Dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. R., pripažintas padariusiu nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės bei perduotas V. R. pagal laidavimą be užstato vieneriems metams, baudžiamoji byla nutraukta

Baudžiamoji byla Nr. 2K–91/2011

(Proceso Nr. 1-30-9-00008-2010-4)

Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.6.6. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Dianai Šataitytei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

gynėjui advokatui Romanui Lupeikai,

nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam A. R.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. R., pripažintas padariusiu nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės bei perduotas V. R. pagal laidavimą be užstato vieneriems metams, baudžiamoji byla nutraukta. Iš A. R. konfiskuota 108,14 Lt valstybei.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis, kuria Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. R. ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendyje nustatyta, kad A. R. padarė BK 25 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, t. y.:

1) būdamas UAB „Mirilda“, įregistruotos 1997 m. rugsėjo 29 d. Skuodo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), direktorius, nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), vykdančiu organizuotos grupės jam pavestas užduotis, suvokdamas organizuotos grupės išankstinį tikslą pasisavinti grupės nario, dėl kurio tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) žinioje esantį svetimą turtą – UAB „Litana ir ko“ pinigines lėšas, vykdydamas vieno iš organizuotos grupės narių, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodymus, iš anksto susitarė, kad jam pateiks netikrus UAB „Mirilda“ dokumentus apie tai, jog UAB „Mirilda“ UAB „Litana ir ko“ parduoda įvairias statybines medžiagas. A. R., veikdamas organizuotos grupės nusikalstamais interesais, vykdydamas prisiimtas užduotis, nurodė UAB „Mirilda“ darbuotojai L. B., nesupratusiai jo nusikalstamos veikos pobūdžio, išrašyti PVM sąskaitą-faktūrą, kuria UAB „Mirilda“ pirkėjui UAB „Litana ir ko“ parduoda prekių už 14 178,69 Lt. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2008 m. gruodžio 20 d., (duomenys neskelbtini), organizuotos grupės nariui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), perdavė netikrą UAB „Mirilda“ dokumentą: 2008 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija MIR Nr. 01369 už 14 178,69 Lt, kurioje buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „Mirilda“ pardavė, o UAB „Litana ir ko“ nupirko prekių už 14 178,69 Lt. 2008 m. gruodžio 23 d. UAB „Litana ir ko“ už prekes pagal netikrą 2008 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija MIR Nr. 01369 mokėjimo nurodymu Nr. 8763 į UAB „Mirilda“ sąskaitą, esančią AB banke „Hansabankas“ (Swedbank), imituodama atsiskaitymą pervedė 14 178,69 Lt. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), vykdydamas prisiimtas užduotis, savo žinioje turėdamas UAB „Mirilda“ pinigines lėšas, žinodamas, kad 2008 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaita-faktūra serija MIR Nr.01369 yra netikra ir faktiškai tarp UAB „Mirilda“ ir UAB „Litana ir ko“ jokių sandorių nėra įvykę, o UAB „Litana ir ko“ mokėjimo nurodymu Nr.8763 yra sumokėjusi 14 178,69 Lt, 2008 m. gruodžio 25 d., (duomenys neskelbtini), susitikęs su vienu iš organizuotos grupės narių, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pasilikęs iš anksto sutartus 5 proc. nuo bendros sąskaitos sumos, likusius pinigus perdavė organizuotos grupės nariui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Taip A. R., veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Mirilda“ vardu imitavęs prekių pardavimą UAB „Litana ir ko“, atsiskaitymo gavimą iš UAB „Litana ir ko“, kartu su organizuotos grupės nariais, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pasisavino organizuotos grupės nario, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), žinioje buvusį UAB „Litana ir ko“ turtą – 14 178,69 Lt. Šiuos pinigus A. R., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis dalimis, pasidalijo su organizuotos grupės nariu, o šis su kitais organizuotos grupės nariais, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini);

2) būdamas UAB „Mirilda“, įregistruotos 1997 m. rugsėjo 29 d. Skuodo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), direktorius, veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), apgaule siekdamas padėti UAB „Litana ir ko“ naudai įgyti turtinę teisę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas ir panaikinti turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį, iš anksto susitarė su vienu iš organizuotos grupės nariu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kad jam pateiks netikrus UAB „Mirilda“ dokumentus apie tai, kad UAB „Mirilda“ UAB „Litana ir ko“ parduoda įvairias statybines medžiagas. A. R., veikdamas organizuotos grupės nusikalstamais interesais bei vykdydamas prisiimtas užduotis teikti nusikalstamos veikos priemones, paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, 2008 m. gruodžio 20 d., (duomenys neskelbtini), organizuotos grupės nariui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), perdavė netikrą UAB „Mirilda“ dokumentą: 2008 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija MIR Nr. 01369, kurioje buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „Mirilda“ pardavė, o UAB „Litana ir ko“ nupirko prekių ir paslaugų už 14 178,69 Lt. Organizuotos grupės narys, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), veikdamas organizuotos grupės nusikalstamais interesais bei vykdydamas prisiimtas užduotis, 2008 m. gruodžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, per kitus organizuotos grupės narius, dėl kurių tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), perdavė bendrovei „Litana ir ko“ netikrą UAB „Mirilda“ 2008 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija MIR Nr.0136, kurioje buvo įrašyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „Mirilda“ pardavė, o UAB „Litana ir ko“ nupirko prekių už 14 178,69 Lt, iš jų – 2162,85 Lt pridėtinės vertės mokestis. A. R., tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas organizuotos grupės nusikalstamais interesais, vykdydamas prisiimtas užduotis paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, žinodamas, kad UAB „Mirilda“ 2008 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaita-faktūra serija MIR Nr. 01369 yra netikra, perdavė ją UAB „Mirilda“ buhalteriui A. A. T. bei nurodė duomenis įtraukti į UAB „Mirilda“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaraciją, PVM deklaraciją pateikti Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. UAB „Mirilda“ buhalteris A. A. T. nežinodamas, kad pateiktoje UAB „Mirilda“ PVM sąskaitoje-faktūroje serija MIR Nr. 01369 nurodyti melagingi duomenys, nurodytos prekės faktiškai pirkėjai UAB „Litana ir ko“ parduotos nebuvo, įtraukė jos duomenis į UAB „Mirilda“ buhalterinę apskaitą, 2009 m. sausio 19 d. išskirtą PVM sąskaitoje-faktūroje pridėtinės vertės mokesčio sumą įtraukė į UAB „Mirilda“ 2008 m. gruodžio mėnesio PVM deklaraciją, kurią per elektroninio deklaravimo sistemą pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Taip paslėpdamas nusikalstamos veikos pėdsakus A. R. padėjo organizuotos grupės nariams, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atliekamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), apgaule UAB „Litana ir ko“ naudai įgyti turtinę teisę į 2162,85 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikinti turtinę prievolę – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 2162,85 Lt pridėtinės vertės mokesčio;

3) būdamas UAB „Mirilda“ direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., Skuodo rajono (duomenys neskelbtini) miestelio savivaldybėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos,Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, veikdamas per jam pavaldų UAB „Mirilda“ buhalterį A. A. T., nesuvokusį jo nusikalstamos veikos pobūdžio, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė taip, kad buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, būtent: A. R. UAB „Mirilda“ buhalteriui A. A. T. pateikė UAB „Mirilda“ 2008 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija MIR Nr. 01369, kurioje buvo užfiksuota jam žinoma tikrovės neatitinkanti ūkinė operacija, ir nurodė šio dokumento duomenis užfiksuoti UAB „Mirilda“ buhalterinėje apskaitoje. Be to, nepateikė jam duomenų apie tai, kad 2008 m. gruodžio 23 d. UAB „Litana ir ko“ mokėjimo nurodyme Nr. 8763 yra pagrįstas tikrovės neatitinkantis ūkinės operacijos turinys. A. A. T., nesuvokęs A. R. nusikalstamos veikos pobūdžio, PVM sąskaitą-faktūrą MIR Nr. 01369 užregistravo apskaitos registre „Didžioji knyga“, buhalterinėse sąskaitose Nr. 240 „Pirkėjų įsiskolinimas“ – 14 178,69 Lt ir Nr.4701 „PVM apyvarta“ – 2162,85 Lt; taip UAB „Mirilda“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotos tikrovės neatitinkančios ūkinės operacijos apie prekių pardavimą už 14 178,69 Lt, iš jų 2162,85 Lt pridėtinės vertės mokestis ir pinigų, iš viso 14 178,69 Lt, gavimas iš UAB „Litana ir ko“. Dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti laikotarpio nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „Mirilda“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Teismas, pripažinęs, kad A. R. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų, pritaikė BK 40 straipsnį, A. R. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės perduodamas jį V. R. atsakomybėn pagal laidavimą be užstato vieneriems metams ir baudžiamąją bylą nutraukė.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. A. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, paskirti atitinkamai 40 MGL (5200 Lt), 40 MGL (5200 Lt) ir 80 MGL (10 400 Lt) dydžio baudas, šias bausmes subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir galutinę bausmę paskirti 100 MGL (13 000 Lt) dydžio baudą bei konfiskuoti 708,93 Lt, šį skundą atmetė.

Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas A. R. tinkamai pritaikė BK 40 straipsnyje įtvirtintas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nuostatas. Kasatorius pažymi, kad byloje nenustatytos visos BK 40 straipsnyje išdėstytos būtinos sąlygos, kurioms esant asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybes pagal laidavimą, taip pat nenustatytas ir pagrindas, leidžiantis taikyti šį baudžiamosios teisės institutą. Viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) sąlygų – BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi dėl to nustatymas. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama esant bent vienam iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kasatorius pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai visiškai nevertino A. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, ir nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu A. R., kai jam 2009 m. vasario 23 d. buvo pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, prisipažino padaręs nusikalstamas veikas. Tačiau, kai A. R. 2010 m. vasario 5 d. buvo pranešta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių padarymo jis ir buvo perduotas teismui, jis kaltės nepripažino. Kasatorius pažymi, kad A. R. 2010 m. vasario 8 d. vykusios apklausos metu iš esmės paneigė anksčiau duotus parodymus, nurodydamas, kad prekės realiai buvo parduotos, už prekes apmokėta banko pavedimu, o G. B. atsisakius prekių, jis grąžino pinigus, o prekes pasiėmė savo reikmėms. Apklausos metu jis taip pat nurodė, kad 2009 m. vasario 23 d. įtariamojo apklausos metu duoti parodymai prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir dėl jų turinio jis pasisakys teisme. Kasatorius pabrėžia, kad A. R. ikiteisminio tyrimo pareigūnams davė neteisingus parodymus, prieštaraujančius esminėms aplinkybėms, tokiais savo paaiškinimais bandė klaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai šių A. R. parodymų bei aplinkybių ne tik kad nevertino, bet ir nenustatinėjo, kiek jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje.

Kasatorius nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai neįvertino visų byloje esančių duomenų ir rėmėsi vien tik A. R. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, kad jis perduodamas G. B. 14 178,69 Lt sau pasiliko 5 proc nuo PVM, t. y. nuo 2162,85 Lt, tai yra 108,14 Lt, o ne 5 proc, t. y. 708,93 Lt nuo bendros 14 178,69 Lt 2008 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitoje-faktūroje serija MIR Nr. 01369 nurodytos sumos – tuo jis ir buvo kaltinamas. Taip teismai padarė klaidingą išvadą, kad A. R. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai galisi.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo konkrečiu atveju A. R. ne tik ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bet ir teisminio bylos nagrinėjimo metu dėl BK 25 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo prisipažino tik iš dalies ir savo naudai aiškino ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, t. y. kad sau pasiliko 5 proc nuo PVM (nuo 2162,85 Lt sumos), t. y. 108,14 Lt, o ne 5 proc. nuo 2008 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitoje-faktūroje serija MIR Nr. 01369 nurodytos sumos, ir šiuos parodymus davė ne savo noru, laisva valia, o dėl byloje surinktų įrodymų, su kuriais susipažino ikiteisminio tyrimo metu. Be to, kasatorius pažymi, kad A. R. suvokė, jog tik prisipažinimas leistų jam taikyti BK 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Kasatoriaus teigimu, minėtos aplinkybės parodo, kad A. R. dėl padarytų nusikalstamų veikų nesigaili ir duodamas prieštaringus parodymus nepadėjo teisėsaugos institucijoms aiškinantis nusikalstamą veiką, todėl tokie A. R. ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai negali būti laikomi prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką bei nuoširdžiu gailėjimusi. Nesant bent vienas BK 40 straipsnyje numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, minėto straipsnio nuostatos negali būti taikomos.

Taip pat kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog A. R. padarytos trys nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį.

Kasatorius pažymi, kad A. R. teismui perduotas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje (padėjimas apgaule įgyti turtinę teisę ir panaikinti turtinę prievolę) numatyta nusikalstama veika sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį su BK 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas), nes abu šie nusikaltimai padaryti vienu poelgiu – suklastota PVM sąskaita-faktūra įtraukta į UAB „Mirilda“ buhalterinę apskaitą, taip padėta apgaule įgyti UAB „Litana ir ko“ turtinę teisę ir panaikinti turtinę prievolę – pridėtinės vertės mokestį. Tačiau, kaip teigia kasatorius, BK 183 straipsnio 1 dalyje (svetimo UAB „Litana ir ko“ turto pasisavinimas) numatytas nusikaltimas su nusikaltimais, numatytais BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, idealios nusikaltimų sutapties nesudaro, nes padaryti ne viena veika (vienu poelgiu) su kitomis veikomis, todėl sudaro realią nusikaltimų sutaptį. BK 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Neteisingai konstatavus, kad padarytos trys nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, A. R. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Netinkamai taikydamas BK 40 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuria paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kasatorius, pažymėdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir nepatikrino visų byloje esančių duomenų (BPK 242 straipsnis), konstatavęs, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių, taikė sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo ir nepašalinęs įrodymų prieštaravimų, apsiribojo konstatavimu, kad „708,93 Lt egzistavimas grindžiamas iš esmės vienintelio ikiteisminio tyrimo metu apklausto organizuotos grupės nario, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atliekamas kitoje byloje, G. B. apklausos protokolo duomenimis. Daugiau jokių kitų duomenų, patvirtinančių, jog A. R. iš padarytų nusikalstamų veikų gavo 708,93 Lt, nėra“.

Abiejų instancijų teismai, neatlikę įrodymų tyrimo, nepašalinę įrodymų prieštaravimų, pripažino, kad A. R. parodymai „sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažinta įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis“. Kasatorius teigia, kad tokia išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sutrukdė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasacinis skundas tenkintinas

Dėl Baudžiamojo kodekso 40 straipsnio taikymo

BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Nustačius, kad yra pagrindas taikyti BK 40 straipsnį ir atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas baudžiamąją bylą nutraukia priimdamas nuosprendį. Pagal BPK 305 straipsnio 4 dalį nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, aprašomojoje dalyje turi būti nurodomas šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos aplinkybės (įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus), nusikalstamos veikos kvalifikavimas, taip pat atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir motyvai.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad A. R. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, taikė BK 40 straipsnį, atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylą nutraukė.

Pirmoji iš BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų sąlygų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra ta, kad asmuo turi būti pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymas nedraudžia atleisti asmenų nuo baudžiamosios atsakomybės, jei padaryta nusikalstama veika yra tęstinė, kad Baudžiamajame kodekse esančios formuluotės „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ gramatinis ir sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-85/2008, 2K-632/2005, 2K-P-82/2010).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad A. R. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, motyvuodamas tai tuo, kad jo padarytas nusikalstamas veikas „galima sąlyginai traktuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką“. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pasisakyta, kad tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinant atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo, t. y. vieningos tyčios (kasacinės nutartys Nr. 2K-307/2007, 2K-P-412/2007). Pripažinus, kad A. R. padarė tris skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismo argumentas, kuriuo remiantis pripažinta, jog A. R. pirmą kartą padarė vieną nusikalstamą veiką, yra aiškiai nepagrįstas ir neteisingas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kad A. R., padaręs tris nusikalstamas veikas, negali būti laikomas asmeniu, pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, nurodė, jog „akivaizdu“, kad A. R. padarė tris idealią sutaptį sudarančias nusikalstamas veikas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad BK 40 straipsnio nuostatos jam taikytos nesant šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos sąlygos. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje jokių motyvų ir argumentų, kuriais remiantis konstatuojamas idealios nusikalstamų veikų sutapties „akivaizdumas“, nėra. Teismų praktikoje idealia nusikalstamų veikų sutaptimi paprastai pripažįstami atvejai, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Tai reiškia, kad vieningą veiką sudarančių faktų visumos teisiniais įvertinimas, vadinamas kvalifikavimu, neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčių, iš kurių kiekviena turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste (kasacinė nutartis 2K-412/2010). Teismų praktikoje pripažįstama, kad ideali nusikalstamų veikų sutaptis galima ir tais atvejais, kai asmuo atlieka kelis veiksmus, atitinkančius skirtinguose BK straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius požymius, tačiau visi veiksmai seka vienas paskui kitą, yra padaryti per labai trumpą laiko tarpą ir esant bendram sumanymui (kasacinė nutartis Nr. 2K-92/2005). Tačiau visais atvejais sprendžiant BK 40 straipsnio taikymą, konstatuojant idealią nusikalstamų veikų sutaptį teismų sprendimai turi būti pagrįsti nustatytomis ir įvertintomis konkrečiomis bylos aplinkybėmis, turi būti nurodyti motyvai, kuriais remiantis pripažįstama ne reali, o ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. R. padarytas nusikalstamas veikas jų sutapties aspektu, apsiribojo teiginiu, kad jos sudaro idealią sutaptį, visiškai tokio teiginio neargumentuodamas ir nesiedamas su baudžiamosios bylos duomenimis.

Antroji būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte, yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausieji bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t. t. (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-2010).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. R. savo kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi ir tai yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme keičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas paprastai nelaikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Spręsdamas, ar kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais įnešė į teisingo sprendimo priėmimą byloje. Be to, teismai, konstatuodami BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės buvimą, savo sprendimą turi motyvuoti (kasacinė nutartis Nr. 2K-444/2010). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jokių motyvų, jokios byloje esančių duomenų analizės, kuria remiantis konstatuotas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas, nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir nepatikrino visų byloje esančių duomenų, kad A. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, negali būti laikomi visišku jo kaltės prisipažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamas veikas, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs A. R. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus bei kitus byloje esančius duomenis, pagrįstai jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog A. R. ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu parodė, kad nuo G. B. perduotos 14 178,69 Lt sumos jis pasiliko 100 Lt kaip atlygį už padarytą „paslaugą“, teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad pasiliko sau 5 proc. nuo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos, t. y. 108,14 Lt, todėl jo parodymai dėl šios aplinkybės nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir iš esmės nesikeitė. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, A. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo analizuojami ir vertinami. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl A. R. parodymų, akcentavo tik jų dalį, susijusią su tuo, kiek pinigų jis sau pasiliko (nekreipiant dėmesio į tai, kad nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padaryta išvada, jog A. R. sau pasiliko 5 proc. nuo 2162,85 Lt PVM, prieštarauja nuosprendžio nustatomoje dalyje nurodytai kaip pripažinta įrodyta aplinkybei, kad A. R. pasiliko iš anksto sutartus 5 proc. nuo bendros sumos), neanalizuodamas ir neatsižvelgdamas į tai, kokius parodymus jis davė apie esmines padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes. Teismas nustatė, kad A. R., būdamas iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariu, dėl kurio atliekamas ikiteisminis tyrimas, pasisavino jo žinioje buvusį UAB „Litana ir Ko“ turtą – 14 178,69 Lt. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, A. R. parodė, kad G. B. sakė norintis pirkti prekių, kad už prekes UAB „Mirilda“ buvo pervesti pinigai, t. y. už jas apmokėta banko pavedimu, tačiau vėliau G. B. prekių atsisakė, todėl jis pinigus jam grąžino iš savo asmeninių santaupų, o prekes pasiėmė sau, kad tuo metu nieko blogo „nepagalvojo“ (analogiški parodymai buvo duoti ir ikiteisminio tyrimo 2010 m. vasario 8 d. vykusios apklausos metu). Esant tokiems A. R. parodymams nesuprantama, kodėl jo parodymai apskritai yra vertinami taip, lyg jis pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes. Teisės požiūriu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda tesiingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010). Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo bei nuosprendžio turinio matyti, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka neatlikus išsamesnio įrodymų tyrimo nebuvo galima priimti teisingo sprendimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 40 straipsnio taikymo nemotyvuotos, nepagrįstos bylos duomenimis bei padarytos neišsamiai išnagrinėjus visas reikšmingas šio įstatymo taikymui aplinkybes, todėl priimta nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytu pagrindu ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Egidijus Bieliūnas

Dalia Bajerčiūtė

Aldona Rakauskienė