Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo BUAB „Gratus“ bankroto byloje pagal kreditorės UAB „Minera“ prašymą pripažinti BUAB „Gratus“ bankrotą tyčiniu

Civilinė byla Nr. 3K-3-648/2013

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01978-2009-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 114.11; 126.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus UAB „Minera“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo BUAB „Gratus“ bankroto byloje pagal kreditorės UAB „Minera“ prašymą pripažinti BUAB „Gratus“ bankrotą tyčiniu; trečiasis asmuo V. G..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartimi BUAB „Gratus“ iškelta bankroto byla. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartimi patvirtintas UAB „Minera“ 1 246 908,65 Lt reikalavimas, patikslintas Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi. 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi BUAB „Gratus“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Kreditorė UAB „Minera“ 2012 m. rugsėjo 21 d. pateikė teismui prašymą pripažinti BUAB „Gratus“ bankrotą tyčiniu. Pareiškėjo teigimu, BUAB „Gratus“ bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o jos vadovo trečiojo asmens V. G. tyčiniai veiksmai:

1. Už statybos darbus rangovams buvo sumokėta daugiau nei sutarta. UAB „Gratus“ veikla buvo projekto (duomenys neskelbtini) (daugiabučio namo) plėtojimas, siekiant pastatą rekonstruoti ir parduoti atskirus butus, iš tokios veiklos gaunant pelno. UAB „Gratus“ ir UAB „Tondas“ 2007 m. sausio 25 d. generalinės rangos sutartimi Nr. 2007/01-02 susitarė, kad UAB „Tondas“ už 9 780 000 Lt (įskaitant PVM) iš savo medžiagų pagal projektą ir sąmatą rekonstruodamas statinius pastatys pastatą. UAB „Gratus“ projektui įgyvendinti (statybos darbams finansuoti) ėmė kreditą iš AB Šiaulių banko (iš viso 12 900 000 Lt). 2007 m. vasario mėnesį pradėti ne tik statybos darbai pagal generalinės rangos sutartį, tačiau sudaryta sutarties pakeitimų, pagal kuriuos rangovas UAB „Tondas“ turės atlikti naujus papildomus darbus už tam tikrą sumą ir šia suma bus padidinta sutarties kaina. UAB „Tondas“ nuo 2007 m. vasario mėnesio iki 2009 m. rugpjūčio mėnesio pagal generalinės rangos sutartį išrašė, o UAB „Gratus“ priėmė darbų už 10 999 157,43 Lt (įskaitant PVM), apmokėjo 10 034 729,32 Lt. Taigi UAB „Gratus“ generalinės rangos sutartimi (iki buvo padaryta pakeitimų) su UAB „Tondas“ susitarė, kad visus statybos darbus atliks už 9 780 000 Lt (įskaitant PVM), tačiau UAB „Gratus“ priėmė darbų už 10 999 157,43 Lt (įskaitant PVM), t. y. už 1 219 157,43 Lt daugiau.

2. Rangovas UAB „Tondas“ atliko ne visus generalinės rangos sutartimi sulygtus darbus. Tai patvirtina ne tik darbų pobūdis, užfiksuotas UAB „Tondas“ darbų perdavimo aktuose, tačiau ir tai, kad UAB „Gratus“ sudarė kitų rangos sutarčių dėl tų pačių darbų, kuriuos pagal generalinės rangos sutartį turėjo atlikti pats generalinis rangovas. Sąmatoje buvo numatyta, kad visus bendrus statybos darbus UAB „Tondas“ atliks už 6 933 711 Lt, tačiau UAB „Gratus“ sutiko UAB „Tondas“ už ne visus tokius darbus sumokėti 10 999 157,43 Lt, t. y. 4 065 446,43 Lt daugiau nei turėjo būti sumokėta. UAB „Gratus“ direktorius nereikalavo UAB „Tondas“ vykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, taip didindamas sutarties kainą ir UAB „Gratus“ įsipareigojimus.

3. Sutartys su kitais rangovais buvo sudaromos didesnėmis kainomis. UAB „Gratus“ priėmus sprendimą sudaryti naujų rangos sutarčių su kitais rangovais ir nevykdyti su UAB „Tondas“ sudarytos generalinės rangos sutarties buvo prisiimti papildomi įsipareigojimai už 692 163 Lt (neskaitant papildomų rangos sutarčių dėl bendrų statybos darbų). Rangos sutartis UAB „Gratus“ direktorius pasirašė didesnėmis kainomis, nei tuos darbus būtų atlikusi UAB „Tondas“, kas neatitiko įmonės interesų ir tai parodo neatsakingą ir neracionalų bendrovės finansinių resursų valdymą, lėmusį nepagrįstą projekto savikainos didėjimą ir pelno galimybės mažėjimą.

4. Aktuose įrašyti darbai nebuvo realiai atlikti. Ekspertai nustatė, kad vietoj fibo blokelių tinkuotų sienų objekte buvo sumontuotos gipso kartono sienos, tačiau darbų aktais UAB „Gratus“ direktorius darbus vis tiek priėmė kaip tinkuotas fibo blokelių sienas. Kadangi gipso kartono ir fibo blokelių sienų skirtumas matyti vizualiai, tai galima vienintelė išvada, kad UAB „Gratus“ direktorius sąmoningai sutiko, jog vietoj gipso kartono pertvarų būtų aktuojamas fibo blokelių mūras. Be to, nebuvo atlikti tinkavimo darbai, nors už juos apmokėta.

5. Nors įmonė dirbo nuostolingai, įmonės vadovui buvo mokamas didelis darbo užmokestis. V. G., būdamas UAB „Gratus“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi, dirbo nuo 2006 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. gegužės 25 d. Iki 2006 m. spalio 2 d. V. G. UAB „Gratus“ dirbo 1 valandą per dieną už minimalų valandinį įkainį. Nuo 2006 m. spalio 2 d. iki 2007 m. liepos 1 d. jis įsidarbino 8 valandų darbo dienai už 600 Lt atlyginimą. Nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d. jis dirbo už 700 Lt, nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – už 800 Lt. 2008 m. balandžio 1 d. V. G. pasiskyrė 4500 Lt atlyginimą, po 2009 m. birželio 1 d. atlyginimą pasididino iki 6000 Lt. Pareiškėjo teigimu, UAB „Gratus“ bankrotą nulėmė blogas valdymas, pasireiškęs tuo, kad įmonės vadovas akivaizdžiai blogai organizavo ir planavo įmonės darbą, buvo sudarinėjami įmonei nuostolingi sandoriai. Vadovas nebejotinai turėjo ir galėjo įvertinti, kad, statybos darbų sąmatai išaugus 68 procentais ir darbų nepabaigus, tikėtis pelno ir atsiskaitymo su kreditoriais neįmanoma.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 1 d. nutartimi atmetė UAB „Minera“ pareiškimą dėl BUAB „Gratus“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Teismas vadovavosi ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 15 d. nutarties, priimtos UAB,,Baltic Building Fund“ bankroto byloje Nr. 3K-3-448/2004, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMTUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-215/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-215/2013">2-215/2013</a>; 2013 m. vasario 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi01ODYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-586/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-586/2013">2-586/2013</a>, išaiškinimais. Teismas nustatė, kad statybos pradėtos pagal 2006 m. UAB „Vilniaus architektūros studija“ parengtą projektą dėl nebaigto statyti pastato–viešbučio ir pastato–restorano (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos, turint 2006 m. išduotą statybos leidimą. 2007 m. sausio 25 d. generaline ilgalaike statybos rangos sutartimi UAB „Gratus“ ir UAB „Tondas“ patvirtino, kad pastato–viešbučio baigtumas tuo metu buvo 42 proc., pastato–restorano baigtumas – 37 proc. Projekto korektūra „Viešbučio ir restorano rekonstrukcija į daugiabutį gyvenamą namą su komercinėmis patalpomis ir požemine bei antžemine automobilių saugykla“ buvo atlikta tik 2007 m. lapkričio mėnesį. Be to, 2008 m. balandžio 29 d. statybos leidimas ir vėlesnės jo versijos (2009 m. kovo 4 d., 2009 m. rugsėjo 9 d., 2009 m. lapkričio 11 d.) patvirtina, kad statytojas yra gavęs leidimą keisti statinio ir priklausinių tikslų pavadinimą ir paskirtį. Visi projektiniai dokumentai ir statybos leidimai išduoti jau po sutarties su UAB „Tondas“ pasirašymo, tai paneigia pareiškėjo argumentus, kad UAB „Gratus“, iš anksto žinodama, jog pastatas bus statomas ne kaip viešbutis ir restoranas, bet kaip daugiabutis namas su komercinėmis patalpomis, nepagrįstai susitarė su UAB „Tondas“ dėl daugelio darbų atlikimo. UAB „Tondas“ pirminė objektinė sąmata 9,78 mln. Lt sumai buvo sudaryta 2007 m. sausio mėnesio pabaigoje dar pagal 2006 m. projektą. Vėliau nusprendus rekonstruoti pastatą į daugiabutį namą ir pradėjus rengti tam atitinkamus dokumentus, buvo priimti papildomi susitarimai, koreguojantys statybinių darbų apimtis. Dėl to teismas konstatavo, kad darbų kaina išaugo nusprendus pakeisti statinio paskirtį ir paaiškėjus kai kuriems seniai nebaigto statyti statinio defektams, o didesnės darbų apimtys ir objekto paskirties keitimas natūraliai lėmė objekto statybos kaštų didėjimą. Be to, statybų procese sprendimus priėmė ne tik UAB „Gratus“, bet ir profesionalus statybos proceso valdytojas ir techninis prižiūrėtojas UAB „Būsto sprendimai“, kuris darė įtaką atliekamų darbų kiekiui ir struktūrai, buvo trišalių sutarčių su visais rangovais dalyvis.

Dėl kitų rangovų pasitelkimo teismas nurodė, kad darbų metu atlikti sutarties pakeitimai negali būti laikomi neteisėtais. Pagal sudarytas su kitais rangovais sutartis atskirų atliktų darbų vertė yra mažesnė, nei buvo pasiūlyta UAB „Tondas“. Darant vėlesnius pakeitimus ir atsiradus būtinybei atlikti pirminėse sąmatose nenumatytus darbus, darbų kaina šiek tiek išaugo, tačiau šių aplinkybių negalima vertinti kaip sudarančių pagrindą manyti, jog UAB „Tondas“ tuos papildomus darbus būtų atlikusi mažesnėmis sąnaudomis.

Dėl aktuose įrašytų darbų atlikimo teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog pertvaros rūsyje įrengtos iš silikatinių plytų, o ne iš fibo blokelių (to neginčija ir trečiasis asmuo) nesudaro pagrindo teigti, kad tokiais veiksmais buvo siekiama sužlugdyti UAB „Gratus“, nes pertvarų įrengimas iš silikatinių plytų ir siūlių tarp jų rievėjimas iš abiejų pusių kainavo 113,71 Lt už kv. m, o pertvarų iš fibo blokelių įrengimas ir jų tinkavimas kalkiniu skiediniu iš abiejų pusių būtų kainavęs 158,25 Lt už kv. m. Ši aplinkybė patvirtina kaštų mažinimą. AB „YIT Kausta“ ir SĮ „Probud“ sutartimis, atliktų darbų aktais patvirtinta, kad tinkavimo darbai realiai atlikti, priimti statybos priežiūrą vykdžiusių asmenų. Teismas sprendė, kad nustatyti minimalūs darbų neatitikimai dėl realiai atliktų darbų, užaktuotų darbų ir projekte numatytų darbų, taip pat kai kurių formalių reikalavimų nesilaikymas, įforminant dokumentus, bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo teisingam išsprendimui neturi įtakos.

Teismas nustatė, kad įmonės finansinė padėtis visais laikotarpiais buvo tolygi, t. y. įmonė didino savo turtą įsipareigojimų sąskaita, bendrovės įsikūrimo laikotarpiu jos turtą sudarė įstatinis kapitalas ir nevertingas nebaigtas statyti pastatas. 2007 m. vasario mėnesį susitarus dėl kreditavimo ir sudarius sutartį su UAB „Tondas“, vėliau su kitais rangovais, palaipsniui buvo didinama turto vertė, tada didinama kredito suma ir t. t. 2008 m. prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė, kuri tęsėsi keletą metų, todėl, pradėjus pardavinėti beveik pabaigto daugiabučio namo atskirus butus, paaiškėjo, kad pirkimas yra labai sumažėjęs. Nesant žymaus nuostolio didėjimo ir turto mažėjimo požymių, nėra pagrindo teigti, kad atliktos finansinės operacijos ir sudaryti sandoriai turėjo įtakos įmonės nemokumui susidaryti, kad, akivaizdžiai gresiant bankrotui, įmonės turtas buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims. Visi sandoriai buvo įprasta įmonės ūkinė veikla, apmokėjimai buvo atliekami už gautas medžiagas, atliktus darbus, dėl to nė vieno iš šių sandorių negalima laikyti kenkiančiu įmonės mokumui. Ta aplinkybė, kad direktorius 2008 m. viduryje pasididino atlyginimą, ar savo veikloje padarė neesminių formalių pažeidimų, nesudaro pagrindo spręsti apie įmonės privedimą prie bankroto tyčia. Teismas konstatavo, kad BUAB „Gratus“ bankrotą iš esmės nulėmė natūrali verslo nesėkmė ir 2008 m. pabaigoje prasidėjęs ekonominis sunkmetis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalimi, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutarties, priimtos UAB,,Baltic Building Fund“ bankroto byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutarties, priimtos UAB,,Baltic Building Fund“ bankroto byloje Nr. 3K-3-448/2004; 2012 m. liepos 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal laivų krovos akcinės bendrovės,,Klaipėdos Smeltė“ prašymą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-346/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-346/2012">3K-3-346/2012</a>, išaiškinimus. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje esminis klausimas yra ne tiek atskirų priežasčių, galbūt net ir prisidėjusių prie įmonės tapimo nemokia, nustatymas, o tai, ar nemokumo atsiradimo buvo siekiama tyčia arba bent sąmoningai nesąžiningomis priemonėmis bei tikslais, kuriamos prielaidos nemokumui kilti. Dėl to, nagrinėjant klausimą dėl UAB „Gratus“ bankroto pripažinimo tyčiniu, visų pirma reikia išsiaiškinti ir nustatyti sąmatos kainos padidėjimo įtaką ne tiek įmonės nemokumo atsiradimui apskritai, kiek tai, ar UAB „Gratus“ sudarytomis sutartimis, rekonstruojant pastatą, ar kitokia veikla (ne)buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, t. y. ar yra požymių, jog UAB „Gratus“ prie bankroto buvo privesta tyčia. V. G. neginčijo, kad pasirašant 2007 m. sausio 25 d. generalinės rangos sutartį su UAB „Tondas“ jau buvo žinoma, kad bus statomas daugiabutis gyvenamasis namas su komercinėmis patalpomis, o ne viešbutis su restoranu. Atsižvelgiant į tai, kad projektas gyvenamajam namui su komercinėmis patalpomis tuo metu dar nebuvo parengtas ir nebuvo išduotas statybos leidimas, buvo nuspręsta pradėti statybas pagal turimą parengtą 2006 m. projektą ir 2006 m. lapkričio 22 d. išduotą statybos leidimą. Dėl to UAB „Minera“ nurodyta aplinkybė, kad pasirašant generalinės rangos sutartį viešbučio ir restorano rekonstrukcijai jau buvo žinoma, jog bus statomas gyvenamasis namas su komercinėmis patalpomis, nelaikytina itin reikšminga klausimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui. Juolab kad UAB „Tondas“ pirminė objektinė sąmata 9 780 000 Lt sumai buvo sudaryta 2007 m. sausio 25 d. pagal 2006 m. parengtą projektą.

Spręsdamas dėl tarp pirminio projekto ir projekto dėl korektūros skirtumų, teismas vadovavosi VšĮ Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito centro 2012 m. lapkričio 20 d. eksperto išvada ir konstatavo, kad projekto korektūra pakeitė objektą iš esmės, todėl pagal pirminius dokumentus statinio nebūtų galima pastatyti. Be to, projekto pakeitimai nebuvo vienintelė statybos darbų sąmatos išaugimo priežastis. Statybos darbų kaina išaugo nusprendus pakeisti statinio paskirtį ir paaiškėjus nebaigto statyti statinio defektams. Remdamasis 2012 m. spalio 12 d. Statybos užbaigimo aktu ir 2007 m. lapkričio mėnesio UAB „Vilniaus architektūros studija“ techninio projekto korektūra teismas nustatė, kad pastatytas statinys, atitinkantis korektūros sprendinius.

Pagal UAB „Gratus“ įstatus pagrindinė bendrovės veikla nuo jos įregistravimo, t. y. 2006 m. gegužės 12 d., buvo nebaigto statyti pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcija į gyvenamąjį namą (butus) su komercinėmis patalpomis, požemine, antžemine automobilių saugykla ir kitais priklausiniais ir su tuo susiję sandoriai. Taigi iš pastatyto nekilnojamojo turto UAB „Gratus“ siekė gauti pajamas (pelną). Būsimų pajamų realumą patvirtina tai, kad 2007 m. vasario 13 d. AB Šiaulių bankas ir UAB „Gratus“ sudarė sutartį dėl 6 900 000 Lt (suma patikslinta iki 12 212 471,67 Lt) kredito suteikimo dalimis pastato rekonstrukcijai. Taigi, UAB „Gratus“ veiklos perspektyvos ir finansinės galimybės buvo įvertintos ir profesionalaus finansų rinkos dalyvio – banko. Nėra pagrindo manyti, kad tik įsikūrusios bendrovės vadovai projektu jau buvo iš anksto planavę tyčinį bankrotą ar sąmoningą įmonės nuostolingą veiklą apskritai. Teismas pažymėjo, kad 2007 m. vasario 19 d. UAB „Gratus“ ir UAB „Būsto sprendimai“ pasirašė Statinio projektavimo ir statybos valdymo pavedimo sutartį dėl sudarytų rangos sutarčių kontrolės ir administravimo bei statybos darbų techninės priežiūros. Taip statybų procese sprendimus priėmė ne vien UAB „Gratus“, bet dalyvavo ir profesionalus statybos proceso valdytojas ir techninis prižiūrėtojas, kuris darė įtakos atliekamų darbų kiekiui ir struktūrai, buvo trišalių sutarčių su visais rangovais dalyvis.

UAB „Gratus“ sudaryti sandoriai buvo įprasta įmonės ūkinė veikla, apmokėjimai buvo atliekami už gautas medžiagas, atliktus darbus, dėl to šių sandorių negalima laikyti kaip nukreiptų pakenkti įmonės mokumui ar jos veiklai apskritai. Be to, 2008 m. prasidėjus ekonominei krizei, UAB „Gratus“ pradėjus pardavinėti daugiabučio namo atskirus butus paaiškėjo, kad pirkimas yra labai sumažėjęs. Dėl to įmonei pradėjo stigti apyvartinių lėšų, sustojo atsiskaitymas su kreditoriais (rangovais). Taigi UAB „Gratus“, kaip ir didelė dalis ūkio subjektų, savo veikloje iš tikrųjų susidūrė su finansiniais, ekonominiais sunkumais ir tai turėjo reikšmę įmonės veiklai.

UAB „Minera“ apskritai labiau įrodinėja bendrąsias UAB „Gratus“ nemokumo atsiradimo priežastis, kas lėmė UAB „Gratus“ bankroto bylos iškėlimą, atskirus, UAB „Minera“ nuomone, neteisėtus ar ekonomiškai nepagrįstus veiksmus, tačiau nurodomos aplinkybės ir teikiami argumentai nėra įtikinami tuo aspektu, kad V. G. veiksmai buvo nukreipti siekiant UAB „Gratus“ bankroto. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad UAB „Minera“ nurodytais bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais ar kitokia veikla jau nuo pat pradžių arba kuriame nors vėlesniame veiklos etape būtų nuosekliai ir kryptingai veikiama siekiant įmonės nemokumo, vengiant atsiskaitymų su kreditoriais ar dėl asmeninio suinteresuotumo suteikiant prioritetus artimai susijusiems rangovams ar kitiems kreditoriams, dėl UAB „Gratus“ direktoriaus sprendimų turtas būtų tyčia slepiamas, itin lengvabūdiškai švaistomas, pasisavinamas ar pan., t. y. byloje esantys įrodymai neteikia pakankamo pagrindo pripažinti, jog UAB,,Gratus“ buvo privesta prie bankroto tyčia. Šioje byloje nėra sprendžiami klausimai dėl to, ar atskirais sandoriais, veiksmais statybos procese, vadovo atlyginimo pasididinimu įmonei buvo (galėjo būti) padaryta žala. Akivaizdu, kad versle nebūna absoliučiai visi sandoriai visais atvejais tik pelningi. Net ir nuostolingas sandoris ar aplaidumo, įmonės nuostolingos veiklos faktai ne visais atvejais reiškia tyčinio bankroto požymius. Vadovo atlyginimo padidinimas (4500 Lt, 6000 Lt), net jei ir būtų padarytas neteisėtai, bendrame įmonės veiklos apimties kontekste didesnės įtakos įmonės (ne)mokumui negalėjo turėti, juolab nulemti tokią būseną.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja UAB „Minera“ prašo bylą nagrinėjusių teismų nutartis panaikinti, o bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl ĮBĮ 2 straipsnio 12 punkto taikymo. Remiantis kasacinio teismo praktika įmonės tyčinio bankroto požymis – įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, tačiau tai nėra būtina įrodyti aplinkybė, kurios kontekste turi būti vertinamos bankroto priežastys, t. y. vienas iš galimų tyčinio bankroto požymių, tačiau ne būtina sąlygą. Tokią nuostatą patvirtina ir nauja ĮBĮ redakcija, kurioje įvardijami tyčinio bankroto požymiai – būtinumo įrodyti kryptingumą ir nuoseklumą siekiant bankroto nenustatyta, todėl yra klaidinga visus kitus požymius vertinti tik šio požymio kontekste, t. y. reikalauti, kad kiti požymiai turėtų kryptingumą ir nuoseklumą, taip pat reikalauti įrodyti tikslą – privesti įmonę prie bankroto, o rezultatą – bankrotą vertinti kaip iš esmės nepakankamą aplinkybę. Pareiškėjo nuomone, taip pasunkinamas įrodinėjimo procesas. Remiantis kasacinio teismo praktika ir nauja ĮBĮ redakcija, sprendžiant dėl tyčinio bankroto, turi būti vertinamos būtent nemokumo priežastys, o ne jų tikslas – ar (ne)veikimu buvo siekiama nemokumo. Įstatymų leidėjas kaip vieną iš priežasčių, lėmusių ĮBĮ pakeitimus, nurodo sudėtingumą įrodyti, kad bankrotas buvo tyčinis (nusikalstamas), o ne verslo nesėkmė. Pareiškėjo nuomone, taip pasisakoma, kad atsakingų asmenų tikslai, vertinant bankrotą lėmusias priežastis, nereikšmingi, jei bankrotą lėmė priežastys, nustatytos kaip tyčinio bankroto požymiai. Vertinant naujojoje ĮBĮ redakcijoje įtvirtintą tyčinio bankroto sampratą, reikšmė suteikiama ne tikslams, o kreditorių interesams. Pareiškėjo nuomone, jei įmonės vadovas sudarė vieną įmonei nenaudingą ir nemokumą lėmusį sandorį, tačiau neatliko jokių kitų nuoseklių ir kryptingų veiksmų bei neturėjo tikslo privesti įmonę prie bankroto, toks bankrotas pripažintinas tyčiniu, nepriklausomai nuo to, kad tikslas buvo ne įmonės nemokumas, o, pvz., asmeninė nauda. Šiuo aspektu svarbiau nei atsakingo asmens tikslas yra sandorio priešingumas kreditorių interesams ir įtaka nemokumui. Būtinumo įrodyti tiesioginę atsakingų asmenų tyčią, siekiant nemokumo, nėra reikalaujama ir kasacinio teismo praktikoje. Teismai iš esmės pripažino, kad pareiškėjo nurodomos priežastys galėjo lemti įmonės nemokumą.

2. Dėl kasacinio teismo praktikos taikymo. 2001 m. priėmus naują ĮBĮ redakciją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas2001 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 33 priėmė Teismų praktikos, nagrinėjant bankroto bylas, iškeltas pagal 1997 m. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą, apibendrinimo apžvalgą (toliau – apžvalga); tyčinio bankroto klausimu pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartyje, priimtoje UAB,,Baltic Building Fund“ bankroto byloje Nr. 3K-3-448/2004; 2004 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,Bombos filmai” v. UAB „Laisvės” kino teatras, bylos Nr. 3K-3-680/2004; 2012 m. liepos 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal laivų krovos akcinės bendrovės,,Klaipėdos Smeltė“ prašymą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-346/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-346/2012">3K-3-346/2012</a>. Kasacinis teismas dviejose nutartyse išskyrė tyčinio bankroto požymį – įmonės sudarytais sandoriais ir kitokia jos veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, tačiau vienoje nutartyje ir apžvalgoje šio požymio nenumatyta. Pareiškėjo nuomone, kasaciniam teismui būtina nustatyti, ar yra būtina įrodyti tiesioginę tyčią ir tikslą privesti įmonę prie bankroto, ar tyčiniu bankrotu pripažįstamas ir bankrotas esant netiesioginei tyčiai, kai bankrotą lemia sąmoningas blogas veikimas ar neveikimas, įmonei nenaudingų ir kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių sudarymas. Kasacinio teismo praktikoje ir ĮBĮ nepasisakyta dėl tyčinio bankroto požymių vertinimo taisyklių. Apžvalgoje pažymėta, kad turi būti vertinamos tikrosios bankroto priežastys. Vienoje iš nutarčių kasacinio teismo nurodyta, kad nėra būtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma. Pareiškėjas kelia klausimą, ar sprendžiant dėl tyčinio bankroto turi būti vertinamos tik bankroto priežastys, kaip tyčinio bankroto požymiai, ar turi būti vertinami tikslai, lėmę priežastis.

3. Dėl CPK 185 straipsnio 1 dalies, 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles, nes, spręsdami tyčinio bankroto klausimą, neįvertino reikšmingų aplinkybių, kurios atitinka tyčinio bankroto priežastis ir kurios jas lėmė, nes nepagrįstai sprendė, kad šios aplinkybės nepatvirtino tikslo privesti įmonę prie bankroto. Kadangi sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu yra reikšminga įvertinti būtent ne atsakingų asmenų tikslus, o bankroto priežastis, tai teismai pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį ir neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir įrodymų nevertina, nekartoja argumentų dėl įrodymų, patvirtinančių, jog buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai ir priimti tokio pobūdžio sprendimai. Pareiškėjas tik nurodo aplinkybes, kad bankrutuojanti bendrovė mokėjo pagal statybos aktus, kuriuose užaktuoti faktiškai neatlikti darbai; Statybos darbų sąmata padidėjo 68 procentais, motyvuojant pastato paskirties pakeitimu, nors apie planuojamą pastato paskirties pakeitimą buvo žinoma sudarant generalinės rangos sutartį, kurioje buvo sutarta dėl fiksuotos kainos; esant generalinės rangos sutarčiai ir joje fiksuotai statybos darbų kainai, buvo sudaromos sutartys su kitais rangovais susitariant dėl didesnių darbų kainų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo V. G. prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų nutartis palikti nepakeistas; priteisti iš UAB „Minera“ išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl ĮBĮ 2 straipsnio 12 punkto ir naujos redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio taikymo. Nauja ĮBĮ 20 straipsnio redakcija ginčo atveju netaikytina, nes aplinkybės, lėmusios BUAB „Gratus“ bankrotą, atsirado iki Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarties iškelti šiai įmonei bankroto bylą priėmimo. Pagal formuojamą teismų praktiką ĮBĮ 2 straipsnio 12 punkte tyčinio bankroto sąvoka apibrėžiama kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia, kaip įtvirtinta naujos redakcijos ĮBĮ. Tačiau iki naujos ĮBĮ 20 straipsnio redakcijos įsigaliojimo nebuvo detalizuojami tyčinio bankroto požymiai, įtvirtinta tyčinės kaltės formos prezumpcija. Pagal pareiškėjo kasacinio skundo argumentaciją, sprendžiant tyčinio bankroto klausimą, tyčia, kaip tyčinio bankroto subjektyviosios sudėties požymis, apskritai neturėtų būti nustatinėjama, nes pakanka nustatyti objektyviuosius požymius – neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp jų ir įmonės bankroto. Nei senojoje ĮBĮ redakcijoje, nei teismų praktikoje neišskiriami tyčinio bankroto požymiai, kuriems esant, tyčia ir priežastinis ryšys yra preziumuojami, o šioje byloje taikyti naujos ĮBĮ 20 straipsnio redakcijos negalima. Kita vertus, pareiškėjo prašymas dėl BUAB „Gratus“ bankroto pripažinimo tyčiniu nėra reiškiamas tais pagrindais, kurie atitiktų naujos redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nurodytus tyčinio bankroto požymius. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, tačiau tai neapima tyčinės kaltės formos, nes tokiu atveju kyla ne tik civilinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė. Be to, tyčios prezumpcija prieštarautų baudžiamojoje teisėje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai. Tačiau visais atvejais, įskaitant tuos, kuriems esant, tyčia ir priežastinis ryšys galėtų būti preziumuojami, reikia įrodyti neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas prašė pripažinti BUAB „Gratus“ bankrotą tyčiniu nurodydamas, kad įmonės vadovo ir akcininko sprendimai padidinti statybos darbų apimtis buvo neteisėti, nes buvo nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei, kas atitiktų naujos redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto dispoziciją ir tokiu atveju turi būti įrodyti ne tik neteisėti veiksmai, t. y. nuostolingas ar ekonomiškai nenaudingas įmonei sandoris, bet ir tyčia, priežastinis ryšys tarp tokio sandorio ir įmonės bankroto. Tačiau pareiškėjas neįrodė, kad V. G. veiksmai buvo neteisėti, t. y. kad priimti sprendimai padidinti statybos darbų apimtis buvo nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei. Be to, pareiškėjas pirmosios instancijos teisme nekėlė šio klausimo, tik teigė, kad tokios apimties statybos darbai, kokie nurodyti padidintoje sąmatoje, apskritai nebuvo atlikti, tačiau buvo aktuojami ir už juos atsiskaitoma. Atskirajame skunde pareiškėjas teiginių, kad padidintoje sąmatoje nurodyti statybos darbai nebuvo atlikti, nepalaikė, o pažeisdamas CPK 312 straipsnio reikalavimus iškėlė naują klausimą dėl sprendimo didinti statybos darbų apimtis nuostolingumo ir ekonominio nenaudingumo įmonei. V. G. nuomone, sprendžiant klausimą dėl sprendimo pradėti statybas, o vėliau padidinti statybų apimtis ekonominio naudingumo, turėtų būti vertinamos jų priėmimo metu objektyviai egzistavusios aplinkybės, o ne tos, kurios atsirado po prasidėjusios ekonominės krizės, apie kurias nebuvo ir negalėjo būti žinoma sprendimų priėmimo metu. Būtina atsižvelgti į tai, kad itin didelės vertės rekonstruotinas pastatas buvo įsigytas V. G. lėšomis ir perduotas įmonei; pastato rekonstrukcija vyko naudojant banko kreditą, kurio grąžinimui užtikrinti jis įkeitė didelės vertės savo nekilnojamąjį turtą. Taigi įmonės privedimas prie bankroto buvo nesuderinamas su V. G. asmeniniais interesais. Teismai tinkamai taikė kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta UAB,,Baltic Building Fund“ bankroto byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta UAB,,Baltic Building Fund“ bankroto byloje Nr. 3K-3-448/2004; 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal laivų krovos AB,,Klaipėdos Smeltė“ prašymą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-346/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-346/2012">3K-3-346/2012</a>).

2. Dėl CPK 185 straipsnio 1 dalies, 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Dėl pareiškėjo kasaciniame skunde nurodomų argumentų pasisakė pirmosios instancijos teismas, įvertindamas visus į bylą pateiktus įrodymus. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadas, smulkmeniškai nedetalizavo savo išvadų, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir kad dėl to buvo neteisingai išspręsta byla. Nors įrodinėjant tyčinį bankrotą įrodinėjimo pareiga tenka pareiškėjui, šis iš esmės apsiribojo kaltinimų, grindžiamų prielaidomis, formulavimu, perkeldamas įrodinėjimo pareigą V. G. Trečiojo asmens nuomone, byla negali būti perduota nagrinėti iš naujo, nes nenustatyta absoliučių teismų priimtų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindų. Pareiškėjas nenurodo, kokie įrodymai teismų liko neįvertinti ar įvertinti netinkamai, priežasčių, dėl kurių, nustačius proceso teisės normų pažeidimus, jie negalėtų būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymą.

Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu

Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo redakcija) įtvirtinta kreditorių, kurių reikalavimus patvirtino teismas, teisė kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnį, jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tyčinio bankroto sąvoka 2008 m. gegužės 22 d. redakcijos Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje buvo apibrėžta kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Šioje teisės normoje nebuvo nurodyta aplinkybių, kurioms esant, galima būtų daryti išvadą, kad įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia. Kriterijai, kuriais remiantis galėjo būti konstatuojamas įmonės tyčinis bankrotas, buvo formuojami kasacinio teismo praktikos.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sąvokos, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Bombos filmai“ v. UAB,,Laisvės kino teatras“, bylos Nr. 3K-3-680/2004). Taigi tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB,,Baltic Building Fund“, bylos Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB,,Baltic Building Fund“, bylos Nr. 3K-3-448/2004). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.

2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 pakeitus Įmonių bankroto įstatymą nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojo ĮBĮ pasikeitimai, susiję ir su tyčinio bankroto samprata. Šio įstatymo 20 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 3 dalyje nustatyti tam tikri požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal BUAB „Seltas“ pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-597/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-597/2013">3K-3-597/2013</a>, išaiškinta, kad, vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtino tokius bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, kokiais iš esmės ir buvo remiamasi teismų praktikoje. Įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius detalizavo teismų praktikoje susiformavusiais kriterijais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl tyčinio bankroto instituto taikymo, nurodo, kad teismams sprendžiant kylančius ginčus tokio pobūdžio bylose taip pat yra svarbu lyginamuoju aspektu atkreipti dėmesį ir į užsienio šalių teisinėse sistemose ir teismų praktikoje taikomą verslo sprendimo taisyklę, pagal kurią, siekiant išvengti įmonių plėtros lėtėjimo, smukimo, bendrovės valdybos nariams (vadovui) suteikiama išplėsta verslo sprendimų apimtis (a widened scope of business judgement), tai reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų.

Pagal JAV teismų praktikoje bendrovių teisės srityje (bylose Gimbel v. Signal Cos., 1974; Aronson v. Lewis, 1984; Kaplan v. Centex Corp., 1971; Robinson v. Pittsburgh Oil Refinery Corp., 1926 etc.) suformuotą verslo sprendimo taisyklės koncepciją, teismas neperžiūri bendrovės direktorių verslo sprendimų, jeigu ši taisyklė taikoma. Verslo sprendimo taisyklė sukuria stiprią prezumpciją bendrovės vadovo naudai, nes jeigu nesama apgaulės, nesąžiningumo ar savanaudiškumo požymių ir bendrovės valdybos nario sprendimas priimtas, vadovaujantis racionaliu komerciniu tikslu, teismas negali iš naujo vertinti (pervertinti) šio sprendimo.

Vokietijos 2005 m. Akcinių bendrovių įstatyme (93(1) skyrius) taip pat įtvirtinta verslo sprendimo taisyklė, taikoma ir teismų praktikoje (pvz., Federalinio Teisingumo Teismo 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimas Kinowelt). Verslo sprendimo taisyklė reiškia, kad įmonės valdyba turi imtis priemonių, kurių būtų ėmęsis apdairus, protingas ir sąžiningas vadovas. Laikoma, kad direktorius veikė nepagrįstai (neprotingai), jei jis klaidingai įvertino riziką, susijusią su verslo sprendimu, ir tokiu būdu veikė neatsakingai. Veiksmas laikomas nepagrįstu (neprotingu), jei valdybos narys priima sprendimą, neturėdamas pakankamai informacijos, nepasitaręs su specialistais ir (ar) tiesiog dėl nekompetencijos.

Estijos teisės aktuose tiesiogiai nėra įtvirtintos verslo sprendimo taisyklės, kuri faktiškai kildinama iš vadovo protingo, ekonomiškai tikslingo ir sąžiningo elgesio savitarpio santykiuose pareigų (Estijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 31 d. sprendimas).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos teisinėje sistemoje verslo sprendimo taisyklės taikymas yra aktualus ta prasme, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą įstatymų leidėjas praplėtė įmonės vadovo atsakomybės taikymo ribas. 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 įstatymų leidėjas Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtino galimybę taikyti bankrutavusios įmonės vadovo atsakomybę įmonės kreditoriams tuo atveju, kai bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad, likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Be to, BK 209 straipsnio pagrindu įmonės vadovas gali būti traukiamas ir baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju, kai nustatoma, kad jis sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams (baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų).

Nurodytų argumentų kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant, ar įmonės bankrotas konkrečiu atveju buvo tyčinis, kai įmonės kreditoriaus, reiškiančio tokį reikalavimą byloje, teigimu, tyčinį bankrotą lėmė konkreti įmonės vadovo veikla, būtina kruopščiai įvertinti įmonės vadovo veiksmus, tikslus, įmonės bankroto priežastis. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas priešingas siekiamam rezultatas, t. y. siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebūtų slopinama bendrovių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo poziciją, kad versle nebūna absoliučiai visi sandoriai tik pelningi, dažniausiai egzistuoja tam tikra rizika, kad numatytas sandoris, vykdomas projektas gali būti nesėkmingas, tačiau tokiu atveju yra svarbu įvertinti atsakingo už įmonės veiklą subjekto veiksmus, t. y. kiek jis buvo lojalus bendrovės interesams, rūpestingas, kiek jo sprendimai buvo sąžiningi ir kvalifikuoti, ar buvo pasitelkiama kvalifikuotų specialistų pagalba ir pan. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju svarbus ne tiek UAB „Gratus“ direktoriaus veiklos tikslų nustatymas, kiek pačios įmonės, taigi atitinkamai ir jos vadovo, veiklos įvertinimas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Gratus“ pagrindinė veikla nuo jos įregistravimo 2006 m. gegužės 12 d. buvo nebaigto statyti pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcija į gyvenamąjį namą (butus) su komercinėmis patalpomis, požemine, antžemine automobilių saugykla ir kitais priklausiniais ir su tuo susiję sandoriai. Statybos buvo pradėtos pagal 2006 m. UAB „Vilniaus architektūros studija“ parengtą projektą dėl nebaigto statyti pastato–viešbučio ir pastato–restorano (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos, turint 2006 m. išduotą statybos leidimą. 2007 m. sausio 25 d. buvo sudaryta UAB „Gratus“ ir UAB „Tondas“ generalinė ilgalaikė statybos rangos sutartis; pastato–viešbučio baigtumas tuo metu buvo 42 proc., pastato–restorano baigtumas – 37 proc. UAB „Tondas“ pirminė objektinė sąmata 9,78 mln. Lt sumai buvo sudaryta 2007 m. sausio mėnesio pabaigoje pagal 2006 m. projektą. UAB „Gratus“ nusprendus rekonstruoti pastatą į daugiabutį namą, buvo priimti papildomi susitarimai, koreguojantys statybinių darbų apimtis. Projekto korektūra „Viešbučio ir restorano rekonstrukcija į daugiabutį gyvenamą namą su komercinėmis patalpomis ir požemine bei antžemine automobilių saugykla“ buvo atlikta 2007 m. lapkričio mėnesį. 2008 m. balandžio 29 d. statybos leidimu Nr. (16.2)LS-13 (vėlesnės versijos – 2009 m. kovo 4 d., 2009 m. rugsėjo 9 d., 2009 m. lapkričio 11 d.) statytojas gavo leidimą keisti statinio ir priklausinių tikslų pavadinimą bei paskirtį.

2007 m. vasario 13 d. AB Šiaulių bankas ir UAB „Gratus“ sudarė sutartį dėl 6 900 000 Lt kredito suteikimo dalimis pastato rekonstrukcijai. Suteikiamo kredito dydis iki 2009 m. gruodžio 29 d. (sutartis Nr. IL-2009-03-16/5) banko, kurio teisių perėmėja pagal 2010 m. kovo 26 d. reikalavimo perleidimo sutartį yra UAB „Minera“, buvo ne kartą tikslinamas (2008 m. rugpjūčio 1 d. sutartis Nr. IL-2008-01-16/1, 2008 m. gruodžio 16 d. sutartis Nr. IL-2008-02-16/2, 2009 m. gegužės 27 d. sutartis Nr. IL-2009-01-16/3, 2009 m. rugsėjo 30 d. sutartis Nr. IL-2009-02-16/4, 2009 m. gruodžio 29 d. sutartis Nr. IL-2009-03-16/5); kredito suma padidinta iki 12 212 471,67 Lt. Pažymėtina, kad UAB „Gratus“ 2007 m. vasario 13 d. kreditavimo sutarties 5.2.2 punktu buvo įsipareigojusi teikti bankui balanso ir pelno ataskaitas, kreditorių ir debitorių iššifravimą, išsamų aiškinamąjį raštą prie šių ataskaitų. Taigi bankas, prieš didindamas UAB „Gratus“ teikiamo kredito sumą, turėjo galimybę patikrinti ir įsitikinti bendrovės finansine padėtimi, vykdomo projekto perspektyva ir jos vadovo veiklos efektyvumu. Tai teikia pagrindą išvadai, kad UAB „Gratus“ veiklos perspektyvos ir finansinės galimybės buvo įvertintos profesionalaus finansų rinkos dalyvio – banko, kuris, būdamas kredito įstaiga, turinti licenciją verstis ir besiverčianti indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionaliųjų rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi prisiimti ir su tuo susijusią riziką bei atsakomybę (Bankų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). 2007 m. vasario 19 d. UAB „Gratus“ ir UAB „Būsto sprendimai“ pasirašė Statinio projektavimo ir statybos valdymo pavedimo sutartį dėl sudarytų rangos sutarčių kontrolės ir administravimo bei statybos darbų techninės priežiūros, taigi statybų procese dalyvavo ir profesionalus statybos proceso valdytojas ir techninis prižiūrėtojas, kuris buvo trišalių sutarčių su visais rangovais dalyvis, taigi darė įtaką atliekamų darbų kiekiui ir struktūrai.

Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Gratus“ finansinė padėtis buvo tolygi, t. y. įmonė didino savo turtą įsipareigojimų sąskaita, bendrovės įsikūrimo laikotarpiu jos turtą sudarė įstatinis kapitalas ir nevertingas nebaigtas statyti pastatas. 2007 m. vasario mėnesį susitarus dėl kreditavimo su AB Šiaulių banku ir sudarius sutartį su UAB „Tondas“, vėliau su kitais rangovais, palaipsniui buvo didinama turto vertė bei kredito suma. Iš pastatyto nekilnojamojo turto UAB „Gratus“ siekė gauti pelno, ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šis bendrovės tikslas buvo nepagrįstas, realiai neįgyvendinamas. Tik 2008 m. pasikeitus ekonominei situacijai ir pirkimui stipriai sumažėjus, UAB „Gratus“ negalėjo realizuoti pastatytų butų. Dėl to įmonei pradėjo stigti apyvartinių lėšų, sustojo atsiskaitymas su kreditoriais (rangovais); UAB „Gratus“ savo veikloje susidūrė su finansiniais, ekonominiais sunkumais ir tai turėjo reikšmę tolesnei įmonės veiklai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir teismų nustatytas aplinkybes, laiko pagrįsta teismų išvadą, kad UAB „Gratus“ sudaryti sandoriai buvo įprasta įmonės ūkinė veikla, apmokėjimai buvo atliekami už gautas medžiagas, atliktus darbus. Kreditoriaus akcentuojamas statybos darbų kainos padidėjimas buvo nulemtas sprendimo pakeisti statinio paskirtį ir paaiškėjus nebaigto statyti statinio defektams, o didesnės darbų apimtys ir objekto paskirties keitimas lėmė objekto statybos kaštų didėjimą. Nesant UAB „Gratus“ žymaus nuostolio didėjimo ir turto mažėjimo požymių, nėra pagrindo konstatuoti, kad atliktos finansinės operacijos ir sudaryti sandoriai turėjo įtakos įmonės nemokumui susidaryti, kad, akivaizdžiai gresiant bankrotui, įmonės turtas buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims. Atsiskaitymai pagal sandorius buvo atliekami už gautas medžiagas, atliktus darbus, dėl to bendrovės sudarytų sandorių negalima laikyti kenkiančiu įmonės mokumui. Pareiškėjo akcentuotas pertvarų netinkamas įrengimas, kaip viena iš priežasčių, lėmusių UAB „Gratus“ bankrotą, byloje nepasitvirtino. Byloje nustatyta, kad pertvarų įrengimas iš silikatinių plytų ir siūlių tarp jų rievėjimas iš abiejų pusių kainavo 113,71 Lt už kv. m, o pertvarų iš fibo blokelių įrengimas ir jų tinkavimas kalkiniu skiediniu iš abiejų pusių būtų kainavęs 158,25 Lt už kv. m, tai patvirtina kaštų mažinimą; tinkavimo darbai realiai atlikti, priimti statybos priežiūrą vykdžiusių asmenų. Teisėjų kolegija sutinka ir su teismų išvada, kad aplinkybė, jog direktorius 2008 m. viduryje pasididino atlyginimą, ar savo veikloje padarė neesminių formalių pažeidimų, nesudaro pagrindo spręsti, kad tai galėjo lemti įmonės bankrotą.

Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nepakanka įrodymų, liudijančių apie tyčinį blogą UAB „Gratus“ valdymą, ydingą įmonės veiklą ir plėtrą, blogą vadovavimą įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamą darbo, technologinių procesų organizavimą, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymą ir neatlikimą ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina buvo atlikti konkrečioje situacijoje, t. y. kad UAB „Gratus“ bankrotą būtų nulėmusi netinkama bendrovės vadovo veikla. Nagrinėjamoje byloje teismų pagrįstai spręsta, kad UAB „Gratus“ bankrotą nulėmė būtent verslo nesėkmė 2008 m. prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, o ne tyčiniai įmonės vadovo veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėję teismai, nustatinėdami faktines bylos aplinkybes, būtų pažeidę įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, įtvirtintas procesiniame įstatyme (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis), ar nukrypę nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiais klausimais, nenustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-428/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-428/2010">3K-3-428/2010</a>; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>; 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-84/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-84/2013">3K-3-84/2013</a>; 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. S. ir kt. v. BAB „Iglus“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-459/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-459/2013">3K-3-459/2013</a>; kt.).

Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta pagrindo spręsti, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką, ir dėl to būtų neteisingai išspręsta byla (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). To nepaneigia ir kasacinio skundo argumentai, todėl teisėjų kolegija sprendžia apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. gruodžio 3 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 88,38 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo V. G. prašo priteisti iš kasatoriaus 2178 Lt išlaidas advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais teisėjų kolegija sprendžia priteisti trečiajam asmeniui iš kasatoriaus 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus UAB „Minera“ (į. k. 121736330) trečiajam asmeniui V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2000 (du tūkstančius) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Priteisti iš kasatoriaus UAB „Minera“ (į. k. 121736330) 88,38 Lt (aštuoniasdešimt aštuonis Lt 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė