Dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-136-489/2017

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00662-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2.1;

2.1.7.4;

2.3.4.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, teisėjų Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko ir teisėjo pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

nuteistiesiems J. K., K. Š., J. U.,

nuteistųjų gynėjoms advokatėms Aušrai Ručienei ir Ingai Blaževičienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. K., K. Š. ir J. U. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu J. K., K. Š. ir J. U. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios R. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu patenkintas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės R. P. apeliacinis skundas – panaikintas Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

J. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, 4 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant J. K. tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei, vadovaujantis BK 69 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atlyginti šiuo nuosprendžiu priteistą turtinę žalą nukentėjusiajai R. K..

K. Š. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, 4 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant K. Š. per 15 dienų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ir tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir, vadovaujantis BK 69 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atlyginti iš jo solidariai šiuo nuosprendžiu priteistą turtinę žalą nukentėjusiajai R. K..

J. U. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, 4 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant J. U. per 15 dienų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ir tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir, vadovaujantis BK 69 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atlyginti iš jo solidariai šiuo nuosprendžiu priteistą turtinę žalą nukentėjusiajai R. K..

Iš J. K. nukentėjusiajai R. K. priteista 251 004,11 Eur turtinei žalai atlyginti, o Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priteista 376,50 Eur proceso išlaidų.

Iš J. K., K. Š. ir J. U. nukentėjusiajai R. K. solidariai priteista 28 962 Eur turtinei žalai atlyginti.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, posėdyje dalyvavusių nuteistųjų ir gynėjų, prašiusių paduotus kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

1. J. K. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: 2005 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pasinaudodamas savo, kaip dvasininko, pažinties metu įgytu J. M. pasitikėjimu, žadėdamas padėti parduoti 107 800 kv. m J. M. nuosavybės teise priklausančios žemės, esančios Kauno r., (duomenys neskelbtini), J. K., pasinaudodamas J. M. jam suteiktu 2005 m. liepos 27 d. įgaliojimu Nr. RI-16450, patvirtintu Kauno m. 17-ajame notaro biure, 2005 m. rugpjūčio 5 d. sudarė žemės preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. RI-10948), kurios sudarymo metu pirkėjos UAB „E“ atstovas V. M. J. K., kaip pardavėjo J. M. atstovui, sumokėjo 100 000 Lt (28 962 Eur) avansą, kurį J. K. įsipareigojo perduoti J. M., tačiau 63 000 Lt (18 246,06 Eur) J. M. neperdavė, juos pasisavino, 2005 m. rugpjūčio 8 d. įnešdamas į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, UAB „E“ visiškai atsiskaičius pagal 2005 m. rugpjūčio 24 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį (Kauno m. 17-ojo notaro biuro notarinio registro Nr. RI-11621), pirkėjos UAB „E“ atstovui V. M. į J. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedus 924 100 Lt (267 637,86 Eur), J. K., iškraipydamas objektyvią tiesą, J. M. melagingai pranešė, kad jam priklausantį žemės sklypą pardavė tik už 600 000 Lt (173 772,01 Eur), ir iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 543 514 Lt (157 412,53 Eur) į J. M. priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o likusius 378 677 Lt (109 672,44 Eur), nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo J. M. ir taip jį suklaidindamas, pasisavino – iš tos pačios savo sąskaitos 2005 m. rugpjūčio 24 d. paėmė grynais pinigais ir panaudojo juos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais tikslais.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaule, J. K., J. M. pranešęs, kad jo sąskaitoje laikyti pinigus nesaugu, pažadėjo juos pervesti į savo sąskaitą saugoti, tačiau apgaule, pasinaudodamas J. M. pasitikėjimu, nieko jam nepaaiškindamas ir tyčia suklaidindamas, 2005 m. rugsėjo 20 d. nusivežė J. M. į AB SEB banką, Kaune, Laisvės al. 92 / Maironio g. 17, kur šis iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 450 000 Lt (130 329,01 Eur) į R. S. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Disponuodamas J. M. pinigais, jis, be J. M. žinios, apgaule paskolino 450 000 Lt (130 329,01 Eur) R. S.. J. M. pinigų negrąžino, o už 240 000 Lt (69 508,80 Eur) savo vardu įformino dalį R. S. statomo kotedžo, Kaune, (duomenys neskelbtini).

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaule, jis 2007 m. pradžioje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su K. Š. ir J. U., neturėdamas jokių objektyvia teise paremtų turtinių teisių į J. M. pinigus, pateikė R. S. raštelį, pasirašytą ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, kuriuo J. M. neva prašo pervesti 100 000 Lt (28 962 Eur) į K. Š. sąskaitą, dėl šių pinigų pervedimo J. M. neinformavo ir taip suklaidino nukentėjusį J. M. ir R. S., kuris 2007 m. sausio 11 d. į K. Š. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 12 000 Lt (3475,44 Eur), 2007 m. sausio 30 d. – 10 000 Lt (2896,20 Eur), 2007 m. kovo 5 d. – 78 000 Lt (22 590,36 Eur), iš viso 100 000 Lt (28 962 Eur), ir šiuos pinigus jis kartu su K. Š. bei J. U. neteisėtai pasisavino.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaulės būdu, jis, neturėdamas jokių objektyvia teise paremtų turtinių teisių į J. M. pinigus, pasisavino 110 000 Lt (31 858,20 Eur), kuriuos jam 2006–2007 m., tiksliau nenustatytu laiku, grąžino R. S., kaip dalį iš J. M. neva pasiskolintų pinigų, kuriuos 2005 m. rugsėjo 20 d. J. M., būdamas suklaidintas, buvo pervedęs iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į R. S. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir siekdamas iš anksto suplanuoto tikslo pasipelnyti apgaule, jis, pasinaudodamas savo, kaip dvasininko, pažinties metu įgytu J. M. pasitikėjimu bei jį įtikinęs, kad padės nusipirkti kilnojamąjį namelį, apgaule įgijo ir užvaldė nukentėjusiojo būstui skirtus 80 000 Lt (23 169,60 Eur), kuriuos dalimis (10 000 ir 70 000 Lt) 2009 m. liepos 13 d. J. M. iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė į J. K. banko sąskaitas. Disponuodamas J. M. pinigais, J. K. nenupirko žadėto kilnojamojo namelio ir pinigų negrąžino.

Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes iš viso J. K. apgaule neteisėtai įgijo didelės vertės – 971 667 Lt (281 414,21 Eur) – svetimą J. M. priklausiusį turtą, iš jų veikdamas bendrininkų grupe kartu su K. Š. ir J. U. pasisavino 100 000 Lt (28 962 Eur).

2. K. Š. ir J. U. nuteisti už tai, kad 2007 m. pradžioje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe kartu su J. K., neturėdami jokių objektyvia teise paremtų turtinių teisių į J. M. pinigus, pateikė R. S. raštelį, pasirašytą ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, kuriuo J. M. neva prašo pervesti 100 000 Lt (28 962 Eur) į K. Š. sąskaitą, dėl šių pinigų pervedimo J. M. neinformavo, taip suklaidino nukentėjusį J. M. ir liudytoją R. S., kuris 2007 m. sausio 11 d. į K. Š. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 12 000 Lt (3475,44 Eur), 2007 m. sausio 31 d. – 10 000 Lt (2896,20 Eur), 2007 m. kovo 5 d. – 78 000 Lt (22 590,36 Eur), iš viso 100 000 Lt (28 962 Eur), taip jie kartu su J. K. apgaule, neteisėtai įgijo didelės vertės – 100 000 Lt (28 962 Eur) – svetimą, J. M. priklausiusį, turtą.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skundžia apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. J. K. teigia, kad toks teisinis santykis, koks nagrinėtas šioje baudžiamojoje byloje, savo esme yra išimtinai civilinis teisinis santykis, susijęs su sandorių galiojimu, galimu jų ginčijimu bei paveldėjimo teise. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, pasak kasatoriaus, neužsimenama apie tai, kokiu būdu jis apsunkino vykdyti vienokias ar kitokias prievoles, jeigu jau tokios kiltų iš jo ir mirusio J. M. ar jo ir J. M. paveldėtojos R. K. civilinių teisinių santykių. Anot J. K., apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino baudžiamosios bylos duomenų tuo aspektu, kad esminis kriterijus, atribojantis baudžiamuosius teisinius santykius nuo civilinių ir dvi skirtingas teisinės atsakomybės formas, yra neapribota kreditoriaus galimybė ginti pažeistas (ar tariamai pažeistas) teises civilinio proceso tvarka. Pažeistų teisių gynimo požiūriu jam negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė dėl to, kad J. M. yra miręs ir jo įstatyminė įpėdinė R. K. visą laiką (netgi J. M. dar esant gyvam) galėjo ginčyti J. M. sudarytus sandorius civilinio proceso priemonėmis ir tvarka, jam (kasatoriui) niekaip nevaržant jos teisių. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas apie apgaulės esmingumą tinkamai nepasisakė ir nepateikė tinkamų motyvų, kodėl jo veiksmus vertina kaip apgaulę (nors keletą kartų nurodė skirtingas apgaulės rūšis – piktnaudžiavimą pasitikėjimu bei pasinaudojimą pasitikėjimu, o tai, kasatoriaus manymu, nėra vienas ir tas pats). Kasatorius teigia, kad pats J. M. dėl jo veiksmų, dėl kurių jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, niekuomet nėra kreipęsis su pareiškimu ar skundu. Pačiai R. K., kaip įpėdinei, laikantis pozicijos, kad jos dėdė J. M., kaip palikėjas, piktnaudžiavo alkoholiu (kaip matyti, ji tokiam piktnaudžiavimui tuo metu, kai J. M. laikinai gyveno pas juos namuose, neprieštaravo), niekaip neužkirto ir neužkirstų kelio ginčyti J. M. sudarytus sandorius civilinio proceso tvarka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89, 1.90 ir 1.85 straipsnių pagrindais, tiek galimybę ginčyti tokio asmens sudarytus sandorius CK 1.85 straipsnio tvarka (jeigu tam būtų pagrindo), taip pat ir pagal prokuroro ieškinį, kartu atskleidžia teismų motyvacijos prieštaringumą, kadangi tame pačiame motyve pasisakoma, jog J. M. turėjo banko sąskaitą ir laikė joje savo indėlius. J. M., kasatoriaus teigimu, buvo sudaręs daug ne bet kokių, o notarinės formos sandorių, taigi, notarai, kurių tiesioginė paskirtis yra užtikrinti, kad civiliniai teisiniai santykiai atitiktų tikrąją jų subjektų valią, kad civilinėje apyvartoje nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, tvirtino tiek J. M. vienašalius, tiek ir dvišalius sandorius (įgaliojimus, preliminariąsias ir kitas sutartis). Taigi, esant notariniams sandoriams, taip pat ir įgaliojimams bei preliminariosioms pirkimo–pardavimo, pirkimo–pardavimo, dovanojimo sutartims, civilinis teisinis santykių pobūdis yra juo ryškesnis. Civilinėje teisėje pripažįstama sandorių galiojimo prezumpcija, ypač tais atvejais, kai sandoriai yra notarinės formos (CK 1.74 straipsnis), tik dar labiau paryškina civilinį teisinių santykių pobūdį ir juo labiau leidžia teigti, kad ir šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisę. J. M. buvo dviejų bankų klientas, pats tvarkė savo reikalus, pasirašė indėlių sutartyse, o tai teisiškai reikšminga nustatant tikrąją asmens valią. J. M. veiksmai, kai jis jam (kasatoriui) davė įgaliojimą gauti pinigus ir dovanojo žemės sklypą, taip pat rodo civilinį teisinį santykių pobūdį ir jokios tyčios sukčiauti nebuvimą. Bažnyčios ir dvasininkų veiklą reglamentuoja kanonų teisė, pagal kurią dvasininkai gali dalyvauti tvarkant turtinius reikalus, todėl, kaip mano J. K., jis nepažeidė baudžiamosios ar kanonų teisės, bet aplinkybė, kad jis yra dvasininkas, dirbtinai pasunkino jo atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje sutapatino „pasinaudojimą pasitikėjimu“ su „besąlygišku pasitikėjimu“ ir „piktnaudžiavimu pasitikėjimu“, o tai, anot kasatoriaus, reiškia netinkamą materialiosios baudžiamosios teisės (BK 182 straipsnio 2 dalies) aiškinimą ir taikymą. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, nuteistojo nuomone, smarkiai nukrypsta ir nuo tų apgaulės esmingumo kriterijų, kuriuos, kaip teisiškai reikšmingus, pateikia ir pats teismas, nes ne bet koks pasitikėjimas reiškia apgaulę, tuo labiau baudžiamosios teisės prasme negali būti tapatinamas pasinaudojimas pasitikėjimu ir esminė apgaulė, ką šiuo konkrečiu atveju taiko apeliacinės instancijos teismas. Kasatorius teigia, kad vienoje iš J. M. apklausų ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo ir R. K. (nors ji nebuvo nei globėja, nei rūpintoja, pats J. M. nebuvo pripažintas neveiksniu), ir tai yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BPK 20 straipsnį, 305 straipsnio 1 dalį, nes rėmėsi mirusio asmens parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nekruopščiai vertino turinčių suinteresuotumą asmenų parodymus ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis (in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimas), taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-513/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-513/2013">2K-513/2013</a> esančių išaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismas, dar iki pradėdamas aprašinėti kito asmens veiką (veikos dalį), jau preziumavo jo (kasatoriaus) kaltę, manydamas, kad, vienoje iš veikų pripažinus kasatorių kaltu, kita veika netgi jau nereikalauja įrodinėjimo, tarsi apgaulė, kaip veikos objektyviąją pusę apibūdinantis požymis, tyčia ir jos turinys, kaip veikos subjektyviąją pusę apibūdinantys požymiai, būtų visiškai tokie patys. J. K. manymu, apeliacinės instancijos teismas neteikė reikšmės bendrininkavimo ir bendrininkų susitarimo turiniui, neatskleistas nei nusikalstamo „vieningo sumanymo“ turinys; nei būtinybė jam pasitelkti kitus bendrininkus (kurie veikia taip pat kaip bendravykdytojai); nei laikas, kada jis pristatė savo nusikalstamą sumanymą kitiems; nei įvykiai, susiję su laikinu J. M. laisvės apribojimu, kai jis buvo išvežtas E. bei R. K. ir apgyvendintas pas D. Š.; nei J. M. santykiai su G. O.. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus manymu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jį grindė mirusio J. M. parodymais, nors jis (kasatorius) jokioje baudžiamojo proceso stadijoje neturėjo galimybės užduoti jam klausimų. Mano, kad tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sudarantis savarankišką kasacijos pagrindą, nors net ir tie mirusio J. M. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir jo kaltės nepatvirtina. Mirusio J. M. užrašai (1 t., b. l. 91–97) galėjo būti vertinami tik palankiai sprendžiant dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, o tai ir buvo padaryta pirmosios instancijos teisme. J. M., kaip mirusio asmens, parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, jokiu būdu negalima laikyti patikimais dėl jų vidinio prieštaringumo bei jų neatitikties kitų asmenų parodymams bei kitiems rašytiniams bylos duomenims – jo paties sudarytoms notarinėms sutartims, suteiktiems įgaliojimams, jo veiksmams pervedant pinigus banke ir kt. (taip pat minėtina, kad vienoje iš ikiteisminio tyrimo metu atliktų J. M. apklausų dalyvavo ir R. K., jokių procesinių pagrindų tokiam jos dalyvavimui nesant). Nors ikiteisminio tyrimo metu J. M. buvo gyvas, tačiau jis nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar atlikta akistata. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEtNTA3LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-51-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-51-507/2017">2K-51-507/2017</a>), nes nuosprendyje nurodė, kad J. K. pareikšti kaltinimai tikslinami, kadangi negalima situacija, kai kaltinimas „tikslinamas“ tik paskelbiant apkaltinamąjį nuosprendį, jo visiškai nekeičiant ir nepranešant apie galimybę būti nuteistam pagal kitokias fakto aplinkybes. Tai, kasatoriaus manymu, reiškia ir teisės į sąžiningą procesą pažeidimą ir tokia situacija negalima BPK 256 straipsnio prasme.

3.1. Dėl bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nurodytos sąlygos „tęsti darbą“, kasatoriaus nuomone, teismas įsibrovė į Bažnyčios jurisdikcijos sritį, nes Bažnyčia remiasi Kanonų teisės nuostatais, pagal kuriuos diecezinis vyskupas gali laisvai skirti bažnytines pareigybes savo dalinėje bažnyčioje. Be to, nuteistasis teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu yra nepagrįstai įpareigotas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto, rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nes nuo 2011 m. kaip dvasininkas dirba (duomenys neskelbtini).

3.2. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad dvasininko darbas ir jo pajamos nesuderinamos su BK 69 straipsnio pagrindais paskirta baudžiamojo poveikio priemone – bausmės vykdymo laikotarpiu atlyginti priteistą turtinę žalą nukentėjusiajai R. K., nes prievolės dydis verstų jį imtis neteisėtų veiklų, o iš dvasinės tarnystės tokių pajamų uždirbti per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neįmanoma.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis K. Š. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

4.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismo išvada, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką, grindžiama spėjimais ir prielaidomis, prieštaraujančiais įrodymais, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo veiką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos baudžiamosiose bylose. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 15 straipsnio 3 dalį, nes nepagrįstai konstatavo, kad jis įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką; nepagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl jo nekaltumo; kritiškai vertino jo duotus parodymus, nesiėmė pašalinti prieštaravimų, kurių netraktavo jo, kaip kaltinamojo, naudai, išimtinai vertino tik nukentėjusiųjų duotus parodymus, nors jų nepatvirtino kiti įrodymai, taip pažeidė in dubio pro reo principą. Apkaltinamasis nuosprendis, K. Š. teigimu, pagrįstas tik prielaidomis, pažeistos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos, taikant BPK normas, reguliuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6, 3.1.7, 3.1.8 punktų nuostatos. Jis mano, kad netinkamas procesinių sprendimų pagrindimas nepašalintomis prielaidomis, abejonėmis ir prieštaravimais sudaro kasacijos pagrindą peržiūrėti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nesutikdamas su teismo išvadomis, kasatorius akcentuoja, kad įrodymų vertinimas šiame skunde yra liečiamas tik tiek, kiek tai susiję su netinkamu įstatymo taikymu pripažįstant jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

4.2. K. Š. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismo motyvus dėl jo nekaltumo ir kritiškai vertino jo parodymus, nepašalino prieštaravimų, priėmė visiškai surinktų įrodymų neatitinkantį procesinį dokumentą, išimtinai vertino tik jį kaltinančius įrodymus, nekreipdamas dėmesio į jį teisinančius faktus, ir padarė išvadas, kurios neatitinka objektyvios tiesos, nesistengė apeliacinio skundo ištirti iš esmės, o tik bet kokiais būdais stiprino kaltinimo poziciją. Kauno apygardos teismo išvados, kuriomis grindžiamos skundžiamos nuosprendžio dalys dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl apgaule savo naudai įgyto didelės vertės turto, aiškiai neatitinka byloje surinktų ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtų įrodymų turinio, padarytos netinkamai vertinant tik labai siaurą dalį bylos duomenų, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, grindžiamos tik prielaidomis ir spėlionėmis. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai neištyrė bei tinkamai neįvertino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, taip esmingai pažeisdamas BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 4, 5 dalių, 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nepagrįstai spręsdamas, kad jo veiksmuose yra visi privalomi sukčiavimo sudėties požymiai, netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį. Kasatorius teigia, kad byla jam turėjo būti nutraukta, nes yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės patraukimo senaties terminas, be to, nebuvo nukentėjusiojo J. M. skundo.

4.3. Kasatorius neneigia fakto, kad į jo sąskaitą R. S. yra pervedęs per tris kartus iš viso 100 000 Lt (28 962 Eur), tačiau šie pinigai buvo pervesti J. M. nurodymu, šių aplinkybių nepaneigė ir pats J. M., kurio parodymai buvo pagarsinti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, šias aplinkybes patvirtino ir J. K. bei J. U.. Jis buvo įsitikinęs, kad raštelį pasirašė J. M., nes jo pasiūlymu jis ir buvo surašytas. Jeigu būtų žinojęs, kad raštelis nėra pasirašytas J. M., jo jokiu būdu savo iniciatyva nebūtų pateikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Mano, kad J. M. nusprendė pats savo valia pervesti jam 25 000 Lt (7240,5 Eur) už jam suteiktą visokeriopą pagalbą, jis tai padarė savo noru, niekieno neverčiamas.

4.4. Kasatorius nurodo, kad jo kaltumas, pažeidžiant BPK 301 straipsnio 2 dalį, grindžiamas išimtinai tik R. S., siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodymais, kuris iš J. M. gavo didelę pinigų sumą, negrąžino jos nukentėjusiajai, o ši jų nereikalauja, siekdama, kad jis duotų nepalankius jam (kasatoriui) ir J. K. parodymus. Apkaltinamajame nuosprendyje teigiama, kad J. M. apie pinigų pervedimą nieko nežinojo, tačiau tai, pasak K. Š., paneigia banko dokumentai, R. S. parodymai, kad pinigus jam pervedė į banką atvykęs J. M., kuris suprato, kad skolina pinigus jam. K. Š. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas J. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, turėjo vertinti kaip nepatikimus, nes jie buvo duodami pažeidžiant BPK reikalavimus, dalyvaujant R. K., ir tai patvirtina jos parašas J. M. apklausos protokole. Nuosprendyje konstatuota, kad J. M. gyvenimo būdas buvo asocialus, jis vartojo alkoholį, todėl, pasak kasatoriaus, kreiptis į policiją ir duoti tam tikrus parodymus dėl pinigų perdavimo nuteistiesiems jį skatino R. K., siekdama šiuos pinigus užvaldyti. Kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pinigai į jo sąskaitą buvo pervesti naudojant apgaulę prieš nukentėjusįjį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnyje, šių aplinkybių nevertino. Nurodytas aplinkybes, anot K. Š., patvirtina rašytiniai įrodymai, t. y. pinigų pervedimas į J. M. sąskaitą iš kasatoriaus sąskaitos bei dujinio šautuvo įsigijimas už J. M. duotus pinigus (15 000 Lt), J. M. rašytas raštelis. Kasatorius teigia, kad J. M. su tokiomis 100 000 Lt pervedimo sąlygomis iš R. S. sąskaitos į jo (kasatoriaus) sąskaitą sutiko, pats buvo iniciatorius, todėl neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad jo veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, sudėtis.

4.5. Kasatorius daro išvadą, kad iš bylos duomenų bei teisiamųjų posėdžių metu nustatytų aplinkybių matyti, jog jo veiksmuose, susijusiuose su 100 000 Lt gavimu iš R. S. ir jų padalinimu į keturias lygias dalis – jam, J. K., J. U. ir J. M. civilinio proceso tvarka – nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, nes neginčijamai nustatyta, kad jo gauti 25 000 Lt buvo gauti paties J. M. iniciatyva, nenaudojant prieš pastarąjį jokios apgaulės, jis niekada neturėjo tikslo užvaldyti svetimus pinigus panaudodamas apgaulę, buvo įsitikinęs, kad raštelį dėl pinigų pervedimo pasirašė J. M., todėl jį ir pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, todėl neegzistuoja būtinas sukčiavimo elementas – apgaulė, o ši byla susijusi išimtinai su jo ir nukentėjusiųjų civiliniais teisiniais santykiais, kurie sprendžiami civilinio proceso tvarka, ir niekada niekaip jų sprendimas nebuvo nei apsunkintas, nei eliminuotas. Kasatorius teigia neatlikęs jokių veiksmų, apsunkinančių nukentėjusiųjų galimybes atkurti pažeistą jų teisę civilinio proceso tvarka.

4.6. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo išsamumą ir nešališkumą. Pagal šių nuostatų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios nuostatos nesilaikė.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis J. U. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu dėl esminių BPK pažeidimų ir dėl netinkamai pritaikyto įstatymo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius, todėl nukrypo nuo ultima ratio (paskutinė priemonė) principo. Kasatoriaus nuomone, toks teisinis santykis, koks yra nagrinėjamas šioje baudžiamojoje byloje, yra išimtinai civilinis teisinis santykis, todėl, jo nuomone, iš viso nebuvo jokio faktinio pagrindo šioje byloje pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas, pasak nuteistojo, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir teisingai nurodė, kad ginčas tarp asmenų kilo dėl pinigų grąžinimo, todėl jis vertintinas tik kaip civilinis ginčas, o ne kaip nusikaltimas. Kasatorius teigia, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas kaip jo kaltės įrodymu rėmėsi J. M. vardu surašytu raštu dėl iš R. S. gautų pinigų pasidalijimo, kuris, specialistų teigimu, pasirašytas ne J. M., o kito asmens, pamėgdžiojant J. M. parašą. Nuteistasis nurodo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu, prisiminęs, jog raštelio pasirašymo momentu J. M. buvo sužalota dešinė ranka (ji buvo įtvare), nurodė šias aplinkybes teismui ir prašė išreikalauti iš gydymo įstaigos duomenis šioms nurodytoms aplinkybėms patikrinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalį, šios dalies įrodymų tyrimo neatliko ir apsiribojo tik iškeltos versijos nurodymu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai ar siekdamas pašalinti pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu padarytus procesinius pažeidimus. Esant iškeltai versijai apie J. M. buvusią sužalotą ranką, kas, kasatoriaus nuomone, turėjo įtakos specialisto išvadai, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nurodyta praktika, turėjo atlikti ir šios dalies įrodymų tyrimą, t. y. atlikti veiksmus, reikalingus išsamiam įrodymų ištyrimui ir vertinimui, atitinkamai pateikti išsamų įrodymų vertinimą pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir savo išvadas tinkamai motyvuoti. Nepatikrinęs minėtos versijos, apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, rėmėsi prielaidomis, nors apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė mirusio asmens parodymais, kuriam kasatorius neturėjo galimybės užduoti klausimų, todėl nuosprendis grįstas prielaidomis, o tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Dėl rėmimosi mirusio asmens parodymais kasatorius nurodo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcyLTY3Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-372-677/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-372-677/2016">2K-372-677/2016</a>, kurioje konstatuota: „Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad G. G., vadovaujantis BPK 276 straipsniu, balsu perskaityti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-92/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-92/2009">2K-92/2009</a>, 2K-179/2010) ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus, daiktinius ir kt. įrodymus. Kaip nurodyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>, gynybos teisė pateikti G. G. klausimus niekada nebebus įgyvendinta dėl objektyvios priežasties – jos mirties, o byloje nesant kitų įrodymų, patvirtinančių jos parodymus, pripažintina, kad apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas tokiais vieninteliais, lemiamais, kitais byloje esančiais įrodymais nepatvirtintais parodymais, taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir vieną esminių baudžiamojo proceso tikslų – kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).“ Kaip tvirtina J. U., atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką, jis neturėjo galimybės užduoti klausimų mirusiam J. M., davusiam parodymus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat kurio parodymų negalima laikyti patikimais ir dėl jų prieštaravimo baudžiamojoje byloje esantiems rašytiniams įrodymams, t. y. jo paties sudarytoms sutartims, įgaliojimams ir pan., todėl, grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį mirusio J. M. parodymais, buvo iš esmės nukrypta nuo kasacinės instancijos teismo išaiškinimų, o tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje bendrininkavimo turiniui atskleisti teismas nesuteikė reikiamos reikšmės, byloje nustatytas bendrininkų susitarimas grindžiamas prielaidomis.

6. Nuteistųjų J. K., K. Š. ir J. U. kasaciniai skundai atmetami.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.).

8. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, taip pat nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

9. Taigi, kasacinės instancijos teismas žemesniųjų instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

10. Dėl to tie kasacinių skundų argumentai, kuriais kvestionuojamos atskiros apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su šio teismo atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes ar atskirų asmenų parodymų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

11. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

12. BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui, turtinei teisei įgyti ar turtinei prievolei išvengti arba ją panaikinti.

13. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikos formavimas yra ne vienkartinis aktas, ir nuo to laiko, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 8,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ išaiškino BK 182 straipsnyje numatytos apgaulės sąvoką, tolesnė šio baudžiamojo įstatymo taikymo praktika formuojama „byla po bylos“, vienus sukčiavimo aspektus papildant kitais.

14. BK 182 straipsnio 2 dalies dispozicija nenumato, dėl kokių aplinkybių ar faktų asmuo sukčiavimo atveju turi būti suklaidintas. Tai gali būti nukentėjusiojo suklaidinimas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-322/2013, 2K-7-41-511/2017).

15. Teismų praktikoje aiškinant, kada kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, o kada tarp asmenų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, pažymėta, jog, be kita ko, apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir tyčios nevykdyti prievolės turėjimas sandorio sudarymo metu gali būti baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Taigi, tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.).

16. Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017 ir kt.).

17. Protingo elgesio kriterijus įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, įvertinti tokių sandorių finansinę riziką, kreiptis pagalbos į atitinkamas teisines institucijas, kurios galėtų suteikti teisinę pagalbą. Tokiais atvejais nuosavybės praradimas ginamas civilinio proceso tvarka. Pagal CK 1.5 straipsnio 1 dalį civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. CK silpnosios šalies gynimo koncepcija tiesiogiai nėra įtvirtinta, tačiau silpnosios šalies turtinių teisių apsauga išplaukia iš CK 1.5 straipsnio; CK 1.91 straipsnio, reglamentuojančio sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių; CK 6.228 straipsnio, reglamentuojančio sutarties ar atskiros jos sąlygos atsisakymą arba keitimą dėl esminės šalių nelygybės; CK 6.228⁴ straipsnio, reglamentuojančio vartojimo sutarčių sąlygų ypatumus.

18. Tačiau, kai bylose nustatoma, kad įtrauktas į civilinį teisinį sandorį nukentėjusysis dėl savo amžiaus, gyvenimiškos patirties, gyvenimo būdo, fizinių ar psichinių savybių, priklausomybių, kitų aplinkybių yra silpnoji (pažeidžiama) šalis, t. y. toks asmuo, kurio patiklumu galima itin lengvai manipuliuoti, jam civilinių santykių dalyvio atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijus (lot. bonis pater familias) visa apimtimi netaikytinas. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-150/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-150/2014">2K-150/2014</a> nustatytoje situacijoje nuteisti sutuoktiniai, kurie piktnaudžiavo pasitikėjimu pasinaudodami senyvo amžiaus nukentėjusiojo gerumu, patiklumu, nuolat įtikinėdami tyčia įtraukė jį į nenaudingą turto įkeitimo sandorį, sąmoningai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, gautus pinigus išleido savo reikmėms, savo verslui plėtoti, kitoms skoloms grąžinti. Iš kasacinės nutarties Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDY2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-466/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-466/2014">2K-466/2014</a> matyti, kad į paskolos sutartį tyčia įtraukta ir ši prievolė primesta gyvenimo patirties neturinčiai merginai. Taip pat kitoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-41-511/2017 nustatyta, kad tyčia su nukentėjusiuoju sudarius nenaudingą sandorį išvilioti pinigai iš patiklaus asmens, įtikėjusio kaltininko magiškomis galiomis, jo nepagrįstais teiginiais apie grėsmes nukentėjusiajam. Šiuo aspektu aktuali ir kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-117/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-117/2012">2K-117/2012</a>, kurioje konstatuota, kad siekis įgyti svetimą turtą realizuotas piktnaudžiaujant nukentėjusiojo pasitikėjimu, pasinaudojus jo kalbos nežinojimu, elektroninės bankininkystės neišmanymu, netgi atminties praradimu bei loginio mąstymo trūkumu, atsiradusiu dėl intensyvių treniruočių ir dietos.

19. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp J. M. ir nuteistųjų pasitikėjimo pagrindu susiklostė išskirtinai civilinio teisinio pobūdžio santykiai, yra neteisinga, iš esmės paremta ne konkrečiais išnagrinėtais bylos įrodymais, o išdėstant teorinius samprotavimus, pakartojant išvadas, paimtas iš atskirų įvairių kasacinių nutarčių, kurios priimtos skirtingose sukčiavimo bylose ir pagal faktines aplinkybes nėra tapačios nagrinėjamai bylai. Tokia išvada padaryta tinkamai neįvertinus J. M. asmenybės, jo gyvenimo būdo, civilinių sutarčių ir įgaliojimo sąlygų, jų vykdymo eigos ir neatitinka byloje nustatytų faktų visumos.

20. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinių skundų ir skirtingų instancijų teismų pateiktus argumentus, taip pat atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo išvadų dėl veikos kvalifikavimo vienpusiškumą bei neatitiktį teismų praktikai. Šio teismo išvados dėl apgaulės nenustatymo padarytos neatsižvelgiant į kvalifikavimo patirtį bylose, kuriose susiklostė situacijos, kai piktnaudžiaujant pasitikėjimu ir sukurtu autoritetu apgaunamas nesavarankiškas, lengvai pažeidžiamas, patiklus, visiškai nuo kito asmens priklausomas asmuo. Šiuo atveju kasacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis dėl nuteistųjų J. K., K. Š. ir J. U. kaltumo, šiems asmenims padarius kvalifikuotą sukčiavimą.

21. Byloje abiejų teismų nustatyta, kad nuteistasis J. K. buvo įgijęs visišką priklausomo nuo alkoholio, iš esmės asocialų gyvenimą gyvenančio, nesiorientuojančio ekonominiuose finansiniuose santykiuose J. M. pasitikėjimą. Naujame apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti bylos duomenys patvirtina nuteistojo J. K. pasinaudojimą J. M. pažeidžiamumu ir piktnaudžiavimą įgytu pasitikėjimu. Byloje nustatyta, kad J. K. susitarimo su J. M. metu buvo parapijos klebonas, su J. M. jį siejo ilgalaikis bendravimas, tai patvirtino apklausti teisme liudytojai I. T., I. S., V. V., B. I., J. P. K., B. B., P. G., šiuos duomenis atitinka ir paties J. M. parodymai bei užrašai, pačių nuteistųjų parodymai. J. M. visiškai pasitikėjo klebonu; pažadėjęs savo žemes parduoti G. O., tačiau, J. K. patarus to nedaryti, sutiko ir patikėjo visus su žemės pardavimu susijusius reikalus J. K.; atsidėkodamas padovanojo jam dalį savo žemių. J. M. patikėjo savo didelės vertės 12,7800 ha dydžio žemės sklypo, esančio Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), pardavimo reikalus bei su tuo susijusių dokumentų saugojimą, tvarkymą J. K., visiškai pasitikėjo šiuo žmogumi bankiniuose reikaluose, manė, kad už parduotas žemes J. K. sąskaitoje pinigus laikyti bus saugu, kad šis asmuo parūpins jam kitą būstą, suremontuos turimą pastogę. Kita vertus, J. M. dėl savo gyvenimo būdo, dažno alkoholio vartojimo, charakterio ypatumų ir pasitikėjimo J. K. neveikė ir negalėjo veikti kaip atidus ir rūpestingas asmuo, nesidomėjo pagal įgaliojimą jo vardu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo aplinkybėmis.

22. Tokia nukentėjusiojo J. M. padėtis (patikli, turinti priklausomybių asmenybė) leido nuteistajam J. K., o vėliau ir grupei susitarusių nuteistųjų tyčia elgtis su J. M. nuosavybe (gautais pagal sandorius pinigais) savanaudišku ir nusikalstamu būdu. Toks būdas pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas, įrodytomis pripažintas aplinkybes pasireiškė tuo, kad, veikdamas pagal notarine tvarka patvirtintą įgaliojimą, suteikusį J. K. teisę tvarkyti, naudoti J. M. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir juo disponuoti, tačiau ir esant nustatytai pareigai pardavus sklypą gauti ir perduoti pinigus J. M., J. K., naudodamas apgaulę, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, 2005 m. rugpjūčio 8 d. pasisavino pagal žemės preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį gautus J. M. pinigus – 63 000 Lt (18 246,06 Eur) avanso; 2005 m. rugpjūčio 24 d. J. M. melagingai pranešė, jog parduoto žemės sklypo kaina yra 600 000 Lt, ir iš gautų pagal sutartį pirkėjo pervestų 924 100 Lt (267 637,86 Eur) J. M. į banko sąskaitą pervedė tik 543 514 Lt, o likusius 378 677 Lt (109 672,44 Eur) paėmė iš sąskaitos grynais savo reikmėms; 2005 m. rugsėjo 20 d. įtikinęs J. M., kad pastarojo sąskaitoje laikyti pinigus nesaugu, nusivežė J. M. į AB SEB banką, kur šis iš savo sąskaitos pervedė 450 000 Lt (130 329,01 Eur) į R. S. sąskaitą, įvardindamas pervedimą „paskola“. Nesant jokios rašytinės sutarties, disponuodamas savo nuožiūra šiais paskolintais pinigais, J. K., R. S. pasiūlius susigrąžinti dalį paskolos įsigyjant už 240 000 Lt (69 508,80 Eur) dalį jo statomo kotedžo Kaune, (duomenys neskelbtini), šį nekilnojamąjį turtą įformino ne J. M., o savo vardu; 2007 m. pradžioje, jau veikdamas bendrininkų grupe kartu su K. Š. ir J. U., pateikė R. S. raštelį, pasirašytą ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, kuriuo J. M. neva prašo pervesti 100 000 Lt (28 962 Eur) į K. Š. sąskaitą, dėl šių pinigų pervedimo J. M. neinformavo ir taip suklaidino J. M. ir R. S., kuris nuo 2007 m. sausio 11 d. į K. Š. sąskaitą per kelis kartus iki 2007 m. kovo mėn. pervedė iš viso 100 000 Lt (28 962 Eur), ir šiuos pinigus J. K. kartu su K. Š. bei J. U. neteisėtai pasisavino. J. K. taip pat savo naudai įgijo paskolos dalį – 110 000 Lt (31 858,20 Eur), kuriuos J. K. 2006–2007 m., tiksliau nenustatytu laiku, grąžino R. S.. Taip pat, įtikinęs J. M., kad padės nusipirkti kilnojamąjį namelį, tačiau namelio nenupirkęs ir pervestų pinigų negrąžinęs, J. K. užvaldė nukentėjusiojo būstui pirkti skirtus 80 000 Lt (23 169,60 Eur), kuriuos dalimis (10 000 ir 70 000 Lt) 2009 m. liepos 13 d. J. M. iš savo banko sąskaitos pervedė į J. K. banko sąskaitas.

23. Nors J. K. inkriminuotos tęstinės sukčiavimo veiklos epizodai susiję su raštu ir žodžiu sudarytomis sutartimis, veikimu pagal įgaliojimą, t. y. susiję su civiliniais teisiniais santykiais, tačiau atsižvelgdamas į tai, kaip buvo vykdomi įgaliojimas ir sutartys, įvertinęs, be kita ko, J. K. atliktų veiksmų eigą, pinigų išgryninimo faktus, jų neperdavimą J. M., nepanaudojimą šio asmens interesais, vėliau, siekiant gauti pavedimą iš R. S., grupės bendrininkų panaudotą J. M. vardu pagamintą dokumentą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo visų kaltininkų tiesioginę tyčią, nukreiptą į didelės vertės J. M. priklausiusio turto užvaldymą.

24. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodytomis pripažinto kvalifikuoto sukčiavimo aplinkybės nustatytos analizuojant žemės pirkimo–pardavimo sutarčių (preliminariosios ir pagrindinės) sudarymo, vykdymo aplinkybes, pinigų judėjimą kaltininkų, R. M., R. S. sąskaitose, banko pervedimų atlikimus ir jų pagrindimus, atsižvelgiant į neparemtus turėta teise ir objektyviomis aplinkybėmis kaltininkų paaiškinimus, jog didesnė dalis pinigų jiems atiteko už J. M. suteiktas paslaugas, draugiškumą ir pan. arba buvo išgryninti ir perduoti J. M. žinion.

25. Kvalifikuoto sukčiavimo bylose tiesioginės tyčios turinį sudaro turtinės naudos gavimo, didelės žalos padarymo panaudojant apgaulę suvokimas ir noras panaudojant apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

26. Bendrininkavimo sukčiaujant atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą vieningą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLTY0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403-648/2016">2K-403-648/2016</a>). Aptardama kaltės, t. y. tiesioginės tyčios, nuteistiesiems inkriminuotame sukčiavime buvimą, apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pagrįstai atsižvelgusi į tai, kad nė vienas kasatorius savo kaltės nepripažino, vertino bylos objektyvių duomenų visumą, parodančią kiekvieno iš jų atliktų veiksmų ir siektų padarinių pobūdį. Sutelkti bendram tikslui – užvaldyti J. M. banko sąskaitoje esančius pinigus – kasatorių veiksmai liudija, kad buvo veikta tiesiogine tyčia – suvoktas pavojingas nusikalstamos veikos pobūdis, numatyta, kad dėl to gali atsirasti neigiami padariniai, ir jų norėta.

27. Kasatorius J. K., ginčydamas kaltę, nurodo notarine tvarka patvirtintų vienašalių ir dvišalių sandorių svarbą, J. M. turto paveldėtojos pagal įstatymą R. K. nesiėmimą ginčyti J. M. sudarytų sandorių civilinio proceso tvarka, pabrėžia jos parodymus apie siūlymus kasatoriui be teismo grąžinti J. M. patikėtus pinigus, tačiau šios aplinkybės J. K. veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi.

28. Būtent, J. K., kaip J. M. atstovas, grynaisiais pinigais arba banko pavedimu į savo sąskaitą gavo dideles pinigų sumas už parduotą J. M. nuosavybės teise priklausiusią žemę; J. K. grynaisiais pinigais, o K. Š. (bendrininkaudamas su J. K. ir J. U.) – banko pavedimu gavo pinigų sumas, kurias R. S. grąžino kaip J. M. (kaip nustatyta, šiam nežinant) jam suteiktos paskolos dalį. Bylos įrodymų visuma nustatyta, kad nurodytas turtas buvo ne perduotas J. M. ar panaudotas (naudojamas) jo interesais, o apgaule užvaldytas nuteistųjų. Bylos įrodymų visuma taip pat nustatyta, kad ir tuo atveju, kai J. M. formaliai banke savo turtu (didelėmis pinigų sumomis) disponavo pats (banko pervedimai – paskola R. S. ir 80 000 litų pervedimas J. K.), jis veikė pasitikėdamas J. K. ir būdamas šio suklaidintas dėl tikrųjų šio asmens ketinimų ir manydamas, kad šie pinigai bus panaudoti J. M. interesais.

29. Nuteistojo K. Š. kasacinio skundo teiginiai, kad byla jam turėtų būti nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui siejami su klaidingu manymu, kad jam, veikiant grupe su kitais nuteistaisiais, panaudojant apgaulę, padarytas didelės vertės svetimo turto įgijimas turėtų būti kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Byloje nenustatyta aplinkybių, paneigiančių apkaltinamajame nuosprendyje nustatytus faktus, kad K. Š., veikdamas bendrininkų grupe su J. K. ir J. U., suklaidinę R. S., šiam pervedus 100 000 Lt (28 962 Eur), į J. M. sąskaitą, pasisavino būtent šį didelės vertės J. M. priklausantį turtą.

Darytina išvada, kad byloje nustatyti visų kasatorių nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o kasacinių skundų argumentai neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, dėl kurio reikėtų apeliacinės instancijos teismo nuosprendį naikinti.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ir mirusio asmens parodymų patikrinimo ir vertinimo

30. Baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu visi kasatoriai naują apkaltinamąjį nuosprendį ginčija nurodydami tariamai padarytus įvairių BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, nuosprendžio surašymą pažeidimus, nes naujas apkaltinamasis nuosprendis priimtas ne taip, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, apeliacinės instancijos teismas jį pagrindė mirusio J. M., kurio kasatoriai jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti, parodymais. J. K. kasaciniame skunde pažymima, kad nors ikiteisminio tyrimo metu J. M. buvo gyvas, jis nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir su juo nebuvo atlikta akistata. Kasatorių J. K. ir J. U. nuomone, J. M. parodymai ne tik neleistini, bet ir yra nepatikimi, prieštarauja kitų asmenų parodymams bei kitiems rašytiniams bylos duomenims; be to, J. K. ir K. Š. nurodo, kad vienoje iš ikiteisminio tyrimo metu atliktų J. M. apklausų pažeidžiant BPK reikalavimus dalyvavo ir jai palankia bylos baigtimi suinteresuota nukentėjusioji R. K..

31. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinys patvirtina, jog šis teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, nuosprendyje išdėstė pakankamai motyvuotas ir logiškas išvadas, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Nuosprendyje teismas konstatavo, kad pakanka byloje surinktų įrodymų, kurie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes.

32. Naujame apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamųjų kaltumą, išdėstyti ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistieji viso baudžiamojo proceso metu davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus dėl daugelio teisiškai reikšmingų aplinkybių; juose pateikiamos gynybos versijos, išsamiai išnagrinėjus, motyvuotai paneigtos vadovaujantis kitais įrodymais. Minėta, kad įrodymų vertinimas, kaip nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir jais pagrįstų išvadų baudžiamojoje byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir daromų išvadų teismui nėra privalomos. Svarbu, kad teismo baigiamajame akte būtų išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Tokiems motyvams esant, kasacinių skundų nuorodos, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamus įrodymus įvertino kitaip ir padarė kitokias išvadas, nei to pageidavo nuteistieji, negali būti laikomos BPK pažeidimu.

33. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, jog tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06, par. 147; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10, par. 106; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYtNjkzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-36-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-36-693/2015">2K-36-693/2015</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>, 2K-211-489/2016, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-295-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-295-507/2016">2K-295-507/2016</a>, 2K-426-507/2016).

34. Tokiose situacijose būtina vertinti, ar liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis yra svarbi ir ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad jie buvo pakankamai reikšmingi ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimai bylose Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 147; Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 116).

35. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad rėmimasis liudytojo, kuris nedalyvavo teismo procese dėl mirties, ankščiau duotais parodymais neprieštarauja EŽTT ir Lietuvos teismų praktikai (pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 121, 153; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, peticijos Nr. 19874/92; 2006 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Bonev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 60018/00; 2009 m. sausio 27 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Mika prieš Švediją, peticijos Nr. 31243/06; 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Sitnevskiy ir Chaykovskiy prieš Ukrainą, peticijų Nr. 48016/06 ir 7817/07, par. 104; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>, 2K-363-303/2015).

36. Šioje baudžiamojoje byloje priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį panaudoti, be kita ko, apgaule pasisavinto turto buvusio savininko – liudytojo J. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, taip pat nukentėjusiosios R. K. pateikti J. M. užrašai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. balandžio 3 d. J. M. mirė. Šio asmens lavonas su smurto sužalojimais galvoje rastas vandens telkinyje prie gyvenamojo namo Poderiškių kaime. Dėl šio įvykio pagal BK 129 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (t. 2 b. l. 158; t. 6 b. l. 99). Tokiomis aplinkybėmis J. M. nedalyvavo teismo procese, o kasatoriai neturėjo galimybės jo apklausti dėl objektyvios priežasties, nepriklausančios nuo valstybės institucijų. Sprendžiant iš bylos medžiagoje esančių duomenų, J. M. mirtis įvyko netikėtai, tuo metu, kai ikiteisminis tyrimas buvo tik pradinėje stadijoje ir įtarimai dėl kvalifikuoto sukčiavimo nebuvo niekam pareikšti. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad buvo privalu imtis priemonių gynybos teisėms dėl J. M. apklausos užtikrinti (žr., priešingai, EŽTT 2016 m. birželio 28 d. sprendimą byloje Dimović prieš Serbiją, peticijos Nr. 24463/11, par. 41–42). Kita vertus, J. M. mirus, neabejotinai atsirado būtinumas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atsižvelgti, be kita ko, į jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat į minėtus asmeninius užrašus.

37. EŽTT praktikoje kaip lemiamas traktuojamas tokios reikšmės ar svarbos įrodymas, kuris gali nulemti bylos baigtį. Tuo atveju, kai liudytojo parodymus patvirtina kiti įrodymai, vertinimas, ar tokie parodymai yra lemiami, priklauso nuo juos patvirtinančių įrodymų įrodomosios reikšmės; kuo svaresni patvirtinantys įrodymai, tuo mažiau tikėtina, kad teismo procese nedalyvaujančio liudytojo parodymai bus traktuojami kaip lemiami (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas bylose Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 123–124). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-592/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-592/2010">2K-592/2010</a>, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-61/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a> ir kt.).

38. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje priimtame apkaltinamajame nuosprendyje aiškiai nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti J. M. parodymai nelaikytini savarankišku įrodymų šaltiniu. Tačiau tai nereiškia, kad jų vertinimas kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų duomenų kontekste apskritai yra negalimas. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu teisingai nurodė, kad, atsižvelgdamas į tai, remiasi ir laiko pagrįstus tuos J. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat jo užrašų dalis, kuriuos patvirtina ir kiti nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys. Taigi faktinė ir teisinė situacija šioje baudžiamojoje byloje skiriasi nuo kasatoriaus J. U. skunde nurodytos baudžiamosios bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcyLTY3Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-372-677/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-372-677/2016">2K-372-677/2016</a>, kurioje nebuvo įrodymų, patvirtinančių ikiteisminio tyrimo metu apklaustos mirusios liudytojos (įtariamosios), dėl kurios gynybos teisė pateikti klausimų neįgyvendinta, parodymus.

39. Pažymėtina, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados dėl pripažįstant kasatorius kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį reikšmingų aplinkybių nustatymo grindžiamos įrodymų ir kitų baudžiamosios bylos duomenų visuma. Naujame apkaltinamajame nuosprendyje teismas itin išsamiai išdėstė ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išnagrinėtus įrodymus, detaliai išanalizavo juos atskirai ir gretindamas tarpusavyje, pateikė nuoseklius ir logiškus motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Mirusio J. M. – apgaule užvaldyto turto savininko – parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, ir jo asmeniniai užrašai šioje byloje yra svarbus šaltinis tikrinant kitus įrodymus ir formuojant teismo vidinį įsitikinimą, tačiau šie duomenys neturėjo lemiamos įrodomosios reikšmės, o jų patikimumas BPK numatyta tvarka buvo tikrinamas.

40. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme (taip pat viso teismo proceso metu), kaltinamieji turėjo teisę ir procesines galimybes ginčyti tiek J. M. parodymus, tiek kitus įrodymus, pateikdami savąsias įvykių versijas, ir šia galimybe plačiai naudojosi; dėl gynybos argumentų motyvuotai pasisakyta. Priešingai negu teigiama kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas vertino J. M. parodymų patikimumą, tiek lygindamas juos su kitais įrodymais, tiek atsižvelgdamas į J. M. asmenybės ypatumus, polinkį vartoti alkoholį (pavyzdžiui, nesivadovauta jo parodymais, kad R. S. jis nėra matęs). Pažymėtina, kad kai kurie J. M. parodymai atitiko aplinkybes, kurios byloje nebuvo ginčijamos (pavyzdžiui, dėl žemės pardavimo įmonei padedant J. K.) ar pačių kaltinamųjų parodymus; pastaruoju atveju J. M. parodymai, atsižvelgiant į atitinkamų kitų įrodymų vertinimą, buvo traktuojami J. K. naudai (pavyzdžiui, dėl tarpusavio santykių ir atsiskaitymo su G. O.).

41. R. K., jai dar nesant pripažinta nukentėjusiąja, dalyvavimas vienoje iš keturių J. M. apklausų ikiteisminio tyrimo metu, vykusioje 2009 m. gruodžio 4 d., iš tiesų leidžia įžvelgti šio liudytojo apklausos tvarkos nesilaikymą ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau iš J. M. gautą ir liudytojo apklausos protokole užfiksuotą informaciją jam pačiam iš esmės patvirtinus kitoje (2010 m. sausio 28 d.) liudytojo apklausoje ir atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi tik tais jo parodymais, kuriuos patvirtino kiti įrodymai, nėra pagrindo išvadoms, kad liudytojo apklausos tvarkos nesilaikymas turėtų būti pripažintas esminiu BPK pažeidimu.

42. Nėra pagrindo nuteistojo J. K. kasacinio skundo teiginiams, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, išdėstytos naujo apkaltinamojo nuosprendžio 37–38 lapuose, kuriomis sumažinta J. K. apgaule įgytų pinigų suma, padarytos pažeidžiant BPK 256 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju kaltinamajame akte nurodyta J. K. padarytos nusikalstamos veikos apimtis sumažinta, pakeista palankia kasatoriui linkme niekaip nesuvaržant J. K. teisės gintis, neigti jam inkriminuotus veiksmus.

Taigi darytina bendra išvada, kad kasaciniuose skunduose nurodytos BPK nuostatos priimant apkaltinamąjį nuosprendį ir tikrinant bei vertinant apgaule pasisavinto turto buvusio savininko – mirusio liudytojo J. M. parodymus nebuvo iš esmės pažeistos.

Dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies pažeidimo

43. Kasaciniame skunde nuteistasis J. U. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai atmesdamas prašymą išreikalauti iš gydymo įstaigos duomenis apie jam žinomą J. M. rankos sužalojimą, pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pagal šiame straipsnyje esančias baudžiamojo proceso normas apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Toks tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal šio Kodekso XXI skyriuje nustatytas taisykles.

44. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo J. U. gynėja, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prašė išreikalauti medicininę dokumentaciją dėl galimo J. M. rankos sužalojimo (nes kaltinamasis J. U. paaiškino, kad 2006 m. rudenį J. M. į dešinę ranką įkando kumelė, ranka buvo sugipsuota, sugipsuota ranka J. M. pasirašė raštelį), siekiant nustatyti, kad J. M. raštelį galimai pasirašė sužalota ranka, dėl to jo parašas galėjo išsikraipyti. Byloje atliktas raštelio tyrimas, kurio metu nustatyta, kad ne J. M. pasirašė raštelį, gali būti klaidingas. Kauno apylinkės teismas šį prašymą atmetė motyvuota 2015 m. birželio 17 d. nutartimi. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija nutarė atlikti įrodymų tyrimą, nors proceso dalyviai to neprašė. Įrodymų tyrimo metu buvo apklaustas liudytojas R. S., išteisintieji J. U., K. Š. ir J. K., nukentėjusioji R. K., perskaityti J. M., J. U., K. Š. ir J. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, pagarsinti byloje esantys dokumentai. K. Š. pateikus prašymą išreikalauti ir pridėti prie bylos medicininius dokumentus dėl J. M. rankos sužalojimo, apeliacinės instancijos teismas, išklausęs procesų dalyvių nuomonę, šį prašymą atmetė, taip pat išdėstydamas motyvus.

45. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo tenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2011">2K-426/2011</a>, 2K-430/2012, 2K-P-178/2012, 2K-109/2014, 2K-436-697/2015).

46. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo buvo pakartotinai prašoma patikrinti, ar yra medicininių duomenų apie prieš dešimt metų galimai įvykusią mirusio asmens rankos traumą ir jos gydymą. Esant teismų motyvams dėl tokio pateikto prašymo reikšmės bylai ir prašymo atmetimo, nėra pagrindo teiginiams, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Dėl kitų nuteistojo J. K. kasacinio skundo argumentų

47. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio, atskiromis Kanonų teisės nuostatomis, jis dalyvavo legaliame, leistiname turtinių reikalų tvarkyme. Apeliacinės instancijos teismas, atidėdamas bausmės vykdymą ir skirdamas įpareigojimą „tęsti darbą“, pažeidė tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalies, tiek atskiras Švento Sosto ir Lietuvos Respublikos Sutarties dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų, tiek Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo nuostatas. Anot kasatoriaus, valstybės institucijos negali riboti jo, kaip dvasininko, veiklos, jam paskirti įpareigojimai neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir įpareigojimas dirbti ir atlyginti turtinę žalą nesuderinami.

48. Atsakant į tokius argumentus pirmiausia pabrėžtina, kad, nagrinėjant baudžiamąją bylą, priimant joje atskirus sprendimus dėl poveikio priemonių taikymo, yra nustatomi baudžiamojo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, o ne kasatoriaus nurodytos teisės normos. BK paskirtis aiškiai apibrėžta BK 1 straipsnyje.

49. Antra, jeigu nusikaltimu padaryta ir priteista turtinė žala, tai teismai paprastai skiria tuos įpareigojimus ir tas baudžiamojo poveikio priemones, kurie turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui, padėtų nusikaltimu padarytą žalą atlyginti. Su tuo susijusi asmens kontrolė jo gyvenamojoje vietoje (įpareigojimas neišvykti iš gyvenamosios vietos), įpareigojimas nuteistąjį dėti pastangas ir gauti legalias pajamas užsiimant apmokama veikla, ir įpareigojimas pašalinti turtinę žalą. Taigi teismai atidėdami J. K. paskirtos bausmės vykdymą ir paskirdami tokio pobūdžio įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemonę BK 69 ir 75 straipsnio nuostatų nepažeidė.

50. Pažymėtina ir tai, kad pagal BK 75 straipsnio 5 dalies nuostatas bausmės vykdymo atidėjimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos probacijos įstatymas. Šio įstatymo 29 straipsnyje numatyta, kad jeigu probuojamasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų probacijos sąlygų, probacijos tarnybų teikimu teismas gali jas pakeisti.

51. Atsižvelgusi į tai, kas pirmiau išdėstyta, kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo naują apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos išteisinamąjį nuosprendį nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl visi paduoti kasaciniai skundai atmetami.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų J. K., K. Š. ir J. U. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas

Eligijus Gladutis

Audronė Kartanienė

Vytautas Masiokas

Tomas Šeškauskas