Dėl teisės normų, reglamentuojančių suminės darbo laiko apskaitos taikymą, darbo apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-411-695/2018

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07106-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.3.3.3.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Kuršėnų autobusų parkui dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir neišmokėtų su darbo santykiais susijusių pajamų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių suminės darbo laiko apskaitos taikymą, darbo apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. DGKS-3914 darbo byloje Nr. APS-116-10970/2017 ir priteisti jam iš atsakovės neišmokėtas su darbo santykiais susijusias sumas.

3. Ieškovas ieškinį grindė 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3820/85 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo, 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 2003/88/EB), Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir DK) 99, 142, 186 straipsnių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 587) nuostatomis.

4. Ieškovas nurodė, kad Darbo ginčų komisija 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nepagrįstai netenkino jo reikalavimų (sprendime konstatuota, kad pertraukos tarp važiavimų prilygintinos pertraukoms pailsėti ir pavalgyti DK 158 straipsnio prasme, kurios į darbo laiką neįeina; faktiškai ieškovui buvo taikomas pertraukiamasis darbo laiko režimas, jam neprieštaravo nei ieškovas, nei įmonėje veikianti profesinė sąjunga; pertraukų metu ieškovas neprivalėjo būti darbo vietoje, budėti ar būti pasiruošęs nedelsdamas atlikti darbdavės pavestus darbus, todėl jos nelaikytinos darbo laiku). Ieškovas dirbo vairuotoju-konduktoriumi atsakovės bendrovėje nuo 2007 m. liepos 17 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. Darbo sutartyje buvo nurodyta, kad ieškovas dirba pagal nustatytą grafiką 8 val. per dieną, tačiau pagal susiformavusią ilgalaikę praktiką vežant keleivius tam tikrais maršrutais jam teko dirbti nuo 5.35 val. iki 18.50 val. ir ilgiau. Atsakovė nemokėjo ieškovui viso jam priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną. Ji mokėjo darbo užmokestį tik už faktiškai ieškovo nuvažiuotą laiką nuo UAB Kuršėnų autobusų parko autobusų stoties iki nustatyto maršruto galutinės stotelės ir už grįžimą maršrutu atgal. Tarp kiekvieno maršruto susidarė ne trumpesnė kaip 45 min. pertrauka. Į darbo laiką įskaitytinas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, nes juo ieškovas buvo savo darbo vietoje, atliko pareigas pagal darbo sutartį ir buvo pavaldus darbdavei. Ieškovui buvo nustatyta vienos valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti (2011 m. balandžio 11 d. atsakovės direktoriaus įsakymu patvirtintų darbo tvarkos taisyklių (toliau – Darbo tvarkos taisyklės) 5.4 punktas), ieškovas nesupažindintas su sumine darbo laiko apskaita, atsakovės bendrovėje įvesta 2004 m. sausio 2 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 1 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo“ (toliau – Įsakymas), todėl laikytina, kad visas kitas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas yra darbo laikas, už kurį turi būti sumokėta. Vairuotojų-konduktorių darbo grafikai su darbuotojų atstovais nebuvo derinami. Ieškovas, kaip materialiai atsakingas asmuo (Darbo tvarkos taisyklių 12.5 punktas) tiek už autobusą, tiek už gautas iš klientų lėšas, negalėjo laisvai disponuoti laisvu tarp maršrutų laiku.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Teismas rėmėsi Darbo kodekso (galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d.) 93, 95, 142, 143 straipsnių, Vyriausybės nutarimo Nr. 587 1.8 punkto nuostatomis. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad būtina įvertinti, ar pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas atliko jam pavestas darbo funkcijas. Teismas nustatė, kad ieškovui buvo žinomi darbo grafikai, pertraukos tarp maršrutų, jis buvo susipažinęs su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, nepaneigė, kad jam nebuvo nustatyta pareiga ginčo pertraukų metu būti darbo vietoje arba transporto priemonėje, jis tuo laiku galėjo disponuoti savo nuožiūra. Nors ieškovas nurodė, kad pertraukų tarp maršrutų metu dažnai būdavo transporto priemonėje, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymu „Dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo“ nustatyta pietų pertraukos metu arba pertraukų metu tarp maršrutų autobusų privaloma stovėjimo vieta autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui (reikalinga techninė priežiūra ar remontas), autobusų stovėjimo vieta bendrovės teritorijoje, sprendė, kad tai buvo ieškovo pasirinkimas, o ne darbdavės nurodymas. Įvertinęs bylos duomenis teismas nenustatė, kad ieškovas būtų turėjęs pareigą pertraukų tarp maršrutų metu remontuoti transporto priemonę ar ją valyti, nes šios pareigos buvo pavestos kitiems asmenims, tokių pareigų ieškovo pareiginiuose nuostatuose nenustatyta. Teismas konstatavo, kad ieškovas neatliko savo tiesioginių darbo funkcijų, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, nebuvo darbdavės įpareigotas būti nuolat pasiekiamas, laisvai galėjo disponuoti pertraukų tarp maršrutų laiku, todėl negalėjo tikėtis, kad šis laikas bus įskaitytas į darbo laiką.

7. Teismas sprendė, kad ieškovas žinojo apie darbo grafikus, maršrutus, grafikai buvo su juo derinami, jis gaudavo atsiskaitymo lapelius, todėl turėjo suprasti, kaip yra apskaičiuojamas darbo laikas ir mokama už jį. Ieškovui, kaip profesinės sąjungos atstovui įmonėje, suminės darbo laiko apskaitos taikymo tvarka buvo žinoma, tačiau galėjo būti nežinomas šios apskaitos įvardijimas.

8. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

9. Kolegija atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad jis nežinojo, jog dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą, pagal kurią jam ir buvo mokama. Šią išvadą kolegija padarė įvertinusi nustatytas aplinkybes, kad: autobusų vairuotojams-konduktoriams suminė darbo laiko apskaita Įsakymu buvo įvesta iki ieškovo priėmimo į darbą UAB Kuršėnų autobusų parke; prieš pradėdamas dirbti pas atsakovę, ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose nustatyta, kad vairuotojas-konduktorius dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą, įsakymais; ieškovas pripažino, jog pasirašydamas darbo sutartį su atsakove jis suprato, kad turės dirbti vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto sudarytą darbo grafiką ir kad jo darbas priklauso nuo kiekvieną dieną besikeičiančio darbo grafiko; kiekvieną mėnesį ieškovas buvo supažindinamas su darbo grafikais, jam būdavo įteikiami atsiskaitymo lapeliai, darbo užmokestį ieškovas gaudavo pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis; bendrovėje įsteigus profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinį, ieškovas nuo 2015 m. lapkričio 23 d. išrinktas pirmininko pavaduotoju, todėl su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juose išdėstyta informacija buvo susipažinęs ir tai patvirtino savo parašais.

10. Kadangi suminė darbo laiko apskaita atsakovės bendrovėje buvo įvesta 2004 m. ir nebuvo keista, o darbo sutartį su atsakove ieškovas sudarė 2007 m., kolegija sprendė, kad Įsakymas negalėjo pakeisti ieškovo teisinės padėties darbo santykiuose.

11. Ieškovo teiginius, kad Įsakymas nederintas su profesine sąjunga, kolegija vertino kaip nepagrįstus, atsižvelgdama į profesinės sąjungos įsisteigimo bendrovėje datą (2015 m. lapkričio 23 d.).

12. Kolegija, remdamasi DK 144 straipsnio, Vyriausybės nutarimo Nr. 587 nuostatomis, konstatavo, kad ieškovui – atsakovės darbuotojui – suminė darbo laiko apskaita taikoma teisėtai. Atsakovės, kaip įmonės, užsiimančios transporto veikla, darbuotojo, atsižvelgiant į specifines darbo sąlygas, darbo ir poilsio laikas turi tam tikrų ypatumų. DK 158 straipsnio 1 dalies nuostatos transporto srityje nustatant darbuotojams pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmę netaikomos, o Vyriausybės nutarime Nr. 587 nenustatyta maksimali pertraukos trukmė, taigi atsakovė neturi imperatyvios pareigos mokėti ieškovui darbo užmokestį už šių pertraukų laiką (nutarimo 1.8 punktas). Atsakovė, kolegijos vertinimu, pagrįstai pertraukų tarp maršrutų laiką pripažino pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į darbo laiką. Kolegija pažymėjo, kad šios pertraukos nelaikytinos papildomomis ar specialiomis (DK 159 straipsnis).

13. Kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003, pagal kuriuos laikas, vairuotojo praleistas nevairuojant transporto priemonės ir neatliekant pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, neprivalant jam būti darbo vietoje, darbo laiku nelaikomas ir už jį neturi būti mokama. Pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas, kaip nustatė kolegija, neatliko savo tiesioginių darbo funkcijų, šiuo laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti darbo vietoje ar transporto priemonėje, būti nuolat pasiekiamas, vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jam darbdavės nepavestą darbą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas nepagrįstai savo argumentus dėl buvimo darbdavės žinioje, priklausomumo nuo jos, negalėjimo laisvai disponuoti savo laiku grindė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) išaiškinimais 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendime civilinėje byloje C-266/14, nes tos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 20 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 3 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas žinojo apie suminės darbo laiko apskaitos įvedimą įmonėje iš Darbo tvarkos taisyklių. Ieškovo darbo sutartyje (ar vėlesniuose pakeitimuose) nenurodyta, kad jam mokamas darbo užmokestis, apskaičiuojamas taikant suminę darbo laiko apskaitą. Su Įsakymu ieškovas nesupažindintas pasirašytinai, nors pagal susiklosčiusią praktiką darbuotojai visada buvo taip supažindinami. Darbdavio priimami įsakymai ir kiti lokaliniai aktai, keičiantys darbuotojo teisinę padėtį darbo teisiniuose santykiuose, yra neatsiejama darbo sutarties dalis. Kadangi sutarties sąlygos, kilus abejonių, aiškintinos šias sąlygas priėmusios šalies naudai, laikytina, kad ieškovui, kaip vairuotojui-konduktoriui, suminė darbo laiko apskaita nebuvo taikoma, nes Darbo sutartyje tai aiškiai nenustatyta, o su Įsakymu ieškovas nesupažindintas.

14.2. Suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga „Sandrauga“ jai įsisteigus (DK 19 straipsnis, 149 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės nutarimas Nr. 587, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2006).

14.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatančias pertrauką pailsėti ir pavalgyti, dėl to nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju taikytinas ne DK 158 straipsnio 1 dalis, o Vyriausybės nutarimas Nr. 587, kaip specialusis teisės aktas. Vien tai, kad atsakovės įmonė veikia transporto srityje, neįrodo, kad savo veikloje ji taiko šį nutarimą. DK aiškiai reglamentuoja pertraukas pailsėti ir pavalgyti ir yra aukštesnės galios teisės aktas nei Vyriausybės nutarimas. Už pertraukas tarp maršrutų darbo užmokestis nebuvo mokamas teigiant, kad tai yra pertrauka pailsėti ir pavalgyti, nors pagal Darbo tvarkos taisykles (5.4 punktas) tam nustatyta vienos valandos pertrauka. Be to, ieškovo darbo sutarties 7 punkte nustatyta, kad darbuotojui taikoma DK 158 straipsnio 6 dalis, pagal kurią pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikas, kolektyvinė arba darbo sutartis. Bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovui nustatyta ilgesnė nei vienos valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Byloje nėra ieškovo ir atsakovės susitarimo dėl daugiau nei vienos ilgalaikės pertraukos per pamainą pailsėti ir pavalgyti. Teismas nepagrįstai neįskaitė pertraukų tarp maršrutų laiko į darbo laiką, pripažindamas juos pertrauka pailsėti ir pavalgyti.

14.4. Priverstinės pertraukos tarp maršrutų neatitinka ieškovo interesų, įskaitant ir trumpesnes pertraukas, už kurias nemokamas darbo užmokestis, kurios per trumpos, kad ieškovas galėtų visiškai pasitraukti iš darbo vietos ir šį laiką naudoti savo nuožiūra. Darbo grafiko ir maršrutų išdėstymas dirbtinai pailgina darbo pamainos trukmę.

14.5. Pagal Teisingumo Teismo išaiškinimus buvimas darbdavio žinioje, esant darbdavio iškvietimui atvykti į darbą, iš esmės pernelyg suvaržo darbuotojo galimybes užsiimti bet kokia kita asmenine veikla, todėl yra pripažįstamas darbo laiku; vairuotojai – tai darbuotojai, kurie yra darbdavio žinioje, nes maršrutai ir atstumai, kuriais reikia vykti, priklauso tik nuo darbdavio valios. Direktyva 2003/88/EB nustato, kad darbo laikas – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Vairuotojo darbo laikas – tai laikas, kai jis vairuoja transporto priemonę, ir kitas darbo laikas, t. y. visa veikla, išskyrus vairavimą, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų. Kitas darbo laikas, be kita ko, yra transporto priemonės priežiūra bei buvimas darbdavio žinioje. Kadangi ieškovas pertraukų tarp maršrutų metu yra priklausomas nuo darbdavio (esant reikalavimui privalo paklusti nurodymams), yra priverstas laukti kito maršruto, atlieka kitus darbus ir negali visiškai laisvai naudotis savo laiku, be to, visą darbo dieną yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą, laikytina, kad jis yra darbdavio žinioje (Vyriausybės nutarimo Nr. 587 10.4.2 punktas).

14.6. DK 159 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė, atsižvelgiant į darbo sąlygas, darbuotojams darbo laiku suteikti papildomas pertraukas pailsėti ir pavalgyti, tačiau jos turi būti įskaitomos į darbo laiką. Dėl ieškovo darbo pobūdžio nėra poreikio turėti tokio dažnumo ir ilgio pertraukas.

14.7. Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis), įvertino ne visus į bylą pateiktus įrodymus, išvadą dėl suminės darbo laiko apskaitos padarė neanalizavęs šio klausimo ir įrodinėjimo pareigą turinčiai šaliai nevykdant šios pareigos. Darbo bylose teismas turi būti aktyvus darbuotojo, o ne darbdavio, kaip buvo šiuo atveju, naudai. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi išaiškinimais, kasacinio teismo pateiktais 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003.

15. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi argumentai iš esmės sutampa su apeliacinės instancijos teismo motyvais. Atsakovė, be kita ko, nurodė, kad:

15.1. Teismai motyvuotai paneigė ieškovo argumentus dėl jo nežinojimo apie atsakovės bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą, kaip pagrindą jos netaikyti ieškovui. Ieškovas suprato (neneigė to), kad turės dirbti vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto nustatytą darbo grafiką ir kad darbo valandos jam nenustatytos bei priklauso nuo kasdien besikeičiančio darbo grafiko. Darbas pagal suminę darbo laiko apskaitą nustatytas Darbo tvarkos taisyklėse, tai pakartota 2015 m. lapkričio 5 d. visuotiniame darbuotojų susirinkime, kuriame dalyvavo ir ieškovas. Ieškovas, kas mėnesį gaudamas darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis, nereiškė pretenzijų, visą laiką žinojo, kad jam mokama už važiuotą laiką.

15.2. Bendrovės administracijos priimami teisės aktai iki profesinės sąjungos įsteigimo buvo derinami su darbuotojų išrinka atstove (DK 19 straipsnis). O įsteigus profesinę sąjungą ieškovas nuo 2015 m. lapkričio 23 d. yra išrinktas jos pirmininko pavaduotoju. Jis buvo susipažinęs su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juos patvirtino savo parašais. Būdamas profesinės sąjungos komiteto narys, įgaliotas atstovauti profesinės sąjungos padalinio interesams, derinti ir pasirašyti darbo grafikus, atstovauti narių interesams ekonominiais, socialiniais ir darbo klausimais, savo veikloje susidurdamas su bendrovėje taikoma vidaus dokumentų apskaitos ir panaudojimo tvarka, ieškovas negalėjo nežinoti apie bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą.

15.3. Įmonėse, kuriose vadovaujamasi Vyriausybės nutarimu Nr. 587 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006, suminė darbo laiko apskaita taikoma privalomai. Vyriausybės nutarimo Nr. 587 nuostatos ieškovui taikomos pagrįstai (Darbo kodekso 148 straipsnis, nutarimo 1.8 punktas).

15.4. Ieškovas nepagrįstai teikia, kad byloje teismai turėjo taikyti DK 158 straipsnio 1 dalį ir kad pertraukos tarp maršrutų laikytinos papildomomis pertraukomis, kurios turėjo būti įtrauktos į darbo laiką ir už jas turėjo būti sumokėtas darbo užmokestis. Vyriausybės nutarimas Nr. 587 neįtvirtina maksimalios pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmės, todėl atsakovė pagrįstai laiką, kuriuo ieškovas galėjo laisvai disponuoti, pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai dirbtą darbo laiką bei neturi imperatyvios pareigos sumokėti ieškovui darbo užmokestį už šį pertraukų laiką. Šios pertraukos, priešingai nei nurodo ieškovas, nelaikytinos specialiomis ar papildomomis, nes tokių pertraukų neįtvirtina teisės aktai ir atsakovės vidaus dokumentai.

15.5. Kad darbdaviui atsirastų pareiga sumokėti už darbuotojo darbo laiką, turi būti nustatytos sąlygos, tačiau jų šiuo atveju nėra. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikas, vairuotojo praleistas transporto priemonėje jos nevairuojant ir neatliekant pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, darbo laiku nelaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003).

15.6. Šalys darbo bylose neatleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos, o teismai šiuo atveju sprendė, kad byloje esančių įrodymų pakako.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo ir poilsio laiką, darbo laiko režimą

16. Būtiniausius darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo Europos Sąjungos lygmeniu reglamentuoja Direktyva 2003/88/EB, kuri taikoma minimaliam dienos poilsio, savaitės poilsio ir kasmetinių atostogų laikui, pertraukoms ir maksimaliam savaitės darbo laikui bei tam tikriems naktinio darbo, pamaininio darbo ir darbo modelių aspektams reglamentuoti (Direktyvos 2003/88/EB 1 straipsnio 1, 2 dalys).

17. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Direktyva 2003/88/EB reglamentuojami tik tam tikri darbo laiko organizavimo aspektai, todėl iš esmės ji netaikoma darbuotojų darbo užmokesčiui (žr. ESTT 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Hälvä ir kt., C 175/16, EU:C:2017:617, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Valstybės narės savo nacionalinėje teisėje gali nustatyti, kad užmokestis darbuotojui už „darbo laiką“ skiriasi nuo atlyginimo darbuotojui už „poilsio laiką“; be to, už pastarąjį laikotarpį galima ir visai nenustatyti jokio atlyginimo (ESTT 2018 m. vasario 21 d. sprendimo Matzak, C 518/15, EU:C:2018:82, 51 punktas).

18. Pagal Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 1 punkte įtvirtintą darbo laiko apibrėžtį darbo laikas – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Atitinkamai poilsio laikas – tai visoks laikas, kuris nėra darbo laikas (Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 2 punktas).

19. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2003/88/EB, yra Sąjungos teisės sąvokos ir jas reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis šios direktyvos, kuria siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms pagerinti, sistema ir tikslu. Iš tiesų tik tokiu savarankišku aiškinimu galima užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse (žr. ESTT sprendimo Dellas ir kt., C 14/04, EU:C:2005:728, 44 ir 45 punktus; nutarties Vorel, C 437/05, EU:C:2007:23, 26 punktą ir nutarties Grigore, C 258/10, EU:C:2011:122, 44 punktą).

20. Teisingumo Teismas nurodė, kad tam, jog konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti šios trys sąlygos: pirma, darbuotojas turi būti „darbo vietoje“; antra, jis turi būti darbdavio žinioje; trečia, jis turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas (žr. ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C 266/14, EU:C:2015:578, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

21. Lemiamas veiksnys kvalifikuojant laikotarpį kaip „darbo laiką“ pagal Direktyvą 2003/88/EB yra tas, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir turi būti jo pasiekiamas, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti savo funkcijas. Šios pareigos, dėl kurių atitinkami darbuotojai negali pasirinkti buvimo vietos budėjimo laikotarpiais, laikytinos susijusiomis su jų funkcijų vykdymu (žr. ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Jaeger, C 151/02, EU:C:2003:437, 63 punktą; 2011 m. kovo 4 d. nutarties Grigore, C 258/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:122, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

22. Kitaip yra tada, kai darbuotojas dirba pasyviojo budėjimo režimu, pagal kurį jis turi būti visada pasiekiamas, tačiau neprivalo būti darbo vietoje. Šiuo atveju, nors yra darbdavio žinioje, t. y. turi būti jo pasiekiamas, darbuotojas gali laisviau organizuoti savo laiką ir jį skirti savo interesams tenkinti. Tokiomis aplinkybėmis tik laikas, susijęs su realiu paslaugų teikimu, gali būti laikomas „darbo laiku“ pagal Direktyvą 2003/88/EB (žr. ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Jaeger, C 151/02, EU:C:2003:437, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Galimybė darbuotojams disponuoti savo laiku be didelių suvaržymų ir veikti savo interesais suponuoja, kad šis laikas nekvalifikuotinas kaip darbo laikas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/88/EB (žr. ESTT sprendimo Simap, C 303/98, EU:C:2000:528, 50 punktą).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Direktyvos 2003/88/EB 14 straipsnis suteikia galimybę kituose Bendrijos dokumentuose nustatyti konkretesnius darbo laiko organizavimo reikalavimus dėl tam tikrų profesijų arba veiklos rūšių. Atsižvelgiant į 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (toliau – Direktyva 2002/15/EB) sektorinį pobūdį, jos nuostatoms teikiama pirmenybė, palyginti su Direktyva 2003/88/EB.

24. Direktyvos 2002/15/EB, kaip specialaus teisės akto, tikslas – nustatyti būtiniausius darbo laiko organizavimo reikalavimus, siekiant pagerinti asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, sveikatos apsaugą ir saugą, kelių eismo saugumą bei suvienodinti konkurencijos sąlygas (Direktyvos 2002/15/EB 1 straipsnis).

25. Pagal Direktyvos 2002/15/EB 3 straipsnio d punktą mobilus darbuotojas – tai bet kuris darbuotojas, sudarantis kelionės ekipažą, įskaitant stažuotojus ir mokinius, kuris dirba įmonėje, teikiančioje keleivių ir krovinių vežimo paslaugas samdos pagrindais arba už atlygį, arba savo sąskaita. Šios direktyvos 3 straipsnio a punkto 1 papunktis nustato, kad darbo laikas mobiliems darbuotojams – tai laikas nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurio metu mobilus darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo funkcijas ar veiklą, t. y. laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai. Ši veikla yra tokia: i) vairavimas; ii) pakrovimas ir iškrovimas; iii) pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš transporto priemonės; iv) valymas ir techninė priežiūra; v) visi kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti, arba vykdyti teisinius ir kontrolės įpareigojimus, tiesiogiai susijusius su konkrečia atliekama transporto veikla, įskaitant pakrovimo ir iškrovimo stebėseną, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kt. formalumus; laikas, kuriuo jis negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, ypač kai laukiama pakrauti arba iškrauti, kada iš anksto nežinoma to trukmė, t. y. prieš išvykimą arba prieš pat faktinę aptariamo laiko tarpsnio pradžią, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių ir (arba) pagal valstybių narių teisės aktuose nustatytas sąlygas.

26. Pirmiau nurodytos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos perkeltos į nacionalinį teisinį reguliavimą. Lietuvos Respublikos darbo kodekse (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) darbo laikas apibrėžiamas kaip laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai (142 straipsnis). Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas (DK 156 straipsnis). DK 143 straipsnyje konkretizuojama, kokie laikotarpiai (ne)įeina į darbo laiką. Į darbo laiką, be kita ko, įeina faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose; laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti; pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką (1 dalies 1, 3, 4 punktai). Į darbo laiką neįeina, be kita ko, pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos (2 dalies 5 punktas).

27. Pagal DK 148 straipsnio nuostatas transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo bei globos (rūpybos) įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos srityse darbo bei poilsio laikas atsižvelgiant į darbo sezoniškumą bei kitas sąlygas gali skirtis nuo šio Kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Vyriausybė.

28. Įmonių, veikiančių transporto srityje, darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumus iki 2017 m. liepos 1 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“. Jame pateikta darbo laiko apibrėžtis iš esmės tapati įtvirtintai Direktyvoje 2002/15/EB (žr. šios nutarties 25 punktą). Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10.4 punktą mobiliojo darbuotojo darbo laikas apima laiką nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje, ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas, nurodytas 11.2 papunktyje, ir poilsio laiką, nurodytą 11.3 papunktyje), tai yra: laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai (vairavimas; krovimas; pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš jos; valymas ir techninė priežiūra; kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti arba teisiniams ir kontrolės įpareigojimams, tiesiogiai susijusiems su vykdoma konkrečia transporto veikla, įskaitant krovimo priežiūrą, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kitus formalumus, vykdyti (10.4.1 papunktis); taip pat laikas, kuriuo mobilusis darbuotojas negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, kai laukiama krovimo darbų, kai neįmanoma iš anksto numatyti trukmės, t. y. prieš išvykimą arba tik prieš faktinio išvykimo laiką, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių (10.4.2 papunktis).

29. Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje byloje ieškovo keliamas klausimas dėl transporto srityje veikiančios įmonės pareigos mokėti darbo užmokestį darbuotojui spręstinas, vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis (žr. šios nutarties 17 punktą). Tačiau, esant šalių ginčui dėl konkrečių laikotarpių (ne)priskyrimo darbo ar jam prilygintam laikui, už kurį pagal nacionalinės teisės normas turi būti sumokama, bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į Direktyvos 2003/88/EB bei Direktyvos 2002/15/EB nuostatas dėl darbo ir poilsio laiko apibrėžties, Teisingumo Teismo išaiškinimus dėl esminių kriterijų, sąlygų konkretų laikotarpį kvalifikuoti kaip darbo laiką. Teismai pagal bylos duomenis turi įvertinti darbuotojo ginčo laiko kokybę, t. y. ar vairuotojas turi būti darbo vietoje, ar turi būti pasiekiamas darbdavio, ar gali disponuoti laiku be didelių suvaržymų savo ir (ar) savo šeimos interesais ir pan.

30. Atsižvelgiant į ieškovo kasaciniame skunde keliamus klausimus, aktualios ir teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios darbo laiko režimą. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnyje buvo nustatyta, kad: kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (Kodekso 19 straipsnis) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka (1 dalis); darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Įmonėse, įstaigose, organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, kuriuose taikoma suminė darbo laiko apskaita, ir darbams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbo grafikai paskelbiami viešai įmonėse ar jų padaliniuose ar kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ne vėliau kaip prieš savaitę iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi (3 dalis).

31. Vyriausybės nutarimo Nr. 587, reglamentavusio darbo ir poilsio laiko ypatumus ekonominės veiklos srityse, tarp jų – transporto srityje, 3 punkte buvo nustatyta, kad darbo dienų skaičius per savaitę, darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga, pertrauka pailsėti ir pavalgyti, papildomos ir specialios pertraukos, savaitės nepertraukiamasis poilsis nustatomi kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, įmonės darbo (pamainų) grafikuose, kuriuos tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (Darbo kodekso 19 straipsnis), arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Dirbant pamainomis, privalo būti garantuotas tolygus pamainų keitimasis. Pagal šio nutarimo 5 punktą 1 punkte nurodytų ekonominės veiklos rūšių įmonių darbuotojams, kuriems dėl darbo pobūdžio ir (ar) darbų sezoniškumo negalima iš anksto numatyti kasdieninio ar savaitės darbo laiko trukmės, gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita ir nustatomi suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiai.

32. Pažymėtina, kad, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam Darbo kodeksui, darbo ir poilsio laiko sąvokos iš esmės liko tos pačios (DK 111–115 straipsniai, 119 straipsnis, 120–121 straipsniai, 122, 139 straipsniai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo“, keitusio Vyriausybės nutarimą Nr. 587, nuostatos taip pat iš esmės atitinka ankstesnį reglamentavimą.

Dėl atsakovės pareigos mokėti darbo užmokestį, atsižvelgiant į ieškovo darbo laiko režimą ir ginčo laikotarpių kaip darbo laiko (ne)kvalifikavimą

33. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad į darbo laiką turi būti įskaitytas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, nes yra visos būtinos sąlygos (žr. šios nutarties 18, 20 punktus), ieškovas neturėjo galimybės laisvai, savo nuožiūra disponuoti pertraukų tarp maršrutų laiku. Ieškovo įsitikinimu, atsakovė nepagrįstai jam nemokėjo priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną.

34. Šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovė neprivalėjo mokėti ieškovui darbo užmokesčio, nes ginčo (pertraukų tarp maršrutų) laikas nelaikytinas darbo laiku. Ieškovas, nesutikdamas su šia išvada, kasaciniame skunde argumentuoja, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis buvo priklausomas nuo darbdavės (esant reikalavimui, privalėjo vykdyti nurodymus), buvo priverstas laukti kito maršruto, atliko kitus darbus ir negalėjo visiškai laisvai naudotis savo laiku, be to, visą darbo dieną jis buvo materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą (kasoje esančias lėšas bei transporto priemonę), taigi buvo darbdavės žinioje.

35. Teismai, ištyrę bylos duomenis, nustatė šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: 1) UAB Kuršėnų autobusų parko autobusų vairuotojams nuo 2004 m. įvestas specialus darbo laiko režimas taikant suminę darbo laiko apskaitą; 2) atsakovės patvirtintose Darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas, nustatytas darbo laikas darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, nurodyta, kad tokių darbuotojų darbo laikas yra ne ilgesnis kaip 48 val. per savaitę (5.1 punktas); negali būti dirbama daugiau kaip 12 val. per darbo dieną (pamainą) (5.2 punktas); darbuotojų darbo laikas nustatomas darbo laiko grafike (5.3 punktas); pertraukos pradžia ir pabaiga nustatoma darbo laiko grafike (5.4 punktas); pertrauka pavalgyti ir pailsėti į darbo laiką neįskaitoma (5.5 punktas); 3) 2007 m. liepos 17 d. darbo sutartyje ieškovui nustatyta 8 valandų darbo dienos trukmė dirbant pagal patvirtintą darbo grafiką; 5) 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymu nuo 2015 m. liepos 20 d. nustatyta vairuotojų-konduktorių pietų pertraukos metu arba pertraukų metu tarp maršrutų autobusų privaloma stovėjimo vieta autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui – bendrovės teritorijoje; 6) pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas neprivalėjo būti darbo vietoje, likti autobuse, tokia pareiga atsakovės lokaliniuose norminiuose aktuose nenustatyta; 7) ieškovas neprivalėjo būti pasiekiamas (nebudėjo); 8) jis neprivalėjo tvarkyti transporto priemonės, nes tam buvo skiriamas kitas laikas ir už jį sumokama, neprivalėjo atlikti kitų, darbdavės nepavestų (su ja nesuderintų), darbų; remontuoti transporto priemones, plauti jų išorę buvo pavesta kitiems darbuotojams; 9) pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas vykdavo į namus.

36. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas galėjo laisvai disponuoti laiku tarp maršrutų, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks ginčo pertraukas į faktinį darbo laiką. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė šioms išvadoms, papildomai nurodė, kad ginčo pertraukų metu ieškovas darbo funkcijų nevykdė, nebuvo darbdavės žinioje.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal darbo laiko režimą reglamentuojančias DK nuostatas darbo ir poilsio laiko pasiskirstymą per parą (kaitą) nustato darbo tvarkos taisyklės (žr. iki 2018 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų 3 punktą; Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtinto aprašo 3 punktą; šios nutarties 30-32 punktai). Šios nuostatos ir atsakovės Darbo tvarkos taisyklių 5.3 punktas (žr. šios nutarties 35 punktą) suponuoja, kad darbo ir poilsio laiko kaita reglamentuojama darbo (pamainų) grafikuose. Juose, be kita ko, gali būti nustatytas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, kai darbuotojo darbo laikas padalijamas į kelias dalis ir vežimai vykdomi pagal suderintus darbo grafikus su pertraukomis, kurios savaime nelaikytinos darbo laiku. Darbuotojų pareiga dirbti darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku (buvo) nustatyta DK 147 straipsnio 3 dalyje, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 115 straipsnio 1 dalyje.

38. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad sprendžiant, kuris laikas yra skirtas darbui, kuris – poilsiui ir ar yra taikomas pertraukiamas darbo režimas, atsižvelgtina į tai, ar šalys darbo sutartyje sulygo dėl darbo pagal darbo grafikus, nes juose, minėta, gali būti nustatyta ne tik darbo (pamainos) diena, bet ir darbo bei poilsio laiko kaita per parą.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 35 punkte nurodytas teismų nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad, šalių susitarimu pagal darbo sutarties nuostatas ieškovui įsipareigojus atsakovės įmonėje dirbti pagal patvirtintą darbo grafiką, įmonėje, atsižvelgiant į jos vykdomos ekonominės veiklos ypatumus, esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai, ieškovui faktiškai buvo taikomas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas.

40. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad pertraukų tarp maršrutų laikotarpiai nelaikytini darbo laiku. Minėta, kad pagal ES bei nacionalinį teisinį reguliavimą, Teisingumo Teismo išaiškinimus tam, kad konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti nustatyta sąlygų visuma, t. y. kad darbuotojas šiuo laiku privalo fiziškai būti darbo vietoje, yra darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą. Teismai vertino visų šių sąlygų įrodytumą pagal bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymas patvirtina, jog darbo grafikuose nurodytų pertraukų tarp maršrutų metu autobusai turi būti darbdavės nurodytoje vietoje, kurioje ieškovas neprivalėjo likti, nes tokia pareiga įmonės vidaus teisės aktuose vairuotojams nenustatyta. Šių pertraukų metu, kaip nustatė teismai, ieškovas neprivalėjo vykdyti tiesioginių darbo funkcijų, jokių papildomų su darbu susijusių funkcijų, šioms funkcijoms (sutvarkyti transporto priemonę prieš darbą ir išvalyti ją po darbo) vykdyti nustatytas kitas laikotarpis, už kurį ieškovui buvo mokamas darbo užmokestis, o transporto priemonės remonto, plovimo darbai buvo pavesti kitiems bendrovės darbuotojams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbo grafikuose nustatytų pertraukų laiku ieškovas galėjo disponuoti be didelių suvaržymų, skirti jį savo interesams tenkinti, toks laikas nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui (netenkinamos būtinosios sąlygos) ir atsakovė neturėjo pareigos už jį mokėti darbo užmokestį. Ginčo pertraukos yra pateisinamos, atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką bei darbo sutarties sąlygas. Kitokios išvados nesuponuoja ir ieškovo įrodinėta aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu jis yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą. Aplinkybę dėl atsakomybės už transporto priemonę ir bendrovės lėšas paneigia pirmiau šioje pastraipoje aptarti faktai dėl autobuso stovėjimo vietos reikalavimo.

41. Dėl ieškovo kasaciniame skunde nurodyto argumento, kad suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nustatė teismai, UAB Kuršėnų autobusų parko suminė darbo laiko apskaita autobuso vairuotojams įvesta 2004 m. sausio 2 d. Įsakymu, o Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinys – UAB Kuršėnų autobusų parko profesinė sąjunga – įmonėje įsteigtas 2015 m. lapkričio 23 d. steigiamojo susirinkimo metu. Teismai nustatė, kad ieškovas 2015 m. lapkričio 23 d. buvo išrinktas įsisteigusios profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoju, jam buvo žinomi (su juo derinti) darbo grafikai, jų sudarymo principai, juose išdėstyta informacija. Tai ieškovas patvirtino savo parašais.

42. Nors ieškovas teigia, kad jis nežinojo apie atsakovės įmonėje įvestą suminę darbo laiko apskaitą, nes darbo sutartyje tai nenurodyta, o su 2004 m. sausio 2 d. Įsakymu jis nesupažindintas, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šias aplinkybes teismai tyrė ir nustatė, kad kai ieškovas pradėjo dirbti, jam buvo pateikti įmonės vidaus dokumentai susipažinti, be to, ieškovas žinojo (suprato), jog dirbs vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto sudarytą grafiką, kiekvieną mėnesį jis buvo supažindinamas su darbo grafikais, gaudavo atsiskaitymo lapelius, darbo užmokestis jam buvo mokamas pagal darbo laiko apskaitos duomenis, ieškovas nereiškė pretenzijų dėl nustatytos darbo laiko apskaitos.

43. Įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teisėjų kolegija nekonstatuoja ir sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su teismų išvada, jog ieškovas žinojo (jam negalėjo būti nežinoma), kad už darbą jam mokama pagal suminę darbo laiko apskaitą. Pažymėtina, kad suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, 2004 m. sausio 2 d. Įsakymo teisėtumo ieškovas iš esmės neginčija, nepateikia atitinkamų teisinių argumentų, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

44. Atsižvelgdama į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti iš esmės teisėtus teismų procesinius sprendimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovui neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl teisėjų kolegija nesprendžia jų atlyginimo priteisimo klausimo.

46. Kasacinis teismas patyrė 6,12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimas priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,12 Eur (šešis Eur 12 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Algis Norkūnas

Algirdas Taminskas