Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-634/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-08612-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 28.1; 44.5.2.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Nordic investicija“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Nordic investicija“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „Lengvieji automobiliai“, dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šioje byloje sprendžiamas valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų klausimas.

Ieškovas BUAB „Nordic investicija“ prašė teismo priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 53 426,94 Lt nuostolių atlyginimą.

2004 m. lapkričio 3 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi ieškovas išnuomojo trečiajam asmeniui UAB „Lengvieji automobiliai“ nuosavybės teise ieškovui priklausančias patalpas (duomenys neskelbtini) laikotarpiui nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d.; nuomos sutarties terminas buvo pratęstas iki 2006 m. gruodžio 31 d. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyrius (toliau – ir Kauno miesto VPK KP NTT APGTS) 2006 m. spalio 19 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 20-1-01264-06 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 189 straipsnio 1 dalyje – dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo ir realizavimo, pareiškė įtarimus trečiojo asmens UAB „Lengvieji automobiliai“ darbuotojams E. P. ir S. L.. 2006 m. lapkričio 10 d. ieškovas vienašališkai nutraukė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, nes trečiasis asmuo UAB „Lengvieji automobiliai“ netinkamai vykdė sutartyje nustatytas prievoles. Nutraukęs sutartį, ieškovas iki 2008 m. sausio 18 d. negalėjo valdyti, naudotis ir disponuoti savo nuosavybe, nes atsakovo darbuotojai užantspaudavo patalpas, pakeitė signalizacijų kodus – patalpose buvo laikomos kratos metu paimtos UAB „Lengvieji automobiliai“ priklausančios automobilių detalės. 2006 m. lapkričio 30 d. raštu ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas per protingą laiką pasiimti patalpose esančius ir tyrimui reikalingus daiktus, netrukdyti jam, kaip savininkui, naudotis patalpomis, nes, negalėdamas tų patalpų nuomoti, ieškovas patiria nuostolius. 2007 m. kovo 27 d. atsakovas informavo ieškovą, kad dėl didelio UAB „Lengvieji automobiliai“ priklausančių detalių kiekio negali atlaisvinti ieškovui priklausančių patalpų. Ieškovas siūlė atsakovui sudaryti patalpų nuomos sutartį ir taip atlyginti patirtus nuostolius. Atsakovas ieškovui nurodė, kad ikiteisminis tyrimas perduotas Vokietijos Federacinės Respublikos Braunšveigo centrinio policijos komisariato pareigūnams. Ieškovui priklausančios patalpos buvo atlaisvintos 2008 m. sausio 18 d. Ieškovo nuomone, atsakovas, ikiteisminio tyrimo byloje apribodamas ieškovo teisę naudotis, valdyti ir disponuoti jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu, pažeidė Konstitucijos, CK normas dėl nuosavybės teisės įgyvendinimo ir jos neliečiamybės. Ieškovas negalėjo nei patekti, nei naudotis ar disponuoti patalpomis keturiolika mėnesių ir dėl to patyrė nuostolių, nes ieškovo veikla yra susijusi su patalpų nuoma.

Byloje nustatyta, kad 2004 m. lapkričio 3 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi UAB „Rentija“ (dabar - BUAB „Nordic investicija“) išnuomojo UAB „Lengvieji automobiliai“ už 4042,60 Lt ir PVM per mėnesį nuosavybės teise jai priklausančias gamybines patalpas (duomenys neskelbtini) skirtas naudoti automobilių ardymui, remontui, atsarginių dalių didmeninei ir mažmeninei prekybai, laikotarpiui nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. Terminas buvo pratęstas 2005 m. gruodžio 21 d. susitarimu iki 2006 m. gruodžio 31 d., sumažinant nuomos mokestį iki 3234,08 Lt su PVM per mėnesį. 2006 m. lapkričio 10 d. ieškovas informavo UAB „Lengvieji automobiliai“, kad nutraukia negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, nes jos naudojamos ne pagal paskirtį ir laiku nesumokėta už nuomą. Ieškovas 2006 m. lapkričio 30 d., 2007 m. vasario 27 d. informavo Kauno miesto VPK KP NTT APGTS, kad vienašališkai nutraukė patalpų nuomos sutartį su UAB „Lengvieji automobiliai“ ir prašė per protingą terminą pasiimti tyrimui reikalingus tose patalpose esančius daiktus bei pašalinti trukdžius patalpų savininkui naudotis patalpomis. 2007 m. balandžio 13 d. ieškovas prašė Kauno miesto VPK KP NTT APGTS atlyginti patirtus nuostolius ir sudaryti patalpų nuomos sutartį. 2007 m. balandžio 20 d. Kauno miesto VPK KP NTT APGTS nusiuntė paklausimą dėl patalpų nuomos Vokietijos Federacinės Respublikos Braunšveigo centrinio policijos komisariato viršininkui, apie tai informuodamas ir ieškovą. 2006 m. lapkričio 17 d. teisinės pagalbos prašymu Vokietijos Federacinės Respublikos Braunšveigo prokuratūra prašė išsaugoti patalpas su ten esančiais daiktais. 2007 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra perdavė Vokietijos Federacinės Respublikos Braunšveigo prokuratūrai E. P. ir S. L. baudžiamąjį persekiojimą, baudžiamąją bylą Nr. 20-1-01264-06. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu ieškovui iš UAB „Lengvieji automobiliai“ priteista skola už patalpų nuomą iki 2006 m. lapkričio 10 d. Baudžiamoji byla Nr. 20-1-01264-06 išnagrinėta, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nuosprendžiu S. L. ir E. P. pripažinti kaltais dėl BK 189 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu įtraukus Vokietijos Federacinės Respublikos Braunšveigo prokuratūrą, šios valstybės Užsienio reikalų ministerija nota grąžino dokumentus Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, nurodydama, jog galioja vietos viršenybės principas ir Lietuvos pusės sprendimu gali būti pažeistas Vokietijos Federacinės Respublikos, kaip valstybės, imunitetas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos 39 886,99 Lt žalos atlyginimo.

Teismas vadovavosi Konstitucijos 23 straipsniu, CK 4.37 straipsnio 1 dalimi, 6.2, 6.3, 6.246, 6.247 straipsniais, 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.251 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsniu, 6.271 straipsniu, 6.272 straipsnio 1 dalimi, Policijos veiklos įstatymo 3 straipsniu, 4 straipsnio 2 dalimi, BPK 1, 2 straipsniais, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xODMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-183/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-183/2006">3K-7-183/2006</a>; teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Drevida“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-5/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-5/2009">3K-3-5/2009</a>; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219/2010">3K-3-219/2010</a>). Teismas nustatė, kad ieškovo patalpose (duomenys neskelbtini) nuo 2006 m. spalio 19 d. buvo atliekamos kratos ir iki 2008 m. sausio 18 d. buvo laikomi baudžiamajai bylai Nr. 20-1-01264-06 tirti turintys reikšmės daiktiniai įrodymai, o patalpos buvo užantspauduotos. Dėl ieškovo ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, todėl nebuvo pagrindo taikyti jam kokias nors prievartos priemones; ieškovui neatsirado pareigos finansuoti išlaidas, susijusias su UAB,,Lengvieji automobiliai“ vadovams taikomų procesinių prievartos priemonių taikymu, ar patirti kitų nepatogumų. 2006 m. spalio 26 d. ieškovas informavo ikiteisminio tyrimo pareigūnus apie savo veiklos pobūdį – patalpų nuomą ir kad patalpos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ieškovui. Teismas sprendė, kad, paliekant ikiteisminiam tyrimui reikalingus daiktus saugoti ieškovui priklausančiose patalpose, tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Ieškovas ne tik prašė ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlaisvinti patalpas, bet ir siūlė jas nuomotis, tačiau nė vienas iš ieškovo prašymų iki 2008 m. sausio 18 d. nebuvo patenkintas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo sudarę sutartis su kitomis bendrovėmis dėl daiktinių įrodymų saugojimo paslaugų, iš esmės neneigė, kad už patalpų naudojimą daiktinių įrodymų saugojimui savininkui turi būti sumokėta, tačiau tvirtino, jog tai padaryti turėjo Vokietijos pareigūnai, kurių teisinės pagalbos prašymą jie vykdė ir kuriems buvo perdavę baudžiamąją bylą Nr. 20-1-01264-06. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikoje ikiteisminį tyrimą atlieka Lietuvos pareigūnai, o užsienio valstybių pareigūnams leidžiama atlikti proceso veiksmus tik tarptautinėje sutartyje nustatytais atvejais ir dalyvaujant Lietuvos pareigūnams, todėl už Lietuvoje atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus jie ir yra atsakingi. Lietuvos pareigūnai patys apsiėmė saugoti daiktinius įrodymus, Vokietijos pareigūnų įsipareigojimo ar bent pažado apmokėti daiktinių įrodymų saugojimo išlaidas nėra. Lietuvoje ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto, bet ne privačių fizinių ar juridinių asmenų, todėl, esant būtinybei saugoti daiktinius įrodymus, ikiteisminį tyrimą atliekantys bei kontroliuojantys pareigūnai turi pasirūpinti tam reikalingomis patalpomis – susitarti su tų patalpų savininkais dėl jų naudojimo būdo pagal panaudą ar nuomos pagrindu, o susitarimo su kitos valstybės pareigūnais atveju – kontroliuoti, kad tokią pareigą prisiėmę asmenys tai atliktų tinkamai ir laiku. Bylos atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai, vykdydami įstatymais nustatytas jiems pareigas, be teisinio pagrindo apribojo ieškovo, kaip savininko, teisę naudotis jam priklausančiomis patalpomis, todėl jų veiksmus teismas pripažino neteisėtais (CK 4.37 straipsnio 2 dalis, 4.39 straipsnis). Teismas sprendė, kad žalos nukentėjusiam asmeniui bendrai padariusių asmenų atsakomybė yra solidari, o ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams ir juos kontroliuojantiems asmenims nevykdant pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, atsakomybė tenka Lietuvos valstybei. Teismas sprendė, kad priežastinis ryšys tarp neteisėtų ikiteisminį tyrimą atliekančių ir juos kontroliuojančių pareigūnų veiksmų bei žalos įrodytas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju priežastinis ryšys yra ne tarp konkrečios institucijos ar jos pareigūno neteisėto veikimo, o valstybės organų sistemos netinkamo veikimo ir žalingo rezultato.

Ieškovas reikalavo atlyginti patirtus nuostolius – negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, jei, atlikdami įstatymų jiems numatytas prievoles, ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnai būtų nedelsiant atlaisvinę patalpas. Žalos dydį ieškovas grindė patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartyje, pagal kurią iki patalpų užplombavimo jos buvo nuomojamos trečiajam asmeniui UAB,,Lengvieji automobiliai“, nustatytu nuomos mokesčiu 3234,08 Lt ir PVM. Kadangi PVM yra į valstybės biudžetą mokamas specialus mokestis, tai negalima pripažinti, kad dėl šio mokesčio negavimo ieškovas patyrė žalą. Dėl to šio mokesčio suma nelaikytina ieškovo patirta žala (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 5 punktas, 15, 90 straipsniai). Teismas konstatavo, kad ginčo patalpomis ieškovas negalėjo naudotis ir gauti nuomos mokestį keturiolika mėnesių. Kadangi ieškovas su UAB „Lengvieji automobiliai“ iki 2006 m. gruodžio 31 d. sudarytą nuomos sutartį 2006 m. lapkričio 10 d. nutraukė vienašališkai, nesilaikydamas įstatymuose nustatytų reikalavimų ir tvarkos, tai teismas pripažino, kad pats ieškovas sudarė prielaidas nuostolių padidėjimui dėl negauto nuomos mokesčio laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 11 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., todėl turi prisiimti negatyvių padarinių riziką; prašomą priteisti nuostolių dydį teismas sumažino 5390,13 Lt (CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalys, 6.282 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 20 d. nutartimi pakeitė Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą, tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovui iš atsakovo 14 014,35 Lt nuostolių atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ 1 punktu ir nurodė, kad nė viena iš atstovaujančių institucijų byloje nėra savarankiškas atsakovas, todėl atmetė teiginius, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui.

Valstybinės institucijos, įskaitant vykdančias baudžiamąjį persekiojimą, civilinės atsakomybės prasme neatleidžiamos nuo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, o dėl šios pareigos nevykdymo jų veiksmai, kurie nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, bet jais buvo pažeista pareigūnų bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, gali būti pripažinti neteisėtais ir dėl to valstybei gali atsirasti civilinė atsakomybė (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnis, 6.271 straipsnio 2–4 dalys, 6.272 straipsnio 1 dalis, BPK 1, 2 straipsniai). Policijos pareigūnai, atlikdami BPK numatytus procesinius veiksmus, privalo laikytis ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų bei tarptautinių sutarčių, o policijos veikla yra grindžiama pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais (Policijos veiklos įstatymo 3 straipsnis, 4 straipsnio 2 dalis). Esant būtinybei saugoti daiktinius įrodymus, ikiteisminį tyrimą atliekantys ir kontroliuojantys pareigūnai turi pasirūpinti tam reikalingomis patalpomis – susitarti su savininkais dėl jų patalpų naudojimo būdo pagal panaudą ar nuomos pagrindu, o susitarimo su kitos valstybės pareigūnais atveju – kontroliuoti, kad tokią pareigą prisiėmę asmenys tai atliktų tinkamai ir laiku (BPK 92 straipsnio 4 dalis, CPK 185 straipsnis). Teismas rėmėsi CK 6.4 straipsniu ir nurodė, kad dėl ieškovo ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, todėl nebuvo pagrindo jam taikyti kokias nors prievartos priemones, ribojančias jo konstitucinę teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų, kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudotis ir disponuoti nuosavybės teisės objektu, pačiam spręsti ar perduoti nuosavybės teisės objektą kitam asmeniui ir kokiomis sąlygomis tai padaryti (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Ieškovas dar iki perduodant bylą Vokietijos pareigūnams, t. y. 2006 m. lapkričio 30 d., kreipėsi į Kauno miesto VPK KP NTT APGTS prašydamas per protingą terminą pasiimti tyrimui reikalingus tose patalpose esančius daiktus ir pašalinti trukdžius patalpų savininkui naudotis tomis patalpomis, tačiau į jo prašymą nebuvo reaguota. Be to, nuo 2007 m. rugsėjo 7 d., t. y. nuo bylos grąžinimo Generalinei prokuratūrai, iki 2008 m. sausio 18 d. nebuvo sprendžiamas klausimas dėl naudojimosi ieškovui priklausančiomis patalpomis tvarkos ir sąlygų, nors buvo sudarytos sutartys su kitomis bendrovėmis (UAB „Aleksoto prekyba“) dėl daiktinių įrodymų saugojimo paslaugų. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai (atliekantys tyrimo veiksmus ir juos kontroliuojantys bei koordinuojantys), vykdydami įstatymais nustatytas jiems pareigas, be teisinio pagrindo apribojo ieškovo, kaip savininko, teisę naudotis jam priklausančiomis patalpomis, todėl pareigūnų veiksmai (neveikimas) pripažintini neteisėtais. Priežastinį ryšį įrodo tai, kad nuo 2006 m. spalio 19 d. iki 2008 m. sausio 18 d. ieškovas negalėjo naudotis jam priklausančiomis patalpomis, nes dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų taikytų apribojimų – patalpų užplombavimo ir daiktinių įrodymų laikymo ieškovui priklausančiose patalpose be teisėto pagrindo, šis negalėjo laisvai, savo nuožiūra disponuoti nuosavybės teise priklausančiu turtu.

Pasisakydamas dėl žalos dydžio apeliacinės instancijos teismas, iš dalies sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad ieškovas pateikė nuomos sutartį, pagal kurią patalpos užantspaudavimo metu buvo nuomojamos už 3234,08 Lt mėnesinį nuomos mokestį. Atsakovo atstovas nepateikė priešingų, nustatytą žalos dydį paneigiančių duomenų ar pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas nurodė, kad tuo laikotarpiu, kai baudžiamoji byla buvo perduota Vokietijos Federacinės Respublikos Braunšveigo prokuratūrai ir buvo jos žinioje (laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 12 d. iki 2007 m. rugsėjo 7 d.), Lietuvos pareigūnai jokių procesinių sprendimų, tarp jų – ir susijusių su daiktinių įrodymų saugojimu, negalėjo ir neturėjo teisės priimti. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnai šiuo laikotarpiu neveikė prieš ieškovo interesus, todėl teismas sumažino priteistino žalos atlyginimo dydį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis) ir nurodė, kad šiuo laikotarpiu ieškovo negauta nuomos mokesčio suma yra 25 872,64 Lt (3234,08 Lt/mėn. x 8 mėn.). Iš teismo ieškovui priteistos 39 886,99 Lt sumos atėmus 25 872,64 Lt, iš atsakovo Lietuvos Respublikos priteistina suma nuostoliams atlyginti – 14 014,35 Lt.

III. Kasacinių skundų, pareiškimų dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Generalinės prokuratūros, prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis nuspręsta tenkinti ieškinio dalį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodomi šie skundo argumentai:

1. Dėl CK 6.271, 6.272 straipsnių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuratūros pareigūnų veiksmus, nepagrįstai rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir konstatavo jame įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas. CK 6.271 straipsnis reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, o 6.272 straipsnis (specialioji norma) – atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-305). Pagal šį straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma proceso teisės aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. Ikiteisminio tyrimo institucijų ir prokuratūros veiklą baudžiamajame procese reglamentuoja BPK, todėl visi procesiniai veiksmai ir sprendimai turi griežtai atitikti BPK nustatytus reikalavimus. Likusieji teisės aktai yra tik fakultatyviniai ir reglamentuoja su baudžiamuoju procesu nesusijusią ikiteisminio tyrimo institucijų ir prokuratūros veiklą, taip pat jie taikomi tik tokia apimtimi, kiek tai neprieštarauja BPK nuostatoms (CK 6.272 straipsnio 4 dalis). Teismas savo sprendimo negali grįsti abstrakcijomis, o konstatuodamas veiksmų neteisėtumą, kaip vieną iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, privalo konkretizuoti, kokios įstaigos, kokie konkretūs pareigūnai, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko bei kokių BPK straipsnių nuostatos buvo pažeistos. Pažymėtina, kad ir pats ieškovas savo reikalavimo negrindė konkrečiais BPK nuostatų pažeidimais.

Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų jurisprudencijoje pripažįstama, kad nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje, netaikant prievartos, dažniausiai yra neįmanoma. Dėl to tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai suteikia teisėsaugos institucijoms teisę taikyti priemones, varžančias žmogaus teises. Pagrindinis reikalavimas, kurio turi būti laikomasi, – kad būtų pateisinamas žmogaus teisių suvaržymas, yra toks: visi prievartiniai procesiniai veiksmai turi būti atlikti griežtai vadovaujantis BPK nustatyta veiksmų atlikimo tvarka. Tikslas, kurio yra siekiama taikant BPK XII skyriuje įtvirtintas procesines prievartos priemones, – rinkti duomenis, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Skirtingai negu taikant kardomąsias priemones, kurios gali būti taikomos tik įtariamajam arba kaltinamajam, kitas procesines prievartos priemones galima taikyti ir kitą procesinį statusą turintiems asmenims (pvz. nukentėjusiajam, liudytojui ir kt.) arba netgi asmenims, neturintiems jokio procesinio statuso (pvz. krata, poėmis, laikinas nuosavybės teisių apribojimas, fotografavimas ir kt.). Ieškovo, kaip patalpų, kuriose buvo laikomi nusikalstamu būdu įgyti daiktai, savininkui teisėtai ir pagrįstai buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – krata (BPK 145 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pažymi, kad teisėsaugos institucijų veiksmų neteisėtumas turėtų būti konstatuojamas įstatymų nustatyta tvarka. Šių aplinkybių teismai nepagrįstai nevertino ir dėl jų nepasisakė (CPK 176–185 straipsniai, 263, 270, 331 straipsniai). Ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-01264-06 metu teisėsaugos institucijų priimti procesiniai sprendimai instancine tvarka nebuvo apskųsti ir panaikinti. Teismai neįvertino, kad ieškovas pareigūnų nereagavimo į jo paklausimą neskundė teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat neteikė pakartotinio paklausimo; tai patvirtina ieškovo nerūpestingumą ir nesuinteresuotumą laisvai disponuoti ginčo patalpomis.

Teismai, nekvestionuodami teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų teisėtumo taikant BPK 92 straipsnio 2 dalį nuostatas, nepagrįstai sprendė, kad, vadovaujantis CK 6.2, 6.3 straipsnių nuostatomis, tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, tačiau tokios išvados nemotyvavo. BPK 92 straipsnio 2 dalyje nėra reglamentuoti civilinių teisinių santykių atsiradimo tarp teisėsaugos institucijų ir kitų asmenų pagrindai. Nurodyta baudžiamojo proceso įstatymo norma skirta išimtiniams atvejams, kai dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, gremėzdiškumo nėra galimybės laikyti ir perduoti jų kartu su nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga, juos tenka laikyti radimo vietoje, reglamentuoti. Pareigūnai pasinaudojo šia išimtimi nenukrypdami nuo baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir esant akivaizdžiam procesiniam būtinumui.

2. Dėl teismo sprendimo tinkamo motyvavimo. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis); tai susiję su įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, kad tinkamas teismo sprendimo motyvavimas yra svarbus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą įgyvendinimo aspektas (Angel Angelov v. Bulgari, no. 51343/99, judgment of 15 February 2007; Entleitner v. Austrija byla, 2000 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. 29544/95; kt.). Apeliacinės instancijos teismas privalo išanalizuoti visus apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTAvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-110/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-110/2006">3K-3-110/2006</a>; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Saurida“ v. UAB „Satirus“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-460/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-460/2010">3K-3-460/2010</a>; kt.). Šioje byloje teismai dalies atsakovo atstovų procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodytų argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė, o teismo sprendimuose išvadas grindė ieškovo nurodytais argumentais (CPK 320 straipsnio l dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Teismai nenurodė, kokiais (be BPK) teisės aktais policijos pareigūnai turėtų vadovautis atlikdami baudžiamojo proceso veiksmus (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis).

3. Dėl valstybės atstovavimo. Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ nustatyta, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, atstovauja valstybės institucijos, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų neteisėtų aktų atsirado žala. Ieškovas, turėdamas įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis), savo reikalavimą grindė tuo, kad žala atsirado dėl policijos pareigūnų, bet ne dėl prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismai savo iniciatyva konstatavo solidariąją ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuratūros pareigūnų atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė.

4. Dėl žalos apskaičiavimo. Pagal CK 6.353 straipsnio 1 dalį žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Nukentėjusysis privalo tiksliai įrodyti jam padarytos žalos dydį. Atsakovo atstovas remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,, Rudėta“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-322/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-322/2008">3K-3-322/2008</a>; 2008 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. UAB „Sanitex“, bylos Nr. 3K-336/2008; kt.). Apeliacinės instancijos teismas, iš Lietuvos Respublikos priteisdamas 14 014,35 Lt, netinkamai taikė žalos nustatymą reglamentuojančias CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nesilaikė teismų praktikoje įtvirtintos negautų pajamų sampratos, nes iš negautų pajamų neatėmė ieškovo išlaidų (pvz., pelno mokesčio), kurias jam būtų reikėję patirti tam, kad gautų grynąjį pelną, neįvertino, ar ieškovas realiai būtų gavęs šias pajamas. Atsakovas neginčijo tos aplinkybės, kad patalpos užantspaudavimo metu buvo nuomojamos už 3234,08 Lt mėnesinį nuomos mokestį. Tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčo patalpos, nutraukus nuomos sutartį su UAB „Lengvieji automobiliai“ ir galint jomis laisvai disponuoti, būtų buvusios kam nors išnuomotos. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas turėjo realių susitarimų su fiziniais ar juridiniais asmenimis dėl ginčo patalpų nuomos, juolab nėra įrodymų dėl konkrečios nuomos sumos, kurią ieškovas būtų gavęs ginčo laikotarpiu. Teismai, pažeisdami rungtyniškumo principą (CPK 12 straipsnis) ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176–185 straipsniai), rėmėsi vien ieškovo pateikta nuomos su UAB „Lengvieji automobiliai“ sutartimi, nemotyvavo, kodėl atmeta atsakovo argumentus, padarė neteisingas išvadas dėl priteistinos negautų pajamų sumos ir dėl atsakovo pareigos įrodinėti, kad ieškovas tokių pajamų nebūtų gavęs. Atsakovo atstovas nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką teismas negali grįsti savo sprendimo prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 2.2 punktas; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilnamisa“ v. AB „Šeškinės Širvinta“, bylos Nr. 3K-3-613/2001). Ieškovo ir UAB „Lengvieji automobiliai“ nuomos sutartis ir joje nustatyta nuomos kaina turi būti vertinama kaip prielaida, kad ginčo patalpos bus išnuomotos ir už tokią pačią kainą. Ieškovas beveik po mėnesio po patalpų užantspaudavimo vienašališkai nutraukė nuomos sutartį, taip išreikšdamas valią negauti pajamų iš patalpų nuomos, tačiau teismai to nevertino.

4. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Teismai nepagrįstai priteisė iš Lietuvos Respublikos bylinėjimosi išlaidas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-165/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-165/2012">3K-7-165/2012</a>). Ieškovas 4809 Lt (1603 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, 1603 Lt – už apeliacinį skundą, 1603 Lt – už kasacinį skundą) sumokėjo valstybei, todėl teismai visiškai nepagrįstai šią sumą (sumažindami ją proporcingai tenkintinai ieškinio daliai) priteisė iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, kasacinio skundo atsakovo atstovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašo kasacinį skundą tenkinti ir panaikinti teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis tenkinta ieškinio dalis.

Procesiniame dokumente nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuratūros pareigūnų veiksmus, nepagrįstai rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir konstatavo valstybės civilinės atsakomybės sąlygas. Ginčo atveju buvo nagrinėjamas ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuratūros pareigūnų veiklos teisėtumas, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis CK 6.272 straipsniu. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. Teisėsaugos institucijų veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-305/2005). Bylos atveju teisėsaugos institucijos pareigūnų veiksmų neteisėtumas galėtų būti konstatuojamas tik tokiu atveju, jeigu jie būtų pažeidę konkrečias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, reglamentuojančias konkrečių procesinių veiksmų atlikimą, tačiau tokie pažeidimai byloje nenustatyti. Dėl ieškovo ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas. Prasidėjus ikiteisminio tyrimo veiksmams UAB „Lengvieji automobiliai“ sutarties su ieškovais nenutraukė, toliau būtų ieškovui mokėjusi nuomos mokestį (nors bendrovės veikla buvo laikinai sustabdyta), todėl jokios žalos ieškovui nebūtų atsiradusios. Ieškovas vienašališkai nutraukė nuomos sutartį, išreikšdamas valią ir prisiimdamas atsakomybę dėl pelno negavimo už nuomą, todėl žala ieškovui atsirado dėl jo paties veiksmų. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad turėjo kokių nors realių susitarimų su fiziniais ar juridiniais asmenimis dėl patalpų nuomos. Teismai, pažeisdami rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176-185 straipsniai), remdamiesi vien ieškovo pateikta nuomos su UAB „Lengvieji automobiliai“ sutartimi ir nemotyvuodami, kodėl atmeta atsakovo argumentus, padarė neteisingas išvadas dėl priteistinos negautų pajamų sumos. Teismai rėmėsi prielaidomis, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 2.2 punktas). Be to, teismai nepagrįstai priteisė iš Lietuvos Respublikos bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-165/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-165/2012">3K-7-165/2012</a>).

Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl neteisėtų veiksmų nustatymo. Atsakovui atstovaujančios institucijos savo veiksmais pažeidė ieškovo prigimtinę ir įstatymo saugomą nuosavybės teisę, nuosavybės neliečiamumo principą (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Teismai, vadovaudamiesi Policijos veiklos įstatymo 3 straipsniu, 4 straipsnio 2 dalimi, BPK 1, 2 straipsniais, pagrįstai konstatavo, kad, atlikdami BPK numatytus procesinius veiksmus, policijos pareigūnai privalo laikytis ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų bei tarptautinių sutarčių, o policijos veikla yra grindžiama pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais. Teisės aktai įpareigoja pareigūnus, vykdančius ikiteisminio tyrimo veiksmus, laikytis ne tik BPK, bet ir kitų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnis); negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai (Konstitucijos 7 straipsnis). Šioje byloje teismai konstatavo Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimą. Ieškovas ne kartą kreipėsi į pareigūnus dėl patalpų atlaisvinimo: 2006 m. spalio 26 d., 2006 m. lapkričio 30 d., 2007 m. vasario 27 d., 2007 m. balandžio 13 d., siūlė jas nuomoti, tačiau nė vienas šių prašymų nebuvo tenkintas iki 2008 m. sausio 18 d. Ieškovas 2007 m. birželio 26 d. kreipėsi į teismą dėl iškeldinimo ir nuostolių atlyginimo. Taigi ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų gindamas savo pažeistas teises. Ginčams dėl valstybės civilinės atsakomybės nėra nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, todėl ieškovas neturėjo pareigos skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų neveikimo ir turėjo teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

BPK 92 straipsnio 2 dalimi nesuteikiama teisė ikiteisminio tyrimo pareigūnams saugoti ir sandėliuoti ikiteisminiam tyrimui reikalingus įrodymus privačių asmenų patalpose be jų sutikimo ir atitinkamo atlygio. Pagal byloje esančius duomenis ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo sudarę sutartis su kitomis bendrovėmis (UAB „Aleksoto prekyba“) dėl daiktinių įrodymų saugojimo paslaugų; atsakovas iš esmės neneigė, kad už patalpų naudojimą daiktinių įrodymų saugojimui savininkui turi būti sumokėta, tačiau tvirtino, kad tai turėjo padaryti Vokietijos Federacinės Respublikos pareigūnai, kurių teisinės pagalbos prašymą jie vykdė ir kuriems buvo perdavę baudžiamąją bylą Nr. 20-1-01264-06.

2. Dėl valstybės atstovavimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimu žalos atlyginimas priteistas ne iš Generalinės prokuratūros ir (ar) Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, bet iš Lietuvos Respublikos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, o institucijos šioje byloje veikia tik kaip atsakovo atstovai (Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ 1 punktas). Remiantis baudžiamosios bylos medžiaga visus policijos pareigūnų veiksmus, įskaitant ir dėl patalpų arešto, kontroliavo Kauno apygardos prokuratūros pareigūnai (Prokuratūros įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punktas, BPK 170 straipsnio 2 dalis). Taigi, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dalyvaujant tiek ikiteisminio tyrimo, tiek prokuratūros pareigūnams, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad žala padaryta šių abiejų valstybės institucijų pareigūnų bendrai. Be to, Generalinė prokuratūra, kaip valstybės atstovas, į šią civilinę bylą buvo įtraukta ieškovo iniciatyva.

3. Dėl žalos apskaičiavimo. Ieškovas remiasi CPK 177 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodo, kad nuomos sutartis su UAB „Lengvieji automobiliai“ yra rašytinis įrodymas, atitinkantis CPK reikalavimus, pagrindžiantis faktinius bylos duomenis, t. y. kad patalpos yra naudojamos nekilnojamojo turto nuomos veikloje, gaunant atitinkamą nuomos mokestį. Taigi, ieškovas rašytiniais įrodymais, o ne prielaidomis pagrindė savo prašomos priteisti žalos dydį. Atsakovo atstovai nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų priešingai, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad žalos dydis yra įrodytas. Ieškovas pažymi, kad teismai atsižvelgė į tai, kad jis vienašališkai nutraukė nuomos sutartį, todėl už laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio 11 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. (nuomos termino pabaiga) žalos iš atsakovo nepriteisė.

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl CK 6.271, 6.272 straipsnių taikymo. Ieškovas remiasi CK 6.271 straipsnio 1, 2 dalimis, ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 6.272 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy03LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-7/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-7/2007">3K-7-7/2007</a>; teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-388/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-388/2007">3K-3-388/2007</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. J. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-363/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-363/2008">3K-7-363/2008</a>). Ieškovas nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, ar policijos pareigūnai veikė kaip viešojo administravimo subjektas, ar kaip ikiteisminio tyrimo subjektas, priklauso tokiais veiksmais padarytos žalos materialinė teisinė prigimtis ir atitinkamai – ginčo dėl žalos atlyginimo rūšinis teismingumas. Šioje byloje Specialioji teismingumo kolegija 2009 m. kovo 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-120/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-120/2009">3K-3-120/2009</a>, konstatavo, kad aptariamojo ginčo atveju žala ieškovui kilo policijos pareigūnams veikiant ne kaip viešojo administravimo subjektui, bet kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Specialioji teismingumo kolegija nurodė, kad, sprendžiant ginčą dėl žalos atlyginimo, ginčo rūšinio teismingumo atribojimo kriterijus yra pareigūnų atitinkamų veiksmų prigimtis. Taigi, Specialioji teismingumo kolegija konstatavo, kad BUAB „Nordic investicija“ ir valstybės ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, t. y. valstybės atsakomybės pagrindas yra CK 6.272 straipsnis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas nurodytos Specialiosios teismingumo kolegijos nutarties, nepagrįstai taikė CK 6.271 straipsnį. Ieškovas patikslinto ieškinio materialiniu pagrindu taip pat nurodė CK 6.272 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė argumentų, kodėl šiuo atveju turėtų būti taikomas CK 6.271 straipsnis (CPK 263 straipsnis). Ieškovo nuomone, jeigu valstybės atsakomybės pagrindas yra CK 6.271 straipsnis, tai byla yra teisminga administraciniam teismui (ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo atvejui turi būti taikomas CK 6.271 straipsnis, turėjo bylą perduoti pagal rūšinį teismingumą (CPK 36 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas), nors teismingumo ir teisinio pagrindo klausimas jau yra išspręstas Specialiosios teismingumo kolegijos 2009 m. kovo 23 d. nutartimi.

2. Dėl nuostolių dydžio. Šioje civilinėje byloje įrodytos visos privalomos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinos žalos dydį; nutartis yra prieštaringa. Viena kitai prieštarauja teismo išvados, kad civilinė deliktinė atsakomybė atsakovui kilo nuo to momento, kai pareigūnai neteisėtais veiksmais taikė prievartos priemones ieškovui ir apribojo jo konstitucines nuosavybės teises, ir kad laikotarpiu, kai ikiteisminio tyrimo byla buvo perduota kitai institucijai, atsakovas neveikė prieš ieškovo interesus. Dėl šios priežasties teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta (CPK 263 straipsnis). Byloje nustatyta, kad atsakovo pareigūnų aktu (užantspauduojant ieškovui nuosavybės teise priklausančias patalpas) neteisėtai buvo suvaržyta ieškovo nuosavybės teisė. Neteisėto pareigūnų akto padariniai tęsėsi visą patalpų antspaudavimo laikotarpį, t. y. nuo 2006 m. spalio 19 d. iki 2008 m. sausio 18 d., todėl ieškovo dėl to patirta žala privalo būti atlyginama visiškai (CK 6.272 straipsnio 1 dalis). Ieškovas, remdamasis CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalimis, nurodo, kad, pareigūnams vykdant ikiteisminį tyrimą dėl trečiojo asmens darbuotojų, ieškovas nebuvo baudžiamojo proceso dalyvis ir negalėjo daryti įtakos pareigūnų veiksmams ar sprendimams, todėl sąlygos, kurias nustačius galima būtų riboti atsakovo civilinę atsakomybę ir mažinti priteistinos žalos dydį, per visą pareigūnų neteisėto akto galiojimo terminą neatsirado. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams dar iki baudžiamosios bylos perdavimo Vokietijos pareigūnams buvo žinomas ieškovo teisių pažeidimas, tačiau prieš perduodami bylą jie jokių veiksmų nesiėmė. Be to, laikotarpiu, kai byla buvo perduota Vokietijos pareigūnams, patalpos buvo užantspauduotos ir areštuotos Lietuvos ikiteisminio tyrimo pareigūnų, Vokietijos pareigūnai jokių tiesioginių veiksmų, pažeidžiančių ieškovo teises, neatliko. Apeliacinės instancijos teismo nutartis šiuo klausimu nemotyvuota (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Nuostolių dydžio ribojimas ne įstatyme nurodytais pagrindais pažeidžia ne tik ieškovo konstitucines teises, bet ir prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principams (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

3. Dėl 2000 m. gegužės 29 d. konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose pažeidimo. Vokietijos Federacinės Respublikos Braunšveigo prokuratūros teisinės pagalbos prašyme nurodyta, kad jis teikiamas 1959 m. balandžio 20 d. Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose (toliau – Europos konvencija) ir šios konvencijos 2003 m. balandžio 16 d. papildomo protokolo pagrindu. Europos konvencija buvo papildyta 2000 m. gegužės 29 d. konvencija dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose (toliau – Europos Sąjungos konvencija) (2005 m. rugpjūčio 23 d. redakcija). Remiantis Europos Sąjungos konvencijos preambule, 1 straipsnio a punktu, teisinė pagalba Vokietijos Federacinės Respublikos Braunšveigo prokuratūrai turėjo būti teikiama laikantis Europos Sąjungos konvencijos nuostatų. Remiantis Europos Sąjungos konvencijos 16 straipsniu net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad nuo 2007 m. sausio 12 d. iki 2007 m. rugsėjo 7 d., kai baudžiamoji byla buvo perduota Vokietijos pareigūnams, Lietuvos ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko veiksmų, pažeidžiančių ieškovo teises, o tokius veiksmus atliko Vokietijos pareigūnai, žalą ieškovui vis tiek turėtų atlyginti Lietuvos valstybė pagal Lietuvos Respublikos teisę – kaip savo pareigūnų padarytą žalą.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Generalinės prokuratūros, prašo kasacinį skundą atmesti, panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis tenkinta dalis ieškinio, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl CK 6.271, 6.272 straipsnių taikymo. Teismai nepagrįstai konstatavo visas būtinas sąlygas valstybės civilinei atsakomybei kilti. Kompetencija kontroliuoti kitos šalies pareigūnų veiksmus nesuteikta nė vienai Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijai, todėl tokios pareigos Lietuvos pareigūnai neturėjo ir net negalėjo turėti. BPK leidžia atlikti procesinius veiksmus, tarp jų – taikyti procesines prievartos priemones – net ir asmenims, ikiteisminiame tyrime neturintiems procesinio statuso.

2. Dėl nuostolių dydžio. Tai, kad konstatuojamas pareigūnų veiksmų neteisėtumas, savaime nereiškia, kad žalos dydis negali būti mažinamas. Neteisėti pareigūnų veiksmai ir žala yra dvi savarankiškos sąlygos, kurių buvimas ar nebuvimas ginčo situacijoje įrodinėjamas atskirai. Net ir konstatavus, kad asmuo dėl pareigūnų veiksmų patyrė žalą, jos dydis turi būti įrodinėjamas atskirai ir pareiga įrodyti konkretų patirtos žalos dydį tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis). Laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 12 d. iki 2007 m. rugsėjo 7 d. ikiteisminis tyrimas buvo Vokietijos pareigūnų žinioje, todėl tik jie ir turėjo teisę atlikinėti kokius nors veiksmus ar priimti sprendimus. Lietuvos valstybė negali būti materialiai atsakinga už Vokietijos pareigūnų veiksmus ir priimamus sprendimus. Ieškovas, manydamas, kad jo teisės buvo pažeistos, privalėjo išsiaiškinti, dėl kurios šalies pareigūnų veiksmų ir kuriuo laikotarpiu jos buvo pažeidžiamos ir pagal tai pasirinkti tinkamus atsakovus byloje.

3. Dėl 2000 m. gegužės 29 d. konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose pažeidimo. Nurodytos konvencijos nuostatomis ieškinys nebuvo grindžiamas, todėl ieškovo kasacinis skundas taip pat negali būti grindžiamas šiuo teisės aktu. Konvencija reglamentuoja situacijas, kai valstybės narės pareigūnai, vykdydami operaciją kitos valstybės narės teritorijoje, padaro žalą, t. y. jeigu žalą būtų padarę Vokietijos pareigūnai, vykdydami operaciją Lietuvoje. Ginčo atveju ieškinys buvo grindžiamas ne dėl kokios nors vykdomos operacijos metu patirtos žalos atlyginimo.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl valstybės atstovavimo. Remiantis CPK 51 straipsnio 4 dalimi, Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ ieškovas nepagrįstai į bylos nagrinėjimą įtraukė Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos. Departamentas nevykdo nusikalstamų veikų atskleidimo bei tyrimo ir neatsako už kitų valstybės institucijų veiksmus, nes teritorinės policijos įstaigos turi juridinio asmens statusą ir valstybei atstovauja pačios. Taigi šioje byloje atsakovu turėjo būti įtraukta Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

2. Dėl CK 6.271, 6.272 straipsnių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuratūros pareigūnų veiksmus, nepagrįstai rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir konstatavo šiame straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų buvimą. Ginčo atveju buvo nagrinėjamas ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuratūros pareigūnų veiklos teisėtumas, todėl turėjo būti taikomas CK 6.272 straipsnis. Šiuo atveju teisėsaugos institucijos pareigūnų veiksmų neteisėtumas galėtų būti konstatuojamas tik tokiu atveju, jeigu jie būtų pažeidę BPK nuostatas, reglamentuojančias konkrečių procesinių veiksmų atlikimą, tačiau tokių pažeidimų byloje nenustatyta (CK 6.246 straipsnis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-5/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-5/2009">3K-3-5/2009</a>; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219/2010">3K-3-219/2010</a>; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-375/2011; kt.).

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardyti ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo konkretūs veiksmai, kurie gali būti pripažinti neteisėtais, būtent: neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas. Toks išvardijimas reiškia, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas prievolę atlyginti tokio pobūdžio žalą, netaikė bendrosios taisyklės, kad kiekvienas teisei priešingas veiksmas, padaręs kam nors žalą, sukuria prievolę ją atlyginti. Įstatymų leidėjo diskreciją reglamentuoti nagrinėjamus santykius analizavo Konstitucinis Teismas, 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo 3, 5 punktuose pažymėjęs, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, ši diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta.

Spręsdamas dėl nurodytų valstybės pareigūnų atsakomybės už žalą, padarytą ikiteisminio tyrimo, teisminio proceso metu, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos teisinę sistemą sudaro ne tik nacionaliniai teisės aktai, bet ir tarptautinės sutartys, kuriose Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti tam tikrų teisių ir interesų apsaugą, o juos pažeidžiančius veiksmus vertinti kaip pažeidimą. Tais atvejais, kai asmuo nurodo galimus neteisėtus pareigūnų veiksmus, kurie nenustatyti specialiose pareigūnų atsakomybę reglamentuojančiose teisės normose, teismai vertina pateiktus faktus apie galimus pažeidimus bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) ir tarptautinių susitarimų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy03LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-7/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-7/2007">3K-7-7/2007</a>; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. J. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-363/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-363/2008">3K-7-363/2008</a>; kt.).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe; iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama ir nuosavybės teises saugo įstatymai. Konstitucinio Teismo praktikoje pabrėžiama, kad valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų (2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus; jo įgyvendinimo tvarka bendriausia prasme nustatyta šio straipsnio 2, 3 dalyse; nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami Baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) ir Baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK). Vadovaujantis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio formuluote ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pirmasis ir svarbiausias šio straipsnio reikalavimas yra tas, kad kiekvienas valstybės institucijos vykdomas netrukdomo naudojimosi savo turtu, t. y. nuosavybės teisės apribojimas turi būti teisėtas. Šis reikalavimas pagal EŽTT praktiką lemia tai, kad apribojimas turi turėti aiškų teisinį pagrindą nacionalinėje teisėje; šis pagrindas, t. y. atitinkamos teisės normos, turi būti pakankamai numatomas ir prieinamas, be to, turi būti užtikrintos tam tikros procesinės garantijos nuo savavališko apribojimo. Taigi, siekiant užtikrinti Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio laikymąsi apribojant nuosavybės teises baudžiamajame procese, pirmiausia svarbu tinkamai parinkti atitinkamo apribojimo teisinį pagrindą, sprendimą dėl apribojimo priimti ir įgyvendinti tiksliai laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Forminster Enterprises Limited v. the Czech Republic, no. 38238/04, judgment of 9 October 2008).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2004 m. lapkričio 3 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi BUAB „Nordic investicija“ išnuomojo UAB „Lengvieji automobiliai“ nuosavybės teise jai priklausančias gamybines patalpas (duomenys neskelbtini) skirtas naudoti automobilių ardymui, remontui, atsarginių dalių didmeninei ir mažmeninei prekybai; 2005 m. gruodžio 21 d. susitarimu sutartis buvo pratęsta iki 2006 m. gruodžio 31 d., sumažinant nuomos mokestį iki 3234,08 Lt su PVM per mėnesį. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyrius 2006 m. spalio 19 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-01264-06 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 189 straipsnio 1 dalyje – dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo ir realizavimo, pareiškė įtarimus trečiojo asmens UAB „Lengvieji automobiliai“ darbuotojams E. P. ir S. L., kurie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais dėl BK 189 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Ieškovo patalpose (duomenys neskelbtini) 2006 m. spalio 19 d., 2006 m. spalio 31 d. atliktos kratos; patalpos, kuriose buvo laikomi baudžiamajai bylai Nr. 20-1-01264-06 tirti turintys reikšmės daiktai (daiktiniai įrodymai), buvo užantspauduotos. Ieškovas 2006 m. lapkričio 30 d., 2007 m. vasario 27 d. informavo Kauno miesto VPK KP NTT APGTS, kad nuo 2006 m. lapkričio 10 d. vienašališkai nutraukė patalpų nuomos sutartį su UAB „Lengvieji automobiliai“ ir prašė per protingą terminą pasiimti tyrimui reikalingus tose patalpose esančius daiktus bei pašalinti trukdžius patalpų savininkui naudotis patalpomis; 2007 m. balandžio 13 d. ieškovas prašė Kauno miesto VPK KP NTT APGTS atlyginti patirtus nuostolius ir sudaryti patalpų nuomos sutartį, tačiau su ieškovu tokia sutartis nebuvo sudaryta, patalpos liko užantspauduotos iki 2008 m. sausio 18 d. Atsakovas, grįsdamas nurodytus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, nurodo, kad tokie pareigūnų veiksmai atitiko BPK 92 straipsnio nuostatas.

BPK 92 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi ir perduodami kartu su nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga. Daiktai, kurių dėl gremėzdiškumo ar kitų priežasčių negalima laikyti ir perduoti kartu su nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga, turi būti, jei įmanoma, nufotografuojami, užantspauduojami ir laikomi ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo nurodytoje vietoje (BPK 92 straipsnio 4 dalis). Įstatyme nekonkretizuota, kokia tai turi būti vieta, kokiu pagrindu tos patalpos naudojamos, kokios gali būti dėl to patirtos išlaidos ir pan. Taigi BPK 92 straipsnyje įtvirtinta galimybė baudžiamajam procesui reikšmingus daiktus laikyti ne įprasta tvarka – kartu su bylos medžiaga, o kitoje vietoje, t. y. esant procesinei būtinybei gali būti sprendžiamas patalpų, kuriose laikomi nurodyti daiktai, naudojimo baudžiamojo proceso tikslais klausimas. Tačiau BPK nenustatant procedūros, taikytinos tais atvejais, kai tokios patalpos priklauso privatiems asmenims, ir šių asmenų nuosavybės teisių garantijų, su tuo susijusius klausimus reikėtų spręsti taikant bendras civilinės teises normas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 103 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamojo proceso išlaidas, 6 punkte numatytos ir daiktų laikymo išlaidos, kurios, remiantis BPK 105 straipsnio 1 dalimi, teismo, priimančio nuosprendį, gali būti išieškomos iš nuteistojo. Taigi baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, kad, esant reikalui, t. y. be kita ko, tuo atveju, kai daiktai, kurių dėl gremėzdiškumo ar kitų priežasčių negalima laikyti ir perduoti kartu su nusikalstamos veikos tyrimo (baudžiamosios bylos) medžiaga, saugomi atskirai, valstybė gali patirti dėl tokių daiktų laikymo tam tikrų išlaidų, kurios po to valstybei atlyginamos baudžiamojo proceso metu BPK nustatyta tvarka. Nagrinėjamos bylos atveju BPK nustatyta daiktų laikymo išlaidų atlyginimo tvarka nebuvo įgyvendinta. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, teismo pripažįstami, be kita ko, ir tokie veiksmai, kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-200/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-200/2010">3K-3-200/2010</a>; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-375/2011; kt.). Bylos duomenimis, pareigūnams užantspaudavus ieškovui priklausančias patalpas, nuomos sutartis su ieškovu nebuvo sudaryta, nors nuo 2008 m. sausio 18 d. daiktai buvo išvežti į patalpas, priklausančias UAB „Aleksoto prekyba“, su kuria buvo sudaryta sutartis dėl daiktinių įrodymų saugojimo paslaugų. Teisėjų kolegija nurodo, kad, esant reikalui saugoti daiktinius įrodymus, ikiteisminį tyrimą atliekantys bei kontroliuojantys pareigūnai turėjo pasirūpinti tam reikalingomis patalpomis – susitarti su ieškovu (ar kitų patalpų savininku, kaip tai ir buvo padaryta vėliau) dėl tokių patalpų naudojimo pagrindo (pvz., nuomos sutarties sudarymo) ir dėl to ieškovo patiriamų nuostolių atlyginimo. Kolegija taip pat pažymi, kad tokio ilgalaikio nuosavybės teisių apribojimo, kaip nagrinėjamas šioje civilinėje byloje, pagrindas negalėtų būti ir kiti atsakovo nurodomi procesiniai veiksmai (prievartos priemonės) – krata, poėmis, daiktų apžiūra ir panašiai. Be to, iš BPK 151 straipsnio 1 dalies matyti, kad nenumatoma galimybės taikyti procesinę prievartos priemonę – nuosavybės teisių apribojimą tretiesiems asmenims priklausančioms patalpoms, kurias nuspręsta naudoti įrodymams laikyti.

Taigi ieškovo nuosavybės teisė į patalpas, nenustačius teisinio tam pagrindo, buvo apribota, ieškovui už tai nebuvo atlyginta (kaip teismų nustatyta – nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 18 d.), nors, minėta, pagal EŽTT praktiką, siekiant užtikrinti Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio laikymąsi, asmens nuosavybės teisės apribojimas turi turėti aiškų teisinį pagrindą nacionalinėje teisėje. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo, prokuratūros, vykdžiusios ikiteisminio tyrimo priežiūrą, pareigūnai be teisinio pagrindo apribojo ieškovo nuosavybės teisę, todėl konstatuotinas Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos proceso metu atsakovo atstovai iš esmės neneigė, kad už patalpų naudojimą daiktinių įrodymų saugojimui savininkui turi būti sumokėta, tačiau tvirtino, jog tai padaryti turėjo Vokietijos pareigūnai, kurių teisinės pagalbos prašymą jie vykdė ir kuriems buvo perdavę baudžiamąją bylą Nr. 20-1-01264-06. Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad tuo laikotarpiu, kai baudžiamoji byla buvo perduota Vokietijos Federacinės Respublikos Braunšveigo prokuratūrai ir buvo jos žinioje (nuo 2007 m. sausio 12 d. iki 2007 m. rugsėjo 7 d.), Lietuvos pareigūnai jokių procesinių sprendimų, tarp jų – ir susijusių su daiktinių įrodymų saugojimu, negalėjo ir neturėjo teisės priimti, todėl Lietuvos valstybei nekyla pareigos atlyginti ieškovui už žalą, patirtą nurodytu laikotarpiu, t. y. nenustačius neteisėtų ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų veiksmų. Tačiau teisėjų kolegija tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą laiko nepagrįsta.

Baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta, taigi ir su tokiu procesu susijusios prievartos priemonės taikomos, kiti sprendimai priimami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (BPK 4 straipsnio 2 dalis). Vokietijos Federacinės Respublikos (ar kitos užsienio valstybės) teisėsaugos institucijos ir pareigūnai, nepriklausomai nuo to, kuri valstybė vykdo baudžiamąjį persekiojimą, dėl kurio reikia taikyti procesinės prievartos priemones, neturi teisės (nuspręsti) taikyti tokių priemonių Lietuvos Respublikos teritorijoje. Prireikus tokių priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tarptautinės teisinės pagalbos tvarka. Už šiame kontekste priimtus Lietuvos Respublikos teritorijoje privalomus sprendimus atsako šiuos sprendimus priėmusios Lietuvos institucijos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2006 m. lapkričio 17 d. teisinės pagalbos prašymu Vokietijos Federacinės Respublikos Braunšveigo prokuratūra prašė išsaugoti patalpas su ten esančiais daiktais. 2007 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra perdavė Vokietijos Federacinės Respublikos Braunšveigo prokuratūrai E. P. ir S. L. baudžiamąjį persekiojimą ir baudžiamąją bylą Nr. 20-1-01264-06. Minėta, kad pagal BPK 92 straipsnio 4 dalį daiktai, kurių dėl gremėzdiškumo ar kitų priežasčių negalima laikyti ir perduoti kartu su nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga, turi būti, jei įmanoma, nufotografuojami, užantspauduojami ir laikomi ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo nurodytoje vietoje, kas ir buvo padaryta nagrinėjamos bylos atveju, t. y. dėl daiktų kiekio ir dydžio jie Lietuvos ikiteisminio tyrimo pareigūnų buvo palikti užantspauduoti ieškovo patalpose. Teisėjų kolegija pirmiau šioje nutartyje taip pat konstatavo, kad toks ieškovo patalpų naudojimas baudžiamojo proceso tikslais nebuvo tinkamai, suderinus su ieškovu, įformintas (neišspręstas patalpų naudojimo teisinio pagrindo klausimas), t. y. tuo metu, kai baudžiamasis persekiojimas buvo perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai, ieškovo nuosavybės teisės dėl šių patalpų buvo neteisėtai ribojamos Lietuvos institucijų. Byloje nėra duomenų, kad, perdavus baudžiamąjį persekiojimą Vokietijos Federacinei Respublikai, būtų nustatytas teisinis pagrindas taip naudoti ieškovo patalpas, t. y. kad Vokietijos pareigūnai būtų perėmę ieškovo patalpose saugomus daiktus, taip pat – pareigą atlyginti ieškovui dėl to patiriamus nuostolius (CPK 178 straipsnis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad sisteminė bylai aktualių tarptautinį teisinį bendradarbiavimą reglamentuojančių tarptautinės teisės aktų (1972 m. Europos konvencijos dėl baudžiamojo proceso perdavimo (Žin., 1998, Nr. 10-238, ratifikuota 1997 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-583), 1959 m. balandžio 20 d. Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose (Žin., 1995, Nr. 33-762, ratifikuota 1995 m. balandžio 4 d. Seimo nutarimu Nr. I-838), 2000 m. Konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, kurią pagal Europos Sąjungos sutarties 34 straipsnį patvirtino Taryba (Žin., 2004, Nr. 154-5599, ratifikuota 2004 m. vasario 5 d. įstatymu Nr. IX-2007) analizė rodo, kad toks teisinis pagrindas negalėjo atsirasti dėl baudžiamojo persekiojimo perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai nurodytų teisės aktų pagrindu (tokią išvadą pagrindžiančių nuostatų taip pat nenurodė nei apeliacinės instancijos teismas, nei atsakovas). Iš tiesų, nors ieškovo nurodytas 2000 m. Konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose 16 straipsnis netaikytinas nagrinėjamoje byloje (nes nebuvo jame reglamentuojamos situacijos), ši nuostata patvirtina, kad net ir tais specialiais atvejais, kai kitos valstybės pareigūnai teisinio bendradarbiavimo kontekste tam tikra apimtimi gali veikti Lietuvos Respublikos teritorijoje, Lietuvos subjektams už dėl jų veiksmų padarytą žalą atsako Lietuvos valstybė.

Taigi byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad būtent dėl Vokietijos pareigūnų neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 12 d. iki 2007 m. rugsėjo 7 d., kai E. P. ir S. L. baudžiamasis persekiojimas ir baudžiamoji byla Nr. 20-1-01264-06 buvo perduota Vokietijos Federacinės Respublikos Braunšveigo prokuratūrai, ieškovas patyrė nuostolių. Priešingai, kaip jau nurodyta nutartyje, būtent atsakovo pareigūnų sprendimu ir neteisėtais veiksmais, t. y. be teisinio pagrindo ir neatlyginant patiriamų nuostolių, buvo apribota ieškovo nuosavybės teisė į patalpas, kuriomis jis neturėjo galimybės naudotis pagal savo valią. Byloje nesant duomenų, kad tuo metu, kai baudžiamoji byla buvo perduota Vokietijos Federacinės Respublikos Braunšveigo prokuratūrai (nuo 2007 m. sausio 12 d. iki 2007 m. rugsėjo 7 d.), Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų vykdomos BPK 92 straipsnio 4 dalyje nustatytos daiktų laikymo priemonės buvo nutrūkusios, patalpų naudojimą perėmus Vokietijos pareigūnams, atsakomybė už ieškovo patirtą žalą, taip pat – ir laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 12 d. iki 2007 m. rugsėjo 7 d., tenka atsakovui. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas sumažinti ieškovui priteistiną iš atsakovo žalos atlyginimą yra nepagrįstas tinkamu materialiosios teisės normų taikymu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad byloje yra neaktualus kasaciniuose skunduose keliamas CK 6.271 ir 6.272 straipsnių konkurencijos klausimas. CK 6.271 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nuostatos nereglamentuoja šalių teisinių santykių, o CK 6.272 straipsnis, remiantis kasacinio teismo praktika, nagrinėjamos bylos atveju taikytinas pagal analogiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy03LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-7/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-7/2007">3K-7-7/2007</a>). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog nagrinėjamos bylos atveju teismai nepagrįstai taikė CK 6.271 straipsnio nuostatas (kartu nurodydami ir CK 6.272 straipsnį), neteikia pagrindo pripažinti neteisėta teismų išvadą, konstatuojant atsakovo atsakomybę už žalą, atsiradusią ieškovui dėl ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų veiksmų ikiteisminio tyrimo metu; minėta, šią išvadą pagrindžia byloje nustatytas Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimo faktas. Be to, šioje byloje teismų nustatytos ir kitos pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį būtinosios ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų civilinės atsakomybės sąlygos: pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos faktas ir priežastinis ryšys tarp pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad byloje nustatyti pareigūnų neteisėti veiksmai lėmė ieškovo patirtą žalą, t. y. nuostolius – negautas pajamas iš patalpų nuomos verslo. Kadangi nuostolių dydžio nustatymas susijęs su faktinių bylos aplinkybių nustatinėjimu, kas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos kompetencija (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai teisėjų kolegija tik nurodo, kad teismai, apskaičiuodami nuostolių dydį, pelno mokesčio neskaičiavo, kaip nepagrįstai nurodyta atsakovo kasaciniame skunde. Ieškovo ir UAB „Lengvieji automobiliai“ 2005 m. gruodžio 21 d. susitarimu buvo nustatytas nuomos mokestis – 3234,08 Lt su PVM per mėnesį. Teismai, nustatydami ieškovo patirtus nuostolius per mėnesį, skaičiavo tik 3234,08 Lt sumą. Pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, įtvirtintas procesiniame įstatyme (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis), ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiais klausimais, nenustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-428/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-428/2010">3K-3-428/2010</a>; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-84/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-84/2013">3K-3-84/2013</a>; 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. S. ir kt. v. BAB „Iglus“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-459/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-459/2013">3K-3-459/2013</a>; kt.).

Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo pareigūnų veiksmų (ne)teisėtumo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, teisėjų kolegija sprendžia panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl valstybės atstovavimo nagrinėjamoje byloje

CK 6.273 straipsnyje nustatyta, kad bylose dėl žalos, kurią privalo atlyginti valstybė, atlyginimo valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal šią teisės normą Vyriausybė gali įgalioti tam tikras valstybės institucijas būti valstybės atstovais bylose dėl žalos atlyginimo. Vyriausybė 2001 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei dėl žalos atlyginimo“ 1 punktu nustatė, kad žalos atlyginimo bylose valstybei atstovautų valstybės institucijos, dėl kurių pareigūnų veiksmų atsirado žala. Nagrinėjamu atveju teismai motyvuotai pagrindė, kokių institucijų pareigūnų veiksmais buvo padaryta žala, kurios atlyginimą reikalavo priteisti ieškovas. Tai, kad į bylos nagrinėjimą buvo įtrauktas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, o ne Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas, neteikia pagrindo konstatuoti absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas), nes nagrinėjamos bylos atveju atsakovas yra Lietuvos valstybė, kuriai ir kyla civilinė atsakomybė dėl neteisėtais pareigūnų veiksmais ieškovui padarytos žalos atlyginimo. Be to, pagal Policijos veiklos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos yra vidaus reikalų centrinė įstaiga, kuri kontroliuoja ir koordinuoja pavaldžių policijos įstaigų veiklą ir teikia joms rekomendacijas bei nurodymus.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pagrindo spręsti, jog teismai neįvykdė pareigos motyvuoti priimamą sprendimą (nutartį) dėl valstybės atstovavimo ir kitais kasaciniame skunde nurodytais klausimais, byloje nenustatyta (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis); atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis EŽTT, kasacinio teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalies argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-344/2011; kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovui priteisimo

Atsakovas kasaciniame skunde kelia klausimą dėl nepagrįstai iš valstybės ieškovui priteisto žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios, apeliacinės instancijų ir kasaciniame teisme. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas dalį ieškinio, priteisė ieškovui iš atsakovo atitinkamą dalį proceso metu mokėtų žyminio mokesčio sumų į valstybės biudžetą. Kadangi atsakovas šioje byloje yra valstybė, tai faktiškai ji įgijo pareigą grąžinti ieškovo įmokėtas į valstybės biudžetą ir teismo ieškovui priteistas sumas. Nagrinėjamos situacijos atveju atsakovo kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-165/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-165/2012">3K-7-165/2012</a>, išaiškinimai netaikytini. Nurodytoje byloje tiek ieškovas, tiek atsakovas atstovavo valstybės interesams, todėl kasacinis teismas sprendė, kad bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo nepriteistinos. Nagrinėjamos bylos atveju tokios faktinės situacijos nenustatyta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. AB „Dvarčionių keramika“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-532/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-532/2013">3K-3-532/2013</a>; kt.).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundų argumentų, nes jie neturi reikšmės bylos galutiniam teisiniam rezultatui, taip pat netenkina ieškovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme, nes byloje nepateikti jas patvirtinantys įrodymai (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Vincas Verseckas