Dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, dalies sutarties pripažinimo niekine, sumokėtų lėšų grąžinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-155/2014

Teisminio proceso Nr.2-02-3-03355-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.8; 50.10; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės (pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Strategy and management group“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Swedbank lizingas“ atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Strategy and management group“ dėl skolos, nuostolių iš turto pardavimo atlyginimo ir papildomų išlaidų priteisimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Strategy and management group“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei,,Swedbank lizingas“ dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, dalies sutarties pripažinimo niekine, sumokėtų lėšų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje sprendžiama, ar lizingo davėjas pagrįstai vienašališkai nutraukė lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo padaryto esminio jos pažeidimo, ar jo vėlesni veiksmai atitiko sąžiningumo kriterijus ir įstatymo nuostatas, susijusias su sutarties nutraukimo neigiamų padarinių išvengimu ar sumažinimu.

Ieškovas UAB,,Swedbank lizingas“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB,,Strategy and management group“ 283,57 Lt nesumokėtų įmokų, 8487,64 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 900 Lt papildomų išlaidų, 1098,76 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo, iš viso 10 769,97 Lt bei 6 proc. dydžio procesinių palūkanų.

2007 m. liepos 5 d. sudaryta lizingo sutartimi Nr. LT055901 (toliau – Lizingo sutartis), ieškovas įsipareigojo iš atsakovo nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą, t. y. automobilį HYUNDAI ACCENT 1,6, identifikacinis Nr. NLHCN41CP7Z059015, ir perduoti jį naudoti bei valdyti atsakovui su sąlyga, kad šis sutartyje nustatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovas savo įsipareigojimus vykdė tinkamai, atsakovo nurodytą turtą įgijo nuosavybės teise ir perdavė naudotis atsakovui. Pagal Lizingo sutarties sąlygas atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui sutartines įmokas pagal šalių numatytus grafikus, tačiau jam vėluojant tai daryti įsiskolino. Siekdamas, kad atsakovas padengtų skolą, ieškovas 2009 m. rugsėjo 3 d. išsiuntė atsakovui pretenziją Nr. 01-20-23894, reikalaudamas sumokėti ją per 14 dienų ir įspėjo, kad, šio reikalavimo neįvykdžius, sutartis bus vienašališkai nutraukta. Atsakovui per nustatytą terminą neįvykdžius ieškovo reikalavimo sumokėti skolą, pastarasis, remdamasis sutarties bendrosiomis sąlygomis 2009 m. lapkričio 10 d. pranešimu Nr. 01-30-5131 vienašališkai nutraukė sutartį ir pareikalavo sumokėti skolą bei grąžinti sutarties pagrindu valdytą ir naudotą turtą ieškovui. Nors atsakovas grąžino turtą, tačiau liko skolingas 283,57 Lt pagal sutartį. Kadangi ieškovas turėjo teisę iš atsakovo reikalauti palūkanų, įmokų už visą pagal grafiką likusį laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki turto išpirkimo laikotarpio pabaigos, t. y. 1098,76 Lt, prašė jas priteisti. Atsižvelgiant į tai, kad turtas, buvęs Lizingo sutarties dalyku, buvo parduotas tretiesiems asmenims, patiriant nuostolį iš turto pardavimo, ieškovas turi teisę reikalauti padengti turto likutinės (neišpirktos) vertės ir turto pardavimo kainos skirtumą – 8 487,64 Lt. Taip pat, vadovaujantis Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.3 punktu, kuriame nustatyta atsakovo pareiga atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti 900 Lt patirtų papildomų išlaidų.

Atsakovas UAB,,Strategy and management group“ priešieškiniu prašė pripažinti 2009 m. lapkričio 10 d. ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ vienašalį Lizingo sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu; pripažinti negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.1-11.5, 15.1 punktus; priteisti atsakovui UAB „Strategy and management group“ iš ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ pagal Lizingo sutartį ieškovui sumokėtų lėšų, iš viso 24 503,08 Lt – pagal susitarimą sumokėtų turto 19 330,87 Lt išpirkimo įmokų, 4665,46 Lt palūkanų, 400 Lt sutarties sudarymo mokestį ir UAB „Lietuvos draudimas“ ieškovui tiesiogiai pervestus 106,75 Lt; remiantis CPK 95 straipsniu už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ maksimalią – 20 000 Lt – baudą.

Atsakovas nurodė, kad įmonė daugiau kaip dvejus metus laiku ir tinkamai pagal grafiką mokėjo einamąsias įmokas už automobilį ieškovui (lizingo bendrovei). Per tuos dvejus metus, įskaitant pradinę įmoką, neįskaitant palūkanų, už automobilį ieškovui buvo sumokėta 19 330,87 Lt iš 46 900 Lt (su PVM) automobilio visos sumos, t. y. net 41,2 proc. visos naujo automobilio vertės (su PVM). Dėl susidariusios ekonominės krizės atsakovo klientai vėlavo atsiskaityti už suteiktas paslaugas, todėl įsiskolino 8000 Lt. Atsakovas dėl pasunkėjusio sutarties sąlygų vykdymo kreipėsi į ieškovą ir pasiūlė problemos sprendimo būdus: keliems mėnesiams atidėti arba pratęsti įmokų mokėjimo grafiką, tuo laikotarpiu paliekant mokėti tik palūkanas, pailginti turto išpirkimo laikotarpio terminą, pakeisti sutarties dalį ir perskaičiuoti įmokų mokėjimo grafiką, nustatant fiksuotą likutinę automobilio vertę. Ieškovas šio klausimo sprendimą vilkino ir jokio atsakymo nepateikė. Atsakovas 2009 m. lapkričio 14 d., pagal turto priėmimo–perdavimo aktą Nr. LT-2009/4176 automobilį gražino UAB,,Swedbank lizingui“, atstovaujamam UAB “Baltijos realizacijos centro“ (toliau – ir BRC). 2010 m. sausio 4 d. registruotu paštu atsakovas gavo ieškovo laišką, kuriame buvo 2009 m. lapkričio 16 d. BRC preliminari išvada dėl transporto priemonės vertės. Atsakovo teigimu, jis už automobilį per dvejus metus, įskaitant pradinę įmoką neskaitant palūkanų, ieškovui sumokėjo 19 330,87 Lt iš 46 900 Lt (su PVM) visos automobilio kainos. Pardavus automobilį, visos sumos nepagrįstai liko ieškovui, todėl jis tokiu būdu be pagrindo praturtėjo. Ieškovas neturėjo jokio pagrindo nutraukti lizingo sutartį, o prieš ją nutraukdamas nepranešė atsakovui apie tai, todėl vienašalis Lizingo sutarties nutraukimas pripažintinas neteisėtu ir negaliojančiu.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė.

Teismo vertinimu, byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad atsakovas negalėjo laiku ir tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų, o tai buvo pagrindas ieškovui nutraukti Lizingo sutartį. Atsakovas nepateikė ieškovui jokių įrodymų apie tai, kad jo sunkumai yra laikini ir, teismo nuomone, negalėjo reikalauti iš ieškovo sutartinių nuolaidų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas matydamas nepalankią atsakovo padėtį nepanoro rizikuoti, todėl Lizingo sutartį nutraukė ir šiuo atveju veikė kaip apdairus pelno siekiantis asmuo. Įvertinus bylos aplinkybes konstatuota, kad ieškovas pagrįstai nutraukė lizingo sutartį ir įgijo reikalavimo teises į atsakovą (CK 6.567 straipsnio 1 dalis, 6.574, 6.37 straipsniai).

Atmesdamas atsakovo priešieškinį teismas konstatavo, kad atsakovas savo teiginių dėl ieškovo padarytų Lizingo sutarties 11.1-11.5 ir 15.1 punktų pažeidimų neįrodė. Šis atsakovo reikalavimas ieškovui atsirado tik tuomet, kai ieškovas atsakovui pateikė ieškinį dėl skolos priteisimo, iki tol atsakovas dėl sutarties ar jos dalių ieškovui jokių pretenzijų nereiškė. Atsakovas yra verslo subjektas, juridinis asmuo, gebantis samdyti juristus ar advokatus dėl sudaromų sutarčių ar kontraktų tam tikrų sąlygų derėjimosi. Teismo vertinimu, atsakovas sutartį sudarė, automobiliu naudojosi ir kurį laiką mokėjo įmokas, todėl nesuprantami jo argumentai dėl Lizingo sutarties atitinkamų punktų pripažinimo negaliojančiais nuo sutarties pasirašymo momento. Teismas taip pat sprendė, kad nepagrįstas ir neįrodytas yra priešieškinio reikalavimas priteisti atsakovui iš ieškovo jam sumokėtas sumas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. liepos 10 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas iš atsakovo pateiktų naujų įrodymų su byla yra susijęs tik 1 priede nurodytas rašytinis įrodymas – UAB,,Autoplius.lt“ tinklalapio išrašas apie 2007 m. gamybos automobilio „Hyundai Accent“ kainą, todėl jis teismo buvo priimtas ir vertintas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kaip ir rašytiniai įrodymai pateikti su priedais 5, 6, 8. Teisėjų kolegija vertino, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl parduoto automobilio ir jo rinkos vertės pardavimo kainos pardavus jį po Lizingo sutarties nutraukimo byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų, jog teismas galėtų įvertinti ginčo šalių argumentus ir jų pagrįstumą, todėl automobilio rinkos kainos ekspertizės, kurios prašė atsakovas, neskyrė. Kadangi apylinkės teisme atsakovas reikalavimų dėl sutarties pakeitimo sąlygų nebuvo kėlęs ir apylinkės teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė, tai, atsižvelgiant į CPK 312 straipsnyje įtvirtintą draudimą apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, šie atsakovo argumentai teismo buvo atmesti kaip nepagrįsti ir dėl jų plačiau nepasisakyta. Lizingo sutartis buvo patvirtinta atsakovo parašu, todėl laikytina, kad jos sąlygų 11 straipsnio reikalavimai, t. y. sutarties nutraukimo prieš terminą sąlygos, atsakovui buvo žinomi. Lizingo sutartis nutraukta praėjus dviem mėnesiams nuo įspėjimo ir pranešimo apie sutarties nutraukimą įteikimo atsakovui (11.2, 11.4 punktai, CK 6.217 straipsnis, 6.218 straipsnio 1 dalis), todėl teigti, kad ieškovas sutartį nutraukė pažeisdamas šalių sutarties sąlygose nustatytą tvarką, nėra pagrindo. Atsakovas reikalaudamas pripažinti negaliojančiomis pirmiau nurodytas Lizingo sutarties nuostatas iš esmės siekia atimti iš ieškovo teisinės gynybos priemones, jam pačiam nevykdant sutartinių įsipareigojimų. Atsakovo argumentas, kad automobilis buvo parduotas mažesne nei rinkos kaina, laikytas nepagrįstu ir neįrodytu. Bylos duomenys patvirtino, kad prieš parduodant iš atsakovo atsiimtą automobilį ieškovas atliko preliminarų jo vertinimą, apie kurį atsakovas buvo informuotas, t. y. pagal 2009 m. lapkričio 16 d. vertinimą – automobilio kaina 18 000 Lt, greito pardavimo kaina –10 000 Lt; 2010 m. sausio 7 d. automobilio kaina sumažinta iki 15 000 Lt, greito pardavimo kaina – 8000 Lt. Atsakovas nesutikdamas su vertinimu 2009 m. gruodžio 2 d. ir 2009 m. gruodžio 18 d. pateikė ieškovui pretenzijas, prašydamas pateikti visą informaciją apie parduodamo automobilio rinkos kainą ir jos nustatymą. Ieškovas atsakydamas į šias pretenzijas pasiūlė atsakovui kreiptis į įmonę, turinčią teisę vertinti kilnojamąjį turtą, ir savo sąskaita užsakyti detalų turto vertinimą, į kurį bus atsižvelgiama nustatant galutinę pardavimo kainą. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai atsakovo atžvilgiu, nes, jam nesutikus su automobilio kaina, buvo pasiūlyta atlikti ir pateikti detalų automobilio vertinimą. Byloje nėra pateiktų jokių įrodymų, kad atsakovas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų ieškovo nuostoliams sumažinti, t. y. atitinkamų priemonių ir veiksmų parduoti ginčo automobilį, jo manymu, didesne kaina. Taip pat atsakovas nepateikė įrodymų apie konkretaus turto (ginčo automobilio) rinkos kainą jo pardavimo momentu (automobilio vertinimo dokumentai). Pažymėta, kad lizingo bendrovės tikslas – perimtą lizinguojamąjį turtą parduoti kuo operatyviau už kuo didesnę kainą, nes dėl turto saugojimo patiria papildomų išlaidų. Teisėjų kolegija įvertinusi visas bylos aplinkybes nurodė, kad automobilio pardavimo kaina atitiko tikrąją ir realią rinkos kainą, buvusią transporto priemonės pardavimo metu, ir atsakovas neįrodė, jog kaina būtų aiškiai per maža ar neatitiktų protingumo kriterijų (CK 6.313 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija sutiko su apylinkės teismo išvadomis, kuriomis patenkintas ieškovo reikalavimas priteisti 283,57 Lt skolą pagal lizingo sutartį, 900 Lt papildomų išlaidų ir 1098,76 Lt palūkanų, ir iš naujo teismo nurodytų argumentų nekartojo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Strategy and management group“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 10 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – priešieškinį ir ieškinio dalį dėl 176,82 Lt nesumokėtų įmokų patenkinti, likusią ieškinio dalį atmesti. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo ir teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą. Teismai, tenkindami visus ieškovo ieškinio reikalavimus, visas aplinkybes, net abejotinos kilmės ieškovo pateiktus įrodymus tendencingai aiškino ieškovo naudai. Teismų išvados procesiniuose sprendimuose buvo padarytos remiantis ne byloje surinktų įrodymų viseto vertinimu, bet pavieniais ir vien tik ieškovo pateiktais abejotinais įrodymais. Nebuvo nustatinėjama, tiriama ir vertinama lizingo sutarties dalyku buvusio turto rinkos vertė nei sutarties nutraukimo ir turto grąžinimo, nei jo pardavimo metu. Nebuvo išsamiai ir kompleksiškai tirta, vertinta ir procesiniuose sprendimuose teisiniais argumentais pagrįsta, kodėl neįvertinti atsakovo 2011 m. liepos 11 d. atsiliepime į ieškinį pateiktos aplinkybės ir įrodymai, atmesti visi atsakovo patikslinto priešieškinio reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir priimtame sprendime tik formaliai pasisakė, kad netenkina atsakovo reikalavimų, kaip nepagrįstų. Apeliacinės instancijos teismas visų atsakovo reikalavimų ir argumentų išsamiai netyrė ir teisiškai neįvertino, nutartyje formaliai nurodydamas, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nustatytomis aplinkybėmis, taigi nepatikrino pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Nebuvo įvertintas ekspertizės skyrimo reikalingumas ir papildomi įrodymai. Byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad automobilis įsigytas už 39 745 Lt be PVM, mažai naudotas, geros būklės, jam buvo suteikta pardavėjo ir gamintojo penkerių metų garantija be ridos apribojimo, kas taip pat kėlė jo rinkos vertę. Apskaičiuojant šio automobilio vertę įvairias būdais ir metodikomis, ji yra daug didesnė negu kaina, nurodyta preliminarioje išvadoje – buhalterinė naujo automobilio vertė po dvejų metų naudojimo yra 26 497 Lt be PVM, Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazėje nurodoma trejų metų senumo tokio automobilio apmokestinamoji vertė yra 24 000 Lt be PVM, draudimo bendrovių duomenys patvirtina, kad draudikai tokio automobilio vertę skaičiuoja apie 65–70 proc. nuo pradinės automobilio vertės ir kt. Ieškinyje nurodoma, kad likusi neišpirkta turto vertė automobilio grąžinimo dieną buvo 23 363,67 Lt, t. y. buvo mažesnė už automobilio realią rinkos vertę. Tai patvirtina, kad jokių realių nuostolių ieškovas susigrąžindamas turtą negalėjo patirti ir nepatyrė, o atsakovo grąžinimo metu automobilio rinkos vertė buvo daug didesnė, negu likusi lizingo bendrovei nepadengta įsipareigojimo suma. Ieškovas, elgdamasis sąžiningai ir protingai, pateikęs rinkai parduoti automobilį už tuo metu realią ir rinkos vertę, o ne fiktyviai sumažintą pardavimo kainą, kurią pateikė BRC, jokių nuostolių nebūtų patyręs. Byloje nepateikta rašytinių įrodymų, pagal kuriuos galima būtų objektyviai nustatyti lizingo objekto rinkos pardavimo kainą sandorio sudarymo ir vykdymo metu. Nepagrįstai buvo atsisakyta priimti atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat ir „Hyundai“ klasės automobilių „Accent“ markės pardavimo kainas, motyvuojant, kad jie nesusiję su ginčo objektu.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo. Teismai, vertindami Lizingo sutarties 11.1–11.5, 15.1 punktų galiojimą, nepasisakė dėl aplinkybių, kad ieškovas atsakovo atstovui pateikė pasirašyti tipinę standartinę ieškovo iš anksto parengtą Sutartį, kurioje yra ir Sutarties dalis „Bendrosios sąlygos“, bei netinkamai taikė CK 6.38 straipsnio 2 dalį, 6.256 straipsnio 3 dalį ir kitas materialiosios teisės normas, kad ieškovas – banko antrinė įmonė (finansinė institucija) – yra stipresnioji bylos šalis ir kad ji „primetė“ atsakovui tipinę standartinę sutartį tik su ieškovui naudingomis sąlygomis, prie kurios atsakovas prisijungė prisijungimo būdu. Dėl to nepagrįstos išvados, kad Lizingo sutartis buvo sudaryta lygiaverčių juridinių asmenų, kad atsakovas turėjo galimybę koreguoti šį susitarimą.

Dėl sutarties vykdymo pasikeitus aplinkybėms ir šalių bendradarbiavimo pareigos aiškinimo. Lizingo sutarties punktuose neaptartos susitarimo keitimo ar nutraukimo galimybės tais atvejais, kai aplinkybės pasikeičia taip, kad dėl jų iš esmės pakinta sutartinių prievolių pusiausvyra. Pasikeitusių aplinkybių našta paskirstoma abiem sutarties šalims, o ne tenka tik vienai jų (CK 6.204 straipsnis). Atsakovo pagrindinė veiklos sritis – specifinės paslaugos, t. y. konsultavimas verslo klausimais, įvairių dokumentų ir projektų rengimas ir kita. Ekonominė, finansinė krizė Lietuvoje turėjo įtakos atsakovo interesams: klientai ėmė vėluoti atsiskaityti už paslaugas, išaugo jų apmokėjimo vėlavimas, pradėjo mažėti paslaugų įkainiai, dalis klientų atsisakė paslaugų ir t. t. Dėl šios priežasties iš esmės pasikeitė konkrečių sutartinių prievolių pusiausvyra. Lizingo sutartys paprastai yra ilgalaikės, todėl jas sudarant sudėtingiau numatyti tam tikras aplinkybes, galinčias turėti įtakos sutarties vykdymui ateityje, ir išvengti nepalankių padarinių. Nagrinėjamu atveju ir susiformavo situacija, kai atsakovas privalo mokėti tokias pat įmokas ir palūkanas tais pačiais Lizingo sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis, dėl kurių šalys susitarė esant skirtingai nei ginčo metu ekonominei situacijai. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad 2009 m. liepos 30 d. raštu buvo kreiptasi į ieškovą inicijuojant Lizingo sutarties sąlygų pakeitimą, pasiūlant konkrečius keitimo variantus, tačiau ieškovas į šiuos siūlymus nereagavo, jokio atsakymo kelis mėnesius atsakovui nepateikė. Dėl to ieškovo elgesys, ignoruojant bet kokius atsakovo siūlymus, vertintinas kaip neatitinkantis CK 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principų esmės. Šiuo atveju nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo ieškovui susitarimą vienašališkai nutraukti. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas anksčiau nekėlė klausimo dėl lizingo sutarties sąlygų pakeitimo, nes to nespėjo padaryti, nes, derantis su ieškovu dėl sąlygų pakeitimo, ieškovas, užuot svarstęs pateiktus prašymus ir priėmęs sprendimus, iš karto nutraukė Lizingo sutartį ir pareikalavo grąžinti automobilį.

Dėl lizingo sutarties objekto rinkos vertės nustatymo įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims aiškinimo. Lizingo davėjo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti ginama. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas ir trečiasis asmuo BRC elgėsi nesąžiningai, o automobilio perleidimo sandorius vykdė tarpusavyje susiję asmenys, t. y. tie patys suinteresuoti asmenys įvertino ir nustatė norimą turto kainą – tik trečdalį naujo automobilio vertės, nors automobilio faktinės eksploatacijos laikas buvo vos dveji metai ir techninė jo būklė buvo gera, o vėliau patys pardavė. Ieškovas ir trečiasis asmuo į bylą nepateikė teismo reikalautų su ginčo lengvojo automobilio pardavimu susijusių oficialiųjų dokumentų, t. y. išregistravimo dokumento, kuriame būtų nurodyta automobilio pardavimo kaina, automobilio ridos parodymai pardavimo dieną ir kt. 2010 m. sausio 4 d. registruotu paštu iš UAB „Swedbank lizingas“ gautas laiškas, kuriame buvo 2009 m. lapkričio 16 d. BRC preliminari išvada dėl transporto priemonės vertės. O 2009 m. lapkričio 25 d. pasiūlyme lizinguojamojo turto 2009 m. lapkričio 23 d. atlikto automobilio vertės nustatymo metu atsakovo darbuotojai nebuvo nei kviesti, nei dalyvavo, taip pat iš anksto nebuvo pranešta apie tokią procedūrą, taip pažeidžiant galiojančius teisės aktus, užkertant kelią dalyvauti šioje procedūroje, duoti paaiškinimus, reikšti prieštaravimus ir vykdyti kitas procesines įstatymų nustatytas teises. Kadangi iki šiol nepateikta atliktos automobilio vertės nustatymo ataskaitos, atitinkančios įstatymų reikalavimus, tai nėra išsamių duomenų ir informacijos net apie tai, kaip AB „Swedbank lizingas“ iniciatyva, nedalyvaujant atsakovo atstovui, dukart – 2009 m. lapkričio 16 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. – buvo nustatyta automobilio „Hyundai Akccent“ rinkos vertė. Ieškovas nepateikė nė vienos nepriklausomų vertintojų atlikto ginčo turto įvertinimo ataskaitos, kurioje būtų nustatyta automobilio rinkos vertė. 2009 m. lapkričio 16 d. BRC preliminari išvada dėl transporto priemonės vertės neatitinka nei ekspertizei, nei nepriklausomų turto vertintojų ataskaitai keliamų teisės aktų reikalavimų, todėl gali būti nebent rekomenduojamojo pobūdžio dokumentu, skirtu lizingo bendrovės vidiniams reikalams ir naudojimui, o ne pagrindu ieškinyje tvirtinti, kad tai yra automobilio rinkos vertės nustatymo dokumentas. Taigi visos trys BRC surašytos preliminarios išvados dėl transporto priemonės vertės nepagrindžia ginčo automobilio tuometės rinkos vertės. Iki šiol neaišku, kokios komplektacijos automobilis buvo parduotas galutiniam pirkėjui, nors tą padaryti ieškovo buvo prašoma. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai bandė perkelti automobilio rinkos kainos įrodinėjimo klausimą atsakovui. Kadangi automobilio perleidimo už itin mažą ir neprotingą kainą vykdė tarpusavyje susiję juridiniai asmenys, tai preziumuojama, kad sandorių šalys buvo nesąžiningos, pardavė automobilį už daug mažesnę kainą, nei tuo metu buvo šio turto rinkos vertė. Nors abu teismai ir konstatavo šiurkščius ieškovo įstatymų pažeidimus, susijusius su ginčo turto rinkos vertės ir pardavimo rinkos kainos tuo metu nustatymu, susijusio asmens BRC pateiktų preliminarių ataskaitų neatitiktį turto vertinimo ataskaitos teisiniam statusui, tačiau procesiniuose sprendimuose padarė teisiškai nepagrįstas išvadas apie ginčo automobilio vertę atskirais kalendoriniais laikotarpiais. Trūkstant duomenų apie galimą automobilio rinkos vertę byloje teismas turėjo pareikalauti iš ieškovo papildomų įrodymų, o kilus abejonių dėl fakto buvimo, patikslinti šalių įrodinėjimo naštą, spręsti klausimą dėl ekspertizės skyrimo automobilio rinkos vertei nustatyti. Atsakovas pateikė daugybę įrodymų apie realią automobilio pardavimo kainą tuo laikotarpiu ir galimybę parduoti už didesnę, nei byloje nurodoma, kainą.

Dėl vienašalio lizingo sutarties nutraukimo ir tokio nutraukimo teisinių padarinių aiškinimo ir taikymo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo sumokėtos įmokos padengia beveik pusę grąžinto daikto vertės, todėl vienašalė restitucija būtų neproporcingas civilinės atsakomybės taikymas. Bylą nagrinėję teismai nevertino lizingo sutarčių nutraukimo padarinių proporcingumo aspektu, nesiaiškino automobilio rinkos vertės, kuri turėjo būti nustatyta lizingo sutarčių nutraukimo ir pardavimo dienomis. Tai svarbu sprendžiant dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų ir lizingo gavėjo teisės reikalauti grąžinti sumokėtas įmokas pagal aptartas įstatymo nuostatas ir sutarčių sąlygas. Ieškovui keletą mėnesių vilkinus klausimų sprendimą ir nepagrįstai vienašališkai nutraukus Lizingo sutartį, atsakovo visa per tuos dvejus metus, įskaitant pradinę įmoką, neįskaitant palūkanų, už automobilį lizingo bendrovei sumokėta 19 330,87 Lt iš 46 900 Lt (su PVM) automobilio visos sumos (t. y. netgi 41,2 proc. visos naujo automobilio vertės (su PVM), arba netgi 48,6 proc. beveik pusę visos naujo automobilio vertės be PVM) nepagrįstai liko ir atiteko ieškovui ir taip šis nepagrįstai praturtėjo bendrovės sąskaita. Ieškovas nepagrįstai praturtėjo ir pusvelčiui įgijo vertingą automobilį daug mažesne negu rinkos verte, kurį, kaip įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai, vėliau pusvelčiui per susijusius asmenis pardavė tretiesiems asmenims. Šiuo atveju nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo ieškovui Lizingo sutarčiai vienašališkai nutraukti, todėl dėl šių ieškovo neteisėtų veiksmų atsakovas negavo iš sutarties to, ko tikėjosi, ir patyrė nuostolių. Buvo akivaizdžiai pažeista Lizingo sutarties nutraukimo tvarka – nepranešta kitai sutarties šaliai (atsakovui) prieš trisdešimt dienų, kaip tai nustatyta CK 6.218 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Kadangi Lizingo sutartis ieškovo buvo neteisėtai ir vienašališkai nutraukta, atsakovas turi teisę į visišką nuostolių atlyginimą iš ieškovo UAB Swedbank lizingas, tai prašoma priteisti ne tik pagal susitarimą sumokėtų turto išpirkimo 19 330,87 Lt įmokas, bet ir 4665,46 Lt sumokėtų palūkanų, 400 Lt sutarties sudarymo mokestį ir 106,75 Lt UAB „Lietuvos draudimas“ ieškovui tiesiogiai pervestų, kurie priklausė atsakovui. Ieškovas nurodė, kad atsakovas dar likęs skolingas ieškovui (lizingo bendrovei) 283,57 Lt įmokų, nors jokiame rašte apie šią skolą atsakovo neinformavo. Atsižvelgiant į tai, kad dar 2010 metais UAB „Lietuvos draudimas“, pagal atsakovo rašytinį prašymą už jį pervedė tiesiogiai UAB „Swedbank lizingas“ 106,75 Lt, todėl šia suma mažintina nesumokėtų mokėjimų suma ieškovui, priteisiant ieškovui 176,82 Lt nesumokėtų įmokų (283,57 Lt -106,75 Lt).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo ir teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra nemotyvuotas, nes jame išsamiai ir motyvuotai nurodyta, kokiais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis remiantis padarytos konkrečios išvados.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo. Teismai aiškindami sutartį nagrinėjo tikruosius sutarties šalių ketinimus, t. y. lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi grynai finansinį interesą gauti pelną iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą. Nesutinkama, kad kasatoriui buvo pateiktas pasirašyti standartinis lizingo sutarties projektas ir kad sutartį jis pasirašė prisijungimo būdu. Lizingo bendrovės praktikoje prieš sudarant ir pasirašant lizingo sutartis su klientais yra suderinamas laikas, aptariamos abiem sutarties šalims priimtinos sutarčių sąlygos. Sutartis susideda iš specialiosios ir bendrosios dalių. Konkrečiu kasatoriaus finansavimo atveju lizingo sutarties specialiosios sąlygos buvo parengtos, atsižvelgus į jo finansinę padėtį bei įvertinus prognozes. Kasatorius, kaip bet kuris kitas lizingo gavėjas, prieš sudarydamas lizingo sandorį, yra laisvas derėtis dėl bet kokių susitarimo sąlygų, tačiau byloje nepateikė įrodymų, kad jis bandė tą daryti.

Dėl sutarties vykdymo pasikeitus aplinkybėms ir šalių bendradarbiavimo pareigos aiškinimo. Kasatorius nepateikė ieškovui jokių įrodymų apie tai, kad jo finansiniai sunkumai yra trumpalaikiai. Taigi tik dėl kasatoriaus kaltės atsirado teisinis pagrindas vienašališkai nutraukti lizingo sutartį. Tai, kad dėl nepalankių rinkos sąlygų kasatorius susidūrė su tam tikromis mokumo problemomis, kad dėl lizingo sutarties ilgalaikiškumo nėra ir negali būti laikoma pagrindu pažeidinėti sutartinius įsipareigojimus. Kasatorius yra verslininkas, juridinis asmuo, todėl rizika yra neatskiriama verslo dalis. Taigi kasatorius prieš sudarydamas šį susitarimą turėjo visas sąlygas jį įvertinti, išanalizuoti, pasitarti. Teismų praktikoje ekonominė krizė nelaikoma nenugalimos jėgos aplinkybe, o nepalankia situacija rinkoje ar pablogėjusia finansine padėtimi negalima pateisinti sutartinių prievolių nevykdymo. Pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis yra taikoma abiem šalims, tai nereiškia, kad viena sutarties šalis privalo atleisti kitą nuo tam tikrų prievolių vykdymo. Ieškovas tik tada, kai atsakovas pradėjo netinkamai vykdyti esminę lizingo sutarties sąlygą – nemokėjo įmokų, išsiuntė pretenziją, kuria įspėjo apie skolą bei nustatė terminą jai padengti. Kasatoriui neįvykdžius įsipareigojimo susitarimas pranešimu buvo vienašališkai nutrauktas ir pareikalauta grąžinti automobilį, informuota, kad, ieškovui patyrus nuostolių dėl sutarties nutraukimo, juos padengti turės kasatorius. Kasatorius savo teiginius dėl pablogėjusios savo finansinės padėties niekuo nemotyvavo ir nenurodė jokių juos pagrindžiančių įrodymų. Taigi kasatorius pripažįsta, kad netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus ir laiku nemokėjo įmokų, todėl faktas, kad jis iš esmės pažeidė lizingo sutartį, laikytinas įrodytu.

Dėl lizingo sutarties objekto rinkos vertės nustatymo įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims aiškinimo. Kadangi ieškovas nedalyvauja ginčo turto pardavimo rinkoje ir negali žinoti, kiek galėtų kainuoti konkretus atsiimtas turtas, tai jis kreipiasi į savo partnerius, kad šie atliktų preliminarų ginčo turto vertinimą. Lizingo bendrovė prieš parduodama jai nuosavybės teise priklausantį turtą, neturi įsakmaus reikalavimo atlikti turto vertinimą ir neprivalo atlikti nepriklausomo turto vertinimo. Ieškovas, būdamas sąžiningas, atliko rekomenduojamojo pobūdžio ginčo turto vertinimus, iš kurių matyti, kad ginčo turtas buvo parduotas vidutine rinkos verte. Partneriai atliko rekomendacinio pobūdžio konkretaus ginčo turto vertinimą jį apžiūrėję, o tokių procedūrų metu lizingo gavėjas nekviečiamas. Transporto priemonių nustatytos rinkos vertės labai skiriasi nuo kainų, už kurias tas turtas realiai yra parduodamas. Net ir atlikus Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkantį turto vertinimą, negalima būtų teigti, kad turtas būtinai bus parduotas už vertintojo nustatytą kainą. Kasatorius taip pat galėjo ieškoti ginčo turtui pirkėjo ir taip išvengti turto pardavimo nuostolio, nes, prieš parduodant ginčo turtą tretiesiems asmenims, ieškovas jį pasiūlė įsigyti kasatoriui arba bendradarbiauti surandant pirkėją. Be to, kaip ir bet kuris kitas turto savininkas, ieškovas jam nuosavybės teise priklausančio turto kainą gali nustatyti pats. Lizingo bendrovė neturi jokių garantijų, kad nuostolį, atsiradusį dėl turto pardavimo, padengs klientas ir (ar) laiduotojas. Dėl to aišku, kad lizingo bendrovė suinteresuota parduoti turtą kaip įmanoma didesne kaina. Kasatoriaus pateiktų panašaus į ginčo turtą vertinimų negalima laikyti tinkamu įrodymu, nes jie nėra pakankamai susiję su nagrinėjama byla. Taigi jis nepateikė objektyvių įrodymų apie realią galimybę parduoti ginčo turtą už didesnę nei parduota kaina. Kasatorius argumentuoja, kad sandorius dėl automobilio vykdė tarpusavyje susiję asmenys, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šią poziciją. Nepagrįstai nurodoma, kad teismai kasatoriui perkėlė pareigą įrodyti turto rinkos kainą. Ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, kad turtas buvo parduotas realia vidutinės rinkos verte, o kasatoriaus pareiga – pateikti įrodymus apie tai, jog turtas buvo didesnės kainos, negu parduotas. Kadangi kasatorius tokių įrodymų nepateikė, tai teismas pagrįstai rėmėsi ieškovo pateiktais įrodymais. Atmestini kasatoriaus argumentai dėl ekspertizės skyrimo, nes tokio prašymo pirmosios instancijos teisme neišdėstė.

Dėl vienašalio lizingo sutarties nutraukimo ir tokio nutraukimo teisinių padarinių aiškinimo ir taikymo. Klientas nevykdė savo įsipareigojimų pagal susitarimą, dėl to lizingo bendrovė patyrė nuostolių, kuriuos jis turi atlyginti. Išieškoti galima tokio dydžio nuostolius, kad lizingo davėjas grįžtų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs sutartį. Pareigos atlyginti negali pašalinti vien tik lizingo objekto grąžinimas, nes tik visiškas atsiskaitymas už naudojimąsi suteiktu finansavimu yra pagrindas pagrindinei prievolei pasibaigti. Turto grąžinimas negali būti laikomas tinkamu piniginės prievolės įvykdymu. Šalys pačios susitarime gali susitarti dėl patirtų nuostolių atlyginimo tvarkos. Šiuo atveju ieškovas ir kasatorius susitarė dėl visiško nuostolių atlyginimo Lizingo sutarties nutraukimo atveju. Taip būtų pažeistas ne tik visiško nuostolių atlyginimo principas, bet ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti bendrieji principai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarties nutraukimo teisėtumo

Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovas nepagrįstai vienašališkai nutraukė šalių susitarimą ir pažeidė informavimo apie būsimą sutarties nutraukimą tvarką.

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip nustatyta sutartyje, tačiau gali būti nutraukiamos arba pakeičiamos. Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Vienašališkas sutarties nutraukimo institutas yra favor contractus principo išimtis. Visais atvejais, kai viena iš šalių nesutinka, kad sutarties pažeidimas buvo esminis, leidžiantis ją vienašališkai nutraukti, teismas patikrina sutarties nutraukimo teisėtumą. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos Lizingo sutarties 11.1–11.5 punktuose nustatyti vienašališko sutarties nutraukimo atvejai ir sąlygos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiomis šalių susitarimo nuostatomis, nes jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Nordea Bank FinlandPlc (AB), bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yOTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-297/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-297/2012">3K-7-297/2012</a>; 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-306/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-306/2012">3K-7-306/2012</a>). Šiuo atveju ieškovas remdamasis šios Sutarties pagrindu vienašališkai nutraukė šalių sudarytą susitarimą, nes lizingo gavėjas laiku nesumokėjo įmokų pagal jų grafiką, t. y. netinkamai vykdė piniginę prievolę. Taigi ieškovo Sutarties nutraukimas atliktas pagal šalių susitarimo nuostatas ir jose įtvirtintą vienašališką sutarties nutraukimo pagrindą, t. y. sutartinių įmokų nesumokėjimą. Kadangi sutarčių laisvės principas taikomas ne tik sudarant sutartis, bet ir jas keičiant, tai ieškovas turi teisę nesutikti pakeisti Lizingo sutarties sąlygų, o kasatorius, turėdamas įstatymu jam suteiktą teisę kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo, ja nesinaudojo, tačiau toliau nemokėjo sutartinių įmokų. Dėl to ta aplinkybė, kad kasatoriui siūlant pakeisti Lizingo sutartį ieškovas to padaryti nesutiko ir vėliau kasatoriui nemokant įmokų susitarime nustatyta tvarka ją nutraukė, nagrinėjamu atveju nedaro įtakos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui.

Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl tinkamo šalies informavimo apie vienašališką sutarties nutraukimą, todėl teisėjų kolegija dėl jo pasisako. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama pranešimo apie numatomą sutarties nutraukimą bendra tvarka, nurodant, kad CK 6.217 straipsnio išvardytais pagrindais apie sutarties nutraukimą vienašališkai (nesikreipiant į teismą) privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Tokios nuostatos leidžia sutartį pažeidusiai šaliai iš anksto sužinoti nukentėjusios šalies poziciją ir išvengti papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama įvykdyti sutartį ir ar pavėluotas įvykdymas bus priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB,,Baldras” ir kt., bylos Nr.3K-P-346/2004). Byloje nustatyta, kad UAB „Swedbank lizingas“ 2009 m. rugsėjo 3 d. pretenzija informavo, jog įmokų nesumokėjimas laiku yra esminis Lizingo sutarties pažeidimas, leidžiantis vienašališkai ją nutraukti ir pareikalavo per keturiolika dienų, ne vėliau kaip iki 2009 m. rugsėjo 19 d., pervesti pretenzijoje nurodytą skolą, o to nepadarius, susitarimas bus nutrauktas. Tokios pretenzijos pareiškimas pagal šalių sudarytos Lizingo sutarties 11.4 punktą laikomas pranešimu apie Sutarties nutraukimą ir papildomai nustatytu terminu prievolei įvykdyti (CK 6.218 straipsnio 1 dalis, 6.217 straipsnio 3 dalis). Kasatoriui per skirtą terminą neįvykdžius pretenzijoje nurodyto skolos apmokėjimo, UAB „Swedbank lizingas“ atsiuntė 2009 m. lapkričio 10 d. pranešimą apie nutrauktą Lizingo sutartį ir tokio nutraukimo padarinius. Įvertinus šias byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino, jog Lizingo sutarties nutraukimas praėjus dviem mėnesiams nuo įspėjimo ir pranešimo apie sutarties nutraukimą kasatoriui sudarė pagrindą konstatuoti, kad ieškovas sutartį nutraukė nepažeisdamas šalių sutarties sąlygose nustatytos tvarkos.

Dėl Lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių

CK 6.574 straipsnio nuostatą, įtvirtinančią lizingo sutarties esminio pažeidimo teisinius padarinius, iš esmės atkartota ir šalių sudarytos Lizingo sutarties 11. 2 punkte. CK 6.574 straipsnyje nurodyti du lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį: pirma, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą; antra, jis gali nutraukti sutartį. Šie teisių gynimo būdai yra savarankiški ir nėra vienas kito taikymo sąlyga. Kai lizingo davėjas pasirenka nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-367/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-367/2013">3K-3-367/2013</a>), t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas nutraukė Lizingo sutartį prieš terminą dėl esminio pažeidimo ir įpareigojo kasatorių iki 2009 m. lapkričio 18 d. grąžinti sutarties dalyką, t. y. automobilį, ir įspėjo apie pareigą atlyginti dėl sutarties nutraukimo jų turėtus nuostolius (2009 m. lapkričio 10 d. pranešimas). Sprendžiant, iš ko susideda lizingo davėjui dėl lizingo sutarties nutraukimo galintys atsirasti nuostoliai, atsižvelgtina į lizingo sutarties šalių interesų ir siekiamų tikslų ypatumus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už lizingo gavėjui suteiktą valdyti ir naudotis turtą; toks užmokestis palūkanų forma apskaičiuojamas nuo daikto įsigijimui išleistų pinigų sumos; o lizingo gavėjo interesas – įsigyti verslui reikalingą daiktą, jį valdyti ir naudotis taip gaunant pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-367/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-367/2013">3K-3-367/2013</a>; kt.). Taigi lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi grynai finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą. Lizingo davėjo nuosavybės teisė į lizingo sutarties dalyką atlieka tik lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimo funkciją: lizingo gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų mokėti periodines įmokas, lizingo davėjas savo nuostolius galėtų padengti realizavęs jam nuosavybės teise priklausantį lizingo dalyką. Tačiau lizingo sutarties nutraukimo atveju susigrąžinto sutarties dalyko pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-1/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-367/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-367/2013">3K-3-367/2013</a>). Taigi tuo atveju, kai lizingo sutartis nutraukta, jis, siekdamas susigrąžinti atliktas pinigines investicijas, paprastai imasi priemonių realizuoti iš lizingo gavėjo atgautą daiktą, buvusį lizingo sutarties dalyku. Kadangi daikto realizavimo kaina mažinami dėl lizingo sutarties nutraukimo galimi lizingo davėjo nuostoliai, tai akivaizdu, kad kuo brangiau daiktas parduodamas, tuo mažiau nuostolių patiria lizingo davėjas ir tuo mažesnė atsakomybė dėl sutarties nutraukimo tenka lizingo gavėjui. Tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys, bendradarbiavimas ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai. Taigi lizingo davėjas perėmęs daiktą kartu prisiima ir pareigą realizuoti jį už maksimalią kainą (CK 6.259 straipsnis). Dėl to pažymėtina, kad sąžiningumo reikalavimas (CK 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis) saisto lizingo sutarties šalis ne tik sutarties sudarymo ar vykdymo metu, bet ir po sutarties nutraukimo, nes nuostolių dėl sutarties nutraukimo atsiradimas ir jų dydis gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, kurių šalys negali pakeisti, bet ir nuo jų sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu. Lizingo sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Taigi šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių nuostoliams išvengti, juos sumažinti ar neleisti jiems padidėti. Pažymėtina, kad nuostolių dydį, jų realumą turi įrodyti lizingo davėjas. Jo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti ginama (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius argumentuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatinėjama ir tiriama turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu ir ji nebuvo įtvirtinta priėmimo–perdavimo akte, nors tai turėjo būti padaryta. Byloje nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 14 d. pagal turto priėmimo–perdavimo aktą kasatorius automobilį grąžino ieškovui, atstovaujamam UAB „Baltijos realizacijos centras“. Šiame akte nebuvo nustatytos automobilio vertės, nors tokią nustatyti turėtų rūpestingos ir atidžios lizingo sutarties šalys, siekdamos išvengti dėl lizingo sutarties nutraukimo padarinių galinčių kilti ginčų arba palengvinti jų išsprendimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu yra reikšminga, kaip orientacinė vertė, galinti palengvinti įrodinėjimo procesą sprendžiant ginčus dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-367/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-367/2013">3K-3-367/2013</a>; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. UAB „Evekas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MjMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-623/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-623/2013">3K-3-623/2013</a>). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2009 m. lapkričio 16 d. UAB „Baltijos realizacijos centras“ atliko preliminarų automobilio vertinimą, pagal kurį jo vertė buvo nustatyta 18 000 Lt, greito pardavimo kaina – 10 000 Lt, o 2010 m. sausio 7 d. automobilio kaina sumažinta iki 15 000 Lt, greito pardavimo kaina – 8000 Lt. Ieškovas 2009 m. lapkričio 25 d. raštu pasiūlė kasatoriui pirkti ginčo automobilį už likutinę vertę, t. y. 23 363,88 Lt be PVM, tačiau toliau su juo nesiderėjo, už kokią kainą jis būtų galėjęs nupirkti automobilį, o 2010 m. sausio 20 d. automobilį pardavė tam pačiam UAB „Baltijos realizacijos centras“ už mažesnę kainą – 14 876,03 Lt be PVM. Toks ieškovo elgesys negalėtų būti vertinamas kaip visiškai atitinkantis bendradarbiavimo ir sąžiningumo reikalavimų (CK 6.200 straipsnis).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju netinkamai buvo nustatyta parduodamo automobilio kaina ir jis galėjo būti parduotas brangiau, taip išvengiant nuostolių arba juos sumažinant. CK 6.259 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kreditoriaus pareiga elgtis sąžiningai skolininko atžvilgiu ir vengti savo veiksmais padidinti dėl skolininko prievolės pažeidimo atsiradusią žalą, taip pat imtis aktyvių veiksmų, nereikalaujančių neprotingų laiko ar finansinių sąnaudų, nuostoliams sumažinti. Kreditoriui pažeidus sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti sumažinama tokiu nuostolių dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius, nes skolininkas neprivalo prisiimti atsakomybės už kreditoriaus veiksmus. Minėta, kad esminė aplinkybė, patvirtinanti arba paneigianti kreditoriaus sąžiningą elgesį siekiant išvengti nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, yra ta, ar susigrąžintas lizingo dalykas buvo realizuotas dedant visas protingas pastangas gauti maksimalią jo rinkos kainą. Automobilis buvo įsigytas už 39 745 Lt be PVM, jam buvo suteikta penkerių metų garantija be ridos apribojimų, mažai naudotas. Kadangi lizingo davėjas turi pareigą stengtis parduoti turtą už maksimalią kainą, tai jam šiuo atveju tenka ir pareiga įrodyti, kad tokios pastangos buvo dėtos ir kitaip automobilio parduoti didesne kaina nebuvo galima. Šiuo atveju ieškovas, siekdamas pagrįsti savo nuostolių dydį, pateikė UAB „Baltijos realizacijos centras“ atliktą preliminarų automobilio vertinimą ir su ta pačia įmone vėliau sudarytą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodinėjo gavęs realizuoto automobilio rinkos vertės maksimumą. Vėliau ginčo automobilis UAB „Baltijos realizacijos centras“ buvo parduotas, tačiau, nors kasatorius prašė, byloje nebuvo pateikta duomenų, už kokią kainą. Kasatorius, siekdamas įrodyti, kad automobilis galėjo būti parduotas brangiau, rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazės duomenimis apie trejų metų senumo tokio automobilio vertę, draudimo bendrovių duomenimis apie tokio automobilio vertės skaičiavimą, likusia neišpirkta turto verte pagal Lizingo sutartį, internetinių puslapių duomenimis apie parduodamų automobilių kainas ir kt. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad kasatorius gali remtis internetinių portalų duomenimis apie analogiškų automobilių rinkos vertes ir teismai šiuos įrodymus turi vertinti pagal įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad, vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, jog pakanka duomenų išvadai, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-231/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-231/2008">3K-3-231/2008</a>; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. L. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-402/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-402/2012">3K-3-402/2012</a>). Šiuo atveju atliktas preliminarus automobilio rinkos vertės nustatymas savaime nei paneigia, nei patvirtina tinkamos automobilio pardavimo kainos, todėl vien iš šios aplinkybės nėra pagrindo daryti išvadą dėl lizingo davėjo sąžiningo ar nesąžiningo elgesio realizuojant turtą. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai, nustatant nuostolių dydį preliminariam automobilio kainos vertinimui ir pirkimo–pardavimo sutarčiai suteikę lemiamą reikšmę ir dėl to konstatavę lizingo gavėjo kaltę dėl visų nuostolių atsiradimo, netyrė ir nevertino automobilio pardavimo aplinkybių, t. y. ar buvo dedamos visos protingos pastangos gauti maksimalią rinkos kainą, ir jų reikšmė ieškovo kaltei konstatuoti, taip pat nebuvo vertinti kasatoriaus pateikiami įrodymai dėl automobilio rinkos vertės. Kadangi šios aplinkybės turi būti nustatinėjamos pakartotinai, tai bylos dalis dėl reikalavimo atlyginti ieškovo nuostolius iš turto pardavimo grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 30,33 Lt tokių išlaidų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartimi priėmus atsakovo kasacinį skundą kartu buvo atidėtas 1058 Lt žyminio mokesčio mokėjimas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, likusio žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 10 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimas dėl ieškinio patenkinimo visa apimtimi paliktas galioti, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 10 d. nutarties dalį, kuria priešieškinis atmestas, palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė