Administracinė byla Nr. I2-11314-621/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02728-2024-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 24 d.
Šiauliai
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjas A. K. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024-05-20 sprendimą Nr. 24S124824 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – LR) Nr. 760316234, galiojantis iki 2025-12-11. Taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis turi 2023-12-11 išduotą ir iki 2025-12-11 galiojantį leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas buvo informuotas dėl priėmimo į darbą betonuotoju UAB „Stulgiai”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė), 2023-08-11 darbo sutarties Nr. 20230811/1 pagrindu. Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo daryti įtakos įdarbinimo procesui, kadangi nežino Lietuvos įstatymų, manė, kad Bendrovė apie jo įdarbinimą informavo atitinkamas valstybines institucijas ir laukė pavedimų atlikti darbo užduotis. Pareiškėjui Bendrovė taip pat suteikė galimybę dirbti ir kitą darbą, todėl pareiškėjas vykdo keleivių pavežimo pagal užsakymą už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą. Departamentas Sprendimu nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760316234, galiojantį iki 2025-12-11, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, tariamai neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta.
Pareiškėjas Departamento argumentus dėl pareiškėjo ryšio su Lietuvos Respublika nebuvimo laiko nepagrįstais. Pažymi, kad pareiškėjas gyvena Lietuvoje, turi deklaruotą gyvenamąją vietą, moka mokesčius, vykdo ūkinę komercinę veiklą ir jo ryšys su šalimi yra ilgalaikis. Departamentas priėmė Sprendimą visiškai neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad darbdavys (Bendrovė) nesugebėjo aprūpinti pareiškėjo darbo krūviu darbu, taip nesilaikydamas darbo sutarties sąlygų. Departamento Sprendimas neatitinka teismų praktikos, reikalaujančios konstatuoti ne formalųjį, o realųjį (esminį) atitikimą ar neatitikimą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) keliamiems reikalavimams, įskaitant neatitikimo priežastį. Teigia, kad Departamentas apsiribojo vien formaliu vertinimu.
Departamentas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitus principus, teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teises. Priimdamas Sprendimą Departamentas tik formaliai įvertino situaciją, neanalizavo kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių ar dokumentų, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Nagrinėjamu atveju, Departamentas, vadovaudamasis atsakingo valdymo ir kitais iš jo išplaukiančiais principais, kaip viešojo administravimo institucija turėjo tinkamai įvertinti visas faktines aplinkybes ir pareiškėjo situaciją. Atsakovas apsiribojo pareiškėjui nepalankiais duomenimis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką. Atsakovo atliktas patikrinimas nebuvo išsamus, padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma, neteisingai aiškinamos ir taikomos UTPĮ nuostatos. Departamentas Sprendime nepateikė jokių įrodymų, pateisinančių Sprendimo, sukėlusio neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui, priėmimą, taigi Sprendimas, kaip nemotyvuotas ir prieštaraujantis gero viešojo administravimo principams, naikintinas.
Atsakovas Departamentas atsiliepimu į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Departamentas nesutinka su šiuo skundu dėl žemiau išdėstytų priežasčių. Pareiškėjas, ketindamas Bendrovėje dirbti betonuotoju, 2023-08-31 (teismas pažymi, kad Departamentas atsiliepime kaip pareiškėjo prašymo datą nurodo 2023-09-06, nors tikroji prašymo data 2023-08-31, ir tai laikytina rašymo apsirikimu) Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kaip užsienietis, ketinantis dirbti Lietuvos Respublikoje. 2023-12-11 (teismas atkreipia dėmesį, kad Departamento atsiliepime nurodyta data 2023-11-30, ir tai laikytina rašymo apsirikimu) Departamentas pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760316234, galiojantį nuo 2023-12-11 iki 2025-12-11, kuris pareiškėjui įteiktas 2023-12-21.
Departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė, todėl jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis.
Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais ir nurodo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Taip pat nustatyta, kad užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 1160 Eur. Kadangi darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, užsienietis Bendrovėje nedirba, negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą UTPĮ –leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.
Pareiškėjas skunde neneigia, kad Bendrovė su juo nesudarė sutarties, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Pažymi, kad UTPĮ numatyti savarankiški leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas, nesudarydamas darbo sutarties su Bendrove, neinformavo Departamento apie pasikeitusias aplinkybes bei nesikreipė dėl naujo leidimo gyventi išdavimo.
Nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl Sodros informacinės sistemos duomenų tinkamumo tokio pobūdžio bylose ir teigia, kad atsižvelgus į Sodros informacinės sistemos duomenis, t. y., kad užsieniečiui mokamas per mažas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024-05-20 Sprendimo Nr. 24S124824, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760316234, galiojantis iki 2025-12-11, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, Turkijos pilietis, ketindamas dirbti Lietuvoje veikiančioje įmonėje UAB „Stulgiai“ (Bendrovė) – betonuotoju – Departamentui 2023-08-31 pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2308-LLG-5197 (toliau – Prašymas) UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti LR). Prašyme, be kitų aplinkybių, pareiškėjas taip pat pateikė informaciją, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo LR laikotarpiu bus 1160 Eur dydžio darbo užmokestis, dirbant Bendrovėje. Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo LR nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir būsimo darbdavio tarpininkavimo rašte.
Prašymui pagrįsti Bendrovė Departamentui pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230811-150321 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas), kuriuo Bendrovė nurodė, jog pareiškėjas dirbs Bendrovėje betonuotoju ir patvirtino, jog jam bus mokamas privalomojo sveikatos draudimo įmokos, 1160 Eur dydžio mėnesinis darbo užmokestis.
Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023-12-11 pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760316234, galiojantį iki 2025-12-11.
Departamentas nustatė, kad Bendrovė darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas užsienietis šiuo metu nedirba. Atitinkama informacija atsispindi ir Sodros informacinėje sistemoje. Bendrovė pranešimo apie užsieniečio neįdarbinimą UTPĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka Departamentui nepateikė.
2024-05-20 Sprendimu Nr. 24S124824 minėtas Departamento sprendimas Nr. 760316234 dėl leidimo laikinai gyventi LR išdavimo pareiškėjui buvo panaikintas, vadovaujantis 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (nustačius, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi LR, neatitinka tikrovės), 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu (nustačius, kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) bei 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (nustačius, jog darbo sutartis su pareiškėjui nesudaryta). Sprendime analizuojami ginčo situacijai aktualios UTPĮ teisės normos, tiriama pareiškėjo situacija po 2023-12-11 leidimo laikinai gyventi LR Nr. 760316234 išdavimo, Sodros duomenimis nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas įsidarbinęs nebuvo. Minėtas aplinkybes Sprendimu Departamentas laikė įrodančiomis, jog pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė, todėl konstatavo, kad egzistuoja imperatyvūs pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai, numatyti UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose.
Su bylos rašytiniais įrodymais yra pateikta 2023-08-11 darbo sutartis Nr. 20230811/1 tarp pareiškėjo ir Bendrovės. Darbo sutartis Nr. 20230811/1 pasirašyta Bendrovės direktoriaus.
Ginčo teisinius santykius UTPĮ, kurio 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. To paties straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog nustatyta leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo sąlyga – nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
UTPĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti LR darbą, kai jis yra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėje narėje įsteigtos įmonės darbuotojas, dirbantis pagal neterminuotą darbo sutartį, šios įmonės komandiruojamas laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką ir yra apdraustas socialiniu draudimu toje valstybėje narėje ir atitinka UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto papunkčių sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo LR metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu LR Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie LR socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties LR darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Sodros teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui teko pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. Departamentui teikiamą Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįsti tikrovę atitinkančiais duomenimis bei atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas 2023-12-11 leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760316234. Be kita ko, UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025-12-11. Išimtys UTPĮ, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi LR, nėra numatytos.
UTPĮ (administracinio sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti LR pagal UTPĮ 44 straipsnio nuostatas. Ketinančiam LR dirbti užsieniečiui leidimas laikinai gyventi LR išduodamas, jeigu jis atitinka UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies imperatyvius reikalavimus, UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktų nustatytas leidimo išdavimo sąlygas (UTPĮ 40 straipsnio 3 dalis) ir nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas. Pažymėtina, jog, kaip matyti iš ginčui aktualios UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies formuluotės, darbo tikslu suteikiamo leidimo laikinai gyventi LR paskirtis yra tikslinė – užsieniečiui suteikiamas leidimas laikinai gyventi LR tol, kol jis ketina dirbti ir dirba. Taigi tokiu atveju vertinamasis elementas yra tai, ar iš pareiškėjo pateiktų duomenų Departamentui galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas siekė gauti leidimą laikinai gyventi LR tam, kad galėtų dirbti pas Prašyme nurodytą darbdavę Bendrovę ir ar joje leidimo laikinai gyventi galiojimo metu dirbo. Vertinimo dalyką sudaro pirmiausia atitikimas formaliesiems reikalavimams, t. y. nustatytų dokumentų ir informacijos pateikimu, o tuomet yra vertinamas pateiktos informacijos turinys, t. y. nurodomų ketinimų realumas ir autentiškumas. Pareiga įrodyti ketinimų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui. Įrodinėjimo priemonės nėra griežtai apibrėžtos, todėl laikytina, kad pareiškėjas gali pats pasirinkti, kokiu būdu įrodyti šių ketinimų realumą ir autentiškumą.
Byloje nėra ginčo, kad Tarpininkavimo raštu Bendrovė įsipareigojo įdarbinti pareiškėją ir mokėti 1160 Eur dydžio kasmėnesinį darbo užmokestį ir šiomis sąlygomis Departamentas 2023-12-11 pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi LR (darbo tikslu), tačiau darbo sutartis tarp Bendrovės ir pareiškėjo nebuvo sudaryta. Iš bylos rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas su Bendrove 2023-08-11 pasirašė darbo sutartį Nr. 20230811/1, tačiau Sodros informacinės sistemos duomenimis pareiškėjas leidimo laikinai gyventi Lietuvos laikotarpiu, t. y., nuo 2023-12-11, niekur nedirbo. Pareiškėjas skundu teigė, jog manė Bendrovę pranešus atitinkamoms valstybės institucijoms apie jo įdarbinimą, visgi patvirtino ir tai, kad laukė pavedimų atlikti darbo užduotis – taigi tai, kad realiai nepradėjo atlikti savo darbo funkcijų. Darbo kodekse įtvirtinta, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Sodros teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Pareiškėjui nepradėjus atlikti savo darbo funkcijų, duomenys apie pareiškėjo įdarbinimą Bendrovėje negalėjo atsispindėti ir Sodros informacinėje sistemoje. Teismo pabrėžtina tai, kad nors pareiškėjas 2023-08-11 ir pasirašė darbo sutartį Nr. 20230811/1 su Bendrove, tačiau remiantis Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui nepradėjus dirbti, darbo sutartis laikytina neįsigaliojusia. Taigi iš esmės byloje surinktų duomenų visuma patvirtina, jog Departamentui išdavus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi LR tikslu dirbti Bendrovėje, pareiškėjas šiuo leidimu naudojosi ne jame nurodytu tikslu. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nesant jokios informacijos, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2023-12-11, t. y. po leidimo laikinai gyventi Lietuvos Resbulikoje Nr. 760316234 išdavimo, būtų dirbęs Bendrovėje bei aktyviai ieškojęs būdų dirbti pagal išduotą leidimą laikinai gyventi, teigtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo ne teisėtu leidime laikinai gyventi nurodytu pagrindu, pareiškėjas apie esmines jo teisėtam buvimui Lietuvoje Respublikoje reikšmės turėjusias aplinkybes žinojo visą laikotarpį nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau apie tai nepranešė Departamentui ir po leidimo laikinai gyventi LR išdavimo nesikreipė dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kitu pagrindu išdavimo, dėl leidimo pakeisti darbdavį ar funkciją (nors, pareiškėjo teigimu, Bendrovė yra suteikusi pareiškėjui galimybę dirbti kitą darbą – pareiškėjas vykdo keleivių pavežimo pagal užsakymą už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą), kai tuo tarpu UTPĮ nuostatos numato užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, pareigą pranešti Departamentui, pasikeitus aplinkybėms, lemiančias šio leidimo išdavimo pagrindą, gauti naują leidimą laikinai gyventi (UTPĮ 40 straipsnio 5 dalis), o pageidaujant pakeisti darbdavį ar darbo funkciją, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu – pateikti prašymą Departamentui leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją.
Ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą ir nustatęs aukščiau minėtas faktines aplinkybes, o taip pat atsižvelgęs į teismų formuojamą praktiką, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų – atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo tikslu ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, nes UTPĮ nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTMwNC00NDIvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1304-442/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1304-442/2023">eA-1304-442/2023</a> 7, 20 p.; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimas, administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTExMjAzLTU2MS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-11203-561/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-11203-561/2023">eI2-11203-561/2023</a>), pareiškėjui nepaneigus, o atsakovui įrodžius, jog ginčo atveju Sprendimo priėmimo metu egzistavo privalomojo pobūdžio UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punkto bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punkto pagrindai pareiškėjo atžvilgiu išduotam leidimui laikinai gyventi LR panaikinti, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, jog Departamentas Sprendimu neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjas Bendrovėje nedirbo ne dėl savo kaltės. Teisėjų kolegija, pažymi, jog, kaip minėta, pareiškėjas turėjo veikti teisėtu UTPĮ numatytu būdu – apie pasikeitusią situaciją informuoti Departamentą ir savo buvimą Lietuvoje, kaip užsienietis, įteisinti pagal UTPĮ reikalavimus, tačiau to nepadarė. Taigi ginčo situaciją sąlygojo būtent pareiškėjo subjektyvūs veiksmai – pats pareiškėjas buvo pasyvus neįsigaliojus darbo sutarčiai su Bendrove, nepradėjo dirbti Bendrovėje, kaip tai numatyta pareiškėjui išduotame leidime laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei neieškojo alternatyvių būdų įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės patvirtina Departamento Sprendime konstatuotas aplinkybes, jog Prašymo ir Tarpininkavimo rašto pagrindu darbo sutartis su pareiškėju dėl darbo Bendrovėje nebuvo sudaryta, o duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė Departamentui norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Kartu teismas pažymi ir tai, kad Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui kaip pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų šaltinį nurodžius Bendrovėje gausimą darbo užmokestį, Departamentas, atsižvelgęs į tai, kad tarp pareiškėjo ir Bendrovės nesusiklostė darbo santykiai, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi LR. Šiuo atveju, minėta, pareiškėjui leidimas pagrįstai panaikintas trimis savarankiškais UTPĮ pagrindais: 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais (nustačius, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi LR, neatitinka tikrovės bei kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) bei 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (nustačius, jog darbo sutartis nebuvo sudaryta), kurių egzistavimą pagrindžia byloje ištirtų įrodymų visuma. Apibendrinus, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo atsakovo Sprendimą naikinti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
Pareiškėjo prašymas priteisti pareiškėjui iš Departamento bylinėjimosi išlaidas atmestinas, kadangi teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0zNzA3LTU3NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-3707-575/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-3707-575/2016">A-3707-575/2016</a>).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. K. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.
Teisėjai Deimantė Andrulytė
Žanas Kubeckas
Rasa Milvydaitė
