Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-82/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.4; 114.9.3.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. Č.-Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. Č.-Š. ieškinį atsakovui UAB „Pakruojo parketas“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė E. Č.-Š. prašė priteisti iš atsakovo UAB „Pakruojo parketas“ 588 729,12 Lt nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2006 m. balandžio 12 d. su atsakovu sudarė buto, esančio Palangoje, Vanagupės g. 6-1, rezervavimo sutartį. 2006 m. spalio 1 d. šalys pasirašė rezervavimo sutarties pakeitimą, kurioje pakeitė parduodamo buto kainą, papildomai rezervavo 19,2 kv. m ploto terasą bei 47,02 kv. m ploto rūsį, be to, susitarė dėl pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iki 2007 m. gegužės 30 d. Ieškovei kreipusis į atsakovą su prašymu dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, atsakovas į prašymą neatsakė ir neatvyko į jos nurodytą notarų biurą sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties. Dėl atsakovo kaltės, nesudarius pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties, ieškovė patyrė nuostolių, nes, pakilus nekilnojamojo turto rinkos kainoms, norėdama nusipirkti tokį pat butą ji turėtų sumokėti gerokai didesnę kainą – 1 430 000 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 588 729,12 Lt žalai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2007 m. sausio 3 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad šalys 2006 m. balandžio 12 d. pasirašė preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį (buto rezervavimo sutartį), 2006 m. spalio 1 d. – buto rezervavimo sutarties pakeitimą dėl 125 kv. m ploto buto Palangoje, Vanagupės g. 6. Susitarime dėl rezervavimo sutarties pakeitimo šalys įsipareigojo iki 2007 m. gegužės 30 d. sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė, pradėjusi vykdyti preliminariąją sutartį, sumokėjo atsakovui 39 500 Lt, tačiau dėl atsakovo kaltės iki nustatyto termino šalims nepavyko sudaryti pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties. Teismas konstatavo, kad byloje buvo susiklostę šalių ikisutartiniai santykiai, nes 2006 m. balandžio 12 d. buto rezervavimo sutartyje ir 2006 m. spalio 1 d. pasirašytame jos pakeitime yra visi pagrindiniai preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia, pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas, susitarimo išreiškimas rašytine forma. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė už perkamą butą buvo įsipareigojusi sumokėti atsakovui 857 000 Lt. Paskutinę nustatytą termino pagrindinei sutarčiai sudaryti dieną, t. y. 2007 m. gegužės 30-ąją, atsakovas neatvyko į notarų biurą (tai patvirtina notarų biuro pateiktas liudijimas), todėl sandoris neįvyko. Atsakovas pranešė ieškovei, kad negali sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, ir nurodė, jog jos sumokėtas lėšas (39 500 Lt) grąžins. Teismas konstatavo, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, nesant svarbių pirežasčių (iš skelbimų laikraštyje teismas nustatė, kad, praėjus terminui pagrindinei sutarčiai su ieškove sudaryti, atsakovas butus tuo pačiu adresu pardavinėjo didesne kaina; butą, sutartą parduoti ieškovei, atsakovas 2007 m. spalio 11 d. pardavė trečiajam asmeniui). Iš ieškovės pateiktos turto vertintojo išvados dėl preliminarios esamos ir būsimos turto vertės teismas nustatė, kad ieškovė, norėdama įsigyti tokį pat butą, turėtų už jį sumokėti jau ne 857 000, o 1 430 000 Lt. Nustatęs, kad, atsakovui nesąžiningai neįvykdžius sudarytos sutarties, ieškovė, dėl kainų skirtumo negalėdama už tokią pat kainą įsigyti analogiško buto, patyrė nuostolių, kurie su atsakovo veiksmais susiję priežastiniu ryšiu, teismas konstatavo, jog ieškovės reikalavimas priteisti tiek tiesioginius, tiek netiesioginius nuostolius yra pagrįstas ir tenkintinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo UAB „Pakruojo parketas“ apeliacinį skundą, 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimą pakeitė: priteisė ieškovei iš atsakovo 161,47 Lt tiesioginių nuostolių, 4,82 Lt palūkanų ir 5 proc. metinių palūkanų už 161,47 Lt sumą nuo civilinės bylos iškėlimo dienos (2008 m. sausio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šalių pasirašytą sutartį ir jos pakeitimą teisingai kvalifikavo kaip preliminariąją sutartį, be to, teisingai nustatė, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, šiam be pakankamo pagrindo nutraukus derybas dėl pagrindinės sutarties sudarymo, todėl būtent atsakovas turėtų prisiimti riziką dėl ieškovės patirtų nuostolių. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovės patirtų ir atlygintinų tiesioginių ir netiesioginių nuostolių dydžio. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė prarastos galimybės piniginę vertę grindė tuo, jog ginčo butą su jam priskirtu žemės sklypu iš atsakovo ji būtų galėjusi įsigyti už 857 000 Lt, o siekdama įsigyti analogišką butą, turėtų papildomai sumokėti 573 000 Lt, kuriuos sudaro 2007 m. gegužės 28 d. turto vertintojo išvadoje nustatytos būsimos ginčo turto rinkos kainos ir preliminariojoje sutartyje sulygtos kainos skirtumas (1 430 000 Lt – 857 000 Lt). Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei nuostolių atlyginimą, nepagrįstai rėmėsi ieškovės pateikta UAB „Liturta“ turto vertintojo parengta preliminarios esamos ir būsimos turto vertės išvada, nes šis dokumentas pagal turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas neturi juridinės galios, be to, jame pačiame nurodyta, kad jis neatitinka turto vertinimo dokumentui įstatymo keliamų formos ir turinio reikalavimų ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, neturintis juridinės galios, o po išvados pateikimo bet kuriuo atveju turi būti parengta turto vertinimo ataskaita su turto (nuosavybės) vertės pažyma. Byloje nustatyta, kad tiek nebaigtą statyti ginčo butą, tiek kitus du kotedžo butus ir jiems priskirtas žemės sklypo dalis 2007 metų rudenį atsakovas pardavė tretiesiems asmenims už mažesnę nei šalių preliminariojoje sutartyje nustatyta kainą. Pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta VĮ Registrų centro 2007 m. birželio 14 d. nustatyta šių nekilnojamųjų daiktų rinkos vertė gerokai mažesnė už šalių derybose sulygtą kainą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovės patirtų netiesioginių nuostolių skaičiavimą teisingu ir įrodytu, nepagrįstai turto vertintojo preliminarią išvadą laikė neginčijamu ginčo turto rinkos vertės įrodymu. Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vadovaujamasi CK 6.249 straipsnio 5 dalies, nustatančios žalos apskaičiavimą, nuostatomis, tačiau duomenų apie ginčo turto rinkos vertę teismo sprendimo priėmimo dieną byloje nėra. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovė nėra sudariusi su trečiaisiais asmenimis kitos pagrindinės sutarties blogesnėmis sąlygomis, o nuostolių dydį grindžia ginčo turto preliminariojoje sutartyje sulygtos kainos ir turto vertintojo nustatytos rinkos kainos skirtumu, teisėjų kolegija nurodė, kad svarbu įvertinti valstybėje vykstančių ekonominių procesų nulemtus nekilnojamojo turto rinkos pokyčius, t. y. nekilnojamojo turto kainų kilimą sutarties sudarymo metu bei jų kritimą 2008 metais ir vėliau, kurie yra objektyvūs nuo šalių valios nepriklausantys veiksniai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nekilnojamojo turto kainų pokyčiai nurodytu laikotarpiu, pripažintini visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti, lėmė galimybę ieškovei tapatų butą įsigyti už mažesnę, negu preliminariojoje sutartyje buvo suderėta, kainą, todėl priteista daugiau kaip 0,5 mln. Lt suma negali būti laikoma kompensuojančia ieškovės prarastą galimybę ir atitinkančia CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus. Ieškovė prarastos galimybės piniginę vertę nustatė remdamasi CK 6.258 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu kainų skirtumo principu. Šio principo taikymą, kaip vieną iš prarastos galimybės piniginės vertės nustatymo būdų, nurodė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006. Sąžininga preliminariosios sutarties šalis, besiremianti šiuo principu, turi įrodyti, kad dėl derybų su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi ji prarado galimybę sudaryti pagrindinę sutartį su kitais asmenimis palankesnėmis sąlygomis ir turėjo sudaryti pagrindinę sutartį su trečiuoju asmeniu blogesnėmis sąlygomis. Kainų skirtumo principas yra tik vienas, bet ne vienintelis galimų prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimo būdų. Tai akivaizdu tais atvejais, kai sąžininga preliminariosios sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu – tokiu atveju kainų skirtumo principas objektyviai negalėtų būti taikomas. Prarasta galimybė, priklausomai nuo situacijos, galėtų būti apskaičiuojama kitais būdais, pvz., palūkanų netekimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. E. v. B. P., bylos Nr. 3K-3-308/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB „Pajūrio viešbučiai“, bylos Nr. 3K-3-126/2009). Nagrinėjamoje byloje ieškovė nesirėmė aplinkybe, kad dėl derybų su atsakovu ji turėjo sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu blogesnėmis sąlygomis, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, negalėjo būti taikomas aptartas kainų skirtumo principas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė įrodė tik 161,47 Lt tiesioginių nuostolių, todėl ši suma su palūkanomis ir yra jai priteistina.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė E. Č.-Š. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju galimos tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalautų, jog nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse derybose dėl sutarties sudarymo turėtos išlaidos, tačiau taip pat prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti; sprendžiant dėl nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už prarastą galimybę, esminę reikšmę turėtų šalies, atsisakančios sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu: jei derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tai ji, kaip nesąžininga šalis, privalėtų atlyginti kitai šaliai nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą – ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“, bylos Nr. 3K-3-38/2005; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovas, vienašališkai nutraukdamas su kasatore sudarytą preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį, elgėsi nesąžiningai. Kasatorės kaltės dėl nesudarytos pagrindinės sutarties teismai nenustatė, dėl to atsakovas buvo pripažintas kaltu dėl jo nesąžiningų veiksmų nulemtų kasatorės nuostolių. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas kasatorės reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių atmetė motyvuodamas vien tuo, jog kasatorė neįsigijo tapataus būsto iš trečiųjų asmenų, neatitinka CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų teisingumo ir sąžiningumo principų.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorės pateikta nekilnojamojo turto eksperto išvada dėl būsimos buto vertės neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų turto vertinimo ataskaitai, todėl neturi juridinės galios ir gali būti naudojama tik kaip rekomendacinio pobūdžio dokumentas. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Atsakovas, nesutikdamas su kasatorės reikalavimais, nepateikė jokių įrodymų apie teismo sprendimo priėmimo metu buvusią buto rinkos vertę, taigi, nesant kitų rašytinių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino vienintelius byloje esančius įrodymus – kasatorės pateiktą turto vertintojo išvadą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nekonstatuota, kad kaip nors būtų buvusi pažeista įstatymų nustatyta išvados apie ginčo buto vertę gavimo, pateikimo, tyrimo tvarka, dėl to šio teismo pozicija, jog kasatorės pateikta išvada apie turto vertę neturi įrodomosios galios, nes jos turinys ir forma neva neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų, pripažintina nepagrįsta. Kasatorės pateikta turto vertinimo išvada nėra oficialusis rašytinis įrodymas, jam netaikomi CPK 197 straipsnyje nustatyti reikalavimai, todėl net jei šis dokumentas ir neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų turto vertinimo ataskaitos turiniui, tai dėl to įrodomosios galios nepraranda. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nustatant kasatorės prarastos galimybės piniginę vertę, būtina vadovautis CK 6.249 straipsnio 5 dalimi, t. y. žalą apskaičiuoti pagal kainas, galiojusias teismo sprendimo priėmimo dieną, tuo tarpu byloje nėra duomenų apie buto vertę teismo sprendimo priėmimo dieną. Padaręs išvadą, kad byloje nepakanka įrodymų, reikalingų šalių ginčui išspręsti, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 179 straipsnio 1 dalį, nepasiūlė šalims pateikti trūkstamų įrodymų. Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles ir nutartį priėmė neatskleidęs bylos esmės.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorės prarastos galimybės piniginė vertė nepripažintina jos nuostoliais, nes ji nesudarė sutarties dėl ginčo butui analogiško nekilnojamojo turto įsigijimo. Tokią poziciją apeliacinės instancijos teismas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009, neatsižvelgdamas į tai, kad kitoje nutartyje, priimtoje byloje, kurioje buvo tokios pat faktinės aplinkybės kaip nagrinėjamoje byloje (abiejose bylose dėl nesąžiningų pardavėjų veiksmų pirkėjai neteko galimybės sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį preliminariojoje sutartyje nustatyta kaina, be to, nenustatyta, kad pirkėjai būtų sudarę pirkimo–pardavimo sutartis su trečiaisiais asmenimis), kasacinis teismas pripažino, kad netiesioginiai nuostoliai gali būti apskaičiuoti kainų skirtumo principu ir priteisti ieškovams kaip prarasta galimybė, neatsižvelgiant į tai, kad sąžininga ikisutartinių santykių šalis (ieškovai) pirkimo–pardavimo sutarties su trečiuoju asmeniu nesudarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. ir kt. v. UAB „Laivyno inžinerijos centras“, bylos Nr. 3K-3-40/2009).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Pakruojo parketas“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, yra neteisingi ir nepagrįsti. Kasatorės pateikta turto vertinimo išvada negali būti laikoma tinkamu rašytiniu įrodymu nuostoliams nustatyti, nes ji neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytų imperatyviųjų reikalavimų (nurodyta ne esamo, bet būsimo turto vertė, neįvertintos vertinimui galėjusios turėti įtakos sąlygos ir aplinkybės, neaptarti vertinimo prielaidos, ypatybės, metodai, turto vertės nustatymo pagrindimas). Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 87 punktą nustatytų reikalavimų neatitinkantys turto vertinimo dokumentai laikomi informacinio, konsultacinio pobūdžio ir juridinės galios neturi. Tai, kad kasatorės pateikta išvada dėl turto vertės neatitinka nustatytų vertinimo dokumentų turinio bei formos ir yra tik informacinio pobūdžio, nurodyta pačioje išvadoje.

2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įgyvendino CPK 179 straipsnio reikalavimus, visapusiškai ir išsamiai ištyrė ir įvertino įrodymus, todėl kasacinio skundo argumentai dėl šių proceso teisės normų pažeidimo nepagrįsti. Kasatorė, atsikirsdama į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame buvo nurodyti argumentai dėl turto vertinimo išvados įrodomosios reikšmės, turėjo visas procesines galimybes pateikti ir atsikirtimus pagrindžiančius tinkamus bei leistinus įrodymus, tačiau to nepadarė, todėl neteisinga teigti, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo jai pasiūlyti pateikti trūkstamus įrodymus. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota praktika, teisingai nurodė, kad sąžininga preliminariosios sutarties šalis, besiremianti kainų skirtumo principu, turi įrodyti, jog dėl derybų su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi ji prarado galimybę sudaryti pagrindinę sutartį su kitais asmenimis palankesnėmis sąlygomis ir turėjo sudaryti pagrindinę sutartį su trečiuoju asmeniu blogesnėmis sąlygomis. Dėl to kasatorės reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą šioje byloje būtų galima įrodyti tik sudaryta ar rimtai ketinama sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartimi su trečiaisiais asmenimis blogesnėmis sąlygomis. Tačiau kasatorė nepateikė jokių leistinų tokios sutarties sudarymo įrodymų.

3. Kasatorės nurodytoje kasacinėje byloje Nr. 3K-3-40/2009 buvo kitokios nei nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės: toje byloje teismas prarastos galimybės piniginę vertę nustatė remdamasis ne hipotetinėmis, bet konkrečiomis kainomis, t. y. ne pagal tuo metu buvusias analogiškų butų rinkos kainas, o pagal tai, už kokią kainą (gerokai didesnę nei buvo nustatyta preliminariosiose sutartyse) atsakovas tuo metu siūlė ieškovams įsigyti butus. Tuo tarpu bylos Nr. 3K-3-126/2009, kurioje priimta nutartimi rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra tapačios: ieškovai nesirėmė aplinkybe, kad dėl derybų su atsakovu jie turėjo sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu blogesnėmis sąlygomis, todėl kainų skirtumo principas objektyviai negalėjo būti taikomas. Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tuo metu, kai atsakovas atsisakė sudaryti su kasatore buto pirkimo–pardavimo sutartį, egzistavo realios galimybės įsigyti tokį pat ar panašų butą ne blogesnėmis, bet geresnėmis sąlygomis, nei buvo sulygta 2006 m. balandžio12 d. buto rezervavimo sutartimi. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai rėmėsi kasacinio teismo formuojama praktika.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl preliminariosios sutarties šalies nepagrįsto atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį teisinių padarinių

Sutarties sudarymas paprastai prasideda derybomis, kurių metu šalys siekia suderinti tiek savo reikalavimus viena kitai, tiek galimas būsimos sutarties sąlygas. Šalims pradėjus derybas, tarp jų susiklostę santykiai vadinami ikisutartiniais. Pagrindinis civilinių santykių principas – sutarties laisvės principas – lemia, kad šalys, laisvai pradėjusios derybas, gali jas nutraukti. Jeigu derybas pradėjusios šalys nepasiekia susitarimo, tai jos už tai neatsako (CK 6.163 straipsnio 2 dalis). Tačiau derybas dėl sutarties sudarymo vedančios šalys turi abipusę pareigą elgtis sąžiningai (CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniai, 6.163 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Dar UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų (1994) 2.1.15 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad šalis, kuri veda derybas ar jas nutraukia nesąžiningai, atsako už kitos šalies patirtus nuostolius. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Gana toli pažengę šalių ikisutartiniai santykiai gali būti užfiksuojami rašytinę formą privalančioje turėti preliminariojoje sutartyje. Preliminarioji sutartis yra organizacinė sutartis, įstatymų priskirta ikisutartinių santykių stadijai. Šia sutartimi šalys tik įsipareigoja preliminariojoje sutartyje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnis). Taigi tai yra šalių susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, t. y. sutartis dėl sutarties (pagrindinės) sudarymo. Pripažįstama, kad tokiu preliminariu susitarimu sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 straipsnio prasme. Vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad šios sutarties negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Taigi, nors CK 6.163 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas, tačiau taip būna tik tada, kai šalys elgiasi sąžiningai. Jeigu derybose viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl nesąžiningos šalies veiksmų, tai šiai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė, t. y. kyla pareiga atlyginti sąžiningai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.163 straipsnio 3 dalis, 6.165 straipsnio 4 dalis). Teismų praktika pripažįsta nukentėjusios sąžiningos šalies teisę tiek į tiesioginių, tiek į netiesioginių nuostolių atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Taigi nukentėjusiai sąžiningai šaliai gali būti atlyginamos ne tik derybų išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), bet ir negautos pajamos, kurias asmuo (šalis) būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis). Sprendžiant dėl nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už prarastą galimybę, esminę reikšmę turi šalies, atsisakiusios sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu. Vienas iš prarastos galimybės atlyginimo atvejų galėtų būti CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodyto kainų skirtumo principo taikymas. Apskritai sprendžiant klausimą dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo turi būti įvertintas ir nukentėjusios šalies elgesys. Jeigu nuostolius prašanti atlyginti šalis pati elgėsi nesąžiningai ir savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, tai kitos šalies atsakomybė dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo gali būti sumažinta arba ši šalis gali būti visiškai atleista nuo pareigos atlyginti nuostolius. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp atsakingo asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių. Kartu turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. jo atidumas, rūpestingumas, galėjimas numatyti galimus padarinius, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis, ir kt. Be to, turi būti įvertinti ir objektyvūs, t. y. nepriklausantys nuo šalių valios, veiksniai, t. y. šalyje vykstantys ekonominiai procesai (pvz., nekilnojamojo turto rinkoje vykstanti kainų kaita, kurią gali lemti tiek šalies vidiniai, tiek regioniniai ar net pasauliniu mastu vykstantys procesai, kaip antai ekonominė krizė ir pan.). Savo ruožtu reikalavimas dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo turi būti pagrįstas realiomis, neišvengiamomis ir įrodytomis, o ne tikėtinomis pajamomis ar išlaidomis. Tai reiškia, kad sąžiningos preliminariosios sutarties šalies praradimai dėl prarastos galimybės nėra preziumuojami; asmuo, teigiantis patyręs tokių praradimų, turi juos įrodyti (CPK 178 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatyme prarastos galimybės atveju atsiradusių nuostolių atlyginimas taikant kainų skirtumo principą visų pirma siejamas su situacija, kai nukentėjusi šalis vietoje nutrauktos sutarties per protingą terminą sudaro kitą, nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį (CK 6.258 straipsnio 5 dalis). Preliminariosios sutarties pažeidimo (vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju nurodytą įstatyminę situaciją atitiktų atvejis, kai sąžininga preliminariosios sutarties šalis po to, kai su ja nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, per protingą terminą sudaro nesudarytą pagal preliminariąją sutartį pagrindinę sutartį pakeičiančią sutartį. Taigi sąžininga preliminariosios sutarties šalis, besiremianti šiuo principu, turi įrodyti, kad dėl derybų su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi ji prarado galimybę sudaryti pagrindinę sutartį su kitais asmenimis palankesnėmis sąlygomis ir turėjo sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu sau blogesnėmis sąlygomis. Kainų skirtumas, t. y. prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, nustatomas palyginant kainą, kuria pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta su nesąžininga preliminariąją sutartį pažeidusia sutarties šalimi, ir nesudarytą sutartį pakeičiančios sudarytos pagrindinės sutarties kainą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sąžininga preliminariosios sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu, kainų skirtumo principas objektyviai negalėtų būti taikomas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus tiesėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. E. v. B. P., bylos Nr. 3K-3-308/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. UAB „Pajūrio viešbučiai“, bylos Nr. 3K-3-126/2009). Pažymėtina, kad kainų skirtumo principas yra ne vienintelis prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimo būdas – prarastoji galimybė, priklausomai nuo situacijos, gali būti apskaičiuota ir kitais būdais, pvz., palūkanų netekimu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorė nėra sudariusi kitos pagrindinės sutarties blogesnėmis negu buvo susitarta preliminariojoje sutartyje sąlygomis. Nekilnojamojo turto rinkoje įvykę pokyčiai, nulėmę nekilnojamojo turto kainų kilimą preliminariosios sutarties sudarymo metu (2006 metais) bei jų kritimą 2008 metais ir iki šiol, yra objektyvūs ir nuo šalių valios nepriklausantys veiksniai, pripažintini visiems žinoma aplinkybe, nereikalinga įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Konstatuotina, kad kasatorė, reikalaudama priteisti nuostolius – prarastos galimybės piniginę vertę – savo reikalavimų, kurie atitiktų šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, neįrodė. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nekilnojamojo turto rinkoje įvykę kainų pokyčiai lemia galimybę kasatorei tapatų butą įsigyti už mažesnę, negu preliminariojoje sutartyje buvo suderėta, kainą ir kad ieškinio tenkinimas neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, pripažintina pagrįsta ir teisėta.

Dėl turto vertinimo dokumentų

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas rėmėsi turto vertintojo išvada dėl preliminarios esamos ir būsimos turto vertės, o apeliacinės instancijos teismas šį rašytinį įrodymą pripažino neatitinkančiu įstatymo reikalavimų dokumentu, negalinčiu būti įrodinėjimo priemone (CPK 197 straipsnis). Kasatorė ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą.

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatyta, kad turto įvertinimas pateikiamas turto vertinimo ataskaitoje, kuri turi juridinę galią, jeigu atitinka šio įstatymo jai keliamus reikalavimus. Ši ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23, 24 straipsniai). Taigi turto vertinimo ataskaitai, jeigu ji atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, įstatymas suteikia oficialiojo rašytinio įrodymo galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme Vyriausybei deleguota teisė patvirtinti Turto vertinimo metodiką (21, 22 straipsniai). Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 77 punkte nustatyta, kad turto vertinimo dokumentai yra: turto vertės nustatymo pažyma (77.1 papunktis); turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktas (77.2 papunktis); turto įvertinimo ataskaita (aiškinamasis raštas, studija) (77.3 papunktis). Šių dokumentų turinys turi atitikti jiems keliamus reikalavimus. Nutarimo 87 punkte nustatyta, kad kitokios apimties ir formos dokumentai arba žodinis turto įvertinimas yra informacinio, konsultacinio pobūdžio ir juridinės galios neturi.

Konstatuotina, kad ieškovės į bylą pateikta turto vertintojo išvada neatitinka nė vieno iš pirmiau nurodytų turto vertinimo dokumentų, todėl pateiktas įrodymas teismų galėtų būti vertinamas tik kaip privatus rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptariamo rašytinio įrodymo įvertinimas kitų teismo nustatytų aplinkybių kontekste neturi įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui.

Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos

Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nutartį priėmė nesilaikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. J. ir kt. v. UAB „Laivyno inžinerijos centras“, bylos Nr. 3K-3-40/2009, pateiktų išaiškinimų sprendžiant klausimą dėl galimumo nagrinėjamoje byloje taikyti kainų skirtumo principą, nors minima kaip precedentinė byla savo faktinėmis aplinkybėmis panaši į nagrinėjamą bylą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas Teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto, nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, t. y. šis aiškinimas yra aiškinimas ne a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą, bylos Nr. 3K-7-162/2009).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorės nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos Nr. 3K-3-40/2009 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi. Nurodomoje kaip precedentinėje byloje ieškovams buvo priteistas nuostolių atlyginimas, apskaičiuotas kaip butų kainų skirtumas tarp preliminariosiose sutartyse nustatytų ir atsakovo siūlymuose raštu bei derybų su ieškovais metu nurodytų padidintų butų kainų, kurias nulėmė butų kainų padidėjimas nekilnojamojo turto rinkoje. Be to, dalis ieškovų nusipirko arba įsipareigojo pirkti butus kitoje vietoje iš kitų pardavėjų, dalis pardavė nuosavybės teise turėtus butus, siekdami sumokėti visą kainą iki pagrindinės sutarties sudarymo, dalis sudarė paskolas ginčo butams įsigyti. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija toje byloje konstatavo, kad ieškovams buvo priteisti jų realiai patirti, o ne hipotetiniai, tikėtini nuostoliai. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi, nes nuostolių atlyginimo klausimas keliamas šiuo metu esant ne butų kainų padidėjimui, bet sumažėjimui, be to, kasatorė taip ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių realių nuostolių buvimą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino. Apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti ar keisti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Atsisakius patenkinti kasacinį skundą, iš kasatorės valstybei priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – 32,25 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės E. Č.-Š. (duomenys neskelbtini) 32,25 Lt (trisdešimt du litus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Česlovas Jokūbauskas

Juozas Šerkšnas