Dėl baudos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-87/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

24.2; 24.3; 36.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas – „Mažeikių nafta“) kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 11 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ieškinį atsakovui Švedijos įmonei „Baltic Bitumen AB“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Mažeikių naftos“ prekybos namai, dėl baudos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl reikalavimo priteisti sutartines netesybas – baudą – tenkinimo ir ieškinio senaties šiam reikalavimui taikymo.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 108 982,17 JAV dolerio baudą. Trečiojo asmens, veikiančio ieškovo vardu, sąskaita ir interesais, bei atsakovo sudaryta 2006 m. balandžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo per 2006 m. bitumo gamybos sezoną nupirkti iš ieškovo ne mažiau kaip 22 000 metrinių tonų (m/t) kelių bitumo, tačiau nupirko tik 7156,290 m/t. Pagal sutarties specialiųjų sąlygų 6.4.2.k papunktį atsakovas privalo sumokėti penkių procentų nuo prekės vertės (esančios paskutinę kalendorinio mėnesio darbo dieną arba sutarties galiojimo pasibaigimo dieną) dydžio baudą už kiekvieną įsipareigotą nupirkti, bet faktiškai nenupirktą minimalaus prekės kiekio toną per sutarties 3.1 papunktyje nurodytą laikotarpį. Šiai baudai apmokėti ieškovas 2007 m. vasario 1 d. išrašė atsakovui apmokėti PVM sąskaitą-faktūrą. Anot ieškovo, baudos dydį jis apskaičiavo atsižvelgdamas į nenupirktą prekės kiekį ir ieškovo įmonėje 2006 m. rugsėjo mėnesį kilusias nenugalimos jėgos aplinkybes, dėl kurių pirkimai nebuvo vykdomi. Ieškovo teigimu, atsakovas vengia sumokėti baudą, susirašinėjant nemotyvuotai teigia, kad jis įvykdė visus sutartinius įsipareigojimus; 2007 m. rugpjūčio 17 d. iš atsakovo gautas galutinis laiškas, kuriame šis nurodė, kad laikosi pozicijos, išdėstytos jo advokatų 2007 m. balandžio 17 d. laiške.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2009 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Nustatęs, kad pagal sutarties specialiųjų sąlygų 3.2 punktą bitumas turėjo būti nupirktas iki 2006 m. lapkričio mėn. pabaigos, teismas sprendė, jog ieškovo teisė reikalauti baudos atsirado 2006 m. gruodžio 1 d., t. y. pirmą dieną po to, kai baigėsi sutartyje nustatytas terminas bitumui nupirkti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas patvirtino, jog apie pažeistas teises jis žinojo, 2007 m. vasario 1 d. pateikė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą dėl baudos išieškojimo, nurodydamas atsakovui baudą sumokėti iki 2007 m. kovo 3 d. Teismas, remdamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo 2006 m. gruodžio 1 d. ir baigėsi 2007 m. birželio 1 d. Teismas pažymėjo, kad ieškinys pareikštas 2007 m. gruodžio 6 d., t. y. praleidus CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą ir ieškovas neprašė šio atnaujinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, kad teisė į ieškinį ieškovui atsirado 2006 m. gruodžio 1 d., nes ieškovas kaip bitumo pardavėjas negalėjo nežinoti, kiek bitumo atsakovas yra iš jo nupirkęs. Atkreipusi dėmesį į tai, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, tokį prašymą pateikė tik apeliaciniame skunde, kur nurodė, jog senaties termino eigą nutraukia skolininko veiksmai, kuriais jis pripažįsta prievolę, kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas sutinka mokėti sutartyje nustatytas netesybas. Kolegija nesutiko su ieškovo teiginiu, kad atsakovas 2006 m. spalio 5 d. rašte pripažino prievolę mokėti baudą. Kolegijos vertinimu, nurodytame rašte išdėstytų teiginių negalima vertinti kaip sutikimo mokėti netesybas, priešingai, iš šio rašto galima suprasti, kad atsakovas turi priekaištų ieškovui dėl sutarties netinkamo vykdymo. Kolegija konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį bei Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 11 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančias teisės normas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), nes neatsižvelgė į šalis siejančias bendradarbiavimo ir taikaus ikiteisminio ginčų sprendimo pareigas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis). Tai, kad ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų šalių interesais, reiškia, jog, nepaisant to, kad ieškinio senaties taikymas yra atsakovo gynimosi priemonė, tačiau ja atsakovas negali naudotis nesąžiningai ir taip suklaidinti ieškovą, kad šis, tikėdamas atsakovu, praleistų ieškinio senaties terminą. Spręsdamas dėl šio termino praleidimo, apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovo veiksmų ir taip netinkamai taikė CK 1.124 straipsnį, t. y. nesudarė realios galimybės kasatoriui ginti savo pažeistas teises. Atkreipęs dėmesį į CK 1.9 straipsnio 1 dalies nuostatas (dėl CK normų aiškinimo atsižvelgiant į CK sistemą ir struktūrą), kasatorius teigia, kad ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos išdėstytos CK pradžioje, t. y. jos yra bendrosios normos, kurių taikymo klausimas visada susijęs su kitu ginčo šalis siejančiu materialiniu santykiu, todėl negali būti taikomos atskirai nuo materialinį santykį reglamentuojančių teisės normų. Teiginį, kad bendrosios ir specialiosios teisės normos negali būti aiškinamos atskirai viena nuo kitos, kasatoriaus manymu, patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009). Anot kasatoriaus, ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos negali būti aiškinamos jas supriešinant su sutartinių santykių stabilumo, teisėtų lūkesčių, sutarties galios šalims, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

2. CK 6.189 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, reiškia, kad šalys privalo vykdyti tai, ką susitarė. Kasatorius pažymi, kad šalys, be kita ko, susitarė ir dėl tarpusavio ginčų sprendimo tvarkos – geranoriškų derybų būdu (sutarties bendrųjų sąlygų 13.2 papunktis). Vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys), akivaizdu, kad taip šalys susitarė dėl privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, tik kuria pasinaudojus atsiranda teisė kreiptis į teismą. Taigi teisės pažeidimas reiškia šalies objektinę teisę reikalauti nuostolių (netesybų), tačiau subjektiškai ši teisė gali būti įgyvendinta tik pasinaudojus ikiteisminiu ginčų sprendimo būdu. Anot kasatoriaus, iš šalių sutartinių įsipareigojimų išplaukia, kad tik tada, jei atsakovas neapmokės ar kasatoriui vienareikšmiškai pareikš, jog neketina apmokėti baudos ir ginčas dėl to nebus išspręstas taikiai derybų būdu, kasatorius įgis teisę kreiptis į teismą dėl baudos priteisimo. Kitoks sutarties aiškinimas, kasatoriaus nuomone, pažeistų jo teisę į satisfakciją netinkamo sutarties vykdymo atveju. Apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2006 m. gruodžio 1 d., iš esmės prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes negalima tapatinti formalaus sutarties pažeidimo ir objektinės reikalavimo teisės atsiradimo momento su ieškinio senaties termino pradžia tais atvejais, kai šalys sutartyje numatė papildomas derybas dėl sutarties pažeidimo. Anot kasatoriaus, 2006 m. gruodžio 1 d. atsirado tik jo objektinė teisė reikalauti netesybų, tačiau šios teisės atsiradimas, kaip toks, nereiškia, kad pažeista ir konkreti subjektinė teisė, pavyzdžiui, gauti netesybas. Kasatorius pažymi, kad teisė reikalauti netesybų atsirado 2006 m. gruodžio 1 d., tačiau teismai padarė neteisingą išvadą, jog tą pačią dieną tapo aišku, kad atsakovas tikrai nesumokės netesybų.

3. Kasatoriaus teigimu, kreditorius, pareiškęs reikalavimą ne tuoj pat po sutarties pažeidimo, o suteikęs skolininkui papildomą terminą sutarčiai įvykdyti arba savarankiškai sumokėti netesybas, negali būti blogesnėje padėtyje negu kreditorius, kuris nesuteikia papildomo termino skolininkui. Kasatoriaus manymu, asmens teisės reikalauti atsiradimo momentas nelaikytinas tos teisės pažeidimo momentu, nes teisės atsiradimo momentu asmuo dar nežino, bus pažeista ta teisė ar nebus. Terminas, per kurį kasatorius privalėjo pareikalauti, kad atsakovas sumokėtų netesybas, sutartyje nenustatytas, todėl kasatorius tokį reikalavimą atsakovui pareiškė išrašydamas 2007 m. vasario 1 d. sąskaitą-faktūrą ir nurodydamas terminą jai apmokėti, t. y. 2007 m. kovo 3 d. Dėl to tik 2007 m. kovo 4 d. kasatoriui paaiškėjo, kad jo teisė gauti netesybas yra pažeista ir kad tarp šalių kilo ginčas.

4. Šalims susitarus, kad jos ginčus iš pradžių spręs derybomis, kreditorius (kasatorius) tokį ginčą privalėjo spręsti derybomis ir tik tada kreiptis į teismą. Kasatorius pažymi, kad, vadovaujantis formaliai ir vien tik CK 1.127 straipsnio 1 dalimi bei neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, laikytina, jog ieškinio senaties terminas reikalavimui sumokėti netesybas prasidėjo 2007 m. kovo 4 d., tačiau, atsižvelgiant į šalių sutarties 13.2 papunktį, šio termino pradžia negali būti laikoma nei 2006 m. gruodžio 1 d., nei 2007 m. kovo 4 d. Kasatoriaus teigimu, 2007 m. kovo 4 d. tik paaiškėjo, kad pažeista jo teisė gauti netesybas, t. y. kad tarp šalių kilo ginčas dėl netesybų. Kartu nuo 2007 m. kovo 4 d. atsirado kasatoriaus pareiga derėtis su atsakovu dėl taikaus ginčo išsprendimo ir tuo laiku kasatoriui nebuvo žinoma, ar pavyks šalims ginčą dėl netesybų išspręsti taikiai. Kad šio ginčo nepavyks išspręsti taikiai, kasatoriui paaiškėjo 2007 m. rugpjūčio 16 d., atsakovo atstovams informavus kasatorių, jog reikalavimas dėl netesybų nebus vykdomas. Šalių pareigą bendradarbiauti, kilus ginčui, patvirtina ir Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-1150/2003; 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agaras“ v. K. V. firma-prekybos namai „Transis“, bylos Nr. 3K-3-55/2009; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Innovation Computer Group“ v. UAB „Regplasta“, bylos Nr. 3K-3-199/2009).

5. Kasatoriaus teigimu, teisė kreiptis į teismą atsiranda, t. y. ieškinio senatis prasideda, tik tada, kai šalys derybomis neišsprendžia kilusio ginčo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 7.3 papunktyje nurodyta, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kai asmuo faktiškai suvokia, jog jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad, sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį, taip pat atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo asmenines savybes, jo veiksmų ir neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. L. v. Lietuvos Respublikos valstybė, bylos Nr. 3K-3-344/2009). Apeliacinės instancijos teismas šiais kriterijais nesivadovavo ir nukrypo nuo nurodytos praktikos. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesprendė, kada kasatorius suvokė, kad jo teisė pažeista. Tuo tarpu pagal kasacinio teismo praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju kriterijumi), bet su asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti savo teisę ginti pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista; net ir tuo atveju, kai buvo nustatytas konkretus terminas prievolei įvykdyti, negalima tapatinti to termino pasibaigimo momento ir teisės į ieškinį atsiradimo momento, nes, sprendžiant, ar šie momentai sutampa, būtina atsižvelgti į tai, koks bendravimas vyko tarp šalių, kokie veiksmai buvo atliekami ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 767 ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2008). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tais atvejais, kai kreditorius nepertraukiamai atliko aktyvius veiksmus, siekdamas susigrąžinti skolą, jis negali būti laikomas praleidusiu ieškinio senaties terminą, nes tokiu atveju ieškovas neteks realios galimybės apginti savo pažeistos reikalavimo teisės. Sprendžiant, kada prasidėjo ieškinio senaties terminas, būtina atsižvelgti ir į tai, ar atsakovas, bendraudamas su ieškovu jau po to, kai ieškovo teisė buvo pažeista, elgėsi sąžiningai, nes nesąžiningas atsakovas negali gintis nuo ieškovo reikalavimų praleistu ieškinio senaties terminu, jei ieškovas jį praleido būtent dėl atsakovo nesąžiningo elgesio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-621/2006). Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovo elgesio sąžiningumo ir nesprendė, ar atsakovo elgesys neturėjo įtakos tam, kad kasatorius apie savo pažeistą teisę suprato 2007 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. Z. S., bylos Nr. 3K-3-435/2008, išaiškinta, kad tais atvejais, kai galimas kreditoriaus interesų patenkinimas ir kitu būdu, t. y. ne įvykdant sutartį, bet patenkinant savo reikalavimą iš įkeisto daikto ar gaunant netesybas, ieškinio senaties termino pradžia laikytina momentas, kai paaiškėja, kad kreditoriaus reikalavimai negali būti patenkinami ir tuo kitu būdu. Kasatoriaus teigimu, būtent tokia situacija ir susidarė nagrinėjamu atveju.

6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis) – neatsižvelgė į šalių sutartyje nurodytą privalomą ikiteisminę ginčų sprendimo tvarką, nepasisakė dėl tokios sutarties sąlygos, neaiškino sutarties sistemiškai. Taigi apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šalys sutartyje nustatė sąlygas, tik kurias išpildžius atsiranda teisė pareikšti ieškinį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Sutarties bendrųjų sąlygų 13.2 papunkčio nuostatos, kurios pagal savo esmę nustatė taikinimo procedūrą, negali būti aiškinamos kaip nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, kuria nepasinaudojusi suinteresuota šalis neturi teisės kreiptis į teismą. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos nustatymas yra ne ginčo šalių susitarimo dalykas, o įstatymo reikalas. Kiekvieno asmens teisę kreiptis į teismą garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis; ši asmens teisė yra konstitucinė, be to, absoliuti, vadinasi, ji negali būti ribojama ar kitaip varžoma. Sutarties šalys savo susitarimais negali atsisakyti nuo tokios teisės, taip pat negali apriboti jos įgyvendinimo (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis). Priešingu atveju tokios sutarčių nuostatos teisiškai vertintinos kaip niekinės ir negaliojančios ab initio (CK 1.78, 1.80, 1.81, 6.157 straipsniai). Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad kilęs civilinis teisinis ginčas gali būti išspręstas taikiai net ir iškėlus teisme bylą (CPK 140 straipsnio 3 dalis, 293 straipsnio 5 punktas). Be to, kasatorius necituoja visos sutarties bendrųjų sąlygų 13.2 papunkčio nuostatos – „nesusitarus per 15 dienų ginčas yra perduodamas spręsti kompetentingam Lietuvos Respublikos teismui“, t. y. sutartimi buvo sulygta ne tik dėl taikinimo procedūros, bet ir dėl taikinimo procedūros terminų. Atsakovo supratimu, vien sutarties pažeidimo faktas suteikia kreditoriui pakankamą pagrindą kreiptis dėl sutartinių netesybų į teismą. Tokiam kreditoriaus kreipimuisi į teismą nėra jokia būtinoji sąlyga kreditoriaus reikalavimo skolininkui pareiškimas ir tarpusavio taikios derybos. Tiek kreditoriaus teisė reikalauti sutartinių netesybų, tiek ir kreditoriaus teisė gauti tokias netesybas iš esmės yra ta pati subjektinė teisė, kuri kasaciniame skunde nepagrįstai dirbtinai skaidoma, papildomai teigiant, kad viena yra objektinė, o kita – subjektinė.

2. Kasacinio skundo teiginiais kasatorius iš esmės pripažįsta faktą, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo 2007 m. kovo 4 d. Anot atsakovo, net ir darant prielaidą, kad kasatorius iš atsakovo 2007 m. vasario 5 d. rašto negalėjo suprasti apie savo teisių pažeidimą (tai, atsakovo supratimu, liudytų apie ieškovo neapdairumą ir nerūpestingumą), sutarties specialiųjų sąlygų 6.4.3 papunktyje nustatyta, kad netesybos turi būti sumokamos ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sąskaitos-faktūros išrašymo dienos. Atsakovo teigimu, toks terminas baigėsi 2007 m. kovo 3 d. Dėl to apie savo teisių pažeidimą kasatorius privalėjo suvokti vėliausiai 2007 m. kovo 4 d., vadinasi, net ir laikantis kasacinio skundo teiginių, ieškinys, kuris teisme pareikštas 2007 m. gruodžio 6 d., pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą. Atsakovas pažymi, kad bylos duomenys nepatvirtina kasacinio skundo teiginių, jog kasatorius atsakovui būtų nustatęs papildomą terminą netesyboms sumokėti (CK 6.209 straipsnis). Be to, ta aplinkybė, kad kreditorius nustato skolininkui papildomą terminą prievolei įvykdyti, nėra nei tarp CK 1.129 straipsnyje įtvirtintų senaties termino sustabdymo, nei tarp CK 1.130 straipsnyje įtvirtintų senaties termino nutraukimo pagrindų.

3. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje kasatorius pareiškė ieškinį dėl sutartinės civilinės atsakomybės netesybų forma taikymo už sutarties pažeidimą, kuris, anot kasatoriaus, reiškėsi tuo, kad atsakovas iki 2006 m. lapkričio 30 d. nenupirko sulygto bitumo kiekio. Ieškinyje nurodyta, kad būtent dėl to atsakovui atsirado pareiga sumokėti sutartines netesybas. Dėl to, atsakovo teigimu, aiškinant ir taikant CK 1.127 straipsnio 1 dalį, teisiškai reikšminga aplinkybė, kada kasatorius sužinojo (turėjo sužinoti) apie tai, kad atsakovas pažeidė pirmiau nurodytą sutartimi sulygtą prievolę, o ne tai, kada kasatoriui tapo žinoma, kad atsakovas nemokės sutartinių netesybų. Anot atsakovo, netesybos yra tik atsakomybės taikymo priemonė, kuri atsiranda pažeidus sutartį, būtent sutarties pažeidimas kvalifikuotinas kaip CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodytas teisės pažeidimas, apie kurį asmeniui sužinojus ar turėjus sužinoti, atsiranda teisė į ieškinį, taip pat prasideda ieškinio senaties termino eiga.

4. Iš kasacinio skundo argumentacijos matyti, kad kasatorius nesutinka su teismų nustatytu momentu, nuo kurio turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Kadangi kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymas yra fakto klausimas, tai kasaciniu skundu yra keliami fakto klausimai, kurie negali būti kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, atsakovo supratimu, kasatorius bando suklaidinti kasacinį teismą: iki kasacinio skundo pateikimo kasatorius laikėsi pozicijos, kad senaties terminas nutrūko atsakovui prievolę pripažinus (CK 1.130 straipsnio 2 dalis); tuo tarpu kasaciniame skunde jau bandoma teigti, kad senaties termino eiga tik prasidėjo 2007 m. rugpjūčio 16 d. Atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad dar nuo 2006 m. spalio 17 d. pranešimo jis aiškiai, nedviprasmiškai ir nuosekliai laikėsi pozicijos, jog bet kokie kasatoriaus reikalavimai dėl baudų sumokėjimo yra nepagrįsti; ši atsakovo pozicija nurodyta ir 2006 m. spalio 20 d., 2007 m. vasario 5 d., 2007 m. balandžio 17 d. raštuose, be to, nė viename iš nurodytų raštų atsakovas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neužsimena apie galimybę sudaryti taikų susitarimą dėl baudos sumokėjimo, nesiūlo kompromisinių ginčo sprendimo variantų.

5. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorius yra didžiausia Lietuvos įmonė, turinti ne tik savo vidinę teisės tarnybą, bet ir galintis pasisamdyti geriausius šalies advokatus. Dėl to kasatorius neabejotinai turėjo suprasti, kad sutarties bendrųjų sąlygų 13.2 papunkčio nuostatos nėra jokia privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, kurios laikymasis riboja kasatoriaus teisę reikšti ieškinį, taip pat turėjo suprasti, jog šio papunkčio nuostatos orientuoja šalis į maksimaliai greitą ginčų išsprendimą, naudojantis taikinimo procedūra. Taigi kasacinio skundo teiginiai, kad apie savo teisių pažeidimą kasatorius sužinojo tik 2007 m. rugpjūčio 16 d., akivaizdžiai neatitinka apdairiai ir rūpestingai besielgiančiam asmeniui taikomų standartų. Jeigu kasatorius iki 2007 m. rugpjūčio 16 d. faktiškai nesuvokė apie savo teisių pažeidimą, tai dar visiškai nereiškia, jog apie tai jis, kaip apdairus ir rūpestingas verslininkas, neturėjo suvokti (sužinoti). Be to, nors kasatorius teigia apie šalių vestas taikos derybas, tačiau byloje kasatorius nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog šalys apskritai derėjosi dėl taikaus ginčo sprendimo; taip pat byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo nesąžiningą elgesį ar piktnaudžiavimą teise. Anot kasatoriaus, esminis kriterijus, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios, yra nukentėjusio asmens sužinojimas (turėjimas sužinoti) apie pažeistą teisę, todėl kasaciniame skunde išdėstyta pozicija dėl šalių tariamų derybų teisiškai nereikšminga.

6. Anot atsakovo, kasaciniame skunde nėra jokio teisinio pagrindo remtis skunde nurodytose civilinėse bylose pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, nes šių išnagrinėtų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi akivaizdžiai skiriasi.

7. Atsakovo teigimu, kasacijos dalyką šioje byloje sudaro tik su ieškinio senaties termino taikymu susiję klausimai; šie klausimai yra įstatymo, o ne šalių susitarimo dalykas. Dėl to bylą nagrinėję teismai objektyviai negalėjo pažeisti CK 6.193 straipsnio reikalavimų.

8. Kasaciniame skunde kasatorius klaidingai formuluoja kasacinio skundo dalyką (CPK 347 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kasatorius siekia, kad byla būtų perduota nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, todėl teisiškai nesuprantamas kasatoriaus prašymas panaikinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl byloje nagrinėjamo ieškinio reikalavimo ir jam taikytinos ieškinio senaties

Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybų teisinė prigimtis yra dvejopa: jos yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nes skatina skolininką įvykdyti prievolę, taip pat jos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti taikomos netesybos (CK 6.73 straipsnis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai pareiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius.

Viena iš netesybų rūšių yra bauda. Bauda, kaip netesybos, tai iš anksto įstatymu arba sutartimi nustatyta konkreti pinigų suma arba atitinkama procentinė užtikrinamosios prievolės sumos išraiška (CK 6.71 straipsnio 2 dalis). Esminiai baudos skirtumai nuo kitos netesybų rūšies – delspinigių – yra tai, kad ji gali būti nustatoma ne tik už sutarties įvykdymo termino praleidimą, bet ir už kitaip išreikštą sutarties neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, yra vienkartinė (neturi tęstinio pobūdžio), nėra skaičiuojama už kiekvieną prievolės įvykdymo termino praleidimo laiko tarpą (pavyzdžiui, už kiekvieną praleistą dieną, savaitę ir pan.).

Negalima sutapatinti pagrindinę prievolę užtikrinančio sandorio sudarymo momento ir užtikrinančiosios prievolės pagal šį sandorį atsiradimo momento. Prievoliniai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko pagal pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinančią papildomą prievolę (užtikrinančiąją prievolę) atsiranda ne nuo sutarties, kuria susitarta dėl pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo taikymo, sudarymo dienos, bet nuo tada, kada pagrindinė prievolė yra pažeidžiama, t. y. nuo pagrindinės prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo.

Šios bylos kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių 2006 m. balandžio 12 d. sutartyje įtvirtinta atsakovo prievolė per 2006 m. bitumo gamybos sezoną nupirkti iš kasatoriaus ne mažiau kaip 22 000 m/t kelių bitumo ir už šios prievolės pažeidimą toje pačioje sutartyje nustatyta atsakovo pareiga mokėti baudą kvalifikuotinos atitinkamai kaip pagrindinė ir jos įvykdymą užtikrinanti papildoma prievolė. Pagal bylos duomenis konstatuotina ir tai, kad prievoliniai santykiai tarp šalių dėl sutartyje nustatytos baudos, kaip pagrindinę prievolę užtikrinančiosios prievolės, atsirado nuo 2006 m. gruodžio 1 d. Aktualu pažymėti, kad šalių sutartyje nustatyta, jog: visos netesybos (delspinigiai, baudos) pagal šią sutartį yra mokamos sutarties specialiosiose sąlygose nurodytais terminais (sutarties bendrųjų sąlygų 3.9 papunktis); pirkėjas moka penkių procentų nuo prekės vertės (esančios paskutinę kalendorinio mėnesio darbo dieną arba sutarties galiojimo pasibaigimo dieną) dydžio baudą už kiekvieną įsipareigotą nupirkti, bet faktiškai nenupirktą minimalaus prekės kiekio toną per sutarties 3.1 papunktyje nurodytą laikotarpį (sutarties specialiųjų sąlygų 6.4.2.k papunktis); netesybų mokėjimo terminai – per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sąskaitos-faktūros išrašymo dienos (sutarties specialiųjų sąlygų 6.4.3 papunktis). Tai reiškia, kad šalių valia sutartimi buvo nustatytas ir prievolės sumokėti baudą įvykdymo terminas, būtent – per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sąskaitos-faktūros išrašymo dienos.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnio 2-5 dalyse nurodytais atvejais ieškinio senaties terminų eigos pradžia tam tikriems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tai yra CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys. Tuo atveju, kai įstatymai numato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio senaties termino eigos pradžia. Kai įstatymai ieškinio senaties termino eigos pradžią susieja su objektyviais įvykiais (objektyvusis kriterijus), aplinkybė, kad apie pažeistas teises asmuo realiai galėjo sužinoti ir sužinojo tik pasibaigus ieškinio senaties terminui, neturi įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui, bet, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti pripažinta pagrindu praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Kreditoriaus reikalavimui pagal pagrindinę prievolę ir su juo susijusiems reikalavimams pagal papildomą prievolę, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės įvykdymas (pavyzdžiui, netesybų), pareikšti ieškinio senaties terminų eiga prasideda nepriklausomai vieni nuo kitų.

Šios bylos kontekste aktualu, kad CK 1.127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog, jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Minėta, kad ši teisės norma įtvirtina CK 1.127 straipsnio 1 dalyje suformuluotos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklės išimtį. Kasatorius šioje byloje reiškia reikalavimą dėl prievolės sumokėti baudą įvykdymo, kuriai šalių sutartimi yra nustatytas įvykdymo terminas. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiam kasatoriaus reikalavimui ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti nustatoma pagal CK 1.127 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatyta, kad PVM sąskaitą-faktūrą dėl baudos sumokėjimo kasatorius atsakovui išrašė bei pateikė 2007 m. vasario 1 d. (T. 1, b. l. 43). Dėl to darytina išvada, kad byloje pareikštam ieškinio reikalavimui priteisti baudą ieškinio senaties terminas prasidėjo 2007 m. kovo 4 d. (CK 1.118 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškinio senaties termino eigos pradžią, netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai netaikė CK 1.127 straipsnio 2 dalies ir netinkamai nustatė, jog kasatoriaus reikalavimui priteisti baudą ieškinio senaties terminas prasidėjo 2006 m. gruodžio 1 d. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nereikšmingus kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į aplinkybes, susijusias su kasatoriaus subjektyviuoju suvokimu apie jo pažeistą teisę gauti ginčijamas netesybas (baudą).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kasacinis teismas formuoja praktiką, jog jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo) turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra įmonė ribotos atsakomybės bendrovė „Tair-novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. v. V. L., byla Nr. 3K-3-206/2009; kt.). Ieškinio senatį reglamentuojančios normos išdėstytos CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriuje (CK 1.124-1.135 straipsniai). Ieškinio senatį reglamentuoja ir kitos CK normos bei kiti įstatymai. Paprastai tai susiję su ieškinio senaties sutrumpintų terminų arba jų eigos pradžios atskirų rūšių reikalavimams pareikšti nustatymu (CK 1.125 straipsnio 2 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis). Specialiąsias ieškinio senaties taikymo taisykles kiti įstatymai gali nustatyti tik tais atvejais, kai tai leidžia CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus arba kitos CK teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios įstatymų normos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl šalių susitarimu jų pakeisti negalima (CK 1.125 straipsnio 12 dalis, 1.126 straipsnio 3 dalis), šalių susitarimai, pažeidžiantys šias imperatyvias įstatymo nuostatas, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).

Iš skundžiamų procesinių sprendimų matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jos ieškovas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, sprendime nepasisakė dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino nutraukimą bei atnaujinimą, taikymo, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas ištaisė minėtą pirmosios instancijos teismo klaidą, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas taikė visa apimtimi. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad: kasatoriaus reikalavimui dėl ginčijamos baudos priteisimo ieškinio senaties termino eiga nebuvo nutraukta; kasatorius neįrodė, jog ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, ir nėra pagrindo šiam terminui atnaujinti; ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Konstatuotina, kad šios apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos tinkamai pritaikius materialiosios teisės normas ir nenukrypus nuo formuojamos vienodos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentą, kad šalių sutarties bendrųjų sąlygų 13.2 papunkčio nuostatos, kurios pagal savo esmę nustatė taikinimo procedūrą, negali būti aiškinamos kaip nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, kuria nepasinaudojusi suinteresuota šalis neturi teisės kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje Nr. 38/06). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai apsunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas byloje Nr. 7/04-8/04). CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialiniai) įstatymai. Sutarties šalys savo susitarimu negali nustatyti atsisakymo nuo teisės kreiptis į teismą, taip pat negali apriboti jos įgyvendinimo (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis). Priešingu atveju tokios sutarčių nuostatos teisiškai vertintinos kaip niekinės ir negaliojančios ab initio (CK 1.80, 6.157 straipsniai). Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad sutartimi šalys susitarė dėl privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, tik kuria pasinaudojus atsiranda teisė kreiptis į teismą, taip pat kad bylą nagrinėję teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje.

Aiškinant CK 6.38 straipsnio 3 dalis ir 6.200 straipsnio 2 dalis, įtvirtinančias sutarties (prievolės) šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigas, konstatuotina, kad šios teisės normos nereglamentuoja ieškinio senaties. Kai CK normos ar kiti įstatymai, reglamentuojantys ieškinio senatį, nenustato kitokių nei CK 1.127 straipsnyje nustatytų ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklių, ieškinio senaties termino eigos pradžia, nepriklausomai nuo sutarties (prievolės) šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos vykdymo ar nevykdymo, nustatoma pagal CK 1.127 straipsnio taisykles. Taikant ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, aplinkybės, susijusios su sutarties (prievolės) šalių aptariamų pareigų vykdymu, gali būti reikšmingos sprendžiant, pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos ir šio termino atnaujinimo.

Bylos duomenys nepatvirtina kasacinio skundo teiginio, kad kasatorius atsakovui būtų nustatęs papildomą terminą netesyboms sumokėti (CK 6.209 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad vienasmenis sutarties pakeitimas yra negalimas (CK 6.223 straipsnis). Be to, kaip teisingai nurodoma atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą, aplinkybė, kad kreditorius nustato skolininkui papildomą terminą prievolei įvykdyti, nėra nurodyta nei tarp CK 1.129 straipsnyje įtvirtintų ieškinio senaties termino sustabdymo, nei tarp CK 1.130 straipsnyje įtvirtintų ieškinio senaties termino nutraukimo pagrindų. Faktiniai bylos duomenys (tarp jų – šalių susirašinėjimas dėl geranoriško baudos sumokėjimo), teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad atsakovas esą elgėsi nesąžiningai ir kad dėl atsakovo tokio elgesio kasatorius apie savo pažeistą teisę suprato 2007 m. rugpjūčio 16 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios bylos šalys yra verslininkai ir turi aktyviai veikti, nutraukti, jų nuomone, nesąžiningus veiksmus kreipdamiesi į teismą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, turinčias reikšmės ieškinio senaties termino nutraukimui bei atnaujinimui, ir padarė faktines bylos aplinkybes bei teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą atitinkančias išvadas. Bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti, kad ieškinio senaties terminas kasatoriaus reikalavimui dėl baudos priteisimo buvo nutrauktas ar praleistas dėl svarbios priežasties. Ieškinio senaties termino eiga gali būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu ji yra prasidėjusi, tačiau ieškinio senaties terminas dar nėra pasibaigęs (CK 1.130 straipsnis). Dėl to, sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo, kasatoriaus nurodomos aplinkybės, atsiradusios ir (arba) egzistavusios dar iki prasidedant ieškinio senaties terminui, t. y. iki 2007 m. kovo 3 d., nėra teisiškai reikšmingos.

Kiti kasacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškinio senaties termino eigos pradžią, netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai netaikė CK 1.127 straipsnio 2 dalies ir netinkamai nustatė, jog kasatoriaus reikalavimui priteisti baudą ieškinio senaties terminas prasidėjo 2006 m. gruodžio 1 d., tačiau šis nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas nevertintinas, kaip galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir nėra pagrindas naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus, nes bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį, kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą, priėmė iš esmės teisingus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 63,03 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Atmetus kasacinį skundą, iš kasatoriaus atsakovo naudai priteistinos išlaidos, turėtos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis). Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti turėtas išlaidas advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti, 2010 m. sausio 26 d. pateikė kasaciniam teismui įrodymus, kad advokato pagalbai apmokėti šiame teisme turėjo 6767,49 Lt išlaidų. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 papunktyje nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir nurodytomis rekomendacijomis, sprendžia, kad atsakovui iš kasatoriaus priteistina 1600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ (j. a. k. 166451720) 63,03 Lt (šešiasdešimt tris litus 3 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai ir 1600 (tūkstantį šešis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovo Švedijos įmonės „Baltic Bitumen AB“ (j. a. k. 556633-1467) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė