Dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu

Civilinė byla Nr. 3K-3-152/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-18651-2011-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.1; 42.11.2; 84

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Liuks“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Naujasis Vilnius“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos gretutinių teisių asociacijos ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Liuks“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Naujasis Vilnius“ dėl gretutinių teisių pažeidimo, neteisėtų veiksmų nutraukimo ir atlyginimo priteisimo bei atsakovų priešieškinį ieškovui dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, institucija, teikianti išvadą byloje, – Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijos teisės vienašališkai keisti sutarties dėl gretutinių teisių objektų atlygintino naudojimo sąlygas ir teisės vienašališkai tokią sutartį nutraukti bei civilinių teisių subjektų savigynos įgyvendinimo sąlygų.

Ieškovas Lietuvos gretutinių teisių asociacija (toliau – ir AGATA) pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų atlyginimą už naudojimąsi gretutinių teisių objektais pagal Komerciniais tikslais išleistų fonogramų panaudojimo viešam paskelbimui sutartį Nr. 02-250 atsakovų valdomuose viešbučiuose Vilniuje ir Kaune už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 16 d., taip pat atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 17 d. iki ieškinio pareiškimo teisme ir delspinigius; priteisti iš atsakovo UAB „Naujasis Vilnius“ atlyginimą už naudojimąsi gretutinių teisių objektais viešbutyje Druskininkuose už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki ieškinio pareiškimo; įpareigoti atsakovus sudaryti su ieškovu licencinę sutartį dėl gretutinių teisių objektų naudojimo viešbučiuose Vilniuje, Kaune ir Druskininkuose ir mokėti už tai atlyginimą; įpareigoti atsakovus savo lėšomis per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paskelbti informaciją apie priimtą teismo sprendimą, paskelbiant teismo sprendimo motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis dienraštyje „Verslo žinios“ pasidalijant paskelbimo kaštus po lygiai.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad yra gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacija, be kita ko, atliekanti atlyginimo už gretutinių teisių objektų panaudojimą surinkimo ir išieškojimo funkciją. Atsakovai yra viešbučių valdytojai, savo valdomuose viešbučiuose Vilniuje, Kaune ir Druskininkuose bei juose esančiuose restoranuose naudojantys gretutinių teisių objektus. Ieškovo teigimu, atsakovai nevykdo įstatymine nustatytos prievolės mokėti už fonogramų ar jų kopijų transliavimą ir viešą paskelbimą, taip pažeisdami Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir ATGTĮ) 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atlikėjų ir fonogramų gamintojų teisę gauti atlyginimą.

Atsakovai pareikštu ieškovui priešieškiniu prašė: pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu ieškovo atliktą vienašalį Komerciniais tikslais išleistų fonogramų panaudojimo viešam paskelbimui sutarties Nr. 02-250 nutraukimą nuo 2011 m. spalio 16 d.; pripažinti neteisėtu ieškovo nuo 2008 m. atliktą vienašališką šios sutarties sąlygų (4.1 punkto) pakeitimą; įpareigoti ieškovą vykdyti sutartį tokiomis sąlygomis, kokiomis ji buvo sudaryta. Atsakovų teigimu, ginčijami ieškovo veiksmai prieštarauja ATGTĮ 55 straipsnio 1 daliai, CK 6.183 straipsnio 1 daliai, 6.720 straipsnio 2 daliai ir šalių sudarytos sutarties 8.3 punktui, taip pat Europos Sąjungos teisės aktams bei tarptautinių sutarčių nuostatoms. Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkto nuostatos negali būti pagrindu ieškovui vienašališkai keisti sutartį, bloginant atsakovams taikytinas sutartines sąlygas. Be to, ieškovas šia įstatymo nuostata privalėjo vadovautis jau sutarties pasirašymo metu, tačiau to nepadarė.

Šalys procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovas ir atsakovas UAB „Liuks“ 2005 m. balandžio 14 d. sudarė Komerciniais tikslais išleistų fonogramų panaudojimo viešam paskelbimui sutartį Nr. 02-250 (toliau – ir ginčo sutartis, Sutartis), kurios pagrindu atsakovas mokėdavo ieškovui atlyginimą tiek už savo, tiek už atsakovo UAB „Naujasis Vilnius“ valdomuose viešbučiuose „Best Western Vilnius“ Vilniuje bei „Best Western Santaka“ Kaune ir juose esančiuose restoranuose atliktą viešą fonogramų paskelbimą, atsižvelgiant į faktinį viešbučių apgyvendinimą. Fonogramos taip pat buvo viešai skelbiamos ir atsakovo UAB „Naujasis Vilnius“ 2007 m. lapkričio 1 d. atidarytame viešbutyje „Best Western Central“ Druskininkuose ir jame esančiame restorane „Central“. Atskira sutartis dėl komerciniais tikslais išleistų fonogramų panaudojimo viešam paskelbimui šiame viešbutyje šalių sudaryta nebuvo.

Ieškovas 2007 m. lapkričio 13 d. pranešimu informavo atsakovą UAB „Liuks“ ir kitus viešbučių valdytojus, kad, remiantis ieškovo Tarybos 2007 m. spalio 17 d. sprendimu, nuo 2008 m. sausio 1 d. nebebus taikoma sutartyse numatyta nuolaida, t. y. atlyginimo atlikėjams ir fonogramų gamintojams skaičiavimas pagal praėjusių metų viešbučių metinį apgyvendinimą. Atlyginimo skaičiavimo tvarkos pakeitimas buvo motyvuojamas tuo, kad nuolaida iki 2003 m. gruodžio 31 d. Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos (toliau – ir LVRA) nariams buvo taikoma pagal 2002 m. spalio 14 d. ieškovo ir LVRA sudarytos sutarties nuostatas, tačiau šios sutarties galiojimas baigėsi ir ji nebuvo pratęsta, nes prieštaravo Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punktui, kuris draudžia panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas.

Atsakovas UAB „Liuks“ su tokiu ieškovo vienašališkai atliktu atlyginimo skaičiavimo tvarkos pakeitimu nesutiko motyvuojant tuo, kad atlyginimo skaičiavimo tvarka galėjo būti keičiama tik ginčo šalių bendru sutarimu, keičiant jų sudarytą ginčo sutartį, o nuolaidų taikymas, atsižvelgiant į atsakovų valdomų viešbučių užimtumą, įstatymams neprieštaravo. Kadangi ieškovas atlyginimo skaičiavimo tvarkos pakeitimo nepanaikino, tai atsakovas nuo 2008 m. rugpjūčio mėnesio nutraukė atlyginimo mokėjimą pagal ginčo sutartį už atsakovų valdomuose viešbučiuose atliekamą viešą fonogramų paskelbimą. Atsisakymą mokėti atlyginimą atsakovas argumentavo tuo, kad ieškovo išrašytos sąskaitos neatitinka ginčo sutarties nuostatų ir ieškovas bando vienašališkai keisti mokėtinas sumas. Ieškovas dėl tokių atsakovo tęstinių veiksmų nuo 2011 m. spalio 16 d. vienašališkai nutraukė ginčo sutartį. Atsakovas UAB „Liuks“ 2011 m. gruodžio 22 d., t. y. jau po ieškinio pareiškimo, sumokėjo ieškovui neginčytiną atlyginimą pagal ieškovo vienašališkai nutrauktą ginčo sutartį už laikotarpį nuo 2009 iki 2011 metų, atsižvelgdamas į tuo metu buvusį viešbučių užimtumą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškovo Lietuvos gretutinių teisių asociacijos ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo UAB „Liuks“ 896,17 Lt delspinigių bei solidariai iš abiejų atsakovų 1998,43 Lt delspinigių; atmetė kitą ieškinio dalį ir atsakovų priešieškinį.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2005 m. balandžio 14 d. Komerciniais tikslais išleistų fonogramų panaudojimo viešam paskelbimui sutarties Nr. 02-250 nuostatas, sprendė, kad sutartis buvo sudaryta ieškovo ir abiejų atsakovų, nepaisant to, kad sutarties šalimi nurodytas tik atsakovas UAB „Liuks“, ir kad sutarties nuostatos taikomos visiems atsakovų valdomiems viešbučiams.

Teismas, spręsdamas ginčo sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, padarė išvadą, kad ieškovas vienašališkai nutraukti sutartį turėjo teisę tik tuo atveju, jeigu atsakovai vieną mėnesį nesumoka jiems tenkančių mokesčių. Nuo 2008 metų tarp ieškovo ir atsakovų kilo ginčas dėl apskaičiuotinų mokesčių, t. y. atsakovai reikalavo laikytis sutarties nuostatų, grąžindavo išrašytas PVM sąskaitas faktūras, reikalaudami jas pataisyti, o ieškovas reikalavo mokėti didesnius mokesčius neatsižvelgiant į faktinį viešbučių užimtumą. Nepavykus susitarti ieškovas 2011 m. rugsėjo 29 d. pranešimu informavo atsakovus, kad nepadengus skolos iki 2011 m. spalio 15 d. sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. spalio 16 d. pagal sutarties 7.2 punktą. Teismas, įvertinęs atsakovų pateiktus duomenis apie atliktus mokėjimus, nustatė, kad ginčo sutarties nutraukimo dieną atsakovų nepriemoka buvo didesnė nei vieno mėnesio įmoka, todėl sprendė, jog ieškovas, remdamasis sutarties 7.2 punktu, pagrįstai nutraukė sutartį. Teismas nesutiko su atsakovų argumentais, kad sutarties nutraukimo neteisėtumui įtakos turėjo aplinkybė, jog jie nemokėjo dėl ieškovo kaltės, nes šis pateikdavo netinkamai apskaičiuotas sąskaitas. Teismo vertinimu, atsakovai negali remtis ieškovo sutarties nevykdymu tiek, kiek sutartis nebuvo vykdoma dėl jų pačių veiksmų ar neveikimo, kurio rizika jiems ir tenka (CK 6.206 straipsnis).

Teismas, konstatavęs, kad nėra pagrindo pripažinti vienašalį ginčo sutarties nutraukimą neteisėtu, sprendė, kad ir kiti išvestiniai priešieškinio reikalavimai yra nepagrįsti.

Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad nuolaida pagal ginčo sutartį, t. y. įvertinant viešbučių užimtumą, negali būti taikoma atsižvelgiant į 2003 m. kovo 5 d. ATGTĮ 57 straipsnio 3 dalies redakciją, nes, pasirašant ginčo sutartį, ši straipsnio redakcija jau galiojo. Sutarties 8.3 punkte nustatyta, kad sutarties pakeitimai ir papildymai galioja tik tuomet, jei jie yra rašytinės formos ir pasirašyti abiejų šalių. Pagal ATGTĮ nuostatas teisė viešai naudoti fonogramas už atitinkamą mokestį suteikiama ne ieškovo vienašališkai, o sudarant dvišalę sutartį su naudotoju (ATGTĮ 55 straipsnis). Teismas, įvertinęs Konkurencijos tarnybos išvadą, kurioje nurodyta, kad dominuojančiojo ūkio subjekto piktnaudžiavimo dominuojama padėtimi vertinimas yra galimas tik Konkurencijos tarnybai atlikus išsamų tyrimą ir priėmus galutinį sprendimą, aplinkybę, jog byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti vienareikšmę išvadą, kad ginčo sutartimi sulygus dėl atsižvelgimo į faktinį viešbučių užimtumą būtų piktnaudžiaujama dominuojama padėtimi, padarė išvadą, jog ieškovas nepagrįstai remiasi KĮ 9 straipsnio 3 punkto (galiojančios redakcijos 7 straipsnio 3 punktas) nuostatomis, kurios draudžia dominuojantiesiems ūkio subjektams panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas.

Ginčo teisiniams santykiams teismas taikė CK nuostatas, reglamentuojančias bendrąsias sutarčių taisykles, ir ATGTĮ nuostatas bei vertino, ar šiuose teisės aktuose nenustatyta imperatyviųjų normų, susijusių su ginčo sutarties sąlyga. Teismas, įvertinęs ATGTĮ 55 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad jos, nustatant atlyginimą už naudojimąsi gretutinių teisių objektais, leidžia atsižvelgti į gaunamas pajamas, kurios šio ginčo atveju priklauso nuo faktinio viešbučio užimtumo (dėl mokesčio už viešbučiuose esančiuose restoranuose viešą fonogramų naudojimą ginčo nėra, jis nustatomas fiksuota suma nuo patalpų ploto). Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad ginčo sutarties 4.1 punkto sąlyga prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Teismo nuomone, nepagrįstai apeliuojama į atsakovų priklausymą Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijai, nes ginčo sutartyje nėra jokios nuostatos apie tai, kad būtent į tokias aplinkybes bus atsižvelgiama. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepagrįstai reikalavo iš atsakovų užmokesčio, kurį apskaičiuojant nebuvo įvertinta sutartyje sulygta sąlyga, t. y. viešbučių užimtumas. Teismo vertinimu, ieškovas neturėjo teisės reikalauti didesnių mokesčių už atsakovų valdomuose viešbučiuose gretutinių teisių objektų viešą platinimą. Tačiau, pripažinęs, kad sutartis pagrįstai buvo nutraukta nuo 2011 m. spalio 16 d., teismas sprendė, jog atsakovams vėliau tenkančioms mokėti sumoms netaikytina sutartyje sulygta nuolaida ir neatsižvelgtina į viešbučių faktinį užimtumą.

Teismo skaičiavimu, atsakovai iki ieškinio pareiškimo už 2008, 2009, 2010 ir 2011 metų dalį, neatsižvelgiant į ieškovo prašymą priteisti dvigubą atlyginimą, turėjo iš viso sumokėti 16 090,86 Lt. Teismas, įvertinęs atsakovų atliktus mokėjimus už 2008-2011 metus, įskaitant ir mokėjimą po bylos iškėlimo, konstatavo, kad dėl tos dalies, kurioje ieškovas prašo priteisti iš atsakovų pinigines sumas, sudarančias renkamą mokestį, įvertintus reikalavimus, kuriuos teismas pripažino pagrįstais, atsakovai savo prievolę yra įvykdę. Dėl šios priežasties teismas netenkino ieškovo reikalavimų priteisti užmokestį už gretutinių teisių objektų viešą paskelbimą. O reikalauti didesnių mokesčių už atsakovų valdomuose viešbučiuose gretutinių teisių objektų viešą paskelbimą ieškovas neturėjo teisės. Kadangi sutartiniai santykiai siejo ieškovą ir abu atsakovus, tai teismas sprendė, kad atsakovams kyla solidarioji pareiga sutarties pagrindu (CK 6.6 straipsnis). Teismas, įvertinęs ginčo sutarties 4.4 punkto nuostatą, aplinkybę, kad atsakovai neginčijo apskaičiuotų delspinigių dydžio ir pareigos juos mokėti, tenkino ieškovo reikalavimą priteisti delspinigius.

Teismas ieškovo reikalavimą priteisti dvigubą mokestį pagal ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 2 punktą, laikė nepagrįstu, nes nenustatė atsakovų veiksmuose nei tyčios, nei didelio neatsargumo. Jo vertinimu, atsakovai pagrįstai reikalavo ieškovo pateikti sąskaitas atitinkančias sutarties nuostatas. Taip pat teismas netenkino reikalavimo paskelbti spaudoje teismo sprendimo motyvuojamąją ir rezoliucines dalis (ATGTĮ 85 straipsnis), nes atsakovų mokėjimų nereguliarumas nulemtas iš esmės ne ATGTĮ nustatytos pareigos mokėti atlyginimą pažeidimo (šios pareigos atsakovai neginčijo), o tarp šalių kilusio ginčo dėl sutarčių sąlygų vykdymo apimties. Teismas laikė nepagrįstu ir ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovus sudaryti su ieškovu licencinę sutartį dėl gretutinių objektų naudojimo jų valdomuose viešbučiuose bei mokėti atlyginimą, nes nei CK 1.138, nei ATGTĮ 77 straipsniai tokio teisių gynimo būdo nenumato, be to, įpareigojimas sudaryti sutartį pažeistų sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. liepos 15 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį dėl priteistinų sumų ir ieškovui papildomai priteisė: 1) iš UAB „Liuks“ 1731,06 Lt atlyginimą už naudojimąsi gretutinių teisių objektais viešbutyje „Best Western Santaka“ Kaune ir restorane „Europa“ už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 16 d.; 2) solidariai iš UAB „Liuks“ ir UAB „Naujasis Vilnius“ 3860,23 Lt atlyginimą už naudojimąsi gretutinių teisių objektais viešbutyje „Best Western Vilnius“ Vilniuje ir restorane „Europa Classic“ už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 16 d.; 3) iš UAB „Naujasis Vilnius“ 6446,05 Lt atlyginimą už naudojimąsi gretutinių teisių objektais viešbutyje „Best Western Central“ Druskininkuose ir restorane „Central“ už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. spalio 16 d.; 4) iš UAB „Liuks“ 227,47 Lt atlyginimą už naudojimąsi gretutinių teisių objektais viešbutyje „Best Western Santaka“ Kaune ir restorane „Europa“ už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 17 d. iki ieškinio pareiškimo teisme; 5) iš UAB „Naujasis Vilnius“ 507,29 Lt atlyginimą už naudojimąsi gretutinių teisių objektais viešbutyje „Best Western Vilnius“ Vilniuje ir restorane „Europa Classic“ už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 17 d. iki ieškinio pareiškimo teisme; 6) iš UAB „Naujasis Vilnius“ 212,35 Lt atlyginimą už naudojimąsi gretutinių teisių objektais viešbutyje „Best Western Central“ Druskininkuose ir restorane „Central“ už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 17 d. iki ieškinio pareiškimo teisme; 7) perskirstė bylinėjimosi išlaidas ir priteisė iš UAB „Liuks“ ir UAB „Naujasis Vilnius“ po 238,18 Lt bylinėjimosi išlaidų Lietuvos gretutinių teisių asociacijai; 8) likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo teisės vienašališkai keisti ginčo sutarties sąlygas, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas tokios teisės neturėjo. Teismas sprendė, kad ieškovas, kaip atlikėjų ir fonogramų gamintojų teisių kolektyvinio administravimo asociacija, užtikrinanti viešąjį interesą, turi teisę vienašališkai tiek nustatyti, tiek ir keisti su viešbučių valdytojais sudarytų sutarčių sąlygas. Viešbučių valdytojai, nesutikdami su ieškovo sprendimais (veiksmais), turi teisę atsisakyti sutarties arba inicijuoti derybas, kurių metu būtų rastas kompromisas, atitinkantis visų šalių interesus, o, nepavykus to padaryti, kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad šios ieškovo kompetencijos atsakovai neginčijo. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamais sutarties pakeitimais ieškovas suvienodino visiems Lietuvoje veikiančių viešbučių valdytojams taikomas atlyginimo atlikėjams ir fonogramų gamintojams apskaičiavimo sąlygas, atsisakydamas taikyti lengvatas viešbučių valdytojams, kurie priklauso Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijai. Teismo vertinimu, toks sprendimas atitinka sąžiningos konkurencijos principus bei yra teisėtas ir pagrįstas, nes taip visiems viešbučių valdytojams sudaromos vienodos konkurencijos sąlygos. Dėl šios priežasties teismas laikė teisiškai nereikšmingomis aplinkybes, kad byloje nėra duomenų, jog nuolaidų taikymas atskiriems viešbučių valdytojams prieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms, ar kad ginčo sutarties sąlygos buvo keičiamos nesilaikant joje nustatytos tvarkos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad visi kiti Lietuvoje veikiančių viešbučių valdytojai, kurie nesiėmė jokių aktyvių veiksmų tam, kad apgintų savo galbūt pažeistus interesus, su ginčijamais pakeitimais sutiko. Teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai, vienašališkai pakeisdamas ginčo sutarties sąlygas, reikalauja atsakovų apmokėti už atliktą viešą fonogramų paskelbimą jų valdomuose viešbučiuose, neatsižvelgdamas į buvusį šių viešbučių užimtumą. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas šiuo klausimu, nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovo veiklos tikslus ir be pagrindo apribojo jo kompetenciją.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovo teisės vienašališkai nutraukti ginčo sutartį, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vienašališkas ginčo sutarties nutraukimas ieškovo iniciatyva buvo pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad atsakovai, nesutikdami su ieškovo reikalavimu mokėti didesnį atlyginimą už atliktą viešą fonogramų paskelbimą jų valdomuose viešbučiuose, tačiau sutikdami mokėti atlyginimą, apskaičiuotą pagal pradines ginčo sutarties sąlygas, vis vien nutraukė bet kokius mokėjimus ieškovui nuo 2009 metų, nors kartu pripažino, jog pareiga mokėti nurodytą atlyginimą atsakovams kyla ne tik ginčo sutarties, bet ir ATGTĮ pagrindu. Teismas sutiko su ieškovu, kad atsakovai, pasirinkdami tokį jų galbūt pažeistų interesų gynimo būdą, elgėsi neadekvačiai ir neprotingai. Atsakovai, net ir kilus ginčui su ieškovu dėl atlyginimo dydžio, privalėjo mokėti tokio dydžio atlyginimą, su kuriuo jie sutiko, nes tai yra jų pareiga, įtvirtinta tiek ginčo sutartyje, tiek ir ATGTĮ. Absoliutaus atsisakymo vykdyti šią pareigą negali pateisinti atsakovų nurodyti buhalterinės apskaitos pasunkinimai, nes atsakovai dvejus metus, kai buvo visiškai sustabdę savo mokėjimus, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo galbūt pažeistiems interesams apginti (neinicijavo derybų su ieškovu, nesikreipė į teismą dėl ieškovo veiksmų ir pan.). Šiuos atsakovų veiksmus teismas vertino kaip esminį ginčo sutarties pažeidimą, suteikusį teisę ieškovui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnis, sutarties 7.2 punktas).

Teismas, spręsdamas ieškovo reikalaujamo priteisti atlyginimo iki ginčo sutarties nutraukimo dydžio klausimą, sprendė, kad atlyginimas už atliktą viešą fonogramų paskelbimą atsakovų valdomuose viešbučiuose už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 16 d. (t. y. nuo ginčo sutarties sąlygų pakeitimo iki jos nutraukimo) turi būti skaičiuojamas pagal pakeistas ginčo sutarties sąlygas, t. y. neatsižvelgiant į atsakovų valdomų viešbučių buvusį užimtumą, nes toks pakeitimas buvo teisėtas ir pagrįstas. Dėl šios priežasties teismas tenkino ieškovo patikslintą reikalavimą priteisti iš atsakovo UAB „Liuks“ 1731,06 Lt už naudojimąsi gretutinių teisių objektais pagal ginčo sutartį viešbutyje Kaune ir solidariai iš atsakovų 3860,23 Lt už naudojimąsi gretutinių teisių objektais pagal ginčo sutartį viešbutyje Vilniuje. Teismas taip pat iš dalies tenkino reikalavimą priteisti iš atsakovo UAB „Naujasis Vilnius“ 13 312,26 Lt už naudojimąsi gretutinių teisių objektais viešbutyje Druskininkuose už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki ieškinio pareiškimo teisme ir priteisė ieškovui 6446,05 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. spalio 16 d., nes pakeistos ginčo sutarties sąlygos taikytinos ir atsakovo UAB „Naujasis Vilnius“ valdomam viešbučiui Druskininkuose. Taigi, atlyginimas už naudojimąsi gretutinių teisių objektais šiame viešbutyje laikotarpiu nuo viešbučio atidarymo iki ginčo sutarties nutraukimo turi būti apskaičiuojamas ir priteisiamas pagal pakeistas ginčo sutarties sąlygas, t. y. neatsižvelgiant į viešbučio buvusį užimtumą, tačiau ne dvigubas atlyginimas, kaip teigė ieškovas.

Teismas, spręsdamas ieškovo reikalaujamo priteisti dvigubo atlyginimo po ginčo sutarties nutraukimo ir teismo sprendimo viešo paskelbimo spaudoje klausimus, sprendė, kad dvigubo atlyginimo priteisimas yra neadekvati sankcija atsakovams atsižvelgiant į jų padarytą teisės pažeidimą ir bylos aplinkybių visumą, todėl priteisė įprastą, bet ne dvigubą atlyginimą, t. y. tokį, koks būtų mokėtinas galiojant pakeistai ginčo sutarčiai, už atsakovų valdomuose viešbučiuose atliktą viešą fonogramų paskelbimą po ginčo sutarties nutraukimo iki ieškinio pareiškimo teisme. Teismas taip pat netenkino reikalavimo įpareigoti atsakovus savo lėšomis per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paskelbti informaciją apie priimtą teismo sprendimą, paskelbiant teismo sprendimo motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis dienraštyje „Verslo žinios“.

Teismas, įvertinęs ginčo sutarties 4.4 punkto nuostatą ir atsižvelgdamas į sutarties laisvės principą, paliko nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl delspinigių priteisimo ir atmesto reikalavimo įpareigoti atsakovus sudaryti su ieškovu licencinę sutartį dėl gretutinių teisių objektų naudojimo jų valdomuose viešbučiuose ir mokėti už tai atlyginimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai UAB „Liuks“ ir UAB „Naujasis Vilnius“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį dalyje, kuria iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys ir atmestas atsakovų priešieškinis; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl ieškovo teisės vienašališkai keisti ginčo sutarties sąlygas. Ieškovas yra stipresnioji ginčo sutarties šalis, kuri privalo prisiimti visą atsakomybę už sutarties nuostatų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Visos ginčo sutarties sąlygos buvo pasiūlytos ieškovo, o atsakovai sutartį faktiškai sudarė prisijungimo būdu. Ginčo sutarties sudarymo metu jau galiojo ATGTĮ redakcija, kurioje anksčiau galiojusios ATGTĮ redakcijos 57 straipsnio 3 dalies nuostata dėl antimonopolinių įstatymų netaikymo kolektyvinio administravimo asociacijoms jau buvo eliminuota, todėl būtent ieškovas turėjo pasirūpinti tinkamu sutarties sąlygų formulavimu ir atsakomybė šiuo klausimu negali būti perkeliama atsakovams. Remiantis CK 6.189straipsnio 1 dalimi ir ginčo sutarties 8.3 punktu, visi sutarties pakeitimai ir papildymaigalioja tik tuomet, jei jie yra rašytinės formos ir pasirašyti abiejų šalių, todėl ieškovas neturėjo teisės vienašališkai keisti sutarties sąlygas dėl atlyginimo mokėjimo netaikant nuolaidos. Be to, viešojo intereso užtikrinimas negali paneigti vieno pagrindinių teisės principų –pacta sunt servanda, taip pat nebetenka prasmės ATGTĮ 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl fonogramų naudotojų ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijų tarpusavio sutarčių sudarymo. Ieškovas, siekdamas apginti savo administruojamų teisių subjektų teises ir teisėtus interesus, turėjo pakankamai kitų teisinių priemonių: galimybę inicijuoti derybas dėlsutarties nuostatų pakeitimo, o joms nepavykus kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.223 straipsnio pagrindu arba nutraukti sutartį iš anksto įspėjus sutarties 7.1 punkto pagrindu.

2. Dėl ieškovo teisės vienašališkai nutraukti sutartį. Ieškovas, neteisėtai vienašališkai pakeitęs ginčo sutarties sąlygas ir nepagrįstai reikalavęs didesnio nei sutartyje numatyta mokėjimo, neatlikęs savo pareigos išrašyti sutarties sąlygas atitinkančias sąskaitas, neturėjo teisės nutraukti sutartį dėl to, kad tokio mokėjimo negavo. Ieškovas, nebetaikydamas atsakovams lengvatinės mokėjimo už fonogramų viešą paskelbimą tvarkos, nesilaikė vieno pagrindinio sutarčių vykdymo principų, t. y. nebendradarbiavo (CK 6.200 straipsnis). Atsakovų veiksmai, nuo 2009 metų atsisakant mokėti nepagrįstai ir neteisėtai padidintas mokesčių sumas pagal sutarties sąlygas neatitinkančias PVM sąskaitas faktūras, vertinti kaip teisėtai panaudota savigyna, kurios taikymui nagrinėjamu atveju egzistavo visos būtinosios sąlygos (CK 1.139 straipsnis, 6.46 straipsnio 2 dalis, 6.58 straipsnio 1 dalis, 6.64 straipsnis, 6.207 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovų veiksmams sustabdant mokėjimus netaikytinas CK 6.206 straipsnis, nes būtent ieškovas pažeidė sutartį. Apie mokėjimų sustabdymą, jo priežastis ir pasirengimą atsiskaityti sutartyje nustatytomis sąlygomis ieškovas buvo ne kartą informuotas, todėl atsakovų veiksmai pripažintini sąžiningais ir teisėtais, o ieškovo sutarties nutraukimas – nepagrįstu.

Atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą ieškovas Lietuvos gretutinių teisių asociacija prašė kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl ieškovo teisės vienašališkai keisti ginčo sutarties sąlygas. Gretutinių teisių objektų naudotojų teisė viešai skelbti gretutinių teisių objektus yra susijusi su naudotojų pareiga atlikėjams ir fonogramų gamintojams sumokėti teisingą atlyginimą už fonogramų ar jų kopijų viešą paskelbimą. Dėl to būtent atlikėjai ir fonogramų gamintojai turi teisę nustatyti jiems priklausančio mokėti atlyginimo už gretutinių teisių objektų naudojimą dydį. Atsižvelgiant į tai, kad pagal ATGTĮ 65 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 65 straipsnio 3 dalį atlikėjų ir fonogramų gamintojų teisė į atlyginimą už fonogramų ir jų kopijų viešą paskelbimą yra privalomai administruojama kolektyvinio administravimo būdu, darytina išvada, kad būtent ieškovas, kaip kolektyvinio administravimo asociacija (AGATA), turi išimtinę teisę nustatyti, koks atlyginimas turi būti mokamas atlikėjams ir fonogramų gamintojams už jų gretutinių teisių objektų naudojimą. Dėl šios priežasties ATGTĮ 55 straipsnio 1 dalies nuostata, kad atlyginimo dydis ir jo mokėjimo sąlygos nustatomos fonogramų naudotojų ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijų sutartyje, gali būti aiškinama tik kaip reiškianti, kad atlyginimo dydis ir jo mokėjimo sąlygos gali būti nustatomos atitinkamoje sutartyje, kai vyksta derybos tarp kolektyvinio administravimo asociacijos ir tam tikrų gretutinių teisių objektų naudotojų grupių, o ne sudarant sutartis su konkrečiais (pavieniais) fonogramų naudotojais, t. y. bet kuriuo atveju AGATAI suteikiant licenciją kiekvienam į ją besikreipiančiam gretutinių teisių objektų naudotojui (pvz., atsakovams). Priešingas ATGTĮ nuostatų aiškinimas, t. y. kad atlyginimas už fonogramų panaudojimą viešam paskelbimui kiekvienu atskiru atveju yra nustatomas vedant derybas su konkrečiu fonogramų naudotoju, lemtų neproporcingai dideles teisių administravimo sąnaudas, be to, tam tikri naudotojai galėtų atsidurti ne vienodoje padėtyje su kitais tos pačios kategorijos naudotojais. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. ĮV-645 patvirtintų rekomendacijų dėl autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo muzikos kūrinių viešo atlikimo ir viešo paskelbimo srityje 22 punkte taip pat nurodyta, kad, atsižvelgiant į konkurencijos teisės reikalavimus, visiems naudotojams, tomis pačiomis sąlygomis naudojantiems muzikos kūrinius viešam atlikimui ar viešam paskelbimui, turi būti taikomi tokias naudojimo sąlygas atitinkantys atlyginimo tarifai. Kolektyvinio administravimo asociacijų kompetenciją vienašališkai nustatyti teisingą atlyginimą gretutinių teisių subjektams (atlikėjams ir fonogramų gamintojams) už gretutinių teisių objektų naudojimą patvirtina ir Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys intelektinės nuosavybės apsaugą vidaus rinkoje, pvz., 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/115/EB. Be to, ieškovo įstatų 6.5 (2) punkte, remiantis ATGTĮ 55 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinta AGATA tarybos kompetencija inter alia nustatyti atlyginimų, priklausančių atlikėjams ir fonogramų gamintojams, už gretutinių teisių objektų panaudojimą, tarifus, reiškia, kad būtent AGATA, kaip vienintelė gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacija Lietuvoje, yra vienintelis subjektas, turintis kompetenciją nustatyti teisingo atlyginimo atlikėjams ir fonogramų gamintojams tarifus. Pažymėtina, kad ieškovas pakeitė atlikėjams ir fonogramų gamintojams mokėtino atlyginimo apskaičiavimo tvarką, remdamasis aplinkybe, kad buvo pakeistos imperatyviosios teisės normos, taikytinos kolektyvinio administravimo asociacijų veiklai (CK 6.157 straipsnio 1 dalis, Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punktas (dabar galiojančios redakcijos 7 straipsnio 3 punktas). Taip buvo užtikrintas sąžiningos konkurencijos principo įgyvendinimas, sudarytos vienodos konkurencijos sąlygos visiems viešbučių valdytojams.

2. Dėl ieškovo teisės vienašališkai nutraukti sutartį. Ieškovas sprendimą nebetaikyti nuolaidos pagal viešbučių užimtumą, apskaičiuojant atlyginimą gretutinių teisių subjektams, priėmė remdamasis pasikeitusiomis imperatyviosiomis teisės normomis, todėl kokio nors bendradarbiavimo šiuo klausimu, remiantis CK 6.157 straipsnio 1 dalimi, būti negalėjo. Be to, priešingai negu nurodo atsakovai, faktinės bylos aplinkybės ir byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas dėjo visas maksimalias pastangas susidariusiai situacijai taikiai išspręsti.

Kasaciniame skunde dėl savigynos taikymo yra keliami ne savigynos, kaip teisių gynimo būdo, aiškinimo ar taikymo teisės, bet šalių ginčo faktinių aplinkybių konstatavimo klausimai; atsakovų elgesio nemokant atlyginimo atlikėjams ir fonogramų gamintojams už gretutinių teisių objektų naudojimą, atitikties būtinosioms savigynos taikymo sąlygoms klausimai, o ne šių sąlygų aiškinimo ar kiti savigynos instituto taikymo klausimai. Pažymėtina, kad atsakovų visiškas atsisakymas mokėti atlyginimą už fonogramų naudojimą negali būti laikomas teisėta savigyna, nes neatitinka savigynai taikyti būtinųjų sąlygų ir yra vertintinas kaip esminis sutarties pažeidimas ne tik CK 6.217 straipsnio, bet ir ginčo sutarties 7.2 punkto prasme. Dėl to ieškovas, nusprendęs nebetoleruoti atsakovų neteisėtų veiksmų, pasinaudojo tiek įstatymu, tiek sutartimi jam suteikta teise ir pagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos teisės vienašališkai keisti sutarties, pasirašytos su teisių naudotoju, dėl atlyginimo atlikėjams ir fonogramų gamintojams už fonogramų viešą paskelbimą sąlygas

Intelektinės veiklos rezultatai (mokslo, literatūros, meno kūriniai, kt.) bei iš intelektinės veiklos rezultatų atsirandančios turtinės ir neturtinės teisės yra civilinių teisių objektai (CK 1.111, 1.112, 1.115 straipsniai), o šių teisių turėtojai yra civilinių teisinių santykių subjektai – civilinės apyvartos dalyviai. Civilinius santykius reglamentuoja Konstitucijos, Civilinio kodekso, kitų įstatymų bei tarptautinių sutarčių normos. Jei yra teisės normų prieštaravimų, Civilinio kodekso normos turi prioritetą prieš kitus įstatymus, jeigu kodekse nenustatyta kitaip (CK 1.3 straipsnis). Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis bendraisiais teisės principais (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) bei specifiniais civilinių santykių principais, inter alia jų subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, kt. (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Civilinių santykių reglamentavimo principais savo veikloje turi vadovautis jų subjektai, įstatymų leidėjas ir teismas, kuris, spręsdamas civilinius ginčus, turi aiškinti ir taikyti įstatymą taip, kad konkrečios teisės normos aiškinimo ar taikymo rezultatas nepažeistų civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų.

Civilinio teisinio santykio subjektų lygiateisiškumo principas reiškia, kad jie nepavaldūs vienas kitam, dalyvauja civilinėje apyvartoje savarankiškai, lygiomis teisėmis, savo nuožiūra įgyvendina subjektines teises bei naudojasi teise į teisminę gynybą. Teisė sudaryti sutartis – viena iš civilinių teisinių santykių subjektų teisių, įgyvendinama vadovaujantis sutarties laisvės, sutarties privalomumo ir kitais sutarčių teisės principais. CK šeštosios knygos XI skyriaus normos, nustatančios bendrąsias sutarčių teisės nuostatas, taikomos visoms sutartims, atsižvelgiant į jų prigimtį; atskirų rūšių sutarčių specialiosios normos gali būti nustatytos ir kituose įstatymuose (CK 6.155 straipsnis). Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali tarpusavio sutarimu, paisydamos imperatyviosiomis teisės normomis nustatytų apribojimų, laisvai sudaryti ir nutraukti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kt. (CK 6.156 straipsnis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Sutartis turi būti vykdoma tinkamai ir sąžiningai, t. y. taip, kaip nustatyta jos sąlygose. Jei nėra abipusės sutarties šalių valios (susitarimo), viena iš sutarties šalių neturi teisės vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas ar sutartį nutraukti (jos atsisakyti), išskyrus atvejus, kai tokia teisė įtvirtinta įstatyme ar sutartyje ir laikomasi nustatytos šios teisės įgyvendinimo tvarkos (CK 6.59, 6.204, 6.217. 6.223 straipsniai).

Civilinius santykius, susiklostančius autorių teisių ir gretutinių teisių įgijimo, įgyvendinimo ir gynimo srityje, taip pat sui generis teisių įgyvendinimo ir gynimo santykius reglamentuoja specialusis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (1999 m. gegužės 18 d. įstatymas Nr. VIII-1185) (toliau – ir ATGTĮ). Įstatymo 53 straipsnyje nustatytos atlikėjų, o 54 straipsnyje – fonogramų gamintojų turtinės teisės. Šiose normose įtvirtintos tokios išimtinės turtinės teisės, kaip atlikėjo teisė leisti arba uždrausti transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti neįrašytą (neužfiksuotą) atlikimą (išskyrus kai pats atlikimas yra radijo ar televizijos laida), įrašyti neįrašytą atlikimą, atgaminti atlikimo įrašą, padaryti jį viešai prieinamą, platinti ir pan., taip pat fonogramų gamintojo teisė leisti arba uždrausti atgaminti fonogramą, ją išleisti, padaryti viešai prieinamą, platinti ir kt. Tačiau įstatymas nei atlikėjams, nei fonogramų gamintojams nesuteikia išimtinių teisių leisti arba uždrausti komerciniais tikslais išleistų fonogramų ar jų kopijų tiesioginį ar netiesioginį transliavimą, retransliavimą ar kitokį viešą paskelbimą. Taigi šia teise be teisių turėtojo (gretutinių teisių subjekto – atlikėjo, fonogramos gamintojo) sutikimo gali naudotis bet kurie suinteresuoti asmenys. Kita vertus, toks naudojimasis nėra absoliučiai neribotas. ATGTĮ 55 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atlikėjai ir fonogramų gamintojai turi teisę gauti tam tikrą atlyginimą, kurį privalo mokėti fiziniai arba juridiniai asmenys, naudojantys fonogramas ar jų kopijas transliavimui, retransliavimui ar kitokiam viešam paskelbimui.

Pagal bendrąją taisyklę gretutinių teisių turėtojai gali pasirinkti savo turtinių teisių įgyvendinimo būdą: jie gali šias teises įgyvendinti patys arba perduoti jas kolektyviai administruoti šiems tikslams specialiai įsteigtoms gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijoms (ATGTĮ 65 straipsnio 1 dalis). Tačiau kai kurios turtinės teisės gali būti administruojamos tik kolektyviai. Vienas tokių atvejų – atlikėjų ir fonogramų gamintojų teisės į atlyginimą už fonogramų, išleistų komerciniais tikslais, transliavimą, retransliavimą ir kitokį viešą paskelbimą (įskaitant foninę muziką), kurios gali būti įgyvendinamos tik kolektyvinio administravimo būdu (ATGTĮ 65 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 3 dalis). Toks įsakmus įstatymo reglamentavimas paaiškinamas tuo, kad garso įrašų (fonogramų) naudojimo transliavimui (retransliavimui) ir kitokiam viešam paskelbimui poreikis nuolat auga, naudojimo mastas ir įvairovė vis didėja, todėl kiekvienam atlikėjui ir fonogramos gamintojui būtų neįmanoma asmeniškai kontroliuoti visų jų teisių panaudojimo atvejų ir sudaryti individualias sutartis su teisių naudotojais, o ir teisių naudotojams būtų neįmanoma gauti kiekvieno teisių turėtojo leidimą. Taigi siekiant subalansuoti teisių turėtojų ir teisių naudotojų teisėtus interesus įstatyme įtvirtintas privalomas kolektyvinis šių teisių administravimas, kuris suteikia galimybę teisių naudotojui, sudarius sutartį su kolektyvinio administravimo asociacija ir sumokėjus joje nustatytą atlyginimą, teisėtai naudoti gretutinių teisių objektus, o teisių turėtojams – gauti atlyginimą už jų teisių naudojimą.

Kolektyvinio administravimo asociacijų teisinis statusas įtvirtintas ATGTĮ V skyriuje. Kolektyvinio administravimo asociacija – savanoriškos narystės pagrindu autorių ar gretutinių teisių turėtojų įsteigta ne pelno siekianti organizacija. ATGTĮ 67 straipsnyje apibrėžti jų uždaviniai ir funkcijos: kolektyvinio administravimo asociacija atstovaujamų autorių teisių subjektų vardu ir remdamasi pasirašytomis sutartimis dėl teisių kolektyvinio administravimo atlieka šias funkcijas: 1) suteikia naudotojams neišimtines licencijas naudoti kūrinius; 2) renka ir išieško autorinį atlyginimą už kūrinių panaudojimą pagal suteiktas neišimtines licencijas; 3) paskirsto ir moka surinktą autorinį atlyginimą savo atstovaujamiems autorių teisių subjektams; 4) be atskiro įgaliojimo teisme ir kitose institucijose gina savo kolektyviai administruojamas autorių teises; 5) atlieka kitas kolektyvinio teisių administravimo funkcijas vadovaudamasi sutartimis dėl autorių teisių kolektyvinio administravimo. ATGTĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kolektyvinio administravimo asociacijos visuotinis narių susirinkimas (konferencija) priima sprendimus dėl autorinio atlyginimo rinkimo ir paskirstymo taisyklių bei metodų, autorinio atlyginimo atskaitymų, skirtų kolektyvinio administravimo sąnaudoms padengti, dydžio, taip pat kitais svarbiais teisių kolektyvinio administravimo klausimais. Tačiau įstatyme neįtvirtinta teisės kolektyvinio administravimo asociacijai priimti valdingus sprendimus dėl atlyginimo už autorių ar gretutinių teisių objektų naudojimą dydžio nustatymo. Minėta, autorių ir gretutinių teisių turėtojų (šių teisių administravimo asociacijų) ir teisių naudotojų santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, grindžiami jų subjektų lygiateisiškumo, o ne pavaldumo principu. Šių subjektų susitarimai sudaromi vadovaujantis sutarties laisvės principu. Šios bendrosios civilinės (ir konkrečiai – sutarčių) teisės nuostatos įgyvendintos ir ATGTĮ reglamentuojant autorių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijų bei šių teisių naudotojų santykius, susijusius su atlyginimu teisių turėtojams už naudojimąsi jiems priklausančiomis teisėmis.

Pagal ATGTĮ 68 straipsnio 2 dalį atlyginimo, mokamo pagal autorinę licencinę sutartį už suteiktą teisę naudoti kūrinį ar gretutinių teisių objektą, dydis nustatomas kolektyvinio administravimo asociacijų ir naudotojų susitarimu, o jeigu kolektyvinio administravimo asociacija ir naudotojas nesutaria, tai bet kuri šalis gali kreiptis į tarpininką prašydama tarpininkauti derybose dėl autorinio atlyginimo ir jo mokėjimo sąlygų. Taigi pagrindinis atlyginimo nustatymo principas – šalių susitarimas, kuris gali būti pasiektas tiesiogiai arba per tarpininką. ATGTĮ 55 straipsnio, reglamentuojančio atlikėjų ir fonogramų gamintojų teisę į atlyginimą už fonogramų naudojimą viešam paskelbimui, 1 dalyje nustatyta, kad atlyginimo dydis ir jo mokėjimo sąlygos nustatomos fonogramų naudotojų ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijų sutartyje; atlyginimo dydis nustatomas procentais nuo naudotojo pajamų, arba konkrečia pinigų suma. Jeigu fonogramų naudotojai ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos nesutaria dėl atlyginimo dydžio ir jo mokėjimo sąlygų, bet kuri iš šalių gali kreiptis į Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių tarybą arba į kitą tarpininką prašydama tarpininkauti derybose; jeigu šalys nepriima derybose tarpininkaujant pateikto pasiūlymo, atlyginimo dydį ir mokėjimo sąlygas nustato teismas (ATGTĮ 55 straipsnio 2 dalis). Iš šios įstatymo normos matyti, kad atlyginimas už fonogramų naudojimą viešam paskelbimui nustatomas kolektyvinio administravimo asociacijos ir teisių naudotojo (nekonkretizuojant, ar tai individualus naudotojas, ar tikslinė naudotojų grupė, asociacija) susitarimu, o nesusitarus – teismo. Įstatyme nėra nuostatų, suteikiančių teisę kolektyvinio administravimo asociacijai, nepasiekus susitarimo, atlyginimą nustatyti vienašališkai. Kolektyvinio administravimo asociacija (Lietuvoje – Lietuvos gretutinių teisių asociacija (AGATA)) gali patvirtinti atlyginimo atlikėjams ir fonogramų gamintojams už atlikimo įrašų ir fonogramų viešą paskelbimą tarifus, tačiau šie yra ne privalomojo, bet rekomenduojamojo pobūdžio (žr. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. spalio 25 d. įsakymą Nr. ĮV-645 „Dėl autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo muzikos kūrinių viešo atlikimo ir viešo paskelbimo srityje rekomendacijų patvirtinimo“).

Aptartų įstatymo nuostatų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad autorių ir gretutinių teisių turėtojai ir jų kolektyvinio administravimo asociacijos bei autorių ir gretutinių teisių naudotojai ir jų asociacijos yra lygiateisiai civilinių santykių dalyviai, jų sutartiniai santykiai grindžiami bendrosiomis Civilinio kodekso sutarčių teisės nuostatomis; kolektyvinio administravimo asociacijai įstatymu nesuteikta teisės vienašališkai nustatyti ar keisti sutarčių sąlygas.

Nagrinėjamoje byloje šalys 2005 m. balandžio 14 d. sudarė komerciniais tikslais išleistų fonogramų panaudojimo viešam paskelbimui sutartį Nr. 02-250 (toliau – ir Sutartis), kurios 4.1 punkte nustatė atlyginimo už fonogramų panaudojimą tarifus bei jų taikymo kriterijus. Dėl to šalių ginčo nėra, sutartis buvo vykdoma tinkamai. Šalių ginčas kilo tuomet, kai ieškovas (AGATA) vienašališkai pakeitė Sutarties 4.1 punkto sąlygą nuo 2008 m. sausio 1 d., nusprendęs atlyginimo tarifą taikyti pagal viešbučio kambarių skaičių, neatsižvelgiant į faktinį viešbučio kambarių apgyvendinimą; toks sprendimas reiškė atlyginimo padidinimą. Taigi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl kolektyvinio administravimo asociacijos teisės vienašališkai pakeisti sutarties, kuria teisių naudotojui už atlyginimą suteikta teisė naudoti fonogramas viešam paskelbimui, sąlygą dėl atlyginimo dydžio.

Minėta, kad vienos iš sutarties šalių valia, nesant kitos šalies sutikimo, sutarties sąlygos gali būti keičiamos tik griežtai įstatyme ar sutartyje apibrėžtais atvejais, priešingu atveju tai reikštų sutarčių laisvės principo ir kitos sutarties šalies teisėtų interesų pažeidimą. Dėl to tais atvejais, kai įstatymai ar sutartis nesuteikia teisės vienašališkai keisti sutartį, šalis, siekdama dėl tam tikrų priežasčių pakeisti jos sąlygas, turi kreiptis į kitą šalį ir sutarties keitimo klausimą spręsti derybų būdu, o susitarti nepavykus – kreiptis į teismą.

Nagrinėjamu atveju kolektyvinio administravimo asociacijos teisės vienašališkai keisti su teisių naudotoju pasirašytos sutarties dėl atlyginimo už viešą fonogramų paskelbimą sąlygas įstatyme neįtvirtinta. Šalių Sutarties 8.3 punkte nurodyta, kad sutarties pakeitimai ir papildymai galioja tik tuomet, jei jie yra rašytinės formos ir pasirašyti abiejų šalių. Ši Sutarties sąlyga buvo šalių suderinta, galiojanti ir joms privaloma. Ieškovas savo teisę pakeisti Sutarties sąlygas, susijusias su atlyginimo apskaičiavimu, grindė tuo, kad, pasikeitus įstatymo reglamentavimui – nuo 2003 m. kovo 21 d. įsigaliojusioje naujoje Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo redakcijoje nebelikus pirmiau galiojusios redakcijos įstatymo 53 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurią kolektyvinio administravimo asociacijoms netaikomos antimonopolinių įstatymų nuostatos, Sutarties sąlygos dėl atlyginimo už fonogramų naudojimą apskaičiavimo neatitiko imperatyviųjų Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies (šiuo metu galiojančios redakcijos 7 straipsnio 3 dalis) reikalavimų. Šis ieškovo motyvas atmestinas kaip nepagrįstas ne tik dėl to, kad ieškovas apskritai neturėjo teisės vienašališkai keisti Sutartį, bet ir dėl to, kad šalių Sutartis buvo sudaryta 2005 metais, taigi jau galiojant naujos redakcijos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymui, kuriame nebeliko išimčių, susijusių su konkurencijos normų kolektyvinio administravimo asociacijoms netaikymu. Taigi ieškovas, kaip profesionalas, turėjo išmanyti jo veiklą reglamentuojančius įstatymus ir sutarties sąlygas parengti bei suderinti taip, kad jos atitiktų imperatyviuosius įstatymų reikalavimus. Aplinkybė (nesvarbu, teisinio ar faktinio pobūdžio), egzistavusi sutarties sudarymo metu ir sutarties šaliai privalėjusi būti žinoma, negali būti teisėtas pagrindas tai šaliai reikalauti pakeisti sutarties sąlygas, juolab jas pakeisti vienašališkai. Be to, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra konstatuota, kad sutartyse su teisių naudotojais nustatytas atlyginimo dydis pažeidė Konkurencijos įstatyme įtvirtintą draudimą piktnaudžiauti dominuojama padėtimi ar kitas imperatyviąsias įstatymo nuostatas. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas niekaip nepagrindė, kodėl, siekdamas suvienodinti sutarčių su gretutinių teisių naudotojais sąlygas, nutarė padidinti atlyginimą pagal Sutartį su atsakovais ir nepasirinko priešingo varianto – atitinkamo atlyginimo pagal sutartis su kitais teisių naudotojais sumažinimo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas, motyvuodamas poreikį pakeisti Sutarties sąlygas, remiasi prieštaringais argumentais, viena vertus, teigdamas, kad sudarant 2005 m. balandžio 14 d. Sutartį atsakovams buvo pritaikyta nuolaida kaip Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos nariams, kita vertus, nurodydamas, jog kolektyvinė sutartis, ieškovo pasirašyta su Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, pasibaigė dar 2003 metais ir nebuvo pratęsta.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas, manydamas, jog šalių sudaryta Sutartis pažeidžia imperatyviąsias įstatymo normas, turėjo galimybę imtis kitų teisinių priemonių šiam galimam pažeidimui ištaisyti. Pirma, minėta, sutartis gali būti keičiama sutarties šalių susitarimu. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad ieškovas, kaip specifinis subjektas, neturi galimybių derėtis su kiekvienu individualiu teisių naudotoju. Tokio draudimo įstatyme nėra, o individualios derybos savaime neprieštarauja ieškovo statusui. Antra, ieškovas, teigdamas, jog derybos dėl atlyginimo už naudojimąsi kolektyviai administruojamomis teisėmis nustatymo ir pakeitimo gali būti tik kolektyvinės (priešingu atveju labai išaugtų teisių administravimo kaštai), pats nesiėmė jokių priemonių (byloje apie tai duomenų nėra) kolektyvinėms deryboms su teisių naudotojų kolektyvinėmis organizacijomis inicijuoti ir taip užsitikrinti visų su šios organizacijos nariais sudarytų sutarčių atitiktį įstatymų reikalavimams, tačiau priėmė vienašališką sprendimą dėl atlyginimo tarifų taikymo tvarkos pakeitimo, kuris lėmė atlyginimo padidėjimą. Be to, tiek ATGTĮ 55 straipsnio 2 dalyje, tiek kultūros ministro 2007 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. ĮV-645 patvirtintose Autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo muzikos kūrinių viešo atlikimo ir viešo paskelbimo srityje rekomendacijose numatyta galimybė deryboms pasitelkti tarpininką, kuriuo gali būti tiek Kultūros ministerija, tiek Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių taryba, tiek bet kuris kitas tarpininkavimo paslaugas teikiantis asmuo, o deryboms nepavykus – kreiptis į teismą dėl teisingo atlyginimo nustatymo. Ieškovas nė viena iš šių nurodytų savo atstovaujamų gretutinių teisių subjektų teisių gynimo priemonių nepasinaudojo ir tik praėjus beveik penkeriems metams po ATGTĮ 53 straipsnio 3 dalies (iki 2003 m. kovo 21 d. galiojusi redakcija) nuostatos pasikeitimo ir beveik trejiems metams po Sutarties sudarymo (kuri, minėta, buvo sudaryta jau galiojant naujai ATGTĮ redakcijai) vienašališku sprendimu pakeitė Sutarties sąlygas. Tokie ieškovo veiksmai vertintini kaip neteisėti ir neatitinkantys nei bendrųjų teisės principų, nei Civilinio kodekso sutarčių teisės normų, nei specialiojo įstatymo (ATGTĮ) nuostatų.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą nepagrįstai nurodo, jog kolektyvinio administravimo asociacijos kompetenciją vienašališkai nustatyti teisingą atlyginimą gretutinių teisių subjektams (atlikėjams ir fonogramų gamintojams) už gretutinių teisių objektų naudojimą patvirtina Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (kodifikuota redakcija) 8 straipsnio 2 dalies nuostatos. Šios Direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės narės numato teisę į naudotojo mokamą vieningą teisingą atlyginimą už fonogramos, kuri buvo išleista komerciniais tikslais ar atkurta, naudojimą transliavimui bevielio ryšio priemonėmis arba kitokiam viešam paskelbimui, ir užtikrina tokio atlyginimo paskirstymą atitinkamiems atlikėjams ir fonogramos gamintojams <...>. Europos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl pirmiau galiojusios Direktyvos 92/100/EEB analogiškoje 8 straipsnio 2 dalies normoje vartojamos sąvokos „teisingas atlyginimas“, konstatavo, kad Direktyvoje neapibrėžti teisingo atlyginimo nustatymo kriterijai, to negali padaryti ir Teismas, nes tai yra kiekvienos valstybės narės prerogatyva (ETT 2003 m. vasario 6 d. sprendimas, Sena, C-245/00, Rink. p. I-1284, par. 34). Teismas nurodytoje byloje nacionalinį Nyderlandų valstybės reglamentavimą, pagal kurį atlikėjų ir fonogramų gamintojų atstovams bei teisių naudotojų atstovams paliekama teisė susitarti dėl atlyginimo už fonogramų naudojimą, o nesusitarus šį klausimą sprendžia teismas, pripažino tinkamai apsaugančiu šalių teises bei atitinkančiu Bendrijos teisę.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė įstatymu nepagrįstą išvadą dėl Lietuvos gretutinių teisių asociacijos (AGATA) teisės vienašališkai keisti šalių Sutarties sąlygas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria priteista ieškovo vienašališku sprendimu padidinta atlyginimo už gretutinių teisių naudojimą dalis, panaikintina, dėl atlyginimo už naudojimąsi gretutinių teisių objektais priteisimo paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Dėl kolektyvinio administravimo asociacijos teisės vienašališkai nutraukti su teisių naudotoju pasirašytą sutartį dėl atlyginimo už fonogramų viešą paskelbimą; civilinių teisių subjekto savigynos įgyvendinimo sąlygų

Šalių Sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, vienašališkai nutraukti taikytinos bendrosios Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios vienašalį sutarties nutraukimą, t. y. sutartis vienašališkai gali būti nutraukta sutartyje arba įstatyme nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnis). Sutarties 7.2 punkte buvo nustatyta, kad, naudotojui per mėnesį neapmokėjus pateiktų sąskaitų, ieškovas turi teisę vienašališkai ją nutraukti, apie tai informuodamas naudotoją registruotu laišku. Byloje nustatyta, kad atsakovai nemokėjo atlyginimo pagal Sutartį nuo 2008 metų. Ieškovas 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu informavimo UAB „Liuks“ apie Sutarties nutraukimą, remiantis 7.2 punktu, o Sutarties nutraukimo dieną nepriemoka buvo didesnė nei vieno mėnesio įmoka, todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad ieškovas turėjo teisę, remdamasis Sutarties 7.2 punktu, nutraukti Sutartį. Be to, atsakovų sutartinių prievolių nevykdymą apeliacinės instancijos teismas pripažino esminiu Sutarties pažeidimu (CK 6.217 straipsnis).

Kasaciniame skunde atsakovai teigia, kad teismai Sutarties nutraukimą pripažino teisėtu nepagrįstai, nes neįvertino aplinkybės, jog atsakovai įgyvendino savo teisę sustabdyti sutartinės prievolės vykdymą, kai savo priešpriešinės prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) kita sutarties šalis (ieškovas), t. y. ėmėsi teisėtų savigynos priemonių.

Savigyna – išskirtinis civilinių teisių gynimo būdas, kai asmuo dėl tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimo nesikreipia į teismą, bet savo nuožiūra taiko teisių gynimo priemones. Savigyna leidžiama tik Civiliniame kodekse numatytais atvejais, ji gali būti taikoma tik tais atvejais, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų, taikomi savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų (CK 1.139 straipsnis, 6.253 straipsnio 8 dalis). Taigi, savigyna yra teisėta, kai atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus, taikantis savigyną asmuo prisiima riziką dėl neteisėto savigynos priemonių panaudojimo.

Priešpriešinių prievolių vykdymo sustabdymas – vienas įstatyme leidžiamų savigynos būdų, jo taikymo pagrindai ir sąlygos apibrėžtos CK 6.46, 6.58 straipsniuose. CK 6.46 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta aktuali nagrinėjamam ginčui nuostata, kad skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius nevykdo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą. Šio savigynos būdo taikymas reglamentuojamas ir sutarčių teisės normų. CK 6.207 straipsnyje įtvirtinta sutarties šalių teisė sustabdyti sutarties vykdymą: jeigu šalys turi įvykdyti sutartį tuo pačiu metu, tai bet kuri iš jų turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą tol, kol kita šalis nepradės jos vykdyti; kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių; šalys šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta teise turi naudotis sąžiningai. CK 6.208 straipsnio dalyje nustatyta galimybė taikyti savigyną, kai sutartis įvykdoma netinkamai: šalis gali sustabdyti savo prievolių vykdymą tol, kol kita šalis pašalina įvykdymo trūkumus, bei reikalauti atlyginti nuostolius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kasatoriaus taikytos priemonės neatitinka teisėtos savigynos sąlygų ir peržengia jos ribas. Šalių priešpriešinės prievolės pagal sutartį buvo suteikti teisę viešai skelbti fonogramas ir mokėti už tai sutartą atlyginimą. Sąskaitos išrašymas – atsiskaitymo tvarkos elementas, bet ne savarankiška prievolė pagal sutartį, todėl ieškovui vienašališkai ėmus reikalauti didesnio atlyginimo, atsakovas galėjo atsisakyti mokėti sutartą dydį viršijančią dalį, tačiau neturėjo teisėto pagrindo iš viso nemokėti atlyginimo už viešą fonogramų paskelbimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus veiksmai atsisakant mokėti sutartyje sulygtą atlyginimą neteisti, todėl teismų pagrįstai įvertinti kaip sutarties pažeidimas, suteikęs ieškovui teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarties šalies teisę vienašališkai keisti sutarties sąlygas, todėl nutarties dalis, kuria priteista ieškovo vienašališku sprendimu padidinta atlyginimo už gretutinių teisių naudojimą dalis, panaikintina, dėl atlyginimo už naudojimąsi gretutinių teisių objektais priteisimo paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas. Taip pat naikintina nutarties dalis, kuria papildomai priteistas atlyginimas už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo iki ieškinio pareiškimo, nes šis klausimas išspręstas pirmosios instancijos teismo sprendimu ir ši sprendimo dalis apeliacinės instancijos teismo nutartimi palikta nepakeista. Kita apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys).

Kasaciniu skundu atsakovai prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis iš dalies patenkintas ieškinys ir atmestas priešieškinis. Ginčijama suma, nuo kurios jie apskaičiavo ir sumokėjo žyminį mokestį, jie nurodė apeliacinės instancijos teismo papildomai iš jų priteistus 12 984,45 Lt. Teisėjų kolegijai naikinant skundžiamos nutarties dalį, kuria iš atsakovų ieškovui papildomai priteista 12 984,45 Lt, o kitą nutarties dalį paliekant nepakeistą, kasacinis skundas yra patenkintas iš dalies. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovų reikalavimas dėl papildomai priteistų sumų yra tenkintas visiškai, iš ieškovo atsakovams priteistinas visas jų už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis, t. y. 390 Lt.

Atsakovai kasaciniu skundu, o ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašė priteisti jų patirtas išlaidas už advokatų teisines paslaugas parengiant procesinius dokumentus kasaciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių šių išlaidų dydį, jos jiems nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato teisines paslaugas parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą jis sumokėjo 4986,40 Lt. Ši suma viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktuose nustatytą Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dviejų dydžių sumą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Dėl šios priežasties bei atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas iš dalies patenkintas, iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos ieškovo patirtos advokato atstovavimo išlaidos mažintinos iki 1000 Lt, t. y. iš kiekvieno atsakovo ieškovui priteistina po 500 Lt.

Kasacinis teismas turėjo 20,94 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. pažyma). Teisėjų kolegijai patenkinus vieną iš dviejų kasacinio skundo reikalavimų šios išlaidos turėtų būti priteistinos iš abiejų šalių, t. y. ieškovo ir atsakovų, lygiomis dalimis po 10,47 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis). Tačiau, remiantis CPK 96 straipsnio 6 dalimi, teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, šios išlaidos iš šalių nepriteistinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 15 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimas dėl priteistinų sumų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą nepakeistą.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos gretutinių teisių asociacijos (juridinio asmens kodas 124690361) atsakovams UAB „Liuks“ (juridinio asmens kodas 132010498) ir UAB „Naujasis Vilnius“ (juridinio asmens kodas 110379432) 390 (tris šimtus devyniasdešimt) Lt žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Liuks“ (juridinio asmens kodas 132010498) ir uždarosios akcinės bendrovės „Naujasis Vilnius“ (juridinio asmens kodas 110379432) ieškovui Lietuvos gretutinių teisių asociacijai (juridinio asmens kodas 124690361) po 500 (penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė