V. G. pagal BK 253 str., 41 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–116/2011

(Proceso Nr. 84-1-00014-10)

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.8.1.2. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Josifo Tomaševičiaus, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. kasacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis šią bausmę subendrinus iš dalies sudedant su Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir trims mėnesiams.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis, kuria nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,

n u s t a t ė :

V. G. nuteistas už tai, 2009 m. birželio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo ir nešiojo D kategorijos šaunamąjį ginklą – nenustatyto modelio 16 kalibro lygiavamzdį medžioklinį šautuvą Nr. 50068, keturis tinkamus šaudyti 16 kalibro šovinius ir neteisėtai laikė savo namuose nuo 2009 m. birželio iki 2009 m gruodžio 3 d.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo pakeisti Skuodo rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 12 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį už padarytą nusikaltimą paskirti baudą bei vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis paskirtą baudą subendrinti su Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme.

V. G. teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes teismo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kasatorius mano, kad jo padarytas nusikaltimas yra atsitiktinio pobūdžio, neturintis pasekmių ir konkretaus tikslo pakenkti visuomenės saugumui. Jis teigia, kad prisipažino padaręs nusikaltimą, nurodė motyvus, nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Po žmonos mirties jis gyvena su sugyventine ir augina aštuonis vaikus, iš kurių vienas sūnus yra neįgalus ir jam reikalinga ypatinga priežiūra. Jo vaikai iš pirmosios santuokos (taip pat neįgalus sūnus) nesutaria su sugyventine, todėl kasatorius mano, kad ji negalės pasirūpinti šiais vaikais. Be to, teigia, kad jo sugyventinė neturi galimybės įsidarbinti dėl ekonominės padėties, todėl, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, šeima liks be pragyvenimo šaltinio, o tai prieštarauja teisingumo principui. Kasatorius mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, dėl visų pirmiau paminėtų aplinkybių yra pagrindas paskirti jam švelnesnę bausmę – baudą. Nuteistasis taip pat nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos (BK 75 ir 92 straipsniai) 10 punkte išaiškinta, kad jei nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė susideda iš laisvės atėmimo ir baudos - laisvės atėmimo vykdymo atidėjimas iš esmės yra galimas, o kita bausmė vykdoma savarankiškai.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė nurodo, kad V. G. kasacinis skundas nepagrįstas.

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, negu nustatyta straipsnio sankcijoje, jeigu tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Aiškus prieštaravimas teisingumo principui yra tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas itin neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ar kaltininko asmenybės. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Be to, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima tada, kai nėra BK 62 straipsnių nurodytų pagrindų. Tačiau pažymėtina, kad taikyti kaltininkui BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismams visos kasatoriaus nurodytos aplinkybės buvo žinomos, teismas jas vertino, dėl jų pasisakė ir, spręsdamas V. G. bausmės klausimą, į jas atsižvelgė. Tačiau nei Skuodo rajono apylinkės teismas, nei Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nepripažino šių kasatoriaus nurodytų aplinkybių išimtinėmis, nes jos nepagrindė daug mažesnio V. G. padaryto nusikaltimo ar jo asmenybės pavojingumo.

Skirdamas bausmę, teismas pagrįstai ir tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir, be kitų reikšmingų bausmės individualizavimui bylos aplinkybių, įvertino ir kaltininko asmenybę. Pagal teismų praktiką, įvertindami kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdami bausmės rūšį ir dydį, teismai turi atkreipti dėmesį ir į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, kasatorius yra jau tris kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, naują tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 253 straipsnio 1 dalis) padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu. Be to, dar vieną kartą jis yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu (už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje), taip pat yra aštuonis kartus baustas už administracinius teisės pažeidimus. Pažymėtina, kad du kartus administracine tvarka V. G. baustas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Taigi naujo tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymas ir administraciniai teisės pažeidimai bausmės vykdymo atidėjimo metu rodo, kad V. G. nusikalstami veiksmai nebuvo atsitiktiniai, jis linkęs nusikalsti, jo antivisuomeninės ir priešingos teisei nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalies, padarymo. Dėl to abiejų instancijų teismai, įvertinę visas nurodytas aplinkybes, motyvuotai konstatavo, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, V. G. atžvilgiu negali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimo.

Nuteistojo V. G. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Daugiau jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Taikyti nuteistajam BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų teismas taip pat neturėjo pagrindo, nes nėra šio įstatymo reikalaujamų sąlygų visumos: nustatyta tik viena kasatoriaus atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nenustatyta nė vienos BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytos aplinkybės. O kaip matyti iš bylos duomenų ir liudytojos V. S. parodymų, ji pati rūpinasi visais vaikais kartu su kasatoriumi, nes V. G. yra bedarbis ir jų šeima gyvena iš valstybės skiriamų socialinių pašalpų vaikams, taigi šiuo atveju vaikus (iš dalies – ir pilnamečius šios šeimos narius) išlaiko valstybė.

Apibendrindama prokurorė teigia, kad, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės (kuri yra daug mažesnė, nei sankcijoje už šią nusikalstamą veiką numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis) paskyrimas kasatoriui negali būti laikomas aiškiai prieštaraujančiu teisingumo principui. Kadangi nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, V. G. padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, Skuodo rajono aplinkės teismas subendrindamas jam paskirtas bausmes pagrįstai ir tinkamai taikė BK 64 straipsnio nuostatas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos dvi bausmių rūšys – areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. V. G. už padarytą nusikalstamą veiką teismas paskyrė BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal susiformavusią teismų praktiką šio įstatymo nuostatos taikomos tuo atveju, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai išimtinių aplinkybių, dėl kurių skiriant V. G. bausmę būtų galimas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas, nenustatė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvados dėl skiriamos bausmės rūšies ir dydžio yra motyvuotos bei pagrįstos, apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas, į apelianto argumentus dėl kitos nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies (baudos) paskyrimo atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad V. G. buvo tris kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, naują tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Be to, jam buvo taikytas ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 38 straipsnį, aštuonis kartus baustas už administracinės teisės pažeidimus, iš jų du kartus už pažeidimus, padarytus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Tai rodo, kad V. G. reikiamų išvadų dėl savo elgesio nepadarė, teismo anksčiau jam pareikšto pasitikėjimo taikant BK 75 straipsnį nepateisino. Byloje nustatyta, kad V. G. su sugyventine, jų abiejų, savo bei jos vaikais gyveno kartu, tačiau legalaus darbo neturėjo, iš esmės gyveno iš vaikams skiriamų valstybės socialinių pašalpų. Esant tokiems bylos duomenims konstatuoti, kad V. G. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė prieštarauja BK 41 straipsnio nuostatoms, kad skiriant bausmę turėjo būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Kadangi V. G. naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, galutinė subendrinta bausmė paskirta tinkamai taikant BK 64 straipsnio taisykles.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Josifas Tomaševičius

Aldona Rakauskienė