Civilinė byla Nr. 3K-3-611/2006
Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1
„S“
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Lietuvos-Rusijos UAB „Ruana“ ir atsakovo AB „Alvilė“ kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 4 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų H. B., R. B., P. B., M. B., T. B., V. B., J. D., S. G., K. G., A. J., J. J., M. K., G. K., J. K., J. L., K. L., J. M., V. M., R. M., I. M., M. Š., K. N., K. P., D. P., E. P., J. P., T. R., P. R., J. R., J. R., M. S., T. S., S. Š., J. Š., M. Š., P. Š., I. Š., M. Š., A. T., B. T., Č. U., I. V., J. V., H. V., S. Z., J. Z., D. Z., E. Z., E. Z., F. Z., G. Z., J. Z., J. Z., L. Z., M. Z., P. Z., R. Z., S. Z., T. Z., V. Z., V. Z., Z. Z., J. Z. ieškinius atsakovams AB „Alvilė“, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims UAB „Ruana“, Lietuvos žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyriui, dėl statybos leidimo, potvarkio ir nuomos sutarties pripažinimo negaliojančiais bei įpareigojimo vykdyti procedūras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.Ginčo esmė
Ieškovai pareiškė ieškinį remdamiesi Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) Nr. IX-832, įsigaliojusio nuo 2002 m. balandžio 2 d., 5 straipsnio 2 dalimi. Jie nurodė, kad yra pretendentai atkurti nuosavybės teises Užusienio (Zasciankų) rėžinio kaimo ribose, tačiau atsakovai Vilniaus apskrities viršininko administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija nevykdo atkūrimo procedūrų dėl dalies kaimo žemės, t. y. 101,4 ha, motyvuodami tuo, kad kaimo ribose suformuoti du žemės sklypai (33,6 ha ir 67,7 ha) yra devyniasdešimt devyneriems metams išnuomoti atsakovui AB „Alvilė“ Vilniaus miesto valdybos potvarkių pagrindu sudarytomis valstybinės žemės nuomos sutartimis. 2005 m. balandžio 29 d. Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius išdavė AB „Alvilė“ statybos leidimą, kuriuo pastarajam suteikta teisė statyti statinius nuomojamuose sklypuose. Ieškovų teigimu, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išduodamas statybos leidimą, negalėjo nežinoti apie ginčą, kilusį tarp pretendentų ir žemės nuomininko bei nuomotojo, todėl išdavė šį neteisėtai. Statybos leidimo išdavimas ir detaliojo plano patvirtinimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad žemė yra išperkama valstybės pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatą, be to, atsakovas nėra pastatęs jokių pastatų ginčo sklypuose.
Ieškovai teismo prašė pripažinti negaliojančiais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. balandžio 29 d. statybos leidimą Nr. GN-390-05/0327, išduotą atsakovui AB „Alvilė“; Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 6 d. potvarkio Nr. 978V 3 ir 4 punktus dėl 33,6386 kv. m dydžio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos atsakovui AB „Alvilė“; 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių atlikti veiksmus, būtinus ieškovams grąžintinam natūra žemės sklypui suformuoti ir kitiems dokumentams parengti; įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovams nuosavybės teises natūra į valstybinės žemės sklypą.
Nagrinėjant bylą teisme, ieškovai atsisakė ieškinio dalies dėl 67,7 ha ploto žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir su šiuo sklypu susijusių kitų reikalavimų atsakovams.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2006 m. sausio 4 d. sprendimu ieškovų ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai patenkino iš dalies, o ieškinį dėl atsakovo AB „Alvilė“ patenkino visiškai. Teismas pripažino 33,6386 kv. m ploto žemės sklypo nuomos sutartį, sudarytą 1995 m. gegužės 12 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir AB „Alvilė“, negaliojančia nuo 2002 m. birželio 20 d.; panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 m. balandžio 29 d. statybos leidimą, išduotą AB „Alvilė“; likusią ieškinio dalį atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 26 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismai nustatė, kad nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 6 d. potvarkio, nes savivaldos institucija pagal savo kompetenciją turėjo teisę išnuomoti atsakovui AB „Alvilė“ 33,6386 kv. m. žemės sklypą pagal 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartį. Vilniaus miesto taryba 2001 m. vasario 28 d. sprendimu patvirtino teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendinius: sklypų žemės naudojimo paskirtį, gyvenamąjį žemės naudojimo būdą, ribas ir statybos reglamentą. AB „Alvilė“ 2001 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė prašymą iš dalies pakeisti 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartį – jos 8 punkte vietoj žodžių „žemės ūkio veiklai“, įrašyti „kitai paskirčiai - sodybinio tipo ir mažaaukščiams statiniams bei infrastruktūros objektams statyti ir eksploatuoti“.
2001 m. balandžio 2 d. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ir 12 straipsnio 3 punktas prieštarauja Konstitucijai, ir nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, t. y. 2001 m. balandžio 4 d., negalėjo būti taikomi apribojimai ieškovams atkurti nuosavybės teises natūra į miestų ribose buvusią žemę, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. galiojant naujiems Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 daliai ir 12 straipsniui, atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, kuri buvo nuosavybės teises atkuriančioji valstybinė institucija, privalėjo pradėti piliečiams nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pagal atitinkamus teisės aktus.
Žemės nuomos sutarties šalys iš dalies pakeitė valstybinės žemės nuomos sutartį, įrašydamos 8 punkte vietoj žodžių „žemės ūkio veiklai“ žodžius „kitai paskirčiai – sodybinio tipo ir mažaaukščių statinių bei infrastruktūros objektų statybai“. Vilniaus apskrities viršininko administracija nevykdė pareigos atsakovo AB „Alvilė“ prašymą svarstyti ir spręsti klausimą dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo.
Teismai, nustatę, kad atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002 m. birželio 20 d. neteisėtai pratęsė 1995 m. gegužės 12 d. nuomos sutartį su atsakovu AB „Alvilė“ naujomis sąlygomis, turėdamas pareigą sutartį su AB „Alvilė“ nutraukti (CK 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktas), pripažino 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartį negaliojančia nuo 2002 m. birželio 20 d. Teismai panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracinį aktą – statybos leidimą - motyvuodami tuo, kad šiam aktui priimti neliko teisėto pagrindo – galiojančios žemės nuomos sutarties.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu tretysis asmuo Lietuvos-Rusijos UAB „Ruana“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutarties dalis, kuriomis pripažinta negaliojančia valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis ir panaikintas statybos leidimas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinį skundą jis grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pripažinti sandorį negaliojančiu vadovavosi CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktu, o apeliacinės instancijos teismas – CK 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktu, reglamentuojančiais ne sandorių pripažinimo negaliojančiais tvarką, o žemės nuomos sutarties nutraukimą prieš terminą. Tuo tarpu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, nurodytais CK 1.80 – 1.93 straipsniuose, tačiau teismai nenurodė, kokioms imperatyviosioms įstatymo normoms prieštarauja ginčijama žemės nuomos sutartis.
2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į CK 6.157 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kurioje yra nustatyta, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms; tai turėjo esminę reikšmę priimant neteisėtą nutartį.
3. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė CK 6.562 straipsnio 1 punkto ir 6.549 straipsnio 2 punkto normų, reglamentuojančių žemės nuomos sutarties terminus ir žemės nuomos sutarties pabaigą. Nepaisant to, kad žemės sklypo nuomos sutartis sudaryta 1995 m. gegužės 12 d. devyniasdešimt devyneriems metams, t. y. iki 2094 metų, bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002 m. birželio 20 d. neteisėtai pratęsė 1995 m. gegužės 12 d. nuomos sutartį su atsakovu AB „Alvilė“ naujomis sąlygomis.
4. Teismai neteisingai aiškino ir nepagrįstai susiejo dvi visiškai skirtingų teisės normų reglamentuojamas sritis, t. y. nuosavybės teisių į žemę atkūrimą susiejo su žemės nuomos sutarčių sudarymu bei nutraukimu.
Teismų procesiniuose sprendimuose nurodomas Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas bei 2002 m. balandžio 19 d. Atkūrimo įstatymo pakeitimai reglamentuoja nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, o ne žemės nuomos klausimus. Žemės sklypo nuomos sutarties buvimas neužkerta kelio buvusiems savininkams atkurti nuosavybės teises į žemę. Kol žemė nėra grąžintina buvusiems savininkams, ja disponuoja valstybė. Kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 1995 m. gegužės 12 d. žemės nuomos sutartis yra sudaryta teisėtai, o žemės ilgalaikė nuoma yra daiktinė teisė, tai pagal CK 4.165 straipsnio 3 dalį, pasikeitus žemės nuomotojui – ją grąžinus ieškovams, žemės nuoma išliktų. Nuoma nuomotojui yra naudinga, nes suteikia jam teisę į žemės nuomos mokestį ir niekaip nepažeidžia jo interesų.
Kasaciniu skundu atsakovas AB „Alvilė“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 4 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutarties dalis dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir statybos leidimo panaikinimo, priimti naują sprendimą. Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismo argumentai pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o apeliacinės instancijos teismo argumentas pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia CK 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu yra nepagrįsti. Nors apeliacinės instancijos teismas nepakeitė pirmosios instancijos priimto sprendimo, tačiau, skirtingai negu pirmosios instancijos teismas, ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą nurodė CK 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktą (sutarties nutraukimas kitais įstatymo nustatytais pagrindais). Kokie būtų tie kiti įstatymo nustatyti pagrindai, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, bet paminėjo Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalį. Nurodyta įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2004 m. vasario 21 d., kai tuo tarpu sandoris pripažįstamas negaliojančiu nuo 2002 m. birželio 20 d. Ši aplinkybė rodo, kad teismas, pažeisdamas CK 1.7 straipsnio nuostatas, taikė įstatymo galiojimą atgaline tvarka ir nesivadovavo CK 6.157 straipsnio 2 dalimi, kurioje yra įtvirtinta nuostata, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.
2. Teismai neteisingai aiškino du su žemės santykiais susijusius institutus – žemės naudojimą ne pagal paskirtį ir žemės naudojimo tikslinės paskirties pakeitimą. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas sutartį negaliojančia, vadovavosi CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktu, reglamentuojančiu ne sandorio pripažinimo negaliojančiu, bet sandorio nutraukimo pagrindus. Ši norma sutarties nutraukimo pagrindu nurodo žemės naudojimą ne pagal sutartį ar pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, tačiau teismas nenustatė, kad AB „Alvilė“ naudojo žemės sklypą ne pagal sutartį ar tikslinę paskirtį.
3. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį, pripažinus sandorį negaliojančiu, taikoma restitucija, tačiau teismai, pripažindami žemės sklypo nuomos sutartį negaliojančia, nesprendė restitucijos taikymo.
Atsiliepimais į kasatorių AB „Alvilė“ ir Lietuvos-Rusijos UAB „Ruana“ kasacinius skundus ieškovai prašo juos atmesti; nurodo, kad teismai padarė teisingą išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, 2001 m. balandžio 2 d. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ir 12 straipsnio 3 punktas prieštarauja Konstitucijai, privalėjo pradėti nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo procedūras. Teismai padarė teisingą išvadą, kad žemės nuomos sutartis su AB „Alvilė“ turėjo būti nutraukta.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/1999 (O. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt.) konstatavo, kad nepakanka deklaruoti vienokį ar kitokį nuosavybės atkūrimo būdą. Pažeista nuosavybės teisė turi būti apginta realiai, t. y. taikant konkretų įstatyme įtvirtintą jos atkūrimo būdą. Pažeista nuosavybės teisė bus tinkamai ir realiai apginta tik tuo atveju, jeigu ji bus vienu ar keliais įstatyme nurodytais būdais realiai atkurta į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą ar tą jo dalį, į kurią nuosavybės teisės atkūrimą garantuoja įstatymas. Tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir jis negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisių pažeidimą.
Atsiliepimais į kasatorių AB „Alvilė“ ir Lietuvos-Rusijos Ruana“ kasacinius skundus tretysis asmuo Lietuvos žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyrius prašo juos atmesti. Jis nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/1999 (O. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt.) yra pasisakyta „Dėl 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 ir 21 straipsnių aiškinimo ir taikymo“. Šioje nutartyje išaiškinta, kad pažeista piliečio nuosavybės teisė gali būti pripažinta tinkamai apginta tik tuo atveju, jei nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama griežtai, t. y. imperatyviai, laikantis galiojančios jos atkūrimo tvarkos ir sąlygų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2005 (I. P. J., R. J. ir kt. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt.), yra išaiškinta, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai yra valstybinis laisvos žemės fondas ir tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas ir toks turtas negali būti perleistas kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą.
CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad žemės nuomos sutartis prieš terminą nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukta, jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ar pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Trečiojo asmens teigimu, nutraukti nuomos sutartį taip pat galima ir remiantis Atkūrimo įstatymo bei Žemės įstatymo normomis.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Vilniaus miesto valdyba 1995 m. balandžio 6 d. potvarkiu Nr. 978 v 3 p. įpareigojo Žemėtvarkos tarnybą sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį devyniasdešimt devyneriems metams su AB,,Alvilė” – išnuomoti 33,6386 kv. m dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurio ribos ir plotas nustatyti Vilniaus miesto mero 1995 m. vasario 9 d. potvarkio Nr. 316 v 1.11 punktu. Sutarties šalys nustatė, kad žemės sklypas bus naudojamas žemės ūkio veiklai. Atsižvelgdama į tai, kad AB,,Alvilė” nenaudoja jai išnuomoto žemės sklypo žemės ūkio veiklai, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 235 patvirtino teritorijos (34 ha sklypo) ties (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, pagal kurį suplanuoti nauji valstybinės žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti. Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 2418-01 pakeitė AB,,Alvilė” išnuomoto 33,6386 kv. m. ploto žemės ūkio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), paskirtį iš žemės ūkio į kitą paskirtį - sodybinio tipo ir mažaaukščiams statiniams bei infrastruktūros objektams statyti ir eksploatuoti, bei pasirašė susitarimą dėl valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties dalinio pakeitimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2005 m. balandžio 29 d. išdavė statybos leidimą Nr. GN/390/05-0327 AB,,Alvilė” sodybinių ir mažaaukščių daugiabučių gyvenamųjų namų grupei (duomenys neskelbtini).
Byloje taip pat nustatyta, kad šis žemės sklypas iki 1940 m. buvo Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, Užusienio kaime, kur buvo likusi rėžių sistema ir jo ribos 2002 m. lapkričio 11 d. buvo kartografuotos, o visa reikalinga dokumentacija dėl sklypų suformavimo grąžinti natūra Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduota 2003 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 31/03/17-951. Ieškovai yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į Užusienio rėžinio kaimo ribose pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.
V.Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Teisė turėti nuosavybę yra viena iš svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių. Pripažindama nuosavybės atkūrimą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. konstatavo, kad: valstybė,,Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą”;,,Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją”. Teisės į nuosavybės teisės atkūrimą įgyvendinimo tvarka buvo reglamentuota Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Galimybė atkurti nuosavybės teisę buvo susieta su grąžintino nekilnojamojo turto išlikimo faktu. 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusiame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę toje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai. Nurodyto įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė piliečiams negrąžinama, o išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą ir t. t. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime akcentavo, kad miesto žemės grąžinimą ar jos negrąžinimą natūra turi lemti realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2004 m. spalio 12 d. rašte Nr.63-3767-3194 nurodė, kad nagrinėjant Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pateiktą buvusio Užusienio rėžinio kaimo kartografinę medžiagą nustatyta, kad 33,6386 ha ir 67,6955 ha valstybinės žemės sklypai (duomenys neskelbtini) priskirti valstybės išperkamai ir natūra negrąžinamai žemei dėl tos priežasties, kad ginčo žemės sklypas yra išnuomotas AB „Alvilė“ (T.1, b. l. 31).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks valstybinės žemės priskyrimas valstybės išperkamai negali būti vertinamas atsižvelgiant išimtinai į vieno juridinio asmens komercinius interesus, be to, 2002 m. balandžio 2 d. įstatymu Nr. IX-832 (įsigaliojo 2002 m. balandžio 19 d.) pakeitus ir papildžius Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, 12 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad,,žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams ir kt., kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyto įstatymo įsigaliojimo metu ginčo žemės sklypas nebuvo priskirtas valstybės išperkamai žemei ir turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl žemės grąžinimo savininkams natūra, prieš tai išsprendus šio sklypo nuomos sutarties nutraukimo klausimą. Vilniaus apskrities viršininko administracija, kaip valstybinės žemės valdytoja ir institucija, kurios viena iš funkcijų yra vykdyti žemės naudojimo kontrolę, jau 2000-2001 metais turėjo pakankamą teisinį pagrindą inicijuoti nuomos sutarties nutraukimą, tačiau tuometis Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 2418-01, remdamasis Vilniaus miesto tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 235 bei tenkindamas AB,,Alvile” 2001 m. rugsėjo 18 d. pažymą, pakeitė išnuomoto 33,6386 kv. m ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), paskirtį iš žemės ūkio į kitą - sodybinio tipo ir mažaaukščiams statiniams bei infrastruktūros objektams statyti ir eksploatuoti, bei pasirašė susitarimą dėl valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties dalinio pakeitimo (T. 2, b. l. 11, 12).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas tokios kategorijos bylas, yra ne kartą pabrėžęs, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai yra valstybinis laisvos žemės fondas, ir tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir toks turtas negali būti perleistas kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą (1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą 1 straipsnio 2 dalies 2 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/1999 O. R. v. Panevėžio miesto valdyba).
Tuomečio Vilniaus apskrities viršininko veiksmai, pasirašant 2002 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. 2418-01, taip pat valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties pakeitimą, sudariusį prielaidas AB,,Alvilė” gauti statybos leidimą komerciniais tikslais valstybinės žemės sklype statyti sodybinius ir mažaaukščius daugiabučius gyvenamuosius namus, teisėjų kolegijos vertintini kaip pažeidžiantys Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtintą nuosavybės teisių atkūrimo natūra principą (1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės 4 dalis). Bylą nagrinėję teismai turėjo pakankamą pagrindą 1995 m. gegužės 12 d. 33,6386 kv. m ploto žemės sklypo nuomos sutartį, sudarytą Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir AB,,Alvilė”, pripažinti negaliojančia nuo 2002 m. birželio 20 d., panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 m. balandžio 29 d. statybos leidimą Nr. GN/390/05-0327, išduotą AB,,Alvilė”. Teisėjų kolegija sprendžia, kad darydamas išvadas teismas jas tinkamai motyvavo, todėl negalima sutikti su kasatorių motyvu dėl CK 6.564 straipsnio taikymo nagrinėjant šią konkrečią bylą.
Kasatoriai taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į CK 6.157 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, taip teigdami, kasatoriai kasaciniame skunde nenurodo CK 6.157 straipsnio 2 dalies pažeidimo, kaip CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto kasacijos pagrindo sudėties elemento, taip pat nenurodo pažeidimą patvirtinančių teisinių argumentų, todėl minėtas kasatorių teiginys nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 353 straipsnio 1 dalis). Tik pažymėtina, kad kaip liudija bylos duomenys, atsakovams turėjo būti gerai žinoma, kad ieškovai įstatymo nustatytu laiku ir tvarka buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo natūra ir šis turtas negalėjo būti perleistas kitiems asmenims. Kaip jau minėta Vilniaus apskrities viršininko administracija jau 2000-2001 metais turėjo pakankamą teisinį pagrindą nutraukti žemės nuomos sutartį su AB „Alvilė“.
AB,,Alvilė” kasaciniame skunde nurodė, kad pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį, pripažinus sandorį negaliojančiu, turėjo būti taikoma restitucija. Su šiuo kasacinio skundo motyvu teisėjų kolegija nesutinka, nes konkretus turtas AB,,Alvilė” nebuvo perduotas, o tik išnuomotas. Pažymėtina, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Jeigu AB,,Alvilė” ir turėjo nuostolių, tai įstatymo nustatyta tvarka gali reikšti ieškinį dėl jų atlyginimo. Restitucija reiškia šalių grąžinimą į pirmykštę padėtį, bet neapima nuostolių atlyginimo. Jeigu dėl pripažinto negaliojančiu sandorio šalis turėjo nuostolių, tai po žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir žemės sklypo perėjimo valstybės žinion dėl to patirtų nuostolių iš kaltų asmenų turi būti reikalaujama atskirai. Argumentai dėl CK 6.145 straipsnio pažeidimo teisiškai nepagrįsti.
Kiti kasacinių skundų argumentai teisės taikymo aspektu nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatyto pagrindo naikinti skundžiamus teismų sprendimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 4 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistus.
Nutarties nuorašą išsiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
