Dėl žemės sklypo plano ir mainų sutarties pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-609/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:

22.4; 46; 124.5 „(S)“

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. K. P. (P.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 29 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovui J. K. P. dėl mainų sutarties dalies pripažinimo negaliojančia bei atsakovo J. K. P. priešieškinį ieškovei D. G. dėl žemės sklypo plano ir mainų sutarties pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro notarė Genovaitė Šiško, VĮ Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė nurodė, kad jai ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas. Bendrasavininkiai 2000 m. spalio 10 d. sudarė mainų sutartį, pagal kurią ieškovė 76 kv. m iš jai priklausančio 938/1810 dalių žemės sklypo sumainė su atsakovui 134 kv. m iš jam priklausančio 871/1810 dalių žemės sklypo su mainomojoje sklypo dalyje esančiais ūkiniu pastatu, pažymėtu indeksu 811/p, ir garažu, pažymėtu 13G1/p. Ieškovė sumokėjo atsakovui 4800 Lt mainų priemoka. Įregistravusi sutartį Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filiale, pažymėjime ji pamatė, kad sutartyje buvo padaryta klaida dėl jai atitenkančios sklypo dalies – vietoje 210 kv. m nurodyta tik 134 kv. m, tai sudaro 997/1810 dalis sklypo vietoje sutartų 1073/1810 dalių. Ši klaida buvo padaryta dėl jos vyro ir notarės kaltės, nes pati į skaičius nežiūrėjo ir buvo įsitikinusi, kad žemės sklypas mainomas pagal abiejų bendraturčių parengtą ir pasirašytą 2000 m. rugpjūčio 21 d. žemės sklypo pasidalijimo planą bei 2000 m. spalio 10 d. atsakovo pasirašytą ir notariškai patvirtintą sutikimą, kad ji pastatytų tvorą, atitverdama naują jai atitenkantį 1073 kv. m žemės sklypo plotą, nurodant plano taškus 17, 18, 19. Ji kreipėsi į atsakovą per notarų biurą ištaisyti klaidą, tačiau atsakovas atsisakė. Ieškovė mano, kad mainų sutarties dalis dėl trūkstamų 76 kv. m sudaryta dėl suklydimo, turinčio esminę reikšmę, ir turi būti pripažinta negaliojančia.

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2000 m. spalio 10 d. Vilniaus m. 15-ajame notarų biure sudarytos mainų sutarties dalį dėl 76 kv. m ploto ir pripažinti, kad Daliai Gentvainytei pagal 2000 m. spalio 10 d. mainų sutartį privačios nuosavybės teise perėjo 210 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2001 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį patenkino. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. spalio 3 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. balandžio 3 d. nutartimi teismų sprendimą ir nutartį panaikino, priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Ieškovė kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo šioje byloje. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jos prašymo netenkino. Kasacinis teismas 2003 m. lapkričio 12 d. nutartimi panaikino žemesniųjų teismų nutartis, atnaujino procesą šioje byloje, bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino. Apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. liepos 4 d. nutartimi teismų sprendimą ir nutartį panaikino, bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis teismas konstatavo, kad teismai padarė esminį proceso teisės normos pažeidimą, nes neįvertino fakto, jog teisme yra iškelta civilinė byla pagal atsakovo ieškinį ieškovei dėl to paties dalyko. Tik išsprendus atsakovo pareikštą ieškinį, galima būtų daryti išvadą apie ieškovės reikalavimų pagrįstumą.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. liepos 21 d. nutartimi civilines bylas pagal šalių pareikštus ieškinius sujungė į vieną bylą.

Priešieškiniu atsakovas prašė pripažinti 2000 m. rugpjūčio 21 d. žemės sklypo planą negaliojančiu nuo sudarymo momento; pripažinti negaliojančia 2000 m. spalio 10 d. mainų sutartį ir taikyti dvišalę restituciją; panaikinti nekilnojamojo turto teisinę registraciją, atliktą pagal mainų sutartį; įpareigoti D. G. perduoti atsakovui ūkinį pastatą, pažymėtą indeksu 811/p, ir garažą, pažymėtą indeksu 13Gl/p; įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovei 4800 Lt. Jis nurodė, kad, sudarydamas 2000 m. spalio 10 d mainų sutartį bei pasirašydamas žemės sklypo planą, jis suklydo. Pagal šią sutartį atsakovo mainomo turto vertė yra 57 212 Lt, o ieškovės – 7614 Lt, skirtumas – 49 598 Lt. Tai rodo, kad mainai nebuvo lygūs ir teisingi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos

teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 29 d. sprendimu vadovaudamasis CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punktu panaikino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 3 d. nutartį ir priėmė naują sprendimą: ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad šalys susitarė mainyti ieškovei priklausančią 76 kv. m žemės sklypo dalį į atsakovui priklausančią 210 kv. m sklypo dalį. Tikroji šalių valia buvo mainyti būtent tokio dydžio sklypo dalis. Tokį šalių susitarimą patvirtina byloje esantis žemės sklypo planas, kuris yra šalių pasirašytas ir patvirtintas žemėtvarkos pareigūno. Ieškovė, pasirašydama mainų sutartį, kurioje vietoje atsakovo mainomų 210 kv. m buvo nurodyta 134 kv. m, klydo ir ši klaida laikytina esmine. Šalys buvo suderinusios mainų sutarties sąlygas, pasirašiusios žemės sklypo planą, šis planas kaip sudedamoji sutarties dalis buvo pateiktas notarui tvirtinti sandorį, sutarties sąlygas skaitė tiek atsakovas, tiek ieškovės sutuoktinis, ją rengė notaras, todėl ieškovė sąžiningai klydo pasirašydama sutartį. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad sandorio sudarymo metu ji buvo susilaužiusi koją, tokį faktą patvirtino šalys, notaras bei liudytojas. Tai galėjo turėti įtakos.

Teismas atsakovo priešieškinį atmetė kaip neįrodytą ir nepagrįstą. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas, sudarydamas mainų sutartį, nesuprato jos sąlygų bei pasekmių. Byloje nenustatyta, kad šią sutartį atsakovas sudarė dėl suklydimo. Šalių sudaryta mainų sutartis atitinka 1964 m. CK 279 straipsnio reikalavimus ir sąlygas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2006 m. gegužės 18 d. nutartimi apylinkės teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą; patikslino sprendimo rezoliucinę dalį ir šią dalį išdėstė taip: „pakoreguoti 2000 m. spalio 10 d. šalių sudarytos mainų sutarties dalį dėl žemės mainų ir nurodyti, kad D. G. už jos mainomą 76 kv. m ploto sklypo dalį jos nuosavybėn pereina 210 kv. m ploto J. K. P. priklausančio sklypo (duomenys neskelbtini), dalis“; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad teismas, pripažinęs sutarties dalį negaliojančia, tuo pačiu metu ją laiko galiojančia, nes ją koreguoja dėl mainomų žemės sklypų dydžių dalies. Negali būti kartu sandoris galiojantis ir negaliojantis. Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo motyvais, kuriais ieškinys buvo patenkintas, o priešinis ieškinys atmestas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Jis nurodė šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas panaikino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 3 d. nutartį vadovaudamasis CPK 371 straipsnio 1 dalis 3 punktu.

Proceso atnaujinimo klausimas šioje byloje buvo išspręstas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nutartimi bylą buvo perduota nagrinėti iš naujo ne dėl proceso atnaujinimo klausimo išsprendimo, o dėl procesinės ir materialinės normų pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, privalėjo vadovautis kasacinio teismo nutartyje išdėstytais išaiškinimais (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Teismas, spręsdamas tą patį klausimą antrą kartą, neteisingai taikė CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, t. y. taikė ne tą įstatymą, kurį reikėjo taikyti.

2. Teismai pažeidė 1964 m. CK 56 straipsnio 1 dalį, 279 straipsnį.

1964 m. CK 56 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad sandoris, sudarytas dėl suklydimo, turinčio esminę reikšmę, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal suklydusios šalies ieškinį. Tai reiškia, kad mainų sutartis negali būti keičiama. Teismai sprendimu ir nutartimi ginčo mainų sutartį ne panaikino iš dalies, bet ją pakeitė. Įstatymas nesuteikia teismams teisės keisti mainų sutarties sąlygas bei dalyką. Mainų sutartis yra dvišalis sandoris, kuriam būtina dviejų šalių suderinta valia (1964 m. CK 279 straipsnis, CK 1.63 straipsnio 6 dalis). Šalių valia neturi būti veikiama iš išorės. Atsakovo valia buvo pakeisti savo 134 kv. m žemės į ieškovės 76 kv. m žemės. Teismai, vietoje 134 kv. m žemės į mainų sutartį įrašydami 210 kv. m žemės, pakeitė atsakovo valią.

3. Teismai pažeidė Žemės įstatymo 14, 16 straipsnius.

Bet kurio žemės sandorio privaloma dalis – žemės sklypo planas, patvirtintas valstybės žemėtvarkos tarnybos (Žemės įstatymo 14 straipsnis). Tais atvejais, kai žemės savininkas perleidžia dalį žemės sklypo, iki perleidimo sutarties sudarymo ši dalis turi būti atidalyta iš bendro sklypo ir įregistruota kaip atskiras žemės sklypas kadastro įstaigoje (Žemės įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Ginčo žemės sklypo planas neatitinka įstatymo nuostatų, nes jis nebuvo patvirtintas valstybės žemėtvarkos tarnybos, jame nebuvo suformuoti šalių mainomi žemės sklypai, jie nebuvo įregistruoti žemės kadastro įstaigoje. Ši aplinkybė konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 3 d. nutartyje. Dėl to nepagrįsta teismų išvada, kad atsakovas savo valią buvo išreiškęs, pasirašydamas 2000 m. rugpjūčio 21 d. žemės sklypo planą. Žemės įstatymo nuostatų pažeidimas daro mainų sutartį negaliojančią.

4. Teismai taikė 1964 m. CK 122 ir 276 straipsnius, kurių nereikėjo taikyti, ir nepagrįstai netaikė 1964 m. CK 57 ir 279 straipsnių.

Šalių sudaryta mainų sutartis prieštarauja mainų sutarties sampratai (1964 m. CK 279 straipsnis), protingumo principui (CK 1.5 straipsnis), nes mainomų daiktų vertės skirtumas yra 35 998 Lt. Tai rodo, kad atsakovas sutarties sudarymo metu buvo psichiškai paveiktas – pasirašė jam visiškai nesuprantamą ir nenaudingą sutartį. Taip buvo pažeistos 1964 m. CK 57 straipsnio nuostatos.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Ji nurodė, kad nepagrįstas skundo argumentas dėl CPK 371 straipsnio pažeidimo. Teismai šiuo atveju nenagrinėjo proceso atnaujinimo klausimo. Teismai iš naujo išnagrinėjo bylą iš esmės, ir, patenkindami ieškinį, pagrįstai panaikino kasacinės instancijos teismo 2004 m. balandžio 3 d. nutartį CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinės instancijos teismo 2005 m. liepos 4 d. nutarties išaiškinimais, t. y. sujungė civilines bylas pagal ieškovės ieškinį ir atsakovo priešieškinį. Teismai tinkamai nustatė aplinkybę, kad šalys susitarė mainyti ieškovei priklausančią 76 kv. m žemės sklypo dalį į atsakovo 210 kv. m sklypo dalį. Teismai turėjo teisę keisti mainų sutarties dalį, nes civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas. Vienas iš gynimo būdų – civilinio teisinio santykio nutraukimas ar jo pakeitimas. Nepagrįstas skundo argumentas, kad žemės sklypo planas neatitinka Žemės įstatymo normų reikalavimų. Nagrinėjant bylą po proceso atnaujinimo, buvo nustatyta, kad šis planas yra tinkamai patvirtintas ir yra mainų sutarties sudedamoji dalis. Nepagrįstas skundo argumentas dėl nelygiaverčių mainų. Byloje nustatyta, kad atsakovas savavališkai bendro naudojimo žemės sklype pastatė ūkinį pastatą ir garažą, dėl to ieškovė buvo priversta reikalauti, kad atsakovas atiduotų jam priklausančios žemės dalį, panaikinant bendrą žemėnaudą. Dėl to ir buvo sudaryta mainų sutartis, nes priešingu atveju ieškovė turėjo teisę reikalauti, kad atsakovas nugriautų savavališkai pastatytus statinius. Kita vertus, 1964 m. CK 276 straipsnyje nėra draudimo mainyti nelygiaverčius daiktus.

k o n s t a t u o j a :

VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Skundo argumentai dėl CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo atmetami.

CPK 371 straipsnis reglamentuoja teismo teises, kurias jis turi išnagrinėjęs bylą po to, kai byloje įvyko proceso atnaujinimas. Byloje procesas buvo atnaujintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 12 d. nutartimi (T. 1, b. l. 207–210). Po bylos atnaujinimo dėl ieškinio išsprendimo dalies teismas turėjo teisę priimti vieną iš procesinių sprendimų, išvardytų CPK 371 straipsnio 1 dalyje.

Ieškovės reikalavimas iš esmės buvo išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 3 d. nutartimi, kuria ieškinys buvo atmestas. Jeigu buvo pagrindas priimti kitokį teismo sprendimą dėl bylos esmės, negu kad išspręsta šia nutartimi, tai po bylos atnaujinimo pakartotinai bylą išnagrinėjęs teismas dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 3 d. nutarties turėjo pasisakyti, t. y. turėjo ją panaikinti arba pakeisti. Ta aplinkybė, kad po proceso atnaujinimo buvo priimtas 2004 m. rugsėjo 8 d. teismo sprendimas ir jį palikusi galioti 2004 m. gruodžio 22 d. apeliacinės instancijos teismo nutartis, kurie buvo panaikinti kasacinio teismo ir byla perduota nagrinėti iš naujo, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad bylos proceso atnaujinimo klausimas buvo išspręstas dar kartą ir pažeistas CPK 371 straipsnis. Teismo sprendimu ir nutartimi, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, nebuvo spręsta dėl proceso atnaujinimo, po procesinio sprendimo atnaujinti procesą (2003 m. lapkričio 12 d. nutartis) byloje nebuvo priimta dar viena nutartis dėl proceso atnaujinimo, bet byla buvo išnagrinėta ir jos nagrinėjimas užbaigtas teismui priėmus vieną iš sprendimų, išvardytų CPK 371 straipsnio 1 dalyje. Tai nesudaro pagrindo aiškinti, kad bylos atnaujinimas atliktas antrą kartą ir kad pažeistas CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad proceso atnaujinimo klausimas šioje byloje buvo išspręstas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimu, bet neatsižvelgiama į tai, kad šis teismo sprendimas ir jį galioti iš esmės palikusi apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nutartimi, o byla buvo perduota nagrinėti iš naujo. Po pastarosios nutarties priėmimo tebegaliojo 2003 m. lapkričio 12 d. nutarties nuostata dėl proceso atnaujinimo byloje, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 3 d. nutartis dėl bylos sprendimo iš esmės irgi dar nebuvo netekusi galios. Pagal CPK 371 straipsnio 3 dalį po proceso atnaujinimo ankstesni teismų sprendimai (nutartys) netenka teisinės galios po to, kai teismas po pakartotinio išnagrinėjimo teismo sprendimą ir nutartį pakeičia arba priima naują sprendimą. Tokie teismo sprendimas ir nutartis yra šiuo kasaciniu skundu skundžiami teismų procesiniai dokumentai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nutarties esmė dėl procesinės ir materialinės normų pažeidimų yra ta, kad ieškovės ir atsakovo reikalavimai yra glaudžiai susiję ir jų negalima išnagrinėti atskirai, todėl bylos, kuriose jie buvo sprendžiami atskirai, turi būti sujungtos. Nagrinėjant bylą iš naujo, tai buvo padaryta teismo 2005 m. liepos 21 d. nutartimi.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai dėl CPK 371 straipsnio ir kitų procesinio įstatymo nuostatų pažeidimo nepagrįsti.

Kasacinio skundo argumentai dėl CK 56 straipsnio 1 dalies ir 279 straipsnio pažeidimo atmetami.

Teismai nepripažino mainų sutarties ar jos dalies negaliojančia pagal CK 56 straipsnį, todėl atmetamas argumentas, kad ši norma pažeista. Ji nebuvo taikyta, nes teismas pakeitė sutarties teksto vienos sąlygos išdėstymą, dėl kurio kilo ginčas ir su tuo ieškovė siejo jos teisių pažeidimą. CK 56 straipsnis reglamentuoja sandorio pripažinimą negaliojančiu. Tai gali būti taikoma ir sandorio daliai (CK 60 straipsnis). Šios normos taikomos tuo atveju, kai teismui reiškiamas prašymas pašalinti padarytą pažeidimą pripažįstant sandorį negaliojančiu ab initio ir grąžinant šalis į pirmykštę situaciją, lyg sutarties nebūtų buvę. Tuo tarpu ieškiniu buvo siekiama pašalinti šalių sutarties rašytiniame tekste esančią neatitiktį šalių tikriesiems ketinimams. Ieškovė įrodinėjo tikruosius ketinimus – valią sudaryti mainų sutartį – iškeisti vieną daiktą į kitą tam tikromis sąlygomis. Šalys sąlygas aptarė ne tik sutarties rašytiniame tekste, bet ir grafiniame jos priede – žemės sklypo plane, kuris privalomas pagal įstatymą (Žemės įstatymo 14 straipsnis). Jeigu kyla ginčas dėl sudarytos sutarties turinio, tai sutarties šalis gali reikalauti savo teisių gynybos ne tik sandorį ar jo dalį ginčydama ir reikalaudama jį panaikinti nuo sudarymo momento. Šalies interesų tai gali neatitikti, jai gali pakakti, kad būtų pašalinti sutarties sąlygų neaiškumai, dėl ko tarp sutarties šalių kyla ginčai. Teismas gina civilines teises ne tik pripažindamas sutartį ar jos dalį negaliojančia, bet ir kitais įstatymo numatytais būdais (CK 6 straipsnis). Vienas iš jų yra teisinio santykio pakeitimas. Jeigu teismas nustato tikruosius šalių ketinimus sudaryti sutartį ir konkrečias sutarties sąlygas, bet jos būna netiksliai užfiksuotos šalių pasirašytos sutarties tekste, tai sutarties šalies prašymu ši neatitiktis teismo gali būti ištaisyta ir tai kvalifikuojama kaip šalių teisinio santykio pakeitimas (CK 6 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl CK 56 straipsnio taikymo ir pažeidimo teisiškai nepagrįsti.

CK 279 straipsnio pažeidimas kasaciniame skunde yra motyvuojamas faktiniais argumentais. Kasaciniame skunde nepateikta argumentų dėl įrodinėjimą reglamentuojančių normų pažeidimo, todėl kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 4 dalis). Aplinkybių, dėl kurių kasacinis teismas turėtų peržengti kasacinio skundo ribas, nėra (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Teismai pripažino, kad ieškovė įrodė tikruosius šalių ketinimus – mainyti objektus, taip pat kad sutarties šalys išreiškė savo valią sudaryti sandorį. Šalių suderinta valia ir tikrieji ketinimai matyti ne tik iš sutarties rašytinio teksto. Pagal sutarčių aiškinimo taisykles sutarties šalių valia ir siekimas teisinių pasekmių sudarant sutartį nustatomas iš šalių tikrųjų ketinimų, o ne tik iš pažodinio sutarties teksto aiškinimo. Sutartį reikia aiškinti atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnis). 2000 m. CK normos dėl sutarčių aiškinimo taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus 2000 m. CK, todėl teisėjų kolegija remiasi CK 6.193 straipsniu (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 44 straipsnis).

Sutarties tekstinių įrašų neatitiktis sutarties šalių tikriesiems ketinimams gali būti vertinama kaip sutarties spraga ir jai pašalinti gali būti taikomas CK 6.195 straipsnis. Pagal jį teismas gali nustatyti tam tikras sutarties sąlygas, atsižvelgdamas į dispozityvias teisės normas, šalių ketinimus, sutarties tikslą ir esmę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Jeigu derybose dėl sutarties sudarymo šalys mainų sutarties grafiniame priede – žemės sklypo plane – suderino, kokia žemės sklypo dalis, į kokį kitą turtą arba į kitą žemės sklypo dalį yra keičiama, kokio dydžio ir kur yra keičiamosios dalys, kur eina naujoji riba tarp naudojamų sklypo dalių, t. y. jeigu susitarimas grafiniame priede yra aiškus ir detalus, bet sutarties rašytiniame tekste padaroma klaida dėl mainomų plotų dydžio, tai tokia neatitiktis vienos šalies prašymu gali būti teismo sprendimu ištaisoma, nustatant ar išdėstant rašytinės sutarties teksto sąlygą pagal šalių tikruosius ketinimus. Juos gali įrodyti ne tik žemės sklypo planas, bet ir kiti duomenys: susitarimai dėl statinių išdėstymo (pvz., dėl tvoros tvėrimo ant naujos ribos), šalių aiškinimai ir kt. Sutarties teksto neaiškumų pašalinimas teismo sprendimu suformuluojant sutarties sąlygą, kuri buvo neaiški ir kėlė ginčą tarp šalių, kai yra įrodyti sutarties šalių tikrieji ketinimai, nevertinami kaip sutarties dalyko pakeitimas ar kaip sutarties dalies pripažinimas negaliojančia. Žemės sklypo mainomų dalių grafinis pavaizdavimas, ribų parodymas sklypo plane, jų dydžio nurodymas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti apie žemės sklypo dalies mainų sutarties dalyką. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepažeidė CK 279 straipsnio, o priimti teismų sprendimai atitinka CK 6 straipsnį, CK 6.195 straipsnį.

Kasacinio skundo argumentai dėl Žemės įstatymo 14, 16 straipsnių pažeidimo atmetami.

Pagal Žemės įstatymo 14 straipsnį žemės sklypo planas, kaip žemės sandorio sudedamoji dalis, turi būti patvirtintas žemėtvarkos tarnybos. Teisme įrodyta, kad 2000 m. rugpjūčio 21 d. planas yra patvirtintas žemėtvarkos tarnybos. Priešingas tvirtinimas kasaciniame skunde neturi faktinio pagrindo, o pagal CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktą neatitinka kasacinio skundo argumentams keliamų reikalavimų.

CK 6.432 straipsnis šioje byloje netaikomas, nes sandoris sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo.

Žemės įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje (galiojusi sutarties sudarymo metu 1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymo Nr. I-1540 redakcija) nustatyta, kad sklypo savininkui perleidžiant dalį žemės sklypo jo dalis turi būti atidalyta iš bendro sklypo ir įregistruota kaip atskiras objektas. Normoje nėra sukonkretinta, kokiems žemės sklypo perleidimo sandoriams tai taikoma. Ši nuostata netaikoma, kai žemės sklypo bendrasavininkiai keičia žemės sklypo dalis ar jų ribas, nes žemės sklypo savininkas ar savininkai nesikeičia ir sklypas kitiems asmenims nėra perleidžiamas, bet keičiamos sklypo naudojimo sąlygos tarp sklypo savininkų. Tai yra bendrosios nuosavybės teisės dalyvių sutartis dėl žemės sklypo naudojimo, valdymo ir disponavimo (CK 122 straipsnis). Jeigu disponavimas neapima ketinimo suformuoti atskirus sklypus, perleisti juos kitiems asmenims – ne bendrosios nuosavybės teisės dalyviams, o siekiama tik pakeisti bendrasavininkių naudojamų sklypo dalių dydį ir ribas, tai atidalijimo sąlygos netaikomos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas nepažeidė Žemės įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, CK 122 straipsnio.

Kasacinio skundo argumentai dėl CK 276, 57 straipsnių pažeidimo atmetami.

Mainų sutartimi gali būti mainomi nelygiaverčiai daiktai, šalys gali susitarti dėl priemokos esant nelygiaverčiams mainams, gali nelygiaverčius daiktus mainyti be priemokos. Vien ta aplinkybė, kad mainomas nelygiavertis turtas, neprieštarauja mainų sutarties esmei. Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasacinio skundo argumentus. Motyvai dėl CK 57 straipsnio taikymo yra faktinio pobūdžio. Mainomo turto vertės skirtumai buvo šalims žinomi, šalys tarėsi dėl priemokos dydžio. Atsakovas, prieštaraudamas ieškiniui, iš pradžių teigė, kad sutarties sąlygos yra aiškios ir neturi būti keičiamos. Vėlesni aiškinimai dėl sutarties neaiškumo, kai šalių valia dėl konkrečių objektų yra išdėstyta, aiški ir užfiksuota grafiniame priede – žemės sklypo plane, yra nenuoseklūs ir teismų pagrįstai buvo atmesti.

Teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindų teismų sprendimui ir nutarčiai panaikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 29 d. sprendimo nepakeistą dalį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Aloyzas Marčiulionis

Algis Norkūnas