CK 1.90 straipsnyje įtvirtintos dėl suklydimo sudaryto sandorio sampratos, teismų praktikos. Nustatyta, kad kasatoriaus nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001 faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nesutampa su šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl teismas negali pasinaudoti nurodytoje nutartyje suformuluotais teisės normų taikymo išaiškinimais. Be to, 2001 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje aiškinama 1964 m. CK 56 straipsnio 1 dalis, o ne CK 1.90 straipsnis.

Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad teismai nesilaikė CPK 180, 185 straipsniuose įtvirtintų principų dėl įrodymų sąsajumo, leistinumo. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą laiko nepagrįstu. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylos aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Įrodymų sąsajumo taisyklė yra adresuojama ne tik teismui, kuris galutinai įvertina – yra konkretus įrodymas susijęs su reikšmingomis bylai aplinkybėmis ar ne, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Dalyvaujantys byloje asmenys (pirmiausia ieškovas ir atsakovas) turi rinkti ir pateikti teismui tik tokius įrodymus, kurie turi vienokį ar kitokį ryšį su svarbiomis bylai aplinkybėmis. Teismas, vykdydamas savo pareigas įrodinėjimo procese, tikrina, ar įrodymus teikiantys asmenys vadovavosi CPK 180 straipsnio, nustatančio įrodymų sąsajumo taisyklę, nuostatomis.

Ieškovas įrodinėjo nekilnojamojo turto pirkimo aplinkybes bei faktinius šalių norus bei ketinimus šio sandorio sudarymo metu. Šias aplinkybes patvirtina pinigų mokėjimo rašteliai, turto pardavėjos D. K. ir kitų liudytojų parodymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas įtvirtino laisvo įrodymų vertinimo principą, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą, laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1005/2003, AB „Kauno baldai“ v. UAB „Skraja“; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2005 „Ir vėl“ v. „Giedra“).

Nepagrįstas yra kasatoriaus argumentas, kad bylą nagrinėję teismai, priimdami procesinius sprendimus, neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, t. y. teismai pažeidė CPK 14 straipsnio 3 dalies reikalavimą. Nustatyta, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo susituokęs su Austrijos piliete M. M., kuri 2004 m. kovo 18 d. mirė. Bylą nagrinėję teismai M. turtinių šeimos klausimų nenagrinėjo. Kadangi nenustatyta, kad ieškovas, įsigydamas turtą Lietuvoje, būtų pažeidęs velionės V. M. ar jos įpėdinių teises, tai šio kasacinio skundo motyvo teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai nustatė tikrąsias ginčo buto nupirkimo aplinkybes ir jas tinkamai įvertino. Kiti kasacinio skundo argumentai yra juridiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumui, todėl nėra pagrindo peržiūrėti šią nutartį kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Apie byloje priimtą nutartį pranešti valstybės įmonei Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Antanas Simniškis

Algimantas Spiečius