Civilinė byla Nr. e3K-3-396-313/2018
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00180-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.5; 2.9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės aviacijos kompanijos „Aviabaltika“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei aviacijos kompanijai „Aviabaltika“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių finansinio įkaito gavėjo (banko) teisę patenkinti savo reikalavimą iš šio įkaito, kai priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jau iškėlus bankroto bylą įkaito gavėjui, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė (toliau – ir bankas) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės pagal šalių 2011 m. rugsėjo 26 d. sudarytą kredito sutartį 46 305,58 Eur (51 255,65 JAV dol.) kredito likutį, 4170,83 Eur (4616,69 JAV dol.) palūkanų už negrąžintą kredito likutį, 8931 Eur (9885,72 JAV dol.) delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir palūkanas bei 3252,33 Eur (3600 JAV dol.) baudą už įsipareigojimų pagal kredito sutartį neįvykdymą. Taip pat prašė priteisti iš atsakovės 110 343,94 Eur (122 139,71 JAV dol.) skolos pagal garantijų išdavimo sutartis bei 19 089,50 Eur (21 130,17 JAV dol.) delspinigių už laiku nesumokėtą skolą pagal padengtas garantijas bei 8,05 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad šalys 2011 m. rugsėjo 26 d. sudarė kredito sutartį, kuria atsakovei buvo suteiktas 1 800 000 JAV dolerių kreditas. 2013 m. vasario 23 d. trišalės sutarties, kurią sudarė ieškovė, AB Šiaulių bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, pagrindu atsakovei suteiktas kreditas buvo padalytas ir AB Šiaulių bankui buvo perduotos reikalavimo teisės ir kitos teisės į 1 064 885,98 JAV dol. kredito dalį, o ieškovei liko 132 114,02 JAV dol. kredito dalis. Iki ieškinio padavimo dienos dalis įsipareigojimų pagal kredito sutartį buvo padengta atsakovės lėšomis, kurios buvo banke, o likusi dalis neįvykdytų įsipareigojimų sudaro ieškovės reikalavimą. Paskutinė suma iki draudžiamos 100 000 Eur sumos buvo įskaityta 2014 m. kovo 12 d., padengiant dalį sumos, kurią atsakovė privalėjo sumokėti pagal vieną iš ginčo garantijų, laikydamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.55 straipsnio taisyklių. Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartimi buvo patvirtintas atsakovės 1 141 655,78 Eur finansinis reikalavimas ieškovei, kur taip pat buvo pripažinta, kad dengimai, įskaitymai ir perkėlimai buvo atlikti pagrįstai, ir atsakovė šios nutarties neskundė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apygardos teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 209 027,94 JAV dol. (188 840,85 Eur) skolos, palūkanų ir delspinigių (51 255,65 JAV dol. (46 305,58 Eur) kredito likutį, 4616,69 JAV dol. (4170,83 Eur) palūkanų už negrąžintą kredito likutį, 9885,72 JAV dol. (8931 Eur) delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir palūkanas; 122 139,71 JAV dol. (110 343,94 Eur) skolos už ieškovės išlaidas padengiant garantijas ir 21 130,17 JAV dol. (19 089,50 Eur) delspinigių), 6 proc. metinių procesinių palūkanų.
5. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-745-254/2014 ieškovei AB Ūkio bankui iškėlė bankroto bylą. Atsakovė yra ieškovės kreditorė, kurios 1 141 655,78 Eur (3 941 909,09 Lt) finansinis reikalavimas patvirtintas Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartimi. Dėl papildomo 340 188,02 Lt (98 525,26 Eur) dalies finansinio reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo buvo sprendžiama Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-448-254/2015, kurioje kreditorės prašymas padidinti jos finansinį reikalavimą 340 188,02 Lt (98 525,26 Eur) buvo atmestas ir nutartis yra įsiteisėjusi.
6. Po paskelbto banko veiklos moratoriumo ir kredito padalijimo ieškovei liko 132 114,02 JAV dol. kredito likutis. Ieškovė nenutraukė kredito sutarties ir nereikalavo iš atsakovės grąžinti iš karto visą likusią kredito dalį, todėl, teismo vertinimu, pirmąją įmoką po kredito padalijimo atsakovė turėjo sumokėti ieškovei 2013 m. balandžio 3 d., o paskutinę – 2014 m. rugpjūčio 3 d. Dėl ieškovės iniciatyva atliktų vidinių banko operacijų, kurias reglamentuoja Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalies nuostatos (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d.), atsakovės negrąžinto kredito likutis sumažėjo iki 51 255,65 JAV dol. (46 305,58 Eur). Teismo vertinimu, ieškovė įskaitymus atliko laikydamasi CK 6.55 straipsnio ir kredito sutarties nuostatų. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė negrąžino ieškovei jos ieškiniu reikalaujamo 46 305,58 Eur (51 255,65 JAV dol.) kredito likučio, 4170,83 Eur (4616,69 JAV dol.) palūkanų už negrąžintą kredito likutį ir turi pareigą sumokėti 8931,00 Eur (9885,72 JAV dol.) delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir palūkanas.
7. Teismas nustatė, kad ieškovė 70 561,05 Eur (78 104,03 JAV dol.) reikalavimą reiškia dėl atsakovės skolos likučio, ieškovei padengiant garantiją Nr. 2300811170340, o 39 782,89 Eur (44 035,68 JAV dol.) reikalavimą – dėl atsakovės skolos, ieškovei padengiant garantiją Nr. 2300812170166. Išdavus ginčo garantijas, ieškovė ir „Commerzbank AG“ sudarė priešpriešinių garantijų sutartis ir ieškovė deponavo (įkeitė) šio banko išduotų garantijų dydžio lėšas. „Commerzbank AG“, atsakovės kontrahentui pareikalavus, įvykdė savo įsipareigojimus ir iš ieškovės deponuotų pagal garantijas lėšų 2014 m. kovo 12 d. nurašė 112 145,80 JAV dol., o 2014 m. birželio 3 d. – 44 035,68 JAV dol. Dalis atsakovės skolos ieškovei pagal pirmąją garantiją banke esančiomis atsakovės lėšomis, neviršijančiomis maksimalios draustinos sumos (100 000 Eur), buvo padengta, o likusi nuo ieškovės deponuotų „Commerzbank AG“ pagal išduotas garantijas nurašytų lėšų dalis (112 145,80 – 34 041,77 = 78 104,03 JAV dol.) sudaro ieškovės 70 561,05 Eur ieškinio reikalavimą pagal pirmąją garantiją. Pagal antrąją ginčo garantiją atsakovė savo skolos ieškovei nepadengė.
8. Teismas pažymėjo, kad garantijų išdavimo sutartyse šalys nenurodė, kokio pobūdžio finansinio užtikrinimo susitarimą sudaro (Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau – ir FUSĮ) 2 straipsnio 8, 9 dalys), todėl nesutiko su atsakove, kad finansinis užstatas buvo perduotas ieškovei, neperduodant jo banko nuosavybėn (FUSĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kadangi nagrinėjamu atveju buvo atidaryta banko sąskaita, nenustatant išimties bankui disponuoti joje esančiomis lėšomis, tai teismas konstatavo, kad, bankui iškėlus bankroto bylą, ieškovės disponavimo teisė finansiniu užstatu buvo apribota Bankų įstatymo 85 straipsnyje, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintais draudimais. Teismas sprendė, kad, atsakovei neįvykdžius prievolių pagal garantijų išdavimo sutartis, ieškovės prašymas priteisti iš atsakovės 19 089,50 Eur (21 130,17 JAV dol.) delspinigių yra pagrįstas.
9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.
10. Kolegija nesutiko su atsakovės teiginiu, kad, atlikdama dengimus ir įskaitymus, ieškovė pirmiausia privalėjo atlikti įskaitymus pagal kredito sutartį, o tik po to – pagal garantijų išdavimo sutartis. Kolegija pažymėjo, kad nėra duomenų, jog po kredito padalijimo atsakovė būtų atlikusi mokėjimus pagal kredito sutartį. Šalys per 2009–2013 metus sudarė penkiolika sutarčių dėl garantijų išdavimo, o dėl atliekamų įskaitymų, lėšų nurašymų atsakovė pretenzijų nereiškė. Kolegija nurodė, kad ieškovė pareigos atlikti įskaitymus pagal Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalį neturėjo, nes tai buvo jos teisė. Taigi, atsakovei nevykdant mokėjimų pagal kredito sutartį, ieškovė neturėjo pareigos atlikti įskaitymus pirmiausiai būtent pagal šią sutartį. Kadangi negrąžintas kredito likutis sudarė 51 255,65 JAV dol. (45 756,77 JAV dol. kredito dalis ir 4616,69 JAV dol. palūkanos), ši suma pagrįstai buvo priteista ieškovei iš atsakovės.
11. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 9885,72 JAV dol. delspinigių už pradelstas mokėti kredito įmokas ir mokėjimo palūkanas (kredito sutarties specialiosios dalies 1.3 ir 1.4 punktai). Kolegija pažymėjo, kad delspinigiai priteisiami tik už 6 mėnesius, o skola negrąžinta ilgiau nei 2 metus, per kuriuos kreditorė negalėjo naudotis paskolintomis lėšomis, be to, šalys yra verslininkės ir laisvai galėjo susitarti dėl delspinigių dydžio, todėl 0,1 proc. delspinigiai nelaikytini per dideliais.
12. Kolegija nurodė, kad, atsakovei perdavus tam tikrą sumą grynųjų pinigų bankui ir įrašius atitinkamą sumą į banko tvarkomąją sąskaitą, susiklosto prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, vietoj to jis turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų sumą. Dėl šios priežasties atsakovė, įkeisdama banko sąskaitose esančias lėšas kaip finansinį užstatą, įkeitė reikalavimo teisę išmokėti lėšas iš sąskaitos, neperduodama į ją nuosavybės teisės bankui. Esant priverstinio vykdymo įvykiui, užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą, pateiktą pagal finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo, atsižvelgdamas į susitarime nustatytas sąlygas, vienašališkai realizuoti, pinigų atveju – įskaityti arba kitaip padengti atitinkamus finansinius įsipareigojimus (FUSĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
13. Garantijos išdavimo sutarčių 6.3–6.5 punktų nuostatos leidžia šalių santykius kvalifikuoti kaip finansinio užtikrinimo susitarimus be nuosavybės teisės perdavimo, kur finansinis užstatas – pinigai – suprantamas kaip reikalavimo teisė į sąskaitoje esančius pinigus. Todėl, ieškovei iškėlus bankroto bylą, jos prievoliniai įsipareigojimai grąžinti atsakovės banko sąskaitose esančias lėšas turi būti įgyvendinami ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta tvarka. Todėl atsakovė prarado nuosavybės teisę į lėšas, pervestas į banke esančią banko sąskaitą, tačiau įgijo reikalavimo teisę. Tai, kad atsakovė prarado nuosavybės teisę į lėšas, o įgijo reikalavimo teisę, papildomai patvirtina ir šios byloje nustatytos aplinkybės: 1) už vienoje banko sąskaitoje esančias lėšas atsakovei buvo mokamos palūkanos; 2) banke esančios sąskaitos, dėl kurių vyksta ginčas, šalių dokumentuose nebuvo nurodomos kaip depozitinės; 3) nurodytomis lėšomis faktiškai disponavo bankas, derindamas veiksmus su ieškove. Atsižvelgdama į tai, kolegija pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė FUSĮ normas, reglamentuojančias finansinio užtikrinimo susitarimų sudarymą, ir dėl to nepagrįstai kvalifikavo šalių santykius ne kaip finansinio užtikrinimo susitarimus be nuosavybės teisės perdavimo, tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą, kuriuo konstatuota, jog atsakovė neteko nuosavybės teisės į bankui perduotas lėšas ir kad vietoj to ji turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų sumą. Kadangi nagrinėjamu atveju bankas bankrutavo, savo teises atsakovė gali įgyvendinti ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta tvarka. Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 18 d. nutartimi buvo patvirtintas 1 141 655,78 Eur dydžio atsakovės finansinis reikalavimas ieškovei, taigi, atsakovė pasinaudojo prievolinėmis savo teisių gynimo priemonėmis, todėl daiktinės teisės priemonės negali būti taikytos. Dėl šių priežasčių kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti 122 139,71 JAV dol. skolos pagal garantijų išdavimo sutartis ir su jomis susijusius delspinigius.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
14. Kasaciniu skundu atsakovė prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) prejudicinio sprendimo, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalis dėl (i) 143 269,88 JAV dol. skolos ir palūkanų pagal garantijų išdavimo sutartis bei (ii) 58 169,05 JAV dol. skolos, palūkanų ir delspinigių pagal kredito sutartį priteisimo iš atsakovės, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismai pažeidė FUSĮ 9 straipsnio 3, 8 dalis ir Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. birželio 6 d. direktyvos 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (toliau – ir Direktyva 2002/47) 4 straipsnio 1, 5 dalis, nes šiose nuostatose įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo. Taigi, net ir iškėlus užstato gavėjui (kreditoriui) bankroto bylą bei įvykus finansinio įsipareigojimo priverstinio įvykdymo įvykiui, užstato gavėjas (kreditorius) finansinio užstato jo davėjui nebegrąžina, o FUSĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti finansinio užstato realizavimo būdai, atsižvelgiant į šalių sudarytą susitarimą, nepasikeičia.
14.2. Nors nei FUSĮ, nei Direktyva 2002/47 tiesiogiai konkrečiai nenustato, kokia tvarka užstato gavėjas turi išieškoti finansinį užstatą esant priverstinio vykdymo įvykiui, t. y. ar užstato gavėjas gali nesinaudoti finansiniu užstatu ir nukreipti išieškojimą į kitą turtą, tačiau, remiantis Direktyvos 2002/47 tikslais (5–13 punktai), Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1, 5 dalimis, FUSĮ 9 straipsnio 7, 8 dalimis, darytina išvada, kad finansinio užstato gavėjas turi pareigą pirmiausia nukreipti išieškojimą į finansinį užstatą. Priešingu atveju susidarytų nesąžininga situacija, kad finansinio užstato gavėjas turi finansinį užstatą ir prievolė jį grąžinti užstato davėjui yra pasibaigusi (FUSĮ 9 straipsnio 7 dalis), tačiau užstato gavėjas finansinio užstato nerealizuoja, bet skaičiuoja netesybas ir reikalauja iš finansinio užstato davėjo dar kartą sumokėti finansiniam užstatui lygią sumą.
14.3. Jeigu teismui kyla abejonių dėl Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1, 5 dalių aiškinimo, atsakovė prašo kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo, užduodant tokius klausimus: a) ar Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1, 5 dalies nuostatos gali būti aiškinamos ir interpretuojamos, kaip leidžiančios finansinio užstato gavėjui, įvykus priverstiniam finansinio įsipareigojimo vykdymo įvykiui, nerealizuoti finansinio užstato, bet rinktis kitą reikalavimo patenkinimo būdą? b) ar finansinio užstato gavėjui pradėta nemokumo procedūra gali pakeisti finansinio užstato realizavimo tvarką ir būdus, nustatytus Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 dalyje?
14.4. Pažymėtina, kad FUSĮ ir Direktyva 2002/47 akcentuoja susitarimo dėl finansinio įkaito vykdymą jame nustatytomis sąlygomis (Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalis, FUSĮ 9 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju šalys garantijų išdavimo sutartimis nustatė, kad, įvykus finansinio įsipareigojimo priverstinio vykdymo įvykiui (bankui išmokėjus garantijos sumą atsakovės kontrahentams), bankas nusirašo lėšas su sukauptomis palūkanos (jei tokių yra) iš garantijos padengimo sąskaitos ir panaudoja jas, kad patenkintų regreso tvarka bankui perėjusį reikalavimą (garantijų išdavimo sutarčių bendrųjų sąlygų 6.6 punktas). Garantijų išdavimo sutarčių 4.3 punkte atsakovė sutiko, kad, jai neįvykdžius sutartyje nurodytų įsipareigojimų, bankas nukreiptų išieškojimą į finansinį užstatą.
14.5. FUSĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės susitarimams mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos CK ketvirtosios knygos XII skyriaus nuostatos. Pagal CK 4.204 straipsnio nuostatas galimas turtinių teisių įkeitimas. Nagrinėjamu šalys susitarė ne tik dėl sąskaitose esančių lėšų, bet ir reikalavimo grąžinti šias lėšas, įkeitimo. Taigi, vadovaujantis CK 4.220 straipsnio 1 dalimi, kai įkeitimo objektas yra turtinė teisė (reikalavimas į lėšas, esančias sąskaitose), jis realizuojamas perleidžiant kreditoriui įkaito davėjo reikalavimus. Taigi, bankui perėmus reikalavimą į lėšas, esančias garantijos padengimo sąskaitose, atsakovės prievolė bankui pasibaigia CK 6.126 straipsnio 1 dalies pagrindu.
14.6. Vien tai, kad ieškovės bankroto byloje yra patvirtintas atsakovės finansinis reikalavimas, į kurį įeina ir finansinio užstato suma, nereiškia, kad bankas neturi perimti finansinio užstato, nes teismui pripažinus, kad finansinį užstatą privalo realizuoti pats užstato gavėjas (bankas), atsakovės finansinis reikalavimas bankui galėtų būti panaikintas.
14.7. Perdavusi dalį kredito kitam bankui, ieškovė nukrypo nuo kredito sutarties nuostatų ir vienašališkai pakeitė Kredito sutarties vykdymą, 132 114,02 JAV dol. kredito likutį vietoj vieno mokėjimo išskaidydama į šešias dalis (mokėjimus). Bankų įstatymo 761 straipsnis negali pakeisti šalių sudarytų sutarčių sąlygų, nustatančių sutarčių vykdymo tvarką, todėl toks ieškovės elgesys laikytinas CK 6.189 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Taigi, ieškovė turėjo pareigą atlikti iškart visos įmanomos padengti sumos (panaudodama atsakovės sąskaitose esančias lėšas), o ne vienašališkai išskaidytų kredito mokėjimo dalių, įskaitymus. Tokiu atveju atsakovės skola ieškovei būtų tik 6098,88 JAV dol., todėl delspinigiai ir palūkanos taip pat būtų skaičiuojami nuo šios sumos ir būtų daug mažesni (392,34 JAV dol. palūkanų ir 1097,79 JAV dol. delspinigių). Atsakovė neginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies dėl 6098,88 JAV dol. skolos, 392,34 JAV dol. palūkanų ir 1097,79 JAV dol. delspinigių, t. y. pripažįsta, kad pagal Kredito sutartį iš jos priteistina 7589,01 JAV dol.
15. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą ir prašymą kreiptis prejudicinio sprendimo atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Ieškovė neturi pareigos nukreipti išieškojimo į finansinį užstatą, nes kai yra pažeidžiami kreditoriaus teisėti interesai, kreditorius yra laisvas pasirinkti, kokiu būdu jis įgyvendins savo teises: nukreipdamas reikalavimą į skolininką, laiduotoją, nukreipdamas išieškojimą į kreditoriui įkeistą turtą ar pareikšdamas reikalavimą teisme dėl jam priklausančių sumų priteisimo iš skolininko. Nagrinėjamu atveju ieškovė turi reikalavimą atsakovei, kylantį iš garantijų išdavimo sutarčių, kurių 6.3 punkte nustatyta, kad, ieškovei įgijus atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę, šios prievolės įvykdymas yra užtikrinamas atsakovės garantijos padengimo sąskaitoje esančių lėšų ir reikalavimo teisės bankui grąžinti šias lėšas įkeitimu, t. y. ieškovei yra suteikiama teisė perimti šioje sąskaitoje esančias lėšas.
15.2. Atsakovės pozicija, kad FUSĮ 9 straipsnio 3 dalis bei Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalis reiškia, jog, įvykus priverstinio vykdymo įvykiui, finansinio užstato gavėjas privalo visų pirma išieškoti iš finansinio užstato, yra nepagrįsta. Jau vien lingvistiškai aiškinant FUSĮ nuostatas aišku, kad finansinio užstato realizavimas yra jo gavėjo teisė, bet ne pareiga, tokia pati išvada darytina ir iš Direktyvos 2002/47 nuostatų.
15.3. Atsakovė teigia, kad šalys susitarė (garantijų išdavimo sutarčių 6.6 ir 4.3 punktai), jog, įvykus finansinio įsipareigojimo priverstinio vykdymo įvykiui, bankas nusirašo lėšas su sukauptomis palūkanomis. Toks aiškinimas yra netikslus, nes Garantijų išdavimo sutarčių 6.6 punkte šalys susitarė, kad bankas turi teisę nurašyti lėšas su sukauptomis palūkanomis, jei tokių yra, iš garantijos padengimo sąskaitos ir panaudoti jas sumokėti pagal reikalavimą arba, sumokėjęs iš nuosavų lėšų, patenkinti regreso tvarka jam perėjusį reikalavimą klientui, išskaitydamas savo prievolę grąžinti klientui lėšas, esančias garantijos padengimo sąskaitoje. Garantijų išdavimo sutarčių 6.5 punkte šalys susitarė, kad bankas turi teisę patenkinti savo reikalavimus iš garantijos padengimo sąskaitoje įkeistų lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Garantijų išdavimo sutarčių 4.3 punkte atsakovė sutiko dėl lėšų nurašymo sutarties 6 skyriuje nurodytais atvejais, tačiau toks sutikimas negali būti laikomas įpareigojimu bankui. Net ir pateikęs finansinį užstatą skolininkas turi vykdyti prievolę iš laisvų lėšų. Tinkamai įvykdžius įsipareigojimą finansinis užstatas yra atlaisvinamas ir be apsunkinimų grįžta į skolininko turto masę (FUSĮ 8 straipsnio 3 dalis, CK straipsnio 1 dalies 1 punktas).
15.4. FUSĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, esant priverstinio vykdymo įvykiui, užstato turėtojas finansinį užstatą, pateiktą pagal finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo, atsižvelgdamas į susitarime nustatytas sąlygas, pinigų atveju turi teisę įskaityti arba kitaip padengti atitinkamus finansinius įsipareigojimus. CK 4.221 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai prievolės įvykdymui užtikrinti buvo įkeistos lėšos, esančios įkaito davėjo banko sąskaitoje, kreditorius įgyja teisę tvarkyti įkaito davėjo banko sąskaitą nuo teisės nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą atsiradimo momento. Tačiau nagrinėjamu atveju toks finansinio užstato realizavimas nėra įmanomas, nes nuo bankroto bylos iškėlimo momento banke saugomoms lėšoms yra taikomas specifinis teisinis režimas.
15.5. Atsakovė, įkeisdama banko sąskaitose esančias lėšas kaip finansinį užstatą, įkeitė reikalavimo teisę išmokėti lėšas iš sąskaitos, neperduodama į ją nuosavybės teisės bankui, todėl susiklostė prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai: pinigai, kaip tokie, pateko į bendrą banko turto masę, o atsakovė įgijo teisę reikalauti, kad bankas šiuos pinigus grąžintų. Atsakovės į sąskaitą įmokėtoms lėšoms tapus banko turtu ir bankui iškėlus bankroto bylą, šios lėšos yra priskiriamos prie banko turto masės, o banko klientai tampa jo kreditoriais, turinčiais į banką kreditoriaus reikalavimą. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nė vienas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodoma, kad teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Taigi, atsakovės banke padėtos lėšos yra bendroje banko turto masėje ir jos bus paskirstomos visiems banko kreditoriams įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad ieškovės ir atsakovės finansinio užstato susitarimas reiškia ieškovės pirmenybės teisę prieš kitus atsakovės kreditorius, tačiau ne prieš pačios ieškovės kreditorius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2015 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-706/2015) yra nurodęs, kad jei indėlininkas indėlį papildomai įkeistų kaip finansinį užstatą, jam būtų taikomas imunitetas nuo banko bankroto procedūrų ir jis atgautų visas pagal indėlio sutartį padėtas lėšas. Kitoje byloje teismas, spręsdamas dėl finansinio užstato davėjo teisės susigrąžinti įkeistas lėšas užstato gavėjo (banko) bankroto bylos atveju, konstatavo, kad finansinio užtikrinimo susitarimo pagrindu į terminuotojo indėlio sąskaitą banke pervestos lėšos, susitarime nesant aiškiai išreikšto draudimo bankui jomis disponuoti, turi būti įtrauktos į bankrutuojančio banko turto masę, todėl užstato davėjo reikalavimai tenkintini ĮBĮ nustatyta tvarka.
15.6. Kadangi finansinį užstatą sudaro atsakovės reikalavimo teisė į ieškovę (banką), tai net ir tuo atveju, jei finansinio užstato realizavimas būtų įmanomas bankui perimant iš atsakovės jos reikalavimo teisę, toks aiškinimas reikštų, kad bankas (kreditorius) vietoj jo reikalavimo įvykdymo visų pirma perimtų reikalavimo teisę į save patį, t. y. į bankrutuojantį banką, ir jam tektų stoti į kreditorių eilę bankroto procese bei tikėtis bent dalies reikalavimo patenkinimo gaunant lėšas iš savo paties turto masės, kurios vėliau vėl būtų naudojamos kreditorių reikalavimams tenkinti.
15.7. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad kredito sutarties sąlygos buvo pakeistos. Kredito sutartimi buvo nustatyta, kad atsakovė kiekvieną mėnesį sumoka (grąžina) 201 000 JAV dol. Kadangi kreditas buvo padalytas dviem bankams, atitinkamai proporcingai kiekvienam iš bankų tenkančiam reikalavimui buvo išskaidytos ir mokėtinos kredito įmokos tam, kad bendra atsakovės mokama mėnesinė suma nepasikeistų. Tai, kad bankui mokėtina įmoka buvo sumažinta, reiškia ne Kredito sutarties sąlygų pakeitimą, o atvirkščiai, Kredito sutartimi nustatytų įmokų dydžio išlaikymą, šią įmoką atitinkamai paskirstant bankui ir dalį reikalavimo įgijusiam AB Šiaulių bankui. Taip pat pažymėtina, kad įskaitymų pagrįstumo klausimas jau buvo nagrinėtas tvirtinant atsakovės finansinį reikalavimą bankroto byloje ir yra išspręstas įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-448-254/2015.
15.8. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė yra skolinga ieškovei nepriklausomai nuo to, kuriai skolai (pagal garantijų ar kredito sutartis) padengti būtų buvęs nukreiptas įskaitymas, todėl skola bet kokiu atveju yra priteistina ieškovei iš atsakovės.
15.9. Ieškovės vertinimu, byloje nėra pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, nes, pirma, kreditoriaus galimybė rinktis, kokiu būdu įgyvendinti savo reikalavimą, t. y. nukreipti išieškojimą į finansinį užstatą ar patenkinti reikalavimą kitu būdu, yra akivaizdi; tiek FUSĮ, tiek Direktyvoje 2002/47 finansinio užstato realizavimas yra įvardijamas kaip kreditoriaus teisė, o ne pareiga. Atsakymas į antrąjį atsakovės klausimą neturi esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes banko nemokumas iš esmės nepakeitė finansinio užstato tvarkos ir būdų – finansinis užstatas buvo ir liko atsakovės reikalavimo teisė į banką. Pakito tik tai, kad banko bankroto atveju reikalavimo teisės įgyvendinimas tapo praktiškai neįmanomas. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą pateikė tik kasaciniame teisme, todėl tai laikytina bylos vilkinimu.
IV. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė ir dalyvaujančių byloje asmenų rašytiniai paaiškinimai
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 24 d. nutartimi buvo kreiptasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo. Į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą kreiptasi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
16.1. Ar Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji įpareigoja valstybes nares nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kurio pagrindu finansinis įkaitas nepatenka į įkaito gavėjo (bankrutuojančio banko) bankroto turto masę? Kitaip tariant, ar valstybės narės įpareigotos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad įkaito gavėjas (bankas) galėtų de facto (faktiškai) patenkinti savo reikalavimą, užtikrintą finansiniu įkaitu (banko sąskaitoje esančiomis lėšomis ir reikalavimo teise į jas), nepaisant to, kad priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jau pradėjus įkaito gavėjo (banko) likvidavimo procedūrą?
16.2. Ar Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 ir 5 dalys sistemiškai turi būti aiškinamos kaip suteikiančios įkaito davėjui teisę reikalauti, kad įkaito gavėjas (bankas) savo reikalavimą, užtikrintą finansiniu įkaitu (banko sąskaitoje esančiomis lėšomis ir reikalavimo teisėmis į jas), pirmiausiai tenkintų iš finansinio įkaito, ir nustatančios atitinkamą finansinio įkaito gavėjo pareigą tokį reikalavimą vykdyti nepaisant pradėtos jo likvidavimo procedūros?
16.3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra neigiamas, o įkaito davėjas patenkina įkaito gavėjo finansiniu įkaitu užtikrintą reikalavimą iš kito savo turto, ar Direktyvos 2002/47 nuostatos, ypač 4 ir 8 straipsniai, turi būti aiškinamos taip, kad įkaito davėjui taip pat turėtų būti taikoma vienodo požiūrio į įkaito gavėjo (banko) kreditorius bankroto procese išimtis ir suteikiamas prioritetas prieš kitus kreditorius bankroto procese atgauti finansinį įkaitą?
17. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. liepos 25 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje C-107/17, kuriuo nusprendė:
17.1. 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito, iš dalies pakeistos 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/44/EB (toliau – Direktyva 2009/44), 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji įpareigoja valstybes nares priimti tokias teisės normas, kurios leistų įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui patenkinti savo reikalavimą, kylantį dėl atitinkamų finansinių įsipareigojimų nevykdymo, iš šio įkaito, kai priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jam jau iškėlus bankroto bylą.
17.2. Direktyvos 2002/47, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/44, 4 straipsnio 1 ir 5 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal jas įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui nenustatyta pareiga savo reikalavimą, kylantį dėl šiame susitarime nustatytų finansinių įsipareigojimų neįvykdymo, patenkinti visų pirma iš šio įkaito.
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. liepos 27 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartimi byloje dalyvaujantiems asmenims pasiūlė pateikti rašytinius paaiškinimus dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. liepos 25 d. prejudicinio sprendimo byloje C-107/17 reikšmės šiai bylai.
19. Atsakovė pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. liepos 25 d. prejudicinio sprendimo byloje C-107/17 32–37 punktais, šioje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į šalių sudarytų sutarčių nuostatas, bankas turi pareigą patenkinti savo reikalavimus iš jam pateikto finansinio užstato. Bankas neabejotinai gali realizuoti finansinį užstatą nepaisant jam iškeltos bankroto bylos (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. liepos 25 d. prejudicinio sprendimo byloje C-107/17 23–30 punktus).
20. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys teismo nustatytu terminu rašytinių paaiškinimų dėl minėto ESTT prejudicinio sprendimo reikšmės šiai bylai nepateikė.
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl finansinio įkaito gavėjo (banko) teisės patenkinti savo reikalavimą iš šio įkaito, kai priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jau iškėlus bankroto bylą įkaito gavėjui
21. Nagrinėjamoje byloje keliamas teisės klausimas dėl Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo, įgyvendinančio 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/47/EB dėl finansinio įkaito, normų, reglamentuojančių tokio susitarimo vykdymą iš banko sąskaitoje esančio finansinio įkaito, banko bankroto atveju, t. y. ar bankas, kurio naudai įkeistos skolininko tame pačiame banke esančios lėšos, skirtos šio banko išduotai garantijai užtikrinti, gali (turi pareigą) nukreipti išieškojimą į šias lėšas po to, kai pagrindinė prievolė neįvykdoma bei iškeliama šio banko bankroto byla.
22. Įkaito teikimo vertybiniais popieriais bei pinigais tvarka, tiek įkaito davėjui paliekant teisę į įkeistą turtą, tiek perduodant nuosavybės teises, Europos Sąjungoje reglamentuota Direktyvoje 2002/47, kuria, be kita ko, siekiama finansinės rinkos integracijos ir efektyvumo, finansinės sistemos stabilumo, tuo pačiu remiant laisvę teikti paslaugas bei laisvą kapitalo judėjimą vieningoje finansinių paslaugų rinkoje (Direktyvos 2002/47 3 konstatuojamoji dalis).
23. Direktyvos 2002/47 tikslai, kaip matyti iš jos 5, 9, 10 ir 17 konstatuojamųjų dalių, yra apriboti administracinius formalumus, su kuriais turi susidurti į šios direktyvos taikymo sritį patenkančiais finansiniais įkaitais besinaudojančios šalys, sustiprinti šio įkaito teisinį saugumą nustatant, kad įkaitui netaikomos tam tikros nacionalinės teisės nuostatos bankroto srityje, ir nustatyti greitą ir neformalistinę vykdymo tvarką, siekiant apsaugoti finansinį stabilumą ir sumažinti blogos įtakos poveikį tuo atveju, kai viena sandorio šalis nevykdo įsipareigojimų pagal susitarimą dėl finansinio įkaito (ESTT 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimas „Private Equity Insurance Group“ SIA prieš „Swedbank“ AS, C-156/15, 22 punktas).
24. Direktyvos 2002/47 4 straipsnio („Susitarimo dėl finansinio įkaito vykdymas“) 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad, kilus vykdymo įvykiui, įkaito gavėjas galės realizuoti bet kokį finansinį įkaitą, pateiktą pagal sutartį, ir, priklausomai nuo sutartų sąlygų, įgyvendinti susitarimą dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, pinigus įskaitant ar panaudojant juos apmokėti skoloms, kylančioms iš atitinkamų finansinių įsipareigojimų (b punktas).
25. Pagal Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalį, valstybės narės turi užtikrinti, kad susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo.
26. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį, direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Lietuvoje Direktyvą 2002/47 įgyvendina, inter alia (be kita ko), FUSĮ nuostatos.
27. Kaip to reikalauja Direktyva 2002/47, pagal FUSĮ galimos dvi finansinio užtikrinimo rūšys – perduodant nuosavybės teisę užstato gavėjui ir neperduodant nuosavybės teisės užstato gavėjui (FUSĮ 2 straipsnio 8 ir 9 dalys). Pagal FUSĮ 3 straipsnio 4 dalį, finansiniam susitarimui neperduodant nuosavybės teisės mutatis mutandis taikomos CK ketvirtosios knygos XII skyriaus („Įkeitimas“) nuostatos, o perduodant nuosavybės teisę, kai finansinis užstatas yra pateikiami kredito reikalavimai, – CK šeštosios knygos VI skyriaus („Reikalavimo perleidimas“) nuostatos. Taigi finansiniam susitarimui neperduodant nuosavybės teisės taikomos daiktines teises reglamentuojančios normos, o įkeitimo objektu pagal CK 4.204 straipsnio 1 dalį gali būti ir turtinės teisės. Pagal garantijų išdavimo sutarčių nuostatas bankui buvo įkeistos tiek sąskaitoje esančios lėšos, tiek ir reikalavimo teisė į jas. Byloje nustatyta, kad finansinis susitarimas buvo įkeisti lėšas be nuosavybės teisės perdavimo.
28. FUSĮ 9 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad pagal finansinio užtikrinimo susitarimą užstato gavėjas (kreditorius) turi teisę, skolininkui neįvykdžius finansiniu užstatu užtikrintų užtikrinamųjų finansinių įsipareigojimų, savo reikalavimą patenkinti iš finansinio užstato ar jo vertės pirmiau už kitus kreditorius.
29. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, finansinio įsipareigojimo priverstinio vykdymo įvykio atveju užstato gavėjas turi teisę finansinį užstatą, pateiktą pagal finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės susitarimą, atsižvelgdamas į šiame susitarime nustatytas sąlygas, vienašališkai realizuoti šiais būdais: <...> 2) pinigų atveju – įskaityti arba kitaip padengti užtikrinamuosius finansinius įsipareigojimus.
30. FUSĮ 9 straipsnio 8 dalyje reglamentuota, kad finansinio užtikrinimo susitarimas įsigalioja jame nustatytais terminais, nepaisant užstato davėjo ar užstato gavėjo likvidavimo procedūros arba reorganizavimo priemonių taikymo.
31. Kasaciniam teismui nagrinėjamoje byloje kreipusis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, prašant išaiškinti Direktyvos 2002/47 nuostatas, šis teismas 2018 m. liepos 25 d. sprendime (toliau – ir ESTT sprendimas) pateikė išaiškinimus dėl Direktyvos 2002/47 nuostatų (žr. šios nutarties 17 punktą). Teismas išaiškino, kad iš Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalies matyti, jog valstybės narės turi įtvirtinti teisinį pagrindą, pagal kurį susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo. Šioje nuostatoje aiškiai nurodytos dvi sutarties šalys, nedarant jokio skirtumo (kiek tai susiję su jos vykdymu), ar toks procesas pradėtas prieš vieną ar prieš kitą šalį (ESTT sprendimo 23 punktas).
32. Dėl Direktyvos 2002/47 bendros struktūros ir tikslų ESTT nurodė, kad pagal jos 3 konstatuojamąją dalį ja siekiama, inter alia, sustiprinti šių įkaitų teisinį saugumą nustatant, kad jiems netaikomos tam tikros nacionalinės teisės nuostatos bankroto srityje, siekiant apsaugoti finansinį stabilumą ir sumažinti neigiamos įtakos poveikį tuo atveju, kai viena sandorio šalis nevykdo įsipareigojimų pagal susitarimą dėl finansinio įkaito (ten pat, 24 punktas).
33. Atsižvelgiant į minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjas turi galėti realizuoti pateiktą finansinį įkaitą šioje dalyje aprašytais būdais, ESTT nusprendė, kad pagal šią tvarką šiam finansiniam įkaitui suteikiama lengvata, palyginti su kitomis įkaito rūšimis, kurios nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.
34. ESTT nurodė, kad Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalies aiškinimas, kad susitarimas dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, taptų neveiksmingas dėl įkaito gavėjui iškeltos bankroto bylos, pastarajam neleidžiant veiksmingai patenkinti savo reikalavimą iš šio įkaito ir įpareigojant įkaito davėją faktiškai antrą kartą sumokėti minėto įkaito sumą, prieštarautų tiek šio straipsnio tekstui, tiek Direktyvos 2002/47 tikslams (ESTT sprendimo 28 punktas).
35. Pasisakydamas dėl banko pareigos tenkinti reikalavimą iš finansinio įkaito buvimo ar nebuvimo, ESTT padarė išvadą, kad Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 ir 5 dalys aiškintinos taip, kad pagal jas įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui nenustatyta pareiga savo reikalavimą, kylantį dėl šiame susitarime įtvirtintų finansinių įsipareigojimų neįvykdymo, patenkinti visų pirma iš šio įkaito, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 ir 5 dalimis siekiama, kad susitarimas dėl finansinio įkaito būtų vykdomas teikiant pirmenybę tarp šalių sutartoms sąlygoms, tačiau laikantis ESTT sprendimo 24 punkte nurodytų šios direktyvos tikslų.
36. Nagrinėjamoje byloje ieškovė BAB Ūkio bankas ir atsakovė UAB „Aviabaltika“ sudarė garantijų sutartis, kuriose, inter alia, nustatyta, kad atsakovė suteikia teisę ieškovei nurašyti iš banke esančių sąskaitų garantijos sumą ir ją pervesti į garantijos padengimo sąskaitą ir įkeičia banko naudai šioje sąskaitoje esančias lėšas bei būsimas įplaukas, taip pat reikalavimo į šias lėšas teises. Kadangi šios lėšos atiduotos bankui, susitarimas dėl įkeitimo sudaromas vadovaujantis CK 4.209 straipsnio 1 dalimi. Garantijos sąskaitoje esanti suma laikoma finansiniu užstatu pagal FUSĮ (garantijos išdavimo sutarčių bendrųjų sąlygų 4.3 ir 6.3 punktai).
37. Atsakovė siekė, kad būtų išduotos garantijos jos įsipareigojimams Indijos vyriausybei vykdyti. Priešpriešinę garantiją išdavęs bankas buvo Vokietijos bankas „Commerzbank AG“, kuriam garantijos vykdymą savo lėšomis užtikrino ieškovė.
38. Atsakovei neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų Indijos vyriausybei, pastarajai garantuotas sumas išmokėjo „Commerzbank AG“ ir atitinkamai nurašė minėtas sumas iš pas jį esančios ieškovės banko sąskaitos. Ieškovė, kaip ji pati teigia, negalėjo nurašyti iš atsakovės garantijos sąskaitoje esančių lėšų (atlikti įskaitymo), nes jau buvo paskelbtas ieškovės bankrotas ir minėtoje sąskaitoje esančios lėšos, vadovaujantis Lietuvoje galiojančiu banko sąskaitos reguliavimu, Bankų įstatymo ir ĮBĮ nuostatomis, buvo patekusios į ieškovės turto masę, skirtą visų kreditorių reikalavimams tenkinti. Todėl ieškovė siekia, kad atsakovė sumokėtų jai sumas, kurias ši yra skolinga, t. y. kurios yra nurašytos iš ieškovės sąskaitos „Commerzbank AG“ ir įskaitymu nepadengtos draudimo suma, išmokėta už atsakovės pas ieškovę turėtas lėšas sąskaitose.
39. Atsakovė su ieškovės teiginiais nesutinka ir nurodo, kad pagal FUSĮ ji buvo sudariusi finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisių perdavimo ir kad pagal FUSĮ 9 straipsnio 2 dalį užstato gavėjas turi teisę, skolininkui neįvykdžius finansiniu užstatu užtikrintų finansinių įsipareigojimų, savo reikalavimą patenkinti iš finansinio užstato ar jo vertės pirmiau už kitus kreditorius. Užstato gavėjas turi teisę finansinį užstatą, pateiktą pagal susitarimą neperduodant nuosavybės teisės, atsižvelgdamas į susitarime nustatytas sąlygas, vienašališkai realizuoti, pinigų atveju – įskaityti ar kitaip padengti užtikrinamuosius įsipareigojimus. Atsakovės nuomone, ši nuostata imperatyviai nurodo, kad pirmiausiai užtikrinantieji įsipareigojimai turi būti vykdomi iš finansinio užstato. Atsakovė taip pat pažymi, kad finansinio užtikrinimo susitarimas galioja jame nustatytais terminais, nepaisant užstato davėjo ar užstato gavėjo likvidavimo procedūros arba reorganizavimo priemonių taikymo (FUSĮ 9 straipsnio 8 dalis). Tai, anot atsakovės, rodo, kad finansiniu užstatu esančio turto režimas nepasikeičia net ir esant užstato gavėjo bankrotui. Priešingas aiškinimas nagrinėjamoje byloje faktiškai lemtų, kad atsakovė už savo finansinius įsipareigojimus turi sumokėti du kartus: 1) pateikdama lėšas į garantijos sąskaitą; 2) ieškovei bankrutavus, kai atsakovės sutartiniai įsipareigojimai nėra įvykdyti, dar kartą įmokėti lėšas įsipareigojimams padengti.
40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau minėtą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, pažymi, kad iš Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 dalies b punkto, 4 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų atitinkamai FUSĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punkto bei 9 straipsnio 8 dalies nuostatomis, išplaukia, kad finansinio užtikrinimo susitarimai įsigalioja juose nustatytais terminais, nepaisant pradėtų nemokumo procedūrų, pinigų atveju apimant įskaitymo galimybę.
41. Šių nuostatų santykis su banko bankroto procedūras reglamentuojančiomis teisės normomis atskleidžiamas kituose teisės aktuose. Bankų įstatymo 83 straipsnyje, reglamentuojančiame bankų bankroto procedūras, įtvirtinta, kad bankų bankroto procedūras reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, jeigu šis įstatymas, Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymas ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas nenustato kitaip.
42. ĮBĮ (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. balandžio 6 d. iki 2013 m. spalio 1 d.) 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.
43. Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte reglamentuota, kad, teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų – mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka.
44. Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyti draudimai netaikomi įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo.
45. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui ir Lietuvos Respublikos atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymui.
46. Iš šios nutarties 41–45 punktuose nurodytų teisės normų matyti, kad tiek ĮBĮ, tiek Bankų įstatymas, reglamentuojantis, inter alia, tam tikrus banko bankroto procedūros aspektus, suteikia FUSĮ nuostatoms prioritetą prieš jau minėtus teisės aktus. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad į banko sąskaitą įneštų lėšų teisinį režimą bei jų statusą bankroto atveju reglamentuojančios normos laikytinos lex generalis (bendroji norma), o FUSĮ įtvirtintas finansinio įkaito teisinis režimas, ypač tiesiogiai įtvirtinta teisė atlikti įskaitymą, – lex specialis (specialioji norma). Šiuo atveju FUSĮ 9 straipsnio 8 dalis yra „kitu įstatymu nustatytas atvejis, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo“, kaip tai suprantama pagal Bankų įstatymą.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš ESTT sprendime pateiktų išaiškinimų išplaukia, kad šis teismas finansinį užtikrinimą taip pat laiko specialiu instrumentu, kurio teisinis reglamentavimas, be kita ko, nustatytas atsižvelgiant į finansinės rinkos integraciją ir efektyvumą, taip pat Europos Sąjungos finansinės sistemos stabilumą. ESTT, pateikdamas išaiškinimus dėl išieškojimo nukreipimo tvarkos, pirmiausia akcentavo poreikį vertinti šalių sudarytos sutarties nuostatų turinį (ESTT sprendimo 34–35 punktai) – įvertinti, ar sutartyje aptarta išieškojimo nukreipimo tvarka.
48. Kadangi ginčo sutarties tekste minėtas klausimas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nėra aptartas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi ESTT sprendimo 36 punkte pateiktu išaiškinimu, kad, nesant šį klausimą reglamentuojančių sutarties sąlygų, įkaito gavėjas savo reikalavimą turi patenkinti visų pirma iš tuo tikslu pateikto įkaito, prieš jį nukreipdamas į įkaito davėjo kitą turtą.
49. Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovės skolos ieškovei padengiant garantiją turi būti dengiamos iš finansinio užtikrinimo lėšų, nepaisant banko bankroto, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl 122 139,71 JAV dol. (110 343,94 Eur) skolos už ieškovės išlaidas padengiant garantijas ir 21 130,17 JAV dol. (19 089,50 Eur) delspinigių priteisimo ieškovei iš atsakovės naikintina ir ieškinio reikalavimai dėl 122 139,71 JAV dol. (110 343,94 Eur) skolos už ieškovės išlaidas padengiant garantijas ir 21 130,17 JAV dol. (19 089,50 Eur) delspinigių priteisimo atmestini.
50. Tam, kad būtų galima išspręsti ieškinio reikalavimą dėl 46 305,58 Eur (51 255,65 JAV dol.) kredito likučio, 4170,83 Eur (4616,69 JAV dol.) palūkanų už negrąžintą kredito likutį, 8931 Eur (9885,72 JAV dol.) delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir palūkanas priteisimo, būtina nustatyti faktines aplinkybes, kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos kreditui padengti iš indėlių draudimo išmokos sumos, atsižvelgiant į tai, kad skolos už ieškovės išlaidas padengiant garantijas turėjo būti dengiamos iš finansinio užtikrinimo lėšų. Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl ši bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Kadangi dalis bylos perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimą dėl 3252,33 Eur (3600 JAV dol.) baudos už įsipareigojimų pagal kredito sutartį neįvykdymą priteisimo.
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalis priteisti ieškovei iš atsakovės 122 139,71 JAV dol. (110 343,94 Eur) skolos už ieškovės išlaidas padengiant garantijas ir 21 130,17 JAV dol. (19 089,50 Eur) delspinigių, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus dėl 122 139,71 JAV dol. (110 343,94 Eur) skolos už ieškovės išlaidas padengiant garantijas ir 21 130,17 JAV dol. (19 089,50 Eur) delspinigių priteisimo atmesti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalis priteisti 46 305,58 Eur (51 255,65 JAV dol.) kredito likutį, 4170,83 Eur (4616,69 JAV dol.) palūkanų už negrąžintą kredito likutį, 8931 Eur (9885,72 JAV dol.) delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir palūkanas, priteisti bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą, taip pat paskirstytos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Vincas Verseckas
