R. G. pagal BK 281 str.

Teisėja Jolanta Gasparavičienė

Baudžiamoji byla Nr. 1A-4-193/2013

Teisminio proceso Nr. 1-53-1-00344-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 12 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ričardo Gilio,

teisėjų Algirdo Gapučio, Valdo Petro Meidaus,

sekretoriaujant Astai Railaitei, Daivai Liandzbergienei,

dalyvaujant: prokurorui Ignui Railai,

nuteistajam R. G.,

nuteistojo gynėjui advokatui Arvydui Martinkevičiui,

nukentėjusiajai D. P.,

nukentėjusiosios R. B. atstovui advokatui Egidijui Losiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d. - laisvės atėmimu 3 metams, o vadovaujantis BK 75 str. 1 d. ir 2 d. 7 p. ir 67 str. 2 d. 5 p., 70 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas skiriant įpareigojimus ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę. Nuosprendžiu priteista: R. B. 4316 Lt iš UADB „(duomenys neskelbtini)“ ir 15 684 Lt solidariai iš bankrutuojančios A. G. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir R. G.; D. P. iš UADB „(duomenys neskelbtini)“ 4316 Lt ir 15 684 Lt solidariai iš bankrutuojančios A. G. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir R. G.; iš R. G. 57,93 Lt proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

R. G. a. k. (duomenys neskelbtini) nuteistas už tai, kad 2010-08-20, apie 7.45 val., kelio Žalioji – Debeikiai – Čekonys (duomenys neskelbtini) kilometro ruože, Anykščių r., vairuodamas automobilį „Ford Transit FT 100“, v/n (duomenys neskelbtini), priešingų krypčių keliu važiuodamas (duomenys neskelbtini) kaimo kryptimi, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 28, 122 ir 134 punktų reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudaryti kliūčių jų eismui, pamatęs priekyje keliu ta pačia kryptimi važiuojantį dviratininką ir atsiradus šiai kliūčiai, kurią jis galėjo pastebėti bei iškilus grėsmei eismo saugumui, nes dėl kelio važiuojamosios dalies, automobilio ir dviračio pločių bei tarpo iš šono, reikalingo saugiam dviračio aplenkimui, jis neturėjo techninės galimybės apvažiuoti (pralenkti) dviratį, jis nesulėtino automobilio greičio, net visiškai jį sustabdant, važiavo toliau, dėl ko dviratininkui pradėjus kairiojo posūkio manevrą, jis neteko techninės galimybės išvengti eismo įvykio, automobilio priekine dešiniąja puse trenkėsi į dviratį, dėl ko įvyko eismo įvykis per kurį dviratininkas B. P. žuvo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2012-03-01 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios BK 281 str. 5 d. požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.), atmesti jo atžvilgiu nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš jo (R. G.) į valstybės biudžetą priteistos 57,93 Lt proceso išlaidos.

Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas dėl jame padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Kaltės apeliantas nepripažino. Mano, kad jo parodymų teisingumą patvirtina 2011-04-06 techninių ekspertizių specialisto išvada. Tuo tarpu teismas, neįvertinęs jo parodymų apie eismo įvykio kilimo priežastis, nepagrįstai jį pripažino kaltu. Kaltę teismas grindė KET 9, 28, 122, 134 p. pažeidimais, - liudytojų R. B. ir D. P. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros, transporto priemonių apžiūros protokolu. Tačiau, apelianto nuomone, šie duomenys tvirtina tik paties eismo įvykio buvimo faktą, o ne kaltę. Inkriminuoti KET apibrėžia kaltinimo ribas, todėl turėjo būti įrodyti. Mano, jog nuosprendžiu nėra įrodyta, kad jis pažeidė KET 9 ir 28 p., t. y. kad jis būtų nevykdęs bendrųjų eismo dalyvių pareigų ir savo veiksmais būtų sukėlęs pavojų kitiems eismo dalyviams ar sudaręs kliūtis jų eismui. Nuosprendyje nėra nurodyta, kokiais veiksmais jis (apeliantas) pažeidė KET 122 p., ir koks priežastinis ryšys buvo tarp KET pažeidimo ir eismo įvykio bei kilusių pasekmių.

Nurodo, kad kelio ženklinimas eismo įvykio ruože (pagal papildomą įvykio vietos apžiūrą) patvirtina, kad jis nepažeidė KET 122 p., ir tai neturėjo įtakos eismo įvykiui. Teigia, kad jo išvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą, esant horizontaliam kelio ženklinimui, numatytam KET 3 priedo 1.5 ir 1.6 punktus, siekiant aplenkti lėčiau kaip 30 km/h važiuojantį dviratininką, kuris nerodė jokių signalų, įspėjančių apie ketinimą sukti į kairę, ir tolimesnis važiavimas keliu priešpriešine eismo juosta, esant horizontaliam kelio ženklinimui, numatytam KET 3 priedo 1.1 p., siekiant saugiai aplenkti dešine puse važiuojantį dviratininką, nebuvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Mano, jog eksperto (L. A.) išvada, kad automobilio vairuotojas neturėjo teisės kirsti greitėjimo eismo juostos, yra klaidinga.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kurioje vietoje jam tiksliai būnant, dviratininkas pradėjo netikėtą manevrą į kairę, todėl nevertino ar jis (apeliantas) turėjo realią galimybę išvengti susidūrimo su dviratininku. Nepaneigti jo teiginiai, kad likus 2-3 metrams iki dviratininko, šis neparodęs posūkio ar kitokių ženklų, metėsi į priešpriešinę eismo juostą, kuria lenkdamas dviratininką važiavo jis (apeliantas), kuris stabdė bei suko į kairę, o tai patvirtina, kad jis ėmėsi visų būtinų priemonių išvengti nuostolingų padarinių, kuomet dviratininkas staiga, niekaip neįspėjęs, užkirto kelią. Apylinkės teismas tinkamai nevertino įvykio aplinkybės, kad dviratininkas staiga pasuko į kairę, nors tai patvirtina įvykio vietos apžiūros duomenys apie a/m priekinio dešinio žibinto šukes kairėje eismo juostoje arčiau kelio vidurio, žyminčias apytikslę susidūrimo vietą, sugadinimai a/m priekinėje dešinėje dalyje, dviračio apgadinimai užpakalinėje ir kairėje dalyse. Teismas neatsižvelgė į tai, kad staiga manevrą darantį dviratininką jis (apeliantas) pamatė, kuomet iki jo buvo likę keli metrai, todėl nebuvo techninės galimybės išvengti susidūrimo.

Pagal eksperto išvadą, kad būtų išvengta susidūrimo, minimalus atstumas greičiui sumažinti turėjo būti ne mažesnis kaip 30,5 m. Ekspertas patvirtino, kad šioje situacijoje jis (apeliantas) išvengti susidūrimo neturėjo galimybės. Teisme ekspertas patvirtino, kad dviratininkas privalėjo įsitikinti ar saugu daryti manevrą ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, taip pat jis privalėjo įspėti rodydamas ranka, tačiau toks signalas nesuteikia pirmumo teisės, t.y. nagrinėjamu atveju, sukant į kairę, kuomet lenkė kita transporto priemonė, dviratininkas privalėjo sustoti, įsitikinti saugumu ir nesukeldamas kliūčių eismui, persivesti dviratį per kelią. Be to, jeigu dviratininkas būtų vykdęs KET 66 p. reikalavimus (sustojęs, praleidęs iš paskos važiuojančią transporto priemonę ir tik po to kirtęs kelio važiuojamąją dalį vesdamas dviratį), pasak eksperto, jis turėjo techninę galimybę išvengti pavojingos situacijos susidarymo ir eismo įvykio kilimo.

Apelianto nuomone, šiuo atveju dviratininko veiksmai (keisdamas važiavimo kryptį ir taip sudarydamas kliūtį) techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokioje kelio vietoje jis būdamas pradėjo stabdyti automobilį. Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys yra netikslūs, todėl jie nėra patikimi. Be to, jis nebuvo supažindintas su autoįvykio planu, ant šio plano nėra jo parašo, teismas nesiėmė priemonių į teismo posėdį iškviesti visus asmenis, atvykusius į įvykio vietą, apie įvykio vietos apžiūros protokolo ir plano (schemos) surašymą neapklausti tyrėjas E. J. ir policijos pareigūnai M. M., A. G..

Apeliantas teigia, kad leistino greičio jis neviršijo ir jokių sąlygų, kurios būtų vertusios sulėtinti greitį ar sustabdyti automobilį, nebuvo. Automobiliui artėjant prie važiuojančio dviratininko, nebuvo ypatingos situacijos, todėl jis neturėjo elgtis pagal KET 134 p. reikalavimus (sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams). Kelyje nebuvo intensyvaus eismo, dviratininkas dešine eismo juosta važiavo ramiai ir tiesiai, nerodė jokio signalo apie ketinimą sukti į kairę. Nebuvo jokių požymių, kurie būtų vertę imtis atsargumo priemonių, t.y. nebuvo situacijos, numatytos KET 141.2 punkte (transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia eismo juosta, vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo). Dviratininkui važiuojant dešine eismo juosta, o jam (apeliantui) važiuojant kaire eismo juosta, buvo galima saugiai aplenkti net nestabdant, nemažinant greičio, nes kelio plotis buvo pakankamas jį aplenkti ir vėl grįžti į dešinę eismo juostą. Kairė eismo juosta nebuvo užimta, joje nebuvo jokių kliūčių, kurios būtų privertusios automobilį grįžti į dešinę eismo juostą. Tai pripažino ir apylinkės teismas, tačiau teismas nepagrįstai vertino kaip lėmusias eismo įvykio kilimą, nes neteisingai nustatė eismo įvykio kilimo sąlygą. Teismas nesiėmė priemonių nustatyti priežastinį ryšį tarp KET pažeidimų ir eismo įvykio metu kilusių padarinių. Nuosprendyje nurodytos eksperto išvados nepagrįstos faktinėmis bylos aplinkybėmis – pamatęs priekyje ta pačia kryptimi važiuojantį dviratininką, neturėdamas galimybės jo apvažiuoti, paliekant saugų tarpą iš šono, buvo privaloma iš karto intensyviai stabdyti vairuojamą automobilį; savalaikiai nemažintas automobilio greitis iki priekyje važiuojančio dviračio greičio ir nesilaikyta atstumo, nors a/m vairuotojas galėjo ir privalėjo tai padaryti.

Dėl to, apylinkės teismas neteisingai nustatė eismo įvykio kilimo mechanizmą. Bylos duomenys, kuriuos neteisingai įvertino apylinkės teismas, rodo, jog dviratininkas keitė važiavimo kryptį ir užkirto kelią ta pačia kryptimi važiuojančiam a/m, neįsitikinęs, kad yra saugu ir nekliudys kitiems eismo dalyviams, ko pasėkoje dėl per mažo atstumo tarp a/m, važiuojančio kaire eismo juosta ir dviratininko, pasukusio iš dešinės eismo juostos į kairę, nesant techninės galimybės sustabdyti, įvyko susidūrimas. Vien kilę padariniai nesudaro pagrindo konstatuoti KET pažeidimo. Techninės galimybės laiku sustabdyti a/m nebuvimas yra lemiamas veiksnys, nustatant asmens kaltę. Dviratininko padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, o šie pažeidimai buvo priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais - mirtimi. Jis (apeliantas) neteko techninės galimybės sustabdyti ir išvengti eismo įvykio ne todėl, kad nestabdė a/m, o dėl to, kad dviratininkas pradėjęs kairio posūkio manevrą pažeidė KET.

Atsikirtime į apeliacinį skundą nukentėjusioji - civilinė ieškovė R. B. prašo R. G. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad R. G. pagrįstai pripažintas kaltu pažeidęs KET 9, 28, 134 punktus ir padaręs BK 281 str. 5 d. numatytą nusikalstamą veiką. Skunde neteisingai nurodytos ir įvertintos eismo įvykio aplinkybės bei prieštaringai dėstomos specialisto išvados, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog B. P. buvo partrenktas ne šonu, bet automobilio priekine plokštuma, dviratininko manevras į kairę nebuvo staigus, specialisto išvada paneigia R. G. nurodomą aplinkybę, kad lenkimo manevrą jis pradėjo prieš 150-200 metrų ir iki susidūrimo judėjo tiesia trajektorija.

Teismo posėdyje nuteistasis, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusiosios ir vienos iš jų atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Tam, kad patikrinti apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas.

Iš baudžiamojoje byloje (t.1 b.l. 16-19) esančio įvykio vietos apžiūros protokolo bei priedo prie jo (schemos) (t.1 b.l. 20) matyti, kad ant šių dokumentų apelianto R. G. parašų nėra.

Apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas E. J. (policijos pareigūnas) parodė, kad jis kartu su policijos ekspertu G., patruliais M. ir B. dalyvavo eismo įvykio vietos apžiūroje, kurioje buvo partrenktas dviračiu važiavęs B. giminaitis. Liudytojas surašė eismo įvykio apžiūros protokolą, atliko matavimus ir nubraižė įvykio vietos planą – schemą, o M. atliko pagalbinius darbus (laikė už liniuotės galo). Kelkraščio atžvilgiu stabdymo pradžia buvo 6,1 metro, o kelkraštis 1,10 m. Liudytojas parodė, kad mastelio galėjo būti nesilaikoma. Stabdymo kelio ilgis - 11 metrų. Skaičius 6 reiškia vietą, kurioje yra stiklo šukės. Skaičius 11,60 reiškia atstumą nuo stabdymo pradžios iki galinio rato (nuo pradžios tiesiai iki automobilio rato). Skaičius 11 gali reikšti matomų stabdymo žymių ilgį. Šis skaičius reiškia tą patį kaip pas ekspertus. Specialisto akte esanti schema yra tokia pati. Fotografijoje Nr. 7 matosi stabdymo kelias. Ar į galinį, ar į priekinį ratą nueina stabdymo pėdsakai, jis nežino. Eismo įvykio vietoje liudytojas apžiūrėjo ir dviratį bei nustatė lengvojo automobilio techninę būklę. Kuomet būna sudėtingesnė įvykio situacija, tai liudytojas braižo juodraštį, o po to, tą pačią dieną duomenis iš jo perkelia į originalą. Teigia, kad šiuo atveju buvo rašytas schemos juodraštinis variantas, apie kurį tvirtina nuteistasis. Joje liudytojas dar pasirašė. Kodėl šios schemos juodraštinio varianto nėra byloje, nežino. Galutinę schemą braižė pareigūnė S. A.. Kodėl nėra visų parašų ant įvykio vietos apžiūros protokolo, schemos, automobilio apžiūros protokolo, nežino. Matomai pamiršo duoti pasirašyti. Įvykio vietoje G. buvo šokas. Policijos komisariate liudytojas G. neapklausinėjo.

Liudytojas M. M. (policijos pareigūnas) patvirtino, kad nagrinėjamoje įskaitinio eismo įvykio vietoje jis atliko pareigas su kolegomis ekspertu G., tyrėju J. ir patruliu B.. Vairuotojas dalyvavo iki pat pabaigos. Mano, kad dėl techninio stovio automobilio nebuvo galima eksploatuoti (visos padangos skirtingos, plikos, stabdžių (ir rankinio) nėra.

Iš Anykščių rajono apylinkės prokuratūros rašto (t.2. b.l. 67) matyti, kad įvykio vietos plano juodraščio nerasta.

L. A. (Lietuvos teismo ekspertizės centro techninių ekspertizių skyriaus ekspertas) apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad eismo įvykio plane - schemoje 11,6 metro yra slydimo, stabdymo pėdsakų ilgis. Patikslinimus specialistas atliko atsižvelgęs į eismo įvykio plano duomenis, protokolo duomenis, nuotraukas. Tikslesnis planas turi būti išmatuotas pareigūnų. Kadangi nebuvo pririšti pėdsakai kelio pločio atžvilgiu, todėl specialistas, remdamasis nuotraukose esančiomis proporcijomis, bandė nustatyti, kokioje kelio vietoje prasideda automobilio stabdymo, slydimo pėdsakai. Nuotraukose kažkiek matosi slydimo, stabdymo pėdsakų pradžia, t. y. ji yra priešpriešinėje eismo juostoje (t.1 b.l. 22-23). Slydimo pėdsakas priešpriešinėje eismo juostoje prasideda ir policijos darytoje schemoje. Specialistas rėmėsi eismo įvykio vietos apžiūros protokole esančiais įrašais. Šis apžiūros protokolas ir eismo planas yra vienodai objektyvūs parodymai. 11 metrų atstumas pažymėtas plane yra atstumas nuo sankryžos pabaigos iki pėdsako pradžios. Tokiu atstumu stovi automobilis už sankryžos. Tai yra bereikšmis skaitmuo. Specialisto parengtame mąsteliniame plane visi atstumai išsidėstė. 11,6 metrų rodmuo yra stabdymo pėdsakas. Pagal nuotraukas jis yra maždaug ties priešpriešinės juostos viduriu. Jei būtų paskaičiuota pagal vairuotojo paaiškinimą, tai turėtų tik didėti automobilio greitis. Specialisto išvadoje automobilio greitis gavosi net mažesnis, nei nurodo vairuotojas, bet tai iš esmės specialisto išvadoms neturi jokios reikšmės. Greitis nustatytas orientacinis, bet mažesniu greičiu vairuotojas ir negalėjo važiuoti. Tai specialistas tvirtina remdamasis išoriniais automobilio ir dviračio sugadinimais, nustatydamas susidūrimo kampą tarp automobilio ir dviračio. Visi duomenys kompleksiškai reikalingi, kad nustatyti susidūrimo kampą. Nepamena, ar jam buvo pateiktas plano juodraštinis variantas. Tačiau jie būna pateikti labai retai. Važiuodamas su didesne transporto priemone, vairuotojas kelia didesnę grėsmę saugumui. Pagal taisykles, „Ford Transit“ vairuotojas apvažiuoti dviračio išvažiuojant į priešpriešinę eismo juostą esant ištisinei eismo linijai negalėjo, todėl jis privalėjo stabdyti. Tokią išvadą lemia kelio situacija - kelio ženklinimas. Reikia laikytis tokio atstumo, kad automobilis galėtų sustoti, nesvarbu ar dviratis stabdo ar suka. Tokioje situacijoje taip ir reikėjo elgtis, nesvarbu, kad buvo kaimo keliukas, toje kelio juostoje buvo draudžiama lenkti. Šioje kelio vietoje lenkti nebuvo galima. Todėl dviratininkas ir negalėjo tikėtis lenkimo. Jei būtų punktyrinė linija, tai dviratininkas turėtų pasižiūrėti, ar nelenkia jo automobilis. Intensyviu eismu laikoma (praktikoje) jei yra artėjančios transporto priemonės. Jei dviratininkas niekam nekliudo, tai norėdamas pasukti į kairę jis neprivalo nulipti nuo dviračio.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį, baudžiamąją bylą bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą daro išvadą, kad R. G. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl BK 281 str. 5 d. numatytos nusikalstamos veikos yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį

Skundžiamu nuosprendžiu nustatytos šios faktinės įvykio aplinkybės:

Nuteistasis R. G. 2010-08-20 apie 7 val. 45 vairuodamas automobilį „Ford Transit FT 100“, v.n. (duomenys neskelbtini) kelio Žalioji Debeikiai - Šekonys (duomenys neskelbtini) km, važiuodamas apie 60 km/h greičiu, pasivijo ta pačia kryptimi važiuojantį dviratininką B. P., jį lenkė, išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą vietoje, kur yra siaura ištisinė kelio ženklinimo juosta. Lenkimo metu dviratininkas P. P. darė manevrą - suko į kairę, automobilio vairuotojas stabdė automobilį, tačiau automobilio priekine dešine puse kliudė dviratininką, kuris nuo patirtų sužalojimų vietoje mirė. Apeliaciniame skunde apeliantas šių faktinių aplinkybių iš esmės neginčija, tik tvirtina, kad įvykio vietos schemoje netiksliai nurodyti automobilio stabdymo pėdsakai ir ant įvykio vietos apžiūros dokumentų nėra jo parašų. Iš tikrųjų ant apelianto paminėtų dokumentų nėra jo parašų, įvykio vietos apžiūrą daręs asmuo patvirtino, kad įvykio vietoje buvo daromas įvykio vietos schemos juodraštis, ant kurio vairuotojas pasirašė, tačiau kur jis vėliau dingo – nežino. Apeliacinės instancijos teismui tokio plano juodraščio prokuratūra nepateikė. Iš R. G. paaiškinimų apeliacinės instancijos teismui seka, kad jis teigia, jog tarp schemos ir foto lentelėje užfiksuotų pėdsakų neatitinka stabdymo žymių spindulys, nes dviratininko lenkimą apeliantas pradėjo iš 150-200 metrų, visi jo automobilio keturi ratai buvo pervažiavę į kairę kelio pusę, o kai iki dviratininko liko 2-3 metrai, jis automatiškai kirto stabdį ir automatiškai suko į kairę ir gavosi pėdsakai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas paaiškino, kad jei įvykio situacija būtų paskaičiuota pagal vairuotojo paaiškinimą, tai turėtų tik didėti automobilio važiavimo greitis. Specialisto išvadoje automobilio greitis gavosi net mažesnis, nei nurodo vairuotojas, bet tai iš esmės specialisto išvadoms neturi jokios reikšmės.

Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas iš esmės ginčija aplinkybes, kurias pripažinus, kaip seka iš specialisto paaiškinimo, sunkėtų jo teisinė padėtis (būtų konstatuotas didesnis važiavimo greitis), todėl apelianto argumentus šioje dalyje atmeta, nes apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo skundą negali sunkinti jo padėties. Kitoje dalyje kolegija pripažįsta, kad tai, jog ant įvykio vietos apžiūros protokolo nėra nuteistojo parašų, nedaro šių dokumentų negaliojančiais ir šiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys (patvirtinti foto lentelėmis) yra pakankami įvykio situacijai vertinti.

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog eismo įvykis, kurio metu žuvo dviratininkas B. P. įvyko dėl R. G. kaltės. Jo kaltę teismas grindė baudžiamosios bylos medžiaga - specialisto L. A. parodymais, eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, papildomos įvykio vietos apžiūros protokolu, specialistų išvadomis, transporto priemonių apžiūros ir techninės būklės patikrinimo protokolais.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad R. G. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudaryti kliūčių jų eismui. Pamatęs priekyje, keliu ta pačia kryptimi važiuojantį dviratininką B. P., t.y. atsiradus iš anksto pastebėtai kliūčiai, bei iškilus grėsmei eismo saugumui, nes dėl kelio važiuojamosios dalies bei automobilio ir dviračio pločių, o ir tarpo iš šono tarp transporto priemonių, reikalingo saugiam dviračio aplenkimui, R. G. neturėjo techninės galimybės apvažiuoti (aplenkti) dviratį, jis nesumažino automobilio važiavimo greičio iki priekyje važiuojančio dviračio greičio bei nesilaikė saugaus atstumo iki jo, o kryžkelėje dviratininkui pradėjus daryti kairiojo posūkio manevrą, R. G. lenkdamas laiku nebesustabdė automobilio. Dėl to R. G., neturėdamas galimybės dviratininko apvažiuoti, paliekant tarp automobilio ir dviračio saugų tarpą iš šono, privalėdamas intensyviai stabdyti automobilį tai negalėjo padaryti, tokiu būdu neteko techninės galimybės išvengti eismo įvykio, todėl automobilio priekine dešiniąja puse trenkėsi į dviratį, dėl ko įvyko eismo įvykis, per kurį žuvo dviratininkas B. P.. Tuo R. G. pažeidė KET 9, 28, 122 ir 134 p. reikalavimus.

Kelių eismo taisyklių pažeidimas nustato kaltinimo ribas, todėl pažeidimai turi būti įrodinėjami. KET 9 p. - Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 28 p. - Transporto priemonių vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui. KET 122 p. - Jeigu važiuojamoji dalis ženklinimo linijomis ir (arba) kelio ženklais suskirstyta į eismo juostas, transporto priemonės turi važiuoti šiomis juostomis. Užvažiuoti ant brūkšninių ženklinimo linijų leidžiama tik persirikiuojant į kitą eismo juostą, kirsti ištisines ženklinimo linijas leidžiama tik KET 3 priede nurodytais atvejais. KET 3 priede 1.5 p. - Siaura brūkšninė linija, kurios brūkšniai tris kartus trumpesni už tarpus, skiria priešingų krypčių transporto srautus keliuose, turinčiuose dvi arba tris eismo juostas, ir žymi eismo juostų ribas, esant dviem eismo juostoms ar daugiau eismo juostų, skirtų važiuoti viena kryptimi. Šią liniją leidžiama kirsti iš abiejų pusių. KET 3 priede 1.6 p. - Artėjimo linija – siaura brūkšninė linija, kurios brūkšniai tris kartus ilgesni už tarpus, – įspėja, kad artėjama prie 1.1 p. <....> kuri atskiria priešingų krypčių arba tos pačios krypties transporto srautus. Šią liniją leidžiama kirsti iš abiejų pusių. KET 134 p. - Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Pagal specialisto išvadą, R. G. vairuojamo automobilio greitis buvo apie 51,6 km/h. Prieš pat susidūrimą R. P. vairuojamas dviratis judėjo į kairę, smūgis teko į jo užpakalinę dalį iš dešinės pusės. Pradinio kontakto metu, automobilis kelio ašinės linijos atžvilgiu buvo pasisukęs apie 20 laipsnių kampu, o dviratis kelio ašinės linijos atžvilgiu - apie 30 laipsnių kampu į kairę, o automobilio išilginės ašies atžvilgiu - apie 10 laipsnių kampu į kairę. Susidūrimo vieta kelio važiuojamosios dalies pločio atžvilgiu galėjo būti apie 3,1 m nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto prieš ant kelio išsibarsčiusias šukes. Automobilis prieš posūkio (nusukimo) į kairę manevrą važiavo dešiniąja eismo juosta apie 0,5 m., atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Tarpas iš šono reikalingas saugiam aplenkimui – 1,0 m, tai automobilio vairuotojas R. G. neturėjo techninės galimybės apvažiuoti (pralenkti) dviratį paliekant saugų tarpą iš šono, nes bendras reikalingas plotis (3,7 m) yra didesnis nei eismo juostos, skirtos važiuoti viena kryptimi, plotis (3,05 m). Todėl, R. G. turėjo laiku stabdydamas mažinti savo automobilio greitį iki dviračio važiavimo greičio, savo eismo juostoje, neišvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą, nes lenkimo manevrą atlikti draudžia horizontalusis kelių ženklinimas - siaura ištisinė linija (KET 3 priedo 1.1 punktas). Automobiliui važiuojant 60 km/h greičiu, kad stabdant neatsitrenkti į priekyje mažesniu greičiu važiuojantį dviratininką, buvo reikalingas nemažesnis kaip 30,5 m atstumas. R. G., keliu artėdamas prie kelių sankirtos, pažymėtos siaura ištisine linija, dėl siauros važiuojamosios kelio dalies, neturėdamas galimybės apvažiuoti dviračio, paliekant saugų tarpą iš šono, privalėjo savalaikiai mažinti greitį iki priekyje važiuojančio dviračio greičio ir laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į jį, jeigu jis būtų stabdomas. Dviračiui pasukus į kairę, automobilio vairuotojas privalėjo iškart intensyviai stabdyti savo vairuojamą transporto priemonę. Tačiau, R. G. savalaikiai nemažino greičio iki dviračio greičio ir nesilaikė iki jo tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojantį dviratį, jei šis staiga stabdytų, dėl ko dviratininkui pradėjus posūkio manevrą į kairę, neteko techninės galimybės išvengti šio eismo įvykio. Laiku sumažinus automobilio važiavimo greitį iki dviračio važiavimo greičio ir išlaikant saugų atstumą iki priekyje važiuojančio dviračio, susidūrimo būtų išvengta. (t. 1 b.l. 73-81, t. 2 b.l. 19-24, 69-90).

Taigi, šių duomenų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad eismo įvykio vietoje esant siaurai ištisinei ženklinimo linijai (KET 3 priedo 1.1 p.), skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, kurią nagrinėjamu atveju buvo draudžiama kirsti, automobilio „Ford Transit“ vairuotojas R. G., iš anksto matydamas priekyje važiuojantį dviratį, kurio nebuvo galima saugiai aplenkti, neturėdamas teisės apvažiuoti dviračio išvažiuojant į priešpriešinę eismo juostą, o privalėdamas automobilį stabdyti iki saugaus greičio ar netgi sustoti, nepriklausomai kaip elgiasi dviratininkas (stabdo ar daro posūkį), - savalaikiai nemažindamas greičio, nesilaikydamas saugaus atstumo iki dviratininko, bandant apvažiuoti dviratininką išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, taip sudarant nesaugų tarpą iš šono tarp automobilio ir dviračio – pažeidė skundžiamame nuosprendyje nurodytus KET reikalavimus ir tai sąlygojo eismo įvykio kilimą. Apelianto teiginiai, kad pradėjęs lenkimą dar esant punktyrinei kelio ženklinimo juostai, jis neprivalėjo grįžti į savo eismo juostą atmetami, nes KET imperatyviai nustato, kad esant ištisinei ženklinimo linijai (viengubai ar dvigubai), skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, vairuotojas privalo važiuoti dešiniau nuo jos, siaura ištisinė linija skiria priešingų krypčių transporto srautus ir draudžia paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta. Šią liniją kirsti draudžiama. Šiuos draudimus apeliantas akivaizdžiai pažeidė.

Pagal KET reikalavimus dviračių vairuotojams - važiuoti dviračiu leidžiama <....> kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai <....> kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus KET 111 p. numatytus atvejus (KET 65 p.). Prieš sukdamas į dešinę, į kairę <....> vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto. <..> (KET 111 p.). Jeigu eismas intensyvus ir reikia pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, dviračio vairuotojas turi nulipti ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį, nesudarydamas kliūties kitoms transporto priemonėms (KET 66 p.). Ne sankryžoje esančiame <....> kelio susikirtime dviračio vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms kitoms transporto priemonėms <....> (KET 67 p.). Kur kas lėčiau už leidžiamą didžiausią greitį važiuojantis vairuotojas (išskyrus tuos atvejus, kai jis suka į kairę arba apsisuka) privalo praleisti paskui jį greičiau važiuojančias transporto priemones, pasitraukdamas kuo labiau į dešinę. <....> (KET 118 p.).

Atsižvelgiant į įvykio vietos duomenis – dviratininkas važiavo juosta, kurioje lenkti nebuvo galima ir dviratininkas negalėjo tikėtis lenkimo, todėl sukdamas į kairę jis turėjo teisę iš anksto pasitraukti į kelio vidurį. Tačiau, esant artėjančiai transporto priemonei, kaip paaiškino specialistas, tai laikytina intensyviu eismu, todėl dviratininkas privalėjo įsitikinti ketinamo manevro saugumu ir nesudaryti kliūties kitoms transporto priemonėms bei joms duoti kelią. Kaip seka iš bylos duomenų, dviratininkas to nepadarė. Todėl kolegija pripažįsta (tai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje sprendžiant civilinių ieškinių klausimą), kad nukentėjusysis B. P. savo veiksmais - sukdamas į kairę keitė važiavimo kryptį ir taip sudarė kliūtį iš paskos artėjančiam R. G. vairuojamam automobiliui - taip pat pažeidė KET ir tai taip pat turėjo priežastinį ryšį šio eismo įvykio kilimui. Tokiu atveju, byloje nustatyta, kad KET pažeidė abu eismo dalyviai. Kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais ir būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymu.

Apeliantas mano, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp jo padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių. Anot R. G., jis neteko techninės galimybės sustabdyti ir išvengti eismo įvykio ne todėl, kad nestabdė automobilio, o todėl, kad dviratininkas pradėjęs kairio posūkio manevrą pažeidė KET. Todėl R. G. savo kaltės nepripažino, teigdamas, kad dėl eismo įvykio yra kaltas pats dviratininkas, kuris neleistinai pasuko į kairę pusę prieš pat jo automobilį ir todėl dviratininkas atsitrenkė į automobilio priekio dešinę pusę. Dėl to, jis tvirtina, kad dviratininko padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, o šie pažeidimai buvo priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais - mirtimi. Su tokiais apelianto teiginiais kolegija sutinka tik iš dalies

Iš tiesu, jei nukentėjusysis B. P. nebūtų pažeidęs KET 66, 67 str. reikalavimų ir būtų praleidęs atvažiuojantį automobilį, vairuojamą R. G., eismo įvykio, be abejo, nebūtų. Taigi nukentėjusiojo B. P. KET pažeidimas buvo BK 281 str. numatytų padarinių atsiradimo sąlyga. Tačiau vieno eismo dalyvio – dviratininko B. P. daromi KET pažeidimai neatleidžia kito eismo dalyvio – automobilio vairuotojo R. G. nuo pareigos laikytis KET reikalavimų. Nuteistasis R. G., vairuodamas automobilį ir važiuodamas keliu, taip pat pažeidė KET reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus bylos duomenis, specialistų išvadą, specialistų paaiškinimus, pakartotiną įvykio vietos apžiūrą, įvykio metu buvusias važiavimo sąlygas, tarp jų ir eismo intensyvumą, automobilio vairuotojo patirtį, nenustatė jokių objektyvių priežasčių, kurios R. G. būtų sutrukdžiusios pasirinkti saugų greitį arba sustabdyti automobilį, kaip to reikalavo įvykio situacija, todėl pagrįstai pripažino pažeidus KET 134 p. reikalavimus. Teismo ekspertizės centro specialistas padarė išvadą, kuria teismui nėra jokio pagrindo abejoti, kad automobilio vairuotojas R. G. savalaikiai nemažino greičio iki dviračio greičio ir nesilaikė iki jo tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojantį dviratį, jei šis staiga stabdytų, dėl ko dviratininkui pradėjus posūkio manevrą į kairę, R. G. neteko techninės galimybės išvengti šio eismo įvykio. Tačiau laiku sumažinus automobilio važiavimo greitį iki dviračio važiavimo greičio ir išlaikant saugų atstumą iki priekyje važiuojančio dviračio, susidūrimo būtų išvengta. Taigi nuteistasis R. G. būtų galėjęs išvengti eismo įvykio su kilusiais padariniais, jei kelyje vairuodamas automobilį nebūtų pažeidęs Kelių eismo saugumo taisyklių.

Turėdamas vairuotojo patirtį, kelyje pastebėjęs ne greitėjimo, o artėjimo eismo juostą, R. G. privalėjo suprasti, kad neužilgo prasidės išilginė kelio linija, kurią bus draudžiama kirsti ir privaloma nutraukti kliūties apvažiavimo manevrą, grįžti į savo eismo juostą ir mažinti greitį iki saugaus. Dėl to, automobiliui artėjant prie važiuojančio dviratininko, darėsi ypatinga situacija, todėl apeliantas ir privalėjo elgtis pagal KET 134 p. reikalavimus. Būtent jau dėl šios priežasties apeliantas privalėjo imtis atsargumo priemonių, o ne kaip jis teigia, dėl to, kad dviratininkas staigiai darė manevrą į kairę. Jei R. G. nebūtų pažeidęs KET, jis būtų galėjęs išvengti susidūrimo su dviratininku ir kilusių padarinių - dviratininko mirties. Taigi R. G. padaryti KET pažeidimai, buvo būtinoji BK 281 str. numatytų padarinių kilimo sąlyga.

Abiejų eismo dalyvių padaryti pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Tokią pat išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas.

Įvertinus byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir R. G. nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 281 str. 5 d. Netikėti specialisto išvada ir kitais byloje surinktais esančiais ir patikrintais įrodymais, nėra pagrindo, todėl nėra ir pagrindo tenkinti apeliacinį skundą. Apelianto pozicija, kad neteisingai nustatytas eismo įvykio kilimo mechanizmas, neteisinga specialisto išvada, nuosprendis nėra pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis ir nuteistasis nepadarė inkriminuoto nusikaltimo, neatitinka apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas 2012-03-01 nuosprendžiu pripažino, kad R. G. padarė neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo pasitikėjimo, nes jis privalėjo numatyti, kad, jam nesilaikant KET 134 punktų reikalavimų, gali sukelti eismo įvykį, kurio metu gali žūti žmogus, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Kolegija sutinka, kad pažeisdamas imperatyvų kelių eismo taisyklių reikalavimą, draudžiantį kirsti ištisinę kelio ženklinimo liniją, R. G. tai darė sąmoningai, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu R. G. skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, pagrįstai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją ir kaltininko asmenybę bei atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Dėl tenkintų civilinių ieškinių atlyginant turtinę ir neturtinę žalą

Apeliantas prašo atmesti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų ieškinius jo atžvilgiu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei panaikinti nuosprendžio dalį, kuriuo iš jo į valstybės biudžetą priteistos proceso išlaidos.

Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių R. B. (dukters) ir D. P. (žmonos) civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies. R. B. naudai priteisė 15 684 Lt solidariai iš R. G., A. G. ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ (prašė: turtinės - 2466,38 Lt, neturtinės – 100 000 Lt). D. P. naudai priteisė 15 684 Lt solidariai iš R. G., A. G. ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ (prašė neturtinės – 100 000 Lt). Valstybės naudai iš R. G. priteisė 57,93Lt proceso išlaidų.

Byloje buvo nustatyta, kad dėl R. G. kaltės (KET pažeidimų) žuvo B. P. ir nukentėjusioms dėl to padaryta žala. Su žuvusiuoju D. P. kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, o R. B. buvo artimi ryšiai. Teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi tėvai, vaikai, sutuoktinis (CK 1.136 str. 2 d. 5 p., 1.138 str. 6 p., 6.250 str., 6.284 str. 1 d.). Civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos buvo pagrįstai atmesti. Vertinant skirtinų ieškinių dydį neturtinės žalos aspektu, teismas atsižvelgė į priežastinį ryšį eismo įvykio kilimui, t.y. ir nukentėjusiojo B. P. padarytus KET pažeidimus. Skiriant žalos dydį, įvertinus aplinkybių visetą, bei tai, kad žala padaryta R. G. neatsargiais nusikalstamais veiksmais, pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 1.5 str., įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas detaliai motyvavo savo sprendimą, sumažindamas neturtinės žalos dydį pagrįstai atsižvelgė į reikšmingas šioje situacijoje bylos aplinkybes, mažinančias atlygintinos neturtinės žalos dydį, būtent į tai, kad eismo įvykį lėmė ir nukentėjusiojo dviratininko elgesys, kuris sukūrė rizikingą situaciją, susijusią su jo paties saugumu; į kaltės formą ir dydį bei konstatavo, kad esant neatsargiai kaltės formai neturtinės žalos dydis yra mažesnis negu esant tyčiai; į nuteistojo asmenybę. Priteista ieškinio suma atitinka teismų praktikai atlygintinos neturtinės žalos dydžiui šios kategorijos baudžiamosiose bylose. Proceso išlaidos valstybės naudai iš R. G. priteistos taip pat pagrįstai.

Dėl nurodytų priežasčių, tenkinti apelianto skundą (naikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2012-03-01 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – nuteistąjį R. G. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios BK 281 str. 5 d. požymių; atmesti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; panaikinti nuosprendžio dalį, kuriuo iš R. G. į valstybės biudžetą priteistos 57,93 Lt proceso išlaidos), nėra jokio pagrindo. Todėl nuteistojo R. G. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl BK 281 str. 5 d. numatytos nusikalstamos veikos yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r ė:

Nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas: Ričardas Gilys

Teisėjai: Algirdas Gaputis

Valdas Petras Meidus