K. V. pagal BK 300 str., 301 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-482/2013

Teisminio proceso Nr. 1-40-2-00030-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.29.1;

1.2.29.2;

2.1.2.7;

2.3.2.2.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam K. V.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. ir nukentėjusiosios A. V. kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo K. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį 35 MGL (4550 Lt) bauda, pagal BK 301 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) bauda. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 2 dalis ir 5 dalies 1 punktą, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė nustatyta 35 MGL (4550 Lt) bauda.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, kuria nuteistojo K. V. ir nukentėjusiosios A. V. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo ir nukentėjusiosios kasacinius skundus atmesti, nuteistojo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

K. V. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2009 m. gruodžio 7 d., Šiauliuose, tiksliai nenustatytoje vietoje, suklastojo dokumentą, tai yra savo parašu patvirtino tariamai 2007 m. gruodžio 27 d. parengtą UAB „V“ akcininko sprendimą Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“, kuriame buvo padarytas įrašas, kad įmonės įstatinis kapitalas didinamas iš 2005 metų bendrovės nepaskirstyto pelno, ir šį suklastotą dokumentą nuo suklastojimo momento laikė nenustatytoje vietoje iki 2009 m. gruodžio 7 d., kol perdavė Šiaulių rajono apylinkės teismui, taip panaudojo suklastotą dokumentą – UAB „V“ akcininko sprendimą Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“.

Be to, K. V. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2009 m. gruodžio 7 d., Šiauliuose, tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytomis aplinkybėmis pasinaudojo žinomai suklastotu UAB „V“ antspaudu, kurį atspaudė ant tariamai 2007 m. gruodžio 27 d. parengto UAB „V“ akcininko sprendimo Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“, kuriame buvo padarytas įrašas, kad įmonės įstatinis kapitalas didinamas iš 2005 metų bendrovės nepaskirstyto pelno, taip panaudojo suklastotą UAB „V“ antspaudą.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. V. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Nuteistasis nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o priešingai, grindžiamas prielaidomis, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, įrodymų vertinimo taisykles. Gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo dėl dokumento suklastojimo, jis iškėlė versiją, kad 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimu Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“ buvo paskirstytas 2005 metų, o ne 2006 ar 2007 metų UAB „V“ nepaskirstytas pelnas. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad bylą nagrinėję teismai pripažino, jog tokia galimybė buvo, tačiau šią gynybos versiją atmetė. Iškilus abejonei dėl to, kurių metų bendrovės nepaskirstytas pelnas buvo paskirstytas 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimu Nr. 20, kaip to reikalauja nekaltumo prezumpcijos principas, teismai turėjo šią abejonę pašalinti arba aiškinti jo naudai. Nepaisydami to, kad šios abejonės teismai nepašalino (teismai neskyrė šiai aplinkybei nustatyti buhalterinės ekspertizės, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 51 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio taisykles, iš kurių matyti, kad 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimu Nr. 20 negalėjo būti paskirstytas 2007 m. bedrovės nepaskirstytas pelnas (nebuvo patvirtinta bendrovės metinė finansinė atskaitomybė už 2007 m.)), teismai šią aplinkybę aiškino jo teisinę padėtį bloginančia linkme, padarydami išvadą, kad 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimu Nr. 20 realiai buvo paskirstytas bendrovės nepaskirstytas pelnas ne už 2005 metus. Nuteistasis pažymi, kad teismai, pripažindami jį kaltu dėl suklastoto antspaudo panaudojimo, neįvertino bylos duomenų apie tai, kad 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimas Nr. 20 su prierašu „2005 m.“ galiotų net ir tada, kai nebūtų patvirtintas atspaudu; kad jo kaltė šio nusikaltimo padarymu grindžiama tik tikėtina specialisto išvada, nesant kitų jos išvadas sustiprinančių įrodymų. Be to, teismas nevertino bylos duomenų, kad jis fotopolimeriniu būdu suklastojo UAB „V“ antspaudą, o vėliau jį panaudojo, nors jis neturi jokių specialių tam reikalingų žinių.

Nuteistasis tvirtina, kad teismas, atsisakydamas tenkinti jo prašymą paskirti pakartotinę antspaudo tyrimo ekspertizę, pažeidė jo teisę į sąžiningą procesą, rungimosi principą, teisę į gynybą (BPK 7 straipsnis), nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. aprobuota „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2005). Iš specialistės V. M. išvados ir paaiškinimų teisme matyti, kad tyrimui pateiktas antspaudas gali būti padarytas fotopolimeriniu būdu, yra dažomųjų medžiagų, kurios netirpsta vandenyje, tačiau cheminis tyrimas nebuvo atliktas, nes jam atlikti reikėtų bylą siųsti į Vilnių. Dėl to 2012 m. liepos 27 d. jis pateikė teismui prašymą paskirti pakartotinę ekspertizę, kad būtų atsakyta į klausimus, koks konkrečiai yra fotopolimerinis antspaudo pagaminimo būdas, ar jį gali padaryti žmogus, neturintis specialių žinių, ir kita, todėl buvo užkirstas kelias išsamiai ir detaliai įvertinti antspaudo pagaminimo būdą, kitus nuteistojo prašyme suformuluotus aktualius klausimus. Pažymėtina, kad teismui iš esmės ignoravus šį prašymą bei nekritiškai ir neobjektyviai atsižvelgus į specialistės išvadą, grindžiama tik penkių, o ne dešimties palyginti pateiktų dokumentų tyrimu, kilo abejonių dėl teismo nešališkumo ir jis negali būti laikomas nešališku (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Langborger prieš Švediją, Daktaras prieš Lietuvą).

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl esminių įrodymų byloje, kuriais grindžiama išvada, kad jis padarė BK 301 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, todėl teismas iš esmes pažeidė BPK 305 straipsnio taisykles, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“).

Nuteistasis tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktas; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAyLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-202/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-202/2006">2K-202/2006</a>). Paduotame apeliaciniame skunde buvo išdėstyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, o duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį, neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, be to, pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik kaltinančiais įrodymais iš esmės ignoruodamas teisinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo taip pat buvo prašoma įvertinti, ar nuteistojo veiksmuose buvo visi BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymiai. Apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma paskirti byloje buhalterinę ekspertizę, siekiant nustatyti iš kurių metų bendrovės nepaskirstyto pelno buvo didinamas įstatinis kapitalas, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas, nenurodant jokių motyvų. Be to, apeliaciniame skunde buvo prašoma apeliacinės instancijos teismo išsiaiškinti priežastis, kodėl specialistė, atlikdama antspaudo tyrimą, panaudojo tik penkis dokumentų pavyzdžius, kai realiai jai buvo pateikti dešimt dokumentų pavyzdžių.

Nuteistasis teigia, kad teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Dokumento suklastojimas yra sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2008). Byloje nėra nustatyta, kad jo parašu patvirtintame 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendime Nr. 20 buvęs prierašas „2005 m.“ pakeitė dokumento turinį, padarė jį neteisingą, nes byloje surinktais įrodymais yra nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimu galėjo būti paskirstomas UAB „V“ nepaskirstytas pelnas už 2005 m. ir ši galimybė nėra paneigta. Be to, net ir hipotetiškai pripažinus vieną iš UAB „V“ 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimo Nr. 20 egzempliorių ydingą dėl to, kad jame buvo išskirta informacija, nurodant konkrečius metus, iš kuriais gauto pelno buvo didinamas įstatinis kapitalas, tokio dokumento sukūrimas ir disponavimas juo turėtų būti laikomas formaliu pažeidimu, o ne pavojinga ir baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, nes UAB „V“ 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimo Nr. 20 papildymas įrašu „2005 m.“ nepažeidė nukentėjusiosios turtinių teisių. Nuteistasis pažymi, kad nukentėjusioji niekaip negalėjo pretenduoti į akcininko sprendimu 600 000 Lt padidinto įstatinio kapitalo dalį, nes tai nėra nei bendroji jungtinė nuosavybė, nei santuokos metu įgytas turtas. UAB „V“ įstatinio kapitalo didinimas vyko tik iš UAB „V“ priklausančio nepaskirstyto pelno, o jis vieninteliu įmonės akcininku tapo dar iki santuokos su nukentėjusiąja A. V. sudarymo. Dėl to jis negali prarasti iki santuokos sudarymo įgytų UAB „V“ akcijų, o nukentėjusioji A. V., nesudarydama jokių sandorių dėl akcijų, negali jų įgyti. UAB „V“ įstatinis kapitalas negali būti laikomas sutuoktinių nuosavybe, nes pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį įstatinis kapitalas yra padalintas į dalis, vadinamas akcijomis, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.102 straipsnį, akcijos yra vertybiniai popieriai, patvirtinantys jo turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę ir kitas teises, tuo tarpu UAB „V“ akcijas jis įgijo dar iki santuokos sudarymo. Dėl to apmokėtas įmonės įstatinis kapitalas pats savaime nėra ir negali būti prilygintas ar sutapatinamas su santuokos metu bendrai abiejų sutuoktinių įgytų turtu ir negali būti laikomas bendra sutuoktinių nuosavybe CK 3.88 straipsnio prasme. Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 2.50 straipsnį juridinis asmuo už savo prievoles atsako tik jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu, kas reiškia, kad juridinio asmens turtas yra atskiras nuo akcininko turto, todėl UAB „V“ turtas yra atskirtas nuo jo turto ir negali būti laikomas jo nuosavybe. Minėto požiūrio dėl ribotos atsakomybės juridinio asmens turto atskirumo nuo dalyvio akcininko turto laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2012">3K-3-19/2012</a>). Esant tokioms aplinkybėms, net ir hipotetiškai nėra pagrindo teigti, kad atitinkamo prierašo padarymas viename iš 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimo Nr. 20 egzempliorių, vertintinas kaip dokumento suklastojimas. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimo Nr. 20 pateikimas į civilinę bylą atitinka suklastoto dokumento panaudojimo požymius. Nuteistasis tvirtina, kad byloje nenustatyta ir jo tyčia padaryti kaltinime nurodytas veikas. Jis žinojo apie tai, kad realiai UAB „V“ įstatinis kapitalas didinamas iš 2005 m. pelno, todėl negalėjo suvokti, kad patvirtindamas savo parašu ir UAB „V“ antspaudu 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimą Nr. 20 tokiu prierašu pakeičia dokumento turinio teisingumą, o vėliau, pateikdamas tokį dokumentą teismui ištuokos byloje, panaudoja suklastotą dokumentą. Akivaizdu, kad nesuvokdamas objektyvių veikos požymių, jis negalėjo norėti suklastoti dokumentą ir neteisėtai juo disponuoti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai nurodė, kad atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus, jis suvokė patvirtinąs turto bendrosios jungtinės nuosavybės tapimo asmenine nuosavybe juridinį faktą ar juridinį faktą, dėl kurio sumažėja bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes UAB „V“ įstatinis kapitalas buvo didinamas iš bendrovės nepaskirstyto pelno.

Nuteistasis teigia, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą jo veiką kvalifikuodamas pagal BK 301 straipsnio 1 dalį, nes byloje nesurinkta jokių objektyvių, patikimų ir neabejotinų įrodymų, kad jis pasinaudojo žinomai suklastotu UAB „V“ antspaudu.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji A. V. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nukentėjusioji nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netenkindami jos prašymo dėl kaltinimo K. V. pakeitimo, iš esmės pažeidė kaltinimo pakeitimo teisme taisykles, jos teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, t. y. iš esmės pažeidė BPK 44 straipsnio 10 dalies, 256 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ji pateikė prašymą pakeisti kaltinime K. V. nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, trumpai nurodydama faktines bylos aplinkybes, rodančias, kad K. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 231 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendimą netenkinti jos prašymo pakeisti K. V. pareikštą kaltinimą motyvavo tuo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos. Minėtas motyvas nepagrįstas, nes BPK 256 straipsnio 2 dalies normos nedraudžia pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, idealią nusikalstamų veikų sutaptį sudarančias veikas kvalifikuoti pagal keletą Baudžiamojo kodekso normų, kai pagal vieną iš šių normų ikiteisminio tyrimo metu veika nebuvo kvalifikuota. Be to, patikrinti, ar prašyme yra suformuluotas kaltinimas dėl visiškai kitos nusikalstamos veikos, kurios aplinkybės baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytos, ar prašyme yra tik prašoma papildomai teisiniu požiūriu įvertinti nusikalstamos veikos aspektus, kurie nebuvo įvertinti ikiteisminio tyrimo metu, galima tik priėmus prašymą pakeisti kaltinimą ir išnagrinėjus jį kartu su pradiniu kaltinimu. Nagrinėjamoje byloje ji pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, norėdama, kad teisiniu požiūriu būtų įvertintas vienas iš suklastoto dokumento panaudojimo aspektų, t. y. šio dokumento panaudojimas teismo procese, siekiant taip padaryti įtaką teismo sprendimui civilinėje byloje, tačiau teismai jos prašymo netenkino. Netenkinus jos prašymo, be pagrindo nebuvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nepavyko nustatyti ir teisingai nubausti K. V. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, nors byloje nustatytos visos faktinės bylos aplinkybės, pagrindžiančios šį kaltinimą.

Nuteistojo K. V. ir nukentėjusiosios A. V. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo K. V. argumentų dėl BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies taikymo

Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad jis pripažintas kaltu dėl dokumento suklastojimo, suklastoto dokumento laikymo ir panaudojimo išsamiai ir nešališkai neištyrus bylos aplinkybių, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, išvadą dėl to, kad K. V. suklastojo, laikė ir panaudojo 2007 m. gruodžio 27 d. UAB „V“ akcininko sprendimą Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“ patvirtina byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma, kurią detaliai aptarė apeliacinės instancijos teismas.

Antai Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Šio požiūrio laikomasi ir teismų praktikoje (mutatis mutandis kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2005). Iš bylos duomenų matyti, kad K. V. buvo vienintelis UAB „V“ akcininkas, 2006 m. rugpjūčio 24 d. jis susituokė su A. V., o 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimu Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“ padidino UAB „V“ įstatinį kapitalą 600 000 Lt, t. y. UAB „V“ įstatinis kapitalas buvo padidintas K. V. nenutraukus santuokos su A. V. Dėl to darytina išvada, kad K. V. 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“ padidinus UAB „V“ įstatinį kapitalą UAB „V“ vertė padidėjo ir, kol nėra įrodyta priešingai, ši padidėjusi įstatinio kapitalo dalis yra laikytina sutuoktinių K. V. ir A. V. bendrąja jungtine nuosavybe. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimą Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“ papildžius nuoroda į tai, kad įstatinis kapitalas didinamas iš 2005 m. UAB „V“ nepaskirstyto pelno, sumažėja K. V. ir A. V. bendrąją jungtine nuosavybe esantis turtas, nes tokiu atveju įstatinis kapitalas padidintas iš lėšų, kurios gautos dar iki to laiko, kai K. V. ir A. V. susituokė. Dėl to šiuo atveju 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimo Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“ teksto papildymas nuoroda, kad turtas didinamas iš 2005 metų UAB „V“ nepaskirstyto pelno, yra svarbi teisinę reikšmę turinti aplinkybė, sprendžiant K. V. ir A. V. bendrosios jungtinės nuosavybės atidalijimo klausimą. Taigi, priimant sprendimą dėl K. V. atsakomybės už BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, yra svarbu ne tai, kurių metų UAB „V“ nepaskirstytu pelnu buvo padidintas bendrovės įstatinis kapitalas 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimu Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“, ar tokia galimybė buvo, o tai, ar papildymas dokumento nuoroda į 2005 metus keitė dokumento turinį teisine prasme. Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių matyti, kad 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimo Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“ papildymas nuoroda į 2005 metus keitė dokumento teisinį turinį ir tai byloje nustatyta. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šiai aplinkybei nustatyti neskirdami buhalterinės ekspertizės BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo bylos aplinkybes ištirti išsamiai ir nešališkai nepažeidė. Kartu nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl K. V. pripažinimo kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra padarytos pažeidžiant iš BPK 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies kylantį draudimą nuosprendį ir nutartį grįsti spėjimu ar prielaidomis.

Nuteistasis taip pat nepagrįstai teigia, kad jis pripažintas kaltu dėl suklastoto UAB „V“ antspaudo panaudojimo, neišsamiai ištyrus bylos aplinkybes. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tokią teismų išvadą patvirtina byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Antai pagal specialisto išvadą Nr. 11Š-269/270 (10) nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendime Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“ esantis atspaudas didele tikimybe yra atspaustas kitu antspaudu (kliše) nei kituose palyginti pateiktuose dokumentuose, be to, jis atspaustas kita dažomąja medžiaga nei palyginti pateiktuose lyginamojo laikotarpio UAB „V“ dokumentuose. Iš specialistės paaiškinimų teisme matyti, kad išvada dėl kitos dažomosios medžiagos padaryta, nes dažomoji medžiaga negali kisti dėl antspaudo (klišės) naudojimo dažnumo, atmosferos poveikio, kitų su jo naudojimu susijusių aplinkybių, o jei būtų sumaišytos kelios dažomosios medžiagos, tai būtų nustatyta tyrimo metu. Šiuo atveju, pasak specialistės, spaudo dažomoji medžiaga yra kita nei lyginamuosiuose pavyzdžiuose, o palyginti pateiktų laisvųjų atspaudo pavyzdžių buvo pakankamai didelės tikimybės išvadai padaryti. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad 2007 m. akcininko sprendimas Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“, kuriame yra papildoma nuoroda į 2005 metus, yra pasirašytas paties nuteistojo K. V., šis dokumentas jo buvo panaudotas pateikiant jį teismui civilinėje byloje dėl K. V. ir A. V. santaukos nutraukimo ir turto padalijimo, o tai rodo, jog suklastoto antspaudo panaudojimu buvo suinteresuotas tik pats K. V. Dėl to nėra pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl K. V. kaltės panaudojus suklastotą UAB „V“ antspaudą ir pripažinti, kad su šiuo kaltinimu susijusios bylos aplinkybės yra ištirtos neišsamiai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad K. V. yra pripažintas kaltu dėl suklastoto UAB „V“ antspaudo panaudojimo, o ne dėl to, kad sukūrė netikrą UAB „V“ atspaudą (vaizdą ant popieriaus) 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendime Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“, todėl, sprendžiant jo atsakomybės už BK 301 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką klausimą, yra svarbu nustatyti tik suklastoto antspaudo (klišės) panaudojimo faktą. Bylos aplinkybės dėl to, kokiu būdu pagamintas suklastotas antspaudas (klišė), nėra reikšmingos suklastoto antspaudo panaudojimo veikos kvalifikavimui, todėl pirmosios instancijos teismas, neskirdamas pakartotinės ekspertizės šiai aplinkybei nustatyti, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo išsamiai ištirti bylos aplinkybes nepažeidė. Be to, taip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesuvaržė nuteistojo teisės į sąžiningą procesą, į gynybą ir nepažeidė rungimosi proceso. Pažymėtina, kad suklastoto antspaudo panaudojimui specialių žinių nereikia, o dėl UAB „V“ antspaudo (klišės) suklastojimo K. V. nėra pareikštas joks kaltinimas ir jis nėra nuteistas už tokios veikos padarymą. Anksčiau aptartos bylos aplinkybės rodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymų vertinimo taisyklių, kaltinamojo teisės į sąžiningą procesą, į gynybą, rungimosi principo nepažeidė, todėl nėra pagrindo pripažinti ir tai, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai buvo šališki.

Dėl nuteistojo K. V. argumentų dėl BPK 305 straipsnio taikymo

Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepasisakyta dėl esminių įrodymų, kuriais grindžiama išvada, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 301 straipsnio 1 dalyje. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, darydamas išvadas dėl šio kaltinimo, aptarė ir įvertino nuteistojo K. V., liudytojų E. J., L. P. parodymus, specialisto išvadą Nr. 11Š-269/270 (10), specialisto išvadą Nr. 11Š-76 (11), specialisto paaiškinimus ir, juos įvertinęs, padarė išvadą dėl K. V. kaltės padarius BK 301 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl BK 301 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų.

Dėl nuteistojo K. V. argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Nuteistasis K. V. nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino jo bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, o tai, kad apeliacinės instancijos teismas su nuteistojo K. V. apeliacinio skundo argumentais nesutiko ir juos įvertino kaip nepagrįstus, negali būti savaime vertinama kaip BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų ir BPK 332 straipsnio 3 dalyje nurodytas reikalavimas išdėstyti motyvuotas dėl apeliacinio skundo negali būti suprantamas kaip reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutartyje išdėstyti detalias išvadas dėl kiekvieno apeliacinio skundo motyvo.

Dėl nuteistojo K. V. argumentų dėl BK 300 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies taikymo

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad K. V., patvirtindamas savo parašu 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimą Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“, kuriame buvo nuoroda į tai, jog UAB „V“ įstatinis kapitalas didinamas iš 2005 m. bendrovės nepaskirstyto pelno, suklastojo dokumentą, o vėliau jį laikė ir panaudojo pateikdamas teismui civilinėje byloje dėl santuokos su A. V. nutraukimo ir turto padalijimo. Minėta papildoma nuoroda dokumente turi teisinę reikšmę, nes yra svarbi nustatant, koks turtas laikytinas K. V. ir A. V. bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad K. V. padaryta nusikalstama veika yra tik formaliai pavojinga ir neturėtų užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo K. V. nurodomos kasacinės nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2012">3K-3-19/2012</a> faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos nuo nagrinėjamų šioje byloje, todėl ši nutartis negali būti vertinama kaip tokia, į kurią spręsdamas baudžiamąją bylą turėtų atsižvelgti kasacinės instancijos teismas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su suklastoto 2007 m. gruodžio 27 d. akcininko sprendimo Nr. 20 „Dėl įstatų pakeitimo“ sukūrimu, jo laikymu ir panaudojimu, ir jas įvertinę pripažino, kad K. V. veika atitinka aprašytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl K. V. veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su suklastoto UAB „V“ antspaudo panaudojimu, ir tinkamai jas kvalifikavo pagal BK 301 straipsnio 1 dalį. Dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl K. V. veikos kvalifikavimo pagal BK 301 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl nukentėjusiosios A. V. argumentų dėl BPK 44 straipsnio 10 dalies, 256 straipsnio 2 dalies pažeidimų

Nukentėjusioji A. V. nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai suvaržė jos, kaip nukentėjusiosios, teises, pažeidė BPK įtvirtintas kaltinimo pakeitimo teisme taisykles. Kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia BPK 255 straipsnio 1 dalis. Kaltinimo pakeitimą teisme iki įrodymų tyrimo pabaigos reglamentuoja BPK 256 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta kaltinimo pakeitimo iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis procedūra, o 2 dalyje kaltinimo pakeitimo pritaikant sunkesnį baudžiamąjį įstatymą procedūra. Kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo rašytinis prašymas pakeisti kaltinimą iš esmės skirtingu dėl faktinių aplinkybių ar dėl sunkesnio baudžiamojo įstatymo taikymo nėra absoliučiai privalomas bylą nagrinėjančiam teismui ir gali būti teismo atmestas dėl to, kad prašyme nėra nurodytos iš esmės skirtingos aplinkybės, nenurodytas sunkesnis taikytinas baudžiamasis įstatymas ir dėl kitų aplinkybių, tarp kurių, kolegijos nuomone, yra ir ta, kai prašoma kaltinimą pakeisti taip, kad jis papildomas nauja nusikalstama veika. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji pateikė rašytinį prašymą, kad K. V. kaltinimas būtų papildytas veika, numatyta BK 231 straipsnio 1 dalyje, nurodydama tokios veikos padarymo aplinkybes, byla dėl to nebuvo perduota nagrinėti teisme, ikiteisminio tyrimo metu ši veika nebuvo tirta ir bylos duomenys nesuteikė pagrindo daryti kokias nors išvadas apie tokios veikos padarymo aplinkybes. Svarbu tai, kad ne bet koks trukdymas teisėjui gali būti vertinamas kaip užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę, turi būti įvertintas konkretus trukdymo laipsnis, ar buvo realios prielaidos sutrikdyti šią veiklą. Dėl to, kolegijos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė nukentėjusiosios prašymą dėl kaltinimo K. V. pakeitimo ir taip BPK 44 straipsnio 10 dalies, 256 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo K. V. ir nukentėjusiosios A. V. kasacinius skundus.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Dalia Bajerčiūttė

Armanas Abramavičius