A. V., R. S., J. V., D. A., M. R., R. B. ir C. D. pagal BK 199 str., 253 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2A-2/2011 nuasmeninta

Procesinio sprendimo kategorija

2.13.2.1.3.3

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, sekretoriaujant Dianai Šataitytei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

nuteistojo gynėjai advokatei Loretai Guižauskienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, atnaujintą pagal nuteistojo A. V. (A. V.), nuteisto Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžiu ir pagal 1983 m. Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvenciją (toliau – ir Konvencija) perduoto iš Jungtinės Karalystės atlikti bausmę Lietuvos Respublikoje, pareiškimą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartyje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjos ir prokuroro, prašiusių nuteistojo prašymą patenkinti, paaiškinimų,

nustatė:

A. V. Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Jungtinės Karalystės 1977 m. Baudžiamosios teisenos įstatymo 1 dalį dėl 1979 m. Muitinės ir akcizų tarnybos valdymo įstatymo 170 skyriaus pažeidimo (neskiriant atskiros bausmės) ir pagal Jungtinės Karalystės 1977 m. Baudžiamosios teisenos įstatymo 1 dalį dėl 1968 m. Įstatymo dėl šaunamųjų ginklų pagrindinės dalies 1 dalies pažeidimo laisvės atėmimu keturiolikai metų.

A. V. nuteistas už tai, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2005 m. rugpjūčio 4 d. susitarė tarpusavyje su R. S., J. V. P., D. A. W., M. R., R. B., C. D. R. bei kitais nežinomais asmenimis dalyvauti sąmoningai ir apgaulės būdu išvengiant uždraudimo importuoti šaunamuosius ginklus, jų dalis bei šaudmenis, būtent 30 modifikuotų „Cuno Melcher“ „ME 9 Para“ revolverių, 1120 9 milimetrų šovinių ir 30 duslintuvų; A. V. nuteistas taip pat už tai, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. iki rugpjūčio 4 d. susitarė tarpusavyje su R. S., J. V. P., D. A. W., M. R., R. B., C. D. R. bei kitais nežinomais asmenimis laikyti šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, būtent 30 modifikuotų „Cuno Melcher“ „ME 9 Para“ revolverių, 1120 9 milimetrų šovinių ir 30 duslintuvų, ketindami sukelti pavojų nežinomo asmens arba asmenų gyvybei.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius, vadovaudamasis Konvencijos 10 straipsniu, 2010 m. kovo 29 d. teikimu (toliau – ir teikimas) kreipėsi į Vilniaus miesto 2–ąjį apylinkės teismą dėl nuteistajam A. V., pagal Konvenciją perduotam iš Jungtinės Karalystės atlikti bausmę Lietuvos Respublikoje, paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiko bei pataisos įstaigos rūšies nustatymo pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) straipsnius.

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2010 m. balandžio 29 d. nutartimi nuteistajam A. V. Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo nuosprendžiu pagal Jungtinės Karalystės 1977 m. Baudžiamosios teisenos įstatymo 1 dalį dėl 1968 m. Įstatymo dėl šaunamųjų ginklų pagrindinės dalies 1 dalies pažeidimo prilygino Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 2 daliai ir paskyrė laisvės atėmimą aštuoneriems metams, atliekant bausmę pataisos namuose.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartį pakeitė: A. V., nuteistam pagal Jungtinės Karalystės 1977 m. Baudžiamosios teisenos įstatymo 1 dalį dėl 1979 m. Muitinės ir akcizų tarnybos valdymo įstatymo 170 skyriaus pažeidimo, prilyginto BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytai nusikalstamai veikai, nustatė laisvės atėmimo dešimčiai metų bausmę ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, apėmimo būdu šią bausmę subendrinusi su bausme, nustatyta pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, paskyrė laisvės atėmimą dešimčiai metų, paskiriant ją atlikti pataisos namuose. Kitą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį kolegija paliko nepakeistą. Tokį sprendimą šis teismas motyvavo tuo, kad A. V. Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo – šaunamųjų ginklų ir šaudmenų kontrabandos bei neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis. Nors, remiantis Jungtinės Karalystės baudžiamųjų įstatymų nuostatomis, A. V. buvo paskirta bausmė tik už disponavimą šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, tačiau tai nereiškia, kad už kitos nusikalstamos veikos, t. y. šaunamųjų ginklų ir šaudmenų kontrabandos padarymą jis liko nenubaustas. Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžiu A. V. paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė apima tiek jo nuteisimą už šaunamųjų ginklų ir šaudmenų kontrabandą, tiek nuteisimą už disponavimą šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis. Tokia bausmių skyrimo tvarka yra numatyta Jungtinės Karalystės baudžiamuosiuose įstatymuose – Jungtinės Karalystės teisinėje sistemoje neskiriamos bausmės atskirai už kiekvieną nusikaltimą, o skiriama viena bausmė, apimanti asmens nubaudimą ir už kitas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. A. V. Jungtinės Karalystės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu bei nuteistas ir už šaunamųjų ginklų bei šaudmenų kontrabandos padarymą, todėl, vadovaujantis Konvencijos 10 straipsnio 2 dalimi, nuteistajam A. V. už kontrabandą šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis nustatytina maksimali BK 199 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Atsižvelgiant į tai, kad A. V. Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžiu nuteistas už disponavimą šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis bei jų įvežimą kontrabandos būdu į Jungtinės Karalystės teritoriją, tokie veiksmai vertintini kaip padaryti esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, todėl nuteistajam A. V. pagal dvi atskiras nusikalstamas veikas nustatytos bausmės bendrintinos apėmimo būdu.

Nuteistasis A. V. pareiškime atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartį.

Pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jungtinėje Karalystėje bausmių skyrimo taisyklės nuo Lietuvoje galiojančių bausmių skyrimo taisyklių skiriasi: asmeniui, pripažintam kaltu už kelias nusikalstamas veikas, skiriama viena bausmė pagal tos nusikalstamos veikos sankciją, kuri yra griežčiausia. Už disponavimą dideliu kiekiu šaunamųjų ginklų ir šaudmenų jam Jungtinės Karalystės teismo nuosprendžiu buvo paskirtas laisvės atėmimas keturiolikai metų, o už ginklų ir šaudmenų kontrabandą atskira bausmė nepaskirta. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį paskyrė maksimalią už kontrabandą numatytą bausmę, t. y. laisvės atėmimą dešimčiai metų, kuri yra žymiai didesnė, nei pagal Jungtinės Karalystės įstatymą (septyneri metai laisvės atėmimo). Nuteistasis mano, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas už kontrabandą atskirą bausmę ir nustatydamas jos maksimumą, viršijantį valstybės, kurioje jis buvo nuteistas, maksimalią bausmės ribą, aiškiai netinkamai taikė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktus ir taip pablogino jo teisinę padėtį. Nuteistasis A. V. atkreipia dėmesį ir į tai, kad bausmės konversija, numatyta Konvencijos 11 straipsnyje, nėra naujos bausmės skyrimas pagal valstybės, kuriai asmuo perduotas toliau atlikti bausmę, baudžiamuosius įstatymus. Asmuo yra nuteistas kitoje valstybėje, todėl tik jį nuteisusi valstybė turi teisę nuspręsti, ar reikia peržiūrėti nuosprendį (Konvencijos 13 straipsnis). Bausmės konversijos paskirtis yra užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės suderinimas su Lietuvos Respublikos baudžiamųjų ir bausmių vykdymo įstatymų reikalavimais. Teismas, laikydamasis Konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, privalo parinkti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, jo dalį, o prireikus ir Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies straipsnį, jo dalį ir punktą, atitinkančius užsienio valstybės pritaikytus įstatymus ir nustatančius atsakomybę už nuteistojo veiką, už kurią jis nuteistas užsienio valstybėje; patikrinti, ar paskirta bausmė neviršija įstatymuose numatyto maksimalaus bausmės dydžio, ar gali būti paskirtos kelios bausmės, ar kartu su bausme gali būti skirtos užsienio valstybės teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Tuo atveju, jei paskirta bausmė viršija maksimalų dydį, ji sumažinama iki įstatyme numatyto bausmės maksimumo; jei paskirtos kelios bausmės, o pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti skiriama tik viena bausmė, arba jeigu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus negali būti skiriamos kartu su bausme, priimamas sprendimas nevykdyti tų bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių, kurios pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus negalėjo būti paskirtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2A-P-65/2006).

Nuteistasis A. V. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatas, draudžiančias valstybei, kurioje atliekama bausmė, pailginti paskirtos bausmės trukmę. Jungtinėje Karalystėje už kontrabandą nebuvo paskirta atskira bausmė, tačiau, net ir laikantis pozicijos, kad bausmė už kontrabandą įeina į Jungtinės Karalystės teismo nustatytą bausmę už disponavimą šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, nepaisant to, tokia bausmė negali būti didesnė nei septyneri metai laisvės atėmimo, nes toks yra bausmės už kontrabandą sankcijos maksimumas Jungtinėje Karalystėje. Anot nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas neleistinai revizavo Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo nuosprendį. Užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės derinimo esmę sudaro Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnio (jo dalies, punkto), kuris labiausiai atitinka užsienio valstybės baudžiamojo įstatymo, už kurį asmuo buvo nuteistas, parinkimą ir šio straipsnio (jo dalies) sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės ribų palyginimą su užsienio valstybės teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukme. Lietuvos Respublikos teismas negali taikyti bausmių bendrinimo instituto ir paskirti bausmės; jis gali tik apsvarstyti, ar paskirta bausmė (subendrinta bausmė) nebus didesnė už sankcijos maksimumą ar didžiausią bausmių bendrinimo atveju galimą paskirti bausmę. Tai jokiu būdu nereiškia, kad Lietuvos Respublikos, kaip bausmės atlikimo valstybės, teismas gali taikyti BK 63 straipsnio nuostatas ir realiai subendrinti bausmes, juo labiau realiai subendrinti užsienio valstybės nepaskirtas bausmes. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas dešimties metų laisvės atėmimo bausmę pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šią bausmę subendrinęs su bausme, nustatyta pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnį, 199 straipsnio 2 dalį), pažeidė Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, neleistinai revizavo ir iškraipė suverenios valstybės – Jungtinės Karalystės – nuosprendį, paskirdamas naują bausmę pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, savo dydžiu viršijančią nuosprendį priėmusios valstybės baudžiamajame įstatyme numatytą sankcijos maksimumą. Tokiais veiksmais teismas peržiūrėjo Jungtinės Karalystės nuosprendį, nors tą pagal Konvencijos 13 straipsnį gali padaryti tik asmenį nuteisusioji valstybė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo A. V. pareiškimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi akivaizdžiai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnio nuostatas), todėl 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi bylą atnaujino ir perdavė nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijai.

Prašymas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad A. V. pagal 1983 m. Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvenciją perduotas į Lietuvą vykdyti bausmę, paskirtą Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžiu, kuriuo jis nuteistas pagal Jungtinės Karalystės 1977 m. Baudžiamosios teisenos įstatymo 1 dalį dėl 1979 m. Muitinės ir akcizų tarnybos valdymo įstatymo 170 skyriaus pažeidimo (neskiriant atskiros bausmės) ir pagal Jungtinės Karalystės 1977 m. Baudžiamosios teisenos įstatymo 1 dalį dėl 1968 m. Įstatymo dėl šaunamųjų ginklų pagrindinės dalies 1 dalies pažeidimo laisvės atėmimu keturiolikai metų.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius 2010 m. kovo 29 d. teikimu kreipėsi į Vilniaus miesto 2–ąjį apylinkės teismą, prašydamas, vadovaujantis Konvencijos 10 straipsnio nuostatomis, nustatyti A. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką bei pataisos įstaigos rūšį pagal BK atitinkamus straipsnius ir BPK 362 bei 365 straipsnius.

Konvencijos 10 straipsnis reglamentuoja bausmės atlikimo tęstinumą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai bausmės atlikimas tęsiamas, valstybė, kurioje atliekama bausmė, yra susieta juridiniu pagrindu ir bausmės trukmė yra tokia, kokia buvo priimta nuosprendžio metu. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja atvejus, kai 1 dalies nuostatos negali būti įgyvendintos dėl valstybės, kurioje bausmės atlikimas tęsiamas, įstatymų specifikos. Šioje dalyje nustatyta, kad, jeigu bausmės pagrindas ar trukmė prieštarauja valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymams, jeigu šios valstybės įstatymai to reikalauja, ši valstybė gali juridiniu ar administraciniu nutarimu pritaikyti šią bausmę prie bausmės ar priemonių, numatytų tos valstybės įstatymuose už tokio pat pobūdžio nusikaltimą. Ši bausmė ar priemonės savo esme kiek įmanoma turi atitikti nuteisimo metu paskirtą bausmę. Ji negali nei pasunkinti, nei pailginti trukmės ir negali viršyti valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymuose numatyto maksimumo.

Toks bausmės atlikimo tęstinumo teisinis reglamentavimas, pabrėžiantis bausmės teisinio pobūdžio ir jos trukmės svarbą, rodo, kad užsienio valstybės teismo nuosprendžiu nuteistam asmeniui paskirtoji laisvės atėmimo bausmė, tęsiant jos vykdymą Lietuvoje, gali būti modifikuojama tik tiek, kiek to reikalauja atitinkami Lietuvos įstatymai. Sprendžiant bausmės atlikimo tęstinumo klausimus, užsienio valstybės teismo nuosprendis nėra revizuojamas ir bausmė iš naujo neskiriama.

Šioje baudžiamojoje byloje teikimu buvo prašoma išspręsti du klausimus, susijusius su nuteistajam A. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimu, ir nustatyti: 1) laisvės atėmimo bausmės laiką; 2) pataisos įstaigos rūšį. Klausimas dėl bausmės pagrindo, kuris taip pat minimas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, teikime nėra keliamas. Nuosprendyje, kuriuo nuteistas A. V., nurodyta, kad keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė jam paskirta už veiką, kuri, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismas, savo požymiais atitinka BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį. Šios paskirtos bausmės vykdymo, o kartu ir jos atlikimo tęstinumo Lietuvoje klausimas priėmus perduotą nuteistąjį privalėjo būti išspręstas pagal Konvencijos ir Lietuvos įstatymus. Minėtame Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo nuosprendyje bausmės klausimas dėl A. V. padarytos veikos, kuri savo požymiais atitinka BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį, yra išspręstas kitaip – nuosprendyje nurodyta, kad už šią veiką nėra atskiros bausmės. Jos nesant, klausimas dėl nepaskirtos bausmės vykdymo, taip pat ir vykdymo tęstinumo, perdavus nuteistąjį bausmės atlikimą tęsti Lietuvoje, apskritai nekyla ir nespręstinas. Vilniaus apygardos teismas, nusprendęs, kad A. V. yra nuteistas už du idealiąją sutaptį sudarančius nusikaltimus, A. V. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį nustatė (paskyrė) laisvės atėmimą dešimčiai metų, šią bausmę, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, apėmimo būdu subendrino su pagal BK 253 straipsnio 2 dalį nustatyta bausme ir galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą dešimčiai metų. Tokį apeliacinės instancijos teismo sprendimą lėmė netinkamas Konvencijos 10 straipsnio nuostatoms įgyvendinti reikšmingų Lietuvos baudžiamosios teisės normų taikymas, neleistinai keičiantis kitos valstybės teismo nuosprendį, kuriuo nuteistasis privalo tęsti bausmės atlikimą Lietuvoje. Dėl to Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis naikintina, nes joje baudžiamasis įstatymas pritaikytas aiškiai netinkamai. Atliktinos laisvės atėmimo bausmės trukmė A. V. nustatyta be teisėto pagrindo paskyrus bausmę pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir bausmes subendrinus vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartis paliktina galioti. Joje klausimai, iškelti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus teikime dėl laisvės atėmimo bausmės nuteistajam A. V. trukmės ir pataisos įstaigos rūšies, išspręsti teisingai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 455 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartį.

Teisėjai Egidijus Bieliūnas

Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė