Dėl skolos ir nuostolių atlyginimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-154/2014

Proceso Nr. 2-01-3-13894-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

36.2, 113.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB, ieškinį atsakovui V. A. dėl skolos ir nuostolių atlyginimo priteisimo; trečiasis asmuo – BUAB „Advitas“

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB teismo prašė iš atsakovo V. A. priteisti 32 719,78 Lt nuostolio dėl turto pardavimo ir 3501,97 Lt papildomų išlaidų atlyginimą, 2292,63 Lt nesumokėtų įmokų ir 6227,06 Lt palūkanų, apskaičiuotų po sutarčių nutraukimo įmokų, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB (toliau – ir Lizingo bendrovė) su trečiuoju asmeniu V. Adiklio įmone–firma „Teresdvaris“, kuri 2006 m. lapkričio 21 d. pertvarkyta į UAB „Advitas“ (toliau – ir Klientas) 2006 m. sausio 11 d., 2006 m. liepos 20 d. ir 2006 m. lapkričio 2 d. sudarė lizingo sutartis (toliau – ir Lizingo sutartys), pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš kliento nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą – 1 naują automobilį „Nissan Pathfinder XE“, 1 naują važiuoklę „Iveco Daily 40C14D“, 1 naują automobilį „VW Touran“ ir perduoti jį naudoti ir valdyti klientui su sąlyga, kad klientas sutartyse nustatytais terminais mokės įmokas.

Ieškovas su atsakovu V. A. 2006 m. sausio 11 d., 2006 m. liepos 20 d. ir 2006 m. lapkričio 2 d sudarė laidavimo sutartis (toliau – ir Laidavimo sutartys), kuriomis šis įsipareigojo įvykdyti Kliento neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles pagal Lizingo sutartis. Pagal Laidavimo sutarčių 3 punktą, Klientui neįvykdžius prievolių pagal lizingo sutartis, Klientas ir laiduotojas atsako Lizingo bendrovei kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai.

UAB „Advitas“ ėmė netinkamai vykdyti lizingo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, nuolat vėluodavo mokėti įmokas pagal sutarčių įmokų grafikus, todėl susidarė skola. Ieškovas 2009 m. kovo 12 d. pareiškė pretenziją dėl skolos sumokėjimo, įspėjo, kad, skolos nesumokėjus, sutartis bus nutraukta. Ieškovas 2009 m. balandžio 7 d. pranešimu vienašališkai nutraukė Lizingo sutartis ir pareikalavo sumokėti skolą bei grąžinti sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą. UAB „Advitas“ Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartimi iškelta bankroto byla.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui „Swedbank lizingas“, UAB iš atsakovo V. A. 32 719,78 Lt nuostolio dėl turto pardavimo ir 3501,97 Lt papildomų išlaidų atlyginimą, 2292,63 Lt nesumokėtų įmokų ir 6227,06 Lt palūkanų, apskaičiuotų po sutarčių nutraukimo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas konstatavo, kad pagal Lizingo sutarčių 11.2.2 punktą lizingo bendrovė, nutraukusi lizingo sutartį dėl kliento esminio sutarties pažeidimo, turi teisę reikalauti kompensuoti turto rinkos vertės ir neišpirktos turto vertės skirtumą. Nagrinėjamu atveju susigrąžintas turtas buvo realizuotas už mažesnes kainas, nei likutinė (neišpirkta) turto vertė, dėl to ieškovas turi teisę reikalauti 32 719,78 Lt nuostolių atlyginimo. Laidavimo sutartimis atsakovas laidavo už lizingo gavėją ir įsipareigojo atsakyti Lizingo bendrovei, jei lizingo gavėjas neįvykdys prievolių pagal Lizingo sutartis, kaip solidarusis skolininkas kartu su lizingo gavėju. Pagal CK 6.6 straipsnį prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Nagrinėjamu atveju ieškovas turi teisę reikalauti, kad neįvykdytas prievoles pagal Lizingo sutartis įvykdytų atsakovas kaip laiduotojas. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovas į jį kaip laiduotoją nesikreipęs ir nepateikęs raštiško reikalavimo, pažeidė Laidavimo sutarčių 6 punktą, nes toks argumentas prieštarauja byloje esantiems įrodymams – ieškovo 2009 m. birželio 29 d. pranešimui Nr. 3184 ir 2011 m. gegužės 13 d. reikalavimui, kurie buvo siunčiami laidavimo sutartyse nurodytu atsakovo gyvenamosios vietos adresu. Laidavimo sutarčių 16 punkte nurodyta, kad laiduotojas įsipareigoja pranešti lizingo bendrovei, jei keičiasi jo gyvenamosios vietos adresas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ieškovui būtų pranešęs apie savo pasikeitusią gyvenamąją vietą, todėl teismas laikė, kad atsakovui reikalavimas pareikštas tinkamai. Atsakovas, teigdamas, kad ne kartą prašė Lizingo bendrovės jam perduoti turtą, kartu patvirtina, kad jam buvo žinoma apie Lizingo sutarčių nutraukimą. Atsakovas turėjo galimybes pasinaudoti laiduotojo teisėmis ir reikalauti suteikti informaciją apie pagrindinės prievolės turinį ir sąlygas, jos vykdymą (CK 6.80 straipsnis). Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovas, perdavęs lizingo objektus kitiems asmenims, neturėdamas laiduotojo sutikimo, pažeidė Lizingo sutarčių 17 punktą, nes šiame punkte draudžiamas ne Lizingo sutarčių objektų, bet Laidavimo sutartyse nustatytų teisių ir pareigų perleidimas. Lizingo objektų savininke tiek Lizingo sutarčių galiojimo, tiek jų nutraukimo metu buvo Lizingo bendrovė, todėl lizingo gavėjo ar jo laiduotojo sutikimas parduoti grąžintą lizinguotą turtą nėra būtinas. Teismas taip pat nesutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovas praleido CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą, todėl laidavimas baigėsi. Pagal bendrąjį principą laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis (terminuotas ar neterminuotas laidavimas), įstatyme nustatyti kitokie laidavimo pabaigos pagrindai terminai (terminai) (CK 6.88, 6.89 straipsniai). CK 6.88 straipsnio 1 dalyje, kuria remiasi atsakovas, nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikru terminu arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB, v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.88 ar 6.89 straipsniuose nustatytų laidavimo pabaigos terminų, nes Laidavimo sutarčių 21 punkte nustatyta, kad laidavimo sutarčių galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia jais užtikrintos prievolės. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami terminuoto laidavimo pasibaigimo ypatumai, joje nustatytas terminas yra kitokio teisinio pobūdžio terminas nei ieškinio senatis. Dėl to atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį, remiantis CK 6.88 straipsnio 1 dalimi, nepagrįstas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 18 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo argumentais bei papildomai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktą atsakovo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl atsakovo ligos, pagrįstai jį atmetė ir priėmė procesinį sprendimą bylą nagrinėti iš esmės atsakovui nedalyvaujant, nes pagal CPK 246 straipsnio 2 dalį bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis, o liga paprastai nelaikoma svarbia priežastimi. Atsakovui buvo žinoma, kad nagrinėjamoje byloje 2011 m. rugsėjo 8 d. pateiktas ieškovo ieškinys. Atsakovas 2011 m. spalio 4 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, 2011 m. gruodžio 30 d. – tripliką, per šį laikotarpį jis turėjo pakankamai laiko rasti atstovą. Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atsakovui buvo suteikta papildoma galimybė būti išklausytam, tačiau jis šios teisės neįgyvendino, neatvykdamas į teismo posėdį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartį, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylos nagrinėjimo iš esmės dienos rytą kasatorius faksu pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą bylos nagrinėjimą atidėti vėlesniam laikui dėl ligos ir būtinybės pasirūpinti atstovavimu. Teismas netyrė ir nevertino atsakovo ligos aplinkybių, reikšmingų, sprendžiant neatvykimo priežasčių svarbą, ir formaliai taikė CPK 246 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad atsakovo neatvykimas dėl ligos nelaikomas neatvykimu dėl svarbių priežasčių. Atsakovo galimybę nagrinėjamu momentu turėti atstovą teismai turėjo įvertinti objektyviuoju ir subjektyviuoju kriterijais, tačiau to neatliko. Teismai išnagrinėjo bylą pažeisdami teisės į teisingą teismo procesą, šalių procesinio lygiateisiškumo ir teisės būti išklausytam principus.

2. Atsakovas rėmėsi aplinkybe, kad ieškovas nesilaikė Lizingo sutarčių 19 punkto nuostatų ir į atsakovą kaip į laiduotoją nesikreipė, nepateikė raštiško reikalavimo įvykdyti kliento neįvykdytą prievolę pagal Lizingo sutartis. Teismai padarė išvadą, kad šis atsakovo argumentas prieštarauja byloje esantiems įrodymams – ieškovo 2009 m. birželio 29 d. pranešimui Nr. 3184 ir 2011 m. gegužės 13 d. reikalavimui, kurie buvo siunčiami laidavimo sutartyse nurodytu atsakovo gyvenamosios vietos adresu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių faktą, kad ieškovo nurodyti dokumentai buvo išsiųsti ir įteikti atsakovui. Teismų nurodyta aplinkybė dėl atsakovo nuo 2010 m. gruodžio 30 d. pasikeitusios gyvenamosios vietos ir ieškovo neinformavimo apie tai nėra reikšminga, nes senu adresu yra atsakovo sūnus, kuris korespondenciją būtų perdavęs kasatoriui. Duomenų, kad senuoju adresu būtų atsisakyta priimti kasatoriui siunčiamą korespondenciją, byloje nėra.

3. Laidavimo sutarčių 11 punktas įpareigojo laiduotoją sumokėti skolas, delspinigius ir likutinę neišpirkto turto vertę pagal lizingo sutartį tuo atveju, jeigu lizingo bendrovė nutraukia lizingo sutartį klientui ją pažeidus. CK 6.1 straipsnyje pateikta prievolės apibrėžtis leidžia daryti išvadą, kad Laidavimo sutarčių 11 punkte nustatytas laiduotojo prievolės dalykas - „apmokėti Kliento įsiskolinimus ir delspinigius ir sumokėti likutinę neišpirkto turto vertę“, t. y. remiantis prievolės esme lizingo bendrovė turėjo teisę reikalauti iš laiduotojo, o laiduotojas privalėjo sumokėti likutinę neišpirkto turto vertę. Ieškovas, neinformavęs atsakovo, pardavė lizingo objektus tretiesiems asmenims ir pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 32 719,78 Lt nuostolio pardavus turtą atlyginimą. Tokie ieškovo veiksmai vertintini kaip savavališkas Laidavimo sutartyse nustatyto prievolės dalyko pakeitimas savo rizika, nes įsipareigojimas „sumokėti likutinę neišpirkto turto vertę“ tapo „sumokėti nuostolį iš turto pardavimo“. Teismas materialiosios teisės normas taiko savo iniciatyva (ex officio). Skundžiamuosiuose sprendimuose teismai atsakovo keliamu klausimu dėl prievolės pakeitimo nepasisakė, t. y. sprendimai priimti neišsprendus visų keliamų klausimų (CPK 265 straipsnis).

4. Teismai privalėjo tenkinti atsakovo prašymą ir taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-286/2009 formuotina taisyklė, kad tuo atveju, „kai šalys susitaria dėl laidavimo termino (aiškiai nurodo tą terminą, o ne apimtį) arba yra laiduojama už terminuotą prievolę, laiduotojui gali būti pareikštas reikalavimas grąžinti skolą per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas (CK 6.88 straipsnio 1 dalis)“. Ieškovas Lizingo sutartis vienašališkai nutraukė 2009 m. balandžio 7 d., 2009 m. balandžio 17 d. jam grąžintas turtas, trečiajam asmeniui (Klientui) bankroto byla iškelta 2010 m. spalio 6 d. (įsiteisėjo 2010 m. spalio 18 d.), o ieškinys pateiktas tik 2011 m. rugsėjo 6 d. Laidavimo sutartys nutrauktos ieškovo iniciatyva, todėl jis galėjo pareikšti atsakovui ieškinį per tris mėnesius nuo laidavimo termino pabaigos, tačiau to per naikinamąjį terminą nepadarė. Ieškinio pareiškimo terminų nepaisymas nepagrįstai išplėtė Lizingo bendrovės teises ir pažeidė civilinių teisinių santykių subjektų interesų apsaugos pusiausvyrą.

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: iki teismo posėdžio pradžios šalis ar jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Pažymėtina, kad įstatyme nustatyta, jog neatvykimas dėl ligos paprastai nelaikomas svarbia priežastimi (CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalys).

2. Ieškovas pateikė teismui įrodymus apie tai, kad 2009 m. birželio 29 d. atsakovui išsiuntė pranešimą Nr. 3184 Laidavimo sutartyse nurodytu atsakovo adresu, todėl laikytina, kad buvo tinkamai išsiųstas. Pažymėtina, kad ieškovas privalėjo įrodyti tik dokumentų išsiuntimo faktą, o ne jų įteikimo faktą. Pagal Lizingo sutarčių 16.1 punktą visi pranešimai laikomi įteiktais tinkamai, jeigu jie išsiųsti paštu arba pristatyti sutartyje nurodytu adresu.

3. Būdama teisėta turto savininkė Lizingo bendrovė neprivalo informuoti specifinės asmenų grupės, šiuo atveju – atsakovo, apie tai, kad yra parduodamas jai nuosavybės teise priklausantis turtas. Be to, ieškovas atsakovui 2010 m. sausio 19 d. siuntė pasiūlymus, kuriais buvo pasiūlyta įsigyti turtą arba surasti turtui pirkėją, tačiau atsakovas tokia galimybe nepasinaudojo.

4. Kasatorius nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nesirėmė argumentu dėl Laidavimo sutarčių 11 punkto pažeidimo. CPK 347 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lizingo sutartis Kliento prievolė buvo grąžinti ieškovui suteiktą finansavimą (turto išpirkimo įmokas) bei sumokėti palūkanų įmokas (atlyginimą už finansavimo suteikimą), taip pat administravimo mokesčius. Ieškovo reikalavimas atsakovui atlyginti nuostolius kyla iš tų pačių prievolių, atsiradusių pagal Lizingo sutartis, kurių įvykdymą atsakovas užtikrino savo turimu turtu, sudarydamas Laidavimo sutartis.

5. Atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti įstatyme nustatytus terminus. Kai paskolos sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės prievolės pobūdį. Šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai. Laidavimo sutarčių 21 punkte nustatyta, kad laidavimo sutartis pasibaigia tuo pačiu metu, kai pasibaigia laidavimu užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį. Prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Prievolės pagal lizingo sutartis nėra įvykdytos tinkamai (ir visiškai), taigi, ir laidavimas galios tol, kol Lizingo bendrovei bus įvykdytos visos prievolės pagal Lizingo sutartis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo posėdžio atidėjimo pagrindų

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, netenkinęs jo prašymo bylos nagrinėjimą atidėti, pažeidė jo teisę turėti byloje atstovą, būti išklausytam, kartu – teisės į teisingą teismo procesą, šalių procesinio lygiateisiškumo principus.

Šalių teisę būti išklausytoms teismo posėdyje užtikrina įstatymo nuostatos dėl tinkamo šalių informavimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą (CPK 133 straipsnis). Dalyvaujantiems byloje asmenims šaukimas ar pranešimas turi būti įteiktas įstatyme nustatyta tvarka ir tokiais terminais, kad jie turėtų pakankamai laiko nustatytu laiku atvykti į teismą ir pasirengti bylai (CPK 133 straipsnio 2 dalis). Įstatyme įtvirtintos ne tik šalių teisės, bet ir pareigos, užtikrinančios šalių lygiateisiškumą ir proceso efektyvumą. CPK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. CPK 121 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo nedelsdami informuoti teismą ir kitus dalyvaujančius byloje asmenis apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą. Teismas privalo imtis Civilinio proceso kodekse nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 7 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Įstatyme nustatyta, jog neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis (CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalys). Toks teisinis reglamentavimas, be kita ko, turėtų skatinti šalis, kitus byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso eiga, veikti už greitesnį bylos išnagrinėjimą, nevilkinti proceso. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad įstatymo nuostata, jog išvardytos priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis, reiškia tai, jog įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t. y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes. Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. M. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-173/2004; 2009 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. D. V. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-109/2009; 2011 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. J. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-98/2011; kt.). Jei šalies prašymas atidėti bylos nagrinėjimą būtų tenkinamas nesilaikant išdėstytų reikalavimų, gali būti pažeistos kitų proceso dalyvių procesinės teisės ir teisėti interesai.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad apie teismo posėdį šalims pranešta tinkamai. Apie pirmosios instancijos teisme nagrinėjamą šią civilinę bylą atsakovas buvo informuotas 2011 m. rugsėjo 21 d., vėliau pateikė išsamiai teisiškai motyvuotus atsiliepimą į ieškinį ir tripliką, juose nurodydamas, kad „byla nebus vedama per advokatą“. Apie teismo posėdį 2012 m. vasario 28 d. kasatorius buvo informuotas 2012 m. sausio 13 d. įteiktu teismo šaukimu. Kasatorius prieš teismo posėdį faksu išsiuntė teismui prašymą atidėti teismo posėdį ir prieš dieną išduotą pažymėjimą apie nedarbingumą dėl ligos bei prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, pažymėdamas, kad dėl ligos negali susirasti atstovo, kuris atstovautų jo interesams byloje. Kadangi atsakovas turėjo pakankamą terminą pasirūpinti tinkamu savo atstovavimu, tai jo prašymas keisti suplanuotą teismo posėdžio datą, motyvuojant atstovo paieškomis prieš pat teismo posėdį, išreiškia nerūpestingą požiūrį į teismo procesą ir jo dalyvius, jų procesines teises ir teisėtus interesus. Minėta, kad pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis, todėl, šaliai neinformavus teismo apie kitas neatvykimo priežastis, kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios, teismas neturi teisinio pagrindo nuspręsti atidėti bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad atsakovas įgyvendino savo teisę išreikšti poziciją dėl ieškovo reikalavimų atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodęs išsamius nesutikimo su ieškiniu motyvus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą.

Dėl laidavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir teismo sprendimo motyvavimo

Ieškovas teigia, kad atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nesirėmė argumentu dėl Laidavimo sutarčių 11 punkto pažeidimo, o atsakovas – kad teismai šio klausimo nesprendė. Šie šalių teiginiai nepagrįsti. Atsakovas pateiktame triplike ir apeliaciniame skunde nurodė argumentus, kad, jo nuomone, ieškovas reikalauja įvykdyti kitą prievolę, nei sutarta Laidavimo sutarčių 11 punkte, o teismai šį klausimą sprendė ir atsakovo argumentą atmetė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad, nenustačius kitų pagrindų, motyvų neišsamumas nėra pakankamas pagrindas teismo procesinį sprendimą panaikinti, jei visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą byloje. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. notarė D. Marcinkevičienė, bylos Nr. 3K-3-452/2008; kt.). Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 - A and 303 - B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France, judgement of 19 February 1998, Reports of Judgements and Decisions 1998-1, p. 60, par. 42). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands, judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išdėstė atsakovo prisiimtos laidavimo prievolės, užtikrinant Lizingo sutarčių tinkamą įvykdymą, esmę, nurodydami, kad pagal Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.2 punktą Lizingo bendrovė, nutraukusi lizingo sutartį dėl kliento esminio sutarties pažeidimo, turi teisę reikalauti ne tik grąžinti turtą, bet ir sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas sumas, netesybas, palūkanų įmokas pagal įmokų grafiką, apmokėti išlaidas, kurias sukėlė pirmalaikis sutarties nutraukimas bei kompensuoti turto rinkos vertės bei neišpirktos turto vertės su PVM skirtumą, atsiradusį dėl turto eksploatacijos arba kitų priežasčių. Tokia nuostata atitinka įstatyme nustatytą reglamentavimą – CK 6.574 straipsnyje nustatyta, kad kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką ir išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. CK 6.76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies prievolės. Pagal CK 6.81 straipsnį, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Nagrinėjamu atveju laidavimo sutartimis atsakovas laidavo už lizingo gavėją ir įsipareigojo atsakyti Lizingo bendrovei, jei lizingo gavėjas neįvykdys prievolių pagal minėtas lizingo sutartis, kaip solidarusis skolininkas kartu su lizingo gavėju. Pagal CK 6.6 straipsnį prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Nagrinėjamu atveju ieškovas turi teisę reikalauti, kad neįvykdytas prievoles pagal Lizingo sutartis įvykdytų atsakovas kaip laiduotojas. Kadangi atsakovas Laidavimo sutartimis įsipareigojo įvykdyti BUAB „Advitas“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis pagal Lizingo sutartis ir atsakyti Lizingo bendrovei tokia pačia apimtimi kaip ir BUAB „Advitas“, būtent dėl to atsakovui kyla pareiga sumokėti BUAB „Advitas“ skolą, palūkanas, atlyginti nuostolius, sumokėti kitas ieškiniu reikalaujamas sumas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pakankamai išsamiai motyvavo priimtus sprendimus kasatoriaus nurodomu laidavimo prievolės klausimu. Be to, pažymėtina, kad kasatorius, keldamas klausimą dėl prievolės pagal Laidavimo sutartį dalyko pasikeitimą, cituoja ne visą Laidavimo sutarties 11 punktą, nutylėdamas jo nuostatą, kad, Lizingo bendrovei nutraukus lizingo sutartį, laiduotojas privalo ne tik apmokėti lizingo gavėjo skolas ir delspinigius bei sumokėti likutinę neišpirkto turto vertę pagal lizingo sutartį, bet ir įvykdyti kitus lizingo gavėjo įsipareigojimus pagal lizingo sutartį. Vieną tokių lizingo gavėjo įsipareigojimų lėmė pirmosios instancijos teismo sprendime pacituotos Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.2 punkto nuostatos.

Kasacinio skundo argumentu, kad teismai privalėjo tenkinti atsakovo prašymą ir taikyti ieškinio senatį, atsakovas kartoja savo poziciją, dėl kurios teismai pasisakė, remdamiesi kasacinio teismo formuojama teisės aiškinimo praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje „Swedbank“, AB, v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009, nurodė, kad kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi. Teismai sprendė, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.88 ar 6.89 straipsniuose nustatytų laidavimo pabaigos terminų, nes Laidavimo sutarčių 21 punkte nustatyta, kad laidavimo sutarčių galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia jais užtikrintos prievolės. Kadangi atsakovas kasaciniame skunde nenurodė argumentų, kuriais pagrįstų netinkamą materialiosios teisės normų aiškinimą ir taikymą ar nukrypimą nuo suformuotos teismų praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalis), kasacinio teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvais, šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Taip pat nepasisakytina dėl kasatoriaus argumentų dėl faktinių aplinkybių, kuriais jis teigia, kad ieškovas jam nepateikė raštiško reikalavimo įvykdyti Kliento neįvykdytą prievolę pagal Lizingo sutartis. Teismai, atsižvelgdami į sutarties nuostatas dėl laiduotojo informavimo būdo, konstatavo, kad Lizingo bendrovė šias nuostatas įvykdė. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių, todėl pats jų nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 23,15 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 23,15 Lt (dvidešimt tris litus 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas

Vincas Verseckas