D. J. pagal BK 140 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-270-628/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13531-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.6.2.1; 2.1.7.4.1; 2.4.5.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme.

D. J. paskirta BK 72² straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant, kad įpareigojimas turi būti vykdomas keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie jos – iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios paliktos nepakeistos, o pradėjus vykdyti nuosprendį, nuspręsta jas panaikinti.

Nukentėjusiosios D. L. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. J. nukentėjusiajai D. L. priteista 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios D. L. patirtos 710 Eur išlaidos už advokatės atstovavimą teisme pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos jai iš D. J..

Iš D. J. priteista valstybei 7,93 Eur liudytojui išmokėtų proceso išlaidų.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi nuteistojo D. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. J. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui nežymų sveikatos sutrikdymą: jis 2019 m. balandžio 3 d. apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini) pataisos namų-atvirosios kolonijos (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – akivaizdžiai nėščią sugyventinę D. L., t. y. vieną kartą ranka sudavė jai į veidą, rankomis vieną kartą trenkė į krūtinės sritį, apdraskė dešinės rankos pirštus, tai dėl odos nubrozdinimų kairio skruosto ir dešinės plaštakos II piršto srityje įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo D. J. gynėjas prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba 2) Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nutartį panaikinti ir, vadovaujantis BK 2 straipsniu, baudžiamąją bylą nutraukti, arba 3) pirmiau minėtus nuosprendį ir nutartį pakeisti – perkvalifikuoti nuteistojo D. J. veiką į BK 140 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, skiriant ne griežtesnę nei laisvės apribojimas trijų mėnesių laikotarpiui. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies) pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo D. J. teisės, nevisiškai išnagrinėtas apeliacinis skundas, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį.

2.2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas atsisakė atlikti itin svarbius įrodymų rinkimo, tyrimo bei nagrinėjimo veiksmus. D. J. gynėjas tiek ikiteisminio tyrimo institucijų, tiek pirmosios instancijos teismo nuosekliai, motyvuotai ir pagrįstai prašė iš nuteistojo D. J. paimti bei apžiūrėti įvykio metu jo mūvėtą žiedą ir po to apklausti specialistą – teismo medicinos ekspertą apie tai, ar D. L. konstatuoti dešinės plaštakos ir piršo odos nubrozdinimai galėjo atsirasti jai smūgiuojant ranka nuteistajam į veidą, kai šis dengėsi savo kairės rankos plaštaka, ant kurios mažylio piršto buvo užmautas minėtas žiedas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai apribojo D. J. teisės į gynybą realizavimą, pažeidė rungimosi principą (neleido nuteistajam pateikti savų įrodymų) ir pasielgė šališkai, nevisiškai išnagrinėjo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuriame buvo prašoma atlikti šiuos įrodymų tyrimo veiksmus.

2.3. Ginčydamas nukentėjusiosios skruosto nežymų sužalojimą, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojas R. Č., D. M. ir pačią nukentėjusiąją D. L. dėl aplinkybės, kurioje nukentėjusiosios veido pusėje buvo padarytas nubrozdinimas, nes pirmosios instancijos teisme šie asmenys negalėjo aiškiai paaiškinti, kodėl nurodė būtent dešinę veido pusę. Be to, nuosprendyje taip pat netiksliai ir šališkai perteikti apklaustų asmenų parodymai. Dėl to apeliacinės instancijos teisme turėjo būti atliktas įrodymų tyrimas, tačiau teismas atmetė motyvuotus ir pagrįstus apelianto prašymus, taip pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalį ir apribodamas nuteistojo teisę į gynybą.

2.4. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje yra pakankamai D. J. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą patvirtinančių įrodymų. Šis teismas neįvertino, kad kaltinimą grindžiantys įrodymai yra prieštaringi, ir šių prieštaravimų nepašalino. Byloje nustatyta, kad pati nukentėjusioji, dvi vienintelės liudytojos ir nukentėjusiąją apžiūrėjęs tyrėjas po byloje nagrinėjamo tariamo įvykio nurodė pas nukentėjusiąją buvus nežymų dešiniojo skruosto nubrozdinimą, o netrukus po įvykio nukentėjusiąją ištyręs teismo medicinos specialistas nustatė nežymų nubrozdinimą kairiajame jos skruoste. Vėliau nukentėjusioji ir liudytojos (kurios yra kvalifikuotos policijos pareigūnės) savo parodymus pakeitė, nurodydamos nubrozdinimą buvus kairiajame skruoste, tačiau negalėjo įtikinamai paaiškinti savo pirminių parodymų. Be to, prie tarnybinio pranešimo pridėtoje schemoje taip pat buvo pažymėtas kaip sužalotas būtent dešinysis nukentėjusiosios skruostas. Tuo tarpu nuteistasis nuosekliai parodė, kad D. L., dirbdama kinologe su tarnybiniu šunimi, patirdavo daug nežymių kūno pažeidimų, o D. J. ji apkaltino smurtu pasikarščiavusi, kilus tarp jų žodiniam konfliktui, jos kolegos pareigūnai jai pritardami davė melagingus parodymus. Nuteistojo D. J. parodymai byloje nepaneigti. Apeliacinės instancijos teismas šių argumentų iš esmės neišnagrinėjo, nepašalintų abejonių nevertino kaltinamojo naudai ir bylą išnagrinėjo vadovaudamasis didesnio tikėtinumo principu, taikomu civiliniame, o ne baudžiamajame procese.

2.5. Šioje byloje D. J. inkriminuotas kaltinimas neįrodytas, dėl to jo nuteisimas prieštarauja BPK 1 ir 2 straipsnių nuostatoms, jis turėtų būti išteisintas, o baudžiamoji byla jam turėtų būti nutraukta.

2.6. Jeigu būtų padaryta išlyga, kad D. J. veikoje yra nustatyti jam inkriminuotame kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai, tai jo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti ne pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o pagal 1 dalį, nes byloje nenustatyta, kad nežymus kūno sužalojimas padarytas kaltininko šeimos nariui. Apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad būtent konflikto metu nuteistasis su nukentėjusiąja dar buvo šeimos nariai, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad iš tiesų buvo priešingai – jie vėl pradėjo artimai bendrauti nuo 2019 m. liepos mėnesio, po to D. J. dalyvavus gimdyme ir 2019 m. rugsėjo 10 d. gimus jų dukteriai D. J. jie ir toliau gyveno ir tebegyvena kartu, abu rūpinasi kūdikiu ir pan. Tokie jų santykiai tęsėsi ir iki baigiant šią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tęsiasi ir iki šiol, be to, 2020 m. gegužės 9 d. D. J. su D. L. (dabar – J.) oficialiai įregistravo santuoką. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo kvalifikuojant nuteistojo veiką. Tuo atveju, jeigu nebūtų nustatytas nė vienas iš kitų skunde jau nurodytų kasacijos pagrindų, šioje byloje priimti žemesniųjų instancijų teismų galutiniai procesiniai sprendimai turėtų būti pakeisti, nuteistojo D. J. veiką perkvalifikuojant į BK 140 straipsnio 1 dalį, atitinkamai paskiriant švelnesnę bausmę.

2.7. Nuteistasis D. J. visą gyvenimą iki šiol pragyveno visiškai nepriekaištingai, turi aukštąjį išsilavinimą, dirbo labai atsakingą darbą – (duomenys neskelbtini) (iš darbo išėjo tik dėl šios bylos proceso), jokių jo asmenį kompromituojančių duomenų byloje nenustatyta, praeityje neteistas, nepadarė jokių nusikalstamų veikų. Jis buvo ir yra itin atsakingas valstybės pilietis, dirbęs su teisėtvarkos įgyvendinimu susijusį darbą, laikėsi ir laikosi visų galiojančių Lietuvos Respublikoje įstatymų, su D. L. sukūrė santuoką, augina ir išlaiko jų bendrą kūdikį. Dėl šių aplinkybių D. J. nusipelnė teisingo, kuo išsamesnio ir nešališkesnio bylos išnagrinėjimo. Tuo tarpu ligšiolinis bylos procesas neatitiko teisingo proceso reikalavimų. Šios bylos galutinis procesinis sprendimas yra itin reikšmingas tiek D. J., tiek visai jo šeimai, nes pagal galiojančią teisinę reglamentaciją, jeigu nustatoma, kad statutinis valstybės tarnautojas padarė tyčinę nusikalstamą veiką, jis besąlygiškai netenka ne tik savo pareigų, bet ir socialinių garantijų. Jeigu D. J. šios bylos procese būtų pagrįstai reabilituotas, jis turėtų galimybę grįžti į ankstesnes pareigas, po to gauti užtarnautą statutinio valstybės tarnautojo pensiją.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:

3.1. BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė. Nustatydamas ginčijamas įvykio aplinkybes dėl D. J. smurtaujant sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo šeimos nariui, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, išvadas dėl D. J. kaltės pagrindė nuosprendyje nurodytų įrodymų visuma. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios parodymuose nurodytą nesutapimą, kuris skruostas buvo sužalotas, pagrįstai paaiškino patirtu stresu ir teismai neturėjo pagrindo nesivadovauti nukentėjusiosios duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino ir liudytojų A. Z. ir D. M. parodymus. Įrodymai, kuriais šioje dalyje grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

3.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, apklaususi liudytoją A. Z., išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo visų aplinkybių, susijusių su D. J. pripažinimu kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, vertinimui ir pagrįstai nustatė, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, skundžiamame teismo nuosprendyje nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė jų vertinimo analizę ir, remdamasis ja bei teismų praktika, padarė motyvuotas, faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, kad D. J. smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui nežymų sveikatos sutrikdymą.

3.3. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nagrinėjant jo apeliacinį skundą. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, šis teismas ištyrė nuteistojo D. J. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinio skundo motyvus, atliko išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą, atliko įrodymų tyrimą. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptarti visi apeliacinio skundo argumentai ir jie motyvuotai atmesti. Tai, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadomis, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimai.

3.4. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėdamas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl D. J. kaltės. Tai, kad teismai įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo kasatorius, nereiškia, kad teismai buvo šališki.

3.5. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė kasatoriaus prašymą apklausti liudytojas D. M., R. Č., nukentėjusiąją D. L., ekspertą Ž. M., išimti ir apžiūrėti nuteistojo žiedą, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas arba nevisiškas apeliacinio skundo išnagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas argumentavo, kodėl nėra pagrindo tenkinti šiuos prašymus ir apklausti nurodytus asmenis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme D. J. buvo suteiktos visos įstatyme nustatytos teisės, jos nebuvo suvaržytos ir nebuvo pažeistas rungimosi principas. Kasatoriaus nurodomos aplinkybės dėl nuteistojo žiedo poėmio neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šių aplinkybių išsamiai ir netyrė.

3.6. D. J. veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai, todėl jis pagal šį BK straipsnį nuteistas pagrįstai. Apygardos teismas, konstatuodamas, kad D. J. inkriminuojamą nusikaltimą padarė prieš savo šeimos narį, nurodė, kad D. L. ir D. J. įvykio metu siejo šeiminiai santykiai, atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu nukentėjusioji laukėsi (16 savaičių nėštumas), šis nėštumas buvo planuotas, D. J. rūpinosi tuo, kad nukentėjusioji šio kūdikio neprarastų, bendrą ūkį D. L. ir D. J. vedė pusę metų iki įvykio. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai buvo daugiau nei draugiški, jie buvo grindžiami abipusiu artumu, emociniu prieraišumu, pagalba, savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, ir šių santykių turinys parodo faktinių šeiminių santykių buvimą. Nukentėjusioji D. L. paaiškino, kad iki apsigyvenimo kartu su D. J. jie buvo pažįstami apie metus, vėliau kartu išsinuomojo būstą, iki aptariamo įvykio gyveno kartu, vedė bendrą ūkį pusę metų. Įvykio metu ji buvo 16 savaičių nėščia, laukėsi D. J. vaiko, jis apie tai žinojo. D. J. patvirtino, kad su D. L. buvo pažįstami daugiau nei metus, o 2018 m. spalio 5 d. kartu apsigyveno, pripažino, kad jį domino šeima, bendras gyvenimas. D. J. su nukentėjusiąja buvo gimdymo metu, rūpinasi jų vaiku, vėliau sudarė santuoką. Teismai pagrįstai konstatavo, kad D. J. nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo D. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

5. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

6. Šioje byloje D. J. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – besilaukiančią sugyventinę D. L., t. y. vieną kartą ranka sudavė jai į veidą, rankomis vieną kartą trenkė į krūtinę, apdraskė dešinės rankos pirštus, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

7. Kasatorius su tokiomis teismų išvadomis nesutinka, teigdamas, kad byloje nepakanka jo kaltę patvirtinančių įrodymų, be to, anot kasatoriaus, jam negalėjo būti taikyta BK 140 straipsnio 2 dalis, nes nenustatyta, jog nežymus kūno sužalojimas padarytas būtent kaltininko šeimos nariui.

8. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš nuteistojo gynėjo kasacinio skundo turinio matyti, kad jame pateikiama nemažai argumentų, kuriais kvestionuojamos atskiros teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų aplinkybių nustatymo (nežymaus sužalojimo fakto, asmeninių santykių tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios pobūdžio), nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų (nukentėjusiosios, liudytojų parodymų) vertinimu, prašoma atsižvelgiant į skunde nurodytas aplinkybes (nukentėjusioji D. L. dirbo kinologe, nuteistasis nešiojo žiedą ir pan.) abejoti žemesnės instancijos teismų padarytomis išvadomis ar daryti kitokias išvadas dėl nustatytų sužalojimų mechanizmo, nuteistojo kaltės. Tokio pobūdžio argumentai šioje nutartyje teisėjų kolegijos nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

9. Abiejų instancijų teismai byloje nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namų-atvirosios kolonijos (duomenys neskelbtini) patalpose, t. y. nukentėjusiosios darbovietėje, tarp D. J. ir D. L. įvyko asmeninio pobūdžio konfliktas. Nors konflikto eigą nuteistasis ir nukentėjusioji pateikė skirtingai, tačiau, remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad konfliktuojant įvyko grumtynės, jų metu nuteistasis nestipriai sudavė nukentėjusiajai į kairę veido pusę ir bandydamas atimti telefoną, kuriuo nukentėjusioji norėjo kviesti pagalbą, sužalojo jai pirštą, padarydamas odos nubrozdinimus. Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų turinio, tokios faktinės aplinkybės nustatytos šiais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: nukentėjusiosios D. L. parodymais, liudytojų D. M., R. Č. parodymais (kad nukentėjusioji ne vieną kartą nesėkmingai bandė iš pasimatymų namelio telefonu susisiekti su biuro darbuotojomis, prašyti pagalbos, po įvykio matė verkiančią nukentėjusiąją, jos veidas buvo įdrėkstas, iš piršto bėgo kraujas), specialisto Ž. M. paaiškinimais (apie sužalojimų alokaciją ir laiką – nubrozdinimai padaryti per parą iki apžiūros, o apžiūra atlikta po įvykio praėjus apie 22 valandoms), liudytojo A. Z. apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais (apie smurto artimoje aplinkoje protokolo pildymo aplinkybes), Bendrojo pagalbos centro skambučių išklotinės duomenimis (kad praėjus apie valandai po incidento nukentėjusioji kreipėsi dėl prieš ją panaudoto smurto esant tarnyboje, pranešė, kad smurtavo draugas, sudavė į veidą, kraujuoja pirštas), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G856/2019(02). Su šiomis teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

10. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

11. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, BPK 20 straipsnio 5 dalyje teisėjams nustatytas reikalavimas byloje esančius įrodymus įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nebuvo pažeistas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir abiejų instancijų teismų sprendimų turinio, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, įvertinę byloje surinktus ir patikrintus įrodymus, padarė vienodas įrodymais pagrįstas išvadas dėl įvykio objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Teismai išnagrinėjo visus byloje surinktus duomenis, patikrino ir motyvuotai paneigė iškeltas gynybos versijas, priešingai nei teigia kasatorius, objektyviai įvertino nuteistojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, pašalino kasaciniame skunde minimus prieštaravimus asmenų parodymuose dėl nubrozdinimų nukentėjusiosios veide lokacijos, išsiaiškino bei aptarė priežastis, kodėl nukentėjusioji ir liudytojai iškart po įvykio nurodė sužalotą dešinį skruostą, nors ekspertizės akte nustatytas sužalojimas kairiajame skruoste, byloje surinkti įrodymai išnagrinėti tiek kiekvienas atskirai, tiek gretinant tarpusavyje, teismų išvados paremtos įrodymų visumos analize. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant šią bylą buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

12. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentais, kad D. J. veika neatitinka BK 140 straipsnio 2 dalies sudėties, nes įvykio metu nuteistasis su nukentėjusiąja dar nebuvo šeimos nariai. Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje. BK 248 straipsnis yra BK XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui“, tačiau teismų praktikoje BK 248 straipsnyje pateikta šeimos nario sąvoka remiamasi ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-381/2013">2K-381/2013</a>, 2K-487/2013). BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Be to, BPK 38 straipsnis („Šeimos nariai“) nustato, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo tas asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo CK nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai.

13. Kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, jiems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata. Šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (Keegan v. Ireland, no. 16969/90, judgement of 26 May 1994; Yousef v. The Netherlands, no. 33711/96, judgement of 5 November 2002; Lebbink v. The Netherlands, no. 45582/99, judgement of 1 June 2004).

14. Šioje byloje teismai nustatė, kad nors įvykio metu D. J. ir D. L. nebuvo įregistravę santuokos, tačiau santykių turinys leido spręsti apie tai, kad šiuos asmenis siejo faktiniai šeiminiai santykiai: pusę metų iki įvykio D. J. ir D. L. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, įvykio metu D. L. laukėsi D. J. kūdikio (nėštumas 16 savaičių), o D. J. apie šią aplinkybę žinojo, planavo kurti šeimą ir bendrą ateitį. Tokiu būdu teismų išvados, kad D. L. ir D. J. įvykio metu siejo šeiminiai santykiai, jie buvo neįregistravę santuokos bendrai gyvenantys asmenys, yra pagrįstos.

15. Patikrinusi kasacine tvarka skundžiamus pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju D. J. veika atitinka BK 140 straipsnio 2 dalies sudėtį, byloje nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai.

Dėl BPK nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

16. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes atmetė gynybos prašymus, neatliko įrodymų tyrimo, nevisiškai išnagrinėjo apeliacinį skundą, nepašalino prieštaravimų asmenų parodymuose, dėl to neišsamiai, šališkai išnagrinėjo bylą ir apribojo nuteistojo teisę į gynybą.

17. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gali būti atliekamas įrodymų tyrimas. Apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS01MDcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-507/2017">2K-5-507/2017</a>).

18. Nuteistojo D. J. gynėjas 2020 m. sausio 22 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusiąją D. L., liudytojus R. Č., D. M., A. Z. dėl nukentėjusiosios veide padaryto sužalojimo alokacijos, paskirti ekspertizę, kad būtų nustatyta, ar byloje esančiuose vaizdo įrašuose matyti nukentėjusiosios veide padaryti įbrėžimai, iš nuteistojo paimti įvykio metu jo mūvėtą žiedą, atlikti jo apžiūrą ir apklausti teismo ekspertą, ar nukentėjusiosios piršte nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis – nukentėjusiajai smūgiuojant ranka nuteistajam į veidą, kurį jis dengėsi plaštaka, ant kurios piršto buvo užmautas minėtas žiedas. Apeliacinės instancijos teismas šį prašymą tenkino iš dalies – apklausė liudytoją A. Z. ir ištyrė prašyme nurodytą vaizdo įrašą. Kitus gynėjo prašymus buvo atsisakyta tenkinti motyvuota protokoline teismo nutartimi, konstatuojant, kad gynėjo prašymai atlikti tyrimo veiksmus susiję su įrodymų vertinimu, o ne naujų aplinkybių nustatymu. Atsisakymo atlikti įrodymų tyrimą argumentai užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Tai, kad kolegija nenustatė pagrindo papildomai tirti gynėjo prašomų duomenų, nereiškia, kad buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą, rungimosi principas, o byla išnagrinėta neišsamiai ir šališkai. Pažymėtina, kad BPK nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visų įstatymuose nurodytų įrodinėjimo priemonių bei būdų, pavyzdžiui, būtinai skirti ekspertizę ar net kelias ekspertizes, tirti visus proceso dalyvių nurodomus dokumentus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>).

19. Nagrinėjamoje byloje visos įrodinėtinos aplinkybės buvo nustatytos remiantis tiek apeliacinės instancijos teisme ištirtais įrodymais, tiek pirmosios instancijos teisme ištirtais ir įvertintais įrodymais, kuriuos dar kartą vertino apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal gynėjo apeliacinį skundą, ir nutartyje išsamiai atsakė į jame keliamus klausimus. Įdrėskimų ant nukentėjusiosios rankos atsiradimo mechanizmas nustatytas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G856/2019(02). Sužalojimų padarymo laikas ir būdas nustatyti ne tik teismo medicinos specialisto išvada, bet ir kitais pirmosios instancijos teismo posėdyje išnagrinėtais ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų įvertintais nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais, patvirtinančiais specialisto išvadoje nurodytus duomenis bei paneigiančiais nuteistojo ir jo gynėjo keltas versijas. Konstatuotina, kad visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo tinkamai nustatytos ir nėra pagrindo manyti, kad naujų, gynėjo prašomų, duomenų (nuteistojo žiedo) tyrimas galėtų turėti esminę įtaką teismų padarytoms išvadoms.

20. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus, motyvuotai pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Priešingai nei teigia kasatorius, teismas pašalino kasaciniame skunde minimų liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus, kruopščiai išanalizavo nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, lygindamas juos tarpusavyje. Šis teismas taip pat išsprendė nuteistojo kaltės klausimą ir motyvuotai atmetė jo iškeltas versijas; skundžiamoje nutartyje išdėstė išvadas dėl visų esminių apeliacinių skundų argumentų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nurodė motyvus, kodėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai yra atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, nutartyje išdėstė išsamius ir aiškius įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokie duomenys pagrindžia nuteistojo D. J. kaltę, motyvuotai atmetė jo gynybos versijas. Taigi apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu ir formuojama teismų praktika analogiško pobūdžio bylose; toks įrodymų vertinimas bei apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 332 straipsnyje išdėstytus reikalavimus.

21. Kasaciniame skunde, kaip ir apeliaciniame, ypatingai akcentuojamos teigiamai nuteistąjį D. J. apibūdinančios aplinkybės, t. y. kad visą gyvenimą jis pragyveno nepriekaištingai, turi aukštąjį išsilavinimą, dirbo labai atsakingą darbą – (duomenys neskelbtini) (iš darbo išėjo tik dėl šios bylos proceso), jokių jo asmenį kompromituojančių duomenų byloje nenustatyta, praeityje neteistas, nepadarė jokių nusikalstamų veikų, jis buvo ir yra itin atsakingas valstybės pilietis, laikėsi ir laikosi visų galiojančių Lietuvos Respublikoje įstatymų. Taip pat nurodoma, kad su D. L. sukūrė santuoką, augina ir išlaiko jų bendrą kūdikį. Dėl šių aplinkybių, anot kasatoriaus, jis nusipelnė teisingo, kuo išsamesnio ir nešališkesnio bylos išnagrinėjimo, tuo tarpu ligšiolinis bylos procesas neatitiko teisingo proceso reikalavimų. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtinas jų deklaratyvus pobūdis. Kaip konstatuota pirmiau, byla tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta išsamiai, nešališkai ir vadovaujantis įstatymu. Kasaciniame skunde išvardyti nuteistojo asmenybę teigiamai apibūdinantys duomenys, laikantis įstatymų reikalavimų (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys), įvertinti skiriant D. J. bausmę. Kartu pagrįstai, vertinant visą kaltininko asmenybę, atsižvelgta ir į tai, kad nuteistasis savo elgesio kritiškai nevertina, dėl savo elgesio nesigaili, nukentėjusiosios neatsiprašė ir žalos neatlygino. Įvertinti ir duomenys, kad tai ne pirmas D. J. smurtinis elgesys prieš nukentėjusiąją.

22. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėdamas bylą nepadarė. Naikinti ar keisti šioje byloje priimtus žemesnės instancijos teismų sprendimus kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Audronė Kartanienė

Sigita Jokimaitė